Šio straipsnelio vedančioji mintis yra labai paprasta, kad prie Bažnyčios niekas nedraudžia šlietis taip pat ir tiems žmonėms, kurie galbūt neturi gyvo tikėjimo, bet už gerus darbus ir ištikimybę krikščionybės idėjoms puoselėja viltį pelnyti tikėjimo malonę. Krikščionys yra ištroškę prasmingo gyvenimo dovanų, bando pasotinti tokį egzistencinį alkį, o kitiems galbūt apetitas ateis pradedant valgyti, ar ne?
Jeigu tikėjimas yra tiltas, žmogus savo pusę kelio gali bandyti nueiti puoselėdamas Vakarų kultūros, kuriai pagrindus padėjo krikščionybė, idealus. Taigi leiskite įvesti dar ir tokį gremėzdišką terminą kaip gyvas kultūrinis tikėjimas krikščionybės kelrode žvaigžde, drauge atkreipiant dėmesį, kad tai, ką šiandien leftizmas vadina „Vakarais“, yra negyvas muliažas, valkiojamas ir barškinamas kaip išdžiūvusi kiaulės pūslė su žirniais (buvo toks senojoje valstiečių kultūroje žaislas vaikams).
Leftizmas arba, kitaip tariant, liberastinis marksizmas pradeda kovą prieš Vakarų kultūrą, mojuodamas tariamų Vakarų vėliava dezorientaciniais tikslais, apgaulės siekdamas įsisąmonintu, pusiau įsisąmonintu, o kartais ir pasąmoniniu pavidalu.
Ką toks mūsų dienų neomarksizmas ištobulino iki galo – tai yra persirengėlių menas.
Tačiau iš tiesų nėra sunku įžvelgti Vakarų, turinčių krikščionišką pamušalą, ir leftistinių paseudovakarų principinį skirtumą – pirmųjų vertybinis pagrindas yra įsišaknijęs būtyje, antrųjų – šiknoje.
Visais laikais visų pavidalų marksizmas kovojo prieš Bažnyčią, mūsų laikų neomarksistinis isteblišmentas tęsią tokią kovą nemažindamas apsukų.
Tokia kova, kaip jau gerai žinome, yra nukreipta prieš Vakarų kultūrinį pagrindą, kai vietoj gyvojo kultūrinės atminties šaltinio yra bandoma išpiršti paspalvintos plastmasės surogatus.
O dar blogiau būna, kai toks leftistinis užkratas prasigraužia pro Bažnyčios sienas ir dezorientuoja bažnytininkus.
Tačiau tokia leftistinėmis spalvomis nusidažiusi Bažnyčia lieka nereikalinga niekam, juolab tiems patiems leftistams, net jeigu ji ir pateisintų leftistinės ideologijos lūkesčius kaip buvusių kovų trofėjus. Todėl prasmingo gyvenimo malonės ištroškusiems žmonėms, kaip atrodo, visados labiau gyvybinga atrodys katakombų Bažnyčia nei leftistinis cirkas. Pereiti dykumą žmogui gali padėti užtvenkta paslapties išsaugojimo lūkesčių katakombų Bažnyčia labiau nei prakiurusi ir tikruosius savo turtus jau išbarsčiusi leftistinio atsinaujinimo (?) Bažnyčia.
Baigiant šį trumpą, tezinio pavidalo pasisakymą, keletas pavyzdžių, kai būties trūkumas yra pridengiamas dezorientaciniais pažangizmo lozungais.
Dar kartą bus verta kaip labai gyvą iliustraciją prisiminti tą atvejį, kai „Ignitis“ vadovybė primygtinai ragino savo darbuotojus dalyvauti gėjų parade, kai maždaug tuo metu bandė sau pasidovanoti jau ruošiamos iš dalies privatizuoti bendrovės akcijų paketą tuo pretekstu, kad nusamdyta advokatų kontora parengė išvadą, jog toks, kaip atrodo bent man, į sukčiavimą panašus pasirinkimas, yra geriausias bendrovės veiklos optimizavimo būdas. Ar iš šio pavyzdžio galima daryti toli siekiantį apibendrinimą, kad leftistiniais lozungais kaip gaidys ant skiedryno pragydęs veikėjas visados tokiu būdu siekia pridengti atsivėrusią kloaką, nežinau, oi nežinau…
Tačiau nieko nuostabaus, kad su laiku pasimatė tos ministrės, žinomo žurnalisto žodžiais tariant, klaikiai išpuvę dantys, kuri andai siekė uždrausti Šv. Kalėdų šventimą.
