Edvardas Čiuldė. Ar Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) galėtų tapti alternatyva naujajai kairei?

Share

Gyvename paradoksų laikais, taigi ir šis klausimas nėra taip baisiai laužtas iš piršto, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jeigu Gabrieliaus Landsbergio, o ypač Ingridos Šimonytės į priekį vedamus konservatorius kartu su jų bendraminčiais iš Laisvės partijos kartas nuo karto jau ryžtamės pavadinti naująja kaire, tai didžiausias jų konkurentas ir antagonistas, kaip esame linkę manyti apie LSDP, turėtų būti įsivaizduojamas kaip kažkas priešingo, ar ne?

Kitas klausimas – kaip prie naujosios kairės orientacijų gali pradėti derėti Liberalų sąjūdžio (LS) pasirinkimai? Kol kas atkreipkime dėmesį bent į tai, kad LS pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen profilis menkai primena žmogaus su klasikinio liberalo refleksais paveikslą.

Ar sakote, kad ne viskas taip paprasta, kaip piešia autorius, nes esą Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija toli gražu nėra vienalytis monolitinis darinys, ją neva sudaro keli sparnai?

Tačiau ar iš tiesų šioje partijoje tarpsta, kaip norėtųsi kažkam manyti, nuomonių įvairovė ir diskusijų dvasia? Kaip atrodo bent man, vietoj įvairovės čia tarpsta geležinė partinė drausmė, kuri neleidžia užaugti sparnams. Net iš tolo matosi, kad laisvamanybės dvasia tarp konservatorių yra gesinama arba savaime gęsta, prisimenant Rimanto Dagio, kuris, palikęs konservatorių partiją, pasiklydo tyruose, pavyzdį, o nesena Mykolo Majausko bausmės už menkutę erezija istorija dar kartą primena, kad nuomonių įvairovė šioje partijoje nėra toleruojama ir niekas čia nesiruošia atlaisvinti pakinktų.

Todėl galima sakyti, kad konservatorius yra paukštis be sparnų arba yra toks padaras su dekoratyviniais ir visiškai neveiksniais sparnais, kurie neleidžia atsiplėšti nuo žemės ir skristi, taigi, jeigu norite, pagal apibrėžimą yra pingvinas.

Dabar pabandykime paspėlioti, spręsdami politologinė mįslę, kaip Vilijai Blinkevičiūtei, tapusiai LSDP pirmininke, pavyko taip staigiai pakelti partijos įvaizdį, trūktelėti bendraminčius į priekį reitingų lentelėje? Daugelis politologų tuo stebisi, sakydami, kad jokiais grandioziniais planais ir atsinaujinimo pažadais ji mūsų pernelyg nenustebino, taigi ir jos sėkmė yra tarsi nepelnyta.

Iš tiesų, V.Blinkevičiūtė neatjojo ant balto žirgo ir neapsimetė mergina su taškuota suknele, plaikstoma pavasario vėjų. Tačiau, sutikite, didelis naujosios partijos pirmininkės nuopelnas yra tai, kad ji neapsimeta tuo, kuo nėra.




Jeigu prisimenate, Prancūzijos prezidentas Frankois Hollande’as prezidentiniuose rinkimuose dalyvavo su reklaminiu šūkiu „misteris normalusis“, tokiu būdu priešpriešindamas savo laikyseną karnavaliniam Nikolo Sarkozy įvaizdžiui. Tarkime, V.Blinkevičiūtė nesislapsto po reklaminiais šūkiais, tačiau ji, nori to, ar nenori pati, misis normaliosios titulo, kaip atrodo, yra nusipelniusi savo laikysena, bendravimo maniera ir ištarmėmis.

Bandau įsivaizduoti, kad ne vienam tautiečiui V.Blinkevičiūė pažadina gerosios tetos fėjos ar mylinčios sesers ilgesį… Ar neperspaudžiu čia aš, įsijautęs į kasdieninius žmogaus lūkesčius, pradėdamas tapyti neskoningai sentimentalų paveikslėlį? Kad ir kaip ten būtų, anoji toli gražu neprimena žmogaus su kraugeriškais instinktais, o tai yra ne taip ir mažai konservatorių pučiamų, vienas už kitą nešvankesnių skandalų, bjaurių TS-KDP insinuacijų ir kliedesių (ko verta yra jau Pranešėjo mistifikacija), totaliai užnuodijant politinę erdvę, kontekste.

Naujajai kairei užsimojus pernorminti visą gyvenimą taip, kad norma taptų paranormalumas, žmogus pasiilgsta tikrojo normalumo, kitaip nepasakysi. Toliau cituojamas poetas neturi nieko bendro su čia plėtojama tema, tačiau kažkoks nenusakomas ilgesys tolimųjų asociacijų būdu pažadina jo žodžius: Paprasčiausiai pasiilgau arklio,/ jo protingų ir gerų akių,/ norisi kažką sunkaus pavalkiot/ arba šiaip pasiganyt kartu ( dabar skaitytojas jau tikrai turi teisę pasmerkti autorių už jo kraupiai sentimentalų pasažą).

Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, naujoji kairė, leftizmas apskritai prioritetizuoja homoseksualo pavyzdį, seksualines mažumas laiko pažangos lokomotyvu, drauge žmogaus teisių ginimo įpareigojimą susiaurindamas iki homoseksualų interesų atstovavimo užduoties, kraštutinai sukarikatūrina vakarietiškos prigimties žmogaus teisių diskursą. Kita vertus, naujoji kairė vis tik yra parasocialdemokratinis darinys, o naujosios mutacijos Europos socialdemokratijos partijos savo ruožtu didele dalimi persiima naujosios kairės idėjomis, pradėdamos telkti po savo vėliava politiškai užsiangažavusius LGBT bendruomenės narius. Kaip yra Lietuvoje?

Jeigu gerai prisimenu, prie keletą metų girdėjosi jaunųjų LSDP narių keliamas triukšmelis dėl to, jog neva partija nepakankamai gina LGBT bendruomenės interesus. Tačiau, kaip atrodo, tokia kontroversija netapo partiją įsiūbavusiu ar juolab iš krantų išsiliejusiu barniu. Be visa ko kito, man susidaro įspūdis, galimai, visiškai subjektyvus, kad LSDP vėliavą pasirenka tie politiškai užsiangažavę homoseksualūs asmenys, kurie savo politine kultūra ir intelektu mažų mažiausiai kelis kartus pranoksta į Laisvės partiją kooptuotų seksualinių mažumų atstovų pasirengimą dalyvauti politinėje veikloje. Ar čia savaip gali būti pritaikytas anekdotinis anų laikų šūkis, kad sovietų sąjungos ligoniai yra sveikiausi ligoniai pasaulyje, – nedrįstu spręsti.

Didžiausia LSDP bėda, be jokių abejonių, yra tai, kad šiandieninė partijos nomenklatūra, kaip atrodo, ignoruoja socialdemokratų Stepono Kairio ir Bronislavo Genzelio pasišventimo ugdant tautinę refleksiją pavyzdį, o kartais net ir su didžiausiu trenksmu išsižada visų tautinių sentimentų. Toks tautinės refleksijos nebuvimas ar stoka čia styro kaip neįgalumo žymė, galiausiai leidžia šiai partijai susibanalinti iki komunalinio lygio.

Dar daugiau, – toks defektas daro šią partiją ieškančia patogios vietos po saule, bet nesugebančia priimti nepatogių, padidinto keblumo iššūkių, neskatina kelti sunkiausių uždavinių.

Atrodytų, kad valstybinės bendrovės „Ignitis“ dalies akcijų skandalingo privatizavimo aplinkybės visų pirma turėjo tapti socialdemokratinio tyrimo taikiniu, bet taip neatsitiko, socialdemokratai tylėjo kaip žuvys po ledu, Seime, kiek prisimenu, tik liūdnojo vaizdo riteriui M. Majauskui kažkiek papurkštavus dėl to, kad iš pradžių bendrovės vadovai buvo nusprendę dalį akcijų pasidovanoti sau pagal už valstybės lėšas samdomos privačios advokatų agentūros rekomendacijas – kaip reikėtų pagerinti bendrovės darbą, suaktyvinti jos veiklą?

Kaiprodo sociologiniai tyrimai, šiandien LSDP savo reitingais dvigubai lenkia konservatoriai. Nėra jokių abejonių, kad kituose Seimo rinkimuose socialdemokratai triuškinančiai laimės prieš konservatorius. Tai turėtų mus visus pralinksminti, tačiau bent manęs tokia įvykių eiga tikriausiai pernelyg nepradžiugins, nepaguos. Kaip yra pasakyta, tikrojo džiaugsmo šiame pasaulyje nėra!

***
buvo užsnigtas miestas
su varveklių durtuvais į nugaras
nebyliųjų žuvų turgumi
ir
sapnuojančiais
besmegeniais

kampų

uždaras miestas
tylos
labirintas
sraigės kiauto
tuščiavidurė sargyba

o
pavasarį
ištrupėjus varvekliams
iškart
atsidarė
nubudusios aikštės

nuostabos
plečiasi
vienakio
akis

miesto meras
pingvinas
pasitinka
svečius
dekoltuotas
iki
kulnų

Komentarai :

  1. Prisimenant Steponą Kairį, dera pasakyti, kad jokios socialdemokratų partijos klasikine šios sąvokos prasme, Lietuvoje nėra. Lygiai taip, kaip nėra nei liberalų, nei konservatorių. Dangstymasis svetimomis iškabomis neįtikina. Na, kokie socialdemokratai yra Sysas, Paluckas arba Algirdas Butkevičius? O “politikos senbuvės” V. Blinkevičiūtės stiprybė – per tiek metų išmiklintas liežuvis, gebėjimas kalbėti tai, ką žmonės nori girdėti (dažnai net nieko esminio nepasakant). Nepamirškite, kad partiją apibrėžia aiškiai matomas vienas socialinis sluoksnis, nes ir pats žodis “partija” reiškia visuomenės dalį (angl. – part – dalis). Negali būti partijos, kuri atstovautų visus. Tačiau partijos gali bendradarbiauti, derindamos savo atstovaujamų sluoksnių (dalių) interesus. Tai ir yra tikroji politika.

    1. Visiškai pritariu gerbiamo Juozapo mintims, kad jokios tikrosios socialdemokratų partijos Lietuvoje nėra. Tai tik persidažę ekskomunistai, kurie, kaip prieš 200 metų rašė Stendalis knygoje “Raudona ir juoda, seniai suprato, kad jeigu nori įgyti turto ir galių, reikia priklausyti kuriai nors klikai. O minimų Syso, Palucko, Butkevičiaus, Blinkevičiūtės ir daugelio kitų, ne tik “socialdemokratų, mintys yra įstrigusios tarp dviejų tvorų – politikos ir pinigų. Jie protingai kalba, bet kvailai elgiasi. Jų “politikoje” nėra moralės. O, kaip pastebėjo Algimantas Šindeikis, jei nėra moralės, nėra vertybių sistemos, nėra ir politikos.





Comments are closed.

Share