Edvardas Čiuldė. Ar ir Sokratas greitai bus draudžiamas dėl neįtinkančių homoseksualams pažiūrų?

Garsus muzikantas, tarptautinės šlovės taškus ilgą laiką sėkmingai rinkęs elektroninės muzikos kompozitorius Marijus Adomaitis jau beveik dešimtmetį yra viešojoje erdvėje blokuojamas, profesinėje veikloje ribojamas, jeigu norite, visokeriopai persekiojimas dėl neigiamo atsiliepimo apie homoseksualus savo Facebook paskyroje.

Žinią pasauliui apie tokį neva didelį kompozitoriaus nusikaltimą išplatino homoseksualų bendruomenės Lietuvoje aktyvistas, kažkodėl vadinamas iškiliu režisieriumi, – tarsi homoseksualumas žmogų darytų savaime iškiliu.

Tarkime, kad šiuo atveju svarbiausiu motyvu pradėti M. Adomaičio profesinė veiklos blokavimą buvo ne pavydas, o pagieža ir kerštas už dramatišką ir gana tiesmukišką pasisakymą homoseksualų bendruomenės atžvilgiu.

Tačiau ko dėtas yra Ramūnas Karbauskis, vengiantis nepagarbių atsiliepimų apie seksualines mažumas, kai kitas homoseksualų aktyvistas, kažkoks Valaitis, paragino Lietuvos atlikėjus nedalyvauti Naisių, siejamų su R.Karbauskio vardu, vasaros festivalyje.

pats R Karbauskis tapo labiausiai nešvankaus pavidalo netolerancijos ir pridaigintos mano šalyje žvėriškos konjunktūros auka

Ar taip yra keršijama R. Karbauskiui už tai, kad anas nepritaria vadinamajam partnerystės ar dar kitaip pervadinto įstatymo priėmimui? Tačiau leiskite priminti, garbūs ponai pjudymų režisieriai, kad tokių nepritariančių Lietuvoje yra beveik absoliuti dauguma, taigi – ar nepaspringsite apžioję pernelyg didelį kąsnį?

Tačiau mes suprantame ir tai, kad savo interesų primetimą daugumai žmonių jūs siejate su gąsdinimų subkultūros išplėtojimu ir nežmogiškos konjunktūros užveisimu Lietuvoje. Tačiau tai reiškia, kad jūsų plėtojama netolerancijos kitaminčiams subkultūra jau yra ne tik neapykantos kalbos, bet ir neapykantos veiklos užkratas, retkarčiais pavojingai priartėjantis prie karo visai Lietuvai paskelbimo ribos.

Prisipažinsiu, kad paprastai nepraleisdavo progos vienaip ar kitaip pašiepti R. Karbauskį, tačiau dabar, dar nepatapęs jo dideliu bendraminčiu, privalau keisti toną, matydamas, kad tas pats R Karbauskis tapo labiausiai nešvankaus pavidalo netolerancijos ir pridaigintos mano šalyje žvėriškos konjunktūros auka.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, kad, pabaidyti gąsdinimų ir pridėję į kelnes, kai kurie popsinės scenos žymūnai paknopstomis atsižegnojo nuo savo pasižadėjimo dalyvauti festivalyje, – toks yra popsinis charakteris bet kurioje veiklos sferoje, nieko čia nepakeisi.

Tačiau neįtikėtinai kvaila buvo įtraukti į šią persigandimo istoriją dar ir Vytauto Landsbergio vardą, tokiu būdu maskuojant savo išgąstį dėl M.Adomaičio precedento, neva labiau oriu pasitraukimo motyvu. Ar pasitraukę dalyviai taip pat puoselėja tarptautinės karjeros viltis, a?

Kaip jau sakiau, man neskauda galvos dėl apsidergusių iš išgąsčio lengvojo žanro atlikėjų, daug labiau rūpi tai, kad persekiojimai dėl pažiūrų ir tokiu pagrindu atsirandantys profesijos ribojimai, kaip atrodo, neužsibaigia dramomis ant popsinės scenos. Žinome jau daugelį atvejų, kai homofobija buvo apkaltinti, profesinėje veikloje ribojami arba net traukiami baudžiamojon atsakomybėn savo krikščionišką tikėjimą išpažįstantys žmonės, be visa ko kito, nematantys jokio reikalo nutylėti Biblijos žodžių seksualinės moralės klausimais.

Tačiau Bažnyčia šiaip ar taip yra stipri institucija, kurią vargu ar pavyks užkariauti tolerantiško jaunimo vardu prisidengiantiems veikėjams iš vidaus. Kitas klausimas – kokia institucija apgins filosofiją, kai jau ir homoseksualų aktyvistams nedidelė paslaptis yra tai, kad Sokratas ir Platonas apie homoseksualizmo praktiką savo laikmečio visuomenėje (homoseksualams – tai aukso amžius) pasisakė tikrai ne mažiau dramatiškais nei yra išsakoma Šventojo Rašto ištarmėse visiems laikams. Toks klausimas įgyja fatališką pobūdį žinant, kad šiandien universitetas iš esmės yra okupuotas vadinamųjų pažangiečių beminčio siautėjimo.

Ką daryti, kai prievartiniu būdu primestos, bet jau įsitvirtinusios Lietuvoje konjunktūros sąlygomis tikriausiai būsime suvalgomi visi paeiliui, nesugebantys parodyti apsimestinio džiaugsmo dėl tolerancijos vardu skiepijamos netolerancijos ir suvešėjusios pagiežos subkultūros?

Stebuklingo atsakymo nežinau, tačiau, kaip atrodo, iš pradžių reikėtų pabandyti bent įsisąmoninti faktą, kad atsilaikyti prieš tokį pagiežos kultūros ar subkultūros puolimą yra ne mažiau šventas reikalas nei pasipriešinti Putino agresijai.