Džiugas Luščinskas. Kur veda istorinės atminties perrašinėjimas?
Neseniai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nuskambėjo seimo nario Emanuelio Zingerio frazė, kad „kai kurioms žinomoms, matomai neskaitlingoms, bet abejotinos reputacijos asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminklais. Joms suteikti kariniai laipsniai turi būti panaikinti, taip pat turėtų būti persvarstyta jų memorializacija“. Kitaip sakant, kai kurių už Lietuvos nepriklausomybę kovojusių asmenybių reikia atsisakyti, nes jie buvo nacių koloborantai, žydšaudžiai, banditai ir taip toliau.
Pirmiausia reikia suprasti, kodėl paprastai yra perrašinėjama istorija. Istorija yra perrašinėjama tada, kai pasikeitus politiniam režimui tam tikros istorinės asmenybės tampa neparankios, nes kiekviena politinė sistema nori ugdyti ją palaikančius piliečius.
Todėl pavyzdžiui SSRS okupavus Lietuvą tokios asmenybės kaip Basanavičius arba A. Smetona buvo apšaukti „fašistais“, „buržuaziniais nacionalistais“ ir istorijos pamokose apie juos imta atsiliepti tik neigiamai, kaip apie blogus pavyzdžius paprastiems sovietiniams piliečiams, nes SSRS vadovybė tikrai nenorėjo, kad jos subjektai imtų kelti tarkim nacionalinės valstybės klausimą, nes tokios mintys tiesiog užbaigtų SSRS egzistavimą (kas galiausiai ir nutiko).
Lygiai kaip ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę iki tol garbinti visokie komunizmo statytojai, sovietinio aktyvo veikėjai, raudonieji partizanai ar kiti komunizmo ideologijai nusipelnę asmenys buvo tiesiog viešai pasmerkti, jų statulos ir monumentai nugriauti, nes mes dabar tikrai nenorime, kad mūsų jaunoji karta imtų pavyzdį iš tokių asmenybių kaip A. Sniečkus. Taigi istorinės atminties traktavimo pasikeitimas rodo kartu ir faktinį politinės sistemos ar santvarkos pasikeitimą.
Kyla klausimas, į kokias būtent asmenybes nusitaikė šiandieniniai istorijos perrašinėtojai? Labiausiai girdimos yra dvi: pulk. Kazys Škirpa ir gen. Jonas Noreika-Vėtra. Kas jie tokie buvo?
Kazys Škirpa dažniausiai įvardijamas kaip pirmasis savanoris, diplomatas, bei LAF (Lietuvių Aktyvistų Fronto) kūrėjas, bei Birželio sukilimo iniciatorius. J. Noreika gali būti įvardintas kaip jungtis tarp Birželio sukilimo ir pokario partizanų – jis dalyvavo birželio sukilime ir vėliau buvo aktyvus antinacistinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis.
Kokie kaltinimai metami šioms dviems asmenybėms? Abu jie kaltinami antisemitizmu ir kolaboravimu su naciais. Kazys Škirpa kaltinamas tuo, jog tiesiog turėjo antisemitines pažiūras ir kad jo surengtas Birželio sukilimas buvo pagalba naciams puolant SSRS, o Jonas Noreika kaltinamas, kad būdamas Šiaulių apskrities viršininku aktyviai dalyvavo holokauste.
Toks požiūris neišlaiko jokios kritikos, nes jei Birželio sukilimas būtų buvęs pronacistinis, tai Laikinoji vyriausybė būtų buvus vokiečių pripažinta, o ne išvaikyta ir jos nariai nebūtų priešinęsi naciams ir uždaryti į koncentracijos stovyklas, kaip nutiko Jonui Noreikai.
Be to, nebuvo jokių įrodymų, kad jos nariai kažkaip būtų iki karo pradžios susiję su naciais ar simpatizavę jiems, kaip kad Stalino saulės vežėjai dar gerokai iki okupacijos buvo užverbuoti sovietų.
Galiausiai kaltinti Laikinąją vyriausybę holokaustu būtų tas pats, kas dabar kaltinti šešėlinę valstiečių vyriausybę pandemijos nesuvaldymu – Laikinoji vyriausybė niekada neturėjo tikros valdžios nacių okupuotoje Lietuvoje.
Kas dabar atsitiks jei pasmerksime Kazį Škirpą, Joną Noreiką ir Laikinąją vyriausybę ir visą Birželio sukilimą? Tada prasidės grandininė istorijos griovimo reakcija. Nes visi istoriniai įvykiai čia susiję.
Kazys Škirpa buvo pirmasis savanoris ir Birželio sukilimo rengėjas, Jonas Noreika Birželio sukilimo dalyvis ir pokario rezistentas. Buvo ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Birželio sukilimo dalyvis ir asmuo, atidaręs Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Galime įžvelgti akivaizdų ryšį: Nepriklausomybės kovos, Birželio sukilimas, Sąjūdis.
Jei Kazys Škirpa ir Jonas Noreika (ypač Škirpa, kuris nebuvo eilinis dalyvis) bus pasmerkti, automatiškai pripažinsime mitą, jog Lietuva nesipriešino okupacijai, o sukilėliai ir partizanai buvo sovietų pagrįstai slopinami kaip nacių kolaborantai.
O pasmerkdami šis asmenybes tuo pačiu pasmerksime ir Nepriklausomybės kovas, partizanus bei Sąjūdį kaip istorines klaidas ir dar ne iki galo sunaikinto profašistinio gaivalo prasiveržimą į paviršių. Tada mes mokyklose savo vaikams turėsime aiškinti, kad jie neturėtų būti tokie kaip Kazys Škirpa ar Jonas Noreika.
Iškyla labai primityvus klausimas, kur mes dabar būtume, jei nebūtų atsiradę tokių žmonių kaip Kazys Škirpa ar, beje, taip pat žydu žudymu nepagrįstai jau apkaltinti Juozas Lukša-Daumantas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas?
Trumpai tariant: jei Lietuva ir būtų automatiškai atgavusi nepriklausomybę po SSRS griūties, tai ji dabar būtų panaši į šiandieninę Baltarusiją: atsilikusi, diktatūrinė, antieuropietiška, prorusiška su gerokai žemesniu pragyvenimo lygiu ir tikriausiai lietuvių kalba kalbėtų mažuma gyventojų, nebūtų jokių skrydžių per Atlantą, pergalių krepšinyje, partizaninio pasipriešinimo ar Sąjūdžio.
Geriausiu atveju. Blogiausiu Lietuva būtų Baltarusijos Litbelo provincija ir dabar gyventume po Batkos padu. Mums tai tikrai nenaudinga, bet kai kuriems agresoriams, matyt, tai visai patiktų. O Lietuvai nedraugiškos jėgos puikia supranta istorinio pasakojimo svarbą.
Tai puikiai galime suprasti pasižiūrėję, kas vyksta Vakaruose, pirmiausia JAV. Ten istorijos perrašinėjimas pagal neokomunistinę klišę vyksta jau daug metų. Ryškiausi to pavyzdžiai yra 1619-ųjų projektas (kuris pateikia JAV kaip šalį, sukurtą vien tik vergijai plėtoti) ir praeitą vasarą vykę kraštutinių kairiųjų protestai, per kurios buvo vartomos JAV nusipelniusių žmonių statulos, tarp kurių buvo ne tik buvusios Konfederacijos generolai, bet ir tokios asmenybės kaip Abraomas Linkolnas.
Neilgai trukus, pasirodė politiniai tokio istorijos perrašinėjimo padariniai. Neseniai Oklando miestas (Kalifornija) paskelbė, kad nuo šiol socialinės išmokos mažiau uždirbantiems bus mokamos tik ne baltaodžiams gyventojams.
Sveikinu – nugriovus paminklą žmogui, kuris kovojo prieš rasizmą, rasizmas pats automatiškai sugrįžta. Lygiai taip pat ir mes, jei nugriausime paminklus (kaip siūlo E. Zingeris) žmonėms, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją, šių dalykų netruksime netekti. Tai gal ir yra kažkam naudinga, bet tikrai ne Lietuvos valstybei.
Istorijos perrašinėjimas niekada nėra tiesiog istorinių faktų tikrinimas, o politinių tikslų įtvirtinimas visuomenės sąmonėje. Todėl, jei tie tikslai yra visuomenei nenaudingi, kiekvienas bent kiek savigarbos turintis pilietis privalo tam priešinti visomis įmanomomis priemonėmis.
Jau vien tas faktas, kad Kremliaus diversantų būrio narė, su savo būriu deginusi ir žudžiusi taikius kaimo gyventojus LT ir dabartinėje BY, liko sveika ir gyva (ir dar prezidentės apdovanota už nuopelnus itin žiauriai žudant LT gyventojus pagal Kremliaus ir KGB užsakymą), paneigia bet kokius kaltinimus, kad Miško Broliai žudė nekaltus žydus! Mūsų partizanai net nesurengė pasalos jai pagauti ir nuteisti mirties bausme už dalyvavimą masinėse taikių kaimiečių žmogžudystėse! (Gal ji ir bendražygiai dar ligi šiol gauna Kremliaus personalinių pensininkų pensijas, mokamas už nuopelnus įvedant sovietų valdžią, t.y., „valant Lietuvą nuo lietuvių”?)
Iš tikro nuo lietuvių Miško Brolių rankos šios tautybės žmonės galėjo žūti tik mūšio metu, tik tie, kas buvo priešingoje apkasų pusėje ir iš kalašnikovų lietuvius žudė! Nebent Miško broliai turėtų atsiprašyti žydų už tai, kad jų kulkos nemokėjo jų tautiečių nuo kitos tautybės diversantų su jų kolaborantais atskirti nuo kitos tautybės „partizanų”…
Būtina atskirti savarankiškus Miško brolių veiksmus nuo tų, kuriuos jie buvo priversti vykdyti Hitlerio vietininko vadovaujamose operacijose, kuriose jiems teko ne egzekutorių, bet sargybinių, palydovų (į getą, ar į egzekucijos vietą) bei nužudytųjų palaikus užkasančių vaidmuo. Taip pat būtina atskirti nekaltai nužudytuosius dėl į Miško Brolių būrius infiltruotų KGBistų paskleistos tyčinės dezinformacijos. Verčiau patikrintų, ar tikrai ne KGB tarnavę jų tautiečiai sąmoningai tą dezinformaciją paleido, provokuodami tarpusavio neapykantą?
Galiu tik padėkoti gerb. Džiugui už labai gerą straipsnį, taip aiškiai išdėstytas mintis, faktus, kurių šiandien jau nei vienas buvęs koloborantas ar jo palikuonis negalėtų paneigti, mes-lietuviai ir ne lietuviai, kurie gyvename šioje valstybėje, naudojamės jos mums teikiamomis privilegijomis, turėtume įsisamoninti, kad mums jokie kiti, kurie šmeižia mūsų tėvų, protėvių pralietą kraują už tautos laisvę, gyvenimo nepagerins, nes jų tikslas vienas – mus sugrąžinti atgal į vergijos pasaulį. Tai ar mes to norime? Ar mes norime, kad mus ir vėl veštų į Sibirą, uždarinėtų į lagerius, gaudytų po miškus ir šaudytų mūsų geriausius tautos sūnus? O išsigimėlių visais laikais atsiranda kiekvienoje tautoje ir dėl to nereiktų per daug stebėtis: prie sovietų – stribai, prie vokiečių – žydšaudžiai, bet tai ar dabar visa lietuvių tauta turėtų prisiimti atsakomybę už anas atmatas? Juk ji buvo po okupantų padu. Nors kita vertus, kaip žinia, ir ne visi tie, kurie tarnavo okupantų atatinkamose įstaigose, buvo tautos išdavikai, istorija žino, kad ir ten buvo padorių Lietuvos piliečių, kurie gelbėjo patekusius į okupanto nemalonę…
Ačiū už gerą ir teisingą komentarą. Pritariu jūsų mintims.
Autorius siekia įtikinti, kad jo [paskelbtos išvados yra teisingos ir yra tikroji istorija. Bet mato tik viena medalio pusę, kurią idelizuoja ir mano, jog tai absoliuti tiesa. Taigi autoriui nereikia klastoti istorijos, o ne kitus dėl to kaltinti
Taip, gerb. Petrai Navikai, straipsnio mintys ir išvados tikrai yra teisingos ir jokio istorijos klastojimo nėra., todėl galvokite ką rašote.
“[…]Jau pirmosios sovietinės okupacijos metu, kaip pažymi J. Mackievičius, „[…]Iš esmės susiklostė taip, kad ne koks nors vienas visuomenės sluoksnis, o būtent visa Lietuvos buvo bolševikų priešas, baisi, kerštinga, su buožišku priešiškumu. Nes paskutiniojo karo metu Rytų Europos teritorijoje atsirado įdomus istorinis paradoksas. Nuo Pečengos iki Juodosios jūros, viskas, kas buvo demokratiška iš prigimties, taigi valstietiškos tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai, ir tos valstybės, kurios savo nepriklausomybę pelnė tarsi „juodomis nuo plūgo rankomis“, t. y. Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, priešu Nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Vientisoje grandinėje; tiktai „poniška“ Lenkija ir „kapitalistinė“ Čekija priešu Nr. 1 laikė Trečiąjį Reichą, o su sovietais sudarė sandorą“….( Apie tikrą, paskutinį bandymą ir apie nušautą Buinickį, 1954).
Deja, galbūt veikiami būtent „pažangios ir radikalios Europos inteligentijos“, iš šios antibolševikinės „vieningos grandinės“ iškrito ir dauguma Lietuvos žydų, išsižadėjusių šalies, kurioje gyveno ir kurios piliečiai buvo, stojusių ir veikusių baisiausio žmonijos priešo pusėje. Nors Lietuva beveik penkis šimtmečius teikė jiems prieglobstį apsaugodama nuo persekiojimų Vakarų Europoje ir pogromų Rusijoje, o tarpukariu žydams sukūrė sąlygas, kurios buvo išskirtinės visoje Europoje…
Nepaisant šių aiškių ideologinių ir moralinių prieštaravimų, atėjus kitam okupantui – fašistinei Vokietijai, vykdžiusiai nežmonišką žydų ir čigonų naikinimo programą ir žudžiusiai visus, kas mėgino juos gelbėti, lietuviai vėl, kur tik galėjo, ėmėsi gelbėti žydus, pelnydami Pasaulio tautų teisuolio vardą, ir Lietuvoje jų yra daugiausiai, palyginti su visos tautos narių skaičiumi…
Antra, J. Mackievičius ir J. Margolinas yra tokie pat nepalenkiami, kai ieško tiesos ir teisingumo, laikydami, kad nusikalstamas genocido sistemų ir jo vykdytojų nebaudžiamumas lemia tolesnius žmonijos tragedijos aktus….” http://pogon.lt/lietuviskai/2716-julijus-margolinas-apie-pragara-zemeje.html
Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Jūsų dėka įdėtas labai teisingas J.Mackievič mintis ir išvadas. Ačiū Jums, gerb. Ryšard Maceikianec, už pasidalijimą.
Ačiū Džiugui Luščinskui už puikų straipsnį! Visiems labai gerai suprantama, kad, jei ne 1941 m sukilėliai, ne patriotai – partizanai, ne mūsų seneliai, tėvai, sesės ir broliai, kurie nepelnytai iškentėjo gulagų, kalėjimų, konclagerių baisybes, ne Sąjūdis, mes ir toliau būtume buvę po okupantų padu ir turėtume giedoti padėkos himnus už atneštą Stalino ” saulę” ir bučiuoti Putinui padus, kad jis dar teiktųsi Lietuvos parduotuvėse retkarčiais nutėkšti kiaulės stimburį ar karvienos kanopas, ką mes ir mūsų Tėvai puikiai prisimename. Juk ir po šiai dienai Rusijos gilumoje taip yra – viskas gražu tik didžiuosiuose miestuose!!! Mums reikalinga teisinga, o ne melaginga LIETUVOS istorija, kurią mums nori įpiršti LIETUVAI priešingos valstybės ir mūsų šalies kolaborantai!!!
Ačiū už puikų ir teisingą komentarą. Tiesiai – į dešimtuką!
Gerbiamas Džiugai, negi pamiršote kad Vilniuje ir sovietmečiu buvo palikti Jono Basanavičiaus , Vinco Kudirkos,Maironio, Vytauto, Kęstučio ,Kosto Kainausko, Žigimanto Sierkauskio, Tado Kostiuškos ,M.K.Oginskio ir kitų kovotojų prieš carizmą ir kolonijinę priespaudą gatvių pavadinimai. Tad būkim biedni bet teisingi.
Iš E. Zingerio galima tikėtis, kad netrukus pareikalaus Lietuvoje pastatyti pamiklus NKVD N. Dušanskiui ir E. Zingerio tėvui