Šių metų spalio 9–11 dienomis vyks XX tarptautinis monospektaklių festivalis „Atspindys“. Kokių gi viliojančių pasiūlymų iš festivalio organizatorių šiemet gali tikėtis žiūrovai?
Spalio 9 diena
18 val. Visagino kultūros centro salėje „Draugystė“ (Parko g. 7) žiūrovai galės išvysti „Žmogaus balsą“ – muzikinį spektaklį prancūzų kalba pagal Francis’o Paulenc’o monooperą. Libretas – Jean’o Cocteau.
„Žmogaus balsas“ – tai devynių paveikslų mozaika, atspindinti vidinę moters kelionę per tragiškas gyvenimo patirtis ir jos išgyvenimus. Liūdesį, nusivylimą, keršto troškimą, neapykantą ar aistrą išprovokuoja žmogaus balsas telefoninio skambučio metu, priverčiantis atgaivinti ir išgyventi tai, kas pamiršta.
Spektaklio (monooperos) muzikinis pagrindas (klavyras) yra pritaikytas dviem aktorėms (vokalas ir klavinova), suskirstytas į devynis besijungiančius muzikinius numerius ir aranžuotas naudojant specifinius aktorinio dainavimo, štrichuoto akompanavimo bei sceninės ritmikos metodus. Spektaklio Moteris – vokalistė Vilija Matačiūnaitė, Žmogaus balsas skamba, klavišinį instrumentą puikiai valdant Adolfinai Kunčiūtei. Spektaklio režisierius – Valentinas Masalskis, kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė, scenografės – Guostė Ringelytė ir Karolina Klimavičiūtė.
19.30 val. Visagino kultūros centro salėje „Sedulina“ (Vilties g. 5) bus rodomas audiovizualinis spektaklis be žodžių, skirtas Jeanui Cocteau.
Profesionalių scenos menų kritikų ir tarptautinių festivalių žiuri įvertintas „Diletantas“ pasižymi skirtingų medijų montažu, beveik bežode vizualine raiška ir įtraukiančia „sapniška“ atmosfera. Tai – vienas įspūdingiausių praėjusio sezono kūrinių, sutalpinusių XX a. pirmosios pusės istoriją, netikėtus medijų sprendimus ir pristačiusių žavų diletanto personažą, įkūnijamą trijų auksinių scenos kryžių laureatės Airidos Gintautaitės.
Kūrinyje laisvai pateikiama Jean’o Cocteau kūrybos improvizacija. Spektaklio esme tampa sunkiai suprantama Cocteau asmenybė. Cocteau diletantizmas skirtingose meno srityse liejosi kaip ypatingai tiršto poetinio pasaulio fragmentai – neišbaigti, neištobulinti, skuboti, nieko neprimenantys, į nieką nepanašūs.
Spektaklis kviečia žiūrovus į Cocteau pasaulį, kuriame išnyksta meninės ribos, suteikdamos žiūrovui unikalią galimybę patirti daugialypę meno sintezę ir skatindamos auditoriją pamąstyti apie meninio eksperimentavimo ribas bei galimybes. Cocteau fenomenas perteikiamas pasitelkiant modernias technologijas ir skirtingus teatrinės raiškos būdus: medijų meną, animaciją, draminę vaidybą, mechanizuotą scenografiją, lėlių, objektų ir šešėlių teatrą, garsines manipuliacijas ir kitas šiuolaikinio meno priemones. Kūrybiniame procese spektaklio kūrėjai naudojosi dirbtiniu intelektu, išmaniąja garso klastote ir judesio fiksavimo technologija.
Spektaklio dramaturgas ir režisierius – Žilvinas Vingelis, aktorė – Airida Gintautaitė. dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Tomas Stonys, inžinierius – Deividas Dzikevičius, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis, lėlių choreografas – Eugenijus Slavinskas, prodiuseris – Darius Vizbaras.
20.30 val. Visagino kultūros centro salėje „Draugystė“ (Parko g. 7) išvysime Annos Glanz Margulis (Izraelis) spektaklį „Vilties metas“, prabylantį anglų, ukrainiečių, hebrajų ir rusų kalbomis.
Spektaklio pagrindas – Levo Kloco pasakojimas apie pirmąją karo naktį. Tai Izraelio lėktuvo skrydžio istorija – lėktuvo, per atsitiktinumą atsidūrusio Kijeve ir priversto pakilti jau prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą. Šis spektaklis – tai ne kronika, ne dokumentas, o teatrinė fantazija, pastanga pažvelgti į vidinį pasaulį žmonių, atsidūrusių ypatingose sąlygose, kai sprendimą priimti reikia akimirksniu, o klaidos kaina – žmogaus gyvybė. Kaip žinome, karo veidas – ne moteriškas, tačiau spektaklyje apie įvykius pasakoja moteris, Izraelio lėktuvo piloto ir orlaivio vado žmona. Ji skaito vyro dienoraštį, kartu su juo išgyvena tos nakties minutes ir sekundes, atskleisdama tai, kas paslėpta šykščiuose užrašuose. Ir, atrodo, ji atranda tai, be ko žmogaus gyvenimas neturi prasmės.
Spektaklio režisierius – Aleksandras Michailovas, dailininkė ir videodizainerė – Marija Michailova.
Spalio 10 diena
15 val. Visagino kultūros centro salėje „Sedulina“ (Vilties g. 5) išvysime Pauliaus Čižinausko („Cezario grupė“) spektaklį „Anykščių šilelis“. Jis sukurtas pagal Antano Baranausko poemą ir skirtas jaunimui nuo 15 metų ir vyresniems.
Šįkart visos poemos meninę vertę galima pajusti ne įsigilinus į tekstą, o stebint, klausant, uodžiant, jaučiant. Būtent šiuos pojūčius savo kūrinyje apie šilelį minėjo jo autorius poetas Antanas Baranauskas. Prie šios poemos prisiliesti panoręs teatro „Cezario grupė“ aktorius Paulius Čižinauskas sako: „O dievaičiai! Kiek begrybauju po A. Baranausko „Anykščių šilelio“ tekstą, tiek aptinku negirdėtų neregėtų žodelių. Ar jie valgomi, ar nuodingi, nežino daugelis žmonių. Kaip keista: „Šilelis“ verstas į dvi dešimtis pasaulio kalbų (daugiau kaip K. Donelaičio „Metai“), tačiau lietuviškai įkandamas ne itin lengvai. Todėl ir atsiranda noras jį išversti į dar vieną – sceninę – kalbą. O scenos kalbėtojai ieško ne tik teksto reikšmių, bet ir skambesio prasmių, į kompaniją pasitelkia muzikos vibracijas bei kūno gestikuliacijas. Taigi kviečiu kompozitorę Ievą Mariją Baranauskaitę ir imamės „Šilelio“ vertimo į scenos kalbą. Šis bandymas galbūt ne pirmas Lietuvos teatre, bet svarbiausia, kad mums patiems smagus“.
„Anykščių šilelio“ kūrėjai kviečia patirti A. Baranausko poemos skambesį scenoje, į lietuvišką tekstą įterpdami ir porą užsienio kalbų, kuriomis pagerbta įžymioji poema, bei įpūsdami į kūrinį elektroninio pianino vėjų.
Vaidinime naudojamų romanų ištraukų autoriai: Peter’is Tempest’as (anglų k.) ir Carmen Caro Dugo (ispanų k.).
17 val. Visagino kultūros centro salėje „Draugystė“ (Parko g. 7) bus vaidinamas spektaklis „Elektra 23“. Jį pristato Lenkijos teatro praktikos centras „Gardzienice“. Kūrinys atliekamas lenkų kalba su angliškais subtitrais.
Aktorė Joanna Holcgreben nusprendė sukurti savo solinę Euripido dramos versiją, remdamasi pasirinktomis šios tragedijos ištraukomis, kuriose naudoja cheironomiją – gestų kalbos meną, kai gestai lydi ištartus žodžius.
Žinių apie cheironomiją šaltiniai siekia Senovės Graikijos teatrą, o Gardzienicės teatre sukurtos abėcėlės gestai savo pavyzdžius randa to laikotarpio vazų paveikslėliuose, skulptūrose ir bareljefuose. Mūsų cheironomija pasirodė esanti labai patrauklia priemone teatro kūryboje.
Režisūra, dramaturgija, muzikinė dramaturgija, scenografija, multimedija, apšvietimas ir subtitrai sukurti pačios Joannos Holcgreber. Muzika – profesorės Marijos Pomianowskos ir Vojciecho Lubertowicziaus.
18.30 val. Visagino kultūros centro salėje „Sedulina“ (Vilties g. 5) lenkų kalba bus atliekamos transformacijos pagal Kafką „Laiminga žvaigždė“.
„Kiekvienas savaip išnyra iš požemio pasaulio, aš – per rašymą“, – laiške Gretai Bloch pažymėjo Franzas Kafka.
Kaip aktorius išnyra iš požeminio pasaulio?
Žinoma, žodžiais, gestais, žvilgsniais. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad kartais jam padeda ir tyla, ramybė, išraiškos griežtumas. Atsisakymas nuo to, ką vadiname vaidyba. Dingimas nuo scenos – irgi. Galbūt tokiomis akimirkomis atsiskleidžia magijos esmė, tikruoju vardu iššaukianti nematomą gyvenimo spindesį. Nes Kafka, paradoksalu, buvo didysis magijos panegirikas. Atkaklus laimingos žvaigždės ieškotojas, kaip rašė laiške Felicijai Bauer. Šiai žvaigždei ir jos paieškoms jis davė įvairius pavadinimus. Kartais ją vadindavo badu („Bado meistras“), kartais ieškodavo pomirtiniame gyvenime („Aš lankiausi pas mirusiuosius“). Savo monodramoje (kuri remiasi tokiais kūriniais, kaip „Pranešimas akademijai“, „Metamorfozė“ ir „Bado meistras“) atlikėjas Janushas Stolarskis iš pradžių kartoja rašytojo žodžius, o vėliau nutyla, leisdamas kalbėti tik savo kūnui, paliestam Kafkos personažų buvimo, leisdamas prabilti erdvei, kurioje juda, kuriai pasiduoda ir kurioje galiausiai išnyksta.
Scenarijus – Janush’o Stolarski’o ir Lukash’o Musial’o, režisierius ir vaidmens atlikėjas – Janush’as Stolarski’s, scenografija ir grafinis dizainas – Tomash’as Ryszczynski“s, šviesos dizainas – Arkadiusz’as Kuczynski“s.
19.30 val. Visagino kultūros centro Teatro alėjoje (Vilties g. 5) įvyks Edvardo Keiziko ir Slawomiro Gaudyno vaidinamas spektaklis „Raudonosios armijos karininko užrašai“. Bus vaidinama lenkų kalba su lietuviškais subtitrais.
Aktorių dueto atliekamas satyrinis spektaklis pateikiamas sovietinio karininko dienoraščio forma ir pasakoja apie žmogų, kuris 1939 metų rugsėjį išlaisvino Vilnių ir Lydą, o paskui ten pasiliko vokiečių okupacijos metais. Tai ir groteskiškas, ir itin kartus žvilgsnis į žmonių likimą sovietų ir vokiečių okupacijos metais. Gaudynas preciziškai perteikia išsilavinusio sovietinio kario Piaseckio mąstymą ir elgesį. Jis pašiepia komunistinę propagandą, jos pompastišką stilių, įžūlų melą ir antihumanistinį būdą siekti teoriškai aukštų tikslų.
Edvardo Keiziko herojus – be galo savimi patenkintas ir savo pasiekimais besididžiuojantis Miška Zubovas, proletariato gynėjas.
Slawomiro Gaudyno pateiktas vaizdas yra kupinas karčios ironijos. Jei pliki faktai prieštarauja propagandiniams šūkiams, tuo blogiau faktams. Šiame spektaklyje parodomas pasaulis, kuriame pirmoje vietoje – valstybė, o ne žmogus. Kuriame kiekvienas autoritetas visada turi būti garbinamas ir gerbiamas. Kur niekada nevalia sakyti, ką galvoji, kur visur reikia matyti priešą, visus įtarti, kur niekuo negalima pasitikėti. Nes komunistinė mintis yra didesnė už racionalų mąstymą, ir tą liudija ne tokių tolimų laikų pasauliniai įvykiai.
Režisierius – Slawomir’as Gaudyn’as (Lenkija), pareigūnas Miška Zubovas – Edvardas Keizikas, NKVD pareigūnas – Grzegorz’as Jakowicz’ius, Marekas Pszolovskis.
21 val. Visagino kultūros centro salė „Sedulina“ pristato spektaklį „Faustas“ (pagal J. W. Goethe, anglų kalba).
Nebe jaunas, bet gerbiamas mokslininkas, tyrėjas ir profesorius Faustas nepatenkintas savo likimu. Per gyvenimą jis perskaitė tūkstančius knygų, tyrinėjo gamtą ir dvasių pasaulį, norėjo suprasti gyvenimo prasmę, bet jaučiasi vienišas ir negali mėgautis gyvenimu. Nelaimingasis bando nusinuodyti, Dievas, tikintis Fausto gėriu, lažinasi su velniu Mefistofeliu, jiedu nori išsiaiškinti, kuriuo keliu Faustas pasuks – gėrio ar blogio. Velnias pasitelkia visus savo magijos ir gundymo įgūdžius, siūlo Faustui pinigų, kelionių ir netgi atjauninimo procedūrą. Profesorius priima jo pasiūlymą, vėl tampa jaunas ir žavus, pradeda mėgautis gyvenimu, patiria didelę meilę jaunai merginai Gretchen ir yra pasirengęs už ją numirti. Mefistofelis turėtų gauti jo sielą.
„Fausto“ medžiaga siekia viduramžių legendą. Nors kūrinys parašytas prieš 200 metų, jis – apie šiuolaikinius žmones, kurie beveik nežino ribų savo troškimams.
Režisierė – Nelly Eichhorn.
Spalio 11 diena
16 val. Visagino kultūros centro salėje (Parko g. 7) vyks spektaklis „Ričardas po Ričardo“ (pagal Williamo Shakespeare’o istorinę kroniką „Ričardas III“). Tai – Ukrainos „Teatro krepšyje“ kūrinys.
„Teatras krepšyje“ įsikūrė 1997 metais Lvove. Jį sudaro dvi moterys – meno vadovė, režisierė, teatrologė Irina Volickaja ir aktorė Lidija Danilčiuk, dirbanti Kijeve, Nacionaliniame L. Kurbaso teatro centre.
„Yra dalykų, apie kuriuos norisi kalbėti pašnibždomis, o yra tokių, apie kuriuos norisi šaukti. Kažkuriuo momentu aš nemačiau kitos tokios aktualios pjesės, kaip Shakespeare’o „Ričardas III“. Tik mūsų Ričardo istorija prasideda tuomet, kai baigiasi šekspyriškojo Ričardo. Žiūrovui suteikiama teisė pačiam spręsti, kur ir kada vyksta veiksmas: paskutinę naktį prieš mirtį, o gal ten, kur tenka atsakyti už įvykdytus nusikaltimus ir tęsiasi amžinos absurdiškos žudynės, nuo kurių galima išprotėti net anapusiniame pasaulyje. Tai savotiškas perspėjimas žudikams, politikams ir užkietėjusiems materialistams.
Išsaugodamos pagrindines „Ričardo III“ idėjas ir sentencijas, mes kūrėme ne fabulą, o Šekspyro kūrinio metasiužetą. Todėl tai, kas vaidina protagonistą – vyras ar moteris – neturi reikšmės. Ričardo III arba Hamleto problema liečia visus, nepriklausomai nuo lyties“, – sako I. Volickaja.
17 val. Visagino kultūros centro salė „Draugystė“ pristatys Ukrainos Lvovo srities akademinio Jurijaus Drohobyčiaus muzikinio ir dramos teatro spektaklį „Žurnalistikos pamoka be vaidmainystės“. Bus vaidinama ukrainiečių kalba su angliškais subtitrais.
Jurijaus Drohobyčiaus teatras pristato pirmąjį kūrinio skaitymą. Spektaklio „Žurnalistikos pamoka be veidmainystės“ pagrindas – rumunų režisieriaus Radu Ghilasho pateikta sceninė versija, sukurta pagal rumunų dramaturgo Matejo Vishnieko pjesę „Žmogus, iš kurio ištrauktas blogis“. Žurnalistikos žvaigždė Erikas Novitskis žino, kaip pateikti aktualius įvykius, nuo ko pradėti dienos kroniką, ko reikia naujienų vartotojui ir yra pasirengęs pasidalinti su susirinkusiaisiais „tikrosios“ žurnalistikos paslaptimis.
Scenoje Jurijaus Fedčiuko atliekamas monologas tampa filosofine pasakėčia apie šiuolaikinio žmogaus informacijos vartojimą ir jo įtaką realiai situacijai.
Scenografija – Radu Ghilas; Ukrainos nusipelnęs artistas Jaroslavas Danylivas. Muzikinė aranžuotė – Audrey Birka (Prancūzija).
18.30 val. Visagino kultūros centro salėje „Sedulina“ (Vilties g. 5) dienos šviesą anglų kalba išvys Ibrahimo Miario autobiografinis monospektaklis „Tarpe“.
„Tarpe“ – pusiau autobiografinė pjesė, tyrinėjanti palestiniečių ir izraeliečių tapatybės sudėtingumą ir prieštaravimus. Joje pasakojama apie Ibrahimą Miarį, palestiniečio musulmono tėvo ir žydės izraelietės motinos sūnų, gyvenantį dviejų kultūrų sandaroje. Pjesėje nagrinėjamos gilios tapatybės, kultūros, religijos ir tradicijų temos, įrėmintos ilgalaikėje įtampoje tarp žydų ir arabų, izraeliečių ir palestiniečių.
Savo meistriškumu, sąmoju ir humoru pjesė peržengia politinių antraščių ribas ir atskleidžia gilesnes, asmenines kovas ir bendrą žmogiškumą – dalykus, kurie jungia mus visus.
Keli spektakliai bus rodomi ir Vilniuje, Mroj-Hall teatre (Gedimino pr. 28).
