Dr. Vaidotas Vaičaitis. Vaiko teisės ir Konstitucija

Neseniai Vilniaus Universiteto Teisės Fakultete praūžė „Konstitucijos dienų“ renginiai, tradiciškai vadinami KoDi. Vieno jų metu studentas paklausė, kaip suprasti Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą apie tėvų pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Ar tai nėra tik deklaracija?

Tuomet kalba nukrypo apie vaikų ir tėvų teisių bei tarpusavio pareigų balansą, tačiau po Kauno įvykių, kai iš šeimos buvo paimti vaikai, leidžia į šį klausimą pažvelgti kiek kitu kampu. Manau, kad po tam tikro laiko, tai galima padaryti „be pykčio“, kaip sakydavo vienas garsus filosofas.

Man atrodo, kad nors Lietuvoje Konstitucija galioja jau 26 metus, visuomenės, žiniasklaidos ir politikų ji nėra traktuojama, kaip pagrindinė mūsų visuomenės tarpusavio sutartis. Tokią išvadą darau matydamas, kad diskutuojant dėl vaiko teisių niekas net nebando pasižiūrėti į Konstituciją ir šiame diskurse remtis jos nuostatomis.

Tam galėtų būti keletas priežasčių. Inercinis mąstymas, pagal kurį, Konstitucija yra daugiau politinis dokumentas ir nereikšmingas kasdieniame žmogaus gyvenime (kaip kad buvo sovietmečiu) arba suprantamas ir aiškinamas tik teismų (tik Konstitucinio Teismo), paprastiems žmonėms galimas paskaityti tik prieš Konstitucijos egzaminą.

Dar viena priežastis galėtų būti politikų manipuliavimas Konstitucija, jos naudojimas savo politiniams interesams prieš oponentus pagrįsti.

Kaip ten bebūtų užuot apgailestavę grįžkime prie Konstitucijos teksto ir pasižiūrėkime, kaip jis galėtų prisidėti prie minėtos diskusijos dėl vaiko teisių apsaugos sistemos, įsigaliojusios šių metų liepos 1 dieną.

Konstitucija Vakarų teisės tradicijoje yra tokia visuomeninė sutartis, kuri remiasi kompleksine (konstitucinių) vertybių sistema. Iš jų svarbiausios yra teisinė valstybė, demokratija ir žmogaus teisės.

Panašiai yra su 1992 m. Lietuvos Konstitucija, kurios vienas išskirtinių bruožų yra aiškus ir nedviprasmiškas žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio konstatavimas. Tačiau šalia šių (galėtume vadinti pamatinių) konstitucinių vertybių jau minėtas Konstitucijos 38 straipsnis įtvirtina ir šeimos institutą kaip mūsų „visuomenės ir valstybės pagrindą“. Šiame straipsnyje įtvirtintos ir minėtos tėvų bei vaikų teisės ir pareigos, tačiau ne atskiri šeimos nariai, o pati šeima yra įvardijama visuomenės ir valstybės pagrindu.

Nesiekiant kaip nors nuvertinti kitų Konstitucijos nuostatų, reikia pažymėti, kad toks titulas nesuteikiamas jokiam kitam institutui. Kitaip tariant, Konstitucija „valstybės ir visuomenės pagrindu“ laiko ne (nuo šeimos izoliuotus) vaikus, motinas ar tėčius, o pačią šeimą, kurioje geriausiai atsiskleidžia šeimos narių teisės ir pareigos vienas kitam ir pačiai visuomenei. Taigi, galime drąsiai teigti, kad Konstitucija pabrėžia ypatingą šeimos instituto svarbą ir leidžia suprasti, kad šeima yra esminis mūsų visuomenės ir valstybės elementas, be kurio nei pati visuomenėje, nei valstybė negalėtų egzistuoti.

Todėl čia matome neatsiejamą šeimos instituto ryšį su jau minėtomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe (šeima yra jos pagrindas), demokratija (šeima yra ir visuomenės pagrindas) bei žmogaus teisėmis (šeimos institutas arba šeimyninis gyvenimas Konstitucijoje siejamas su asmens privačiu gyvenimu).

Nežiūrint šeimos konstitucinio instituto neatsiejamų sąsajų su minėtomis vertybėmis (ypač žmogaus (įskaitant vaikų ir tėvų) teisėmis) šeima Konstitucijoje atskleidžiama, kaip savarankiška konstitucinė vertybė.

Panašiai ir „vaiko“ samprata Konstitucijoje yra atskleidžiama ne kaip nors izoliuotai, o siejama su tėvų ir globėjų pareiga auklėti vaikus, o vaikų pareiga – globoti juos senatvėje (26 ir 38 str.) bei valstybės įsipareigojimu globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose (39 str.).

Apibendrinant, pagal Konstituciją, žmogus (ar vaikas) nėra suprantamas tik kaip atskiras in-dividuum, bet ir kaip asmuo (per-sona), t. y., kaip šeimos, visuomenės, valstybės ir kitų socialinių darinių dalis, be kurių jis negalėtų egzistuoti socialinėje tikrovėje. O valstybė, pagal Konstituciją, įsipareigoja padėti šeimoms auginti ir auklėti vaikus.

Todėl įstatymuose įtvirtinta vaiko teisių apsauga turi būti tokia, kuri neprieštarautų šeimos institutui, o jam padėtų ir jį stiprintų. Kitaip tariant, pagal mūsų Konstituciją, vaiko teisės geriausiai gali būti realizuojamos būtent šeimoje.

Dar daugiau, pagal Konstituciją, vaiko teisių apsaugos sistema turi teikti pirmenybę pagalbai šeimai, susiduriančiai su vaikų auklėjimo ir kitomis problemomis, o jo paėmimo iš šeimos (kaip visuomenės ir valstybės pagrindo) institutas turi būti ne tik paskutinė priemonė (ultima ratio), bet ir tokia, kuri pasitarnautų kuo greitesniam vaiko grąžinimui į šeimą, jei tik tai yra įmanoma. Priešingu atveju, vaikui gali būti padaryta didesnė žala, nei nauda.

Todėl diskutuojant apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas ir jų taikymą, į šią diskusiją būtina įvesti konstitucinę dimensiją, kitaip mes labai greitai pamesime diskusijos kryptį ir būsime užgožti įvairių (ne visada derančių su Konstitucija) ideologijų. Todėl šiame kontekste galime klausti, ar Įstatymo nuostatos skatina, visų pirma, teikti šeimai pagalbą, o gal atvirkščiai – sudaro sąlygas izoliuoti vaiką nuo šeimos ir tik po to ieškoti pagalbos priemonių.

Beje, ne tik vaiko teisių ir šeimos interesų priešinimo, bet ir nekaltumo prezumpcijos bei proporcingumo konstitucinių principų laikymosi atžvilgiu galima būtų vertinti Įstatyme numatytus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareigūnų (ir kitų institucijų) įgaliojimus, susijusius su galimu vaiko teisių pažeidimo tyrimo atveju.

Pavyzdžiui, antrojo grėsmės vaikui lygio nustatymas; sprendimo dėl vaiko laikino apgyvendinimo priėmimas; vadinamojo atvejo vadybos proceso inicijavimas ir prašymas dėl mobiliosios komandos sudarymo bei policijos pareigūno pasitelkimas; kreipimasis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo (ir teismo sprendimo priėmimas rašytinio proceso metu, nesuteikus galimybės išsakyti savo poziciją abiem pusėms); nurodymo teikimas savivaldybės administracijos direktoriui ir pastarojo sprendimas dėl vaikui laikinosios globos nustatymo ir t.t.

Norėčiau priminti, kad minėtų Kauno įvykių kontekste daugiausiai buvo diskutuojama apie Įstatymo įgyvendinančių tarnybų veiksmų adekvatumą, tačiau per mažai buvo kreipiama dėmesio į pačios sistemos, nustatytos Įstatyme, vertinimą.

Bet kuri gera reforma (o kova su smurtu prieš vaikus, kaip tik tokia ir yra) gali save diskredituoti, jei ji nebus tinkamai išdiskutuota su įvairiomis visuomenės grupėmis, o svarbiausiai – nebus pastatyta ant Konstitucijos pagrindų.

Bet kuriuo atveju, mūsų visuomenėje nėra labiau autoritetingo bendro rašytinio (ne tik teisinio, bet ir) socialinio vertybinio teksto, kuris galėtų mus visus suburti bendram tikslui ir būti mūsų visų vystymosi kelrodis.

Prisimenant šių metų KoDi renginius VU Teisės Fakultete, manau, kad vaiko teisės galėtų būti puiki tema kitų metų „Konstitucijos dienų“ organizatoriams. O iki to kviečiu prisiminti dar vieną šiųmetinių KoDi renginių metu nuskambėjusią mintį, pagal kurią Konstitucija yra ne tiek daikta-vardis, kiek veiksma-žodis, nes ji pati iš savęs neveikia, jei mes visi jos neįgyvendiname kasdieniais savo veiksmais.

Trumpai apie autorių: Vaidotas Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto docentas, konstitucinės teisės specialistas.