Probleminių klausimų, susijusių su Bažnyčios požiūriu į dirbtinį intelektą (DI) naudojimą, yra gausu. Dalis tų problemų realios, dalis, man rodos, tariamos ir susiję su niekaip neišgydomomis mąstymo klišėmis. Pavyzdžiui, nurodant Bažnyčios vangumą naujųjų technologijų atžvilgiu, jos atsilikimą, kuris asocijuojamas su Naujųjų laikų situacija, kai Bažnyčia esą kaišiojo pagalius į mokslo vežimo ratus.
Yra rimtesnių problemų. Pavyzdžiui, įžengę į skaitmeninę informacinę erdvę naudojamės duomenų masyvais, neretai turinčiais ideologinę-propagandinę intenciją. Jie gali tapti ideologinės indoktrinacijos instrumentu. Dažnai minimas kritinio vertinimo principas gražiai skamba, bet praktiškai menkai veikia. Matome, kad skirtinguose ideologizuotuose socialiniuose burbuluose esama labai išsilavinusių žmonių, turinčių aukščiausius mokslo laipsnius, taigi, rodos, nestokojančių kritinio vertinimo ir vis dėlto nepajėgių iš savojo burbulo išeiti. Ką jau kalbėti apie mažiau išsilavinusius ir turinčius polinkį ieškoti paprastų atsakymų.
Kita vertus, skaitmeninė informacinė erdvė yra neutrali moralinių principų požiūriu, ir „bendravimas“, „pokalbiai“ su „daugiau žinančiu“ DI gali būti labai slidus reikalas. Ypač jaunam žmogui.
Probleminių klausimų daug, ir akivaizdu, kad jie nebendramačiai. Todėl ieškant sprendimų tokiame daugiasluoksniame probleminiame lauke pravartu pamėginti atpažinti tam tikrą tvarką, galbūt tada paaiškės, kokiu būdu reiktų jų ieškoti.
Medijų moksle, arba moksle, kuris siejasi ne vien su komunikacija, bet tyrinėjančiame įvairiausias technologijas, esama trijų skirtingų prieigų, kurios siūlo skirtingas metodologines trajektorijas ieškant sprendimų.
- Bendrajai medijų teorijai pamatus padėjęs kanadietis profesorius Marshallas McLuhanas (1911–1980) atkreipia dėmesį į tai, kad kalbėdami apie technologijas, ypač komunikacijos technologijas, mes paprastai daugiausia dėmesio skiriame jų turiniui. Pagal seną žinomą principą: svarbiausia, kam technologija naudojama, pati savaime ji yra neutrali – televizija gali indoktrinuoti žiūrovą arba jį lavinti kultūrine prasme; DI gali būti „protingas“ pagalbininkas rašant mokslinį darbą arba tapti žmogiškų santykių simuliavimo priemone, nususinančia tarpasmeninius santykius ir atskiriančia nuo realių gyvenimo užduočių.
McLuhanas mano, kad šis požiūris į technologijas yra pernelyg siauras ir neleidžia pamatyti, kas iš tiesų vyksta, kai žmogus jomis naudojasi. McLuhano dėmesio centre ne medijos turinys, t. y. kas su ja daroma arba ką ji komunikuoja, o ji pati. „[M]edijos yra ne tiek neutralūs, „skaidrūs“, vien pagalbinę funkciją atliekantys „tarpininkai“, kuriuos pasitelkiame tada, kai iškyla poreikis transliuoti jau suformuotą turinį.“ Medijos nepriklausomai nuo jų turinio turi galią formuoti ir transformuoti socialines sanklodas bei santykius.
Ką tai reiškia?
Kai aš užsidedu akinius, mano prigimtinis gebėjimas matyti ima dar sparčiau silpti. Kai imu važinėti automobiliu, mano prigimtinis gebėjimas pėsčiomis įveikti atstumus silpsta. Kai imu naudoti išorinius atminties įrenginius, mano prigimtinis gebėjimas prisiminti atrofuojasi. Kai kurdamas vaizdo filmą naudojuosi įvairiais paruoštukais – paveikslėliais, intarpais, teksto detalėmis – aš gerokai sustiprinu savo galimybes, bet mano paties vaizduotės ir kūrybingumo galia silpsta.
Šį reiškinį McLuhanas apibūdina kaip saviamputacijos dėsnį. Jis, kaip ir dauguma medijų teoretikų, remiasi vokiečių geografo ir filosofo Ernsto Kappo (1808–1896) knygoje „Technikos filosofijos pagrindai“ suformuluotais principais. Būtent: žmogus, organiniu požiūriu defektyvi būtybė, išplėtojo techniką kaip dirbtinį savo prigimtinių galių pratęsimą, ir tokiu būdu įgijo galimybę gerokai laisviau, patogiau, efektyviau nugyventi savo žemiškąjį gyvenimą.
Visa technika yra žmogaus prigimtinių galių projekcijos, arba tęsiniai. Plaktukas yra rankos ir sugniaužto kumščio projekcija ir tęsinys, ratas yra kojos tęsinys, radijas, telefonas – ausies tęsinys. Iš esmės visos technologijos yra žmogaus kūno dalių ar prigimtinių galių tęsiniai, ir visas jas galima surūšiuoti pagal tai, kokią prigimtinę galią jos pratęsia: akiniai – regėjimo galią, drabužiai – odą, kaip apsaugą nuo šalčio ar karščio, kompiuteris – centrinę nervų sistemą.
Tačiau situacija yra tokia, kad tada, kai prigimtinės galios yra pratęstos, jos pačios ima atrofuotis – kaip regėjimo galia užsidėjus akinius.
Vadinasi, kai aš kreipiuosi į DI, kad jis parašytų man kokį nors tekstą, ir jis jį parašo ir galbūt geriau negu aš, mano galia parašyti gerą tekstą atrofuojasi. O jeigu prašau DI parašyti ne tekstą, o parengti man tik teksto planą, pagrindines potemes, kurias aš pati ketinu išskleisti, mano gebėjimas struktūruoti medžiagą atrofuojasi. O jeigu prašau ne plano, o tiesiog – surinkti šaltinius, o rašyti ketinu pati, tuomet mano gebėjimas atsirinkti tinkamą literatūrą atrofuojasi. Bet visa tai atrofuojasi tik tada, jeigu yra kam atrofuotis, t. y. jeigu aš visa tai sugebu – atsirinkti šaltinius, struktūruoti surinktą medžiagą, ją analizuoti, parengti išvadas ir visa tai išdėstyti nuosekliu tekstu. O jeigu to nesugebu ir kreipiuosi į DI, vadinasi, aš atimu sau galimybę šiuos gebėjimus įgyti.
Tačiau gal man šių gebėjimų nereikia? Jeigu DI bus nuolatinis mano palydovas, jis man padės ne tik parengti tekstus, bet apskritai taps visų mano praktinių sprendimų priėmimo priemone. Jis ištirs man rūpimą sritį, ją išanalizuos, įvertins ir pateiks man geriausią spendimą. Man pačiam nebūtina tai daryti.
Kai eina kalba apie silpstančias akis, nes nešioji akinius, silpstančią atminties galią, nes naudoji išorinius atminties įrenginius, ir silpstančią skaičiavimo galią, nes naudoji skaičiavimo mašinėlę, yra viena, bet kai kalbama apie silpstančią informacijos atrankos, analizės, struktūravimo, įvertinimo ir sprendimų priėmimo galią, kalbame apie pagrindinius žmogaus kaip protingos būtybės gebėjimus. Tarp jų, beje, ir apie kritinį mąstymą.
Technologijos yra labai naudingas dalykas, ir niekas neketina to paneigti, bet jomis naudojantis reikalinga tam tikra regula, jei norime apsaugoti save ir savo artimą nuo saviamputacijos.
Tačiau saviamputacijos dėsnis nėra vienintelis, charakterizuojantis mediją, kaip turinčią galią formuoti ir transformuoti socialines sanklodas ir santykius. Be to, kiekviena medija mūsų santykį su tikrove ir socialinę sanklodą keičia savo būdu, ir, beje, dažniausiai tai, ką ji su mumis daro, nėra aiškiai matoma.
Pavyzdžiui, kitas medijų teoretikas prancūzas Paul Virilio (1932–2018) suformulavo dėsnį, kurį pavadino teletopologijos efektu. Pats terminas nurodo dėsnio esmę – jį sudaro graikiški žodžiai tele (gr. toli, tolimas, per atstumą) ir topos (gr. vieta), dėsnis apie vietą, kuri yra toli. Pasak Virilio, nuolat žiūrėdamas į ekraną žmogus pamažu pripratina save prie to, kad tai, į ką jis žiūri, yra toli, tai, ką mato akys, yra nepasiekiama tikrovė, kurioje nieko negali pakeisti – negali užgesinti kylantį gaisrą, perspėti žmogų dėl gresiančio pavojaus, kurį tu matai, o jis ne, sustabdyti piktavalį. Tu žiūri į tai, kame negali dalyvauti.
Tokiu būdu pamažu gali būti sutirpdyta sąsaja tarp žmogaus akies ir jo kūno. Kūnas įpranta, kad tai, ką mato akis, jo neliečia. Ir žmogus ne tik nereaguoja į įvykius, kurie vyksta ekrane ir kuriuos jis paprasčiausiai stebi, jis nebepajėgia reaguoti į tai, kas vyksta jo fizinėje erdvėje. Įsitvirtinus Vakarų pasaulyje televizijos medijai sociologai ėmė fiksuoti vis gilėjančią visuomenės narių apatiją, vadinamąjį „negebėjimą pakilti nuo sofos“. Taigi, visuomenės apolitiškumas gali būti vizualinių medijų įsitvirtinimo padarinys. Ir nesvarbu, kas yra žiūrima – krikščioniškas ar nekrikščioniškas turinys, moraliai ugdantis ar griaunantis.
Medija keičia socialines sanklodas ir mūsų santykius. Ir atsiradus naujai medijai, koks bus tas pokytis, praktiškai neįmanoma prognozuoti. Kas galėjo prognozuoti, kad dėl mobilaus telefono išnyks nuobodulio patirtis ir tyla? O juk nuobodulys ir tyla yra žmogaus kūrybingumo lopšys. Marchalas McLuhanas paprastai vadinamas medijų guru, nes turi genialią dovaną įžvelgti medijų tikrovėje funkcionuojančius dėsnius. Jis ragina juos pažinti ir mokytis išmintingai gyventi medijuotoje tikrovėje.
Technologijos yra labai naudingas dalykas, ir niekas neketina to paneigti, bet jomis naudojantis reikalinga tam tikra regula, jei norime apsaugoti save ir savo artimą nuo saviamputacijos.
McLuhano prieiga yra vadinama technologinio determinizmo vardu. Jis turi gausų būrį pasekėjų. Kaip minėjau, medijų moksle esama dar dviejų prieigų.
- Antroji aiškiai atsiriboja nuo technologinio determinizmo ir oponuoja jam. Vienas žymiausių McLuhano oponentų Raymondas Williamsas (1921–1988). Pasak jo, medija nėra savarankiškas veiksnys. Ji tiesiog yra materiali socialinių praktikų forma. Medija yra žmogaus intencijos padarinys, ir daugiau nieko. Kaip teigia Williamsui antrinantis britas Martinas Listeris, ji yra technologijos panaudojimas siekiant komunikuoti ir išreikšti. Šią poziciją užima ir amerikietis Fredericas Jamesonas (1934–2024). Taigi, antroji prieiga atstovauja įprastą technologijos kaip neutralaus instrumento poziciją, ir akcentuoja komunikacinį/socialinį medijų aspektą.
- Trečioji prieiga pristato kompleksišką, integralią medijų sampratą, apimančią tiek technologinį, tiek komunikacinį/socialinį medijų aspektą. Ją atstovauja vokiečių medijų teoretikas Knutas Hicketheris (g. 1945), taip pat amerikietis komunikacijos teoretikas Joshua Meyrowitzius (g. 1949).
Kuriai iš trijų medijų teoretikų siūlomų prieigų būtų artimiausia Bažnyčios pozija? Veikiausiai trečioji, integralioji. Nors įvairiuose Bažnyčios dokumentuose, pontifikų pasisakymuose ir laiškuose gana nedaug dėmesio skiriama pačių medijų poveikiui žmogui, daugiausia – tam turiniui, kurį jos perteikia, ir funkcijai, kurią ji atlieka, tačiau nuo Jono Pauliaus II pontifikato technologinio determinizmo pozicija Bažnyčioje aiškiai reflektuojama.
Taigi, trys medijų teorijų prieigos iš esmės siūlo dvi metodologines linkmes. Pirmoji akcentuoja savarankišką medijų poveikį žmogui ir socialinei sanklodai, antroji – socialinį-komunikacinį aspektą, kai svarbiausi tampa medijos turinio klausimai – ką tu su ja darai, kokį turinį ji transliuoja.
Tokia metodologinė perskyra gali būti naudinga mėginant spręsti su DI naudojimu susijusias problemas. Dalis jų siejasi su tuo, kad dėl intensyvaus medijų naudojimo randasi pokyčiai, destruktyvūs žmogaus prigimties ir sveikos socialinės sanklodos požiūriu. Šiuo atveju būtina tam tikra gyvenimo būdo regula, leidžianti žmogui kiek įmanoma sąmoningiau organizuoti savo gyvenimą medijuotoje tikrovėje. Kita dalis problemų yra susijusi su medijų turiniu, žmonių ir bendruomenių intencijomis ir tikslais.
Kalbant apie DI, aktualios abi prieigos, bet, man rodos, gerokai svarbesnė yra technologinio determinizmo prieiga. Būtent ji pilniau atskleidžia šio įrankio naudojimo problemiškumą.
Dėl Bažnyčios pozicijos
Pradėkime nuo to, kad Bažnyčios požiūris į visuomenės komunikavimo priemones smarkiai keitėsi. Toks, koks yra dabar, jis pamažu susiformavo per du su puse šimto metų. Tik nuo Leono XIII pontifikato Bažnyčios dokumentų tonas komunikavimo priemonių atžvilgiu ėmė švelnėti. Prieš tai jis buvo tikrai neigiamas, labiausiai akcentuojant cenzūros klausimus (Pijaus VII enciklika „Diu satis“).
(Pirmuoju „technologiniu“ Bažnyčios proveržiu medijų srityje buvo Pijaus XI iniciatyva įgyvendinti Vatikano radijo stoties idėją, ir iškilminga jos inauguracija įvyko 1931 metais. Beje, radijo stoties montavimo vadovas buvo pats radijo išradėjas Guglielmas Marconi.)
Pirmąjį dokumentą, skirtą šiuolaikinėms medijoms 1936 m. paskelbė taip pat Pijus XI. Tai buvo enciklika „Vigilanti cura[1]“, skirta kino medijai. Tai buvo pirmasis sisteminis Bažnyčios autoriteto požiūrio į visuomenės komunikavimo mediją išdėstymas. Dokumentas aiškiai formuluoja pozityvų požiūrį į kino mediją pripažindamas didžiules jos galimybes daryti poveikį žmonėms ir sykiu perspėja dėl galimos neigiamos kinematografo įtakos moralei. Pijus XI rekomenduoja vyskupams nuolat skelbti dvejopus filmų sąrašus – rekomenduojamų ir tokių, kurių tikintiesiems nedera žiūrėti.
1957 m. Pijus XII paskelbė encikliką „Miranda prorsus[2]“, skirtą „nuostabiausiems technikos išradimams“ – kinui, radijui, televizijai. Čia pirmą kartą pateikta tam tikra teologinė visuomenės komunikavimo priemonių koncepcija – išradimai, kurie „nors sukurti žmonių proto ir darbo pastangomis, yra Dievo, mūsų Kūrėjo, dovanos“ (Miranda prorsus, Įvadas, I pastraipa). Tai pirma. Antra, žmogus šias technologijas naudodamas yra Dievo pagalbininkas ir bendradarbis“. (Miranda prorsus, I skyrius, pirma-antra pastraipos). Ką reiškia šis bendradarbiavimas? „Komunikavimo medijų paskirtis – tarnauti gėriui ir tiesai“.
Vatikano II susirinkimas visuomenės komunikavimo priemonėms paskyrė dokumentą „Inter mirifica[3]“ (1963 m.). Šios priemonės pirmiausia suvokiamos kaip skirtos Evangelijos skelbimui. Dekretas „Inter mirifica“ nustatė, kad Katalikų Bažnyčia kasmet švęs Pasaulinę visuomenės komunikavimo priemonių dieną, ir nuo 1967 metų tai vyksta.
Pilniausias Bažnyčios požiūrio į visuomenės komunikavimą išdėstymas yra 1971 metais paskelbta pastoracinė instrukcija „Communio et progressio“. Joje pilnai išskleista teologinė medijų koncepcija ir principinės direktyvos. Būta ir vėlesnių dopkumentų, bet esminiai pastoracinėje instrukcijoje išdėstyti principai išlieka nepakitę.
Katalikų Bažnyčiai būdingas esmingai pozityvus požiūris ne tik į medijas apskritai, bet ir į skaitmenines visuomenės komunikavimo priemones konkrečiai. Jos laikomos „galimybių vandenynu“ įgyvendinant katalikiškąją misiją. Tokia pozicija būdinga ir visiems Naujausių laikų pontifikams. Jie savo pavyzdžiu demonstruoja aktyvų komunikavimo priemonių naudojimą. Jonas Paulius II buvo vadinamas „medijų herojumi“ ir „medijų popiežiumi“, o jo pontifikatas pirmuoju medijiniu pontifikatu. Benediktas XVI, nors lyginant su savo pirmtaku buvo vadinamas „užsisklendusiu teologu“, jo požiūris į naująsias komunikavimo priemones iš esmės taip pat buvo pozityvus. Jis turėjo savo Youtube kanalą ir buvo pirmasis pontifikas, sukūręs Twitter profilį.
2010 metas vykusioje Italijos vyskupų konferencijoje Benediktas XVI suformulavo terminą „skaitmeninė atskirtis“ (digital divide), kuriai turėtų pasipriešinti vadinamieji „skaitmeniniai liudytojai“, t. y. mes, krikščionys, dalyvaujantys skaitmeninėje erdvėje. Skaitmenine atskirtimi jis vadina moralinio pobūdžio atskirtį, kuri randasi dėl „intelektualinio ir moralinio reliatyvizmo, aiškiai atpažįstamo iš kritinio mąstymo erozijos, dėl tiesos subordinacijos nuomonių žaismui ir dėl daugybės žmogaus intymumo degradacijos ir pažeminimo formų“. Skaitmeninė atskirtis skatinanti žmones virsti „kūnais be sielų, prekybos ir vartojimo objektais“. Beje, medijas Benediktas XVI laiko potencialiu humanizacijos veiksniu, kuris perkeičia žvilgsnį į žmogų ir skatina siekti bendrojo gėrio.
Pranciškus laikomas popiežiumi, palankiausiu iš visų pontifikų socialiniams tinklams. Nepaisant pozityvaus medijų vertinimo jo retorikoje netrūko susirūpinimo ir perspėjimo intonacijų. Jis nurodė skaitmeninio pasaulio rizikos faktorius.
Baigiant trumpą istorinę Bažnyčios politikos komunikavimo medijų srityje apžvalgą norėčiau pateikti dvi mums svarbias citatas iš pastoracinės instrukcijos Communio et progressio:
- Kad nebūtų visiškai nutolę nuo šiuolaikinio gyvenimo ir netinkami apaštalauti, būsimieji kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendrijų nariai ir narės jų ugdymo seminarijose bei kolegijose metu turi būti supažindinti su komunikavimo priemonių poveikiu visuomenei ir išmokyti jomis techniškai naudotis. 113. Katalikiškuose universitetuose bei kitose panašiose švietimo institucijose būtina uoliai steigti bei plėtoti visuomenės komunikavimo mokslinių tyrimų ir studijų struktūras, kurios rinktų visus patikimus tyrimų rezultatus, pačios dalyvautų tyrimuose ir skleistų gautas žinias krikščioniškojo švietimo labui.
Pranešimas, skaitytas 2025 m. lapkričio 14 d. Kauno kunigų seminarijoje vykusioje konferencijoje „Bažnyčia ir DI: atsakingas bendradarbiavimas su Kūrėju“
[1] Lot. – Budinčiojo rūpestis.
[2] Lot. – Tiesiog nuostabūs.
[3] Lot. – Tarp nepaprastųjų.
