Donatas Smalinskas. Nuveikti darbai lietuvių kalbą paskelbus valstybine

Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą paskelbta prieš šimtmetį, antrą kartą – 1988 metų lapkričio 18 dieną.

Šis išskirtinis įvykis įdomus, nes tuo metu nepriklausoma valstybė dar neatkurta, o jos kalba įteisinama kaip valstybinė.

Nemanykime, kad tuometinė Aukščiausioji Taryba šį svarbų žingsnį žengė drąsiai. Iki tol nueitas didžiulis kelias, paremtas žmonių troškimu savo krašte turėti savo kalbą, ją išvaduoti iš rusų kalbos šešėlio.

1990 m. liepos 30 d. įsteigtos Valstybinės kalbos inspekcijos gyvavimas prasidėjo nuo kelių esminių dalykų:

nuolatinių pranešimų visuomenei apie veiklą, įvairių teisės aktų rengimo, tam tikrų institucijų įsteigimo ir bendradarbiavimo su jomis.

Tikslo, kad taisyklinga kalba būtų radijo ir televizijos laidose, siekėme turėdami stiprų visuomenės pritarimą ir palaikymą.

Stengėmės mažinti fotografuotinių knygų, kurios buvo leidžiamos su baisiomis kalbos klaidomis, srautą.

Tuo metu filmai nebuvo verčiami į lietuvių kalbą, dėl to ilgai pykomės su televizijomis.

Kai žinomą serialą „Santa Barbara“ pradėjo rodyti lietuviškai, net iš Latvijos miesto Daugpilio gavome asmenų grupės pasirašytą laišką:

„Ką jūs galvojate, kaip mes žiūrėsime tokį gerą serialą, dubliuotą lietuviškai!“ Prisimenu, kad buvo labai daug pasipiktinusių žmonių skambučių dėl mūsų teisėto elgesio.

Sunku patikėti, kad tuometinė tikrovė buvo tokia:

važiuoji autobusu – bilietą gauni rusų kalba, ateini į polikliniką – asmens kortelė rusų kalba, bet kurioje įstaigoje dokumento blankai ir tekstas rusiški, visos gamyklos savo raštus rengia ir kitems siunčia rusų kalba.

Vyriausybės išprašėme, kad nustatytų tvarką, jog visi dokumentų blankai, spausdinami Lietuvoje, būtų peržiūrėti Kalbos inspekcijos.

Kad suprastume šios padėties sudėtingumą, pasakysiu, jog prie raštų rašymo lietuvių kalba nepereita greitai, nes nebuvo tiek spausdinimo mašinėlių lietuvių kalba (kompiuterių tuo metu dar niekas neturėjo).

Pagal teisės akte nurodytas išimtis Inspekcija privalėjo Šalčininkų, Vilniaus rajonuose, Visagine veikiančioms įmonėms išduoti leidimus iki 1995 m. sausio 1 dienos visą raštvedybą tvarkyti nevalstybine kalba.

Kokia buvo atsakomybė už tai, kad nevykdomi teisės aktai?

Mūsų sumanymu Seime buvo priimti Administracinių teisės nusižengimo kodekso du (vėliau dar penki) straipsniai:

už valstybinės kalbos nevartojimą užrašuose, antspauduose, spauduose, blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose viešuose užrašuose ir už Kalbos komisijos nutarimų nevykdymą.

Vėliau paprašėme Kalbos komisijos, kad Inspekcijai suteiktų įrankį – patvirtintų bruožus, pagal kuriuos nustatytume, ar knygos, laikraščio, žurnalo, laidos kalba yra taisyklinga.

Tais pačiais metais, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus kreipimąsi, vangiai, bet pradėti steigti kalbos tvarkytojų etatai savivaldybėse.

Mums teko važiuoti pas merus, juos įtikinti, kad tokie žinovai svarbūs ir reikia, kad atsirastų visuose rajonuose.

Nuo 1992 m. sausio 2 d. numatyta pereiti prie labai radikalaus darbo – pradėti taikyti lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai tiems, kurie pagal užimamas pareigas privalo ją mokėti.

Suprantama, kad staiga pasikeitus padėčiai norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos atsirado labai daug, įsteigtas Lietuvių kalbos centras, surengti lietuvių kalbos kursai darbo vietose, leidžiamos mokymo priemonės.

Teko labai energingai prašyti Švietimo ir mokslo ministerijos, kad parengtų testus, sudarytų egzaminų komisijas, naują tvarką derintų su visomis reikalingomis institucijomis ir parengtų teisės aktą.

Priimtame Vyriausybės nutarime „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų“ nustatyta, kurias pareigas einantys darbuotojai turi išlaikyti egzaminą pagal kategorijas.

Inspekcija sumanė šio teisės akto atsiradimą, rengė visus su egzaminais susijusius darbus, prižiūrėjo visus egzaminus.

Šis sunkus procesas vyko sklandžiai, be įtampos, nepažeidžiant tautinių mažumų teisių.

Pirmas egzaminas vyko 1993 m. balandžio 7 d. Per 10 metų išegzaminuota 90 tūkstančių kitakalbių.

Negavome nė vieno skundo, kad egzaminas nepagrįstas, sunkus, nepakeliamas ar neišlaikomas.

Tai rodo, kad buvo tinkamai paruošti teisės aktai, gerai pranešta visuomenei, daug bendrauta su tautinių mažumų atstovais.

Autorius yra Inspekcijos viršininko pavaduotojas