Nusiginklavimas (1) skaitykite ČIA.
„Pronacinių pažiūrų lietuvių diktatoriaus Smetonos“ valdyta valstybėlė – tai jokių perspektyvų neturėjęs limitrofas, imperijos pakraščio žemė. „Profašistinės vyriausybės“ pavergti šios žemės gyventojai „laukė sovietizacijos ir įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“. Tad Rusijai nelikę kitos išeities – tik maloniai šį Lietuvos gyventojų norą išpildyti.
Taip apie Vasario 16-osios Lietuvos Respubliką pasakoja neseniai su ministro Segejaus Lavrovo pratarme Maskvoje išleista „Lietuvos istorija“.
Tai „priešiškos veiklos priemonė“, – prieš kelias dienas pasmerkė Maskvos knygą Lietuvos užsienio reikalų ministras, buvęs prezidento patarėjas Kęstutis Budrys.
Štai, ir galvoju: ar derėtų lietuvių politikams šia Rusijos „priemone“ piktintis, kai jos nuostatas patys perkėlė į Lietuvos valstybės gyvenimą?
„Antanas Smetona buvo diktatorius. Jis sunaikino demokratiją Lietuvoje. Jis nieko bendra neturi su mūsų Konstitucijos vertybėmis. Ar visa tai verta istorinės atminties? Ar verta atminti asmenis, kurie paneigė tuos pamatus, ant kurių stovi dabartinė Lietuvos valstybė“, – dar neseniai mūsų žiniasklaidoje skelbė buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, atkartodamas reikšmingą Maskvos pasakojimo dalį.
Ir nei prezidentas, nei jo patarėjai, nei Seimo dauguma, nei premjerė, nei ministrai su tokiais teiginiais viešai nesiginčijo. Ne tik nesiginčijo, bet jiems nuolankiai pakluso, juos uoliai įgyvendino – juk Lietuvos Respublika pernai pabrėžtinai ignoravo pirmojo savo prezidento 150-ąsias gimimo metines.
Iškalbingai nutylėjo Antaną Smetoną praėjusiais metais prezidentas ir vyriausybė. Nutylėjo istorikų bendrija, prieš kelis metus kvietusi visuomenę į Vilniaus rotušę paminėti Juozapo Pilsudskio 150-ojo gimtadienio…
Pirmojo prezidento jubiliejų šventė tik ukmergiškiai jo tėviškėje, giminės bei artimieji Kauno istorinėje prezidentūroje ir būrelis tautininkų triukšmingoje Vilniaus gatvėje.
Taip, Antanas Smetona nebuvo tobulas, turėjo ydų, jo gyvenime būta kilnių, gerbtinų poelgių ir gėdingų dalykų. Bet jis – vienas tautos tėvų, vienas Lietuvos Respublikos kūrėjų.
Lietuvos valstybė pernai atliko tylias tėvo kūrėjo išsižadėjimo apeigas.
Taigi iš esmės pakluso Maskvos pasakojimui.
Leidosi Rusijos įtikinama, kad apie nacizmo grėsmę Lietuvai ir pasauliui nuolat kalbėjęs prezidentas buvęs „pronacinių pažiūrų diktatorius“. Sutiko su tuo, kad Antano Smetonos teigta lietuvių tautos nepriklausomybė, lietuvių kalba, lietuvių valstybė „nėra mūsų Konstitucijos vertybės“?
Ir toks pirmojo prezidento išsižadėjimas – mūsų dvasinio nusiginklavimo ženklas. Savo praeities, savo protėvių, taigi ir savo pačių baimės simbolis.
Pamenu Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose Valdo Adamkaus surengtą Antano Smetonos 125-ųjų gimimo metinių minėjimą. Jame fortepijonu skambinęs pirmojo prezidento vaikaitis, paklaustas, kada senelio palaikai sugrįš tėvynėn, atsakė: „Dar ne laikas“. Tuomet šie žodžiai glumino. Dabar nebe.
***
Gal Lietuvos politikams ir diplomatams pravers kelios glaustos citatos iš kolegos Zenono Butkaus 2019-aisiais išleistos monografijos „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos“:
„Skatindami Lietuvą nuolaidžiauti Vokietijai, SSRS diplomatai net patardavo netrukdyti nacių veiklai Klaipėdoje… Sovietai nerėmė daugelio Lietuvos politikų antifašistinio nusiteikimo. Štai 1935 m. vasario 6 d. Antanas Smetona, pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“, aiškino Michailui Karskiui [SSRS nuolatiniam atstovui Lietuvoje], jog Vokietija ketina užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir visą Europą. „Valydami kelią savo kolonizacijai, vokiečiai sunaikins milijonus žmonių“, – pranašavo Lietuvos prezidentas, bet SSRS pasiuntinys į tai visiškai nereagavo.
[…]
Lietuva susekė ardomąją nacistų veiklą Klaipėdoje ir surengė jų teismą Kaune. Sovietai šiam Lietuvos žingsniui nepritarė ir ragino naciams paskirti kuo švelnesnes bausmes. […] 1934–1935 m. ginčui dėl Klaipėdos pasiekus aukščiausią fazę, SSRS nuolat ir intensyviai skatino Lietuvą paklusti Vokietijos diktatui.
[…]
A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų. Yra žinoma, kad jis Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. Remdamasis šia knyga Prezidentas aiškindavo, jog naciai sunaikins milijonus žmonių. Bet ne vienas diplomatas dažnai tik šypsodavosi ir Prezidentui priekaištaudamas klausdavo, ko šis taip bijąs svastikos, kodėl neleidžiąs jos kabinti Klaipėdoje.
[…]
Paties A. Hitlerio pavedimu Erichas Zechlinas [Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys Lietuvoje] ir Emilis Justas [Vokietijos karo atašė] 1939 m. rugsėjo 1–13 d. tuo [Vilniaus atsiėmimo] klausimu tarėsi ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su premjeru Jonu Černiumi, kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu. Jie įtikinėjo, jog susidarė puiki, kažin ar pasikartosianti proga atsiimti Vilnių ir tai padaryti Lietuva galinti labai lengvai, nes iš Vilniaus krašto esanti atitraukta kovai su vokiečiais beveik visa lenkų kariuomenė. Be to, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių mielai paremtų Vokietija su savo karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir tam žygiui neprieštarautų SSRS…
Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę“.
Šis Lietuvos poelgis kai kuriems užsienio stebėtojams atrodė sunkiai suprantamas, nes tuomet tartum buvo įprasta griebti tai, ką galima užimti. Vienas švedų žurnalistas nustebęs lietuvius pavadino „aukščiausios civilizacijos tauta“ Europoje.“
Ir šitaip – apie Antano Smetonos laikų Lietuvą…
Į 2025 metais kovo mėn. Rusijos mokslininkų išleistą monografiją „Lietuvos istoriją”,kurioje rašoma istorija nuo „indoeuropiečių” lietuvių atsikraustymo iš šiaurinių Jodosios jūros pakrančių prie Baltijos, paskaičius šios „Lietuvos istorijos” pačią pradžią, pasižiūrėjus koks ir kada vokietys pirmas davė „baltų” pavadinimą, apžvelgus parašytos „Lietuvos istorijos” istorinius šaltinius…, Darius Kuolys savo ” Nusiginklavimas (II)” patriotiškai tesusapnuoja”- ” „Pronacinių pažiūrų lietuvių diktatoriaus Smetonos“ valdyta valstybėlė – tai jokių perspektyvų neturėjęs limitrofas, imperijos pakraščio žemė. „Profašistinės vyriausybės“ pavergti šios žemės gyventojai „laukė sovietizacijos ir įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“. Tad Rusijai nelikę kitos išeities – tik maloniai šį Lietuvos gyventojų norą išpildyti…; Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę; Lietuvos užsienio reikalų ministras Budrys „išreiškė nepasitenkinimą naratyvais..”.., negali patikėti,kad gyvenimo skurdas gali iž žmogaus padaryti ir visišką „dvasios skurdžių”…, parodo, kad durnių laive ” dideli dvasios turtuoliai labai verkia”…
Kuolys daugiau nei prajuokino su -„A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų…” Visišką Kuolio žinojimo skurdą parodo jo straipsnelyje pateikiama „istorinė argumentacija ir istoriniai šaltiniai”- ” YRA ŽINOMA???, kad jis (Smetona)Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. Remdamasis šia knyga Prezidentas (Smetona) aiškindavo,…” Šiame, kaip rašo savo pristatyme Lavrovas, didelės istorinių duomenų kompleksinės analizės 8 autorių darbe „Lietuvos istorijoje”, Kuolio „YRA ŽINOMA” panašu į šioje knygoje minimą 15a. tuometinės Lietuvos teritorije buvusį ir plačiai platinamą mitą, kad lietuviai „kilo iš romėnų, nes juos valdyti atėjo kažkoks Nerono giminaitis?”…
Bent kiek žinantis tarpukario istorinius faktus eurosjūzinio durnių laivo net ir šiandieninis „runkelis” gali „atsirinkti”, kas yra kas be vargo, juos adekvačiai, be „patriotinių” pakraipymų „sudėliojęs”, koks Smetona, Noreika-Vėtra, Škirpa… buvo „antinacistas, antihitlerininkas”.. Smetona stengėsi nenusileisti Lenkijos Pilsuckiui ir, „pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“, nepavėlinti pasiųsti sveikinimo su gimimo diena telegramą Hitleriui….
Aha, „A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų“ – perprato nacionalsocializmą ir atsidavė internacizmui (internacional socializmas), kad gyvą supleškintų šitie vadinamieji dimokratai, kurių herbe Žemė žmonių planeta, bendromis jėgomis su savo įkūrėjomis ir sąjungininkėmis kapitalistėmis, su pasaulio bankiniu kapitalu. Hitleris Smetoną pasiuntė Šveicarijon, kad atsikratytų nuolatinių ir jam įkyrėjusių sovietų prašinėjimų išduoti gyvą Pirmąjį LR prezidentą Maskvai. Na, o tas, kuris įtikino Smetoną iš Brazilijos vykti į Ameriką, matyt, gavo aukščiausią Stalino apdovanojimą, tiesa, kapsukiečiai-pseudiakų zubrylos? Tuo mes, neišsilavinę mažaraščiai, ir skiriamės nuo labai diplomuotų su aukštais moksliniais laipsniais kapsukiečių ir kitų koviduotų su didesnėmis pajamomis visuotinos dezi propagandos veikėjų.