Danutė Valentukevičienė. TIK GIMTINĖJE LAIMĖ YRA ARČIAUSIAI

Buvęs Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas teigia, kad rajone gyvena darbštūs, protingi ir kūrybingi žmonės, todėl kalbos, kad Varėnoje nėra kvalifikuotų darbuotojų ar intelektualios ir kultūrinės aplinkos saviraiškai, yra nepagrįstos.

Didelę pedagoginę ir politinę patirtį turintis Varėnos rajono savivaldybės narys Vidas Mikalauskas teigia, kad didžiausias Varėnos rajono turtas – vietiniai žmonės. Problema tik ta, kad varėniškiai pernelyg kukliai save vertina ir kartais nepasitiki savo jėgomis, o parodyti, kad žmogus yra svarbus gimtajam kraštui, įvertinti jo kūrybinį ir intelektualinį potencialą, kartais nebūna kam. Politiko teigimu, Varėnoje gyvena daug protingų žmonių, tik juos reikia atrasti ir kalbėtis.

„Nėra žmonių, kurie viską mokėtų, – sako V. Mikalauskas. – Reikia žiūrėti į žmogaus potencialą. Vietinių žmonių įdarbinimas yra naudingas pačiam Varėnos rajonui. Niekas nepaskaičiuoja, kiek mokesčių praranda Varėna, nes darbuotojai dirba čia, o gyvena ir mokesčius moka Vilniuje ar kitur. Varėna – tikrai ne beduinų ar aborigenų kraštas. Kvalifikacijos skirtumo tarp vilniečių ir varėniškių tarnautojų nėra.“

Politikas prisipažįsta, kad būta daug atvejų, kai tekdavo kalbinti jauną specialistą padirbėti Varėnoje, nes čia galima įgyti daugiau vertingos praktikos nei didmiesčiuose. Ir pasitikėjimas jaunu specialistu pasiteisindavo. „Labai gaila žmonių, – apgailestauja politikas, – kurie gimtinėje nori atrasti savo laimę, bet dėl tam tikrų priežasčių turi išvykti. Nes tik gimtinėje ji, laimė, yra arčiausiai.“

Matyti ir įvertinti žmonių potencialą galima tik bendraujant. Dirbant Varėnos rajono savivaldybės meru V. Mikalausko vienas iš tikslų buvo aplankyti visą Varėnos rajoną, net ir pačius mažiausius kaimelius. „Pasirodo, tų kaimelių, kuriuose gyvena po vieną ar du žmones, labai daug. Galbūt tie žmonės yra nepelnytai pamiršti arba jaučiasi niekam nebereikalingi. Juk jie dirbo, statė, gydė, mokė, augino vaikus – dirbo rajono labui… Mane sujaudino Šunupio moterys, kai čia lankiausi. Viena iš jų ir sako: „Gyvenu čia 24 metus, o jūs pirmas iš valdžios, kuris atvažiavote pas mus…“ – pasakojo buvęs Varėnos rajono meras. Pasak jo, valdininkai kartais užsiciklina savo darbuose ir pamiršta žmones, kam jie atstovauja ir iš ko duoną valgo.

V. Mikalauskas, inicijuodamas iš Varėnos krašto kilusių ar sodybas čia turinčių žymių šalies kultūros, meno, mokslo, verslo ir politikos žmonių susitikimus, skatino žymius kraštiečius ne tik aktyviai dalyvauti Varėnos rajono kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, bet ir nenuvertinti paprasto žmogaus galimybių, gabumų ar talento, ieškoti Dzūkijoje „deimančiukų“. Ir tai turbūt geriausiai pavyko žinomam dailininkui Marijui Piekurui, į kūrybinį projektą 2003 m. pakvietusiam atsiverti ir tapyti niekad teptuko rankose nelaikiusių kaimo žmonių. Vyriausiojo dailininko Vinco Versecko, gimusio 1912 m. Pošalčių kaime ir gyvenusio Daržininkuose, paveikslas su angelu aplankė ne vieną parodą. Stasio Tolvaišos iš Naniškių kaimo, Bronės Biekšienės ir Juzės Mikulionienės iš Kuršių kaimo darbai ir pats M. Piekuro projektas buvo gyvai aptarinėjamas dailės profesionalų ir mėgėjų.
Galimybe kviestis į renginius dailininkus, mokslininkus, sėkmingai savo gyvenimą susikūrusius žmones, pasak V. Mikalausko, per mažai naudojamasi. Per mažai su kraštiečiais bendraujama ir kalbamasi.

Ar dažnai buvo džiaugiamasi rašytojų Juozo Apučio, Kazio Sajos žodžiu ir gyvu bendravimu? Ar dažnai garsūs žmonės kviečiami į susitikimus su mokiniais, mokytojais, visuomene? Nors Varėnos viešojoje bibliotekoje ir švietimo centre būta daug konferencijų, bet to per mažai. Svarbu suprasti, kad „be intelektualios aplinkos tu negali progresuoti. Negali suprasti savo aplinkos, net tos terpės, kurioje tu gyveni. Kiekvienas intelektualas tavo aplinkoje yra vertybė, kur tu begyventum – mieste, kaime ar vienkiemyje prie miško,“ – sako V. Mikalauskas.

Norint kurti palankią gyvenimui ir saviraiškai aplinką, patiems gyventojams reikia imtis iniciatyvos, aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. „Per Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį visad apžvelgiu salės auditoriją, – prisipažįsta politikas. – Kada pamatau, kad mokytojas dalyvauja spektaklyje, pasidaro malonu. Jei mokytojo nėra, ar galima kalbėti apie mokinį? Apie ką jie diskutuos pamokoje? Pas mus didelės galimybės intelektualiems dalykams, bet nėra gyventojų noro aktyviai dalyvauti, nes nėra sistemos“.

V. Mikalausko nuomone, didžiausia problema – uždarumas. Visi žino, kad Varėnoje veikia Trečiojo amžiaus universitetas (toliau – TAU), bet jo veikla mažai žinoma. TAU tikslas – gauti ir skleisti žinias plačiau. „Yra žmonių, kurie užsidarę ir neišeina iš savo virtuvės. Va kur yra problema. Kuo daugiau ištrauksi žmonių į viešumą, į bendravimą, tuo labiau keisis aplinka, – negaili kritikos V. Mikalauskas. – Mes patys savo abejingumu, nesupratimu, ką turime reikšminga ir vertinga, naikiname.<…> Mes nemokame patys savęs vertinti, todėl reikia paskatinti ir palaikyti žmones, jų kūrybiškumą“.

Intelektualios aplinkos kūrimas yra tiesiogiai susijęs su švietimu, ypač mokinių mokymosi motyvacija. Vienas iš svarbiausių uždavinių – rasti būdą, kad mokslas rajone būtų vertinamas. V. Mikalausko nuomone, mokinio krepšelio metodika grįstas švietimo finansavimas iš esmės iškreipė pedagogo ir mokinio santykių logiką. Mokytojas tapo nuo krepšelio savininko priklausomu paslaugos teikėju, o mokinys – įnoringu, bet visada teisus klientu. Politikas teigia, kad vienas iš būdų kelti mokslo ir mokytojų prestižą – turėti bent vieną gimnaziją rajone, kurioje būtų vykdoma mokinių ir mokytojų atranka. Mokykloje turi būti sveika konkurencija, o mokiniai su mažais balais turėtų mokytis ne gimnazijose, o kitose ugdymo įstaigose.

V. Mikalausko nuomone, be švietimo nebus nei sporto, nei kultūros, nei pačios visuomenės. Žmogus pereina ne vieną – motinos, pirmosios mokytojos, visuomenės, aplinkos – mokyklą, o smalsumas visus mus veda vienu – pažinimo – keliu.