Pačiame Pakruojo centre stūkso visų turistų dėmesį patraukiantis senovinis pastatas – XX amžiaus pradžioje čia veikusios Ugniagesių draugijos stoginė. Statinys šitaip pramintas todėl, kad po jo stogu gaisrininkai laikė savąjį inventorių, o į jo bokštelį įlipdavęs budėtojas atidžiai stebėdavo, ar nekyla kur nors į viršų dūmai. Tarpukario metais dauguma Pakruojo namų buvo mediniai, dengti šiaudiniais stogais, taigi gaisrų čia kildavo neretai. Išvydęs dūmus, budėtojas skambindavo varpu, kurį vėliau pakeitė prisukamos sirenos. Gaisrininkai, išgirdę pavojaus signalą, nedelsiant atskubėdavo. Beje, visi jie buvo savanoriai, algų jiems niekas nemokėdavo, tik kartais už pasiaukojimą valdžia apdovanodavo daiktinėmis dovanomis, pavyzdžiui, batais ar kokiu kitu vertingu daiktu.
Senojoje stoginėje būta nemažos salės, pramintos Pilietine sale. Ugniagesybos reikmėms ji nebuvo naudojama, užtat ją galima buvo drąsiai vadinti pirmąja kultūrine Pakruojo erdve. Mat joje vykdavo įvairūs kultūriniai renginiai, suburdavę visus miestelio gyventojus. Čia buvo organizuojami vakarėliai, šokiai, diplomų įteikimai, o salės viduje buvęs balkonėlis tarnaudavo Ugniagesių orkestro koncertams ir kaip aparatinė filmams demonstruoti. Taigi stoginė atliko tuometinio kino teatro funkcijas: kino seansai buvo labai mėgiama vietos gyventojų pramoga. Vienąsyk balkonėlyje įsižiebė ugnis: filmo metu kažkodėl užsiliepsnojo kino juosta, labai išgąsdinusi žiūrovus. Daugelis jų, bijodami bėgti į lauką pro balkonėlio apačią, bandė veržtis pro nedidelius salės langus… Po šio įvykio stoginėje buvo iškirstos dar vienos durys, tebesančios iki šiol.
Pastatas nelabai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, tik viena jo siena buvo truputį apgriauta. Dabar šis istorinis statinys restauruotas ir, kaip ir anksčiau, tebetarnauja visuomenės reikmėms. Smalsūs lankytojai turi galimybę pakilti į bokštelį vedančiais laiptais ir iš viršaus apžvelgti miestą. Žinoma, dabar iš aukštumos atsiveria visai kitoks vaizdas negu senais laikais, tačiau bokštelyje tebekabo simbolinis varpas, kuriuo galima paskambinti. Stoginėje dirbantys gidai turistams pataria bekopiant laiptais aukštyn sugalvoti norą, mat paskambinus varpu, jis tikrai išsipildys. Čia esama ir interaktyvios prisukamos sirenos. Nors jos garso lauke ir nesigirdi, ji leidžia pajusti ano meto ugniagesių veiklos atmosferą. O pakėlę senovinio telefono aparato ragelį, išgirstame nerimastingą balsą, pranešantį apie kilusį gaisrą.
Pilietinėje salėje reguliariai organizuojamos įvairiausios parodos. Birželį čia bus atidaryta paroda, skirta garsiajam Pakruojo krašto sūnui Stasiui Ušinskui atminti. Šiemet minimas šio neeilinio talento menininko 120-ies metų jubiliejus, tad šiam įvykiui pakruojiečiai kruopščiai ruošiasi. Apie dailininko gyvenimą ir jo darbus pasakos parodos ne tik stoginėje, bet ir Pakruojo sinagogoje, ir senojoje spaustuvėje, tačiau būtent stoginėje tikrai patartume apsilankyti visiems šio miesto svečiams. Mat šiame pastate garsiajam savo kraštiečiui pakruojiškiai yra įrengę atminimo kambarį. Ir ne bet kokį, o aprūpintą naujausiomis technologijomis. Lankytojus pasitinka interaktyvi knyga, interaktyvios statulėlės, modernus ekranas, kurį palietus, sužinoma daug vertingos informacijos apie šiame kambaryje saugomus eksponatus, ir, žinoma, apie paties menininko gyvenimo kelią.
Apie menininką – Storulio lūpomis
Užsukus į Stasio Ušinsko atminimo kambarį, į akis pirmiausia krenta kabanti menininko personažo – Storulio – kopija. Tai – vienas iš naujausių muziejuko eksponatų, truputį mažesnis už originalą, nes riboja patalpos erdvės. Ši dailininko sukurta marionetė iš ekrano prabyla apie savo Kūrėją – tapytoją, scenografą, pedagogą, modernaus vitražo, Lietuvos profesionalaus lėlių teatro ir animacijos tėvą – bei jo gyvenimo kelią.
Tad apie kokius šios neeilinės asmenybės gyvenimo vingius kalba ši lėlė?
Stasys Ušinskas gimė Pakruojyje, kur praleido ankstyvuosius savo vaikystės metus. Jo senelis darbavosi Pakruojo dvare, kurio savininkas buvo garsus kolekcionierius ir mecenatas, taigi mažasis Stasiukas turėjo galimybę išvysti dvare esančius garsių dailininkų paveikslus. Vėliau dailininkas pasakys, jog būtent Pakruojo dvaro aplinka ir įspūdingi jo šeimininkų Ropų meno kūrinių rinkiniai išugdė jo polinkį į meną. Išties, būsimajam menininkui juk buvo leista naudotis dvaro biblioteka, piešti, kopijuoti knygų iliustracijas ir paveikslus.
Tačiau tai nutiko vėliau, o dabar mūsų herojaus vaikystė tęsėsi jau ne Lietuvoje: tėvai, ieškodami lengvesnio gyvenimo, berniuką išsivežė į Ameriką. Sugrįžo į Tėvynę jie tik šiai paskelbus nepriklausomybę, 1918-aisiais. Taigi Stasio Ušinsko meninis kelias vingiavo jau savoj šaly. 1922-aisiais, savarankiškai pasiruošęs, paauglys įstojo į Šiaulių gimnaziją. Čia besimokydamas, pasižymėjo kaip aktyvus moksleivių dailės parodų dalyvis: jo piešiniams tekdavo skirti atskirą klasę. Domėtis kultūra ir semtis meno žinių vaikinuką itin skatino jo mokytojas Jaroslavas Rimkus; didžiai išsilavinęs pedagogas iškart pastebėjo neeilinius savo mokinio gabumus. Juk baigdamas gimnaziją, Stasys laisvai versdavo tekstus iš lotynų kalbos, originalo kalba skaitydavo Vergilijų ir Dantę. Šiaulius Ušinskas vėliau prisimins itin šiltai. Būtent šiame mieste, grįžęs iš Paryžiaus, jis surengs pirmąją savo dailės ir scenografijos kūrinių parodą.
Po gimnazijos baigimo atsivėrė Kauno meno mokyklos durys. Jaunuolio studijoms didelę įtaką turėjo čia dėstęs dailininkas Justinas Vienožinskis. Pedagogas iš savo mokinių reikalavo profesionalumo – spalvų harmonijos, darnios kompozicijos, formos paprastumo ir aiškumo. Jis ugdė asmenybes, skatindamas studentus visokeriopai pažinti pasaulinio meno tendencijas ir derinti jas su nacionalinėmis dailės tradicijomis.
Ne be Vienožinskio įtakos Stasys pradėjo domėtis monumentaliosios tapybos ir vitražo elementais, ir jau antraisiais studijų metais (tai buvo 1927-ieji) sukūrė savo pirmuosius ornamentinius vitražus Kauno Vytauto bažnyčiai ir Valstybės bankui. Kadangi tuo metu spalvotas stiklas Lietuvoje dar nebuvo gaminamas, dailininkas pats sukūrė spalvoto stiklo apdirbimo technologiją, atskleidė veidrodinių ir blokinių vitražų gamybos paslaptis. Deja, 1929 metais su šia mokymo įstaiga teko atsisveikinti. Švietimo ministerija neatleido Stasiui Ušinskui už dalyvavimą streike, kilusiame, jai nusprendus reformuoti Kauno meno mokyklą ir apkarpyti jos vadovų teises.
Nieko kita nebeliko, kaip… vykti į Paryžių tęsti studijų. Stasys taip ir padarė: Paryžiuje lankė Nacionalinę dailės ir amatų mokyklą, po to mokėsi Aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje, o galiausiai – Moderno akademijoje, pas tokius garsius menininkus, kaip Fernand’as Leger’as ir Aleksandra Exter.
Paryžiuje studijuodamas klasikinį ir modernųjį meną, Ušinskas daug laiko praleisdavo Luvro muziejuje. Čia jis gilinosi į senovės kinų bei japonų marionečių teatrų veiklos specifiką, nes svajojo, kai tik grįš į Lietuvą, kurti panašų teatrą. Taip pat išmoko profesionaliai vertinti klasiką, ypač Senojo pasaulio – sirų, babiloniečių, egiptiečių – meną. Sukūrė nemažai tapybos, scenografijos, vitražo darbų. Užsitarnavęs dekoratyvinio ir taikomojo meno specialisto vardą, grįžo į Kauną. Tačiau tuo „paryžietiškas gyvenimo tarpsnis“ neužsibaigė: jis dažnai lankydavosi šiame mieste ir vėliau. Štai 1937 metais vykusioje pasaulinėje parodoje Paryžiuje dailininkas susilaukė netikėto pripažinimo. Už Balio Dvariono baleto „Piršlybos“ scenografiją ir filmo „Storulio sapnas“ idėją jis pelnė aukso ir sidabro medalius.
Pati jaunystė – pats kūrybinis žydėjimas
Storulio pasakojimą sekdami, sužinome, kad Stasys Ušinskas į Lietuvą grįžo, būdamas 26-erių. Energingas, kupinas svajonių kurti klasikinį meną, monumentalaus dydžio vitražus ir freskas. Po kelerių metų surengė savo kūrybos parodas Kaune ir Šiauliuose, eksponuodamas iš Paryžiaus parsivežtus tapybos ir scenografijos kūrinius – per 60 darbų.
Ėmė dirbti dailininku Valstybės teatre, kiek vėliau – ir dėstyti Kauno meno mokykloje. 1934 -aisiais tampa šios mokyklos Dekoratyvinės tapybos studijos vadovu. Atsiskleidė kaip vienas žymiausių artdeco meno atstovų Lietuvoje ir kaip itin inovatyvus vitražistas. Jo sukurti vitražai papuošė daugelį visuomeninės paskirties pastatų, pavyzdžiui, Pramonės ir prekybos rūmus, tačiau daugiausia vitražų jis vis dėlto kūrė bažnyčioms. Kaune jais grožisi lankantys Vytauto, Šančių, Prisikėlimo bažnyčias, taip pat Panevėžio rajono Berčiūnų maldos namus, kuriuose puikuojasi jo 1939 m. sukurtas vitražas „Jėzaus širdis“.
Ir lėlių teatro idėjos, gimusios dar Paryžiuje, imtos realizuoti Kaune. Menininkas aptiko daug medžiagos apie kažkada Lietuvoje veikusį didikų Radvilų lėlių teatrą. Susirado Lėlių teatro dramaturgą, scenaristą ir rašytoją Antaną Gustaitį, o lėlėms gaminti – giminaitį meistrą Petrą Svidrą, kuris gerai išmanė marionečių gamybos techniką. Jo lėlės judėjo, reiškė jausmus, keitė mimiką, kiekviena buvo unikalios išvaizdos.
Prasidėjo repeticijos. Scenoje iš viso vaidino 22 skirtingos lėlės. Buvo sukurtas įspūdingas spektaklis „Silvestras Dūdelė“, kurio premjera įvyko 1936 metų gegužės 6 dieną Kauno „Metropoliteno“ kino teatro salėje. „Silvestras Dūdelė“ apkeliavo visą Lietuvą, sulaukė milžiniško pasisekimo. Taip buvo atidarytas Marionečių teatras. Nors jis gyvavo ir neilgai, bet davė pradžią profesionaliam lėlių teatrui Lietuvoje.
1936 metais Ušinskas, paskatintas JAV jau kuris laikas dirbusio režisieriaus A. Olekos – Žilinsko, neilgam išvyko išvyko į Niujorką. Po metų išplaukė jau ilgesniam laikui – Brodvėjaus teatre kurti dekoracijų ir kostiumų minėtojo režisieriaus kuriamam spektakliui „Vestuvių vainikas“. Dirbdamas šiame mieste, menininkas lėlių teatro neužmiršo: turėjo galimybę susipažinti su geriausiais Amerikos lėlių teatrais ir jų galimybėmis. 1938-aisiais jis sukuria linksmą groteskinį marionečių filmą „Storulio sapnas“, kuris laikomas menininko meistriškumo, unikalumo ir išradingumo šedevru. Šis filmas rodomas ir Niujorke. Beje, S. Ušinsko sukurta marionečių gamybos technologija Amerikoje užpatentuojama. Menininkas kūrė universalias lėles, planuodamas jas naudoti įvairiuose kino filmuose ir teatro spektakliuose. Tais pačiais 1938 metais vienoje iš Niujorko galerijų atidaroma personalinė šio dailininko paroda, kurioje eksponuojami geriausi jo scenografijos pavyzdžiai, teatrinių kostiumų eskizai. Renginys sulaukia didelio pasisekimo. O 1939 metų pasaulinei parodai Niujorke Ušinskas pateikia du monumentalius paveikslus, atspindinčius Lietuvos galią ir tarptautinį pripažinimą. Tai „Lucko suvažiavimas 1425 m.“ ir „Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas, kertantis kardu Maskvos Kremliaus vartus 1369 m.“ Vyriausiasis parodos komitetas įteikia menininkui Didįjį parodos prizą.
Ne tik menininkas, bet ir pedagogas
Stasys Ušinskas – vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, savo kūryboje meistriškai derinęs lietuviškos mokyklos ir avangardistinių XX a. pasaulio meno krypčių laimėjimus, išugdė ir visą būrį garsių dailininkų. 1940–1951 metais jis dirbo dėstytoju Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (čia 1946 m. jam suteiktas profesoriaus vardas), 1951–1954 m. – Lietuvos valstybiniame dailės institute, 1940–1954 m. (su pertraukomis) buvo Monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos katedros vedėjas. 1955–1970 metais dėstė Kauno politechnikos institute, 1970–1974 metais profesoriavo Vilniaus inžineriniame statybos institute.
Menininko kūrybinio palikimo išsaugojimu itin rūpinasi Lietuvos teatro, muzikos ir kino meno muziejus. Restauruota 15 jo marionečių ir 38 scenografijos darbai, įsigyta S. Ušinsko sukurtų lėlių iš privačių kolekcionierių. Na, o Vilniaus taikomosios ir dizaino muziejuje vyksta paroda „Stasys Ušinskas: Lietuvos modernizmo ledkalnis“. Čia galima išvysti dailininko tapybos darbų, vitražų ir jų eskizų, marionečių ir jų rentgenogramų, scenografijos ir teatro kostiumų eskizų. Parodą papildo išskirtiniai archyviniai kadarai, lėlinės animacijos filmas „Storulio sapnas“ ir specialus dokumentinis filmas apie S. Ušinsko kurtus vitražus Lietuvos bažnyčioms.
Autorės nuotraukos
