Dana Kurmilavičiūtė. Po auksinių fazanų sparnais

Supamas ošiančių miškų ir srovenančios Šešupės, saugantis prisiminimus apie kažkada žaliavusias sengires ir jose gyvenusias meškas, savo ketvirtąjį šimtmetį pradėjo skaičiuoti Šunskų miestelis. Už dešimties kilometrų nuo Marijampolės įsikūręs, jis kasdien vis labiau garsėja tarp mūsų tautiečių, ieškančių įdomybių savo gimtojoje šalyje. Kas gi taip traukia smalsuolius čionai atvykti?

Vietovė, pasislėpusi už žalių girių

Dideliu Šunskų istorijos žinovu, daug rašiusiu apie šį miestelį, laikomas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, teologijos mokslų daktaras Kęstutis Žemaitis. Pasak šio garbaus dvasininko, nėra užfiksuota itin tiksli data, kada šis miestelis „gimė“, sklando įvairios jo amžiaus versijos, bet kad 310 metų jis turi – tai tikrai (būtent tokia sukaktis buvo minima prieš porą metų). Juk yra išlikę užrašyti prisiminimai apie Šunskuose siautėjusį 1710 metų marą. Tuos prisiminimus paskelbęs pedagogas Jurgis Vencius mini savo tolimas, kažkurios kartos giminaites, kurios, likusios vienut vienutėlės, iš Paežerių traukė į Šunskus. Čia jos aptiko keletą tuštut tuštutėlių namų, o kituose gulėjo daugybė mirusių žmonių kūnų. Turbūt nebuvo kam jų palaidoti… Prie bažnyčios moterys pastebėjo apskurusį elgetą, kurį parsikvietė kartu apsigyventi viename iš Šunskuose stovėjusių tuščių namų.

Vienu metu šis miestelis vadintas Šumskais, o dabartinis jo pavadinimas – Šunskai – įsitvirtino tik nuo praėjusiojo amžiaus pradžios. Iš Šunskų yra kilę nemažai garsių žmonių: vieni iš 1863 metų sukilimo vadų – broliai Simonas ir Antanas Katiliai, rašytojas Vincas Pietaris, tapytojas Vytautas Ciplijauskas, garsus pedagogas Tomas Ferdinandas Žilinskas, išeivijos dailininkė Magdalena Birutė Stankūnienė… Šunskų parapijai priklausiusiame Bebrininkų kaime 1887 metais gimė Telšių vyskupas, kankinys Vincentas Borisevičius, NKVD karo tribunolo nuosprendžiu sušaudytas kaip pavojingas sovietinei valdžiai. Šio dvasininko portretas dabar kabo Šunskų šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje. Šunskiečiai tikisi, kad V. Borisevičius bus paskelbtas palaimintuoju – mat jo beatifikacijos byla jau yra pasiekusi Romą.

Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918 – 1940) metais Šunskai vadinti Vietove, pasislėpusia už žalių girių. Tačiau, nepaisant nuošalumo, miestelyje būta ir savivaldybės tarnybos, ir mokyklos, ir pašto. Kaip ir visur, klestėjo prekyba, tvarką prižiūrėjo policija, o žmonės būrėsi po įvairių organizacijų (tautininkų, jaunalietuvių, šaulių, pavasarininkų ir kt.) vėliavomis. Žodžiu, miestelis gyveno ramų nepriklausomos valstybės miestelio gyvenimą. Nors istorikai turbūt pridurtų: gal ir ne visai jau tokį ramų, nes, būdami maištingos prigimties, šunskiečiai neketino taikstytis su tuo, kas gyvenime jiems ne visai patiko. Šunskai – socialdemokratų kraštas, čia vyko jų partinė konferencija, ją menantis pastatas tebėra išlikęs… Kai kurie šaltiniai teigia, kad atsistojęs ant akmens, stūksančio prie miestelio bažnyčios vartų, kalbą susirinkusiesiems yra rėžęs Vincas Mickevičius – Kapsukas. Tiesa tai, ar ne – kas dabar supaisys, bet kad šunskiečiai linkę pakovoti už savo interesus – faktas neginčijamas, siekiantis dar carizmo laikus. Štai spaudos draudimo metais Šunskuose veikė slapta „Sietyno“ draugija, aprūpindavusi miestelio gyventojus lietuviškomis knygomis. Deja, žandarai sužinojo apie jos egzistavimą ir ėmėsi represijų. Apie 40 minėtosios draugijos narių buvo ištremti į Sibirą.

Tačiau tai neišgąsdino šunskiečių, tebetęsiančių kovą už lietuvybę. Per 1905 metų revoliuciją miestelio gyventojai rinko lėšas revoliucionieriams paremti, organizuodavo viešus susirinkimus, plėšydavo nuo sienų caro portretus. Kunigo J. Totoraičio rūpesčiu lietuvių kunigai Šunskuose vėl įsteigė slaptą draugiją, kovojusią už gimtąjį žodį ir tautinius interesus.
Taigi turbūt neverta priminti, kad šunskiečiai buvo vieni iš pirmųjų, 1919 – 1920 metais stojusių į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Iškiliausių kovotojų vardai šiandien iškalti akmenyje, stovinčiame miestelio skvere.

Savojo herbo paieškos

Tad ar ne keista, kad išdidūs ir kovingi Šunskų gyventojai per visą miestelio gyvavimo istoriją neturėjo savojo herbo? Neįtikėtina, tačiau taip. Jis atsirado tiktai 2008 metais, po ilgų ieškojimų ir ginčų, kas jame turėtų būti pavaizduota.

Pirmiausia buvo pasiūlyta į jį įtraukti skroblus, kurių didžiuliai masyvai driekiasi nuo Šunskų iki Lenkijos. Dailininkai pateikė vertintojams heraldikai atliktus skroblų lapų piešinius, tačiau šie pastebėjo, jog skroblų lapai nėra kažkuo išskirtiniai, pavyzdžiui, beveik nesiskiria nuo liepos lapų, taigi šių piešinių buvo atsisakyta.

Vėliau rekomenduota į herbą įterpti mešką, bet juk šis žvėris – Žemaitijos simbolis, taigi buvo paliktas Telšiams. Tada kažkuriam šovė į galvą mintis herbe įkurdinti… vyskupo kepurę. O ką – juk Šunskai – palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio tėviškė! Deja, tokio herbo nieks neleido patvirtinti. Pasakė: net ir Vilniaus, turinčio savo katedrą, simboliu vyskupo kepurė nėra tapusi, o čia jūs…

Tada kažkas patarė pasirinkti fazanus, nes su jais Šunskuose tikrai daug kas buvo ir tebėra susiję… Dėl jų kandidatūros ginčų pernelyg nebūta – ir štai pagaliau Heraldikos komisijos patvirtintame herbe atsirado trijų auksinių fazanų atvaizdai. Jie simbolizuoja tris dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Puikuojasi jie juodame fone, kuris irgi pasirinktas neatsitiktinai, o atspindi vietinių žemių derlingumą. Juk netoliese esančio Obelynės kaimo žmonėms nustatytas pats didžiausias derlingumo koeficientas šalyje.

Sparnuočiai, tapę miestelio simboliu

Dar sovietmečiu, apie 1970-uosius, netoli Šunskų esančiame Gustabūdžio kaime buvo įsteigtas fazanynas, tuo laiku vienintelis Lietuvoje. Mat to laikotarpio partinė valdžia buvo susigalvojusi sau pramogą – organizuoti fazanų medžiokles, į kurias galėtų pasikviesti ir aukštesnius nomenklatūros atstovus, atvykusius iš Maskvos. Deja, laikai pasikeitė, Lietuva atgavo nepriklausomybę ir poreikis turėti fazanų medžioklės ūkį su tūkstančiais auginamų paukščių nustojo būti aktualus.

Tačiau fazanyną Šunskai tebeturi. Tiesa, ne tą, medžioklei skirtą, o kaip pažintinį objektą, tarnaujantį edukacijai ir poilsiui. Tai – savotiškas zoologijos sodas, kurį mielai lanko visi, norintys susipažinti su šiais įdomiais paukščiais. Atvyksta šeimos su vaikais, moksleiviai su pedagogais, ištisi darbo kolektyvai. Vieni sparnuočius apžiūri patys, kiti užsisako ekskursijas, kurių metu juos vedžioja gidai. Apžiūrėti patogu – paukščiai įkurdinti apskritimo formos paukštidėje, suskirstytoje į skyrius. Eini sau ratu ir skaitai informacinius stendukus su žiniomis apie čia gyvenantį paukštį.

Oficialiai fazanynas buvo atidarytas 2018-aisiais, taigi jo lankytojai turi retą progą išgirsti tai, ko nėra girdėję apie šių sparnuočių gyvenimo būdą ir ypatumus.

Pasak Šunskų seniūno Rimanto Lekecko, fazanai – gana karingi paukščiai, nelinkę įsileisti svetimųjų į savo valdas. Jeigu įmestum kitos veislės fazaną į aptvarą, kuriame gyvena ne tos pačios veislės fazanai – jis bus negyvai užkapotas. Vieni fazanai gyvena tiktai stabiliomis poromis ( ir tokie „monogaminiai“ neretai nepakelia savo gyvenimo draugo žūties ir patys netrukus iškeliauja į dausas). Kitų gi šeimas sudaro vienas patinėlis ir kokios 5 – 6 patelės. Vienos rūšies fazanų patinėlį sunku atskirti nuo patelės, kitų gi – „vyriškiai“ žymiai spalvingesni už savo kuklias drauges. Fazanai, kaip ir povai, po poravimosi laikotarpio linkę mesti plunksnas, ir kurį laiką vaikšto tarsi apipešioti, o aptvaruose guli krūvos plunksnų. Į rudenį jų „apdarai“ atauga.

Beje, Šunskų fazanyne laikomi ne tik fazanai, čia gyvena ir povai, perlinės vištelės, papūgos, balandžiai, didieji apuokai. Atskirai laikomos alpakos, gyvena porelė voveraičių. Ne visi paukščiai patys išperi savo atžalas – dalį kiaušinių fazanyno darbuotojai surenka ir perina inkubatoriuje.

Fazano skulptūra puikuojasi ir miestelio skvere, stūksančiame priešais Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią.

Čia viskas susiję su krašto istorija

Jei jau užsiminiau apie skverą, negaliu nepaminėti, kad jo puošmenos – ąžuolinės skulptūros – čia atsirado entuziastingo ir kūrybingo Šunskų seniūno Rimanto Lekecko iniciatyva. Seniūnui kilo mintis jų pagalba atskleisti gimtojo krašto praeitį, kultūrą, legendas. Taigi jis susikvietė visoje Lietuvoje žinomus medžio drožėjus į plenerą, ir netrukus jau galėjo džiaugtis jo rezultatais: puikiomis ąžuolinėmis skulptūromis. Plenero metu darbavęsi garsūs meistrai – jurbarkietis Juozas Videika, alytiškis Artūras Zienka, vilkaviškietis Raimundas Blažaitis ir kalvarijietis Antanas Lastauskas savo drožiniuose įamžino Šunskams būdingus akcentus. Vienas iš darbų, pavyzdžiui, skirtas jau uždarytos miestelio mokyklos atminimui.

Mokyklą – žinių skleidėją – simbolizuoja į storo medžio kamieną įkeltas pelėdos drožinys bei įkomponuota lauko bibliotekėlė, kurios lentynose nuolat vyksta knygų mainai. Ąžuolinė meška taip atsirado neatsitiktinai. Kažkada, senovėje, šiose vietovėse augo tankiausi miškai, kuriuose gyventa meškų. Jos ateidavo pasiganyti į avižų laukus pamiškėje. Pasėlių šeimininkas kas rytą liūdnai apžvelgdavo šių žvėrių ištryptas avižas. Taigi įsibrovėles dabar simbolizuoja graži skulptūra.

Minint miestelio 310 metų jubiliejų, Sūduvos tautodailininkas Vidas Cikana padovanojo originalią skulptūrą, skirtą iš šio miestelio kilusios išeivijos dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnienės atminimui. Viena iš skvero skulptūrų yra skirta Tautodailės metams prisiminti, kita kalba apie miestelį garsinančias silkes ir jų kasėjus. Bet apie pastaruosius verta prabilti atskirai, juk jie kuo toliau, tuo labiau tampa išskirtiniu Šunskų akcentu.

Šunskų vizitinė kortelė – silkių kasyba

Silkės ir jų kasyba – unikalus, miestelį garsinantis dalykas. Iš pirmo žvilgsnio jis – paradoksalus ir jumoristinis, bet jau spėjęs tapti rimtu turistiniu „brendu“, viliojančiu čionai atvykti smalsuolius iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

Kaipgi susiformavo ir pasklido šis keistas gandas – kad Šunskuose silkės…kasamos?

Pasirodo, kažkada miestelyje gyveno sumanus prekeivis – žydas Feigė, turėjęs ir krautuvėlę, ir karčiamą. Į pastarąją Šunskų vyrai neretai užsukdavo ir taurelės išlenkti, ir kortomis „durnių“ sulošti. O kaip užkanda prie degtinėlės labai tiko silkės, taigi Feigė jų visuomet turėdavo. Tiesa, kartais ne visas jam pavykdavo išparduoti – gal kainą žydelis per aukštą užkeldavo, o gal per didelę šių sūdytų žuvelių partiją užsisakydavo… Tik silkės, kaip ir kitos žuvys, yra linkusios gesti, taigi neišparduotomis reikėdavo atsikratyti. O kurgi rasi geresnę vietą joms užkasti už Šunskų durpyną? Taigi Feigė jas su statinaitėmis čia ir atgabendavo.

Tačiau vienąsyk šunskiečiai, prasimanę prisikasti durpių troboms apšildyti, ėmė ir aptiko nelemtąsias statines. Atidarė – ogi jose silkės! Keistu radiniu pasigyrė artimiesiems – ir neužilgo po Šunskus ėmė sklisti gandai, jog durpyne galima ne tik durpių, bet ir silkių prisikasti…

„Istoriją apie iškastas silkes kažkada man papasakojo kaimynas, kuriam dabar būtų suėję 125 – eri, – pasakojo Rimantas Lekeckas. – Bet esama ir kitų „silkių iškasimo“ versijų. Esą į Šunskų miškus bačkas apgedusių silkių mėgdavo atvežti ir Marijampolės žydeliai, turėję savo kromelius. Jas rasdavo į miškus išėję grybauti šunskiečiai. Išlikęs ir prisiminimas apie tai, kaip dvi silkių statinaitės buvo aptiktos kasant pamatus Martiniškių kaime statomai trobai“.

Žodžiu, į Šunską atvykstantys ekskursantai būtinai nori paragauti tų „iškastinių“ silkių, ir tą galimybę jie turi. Tiesiog čia pat, fazanyno teritorijoje, galima pasimėgauti legendinio žydelio Feigės foršmaku, į stalą atnešamu… ant kastuvo; galima pasigardžiuoti ir kilkėmis su karštomis bulvėmis ir svogūnais bei specialia šalta silkių sriuba.

Kaip ji gaminama, regėjome savo akimis. Pasirodo, šiam patiekalui naudojamą silkę būtina apdeginti specialiu prietaisu (panašiu į tą, kurį kaimo gyventojai naudoja paskerstai kiaulei svilinti; o gal tai ir tas pats, nežinau). Po to į gabalėlius suplėšyta silkė užpilama rūgpieniu, dar šio bei to įdedama ir… gero apetito! Visų nuotaika puiki, degustacija vyksta, klausantis šmaikščių seniūno pasakojimų. Tik jis priminė, jog tokią degustaciją atvykstantieji turėtų užsakyti iš anksto, kad šeimininkai spėtų „silkių prisikasti“. „Beje, ateityje gal organizuosime ir pačią „silkių kasimo“ pramogą; o gal įsirengsime ir stilizuotą „silkių kasyklą“, kurioje vyks įvairiausi edukaciniai užsiėmimai. Tereikia tik pinigų, o jau idėjų mums netrūksta“, – dalijosi mintimis seniūnas.

Kneipo takas – ir Šunskuose

Visi, besidomintys sveiku gyvenimo būdu, žino vokiečių filosofo ir dvasininko Sebastiano Kneipo sveikatingumo teoriją, kurioje daug dėmesio skiriama kūno grūdinimui. Pasak šio žmogaus, kiekvienam iš mūsų privalu daug judėti, ir ypač sveika tą daryti basomis kojomis liečiant skirtingus paviršius. Daugelis Kneipo teorijos sekėjų yra sukūrę specialius takus su skirtinga danga, masažuojančia padus su juose esančiais taškais, suaktyvinančiais įvairių kūno organų veiklą. Tokį taką įsirengė ir šunskiečiai.

Tiesa, seniūnas juokauja, kad šis takas yra kur kas šiuolaikiškesnis, mat atskiros jo atkarpos yra dirbtinės. Pavyzdžiui, juo žengiantis žmogus gali pajusti, koks yra sintetinės futbolo maniežo dangos paviršius. Būtent tokia danga yra išklota garsios Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ aikštė. Gabalėlį savojo maniežo dangos marijampoliečiai ir perleido Šunske kurto Kneipo sveikatos tako tiesėjams. Beje, takas leidžia pajusti, ką reiškia keliauti ir senuoju Marijampolės grindiniu.

Natūralūs paviršiai – įvairaus dydžio akmenys, grikių lukštai, granitas, mediena, biokuro atliekos, kankorėžiai ir kt. – čia kaitaliojasi su asfalto skalda. Einant ja, pravartu prisiminti, kad pro Šunskus driekiasi garsioji „Via Baltica“ magistralė, padengta būtent tokia asfaltine skalda. Esama čia ir kitos skaldos rūšies – tos, kuri naudojama „Rail Baltica“ geležinkelio ruože, besidriekiančiame per Marijampolę. Rimantas Lekeckas prisimena, kaip daugybė tonų šios skaldos rūšies buvo saugojama jų seniūnijos ribose, tad tiesiog negalima buvo neišprašyti kelių maišelių jos vienai iš kuriamo Kneipo tako atkarpų.

88 metrus ilgio turintis takas turi ir vieną ekstremalų ruožą, padengtą butelinio stiklo šukėmis. Ne visi išdrįsta juo žengti, nors tako įrengėjai tikina, kad tai nėra pavojinga. Mat pačios aštriausios butelių dalys – dugnai ir kakleliai – nenaudotos. Tiesiog reikia tvirtai prispausti koją prie stiklo ir žengti drąsiai!

„Kneipo takų Lietuvoje yra ne vienas, ir visi skirtingi – ir trumpi, vos penkis metrus tesiekiantys, ir kilometriniai, bet štai tokio, kaip Šunskuose, nėra. Aš galiu jį vadinti XXI-ojo, plastiko amžiaus, simboliu“, – sako seniūnas.

Savo kojomis išbandę visus Kneipo tako paviršius, turime dar šiek tiek laiko pasigrožėti rūpestingai tvarkoma teritorija. Seniūno iniciatyva čia kuriama šluotelinių hortenzijų alėja ir sakurų kalnelis, kuriame kiekvienas medelis paženklinamas specialia kortele. Šitaip pagerbiami žmonės, Šunskams padarę gerų darbų. O be geradarių, pasak seniūno, nė iš vietos, juk seniūnijos tvarkymui skiriamų lėšų tikrai nebežtenka. „Aplinka privalo būti graži, kad ja gėrėtųsi ir savieji, ir iš kitur atvykstantieji, kad renginių organizatoriams kiltų noras čia rengti koncertus, prekybininkai susirinktų į muges, vyktų įvairios šventės. Šunskai turi tapti turistų traukos vieta“.

Kad tokia ji taps, neabejojame. Žavėdamiesi neeiliniu seniūno darbštumu, kūrybiniais sumanymais, atsisveikindami to jam ir palinkėjome. Juk graži pradžia jau padaryta: Šunskų vardas vis dažniau nuskamba tarp tų vietovių, kurias aplankyti tiesiog privalu kiekvienam, besidominčiam Lietuvos regionų įdomybėmis. Tą teigė ir Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ darbuotojai, suorganizavę apsilankymą čia.

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF