Sparčiai artėja vasara, žadanti išsvajotą poilsį po įtemptų triūso mėnesių. Itin darbingas metas dabar to poilsio organizatoriams. Ypač – kaimo turizmo sodyboms ir ūkiams, tradiciškai sulaukiantiems klientų antplūdžio būtent šiltuoju metų laiku. Kaip jų šeimininkams sekasi ruoštis šių metų poilsio sezonui, kokias problemas tenka spręsti ir kokiais lūkesčiais gyvenama, žurnalistus pakvietė susipažinti Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA).
Kalbėdama apie kaimo turizmo ypatumus mūsų šalyje, LKTA prezidentė Agnė Vaitkuvienė pasidžiaugė, kad praėjusiųjų metų sezonas poilsiautojus priimančiose sodybose ir ūkiuose buvo tikrai neprastas. Kai kurie šia turizmo rūšimi užsiimantys verslininkai net neįstengė užregistruoti visų norinčiųjų pailsėti gamtos prieglobstyje. Aišku, visada daug kas priklauso nuo oro: atvėsta, ima lyti – ir klientų kaimo turizmo sodybose sumažėja, nereti atostogautojai atšaukia numatytas rezervacijas, arba, atvirkščiai, ima ieškoti vietų likus vienai-dviem dienom iki savaitgalio… Dar daug ką lemia ir tai, kokioje vietoje įsikūrusi kaimo turizmo sodyba: žmonės nenori sukarti ilgesnio kaip šimto kilometrų atstumo nuo savo namų.
Dauguma kaimo turizmo sodybas nuomojančių klientų – didžiųjų miestų gyventojai, taigi arčiau jų esančiose sodybose net vietų pritrūksta, tuo tarpu atokesni Lietuvos regionai klientų domėjimosi tikrai stokoja. „Būtų gerai, kad tolimesniuose šalies rajonuose esančiose kaimiškose poilsiavietėse apsilankytų daugiau arčiau jų esančių miestų gyventojų, – sakė LKTA nariai. – Juo labiau, kad daugelio atokesnių sodybų šeimininkai dirba tikrai kūrybingai ir turi ką savo svečiams pasiūlyti. Ne vienoje jų auginami naminiai gyvūnai, taip traukiantys vaikų dėmesį. Patirtis rodo, jog miesto mažiesiems tikras džiaugsmas išvysti avytes ar ožkas, triušius ar alpakas, žirgus ar naminius paukščius“.
Po kovido epidemijos greičiausiai atsigavo ramiam poilsiui skirtos sodybos, tuo tarpu linksmesniems renginiams skirtų namų savininkams klientų apmažėjo. Patirtis rodo, jog ima keistis gyventojų pasirenkamų pobūvių charakteris: vis mažiau norima švęsti dideles vestuves ar krikštynas, iškilmingus jubiliejus ar susitikimus; išsiverčiama su nedideliu skaičiumi kviestinių svečių ar apskritai vietoj pokylio renkamasi išvykti į kokią kelionę. Žinoma, atsiliepia vis prastėjančios demografinės tendencijos: mažiau porų tuokiasi, mažiau vaikų gimsta…
Tačiau geri laikai atėjo toms sodyboms, kurios priima aktyvaus poilsio mėgėjus ir gali pasiūlyti jiems baidarių ar valčių, išnuomoti dviračių, kurios organizuoja pėsčiųjų žygius po žymesnes aplinkines vietoves, ir pan.
Didelio susidomėjimo sulaukia tų gamtos prieglobstyje įsikūrusių namų savininkai, kurie gali priimti stovyklautojų būrius. Dabar – tikras įvairiausių stovyklų bumas: į jas buriasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Didžioji dauguma jų susijusi su sveikatingumu: kartu praleisti laiką nori jogai, meditacijų, muzikos terapijos mėgėjai, miško terapijos entuziastai ir kita panašia sveikatos stiprinimo veikla susidomėję žmonės. O kur rasi geresnę vietą pailsėti nuo miesto triukšmo ir metų nuovargio už kaimo sodybą? Tiesa, kartais tinkamą stovyklavietę rasti nebūna lengva: ypač miško terapijos užsiėmimų mėgėjams, kuriems reikalingas netoli sodybos esantis miškas. Beje, jau yra pradėti rengti miško terapijos gidai…
Kaimo turizmo sodybų daugėja, bet…
…ne visos jos šiandien įvardijamos šiuo žodžiu, dalis jų save laiko tiesiog „nameliais gamtoje“. Į juos daugiausia savaitgaliais atvyksta poros, norinčios tingiai atsipūsti, pasifotografuoti gamtos fone, o vėliau nuotraukas išsiųsti į socialinių tinklų puslapius. Tokie poilsiautojai jokios naudos vietos bendruomenių nariams neduoda: nei vietinių gyventojų teikiamomis paslaugomis naudojasi, leisdami jiems užsidirbti, nei mokesčiais jų sąskaitas papildo.
Lietuvoje iki šiol nesama Agroturizmo įstatymo, kuris reglamentuotų kaimo turizmo verslą, padėtų jį diferencijuoti, sudomintų daugiau potencialių lankytojų. Ir, žinoma, leistų žmonėms pažinti tikrąjį kaimo gyvenimą, plačiau susipažinti su ūkininkavimo ypatumais, žemės ūkio produkcijos gamyba.
Tokius įstatymus yra priėmusios daugelis Europos valstybių, jais plačiai naudojasi tokios poilsį kaime propaguojančios šalys, kaip, tarkim, Austrija ar Italija. Pas mus gi nieko panašaus nesama. Kaip pabrėžė LKTA prezidentė Agnė Vaitkuvienė, anksčiau įstatyme buvo geriau reglamentuota kaimo turizmo sąvoka, nustatyta, kaip tos sodybos turi atrodyti ir kaip turi būti kuriamos, tačiau turizmo sritį perdavus kuruoti Ekonomikos ministerijai, kaimo turizmo verslas buvo prilygintas miestuose esančių butų nuomos verslui. Turizmo įstatyme net nebeliko kaimo turizmo sąvokos, ir toks suvienodinimas tiesiog skurdina regionus ir kaimą. Žmonės arba nutraukia verslą, arba jis traukiasi į šešėlį.
„Kantrybės taurę tiesiog perpildė valdžios išleistas nutarimas dėl privalomos kaimo turizmo sodybų paslaugomis besinaudojančių klientų registracijos. Juos liepta registruoti per 24 val., nurodant pasų numerius, adresus ir kt. Įsivaizduokite situaciją: į kaime išnuomotą sodybą atvyksta 50 vestuvininkų, ir kiekvieno jų duomenis reikia surinkti ir perduoti atitinkamoms institucijoms! Nežiūrint į tai, kad toje sodyboje tiesiog nesama interneto! Arba dar vienas paradoksas: šeimininkai negali pasiūlyti svečiams įsigyti savo laikomų vištų kiaušinių, nes… draudžia higienos normos! Kaip reikėtų atsisakyti visos tos biurokratijos!
Agroturizmo įstatymas tikrai supaprastintų kaimo turizmo verslo vystymo sąlygas, tad mes darome ir darysime viską, kad jis būtų priimtas. Pasikvietėme Italijos agroturizmo ekspertą pasidalinti savo patirtimi, išanalizuoti visus mūsų veiklos pliusus ir minusus. Analizę pristatysime Ekonomikos ministerijai, ir tikėsimės, kad valdžia atras valios ir ryžto būtiniems pakeitimams priimti“, – dalijosi mintimis Asociacijos vadovė.
Agnė Vaitkuvienė paminėjo dar vieną nerimą keliančią problemą. Didelė dalis kaimo turizmo sodybų dirba pagal Verslo liudijimus ir nėra įsiregistravusios Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje. Ši tarnyba įpareigota kontroliuoti apgyvendinimo paslaugų teikėjus, bet ši kontrolė dabar liečia tik sąžiningai savo veiklą minėtoje tarnyboje įregistravusias sodybas, tuo tarpu kitos nėra tikrinamos nei dėl esamų sąlygų, nei dėl klientų skaičiaus, nei dėl kitų reglamentuojamų dalykų. Įsiregistravusių sodybų savininkai dėl tokios nelygybės pyksta, nes jų investicijos į poilsio organizavimą kaime būna žymiai didesnės. „Jau trečią kartą žadu kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu, kad ši neišduotų verslo liudijimų sodybai, neįregistruotai Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje“.
Nauji dėmesio objektai
Kaimo turizmo asociacija šiemet pasiūlė po Lietuvą, Latviją ir Estiją keliaujantiems žmonėms aplankyti karinio paveldo vietas, susijusias su laikotarpiu nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. bei valstybių Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki mūsų dienų. Objektų esama daug: tai – muziejai, kariniai įtvirtinimai, mūšių vietos, bunkeriai, kariniai miesteliai ir kt. Siūloma šias istorines vietas aplankyti, lydint profesionaliam gidui, traukiant į žygį po karinius objektus, apžiūrint partizanų bunkerius, klausantis įdomių istorijų. Kelionei po karinio paveldo vietas yra sukurti išsamūs maršrutai, nurodytas keliavimo būdas, maršruto išdėstymas dienomis, karinio paveldo vietų, apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų pasirinkimas.
Kitas maršrutas, pavadintas „Naujų skonių“ vardu, yra susijęs su vietomis, kuriose anksčiau kaimo turizmas (o ir turizmas apskritai) buvo menkai vystomas. Tai – daugiausia žemės ūkio rajonai su derlingais ūkininkų laukais, plačiai auginamomis grūdinėmis ir kitokiomis žemės ūkio kultūromis, tačiau smalsių turistų retokai lankomi. O be reikalo – ten pilna puikių sodybų, kurių šeimininkai ne tik supažindins su savo ūkiais, bet ir pasidalins kulinarine patirtimi. Taigi apsilankyti pas žmones, kurie pavaišins išskirtiniais savo regiono patiekalais, supažindins su tikru kulinariniu paveldu ir atskleis unikalią patiekalų gamybos patirtį – tikrai įdomu ir naudinga.
Kiekvienam – pagal interesus
„Atviros dienos kaime“ – renginys, galintis sudominti platų lankytojų ratą. Jis jau tapęs tradiciniu, ir šiemet vyks gegužės 23–25 dienomis. Apsilankyti pas save kviečia beveik šimtas Lietuvos ūkių ir sodybų. Ir kiekvieni šeimininkai siūlo savo pačių kruopščiai sudarytą programą. Rinktis tikrai yra iš ko: tereikia tik kruopščiai išstudijuoti renginio organizatorių parengtą žemėlapį su konkrečiais pasiūlymais.
Priimančiųjų pusių pasiūlymai – patys įvairiausi. Štai Kretingos rajone esantis vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus siūlo atrasti vilnos vėlimo meną su muziejaus rinkinio edukatore, vėlimo meistre Rasa Balsevičiene.
Klaipėdos rajono gamtinėje sodyboje „Medlijas“ lankytojų laukia ekskursija po kuriamą parką – miškasodį; bus pasakojama, kaip kurti savo aplinkoje ekosistemą, kuri būtų ir maitintoja, ir užuovėją teiktų, ir sveikatintų bei džiugintų.
Liubavo keramikos studija Kalvarijų savivaldybėje akcijos dalyvius kviečia ne tik susipažinti su keramikos menu, bet ir pažinti turtingą savojo krašto istoriją. Rekomenduojami profesionalūs molio lipdymo mokymai, raginama aplankyti Kačergų piliakalnį, Liubavo parką su koplytstulpiu „Titanike“ žuvusiam kunigui Montvydui, partizano J. Lukšos paminklą ir kt. įdomius objektus.
Inetos Svilo ūkyje, esančiame Kupiškio rajono Subačiaus seniūnijoje, akcijos dienomis lankytojai pamatys, kaip auginami vynmedžiai.
Molėtų rajono Giedraičių seniūnijoje įsikūręs Andriaus Širono ūkis priima norinčius susipažinti su pluoštinių kanapių auginimu ir šios kultūros produktais. To paties rajono Alantos žirgyne bus galima apžiūrėti žemaitukų veislės žirgus bei juodąsias Angusų veislės karvutes.
Kupiškio rajone esanti sodyba „Renatos sodai“ žada augalų edukacijas, supažindinančias su žolelių vaistinėmis savybėmis. Į kvapiųjų augalų pasaulį kviečia pasinerti ir Mažeikių rajono Renavo dvaro sodyba. Šio dvaro ponia ne tik supažindins su XIX–XX a. dvarų kultūra, bet ir paragins kartu pažoliauti, pasigaminti augalinio vandens ir sužinoti senovinių vaistažolių naudojimo tradicijas.
Į „Sveikatos dienas Vabalynėje“ kvies Šalčininkų rajono Turgelių seniūnijos Vilkiškių kaime įsikūrusios sodybos šeimininkai. Svečiai dalyvaus penkių kilometrų žygyje, maudysis Merkyje, ragaus sveikuoliško troškinio ir išmėgins sveikos dūminės pirties programą „Nuo peklos iki palaimos“.
Žodžiu, šiemetinių „Atvirų dienų kaime“ programa labai įvairi: kiekvienas galės pasirinkti, kas jo sielai artimiausia. Svarbu gerai išstudijuoti renginio organizatorių sudarytą žemėlapį, kuriame rasite sąrašą su beveik 100 ūkių ir sodybų pasiūlymais. Žinoma, būtina atkreipti dėmesį į šeimininkų numatytą svečių priėmimo datą ir laiką, taip pat pranešti apie savo planuojamą apsilankymą. Pasirūpinkite patogiais ir tinkamais oro sąlygoms rūbais bei avalyne. Kadangi ūkiuose ir sodybose būna galimybė įsigyti vietinių produktų, reiktų turėti grynųjų pinigų.
Kokio velnio saloje trobelė?? Kitame krante dar kažkokios pirtelės ar kt Atklydęs gamtos mėgėjas mielu noru pasistatytų nakčiai ar kelioms dienoms palapinę, bet – vieta užimta, turi nuolatinį šeimininką ir jo ūkio įtakos zoną. Norint galbūt galima „suderinti” ,bet dingsta ir noras derinti ir po to sukiotis vietos šeimininko apžvalgos rate. Ir taip daug kur Lietuvoje ir dėl to Lietuvos gamtoje labiau ankšta negu galėtų būti , jeigu pusės km pločio gamtinė juosta prie vandens būtų prioritetiškai saugoma nuo jos civilizavimo, dalinimosi ir užstatymo. .Atsitraukę laimėtume daug vietos, o prarastume 5 minutes laiko, reikalingo iš kokio toliau esančio pastato pasiekti ežero ar upės
Rūpesčių norintiems daugiau uždirbti iš kaimo turizmo daug, o pagrindinis strateginis uždavinys visuomenei – išsaugoti gamtą, ypač prie vandenų esančią patraukliausią gamtos dalį , nuo industrializavimo, prisotinimo įvairiais miestiečius traukiančiais miesto parkų tipo atrakcionais . Puskilometrio-kilometro pločio gamtinė juosta prie vandens turėtų būti ypatingai saugoma nuo „pagerinimų” ir patogumų, visų pirma statinių ir aptvarų , iš esmės keičiančių bendravimo su gamta pobūdį – miestietiško varianto naudai . Tokie dalykai dažnai vyksta trimituojant apie ramų poilsį gamtos prieglobstyje, toli nuo varginančio miesto triukšmo. Teisingai manant, kad miesto žmogui užtenka triukšmo sumažėjimo, o ne jo išnykimo. O štai miestiški patogumai gamtoje – pageidaujami ir maloniai stebina atvykusius pailsėti nuo miesto gyvenimo.