Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijoje esantį Mėčionių kaimą galima laikyti tikru mūsų tautos praeities atspindžiu. Nedaug tėra išlikusių šimtmečius skaičiuojančių gatvinių rėžinių kaimų, o šis kaip tik toks. Su savita etnoarchitektūra, unikaliu etnografiniu palikimu ir spalvinga istorija. Įtraukti Mėčionys ir į karinio paveldo turistinių objektų sąrašą, ne veltui Lietuvos kaimo turizmo asociacija mums ir pasiūlė jį aplankyti.
Atvykome į kaimą, savo gyvavimo pradžia laikantį XVI amžiaus antrąją pusę. Kaip tik tuo metu LDK buvo paskelbta garsioji Valakų reforma, po kurios valstiečių sodybos iš vienkiemių buvo sukeltos į gatvinio tipo kaimus. Abipus Mėčionių kaimo gatvės išsidėstę namai savo galais atsigręžė į gatvę, išilgai sodybinių rėžių, ir iki šiol jų langai tebežvelgia į kelią… Jau nuo 1644-ųjų Mėčionys dokumentuose minimi, kaip karališkųjų valstiečių gyvenamoji vieta, priklausiusi valstybiniam Dysnos dvarui. Valstybinių valstiečių kategorija susiformavo 1589-aisiais, patvirtinus LDK valstybinių žemių valdas, kuriose gaunamos pajamos buvo skiriamos išlaikyti valdžios iždui. Tai buvo atlygis Lenkijos karaliui už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymą.
Taigi Mėčionių gyventojų padėtis, lyginant su privačių dvarininkų valstiečiais, buvo daug geresnė. Jie buvo laisvesni, juk valstybinėse žemėse anksčiau buvo panaikintas lažas, mokesčius jie galėjo sumokėti pinigais, o ne duoklėmis. Taigi šia privilegijuota padėtimi jie ir didžiavosi prieš ponų valstiečius – paprastai šiurkščius ir storžieviškus; ir mėčioniškės merginos vengė su tokiais „vergais“ tuoktis. Dabar dalis išlikusių kaimo sodybų pripažintos paminklinėmis, esama ir pavienių paminklinių pastatų. Į vieną iš tokių sodybų, šimtmečius priklausiusių Jakštų giminei, ir užsukome, pakviesti šios giminės atstovo Pauliaus.
Unikalus medinis dviejų galų namas, pasak mūsų gido, iškilo 1897-aisiais, taigi jam beveik 130 metų. Jakštų giminės šiame kaime gyventa maždaug nuo 1800-ųjų, tą rodo išlikę bažnytiniai dokumentai. Originalus pastatas, sprendžiant iš senovinių nuotraukų, išliko beveik nepasikeitęs. Dviejų galų erdvus gyvenamasis namas, akmenimis grįstas kiemas rodo buvus pasiturinčius šeimininkus; tačiau labiausiai nustebina uždaras, fortą primenantis ūkinių pastatų kompleksas – tokį retas iš mūsų yra regėjęs (kaip vėliau sužinojome, šeimininkams buvo pasiūlyta jį perkelti į Rumšiškių liaudies buities muziejų, bet šie nesutiko). Neatsitiktinai Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavę vokiečiai šią sodybą buvo pasirinkę savo štabui įkurti. Namo šeimininkams leidę sutilpti viename kambaryje, visas kitas patalpas naudojo savo kariškiems tikslams. Beje, 1915-aisiais, Lietuvą okupavus vokiečiams, vos už 7 kilometrų nuo šios sodybos driekėsi Rytų fronto linija. Vokiečiai buvo plačiai išplėtoję siaurojo geležinkelio tinklą, viena iš jo vėžių kaip tik ir ėjo per Jakštų sodybos teritoriją. Mat netoliese okupantai buvo įsisteigę mėsinę, tarnavusią frontininkų mitybos reikmėms, taigi „siaurukas“ pasitarnavo ir jos produkcijai gabenti. Yra išlikę dokumentų, rodančių, kaip driekėsi šio geležinkelio vėžės.
Apskritai daug kas sodyboje liudija apie šiuos giliai į praeitį nugrimzdusius istorinius įvykius. Jakštų giminė pasirūpino savo sodyboje įsisteigti senovinių daiktų muziejų: jame, be buities reikmenų, saugomi ir Pirmojo pasaulinio karo laikų reliktai: siaurojo geležinkelio bėgiai, jais riedėjusių vagonėlių ratai, dėklas, kuriame laikyti svarbūs kariniai žemėlapiai, vokiško alaus buteliai, dėžė, atkeliavusi iš Leipcigo konservų fabriko, ir kt.
Vokiečių štabo gyvavimą čia rodo išlikusios senovinės nuotraukos. Kaip papasakojo dabartinė šios sodybos šeimininkė Danutė Jakštaitė, okupantai nebuvo žiaurūs jų šeimai, vaikus netgi vaišindavo tokiu retu tais laikais skanėstu, kaip cukrus.
…Čia Jakštų giminės nariai dabar leidžia tik šiltesnįjį metų laiką: atvykę balandį, išvyksta lapkritį. Žiemą, žinoma, sodybą irgi retsykiais aplanko: pasižiūri, kaip žiemoja iki šiol tebelaikomos bitės, kaip laikosi sodas, ar kokie ilgapirščiai nebuvo įsilaužę… Bet tokių nepasitaiko: o ir ką gi išsineštų? „Brangiausia čia tai, kas primena mūsų giminės istoriją, – sako ponia Danutė. – O ji – neatsiejama nuo viso šio krašto istorijos; visi išlikę daiktai čia – iš praeities, ir jie mums labai iškalbingi“.
Jakštų šeima, išgyvenusi vokiečių okupaciją, netrukus patyrė naujos okupacinės valdžios tvarką. Juk Mėčionių kaimas, kaip ir visas Vilniaus kraštas, atiteko Lenkijai. Jo gyventojai, visi be išimties lietuviai, svajojo tapti nepriklausomos Lietuvos dalimi: tą iškalbingai liudija Jakštų name išlikęs istorinis paveikslas su maldos į Aušros Vartų Dievo motiną tekstu. Paveiksle – Gedimino pilis, Vilniaus arkikatedra, Aušros Vartai, lietuvaitė su vaikeliu ir grandinės – nelaisvės simbolis… Mėčioniškiai, pasak ponios Danutės, vienu metu buvo sulaukę ir pasiūlymo visu kaimu persikelti į nepriklausomą Lietuvą, ir visi be išimties tam persikėlimui buvo pritarę… Kokios būtų buvusios tokio persikraustymo sąlygos, šių namų šeimininkė sakėsi nežinanti, tačiau faktas lieka faktu. Deja, neilgai trukus politiniai įvykiai vėl pasisuko nauja linkme: Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai, o visa Lietuva atsidūrė naujos – sovietinės okupacijos – gniaužtuose. Beje, nepaminėjau vieno iškalbingo dalyko, kurį dabar retai kas teprisimena: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lenkijai kapituliavus, siauras lietuviškos žemės ruožas prie Druskininkų bei siauras Ignalinos rajono žemių ruožas atsidūrė Baltarusijos, tuo metu jau socialistinės, sudėtyje. Įėjo į jį ir Mėčionių kaimas. Tiesa, neilgam, maždaug pusmečiui. Kilęs karas ir vėl užėję vokiečiai Jakštų sodybai didesnės žalos nepadarė; užtat naujoji sovietų okupacijos banga grėsė nelaime būti ištremtiems į Sibirą. „Laimei, mūsų kaimui pavyko išvengti išvežimų pas baltąsias meškas, – tęsė pasakojimą ponia Danutė. – Gal dėl to, kad visi kaimo gyventojai buvo dori žmonės ir niekas nieko neįskundė. O juk įkalčių būtų užtekę: Jakštų šeima nebuvo „biedna“, turėjo pakankamai žemės, o ir polinkiu į „buržuazinį nacionalizmą“ galėjo būti apkaltinta. Name buvo stropiai saugojamos senelių išlaikytos senos, XX a. pradžioje išleistos knygos, daug spaudos leidinių. Ponia Danutė parodė stropiai susegtus laikraščių „Mūsų artojas“, „Spindulys“, „Vilniaus aušra“, „Mūsų sodyba“ numerius, prieškario laikų „Ūkininkų kalendorius“. Pasirodo, jos senelis, šių namų statytojas, buvo švietimu ir lietuvybe besirūpinusios šv. Kazimiero draugijos Mėčionių skyriaus pirmininkas… Religinga šeima iki šių dienų yra išsaugojusi ir Jakštų šeimai skirtą popiežiaus vardinį palaiminimą, datuojamą 1908 metais…
Prieš penkiolika metų lietuvių kino ir televizijos režisierius Juozas Javaitis ir Lietuvos kultūros fondas kūrė dokumentinę juostą „Lietuvio namai“. Joje buvo rodomi senųjų kaimų vaizdai, stabtelima prie atskirų sodybų ir namų vidaus elementų, siekiama atskleisti vidinę jų tvarką. Filmuota ir Jakštų sodyboje. Šį filmą tikrai patarčiau pasižiūrėti visiems, kam rūpi mūsų tautos etnokultūra. O tiems, kam svarbus karinis paveldas – būtinai apsilankyti Mėčionyse. Kaimas, išgyvenęs ir karus, ir okupacijas bei kitus istorinius kataklizmus, liko gyvas iki šių dienų, nors gyventojų jame ir mažėja sulig kiekvienais metais.
