Unikali interjero puošmena – autorinės lėlės
Pakruojyje, Pašilio gatvės antruoju numeriu paženklintą mūrinuką drąsiai galime vadinti Lėlių namais. Mat čia gyvena per 30 lėlių. Ne, ne pirktinių barbių ar putlučių žaislinių kūdikėlių, o įspūdingų stilingų gražuolių, nuostabos kupinomis akimis žvelgiančių į apsilankiusius svečius. Tai – autoriniai pakruojietės menininkės Zenės Motiejauskienės kūriniai: savito, su niekuo nesulyginamo stiliaus, galintys pagražinti bet kurį interjerą. Ir puošia – juk antrątiek savo individualaus meninio braižo dirbinių kūrėja yra įteikusi draugams, giminaičiams, po parodų padovanojusi jų organizatoriams. Štai Šiaulių Lieporių bibliotekos lankytojai gali grožėtis Zenės Motiejauskienės sukurtais vaikų mėgstamų pasakų herojais Munku ir Šecherezada.
„Mūsų gi visuomenėje rankų darbo lėlės dar nėra tapusios madingomis interjero detalėmis, – atvirai sako menininkė, – tiesiog žmonės dar nesupranta jų meninės vertės. Štai per Pakruojo kultūros namuose anksčiau vykusią meno dirbinių parodą iš vienos lankytojos išgirdau: „Na, ir kam gi tu tas lėles gamini? Kam jos reikalingos?“ Bet tikiu, kad tikrai ateis laikas, kai tokių žmonių, kaip aš, meninė kūryba bus kur kas labiau vertinama. Štai jau šių metų tautodailės parodoje susidomėjimas mano lėlėmis buvo tikrai nemažas. Beje, neseniai mano aplankytoje tarptautinėje lėlių parodoje Rygoje eksponatų kainos nustebino. Pati kukliausia rankų darbo lėlytė ten buvo įvertinta 300 eurų, o juk buvo ir per tūkstantį kainavusių!“
Pati ponia Zenė už savo tikrai aukštos meninės vertės dirbinius apie pusantro šimto eurų teprašo. Tikrai nedaug, juk vien žaliavų kaina vienai lėlei pagaminti gerą pusšimtį peršoka! Reikia daug ko: greitai ore stingstančio modelino, vielos karkasui, grunto, lako, akrilinių dažų, lipnios juostos… Jau nekalbant apie prašmatnius audinius lėlių rūbeliams, odos atraižas bateliams, apie medžiagas aksesuarams ir papuošalams… Tačiau svarbiausia – lėlės gamybai skirtas laikas! Vienai gražuolei sukurti tenka sugaišti mažų mažiausiai mėnesį! Ir tai – jeigu visą laiką lydi įkvėpimas… Bet juk būna dienų, kai paprasčiausiai nesiseka, kaip besistengtum. Tiesa, dabar, pasak lėlių kūrėjos, jau rečiau suklystama, įgyta šio kruopštaus darbo patirties, bet pačioje pradžioje kiek gaminių tiesiog skriedavo į šiukšlių dėžę… „Autorinių lėlių kūryba – brangus hobis, ką ir besakyti, – atvirai sako moteris. – Laimei, tuo laiku, kai ja susidomėjau, mano vyras dirbo Švedijoje, ir jo pervedamų pinigėlių užtekdavo ne vien būtiniausioms išlaidoms“…
Pati ponia Zenė taip pat yra ragavusi emigrantės duonos – kurį laiką dirbo Didžiojoje Britanijoje. Taip, būta tokio meto abiejų sutuoktinių gyvenime, kai savoj šaly teko prarasti turėtus darbus… Beje, moters jaunystėje įgyta profesija tikrai žemiška – ji dirbo zootechnike… Tačiau polinkis į meną lydėjo visada: ji labai mėgo piešti, domėjosi įvairių sričių menininkų kūryba. Vienąsyk, išvydus per televiziją laidą apie lėles gaminančią dailininkę, tarsi savaime gimė stipresnis susidomėjimas šia meno sritimi. Moteris susirado daugiau informacijos per „Youtub“-ą, kitus internetinius kanalus; tiesa, konkrečios metodikos, kaip lėles gaminti, nebuvo. „Visos Lietuvos lėlininkės gyveno didesniuose miestuose, Pakruojo krašte tikrai nebuvo tokių, iš kurių būčiau galėjusi įgyti konkrečių šios kūrybos pradmenų, – prisimena menininkė. – Bet štai per vieną savo gimtadienį iš dukters gavau dovanų interjerinę lėlę, vienos šiaulietės dailininkės kūrinį. Atsirado galimybė detaliai ištyrinėti lėlę. O benarstant ją po detalę, sumanymas pasigaminti ką nors panašaus taip ir neapleido“…
Dabar Zenė Motiejauskienė jau išėjusi į užtarnautą poilsį, taigi laiko meninei kūrybai turi daugiau… Tad įkvėpimo valandėlėmis ir gimsta štai šie baltai pasipuošę angeliukai, išdidžios juodaplaukės princesės, į įvairių pasakų veikėjus panašūs žmogeliukai… Jeigu norėtumėte visą šį grožį pamatyti savo akimis, imkite ir atsiverskite facebooko puslapį: ZM interjero lėlės/Art Dolls.
„Stebuklėlio“ atgimimas
Šis medinukas, pasidabinęs baltomis puošmenomis, iškart krinta į akis. Šalia jo atsidūręs žmogus galėtų pamanyti, kad tai netolimoje ateityje išdygęs statinys, tačiau ant jo fasado išrašyta 1912 metų data rodo jį skaičiuojant jau antrą šimtmetį. „Vadinasi, prie išskirtinai tvarkingos namo išvaizdos bus neseniai prisidėję specialistai“, – šovė į galvą mintis.
Neapsirikau – šis medinis Pakruojo pastatas prieš kurį laiką atvėrė akis po remonto (antrajame jo aukšte statybininkai dar tebesidarbuoja), ir dabar jame įkurti svečių namai „Stebuklėlis“. Tai – išsipildžiusi dabartinės šio medinuko šeimininkės Robertos Salopiok-Livanienės svajonė. Moteris visą laiką norėjo turėti galimybę pasirūpinti į Pakruojo miestą atvykstančiais žmonėmis, tad kai tik atsirado galimybė įsigyti šiam verslui tinkamas patalpas, ilgai nedvejojo. Juolab, kad šio namo istorija jai jau buvo žinoma: pasirodo, jo savininkai kažkada jį buvo pastatydinę būtent svečiams apgyvendinti. Pro Pakruojį ėjęs kelias vedė į Šiaulius, taigi į šį miestą ir dar toliau arkliais vykdavę žmonės turėdavo galimybę čia apsistoję pailsėti. Apie buvusius šio namo savininkus – Uršulę ir Mykolą Žalius – poniai Robertai plačiai pasakojo jų anūkas. Istorija byloja, jog tuometiniai medinuko šeimininkai kurį laiką jį dar buvo išnuomavę ir gydytojams, kurie darbavosi čia įsteigtoje ligoninėje. Deja, sparčiai besivystę praėjusiojo amžiaus vidurio įvykiai viską surikiavo savaip: į Lietuvą įsiveržę rusų okupantai namą iš jų savininkų atėmė, vėliau per karą atėję vokiečiai jiems grąžino, kol galiausiai sugrįžę sovietai jį galutinai nacionalizavo. Po to čia buvo įkurdinta muzikos mokykla, veikė kitos įstaigos, bet nei viena iš jų pastato būkle deramai nesirūpino, taigi dabar jį įsigijusiems žmonėms jis atiteko stipriai apleistas.
„Labai norėjome išsaugoti šio istorinio pastato autentiškumą, – pasakojo ponia Roberta. – Taigi remontuodami stengėmės palikti jį tokį, koks kažkada buvo. Senoviniai pastatai mane domino visada: juk juose įsikūnijusi mūsų tautos istorija, mūsų praeitis. Darbuotis čia man – tikra sielos atgaiva: kaip smagu atkurti prieškario metų interjerą, praėjusio laikmečio buities detales! Daug ką dariau savo pačios rankomis, tardamasi su išmanančiais specialistais“.
Polinkį į grožio kūrimą „Stebuklėlio“ šeimininkė matyt bus paveldėjusi iš savo senelio dailininko, o verslo įgūdžiams pamatus padėjo Šiaulių universitete baigtos verslo administravimo studijos. Atkurtoms istorinėms namo erdvėms reikėjo etnografinių štrichų, taigi ponia Roberta negailėjo laiko lankymuisi antikvariatuose, sendaikčių krautuvėlėse, turgavietėse. Kambarius pamažu užpildė antikvariniai baldai – spintos, komodos, indaujos, stalai; lovas papuošė rankų darbo lovatiesės, stalus – nėriniuotos staltiesės. Čia išvystame daugybę originalių buities reikmenų – senovinių indų, lagaminų, vazelių, pintinių… Sienas puošia buvusių namo šeimininkų fotografijos, įrėminti jų gyvenimą atspindintys dokumentai… Minėtasis namo savininkas Mykolas Žalys buvo tikrai spalvinga asmenybė. Jis, gimęs 1860-aisiais, kurį laiką tarnavo Pakruojo dvaro aludariu, vėliau vadovavo Liepojos alaus daryklai. Žalių šeima draugavo su legendiniu Pakruojo gydytoju Marku Šreiberiu, tą irgi iliustruoja išlikusios nuotraukos.
Taigi apsilankymas šiuose svečių namuose – tai ir žvilgsnis į mūsų istoriją. Nors čia įdiegtos išmaniosios technologijos leidžia naudotis visais šių dienų patogumais, gera jausti praeities aurą. „Stebuklėlis“ dovanoja susitikimą su senųjų laikų dvelksmu – ir ne vienam lankytojui tai yra tikras stebuklas. Beje, tokį šiltą pavadinimą svečių namai gavo Robertos sutuoktinio dėka. Žodis „Stebuklėlis“ buvo išgraviruotas ant Robertai padovanoto sužadėtuvių žiedo; „Stebuklėliu“ visą gyvenimą jis vadina ir savo žmoną. „Na, argi ne „stebuklėlis“ yra ir mano išsipildžiusi svajonė turėti savuosius svečių namus? – sako ponia Roberta. – Taigi šis pavadinimas man tinkamas visomis prasmėmis“.
