Savo kelionę po kaimo turizmo sodybas mūsų, žurnalistų, grupė šiemet pradėjo nuo Vilniaus rajone, Naujojoje Rėvoje, įsikūrusių Džiaugsmo dirbtuvių. „Tai – nauji mūsų nariai, – pasakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Agnė Vaitkuvienė, – tikrai daug džiaugsmo įnešę į mūsų organizacijos veiklą“.
Išties, šiltu vardu pasivadinusių dirbtuvių šeimininkai sutiko mus kaip seniai lauktus svečius. Metę žvilgsnį į jaukią šių namų aplinką, išsyk pastebėjome ant stalo išrikiuotų meduolių eilę: tai – pavyzdžiai, aiškiai parodę, kaip, laikui bėgant, kito meduolių formos ir dekoracijos. Juk, pasak Džiaugsmo dirbtuvių įkūrėjos Reginos Žemaitienės, šie kepiniai turi labai ilgą istoriją. Jie nuo seniausių laikų buvo kepami daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje. Žinoma, skyrėsi ir meduolių receptūros, ir jų formos, ir dekoravimo raštai, tačiau jie kaip buvo, taip ir liko vienais iš žmonių mėgstamiausių skanėstų. Iki šiol jų kepėjai tebesitelkia į savo sambūrius, dalijasi patirtimi ir naujovėmis. Štai ir šiemet Varšuvos konditerių parodoje buvo pristatyta dar viena meduolių dekoravimo technika. „Kūrybiškumui ribų tikrai nesama, – pabrėžė ponia Regina, – kiekviena karta įneša savų naujovių į šio kepinio gamybą. Mes taip pat stengiamės neatsilikti – sukūrėme savos receptūros meduolių, su pačiais įvairiausiais priedais. Savo klientams galime pasiūlyti ne tik tradicinių saldžių kepinukų, bet ir pagardintų šonine, silke, kanapėmis, levandomis… Beje, siūlau tuo įsitikinti patiems“…
Šeimininkų pakviesti, susėdame prie stalų, ant kurių jau išdėliotos lėkštelės su meduoliais… Kiekviename indelyje – jų po dešimt… Lydimi kiekvieno kepinio komentarų, ragaujame. Vieniems labiau patinka saldūs konditerijos gaminiai, kitiems – sūresni ar ryškesnio aštroko skonio, tačiau abejingų šiems skanėstams neatsiranda nei vieno. O dar didesnį susidomėjimą sukelia šeimininkų pasiūlymas išbandyti savo kūrybiškumą, dekoruojant šiuos gardėsius. Kiekvienas gauname po apvalų meduoliuką ir imamės marginimo darbo. Netrukus kepinius išvinguriuoja margiausi raštai, juolab kad puošybos priemonių netrūksta. Ant salų randame iš anksto mums paruoštų pabarstukų (sėklų, riešutų, prieskonių, džiovintų vaisių, žolelių), įvairių spalvų maistinių dažų, teptukų… Apima tikras azartas, lydimas puikios nuotaikos! Kiekvienam išeina vis kitoks piešinys, vis kitoks raštas! Vėliau savo pačių rankomis išdekoruotus kepinius išsivežame namo, lydimi šeimininkų linkėjimų nepamiršti šio gardumyno gamybos. „Kepkite juos visus metus, ypač per šventes, dovanokite artimiesiems! Kodėl mes negalime turėti savo – lietuviško – meduolių miesto?! Juk savus „meduolinius“ miestus turi mūsų kaimynai lenkai, garsėjantys savo Torunės ar Vroclavo meduoliais!“, – ragino atsisveikindami šeimininkai.
Pažadėjome atvykti ir į jų šiemet per Žolinę organizuojamą Meduolių festivalį. Beje, rengiamas jis jau trečius metus iš eilės, ir vis populiarėja. Susirenka garsiausi Lietuvos meduolių kepėjai, pristatantys tik sau būdingos receptūros gardumynus, ir žinoma, mielai besidalinantys savo patirtimi.
