Būsimasis referendumas: kurią valstybę gins dvigubą pilietybę turintys piliečiai?

Specialioje referendumo agitacijos Lrt  laidoje dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo teigėme, kad  minėtam referendumui  teikiama formuluotė yra klastinga. Piliečiai yra klaidinami ir apgaudinėjami. Tai neabejotinai  yra politinė avantiūra. Kodėl?

Štai balsavimo biuletenyje  įrašyta: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais Konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Referendume piliečiams iš esmės yra siūloma atsisakyti konstitucinės teisės patiems spręsti valstybės valdymo reikalus, nes minėtame tekste įrašyta, jog Lietuvos  pilietybės tvarką nustatys Konstitucinis įstatymas, kurio dar nėra ir kuris gali būti keičiamas n kartų pagal poreikį, nes jam pakeisti pakanka daugiau kaip pusė visų Seimo narių, keičiant ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Tokiu būdu piliečiai privalėtų žinoti, kad pritardami referendumo formuluotei (jog pilietybė įgyjama Konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka...),  jie laisvanoriškai atsisako savo teisių ir perduoda jas siaurai išrinktųjų grupei, kuri galės spręsti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali ar negali būti Lietuvos Respublikos piliečiu.

Dabar Lietuvos piliečių  konstitucinę teisę spręsti dėl pilietybės suteikimo svetimšaliams (išskyrus atskirus atvejus) saugo Konstitucijos 148 straipsnis (XIV SKIRSNIS, KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Minėtas straipsnis skelbia, kad tik referendumu gali būti keičiamos Pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatos. Būtent į Pirmąjį skirsnį patenka Konstitucijos 12 str., dėl kurio yra rengiamas referendumas.

Taigi piliečiams atsisakius Konstitucijos 12 straipsnyje garantuojamos teisės spręsti pilietybės klausimus, šią teise neabejotinai pasinaudos siaura žmonių grupė, kurioje neretai pasitaiko už baudžiamuosius nusikaltimus nuteistų asmenų.

Turėdami patirtį dėl teisinės invazijos į valstybinę lietuvių kalbą (Q,W,X raidės), daugkartinių mėginimų (kol kas nesėkmingų) Seime įtvirtinti lietuvių kalbos abėcėlėje diakritinius ženklus, Konstitucinio teismo viražus dėl asmenvardžių asmens dokumentuose rašybos lietuvių kalba, Stambulo konvencijos ratifikavimo peripetijas ir kt., galima neabejoti, kad Konstituciniame įstatyme, kurio dar nėra, vėliau ar anksčiau atsiras nuostata leidžianti suteikti pilietybę ir nelietuvių kilmės piliečiams, kurie kviečiami gyventi į Lietuva kaip pigi darbo jėga.

Šiuo metu į Lietuvą jau yra atvykę virš 200 tūkst migrantų. Jų skaičius kasdien didėja. Sprendžiant iš dabartinių tempų, po 5 metų Lietuvoje gali atsirasti nuo 0,5 iki 1 mln. migrantų.

Gali nutikti taip, kad į Lietuvą suleistiems migrantams Konstitucinis įstatymas nustatyti sąlygas, pagal kurias jie galės supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos pilietybę.  Šiuo metu tam esminė kliūtis yra draudžiamas dvigubos pilietybės institutas. Panaikinus šią kliūtį, atsiveria galimybė šimtams tūkstančiams migrantų gauti Lietuvos pilietybę.

Kyla hipotetinis klausimas: jeigu apie milijonas migrantų ateityje pagal Konstitucinį įstatymą (kurio niekas dar net nesvarstė) įgis Lietuvos pilietybę, kam tuomet priklausys Lietuvos valstybė? Juk dvigubos pilietybės klausimą spręs nebe Lietuvos piliečiai referendumu, o Konstitucinis įstatymas, kurį gali keisti Seimas, lemdamas Tautos likimą vienu balsavimu.

Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. O Konstitucijos 9 straipsnis nustato, kad :”Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”.

Iš to seka kitas klausimas: kaip gali kurti Lietuvos valstybę lietuvių  tauta, jeigu ji ilgainiui savo teritorijoje taps mažuma? Kam priklausys  Lietuvos suverenitetas ? Ir kaip tauta galės spręsti svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus referendumu būdama valstybėje  mažuma?

Tokios mintys kilo dalyvaujat laidoje.  Laidą galima išklausyti paspaus paveikslėlį

Kalbėjome, kad  Valstybė yra piliečių kūrinys.  Valstybės kūrimas ir palaikymas – nuolatinis procesas. Šis kūrinys, gyvuoja tik tiek, kiek piliečiai vykdo pareigas ją ginti ir mokėti jos išlaikymo mokesčius.

Kalbėjome, kad dviguba pilietybė yra teisinė, o ne psichologinė ar emocinė kategorija. Ji susideda iš dviejų dalių – teisių ir pareigų. Teises visi žino ir jomis nori naudotis. Tačiau nekalba apie pareigas. O svarbiausios pareigos yra šios:

• mokėti valstybinius mokesčius valstybei, jos politinėms, ekonominėms, socialinėms funkcijom palaikyti.s).
• būti ištikimam Lietuvos valstybei;
• ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;
• atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Nauji piliečiai įgydami pilietybę privalo perskaityti šią  priesaika: “Aš, tapdamas LR piliečiu be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai <…>, ginti LR nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką“.

Dėl laiko stokos nespėta plačiau pasisakyti apie mokesčius ir karo tarnybą

Dėl mokesčių

PAGRINDINĖ PILIEČIO PAREIGA yra – laikytis valstybės įstatymų, kurie nustato dirbančiam ir pajamų gaunančiam piliečiui pareigą mokėti savo valstybę išlaikančius ir jos funkcijų vykdymą garantuojančius mokesčius.

Valstybė yra piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko mokėdami mokesčius. Taigi  įgydamas teisę kurti bei tobulinti Lietuvos valstybę, naudotis jos globa, pilietis kartu įsipareigoja tą valstybę išlaikyti ir ginti. Tokia yra pilietybės teisinė logika. Akivaizdu, kad dvigubą pilietybę turintis pilietis, pvz., gyvenantis JAV, mokės mokesčius ne Lietuvos valstybei.

Pilietybės subjektinė teisė reiškia, kad asmuo privalo susisaistyti su Lietuvos Respublika abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Asmenys gali norėti būti daugybės valstybių piliečiu, bet objektyviai negali įvykdyti įsipareigojimų valstybėms. Jei norima būti dviejų valstybių piliečiu, tai sąmoningai prisiimama pareiga vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų ir taip pat mokėti dviejų valstybių išlaikymo mokesčius.

Konstitucijos 32 straipsnis leidžia Lietuvos piliečiui laisvai išvykti iš Lietuvos ir laisvai į ją sugrįžti. Išvykęs iš Lietuvos, kiek jis nepraranda Lietuvos pilietybės, tiek jis neatleidžiamas ir nuo visų iš pilietybės iškylančių pareigų valstybei, tarp jų ir minėtos pareigos mokėti savo valstybę išlaikančius mokesčius.

Kaip nurodo teisės filosofas prof. A.Vaišvila, Lietuvybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Konstitucijoje įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas – valstybės išlaikymo mokesčius moka visi Lietuvos piliečiai, kad ir kur jie gyventų.

Lietuviui verslininkui pirmiausia rūpi savo nauda, o lietuviui – piliečiui – dar ir savo valstybė, jos likimas ir ateitis. Jei Lietuvos valstybė išnyks, verslininkas savo verslą perkels į kitą šalį (tokia verslo logika), nes jis tik lietuvis, bet ne Lietuvos pilietis. Lietuvis – Lietuvos pilietis, net ir perkėlęs savo verslą į kitą šalį, tebesijaučia susaistytas teisėmis ir pareigomis su Lietuvos valstybe bei pagrindine pareiga – ją išlaikyti.

Jei asmuo siekia įgyti subjektinę teisę į dviejų valstybių globą, bet sutinka vykdyti pareigas, susijusias tik su viena valstybe, tai antrosios pilietybės jis siekia kaip privilegijos, o  Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad  „pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja tam tikras pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei“ (KT 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Dėl  šalies gynimo ir karinės tarnybos

Asmuo, kuriam yra 19 metu ir kuris turi dvigubą Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, tuo pat metu gali būti šaukiamas tarnauti Lietuvos bei kitos valstybės kariuomenėje. Objektyviai negalėdamas šios pareigos tuo pačiu metu atlikti dviem valstybėms, jis stoja į konfliktą su viena iš jų. Ir ta valstybė tada įgyja teisę traktuoti šį asmenį kaip dezertyrą ir jį persekioti pagal įstatymą.

Darome hipotetinę prielaidą, kad kyla karinis konfliktas kurioje nors ES šalyje ir jame dalyvauja Lietuva dalyvauja, tačiau JAV atsisako jame dalyvauti. Kaip šiuo atveju gali pasielgti Amerikos lietuviai, turintys JAV ir Lietuvos pilietybę?

Nevykdydami Lietuvos piliečio pareigos, jie pažeistų Lietuvos įstatymus, o jei vykdytų – pažeistų JAV įstatymus. Abiem atvejais jų kaltės ir nukentėjimo pagrindas yra dviguba pilietybė. Tačiau ir dabar akivaizdu, kad JAV gyvenantis lietuvis, turintis dvigubą pilietybę, pirmiausiai laikysis JAV įstatymų.

Taigi dvigubą pilietybę turinčio asmens nuosavybę karinio konflikto atveju privalės ginti tik Lietuvoje gyvenantys piliečiai. Emigrantai čia masiškai nevažiuos jos ginti. Tokiu būdu jie tampa tarsi žemvaldžiai, kurių nuosavybę saugo Lietuvoje likę baudžiauninkai. Tai būdas paversti čia liekančius antrarūšiais žmonėmis.

Iš daroma išvada, kad  Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę ne dėl „piktos valios prieš užsienio lietuvius“, o tik todėl, kad retas asmuo gali norėti ir pajėgti kartu vykdyti iš dvigubos pilietybės kylančias dvigubas pareigas. O jei asmuo nepajėgia kartu vykdyti pareigas kelioms valstybėms, tai turi būti draudžiama ir teisė į dvigubą pilietybę, nes ši teisė tada neišvengiamai virstų privilegija, kurios nelegalizuoja jokia demokratinė konstitucija (A.Vaišvila).

Nespėta aptarti dvigubos pilietybės pasekmių Pietryčių Lietuvos kraštui. Nusprendus leisti Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę į ją neabejotinai pretenduotų ir Vilniaus, Šalčininkų bei kitų rajonų lenkakalbiai  Lietuvos gyventojai, suprantama, siekdami  įgyti Lenkijos pilietybę. O tuo atveju, jeigu šiuose regionuose gyventų Lenkijos pilietybę turintys Lietuvos piliečiai, nebeliktų prasmės kalbėti apie jų integravimą į lietuvišką visuomenę, nes Lenkija, nors ir yra draugiška valstybė, vargu ar atsisakys pagundos stiprinti savo kultūrinę, ekonominę ir politinę įtaką šiame regione. Į ką pavirstų šis regionas, sunku nuspėti.