2025-06-17, Antradienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 903

Vidmantas Valiušaitis. Mes patys turime kovoti, veržtis iš apkrekėjusios penkiarankės baisybės!

Redakcija
-
0
Vidmantas Valiušaitis. Mes patys turime kovoti, veržtis iš apkrekėjusios penkiarankės baisybės!

Naujųjų išvakarėse gavau Algio Naručio, Nevyriausybinių organizacijų, Lietuvos valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininko pavaduotojo kvietimą dalyvauti iškilmingoje Lietuvos valstybinės vėliavos iškėlimo ceremonijoje Gedimino kalno bokšte Vėliavos dienos proga.


Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.

Drauge su kvietimu, buvo priminta ir Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte istorija (teksto pabaigoje).

Tačiau viena detalė istorinėje apžvalgoje paminėta, švelniai tariant, „labai taupiai”. Turiu galvoje ketvirtąjį vėliavos iškėlimą Gedimino pilies bokšte 1941 m. birželio 23 d. Tebuvo pasakyta, kad „trispalvę virš Gedimino bokšto iškėlė sukilę lietuviai kariai 1941 birželio 23 dienos popietę”. Kokie kariai, kokios jų pavardės, kokiomis aplinkybėmis tai atsitiko? Verta apie tai žinoti daugiau, nes tas iškėlimas buvo pats rizikingiausias ir pavojingiausias žygis iš visų šešių, kurių metu lietuviai sėkmingai iškėlė vėliavą virš Vilniaus miesto.

Kontekstui suprasti, įkeliu du aprašymus iš to meto spaudos (Naujoji Lietuva, 1941 m. liepos 1 ir liepos 3 d.) apie įvykius Vilniuje. Pirmojo straipsnelio autorius – Algirdas Gustaitis, žinomas egzodo kultūrininkas, rašytojas, žurnalistas, kino scenaristas, kartografas. Straipsnyje, paskelbtame vos savaitei praėjus nuo karo pradžios, jis pamini dar tik 17 žuvusių sukilėlių pavardžių. Žurnalistė ir istorikė Vida Girininkienė, tyrinėjusi Vilniuje žuvusiųjų sukilėlių istorijas, yra nustačiusi 79 sukilime žuvusius asmenis, tačiau tvirtina, kad „tikėtina, jų yra daugiau„.

Kaip ten bebūtų, vis dėlto verta žinoti pavardes žmonių, kurie žūtbūtinės kovos sąlygomis 1941 m. birželio 23 d. popietę iškelė vėliavą Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Tai Justas Mažrimas ir Mikas Apynys.

PIRMIEJI KRITUSIEJI LIETUVOS LAISVĖS PRIEŠAUŠRYJE
Kam besiskųsti, iš kur laukti užtarimo, paguodos? Diena iš dienos bolševikų piautuvas skersdavo lietuvius. Paskutiniu laiku nesitenkindavo pavieniu naikinimu. Kaip pasakose, mituose minimas smakas, nepasotinamas ryklys gniaužė gyvybes šimtais, tūkstančiais. Ištisi inteligentų būriai, darbininkų kolonos, ūkininkų kaimai buvo išnaikinti. Vien dėl to, kad jie lietuviai, jie žmonės, turėjo širdį, protą, galvą.

Kūjis kildavo, rinkdavo auką, smogdavo jai. Piautuvas užbaigdavo „darbą”.

Mes patys turime kovoti, veržtis iš apkrekėjusios penkiarankės baisybės! Arba ji, arba mes!

Po visą kraštą sklido moterų verksmai, ašaros. Vyrai, rėždami dantį į dantį, tempdami raumenis laukė laiko. Geri pažįstami būriavosi, grupavosi. Tie su tais, anie su kitais. Ryšys, kontaktas.

Ir. . pagaliau! O, Viešpatie koks džiaugsmas! <…> Išmušė valanda. Pirmadienio (1941. VI. 23 d.) įdienojusiomis valandomis prasidėjo Sostinėje, Gedimino mieste, lietuvių ataskaitinės valandos su bolševikais.

Geriausieji tautos sūnūs vilkėję karių, milicininkų, paštininkų uniformas, sėmę mokslo aukštose mokyklose, gimnazijose, paprasčiausi juodadarbiai, žemdirbiai ir kitokie griebėsi menkų ginklų ir kreipė juos į tankus, vikšrines mašinas, sunkvežimius, sprunkančių kolonas, pavienius bėglius. Kaip ir 1918 metais, vyko nelygi kova. Žūvančių bolševikų nebuvo laiko skaičiuoti. Jie neverti to.

Bet mūsų partizanų Vilniuje žuvo visa eilė. Rasų kapuose, greta kritusių beginant nuo klastingo lenkų puolimo Vilnių, pailsį rado šie mūsų narsūs tautiečiai:
Kundrotas Viktoras, plk.,
Bairūnas Bronius, mjr.,
Klimka Adomas,
Kalasauskas Jonas,
Žebrauskas Pranas,
Kaziauskas Povilas,
Žėlas R.,
Gulbinas Antanas, stud.,
Čibiras,
Nežinomas Karys (vyr. psk.),
Butkevičius Viktoras,
Nežinomas Karys
Munčelis Pranas,
Kalanta Jurgis,
Staneika Juozas,
Kuodys Kazimieras,
Tančikas Vladas (polit. kalinys).

Jie žuvo, kad mes laisvi būtume. Ir būsime! Dabar visi tikri lietuviai žino, kas tai yra bolševikų okupacija. Jei reikės nepabijosime mirti, nors ir už barikadų.

Jie iš mūsų tarpo pasitraukė tuo keliu, kuris yra visų garbingiausias. Jų pavardės metų metais eis iš lūpų į lūpas, auksinės pagarbos raidėmis bus įrašomos į Lietuvos istorijos lapus, kuri amžiais kalbės apie praeitį, džiaugsmą, kraują, pergales.

Algirdas Gustaitis

PIRMOJI TRISPALVĖ GEDIMINO KALNE
Apie trispalvės iškėlimą Gedimino kalne gautas dar šitas papildomas pranešimas:
Chaotiškai bėgant iš Vilniaus rusų gaujoms, nuo stiebo Gedimino kalne birželio mėn. 23 d. popiečiu nusmuko ir raudonas skarmalas. Tačiau dėl pasilikusių kalne ginkluotų rusų likučių tuojau iškelti lietuviškos vėliavos nebuvo galima, o ją iškelti buvo kuo skubiausias reikalas.

Esant pakrikusiai kalne rusų sargybai, šį žygį atliko buvę policijos valdininkai, dabar Mokslų Akademijos tarnautojai, Mažrimas Justas ir Apynys Mikas. Pirmasis parūpino vėliavą, reikalingą ginklą, o pastarasis, nutaikęs momentą, nudėjo paskutinį rusų sargybinį ir 19 val. 50 min. iškėlė trispalvę – paskelbė visam Vilniui, kad sotinėje tikrieji šeimininkai yra jau lietuviai.

Nepaprastas buvo visų nustebimas. Trispalvė davė naują impulsą ir jėgų visiems aktyvistams, perimantiems įstaigas, ir partizanams, likviduojantiems paskutines azijatų gaujas Vilniuje. Visi pasijuto esą tikrieji sostinės šeimininkai. Gedimino kalne dar daugiau susispietė partizanų plevėsuojančiai trispalvei ginti.

ISTORIJA
Kaip laisvos Lietuvos ženklas, pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto, pirmojo LK savanorio Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis bei Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus. Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.

Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė lenkų „želigovskininkai“ ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta.


Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.

Ketvirtą kartą Lietuvos trispalvę virš Gedimino bokšto iškėlė sukilę lietuviai kariai 1941 birželio 23 dienos popietę.

Penktą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko (1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių-savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje). Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.

Šeštą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.

Prof. Alvydas Jokubaitis. Ar 2021 metais pasikeitė valstybės ir Bažnyčios santykis?

Redakcija
-
0

Autorius yra VU profesorius, politikos filosofas

Praėjusiais metais Lietuvos katalikai galėjo suprasti paprastą tiesą – kai jie neina į politiką, ji ateina pas juos. Krikščionybė yra apolitiška, tačiau ne taip stipriai, kaip tai įsivaizduoja Lietuvos politikai. Kristus nebuvo politikas, tačiau jo nukryžiavimas neįsivaizduojamas be jų įsikišimo.

Katalikų Bažnyčia pasižymi išskirtiniu politiniu lankstumu, nes keičiantis istorinėms aplinkybėms nesikeičia Kristaus žodžiai. Krikščionybė nėra humanitarinis mokslas. Ji pagrįsta Dievo žodžiu. Tai, kad Dievo Sūnus bendravo su politikais rodo santykio su politika neišvengiamumą.

Ar katalikybė yra politiška?

Dabartinė demokratija yra reprezentacinė, t. y. atstovauja piliečių privačius įsitikinimus ir ekonominius interesus. Katalikybė taip pat yra reprezentacinė, nes Katalikų Bažnyčia reprezentuoja Kristaus asmenį. Tai daro popiežius, kunigai, Bažnyčios hierarchai, vienuoliai ir visi tikintieji.

Katalikų Bažnyčia atstovauja Dievo asmenį, o liberalioji demokratija bando atstovauti privačius asmenis. Akivaizdu, kad Kristų atstovauti lengviau, negu nesuderinamus interesus. Nėra kito politinio Katalikų Bažnyčios pagrindo kaip Kristaus asmuo. Katalikai Dievą turi atstovauti daug rimčiau ir atsakingiau, negu atstovaujami piliečių ekonominiai interesai.

Lietuvos katalikai šiandien nebeskiria Dievo ir savo politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų atstovavimo.

Lietuvos katalikai šiandien nebeskiria Dievo ir savo politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų atstovavimo. Politinė demokratija kyla iš tautos arba liaudies. Katalikybė kyla iš Kristaus asmens. Jeigu liberalioji demokratija vadinama politika, tai Kristaus reprezentacija taip pat verta šio vardo. Kam Katalikų Bažnyčios biurokratija, jeigu ji nesugeba tinkamai įgyvendinti Dievo reprezentacijos uždavinio? Katalikų Bažnyčia yra Kristaus reprezentantė, o demokratija reprezentuoja demos.

Praėjusiais metais paaiškėjo, kad Lietuvoje silpnai veikia abi reprezentacijos. Katalikai turi Kristaus asmens reprezentacijos problemų, o demokratai neatstovauja tautos. Katalikai pagrįstai kritikuoja kitų religijų fundamentalistus, tačiau nemato savo apsileidimo. Liberalai vaizduoja demokratus, tačiau nemato valdžios ir piliečių atitrūkimo.

Ar įvyko lūžis?

Lietuvos valstybė iki 2021 metų buvo pagrįsta Bažnyčios ir valstybės atskirumu. Tai reiškia, kad katalikybė negalėjo būti valstybės pagrindas, ir todėl buvo patraukta į piliečių privatų gyvenimą. Valstybė vengė konflikto su Apreiškimu, ir net būdama nekrikščioniška, nebuvo antikrikščioniška. Ji buvo atskirta nuo Dievo transcendencijos, tačiau vengė jos atviros profanacijos.

Lietuvos valstybė iki 2021 metų sakė esanti neutrali religijos atžvilgiu, ir tai užtikrino piliečių tikėjimo bei sąžinės laisvę. Viešai ji netarnavo pasaulėžiūrai, tačiau tyliai stūmė katalikybę iš viešojo gyvenimo.

Lietuvos valstybė turėjo du pasirinkimus: susitaikyti su krikščionybės įtaka kultūrai arba kovoti su ja. Krikščionys taip pat turėjo du pasirinkimus: mylėti demokratiją stipriai arba mylėti ją nuosaikiai, „su protu“, kaip sako žmonės. Bažnyčia ir politikai darė kompromisus, nuolaidžiavo vieni kitiems, ir taip palaikė liberaliąją demokratiją.

Bažnyčia ir politikai darė kompromisus, nuolaidžiavo vieni kitiems, ir taip palaikė liberaliąją demokratiją.

Po 2021 metų pasikeitė valstybės neutralumo religijos atžvilgiu samprata. Teisinę lygybės sampratą keičia matematinė. Anksčiau vyras ir moteris buvo teisiškai lygūs, dabar jie lygūs kaip „1=1“. Moterys negalėjo tapti vyru, duktė negalėjo pavirsti sūnumi, o vaikas nebuvo lygus suaugusiam. Pernai demokratinė lygybės samprata įžengė į naują skirtumų šalinimo etapą, kurį galima vadinti asmens pavertimo skaičiais revoliucija.

Lietuvoje pradėti naikinti žmonių prigimties skirtumai, ribos ir tabu. Žinant, kad asmens sąvokos įtvirtinimas yra krikščionybės nuopelnas, krikščionys turi nerimauti dėl šio dalyko. Nors dar toli iki dirbtinio intelekto sukūrimo, žmonės pradėti versti prigimtinių ir kultūrinių skirtumų nepaisančiais vienetais.

2021 metais daug stipriau negu anksčiau pradėti šalinti skirtumai tarp žmonių. Tai naujos politinės tendencijos pradžia, kurią sustabdyti daug sunkiau, negu gali atrodyti. Greitai turėtų būti pašalinta motinystė, nes moteris per stipriai priklauso nuo vaikų gimdymo. Vaikai turėtų būti pripažinti tėvų neleistinai varžoma mažuma.

Netrukus darbotvarkėje turėtų atsirasti kraujomaišos klausimas, nes dabartinis kraujo ryšių suvokimas prieštarauja lygybei. Psichiatrijos mokslas turėtų netekti prasmės, nes galima pradėti reikalauti teisės į pamišimą. Neliko dalykų, kurių politikai ir įvairiausio lygio teisininkai negalėtų paversti žmogaus teisėmis. Dabartinis ginčas dėl Partnerystės įstatymo yra tik mažas nusimatančių permainų fragmentas.

Reikia pripažinti, kad 2021 metais Lietuvoje pradėtas keisti Bažnyčios ir valstybės santykis. Moterystės, šeimos, homoseksualumo ir kitų dalykų supratimas yra katalikų tikėjimo dalis. Lietuvos valstybė praėjusiais metais stojo į konfliktą su šia religija.

Nekrikščioniška politika virto antikrikščioniška.

Nekrikščioniška politika virto antikrikščioniška. Politikai nebesupranta ne tik katalikų tikėjimo niuansų, bet ir religijos laisvės, kurią pamažu keičia ideologinis užsiangažavimas. Bažnyčiai pradedama primesti kalbėjimo apie Kristų tvarka. Nuo abejingumo religijai pereinama prie privalomos „tolerancijos“.

Iki 2021 metų nestebino, kad pasauliečiai nesupranta tikinčiųjų, nes tai savaime suprantama – jie neturi tikėjimo. Po 2021 metų darosi aišku, kad Lietuvos politikai nesupranta liberalios politikos. Jie ryžtasi griauti tai, kas nuo Reformacijos yra didžiausias Vakarų laimėjimas. Vietoj susitaikymo su kitaip mąstančiais katalikais, valstybė pradeda imtis jų perauklėjimo uždavinių.

Patys lietuviai to nesugalvotų, todėl reikia ieškoti Lietuvą peržengiančių priežasčių. Nors tai skamba teologiškai, Lietuvos valstybė tapo aukštesnių jėgų įrankiu. Sunku šias jėgas aiškiai apibūdinti, tačiau jos yra ne tik transcendentinės, bet ir visiškai politinės. Todėl katalikų atsiribojimas nuo politikos yra toks pat blogas, kaip ir jos per didelė meilė.

Federalistų tikslas – tyli ir „neįdomi“ ES revoliucija

Redakcija
-
0
Federalistų tikslas – tyli ir „neįdomi“ ES revoliucija

Ar Europa gali tapti federaline valstybe, kokia yra JAV? Tokia sena svajonė verda Europos federalistų galvose.

Tokios svajonės tęsiasi, bet būdai, kaip tokio tikslo siekti, pasikeitė dramatiškai nuo tų, kuriuos Europos mąstytojai siūlė praeityje. Nebesirūpinama bendros federacijos kūrimu per bendrą Konstituciją, pasitelkiama tyli transformacija, siekiant apeiti bet kokias skeptiškas europiečių pažiūras į tokio politinio kūno kūrimą.

Federalistų svajonės daugiau nesiremia politinėmis idėjomis ar charizmatiškais politikais. Nuo šiol federalistinės svajonės grįstos nuolat vykstančia, sausa teisine ir finansine integracija. Federalizacijos procesas šiandien vyksta nebederinant sutartis dėl ES ateities, tačiau per tam tikrą jurisprudencinę interpretaciją ir ES pinigų kiekio didinimą, nuo kurio turi priklausyti kuo daugiau valstybių ir asmenų.

Tokiai integracijai atstovaujančios ES institucijos vykdo tyliąją ES revoliucija per Europos Teisingumo Teismo sprendimus. Ir šios revoliucijos sėkmė priklauso nuo to, kiek laiko ji liks nepastebėta Europos visuomenės. Kritiškai įvertinta ir atskleista tokia sistema netektų savo galios, o integracijos procesas įstrigtų.

Ir šio revoliucijos sėkmė priklauso nuo to, kiek laiko ji liks nepastebėta Europos visuomenės

Paprastam europiečiui visiškai neįdomūs sudėtingi ES teisės jurisprudenciniai sprendimai ar ES fondų finansinis reguliavimas. Kam įdomu gilintis į Europos prekybinius susitarimus? Net jei šie mechanizmai ilgojoje perspektyvoje fundamentaliai paveikia mūsų gyvenimus. Politika yra pernelyg atviras, matomas dalykas žmonėms, priverčiantis juos reaguoti. Sudėtingi teisiniai kazusai ar finansiniai susitarimai kur kas paprastesnė ir efektyvesnė federacijos kūrimo forma, nes ji plačiajai visuomenei tiesiog neįdomi.

Visgi išlieka viltis, kad su tokia taktika naujieji ES federalistai gali pasiekti savo ribas. Kiek laiko ES institucijos gali dangstyti progresą link federalizmo, kol jis taps aiškus? Nepaisant dešimtmečius trunkančios tyliosios revoliucijos, opozicija Europos integracijai jau labai greitai gali tapti netikėtu sprogimu visiems federalistams.

Amsterdame neapsikentę suvaržymų žmonės išėjo į gatves

Redakcija
-
1
Amsterdame nesitaikstantys su valdžios priespauda išėjo į gatves | Alkas.lt nuotr.

Gruodžio 2 d. Nyderlandų sostinėje Amsterdame tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš Vyriausybės vykdomą COVID-19 suvaržymų politiką. Vietos savivaldybė žmonėms įsakė tučtuojau išsiskirstyti, o policijai suteikė teisę prevenciškai tikrinti žmones. Tačiau žmonės nepaisė miesto valdžios įsakymo nerengti eitynių, nedėvėjo kaukių ir nesilaikė saugaus nuotolio vienas nuo kito, laikė geltonus skėčius, taip reikšdami priešinimąsi vyriausybės priemonėms.

Nesankcionuotą mitingą nuolatos prižiūrėjo riaušių policija, įvyko keli susirėmimai. Riaušių policija su lazdomis ir skydais bandė suskaidyti minią ir kilo muštynės, tačiau demonstracija išliko taiki. Amsterdamo policijos duomenimis nukentėjo 4 policininkai ir mažiausiai 30 protestuotojų buvo sulaikyta.

Mitingo dalyviai buvo išskleidę didžiulius plakatus su užrašais „Mažiau represijų – daugiau rūpesčių”, „Tai ne virusas, o kontrolė”.

Gruodžio 19 d. Nyderlandų valdžia, siekdama užkirsti kelią naujai koronaviruso Omicron atmainos bangai, priėmė sprendimą nuo šių metų pradžios taikyti griežtus suvaržymus: įsakyta uždaryti visas parduotuves, išskyrus būtiniausias, taip pat restoranus, kirpyklas, sporto sales, muziejus ir kitas viešąsias vietas bent iki sausio 14 d. Kaip ir kitose šalyse buvo padaryta siekiant užkirsti kelią naujai Omicron varianto bangai.

Vytautas Sinica. „Lyties keitimas“ prasidės pasuose

Redakcija
-
1

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Teisingumo ministrė savo įsakymu įtvirtina nuostatą, kad asmenys gali lyties disforijos diagnozės pagrindu asmens dokumentuose (pase ir tapatybės kortelėje) įsirašyti ir jų biologinės lyties neatitinkančios formos vardą ir pavardę. Vyras moters ar moteris vyro. Tam nereikia jokio medicininio savęs žalojimo, užtenka psichiatro išvados, jog esate lyties disforijos auka. Šis sutrikimas iki 2013 metų oficialiai vadinosi daug aiškesniu vardu – lyties tapatumo sutrikimas.

Nors temos iš pažiūros visiškai skirtingos, vyriausybė žaidžia tą patį žaidimą kaip ir su galimybių pasais: ten, kur pagal valstybės teisėkūros principus būtini aukštesni teisės aktai (įstatymai) sprendimai priimami žemesniais teisės aktais (ministro įsakymais ar vyriausybės nutarimais). Tada šie nutarimai kertasi su įstatymais, bet o kas čia tokio. Pliusai: saviems rinkėjams parodyta, kad bent kažką šiuo klausimu darome, o gal per teismus pavyks ir didesnį nenuoseklumą ir chaosą sukelti.

Seimo opozicija jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl to, kad Galimybių pasas įvestas neteisėta forma – vyriausybės nutarimu. Dabar Agnė Širinskienė jau viešai pažadėjo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šios naujosios translytės asmenvardžių rašymo tvarkos atitikimo Civiliniam kodeksui, kuris numato, kad lyties keitimo tvarką nustato įstatymas.

E. Dobrovolska yra būtent ta ministrė, kuri ankstesnėje advokato padėjėjos praktikoje teismuose sistemingai siekė atskiriems šalies piliečiams teisės „pasikeisti lytį“ pasuose teismo sprendimu.

Ministrė Evelina Dobrovolska į tai atsako, kad čia joks ne lyties keitimas, o tik asmenvardžiai norima lytimi. Suprask, pasuose bus atvejų, kai parašyta Vytautė Sinicaitė, o lytis – vyras. Tačiau tai taip pat būtų prieštaravimas galiojantiems teisės aktams, nes dabartinė asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka numato galimybę keisti vardą ar pavardę tik į tokį, kuris atitinka asmens lytį. Skirtis negali. Gal ir tai bus pakeista? Kažkodėl viešai to pasakyta nebuvo.

E. Dobrovolska yra būtent ta ministrė, kuri ankstesnėje advokato padėjėjos praktikoje teismuose sistemingai siekė atskiriems šalies piliečiams teisės „pasikeisti lytį“ pasuose teismo sprendimu. Teismai priėmė nemažai tokių sprendimų, motyvuodami „europinėmis vertybėmis“, nepaisant to, kad toks „lyties keitimas“ prieštarauja šalyje galiojantiems įstatymams. Kad ir kaip skambiai tai gali skambėti, mano supratimu, kai pažiūrime į šiuos veiksmus ir kas tai yra iš principo, tai bandymas teismuose pasiekti, kad Lietuvos piliečiams negaliotų Lietuvos įstatymai, yra valstybei priešiška veikla. Nepriklausomai nuo temos ir situacijos tai neturėtų būti sveikinama pačios valstybės. Gi Lietuvoje už tokią veiklą paskiriama ministre.

Pagaliau kodėl svarbu tokia smulkmena, kaip kitos lyties asmenvardžiai pase? „Tegu rašo“. Paklauskim iš kitos pusės, kodėl varginamasi tokią keistą „smulkmeną“ įteisinti. Normų naikinimas ir dirbtinės „įvairovės“ kūrimas jau seniai vyksta būtent tokiu keliu – kuriant kažkokius plyšelius, išimtis, potencialius „teisėtus lūkesčius“ („bet mano pavardė jau oficialiai -aitė, kodėl negaliu būti moteris?“). Suprantama, kad reikia imti kiekvieną smulkmeną, kurią pavyksta paimti, o tada dažniausiai teismų keliu bandyti ant jos statyti kitus pokyčius.

Vakarų šalių patirtis parodė, kad ypatingai svarbu, t.y. pavojinga „lyties keitimo“ galimybė yra vaikams. JAV, JK ir kitose šalyse suaugusiųjų „lyties keitimo“ apimtis toli praspjovė vaikų „lyties keitimas“, būtent dėl jo teisėtumo dabar vyksta politiniai debatai, rašomos knygos ir laužomos ietys. Psichologijos mokslui buvo seniai žinoma, kad vaikai ir paaugliai ypatingai dažnai yra nepatenkinti savo tapatybe, įskaitant ir lyties. Iš šio nepasitenkinimo savo lytimi jie absoliučia dauguma atvejų tiesiog išauga brendimo eigoje. Jeigu iki tol neįsikiša išprotėję tėveliai, gerbiantys vaiko lyties pasirinkimą, ar kokia ideologizuota mokyklos socialinė pedagogė.

Nepatikėsite perskaitę, bet turėsite patikėti pagooglinę – JAV nuo 2006 iki 2018 metų nepilnamečių merginų lyties tapatumo sutrikimo atvejų išaugo 40 kartų (ne procentų, kartų). Jungtinėje Karalystėje labai panašu – nepilnamečių merginų, kurios siekia lyties keitimo, išaugo 45 kartus (tik greitai nerandu, per kokį tiksliai laiką). Kuo tai aktualu Dobrovolskos sprendimo fone?

Suvokiant, kad teisinė aplinka formuoja piliečių mąstymą ir elgesį ir pripažįstant, kad popkultūra Vakarų pasaulyje (o interneto amžiuje esame šimtaprocentinė jo dalis) jau seniai formuoja translytiškumo kaip įdomaus savęs ieškojimo iliuziją, tokie sprendimai kaip bet kokios lyties įrašas pasuose skatina itin klaidingą požiūrį, kad „lyties keitimas“ yra niekis, kažkoks įrašas, kurį nori pasikeiti gavęs diagnozę, norėsi atsikeisi. Kitaip sakant, tai ne tik ėjimas žmonių žalojimo ir visuomenės prievartavimo prisitaikyti prie sutrikusio tapatumo žmonių iliuzijų keliu. Tai ir to kelio plėtimas, ieškant vis naujų, Seimą apeinančių formų, kad žmonės galėtų tuo keliu eiti.

Sausio mėnesį knygynus pasieks JAV politikos filosofo dr. Ryano Andersono knyga apie translytiškumo fenomeną „Kai Haris tapo Sele“. Knyga didžiausioje pasaulyje internetinėje parduotuvėje amazon.com buvo pirmoji istorijoje pašalinta iš prekybos dėl neatitikimo politinio korektiškumo reikalavimams. Tikėjau, kad prie šios valdžios knyga bus labai aktuali Lietuvai. Po pirmųjų kadencijos metų žinau, kad taip ir yra. Nepraleiskite.

Ramūnas Karbauskis. Gabrielių Landsbergį net du kartus priėmė Vašingtone. Net du kartus!!! Įsivaizduojat, kokia tai sėkmė Lietuvai?!

Redakcija
-
1
Ramūnas Karbauskis. Gabrielių Landsbergį net du kartus priėmė Vašingtone. Net du kartus!!! Įsivaizduojat, kokia tai sėkmė Lietuvai?!

Dabartinė valdžia visada pasižymėjo sugebėjimu užsiimti propaganda, kada abejotinas ar melagingas teiginys imamas kartoti šimtus kartų, skirtingų tos valdžios atstovų, taip siekiant sukurti menamos tiesos pojūtį.

Idealiu tokios propagandos pavyzdžiu tampa Lietuvos ir Kinijos santykių krizė. Gabrielius Landsbergis su Žygimantu Pavilioniu sugebėjo taip komplikuoti Lietuvos politiką Kinijos atžvilgiu, kad jau patys pripažįsta, jog Kinijos sankcijos Lietuvai bus beprecedentės.

Išvertus į žmonių kalbą, nuostoliai, kuriuos patirs Lietuvos verslas, o vėliau juos turės kompensuoti Lietuvos žmonės, per didinamus mokesčius, bus milijardiniai ir taps priežastimi stabdančia Lietuvos ekonominę plėtrą ilgalaikėje perspektyvoje.
Juokinga girdėti, kaip propagandistais tapę Andrius Kubilius ar Matas Maldeikis kartoja melagingus teiginius, jog Kinijos sankcijos Lietuvai neturės didelės įtakos. Neva, Kinijos rinka Lietuvai nėra reikšminga, o ją kompensuos kažkokia neapibrėžta mistinė geopolitinė nauda, paplekšnojimo Gabrieliui per petį pavidalu.

Kada galvojame apie užsienio politiką, visi sutinkame, jog tai labai sudėtingas interesų ir atsakomybių derinys, kuriame kiekviena šalis bando atrasti sau naudingą kelią. Taip ir turėtų būti. Bet. Lietuva nuo 2020 metų eina visiškai priešinga kryptimi, kuri nenaudinga Lietuvai.

Ieškoma argumentų, kurie, matyt, slepia kažkokius kitus konservatorių lyderių tikslus. Andrius Kubilius, propagandiniame straipsnyje apie Lietuvos ir Kinijos santykius, pabrėžė, kad Lietuvos su Kinija susipykimo nauda tame, jog Gabrielių Landsbergį net du kartus priėmė Vašingtone. Net du kartus!!! Įsivaizduojat, kokia tai sėkmė Lietuvai?!

Po tokio A. Kubiliaus pasisakymo kyla logiškas klausimas, kur ir kokia Lietuvos nauda iš to, kad patirsime milijardinius nuostolius, o Gabrielių Landsbergį priėmė kažkas Vašingtone? O gal atsakymas slypi to paties Andriaus Kubiliaus sekančiame teiginyje – „JAV daromi sprendimai dėl EXIM banko paskolų“?

Dabar padarykime trumpą ekskursą į netolimą praeitį. Visi prisimename 2008-2009 metų pasaulinę ekonominę krizę, kurią ekonomine katastrofa Lietuvoje pavertė konservatoriai, su Andriumi Kubiliumi ir Dalia Grybauskaite priešakyje, pasiskolindami iš bankų su milžiniškomis palūkanomis ir taip padarydami virš 2 milijardų eurų nuostolį Lietuvai. Ar ir vėl norima praskolinti visą Lietuvą?

Visi nors kiek susigaudantys ekonomikoje ir investicijose suvokia, kad Kinijos sankcijų, be milžiniškų nuostolių, atlaikyti negalėtų jokia rinkos ekonomika, jau nešnekant apie Lietuvą, kuriai neapsakomai reikalingos užsienio investicijos ir eksporto rinkos.

Jau dabar, dar neįsigaliojus Kinijos ekonominėms sankcijoms prieš Lietuvą, tapome šalimi, kurioje investuoti gali tik toks verslas, kuriam reikalinga labai pigi darbo jėga ir neįdomios eksporto galimybės. Bet Lietuvai reikia investicijų į inovatyvias, pažangias technologijas, į didelę pridėtinę vertę kuriančias gamybas, į atlyginimus, kurie atitiktų Europos Sąjungos vakarų šalių lygį.

Beveik prieš metus grįžau į verslą ir spėjau paruošti Agrokoncerno grupės investicijų projektus į giluminį grūdų perdirbimą, moderniausią pieno gamybos plėtrą, atsinaujinančią energetiką iš vėjo ir biometano. Tam nereikalingos žaliavos iš Kinijos, ar Kinijos rinka, bet tai tik maža dalis Lietuvoje veikiančio verslo. O tai, ką daro dabartinė valdžia, turi milžiniškas neigiamas pasekmes viskam Lietuvoje, pradedant žmonių nuotaikomis ir planais, baigiant verslo investicijomis.

Aš planuoju sukurti kelis tūkstančius naujų darbo vietų, kuriose turės galimybę dirbti kvalifikuoti, gerai apmokami specialistai. O iš kur juos reikės paimti? Žmonės, matydami tokią valdžios politiką, nustoja tikėti ateitimi Lietuvoje, dauguma gerų specialistų jau ėmė ieškosi, kur išvykti. Jie išvyks, mokės mokesčius kitose valstybėse, jų vaikai važiuos kartu, Lietuva iš to neturės jokios naudos.

Potencialūs investuotojai, dar prieš kelis mėnesius teigiamai vertinę Lietuvą, jos potencialą, dabar klausia mūsų, ar viskas gerai su mūsų valdžios mąstymu.

Kodėl Lenkija, Latvija, kitos Europos Sąjungos šalys renkasi visiškai priešingą kelią? Kodėl mes griauname tai, ką jie stiprina? Kodėl keli arogancijoje ir savimeilėje skęstantys politikai gali daryti tokią milžinišką žalą Lietuvai, kad jos pasekmes jausime dešimtmečiais?

Ką šioje situacijoje galiu padaryti aš? Kaip šešėlinis Ministras Pirmininkas ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas artimiausiu metu kreipsiuosi į už užsienio politiką atsakingas Kinijos institucijas prašydamas suprasti, kad dabartinė valdžia yra pamišusi ir nereikėtų dėl to bausti visų Lietuvos žmonių. Bent žinosiu, jog pabandžiau padaryti tai, kas įmanoma šioje situacijoje.

Galiu atsakingai pareikšti, kad jei šiuo metu mes būtume valdžioje, dėtume visas pastangas, jog Lietuvos ekonomika augtų, kad problemos būtų sprendžiamos, tiesiant diplomatinius kelius, o ne juos griaunant. Taivaną palaikome, elgtumėmės taip pat, kaip ir visas demokratinis pasaulis – jų atstovybė Lietuvoje būtų pavadinta Taipėjaus vardu.

Tas leistų ne tik vystyti naujus ekonominius santykius, bet ir negriautų jau esamų. Apie kitus klausimus, kuriuos spręstume kitaip, šiame tekste nekalbėsiu, bet Jūs patys matote, kad ši valdžia viską daro taip, kad mūsų valstybė būtų sunaikinta per ekonomiką, per žmonių tarpusavio santykius, per naikinamas tradicines ir tautines vertybes… O šiandieninė situacija dėl galimybių pasų, bus tik eilinė šios valdžios bejėgiškumo iliustracija.

Naujienų srautas: Lenkijoje mažinamas PVM tarifas maistui nuo 23% iki 0%, dujoms iki 8%, elektros energijai iki 5%.

Redakcija
-
0
Naujienų srautas: Lenkijoje mažinamas PVM tarifas maistui nuo 23% iki 0%, dujoms iki 8%, elektros energijai iki 5%.

RUSIJA:
Pirmasis ir vienintelis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas mano, kad sovietų valdžia nuo pat pradžių neįvertino Sovietų Sąjungos nacionalinių santykių problemų masto ir sąjungos atnaujinimo būtinybės. Šalis galėjo būti išgelbėta net po 1991 metų rugpjūčio pučo, sukūrus Suverenių valstybių sąjungą, sakė jis. Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas mano, kad šiuolaikinis kinas ir žiniasklaida propaguoja ikikrikščioniško žmogaus idealus. Anot patriarcho, toks žmogus gyvenime vadovaujasi tik savo emocijomis, aistromis, nuodėmingomis mintimis.

IZRAELIS:
Izraelyje, netoli Tel Avivo esančiame medicinos centre, pradėta skiepyti ketvirtąja COVID-19 koronaviruso vakcinos doze, praneša Associated Press.

BALTARUSIJA:
Paskelbtas Baltarusijos Respublikos Konstitucijos pakeitimų ir papildymų projektas viešam aptarimui.

KINIJA:
Kinijoje nuo 2015 metų veikia „skaitmeninis prokuroras“ tipiškoms baudžiamosioms byloms, jis pateikia kaltinimus 97% tikslumu, rašo „Tjournal“.

JAPONIJA:
Japonijos vyriausybė patvirtino rekordinį gynybos biudžetą – daugiau nei 5,4 trilijono jenų 2022 m. fiskaliniams metams arba apie 47 mlrd. USD.

LATVIJA:
Latvija netrukus gaus pirmąją Turkijoje pagamintų bepiločių orlaivių „Bayraktar TB2“ partiją.

JAV:
NASA samdo 24 teologus, kurie įvertins, kaip pasaulis reaguos į „nežemiškos gyvybės“ atradimą – praneša „Daily Mail“

VOKIETIJA:
„Stromio“ tapo septintuoju elektros tiekėju nuo spalio mėnesio, nutraukusiu veiklą dėl precedento neturinčio dujų kainų Europos rinkoje padidėjimo.Dauguma šių įmonių yra bankrutavusios.

ESTIJA:
Estija, sekdama Lietuva, gali palikti „16 + 1“ formatą. Tai Pekino ir Rytų bei Vidurio Europos šalių bendradarbiavimo forma. Vilnius ją oficialiai paliko dar gegužę. Stiprinti santykius su Taivanu pasiūlė Estijos diplomatas Marko Mihkelsonas.

MOLDOVA:
Moldova neplanuoja stoti į NATO. Tai pareiškė Respublikos Prezidentė. Maia Sandu pažymėjo, kad Moldova yra neutrali šalis, tai įtvirtinta Konstitucijoje.

BALTARUSIJA:
Baltarusijoje gali pradėti mokėti pinigus gimus antram vaikui šeimoje. Vyriausybė svarsto tokią galimybę. Viskas priklausys nuo biudžeto, – sakė premjeras. Dabar šalyje pinigai išmokami šeimoms gimus trečiam ar vėlesniam vaikui.

RUSIJA:
Rusijos teismas nutarė likviduoti tarptautinę istorinę ir edukacinę draugiją „Memorial“.

RUSIJA:
Putinas pasirašė įstatymą, įpareigojantį gyventojus evakuotis iš nepaprastosios padėties zonos, gavus pirmąjį valdžios reikalavimą.

ESTIJA:
Estija planuoja tiekti Ukrainai letalinius ginklus, būtent Javelin ATGM raketas, kurių garantinis galiojimo laikas baigiasi ir buvusios VDR armijos sovietines D-30 haubicas.

PRANCŪZIJA:
Prancūzijos valdžia uždarė mečetę Beauvai mieste dėl „džihado gynimo“ ir „šariato propagandos“. Teigiama, kad mečetės imamas reguliariai laikė „radikalius“ pamokslus, kurie „gynė džihadą“, vadino džihadistų kovotojus „didvyriais“, kurstė smurtą ir pavadino religinę islamo valdžią „pranašesne“, palyginti su Prancūzijos Respublikos įstatymais. Praneša BBC.

VOKIETIJA:
Vokietija patvirtina, kad 2021 m. gruodžio 31 d. buvo uždaryti trys iš paskutinių šešių likusių veikiančių branduolinių reaktorių.

LENKIJA:
Lenkija bando kovoti su infliacija ir padėti šalies gyventojams šios krizės metu. Šalies vyriausybė Europos Komisijai pranešė apie PVM tarifo sumažinimą maistui nuo 23% iki 0%, dujoms nuo 23% iki 8%, elektros energijai nuo 23% iki 5%.
Sumažintas PVM bus įvestas mažiausiai šešiems mėnesiams.

JAV:
„Tesla“ atšaukia apie 475 000 elektromobilių, kad pašalintų techninius defektus, didinančius avarijų riziką. 356,3 tūkst., 2017-2020 metais išleisto „Model 3“ problema yra, kad galinio vaizdo kameros laidai gali būti pažeisti atidarant ir uždarant bagažinę, o 119 tūkst. „Model S“, surinktų nuo 2014 m., gali staiga atsidaryti kapotas.

RUSIJA:
Mirtingumas Rusijoje 2021 m. sausio–lapkričio mėn., palyginti su 2020 m. 11 mėnesių, išaugo 18,5 proc. Rosstat“ duomenimis, lapkritį mirtingumas pasiekė rekordą per visą koronaviruso pandemijos laikotarpį. Lapkritį, „Rosstat“ duomenimis, mirė 257,2 tūkst. žmonių, 82% daugiau nei 2019 metų lapkritį. Buvo sumuštas ankstesnis 2020 metų gruodžio mėnesio rekordas, kai mirtingumo perteklius siekė 243 tūkst.

PSO:
Priklausomybė nuo vaizdo žaidimų dabar oficialiai pripažinta liga. Pasaulio sveikatos organizacija atnaujino tarptautinį klasifikatorių, įtraukdama „žaidimo sutrikimą“. Žaidimų sutrikimas – tai elgesio modelis žaidžiant skaitmeninius ar vaizdo žaidimus, kuriam būdingas žaidimo kontrolės pažeidimas, suteikiant žaidimui vis didesnį prioritetą tiek, kad pirmenybė teikiama prieš kitus interesus ir kasdienę veiklą.

JAV:
2021 m. daugiau nei 200 jūrų pėstininkų buvo atleisti iš JAV armijos, nes atsisakė skiepytis nuo Covid-19. Iš viso iki šių metų pradžios buvo pasiskiepiję apie 95% JAV kariškių, 35 tūkstančių skiepų atsisakiusių kariškių likimas spręsis sausį.

VOKIETIJA:
Vokietijos vyriausybė atmeta Europos Komisijos planus įtraukti branduolinę energiją ir gamtines dujas į savo žaliojo ženklinimo sistemą investicijoms į energiją. Ūkio ir klimato ministras Robertas Habekas ir aplinkos ministrė Steffi Lemke sukritikavo Komisijos iniciatyvą, kuri yra „taksonominio“ sąrašo dalis, kuri bus labai svarbi dešimčių milijardų eurų investicijoms į technologijas, reikalingas švarioms elektrinėms statyti. Khabekas sakė abejojantis, ar „šis sąvokų pakeitimas“ būtų priimtas finansų rinkose. Aplinkos ministras Lemke teigia, kad branduolinė energija gali sukelti niokojančias aplinkos katastrofas ir palikti didelį kiekį pavojingų labai radioaktyvių atliekų, todėl „negali būti tvari“.

AUSTRALIJA:
Australijos vyriausybė pripažino, kad šalyje pasireiškė mažiausiai 79 000 COVID-19 vakcinos šalutinių poveikių. Dabar valdžios institucijos siūlo kompensacijas tiems, kurie smarkiai nukentėjo nuo skiepų. Valdžios institucijos nenurodė, kuri iš trijų vakcinų ir kokia proporcija turi šalutinį poveikį. Šiandien Australijoje yra naudojamos 3 vakcinos: Pfizer, AstraZeneca, Moderna.

Parengė Linas Karpavičius

Almantas Stankūnas. JAV elitas prieš JAV ir už Kiniją bei Rusiją?!

Redakcija
-
0
Almantas Stankūnas. JAV elitas prieš JAV ir už Kiniją bei Rusiją?!

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

„Nežiūrėkite aukštyn, žiūrėkite žemyn“. Netiesioginė politikų užuomina.

Naujasis filmas tikrai vertas dėmesio. Nors intriga gan banali, yra keli svarbūs aspektai.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad filmas yra „palaimintas“ JAV „elito“. Kitaip jame nebūtų vaidinę tiek garsių aktorių, kurie puikiai atliko savo darbą, ir filmas nebūtų platinamas per Netflix. Nepaisant to, jame itin aštriai kritikuojama JAV politinės piramidės viršūnė, kuri vaizduojama tiesiog iki šleikštulio atgrasi.

Koks didžiulis kontrastas lyginant, tarkim, su prieš 25 metus pastatyta “Nepriklausomybės diena“. Tame filme buvo teigiama, kad akivaizdus pagrindinis Žmonijos saugumo garantas yra JAV. Tuo tarpu šis filmas siunčia priešingą žinią – JAV politikai yra beviltiškai korumpuoti, amoralūs ir jiems negalima leisti dominuoti pasaulyje. Kartu pateikiama alternatyva – jungtinė Kinijos, Rusijos, Indijos ir kt. šalių bendruomenė. Įdomu, kad ES net nepaminėta. Ir tokią žinią siunčia ne bet kas, o JAV „elitas“!

Todėl filmo žinią dera interpretuoti pasauliniame politiniame kontekste ir įžvelgti propaguojamą idėją, kurią siūlo Tarptautinis ekonomikos (Davoso) forumas per K. Schwab “Great Reset” – būtina centralizuota pasaulio valdžia, kurioje įtakingą vietą gali ir turi užimti ne tik JAV, bet taip pat Kinija, Rusija ir gal kai kurios kitos šalys. Ir esą nereikia bijoti jų diktatoriškų režimų. Juk tokie rinkimai, kokie vyksta Rusijoje, tikriausiai yra JAV Demokratų partijos svajonė. O dar geriau būtų Kinijos politinė sankloda – jokių rinkimų į centrinę (pasaulio) valdžią, tik kaip masių nepasitenkinimo energijos „sugertukas“ ir demokratijos regimybė palikti vietinio (savivaldybių) lygmens rinkimai.

Ir atkreipkime dėmesį, kaip puikiai šiame kontekste dera dabartinis JAV Prezidentas Joe Biden – tikriausiai bevalis, sunkiai suvokiantis, kas vyksta aplinkui, ir apsuptas JAV Dempartijos lojalistų, kurių gebėjimai vykdyti jiems patikėtas atsakingas pareigas yra, švelniai tariant, labai abejotini.

Taigi ko dar trūksta minėto Great Reset scenarijaus įgyvendinimui?

Galbūt dar vienos, tik šį kartą iš tiesų pavojingos, pandemijos, galbūt karinio konflikto, kuris virš pasaulio pakabintų atominio karo „Damoklo kardą“, galbūt iš tiesų pražūtingos globalios kibernetinės atakos, pagrindinių valiutų griūties, sukeliančios pasaulinį ekonomikos kolapsą bei būtinų prekių tiekimo sutrikimą, galbūt iš tiesų pakankamai rimto kometos smūgio, o gal vis stiprėjančių nuogąstavimų apie kitų protingų būtybių lankymąsi Žemėje, kas jau yra nebe pajuokų, bet rimtų naujo NASA vadovo pasisakymų objektas?

Neskubėkite sakyti, kad tokie svarstymai tušti, nes tai juk tik filmas, o verčiau pasigilinkite, kaip JAV „elito“ globojami filmai lig šiol formavo poltinę JAV ir Pasaulio darbotvarkę. Kadangi darbotvarkė labai rimta, šis filmas yra priskirtas apokaliptinės (prie to jau esame pripratinti) komedijos žanrui. Esame raginami tiesiog pasijuokti. Tačiau NLP profesionalai puikiai žino – juokas geriau nei kas kita pasąmonę „sutaiko“ su juoko objektu, ar tai būtų Naujoji pasaulio tvarka, ar Gender ideologija, ar kiti panašūs lig tol kultūriškai/vertybiškai nepriimtini dalykai.

Spėju, kad greitai galime sulaukti dar įdomesnių galingiausių pasaulio valstybių globojamų filmų. Pavyzdžiui apie tai kaip eilinės apokaliptinės grėsmės akivaizdoje pasaulį gelbsti nauja stipri centralizuota valdžia.

Taigi būkime budrūs. Ar tik taip vadinama Lietuvos vertybinė politika nėra šių geopolitinių procesų „bandymų poligonas“? Kažin, kokia JAV ir Vokietijos diplomatų retorika konfidencialiuose pokalbiuose su mūsų valdžios pareigūnais? Nereikėtų stebėtis, jei netrukus ims keistis pagrindinės žiniasklaidos ir valdančiųjų retorika Kinijos ir Rusijos atžvilgiu.

Ir galiausiai dar viena šalutinė filmo mintis: religija, tikėjimas yra svarbus dalykas, bet tik kaip asmeninis dvasinės stiprybės šaltinis. Melskimės, kad būtume laimingesni, bet lemiamu momentu išgelbėjimo iš Aukštybių nesitikėkime, nes pasaulyje vis labiau propaguojamas vadinamasis sinkretinis religinis dvasingumas, kuriame yra viskas, išskyrus Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Ta tema labai rekomenduoju perskaityti mūsų genialaus filosofo Antano Maceinos tekstą „Niekšybės paslaptis“. Ten atrasite ir teologiškai pagrįstų teiginių apie anksčiau čia minėtą centralizuotą pasaulio valdymą.

Duok Dieve, kad mano spėjimai būtų klaidingi. Tačiau tikrai niekas turbūt nepriekaištaus, kad susiduriame su pavojumi nuleisti žvilgsnį nuo dangaus, atsisakyti platesnio horizonto ir tapti žemažiūriais, o instinktyvų širdies nerimą gesinti kvailais juokeliais ir primityviu sąmojum.

Edvardas Čiuldė. Kas tokie užsipuolė Lauryną Kasčiūną?

Redakcija
-
2
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas migrantų stovykloje Vydeniuose

Nesu savo sąžinės įpareigotas viešai demonstruoti solidarumą su vienu iš valdančiosios koalicijos šulų. Be to, L. Kasčiūnas tikrai nėra iš tų, kurie nesugeba patys apsiginti. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko liežuvis yra neblogai pagaląstas, taigi anas tikrai nepraleis progos atšauti, kai yra neteisėtai užpultas.

Primenu, kad savaitgalį jį labai kvailai dėl neva rasistinio pasisakymo apie vaikus bandė į kampą užspeisti Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Lietuvos žmogaus teisių centru pasivadinusi institucija. Kokie L. Kasčiūno žodžiai išprovokavo tokią audringą reakcija?

Kitas klausimas, kuris, kaip atrodo, geriausiai matosi iš pašaliečio perspektyvos, yra toks – kodėl būtent V.Čmilytė-Nielsen ir melagingu pavadinimu besidangstanti institucija aršiai puolė į atlapus L. Kasčiūnui, neišlaukusios net deramos tarpinstitucinėse diskusijose pauzės. Ko vertas yra toks karštligiškumas?

L. Kasčiūnas savo feisbuko paskyroje parašė; „Dėl vaikų – turėkime galvoje, kad kultūroje, iš kurios atvyksta tie žmonės, vaikų vertė jokiu būdu nėra didelė. Jie jais prisidengia ir manipuliuoja, dažnai šioje vietoje jie taip pataiko į mūsų jautrumą.

Čia reikia irgi atsargiai, kad vėliau nebūtų taikoma šeimų susijungimo teisė, tuo nebūtų manipuliuojama. Į viską reikia žiūrėti ramiai ir oriai“. Kaip matome, pats L.Kasčiūnas čia kalba ramiai ir oriai, gerbdamas ir kito žmogaus orumą, nebandydamas nuslėpti politinės konjunktūros subkultūrai nepatogių tiesos momentų. Taigi, kas čia galėtų užkliūti, jeigu perskaitęs pacituotus žodžius žmogus nėra visiškai praradęs blaivaus proto likučių?

Kaip žinome, V.Čmilytė-Nielsen tokį L. Kasčiūno pasisakymą pavadino apgailėtina klaida, o savo esme su pavadinimu prasilenkianti institucija užvažiavo dar stipriau, iškėlusi klausimą: „Kokių dar absurdiškų išvedžiojimų imsis Seimo Nacionalinio saugumo pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tam, kad pateisintų nehumanišką, kai kuriais atvejais kankinimus prilygstančias priemones, taikomas prieš migrantus? Apmaudu, jei ciniški išvedžiojimai nuramins mūsų sąžinę ir žmogiškumo jausmą“. Čia dar bandoma įpiršti nuomonę, kad L. Kasčiūnas vadinamuosius migrantus laiko nežmogiška, specialia rūšimi, nepripažįstant jiems žmogaus statuso (plačiau apie užvirusią diskusiją žr. Čia).

Kaip jau užsiminiau anksčiau, L. Kasčiūnas į tokius kaltinimus sureagavo labai tikslai, pavadindamas sutelktą išpuolį prieš jį bjauriu šmeižtu ir provokacija, su pikta intencija perskaitant jo pasakytus žodžius atvirkščiai, primetant jiems diametraliai priešingą reikšmę.

Iš tiesų, reikia specialiai apsimesti durneliais, kad nematytum, kad L. Kasčiūnas nekritikuoja ir nežemina jokios tautybės ar rasės vaikų, o labai blaiviai ir teisėtai išsako priekaištą jų tėvams, kurie yra linkę išstatyti savo vaikus didžiausių pavojų priešakyje, įsivelia į avantiūrą, kuri mirtinai pavojinga visų pirma yra jų vaikams.

Be visa ko kito, čia prasminga yra kalbėti ir apie kultūrinius skirtumus, prisimenant, kad vaikystės idėja Vakarų kultūroje buvo atrasta tik Renesanso laikais, anksčiau vaikai ir mūsų kontinente buvo laikomi mažaisiais suaugusiais, be jokių išlygų ir reveransų vaiko statusui. Puoselėkime viltį, kad anksčiau ar vėliau pasikeis požiūris į vaikus ir tuose kultūrose, kur didieji suaugusieji neretai slepiasi už mažųjų nugarų. Tačiau neužmirškime ir to, kad vadinamieji migrantai aptariamu atveju yra ne karo pabėgėliai, o ekonominės konsistencijos valkatos.

Tikriausia V.Čmilytė-Nielsen buvo labai užsiėmusi ivrito kalbos studijomis, jeigu ji nesuprato labai aiškiai lietuvių kalba išdėstyto L.Kasčiūno požiūrio, Jeigu leisite, aš taip pat nepraleisiu progos dar kartą pasidalinti savo pastebėjimais apie V. Čmilytę-Nielsen kaip žmogišką, net pernelyg žmogišką asmenį ir politinės scenos dalyvį.

Kaip atrodo bent man, netramdančiam savo subjektyvumo, V.Čmilytė-Nielsen yra dabar susiklosčiusios mūsų padangėje politinės sistemos juodasis arkliukas. Labiausiai krentantis į akis anosios juodas darbas yra tai, kad dabartinio šaukimo Seimo pirmininkė su kraupiu užsiangažavimu per jėgą iš priekį stūmė žmogaus teisių koncepto homoseksualizacijos procesą, daug įdėjusi asmeninių pastangų, kad tokia europietiška tematika kaip žmogaus teisės būtų suvesta iš esmės į antrą galą.

Didele dalimi būtent V.Čmilytė- Nielsen savo veikla užtikrino, kad homoseksualo pasijos ir žmogaus teisių įvardijimai būtų vartojami sinonimine reikšme. Tačiau sutikčiau su tuo, kad V.Čmilytės-Nielsen tokia veikla žmogaus sąmonės homoseksualizacijos baruose buvo tik taktiniai sprendimai, kai savo ruožtu daug svarbesnis strateginis jos tikslas yra nusitaikymas į lietuvių istorinės atminties užblokavimo užduotį, tarpininkavimas priešingoms lietuvių tautos dvasiai ir valiai ideologinėms diversijoms.

Jeigu visiškai atpalaiduočiau savo subjektyvumą, priartėdamas prie fantasmagorinės ribos, sakyčiau, kad V.Čmilytė yra viena iš tų, kurie purena dirvą galimam išrinktosios tautos katapultavimuisi Lietuvos žemėse, prasidėjus tautų kraustymuisi dėl klimato kataklizmų.

Nuotaika iškart sugenda, kai pagalvoji, kad V. Čmilytė-Nielsen politikos scenoje kaip intoksikacijos šaltinis galimai išliks ir vėliau partijos pirmininkės ar dar kažkokiame vaidmenyje.

Labiausiai mane kaip Lietuvos pilietį žemina tai, kad prosionistinių intencijų leidiniuose su apsimestiniu rimtumu kalbama apie tai, kad V.Čmilytė-Nielsen yra labiausiai tinkamas kandidatas kituose LR prezidento rinkimuose. Gal tokiu būdu, t. y. be jokių skrupulų platinant netikroviškas versijas, yra siekiama pakelti dabartinės Seimo pirmininkės vertę, tačiau iš to gaunasi priešingas rezultatas, nes dėl dirbtinio kvailinimo pasikėsinimą į savo sielos integralumą pajunta net tas pašalinis stebėtojus, kuris kitais atvejais pasistengtų išlikti neutralus.

Galima būtų guostis, kad valdančiajai koalicijai likę 3 metai prabėgs nepastebimai, tačiau nuotaika iškart sugenda, kai pagalvoji, kad V. Čmilytė-Nielsen politikos scenoje kaip intoksikacijos šaltinis galimai išliks ir vėliau partijos pirmininkės ar dar kažkokiame vaidmenyje.

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas – ar homoseksualai jau pagal savo prigimtį yra labai jautrūs, tarkime, jautresni už mus, greičiau persiimantys svetimu skausmu, sugebantys geriau nei mes užjausti bedalius žmones, yra tokie, kuriems pati gamta tarsi suteikė mandatą ginti ir saugoti mažiausiai apsaugotus?

Ar jų širdys yra rožinės, o mūsų – surūdijusios geležies spalvos? Ar jie sugeba dėl neprastai paūmėjusios empatijos įlįsti į bastūno kailį, dėl savo širdies tyrumo geriausiai perprasti vaiko lūkesčius, o mes – nesugebame?

Nežinau kaip reaguojate jūs, tačiau mano kūnas staiga nueina pagaugais, kai susirūpinimą vaikų interesais pirmiausiai pradeda demonstruoti tos valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos, kurias, be visa ko kito, būtų galima pavadinti homoseksualų telkimosi centrais.

Saugokitės pederastų, jie yra vilkai ėriuko kailyje, – kažkada perspėjo Sokratas. Skamba nelabai jaukiai, tačiau neturiu teisės cenzūruoti Sokrato net ir tokiu atveju, kai mūsų padangėje žodis „pederastas“ jau yra uždraustas. Kokiu eufemizmu privalėčiau pakeisti šį žodį, vedinas politinio korektiškumo sumetimų? Ar sakote, kad privalėčiau čia kalbėti apie valstybės dosniai šeriamus, visur į priekį stumiamus apsišaukėlius, pasivadinusius žmogaus teisių gynėjais?

Nežinau nežinau…

Vitalija Jankauskaitė. Apie vaikus, kurių neįleido nusipirkti žaislų į parduotuvę…

Redakcija
-
0
Vitalija Jankauskaitė. Apie vaikus, kurių neįleido nusipirkti žaislų į parduotuvę…

Dar niekada nebuvo taip, kad įžengiu į Naujus metus ir neturiu jokio konkretaus plano, tikslo… Planas – gyventi pagal sąžinę ir širdį ir daryti viską, ką tik manysiu esant teisinga ir reikalinga.

Paskutinę anų metų dieną skambinau Prezidento patarėjai. Šįkart atsiliepė. Išgirdau, kad mūsų atsiųsti teisiniai argumentai buvo perskaityti, bet juos aptarti plačiau, „kol kas nėra prasmės”.

Tik priminsiu, kad susitikimo su Prezidentu Basos mamos pasiekė tikrai nelengvai – net 4 kartus stovėdamos basos prie Prezidentūros. Susitikimo metu pavyko sutarti, kad bus atsiųsti ir aptarti teisiniai argumentai. Ačiū teisininkams, kurie juos parengė. Nusiuntėme juos iškart po Kalėdų. Tačiau nors buvo žadėta aptarti gyvai, Prezidentas ir jo patarėjai susitikimą atšaukė. Ir iškart po susitikimo su žmonėmis, kurie pristatė peticiją prieš gp, viešai pranešė, kad į Konstitucinį teismą nesikreips.

Mums beliko, kaip ir jums, tik išgirsti šį verdiktą. Nepaisant jo, Prezidentas lyg ir paliko mažą viltį, „kad stebės, kaip vyksta vaikų testavimas”. Neskamba man čia nei patraukliai, nei viltingai, bet suprantu, kad politiškai jam reikėjo taip pasakyti.

O mes tuo tarpu jau tarpušvenčiu sulaukėme žinučių apie paauglius, kurie grasina nusižudyti, nes „draugai pasiskiepijo, noriu ir aš, kad galėčiau su jais susitikti”. Apie vaikus, kurių neįleido nusipirkti žaislų į parduotuvę ir jie prašinėjo prie įėjimo suaugusių, kad šie nupirktų. Apie mergaitę, kuri negalėjo nueiti į koncertą su tėvais, nes bilietai buvo pirkti iš anksto, kai dar nebuvo vaikiško (ne) galimybių paso.


Prezidentui visa tai neatrodo problemos? Susitikimo metu man jis papasakojo istoriją, kad jo tėvas būdamas 14 metų lageryje valgė žiurkes. Todėl Prezidentui nesuprantama, kad kažkam gali trukdyti tokios smulkmenos kaip gp.

Išvada – ką gali planuoti, kai gyveni valstybėje, kur valdžioje nulis empatijos, nulis realybės suvokimo?

Patarimas visiems valdžiažmogiams, jei norite suprasti, kaip gyvena tauta, nuvažiuokite į kaimą neįspėję, užeikite į paprastą mokyklą, aplankykite senelių namus, užsukite į vaikų globos įstaigas, paklauskite, ką apie jūsų politiką mano kaimo felčerė, pensininkė Onutė ir penkių vaikų mama Rima. O tada jau spręskite.

Nes visi pasipuošę ir jums žemai besilankstantys veikėjai, su kuriais jūs susitinkate, tikrai neperduoda nei realios nuotaikos, nei skausmo.

P.S.  Geriau basas, bet su sąžine.

1...902903904...1 736Nuo 1 736 903 puslapis