Vytautas ir Jogaila kalbasi lietuviškai / Alkas.lt, DP nuotr.
Rusėnų etnokultūrinės įtakos viduramžių lietuviams, dažnai pabrėžiamos nelietuviškoje mokslinėje literatūroje, iš tikrųjų egzistavo. Jų poveikio socialiniai objektai, atrodytų, buvo santykinai riboti, bet tai – Lietuvos valdžia: Gediminaičių dinastijos narių, jų bajorų ir aptarnaujančių pirklių, tiek lietuvių, tiek rusėnų, susigyvenimas su rusėnų nešamais kultūros reiškiniais, jų perėmimas ir pritaikymas lietuviškam vartojimui.
Tačiau po Lietuvos ir Žemaitijos katalikiško krikšto (1387–1417) suteiktos socialinės ir politinės privilegijos lietuvių bajoriją iškėlė virš rusėnų, o jų etnokultūrinės įtakos buvo nustumiamos į visuomenės paraštes. Tiesa – laikinai.
Per krikštą viešpačiai Jogaila ir Vytautas lietuvių kalbą įtvirtino kaip krikščionišką Lietuvos Bažnyčios.
Lietuvių ir rusėnų skirtumų išryškinimas liudija, kad po krikšto lietuviai, t. y. jų diduomenė ir bajorija, atsirėmę į katalikų tikėjimą, ėmė stiprinti ir saugoti savąsias etnokultūrines-istorines tradicijas, aiškiai apibrėžiančias visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių bendrumą, kurį mes galime pavadinti Vėlyvųjų viduramžių gentine tauta.
Lietuviai netruko „atrasti“ savo ikikrikščionišką, seną ir autoritetingą itališką (romėnišką) praeitį, kurioje jungėsi garbinga kilmė, prigimtinė pagonybė ir, kaip „Analuose“ (XV a. antroji pusė) akcentuoja Jonas Dlugošas, sava lotynų kalba, pavirtusi lietuvių. Su lotynų susietai lietuvių kalbai buvo suteikta istorinio prestižo.
Protėvių kalbos sureikšminimas nukreipiamas į etninio atskirumo įtvirtinimą, kuris turėjo įveikti etniškai svetimų faktorių dominavimą: pagelbėjo savą valstybę valdantiems lietuviams atmesti Lenkijos globą, o LDK rusėnams priminti pirmapradę lietuvių viršenybę (J. Suchocki).
Tokie lietuvių Vėlyvųjų viduramžių etnokultūrinės „tautos“ savimonės požymiai viduramžių Europos etnokultūriniuose paribiuose „frontyruose“ yra žinomi. Tai kalbinio nacionalizmo arba politizuotos kalbinės savimonės reiškinys, kai priklausymo bendrai kalbinei, – LDK būtų katalikiškai lietuvių, – bendruomenei jausmas panaudojamas politinėms pretenzijoms formuluoti (R. Bartlett).
Iš tikrųjų, po krikšto atsiranda duomenų, kai vardijamuose lietuviškumo požymiuose galima pastebėti etnosą vienijančią lietuvių kalbos jėgą, naudojamą valdžios politiniams uždaviniams spręsti.
Kai Vytautas 1405 m. padėjo Vokiečių ordinui malšinti sukilimą Žemaitijoje, į jį ir jo kariuomenę, t. y. bajorus, „iš girių“ su graudžiais prašymais ir vaitojimais pagalbos kreipėsi žemaičiai. Prašymuose nesunku išvysti jų lūpomis sakomus bendrumo su lietuviais kriterijus: žemaičiai yra nuolankūs ištikimi Vytauto pavaldiniai, nes gyvena jo valdžioje, su lietuviais yra viena giminė ir tauta una gens et unus populus, t. y. bendros kilmės, kalbanti ta pačia kalba ir turinti vienodus papročius. Jų ryžtą neatsiskirti nuo lietuvių be kita ko palaiko nenoras priklausyti svetimiems „vokiams“ Vakkis Ahridlis.
Tokį stiprų etnokultūrinės savimonės pareiškimą į žemaičių lūpas deda Dlugošo ranka XV a. antroje pusėje, todėl siužetas galėjo būti paveiktas jo išsilavinimo aspektų. Visgi ši konstrukcija yra ankstesnė. 1420 m. kovo 11 d. laiške Romos imperatoriui Zigmantui didysis kunigaikštis Vytautas, atmesdamas Vokiečių ordino pretenzijas valdyti Žemaitiją, tvirtino, kad lietuviai ir žemaičiai yra tos pačios kilmės, kalbos ir gyvenamos teritorijos žmonės.
Sunku pasakyti, ar tokias pat stiprias senas lietuvius ir žemaičius siejančias jungtis jautė Vytauto laiške minimi žmonės, tačiau jų valdovui toks klausimas tarsi nekilo – visi buvo Vytauto valdžios subjektai. Kita vertus, Vytautą spaudė politinės aplinkybės: politinė-diplomatinė kova dėl Žemaitijos susigrąžinimo savo valdžion.
Šiame kontekste teisinga įtarti, kad lietuvių homines vienybė buvo sukurta politinėje kovoje teritoriniam ir etnokultūriniam Lietuvos ir Žemaitijos bendrumui pagrįsti, kad virš jos skleistųsi teisėta Vytauto valdžia. Iš istorijos šaltinių patikimai žinome, kad Vytauto laiške pristatytos idealios lietuvių ir žemaičių vienybės nebuvo iki XV a. vidurio.
Lietuvių ir žemaičių vienybės konceptas kaip XV a. raštingų profesionalų literatūrinė konstrukcija atsirado ginčuose su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos atgavimo. Tačiau svarbu, kad lietuvių valdovas Vytautas, spręsdamas lietuvių gyvenamų žemių sutelkimo klausimą, „prabilo“ lietuviškai, politinėje kovoje panaudodamas išorinius objektyvius etnokultūrinius argumentus, kurie jam tiko lietuvių ir žemaičių bendrumui pagrįsti.
Iš tikrųjų, gimtoji kalba lietuvių valdžiai ir diduomenei – nors tikra etnokultūrinė vienybė buvo abejotina – padėjo įsisąmoninti savo lietuvišką tapatybę, todėl neturėtų stebinti instrumentinio gimtosios kalbos vartojimo faktai XV a. istorijos šaltiniuose. Jie susiję su Vytauto ir lietuvių diduomenės (ponų) politika, varžant lenkų įtakas, susitelkiant bendriems veiksmams prieš jų ponijos inkorporacines (unijines) pretenzijas.
Antai, Lucko suvažiavime 1429 m. karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas dėl jo karūnavimosi Lietuvos karaliumi, kad nesuprastų Jogailos lenkų palyda, tarėsi lietuviškai. (Beje, lenkai suprato.) Dlugošas pasakoja, kaip iš Krokuvos 1440 m. į Vilnių Lietuvos valdytoju atsiųstą karalaitį Kazimierą lietuvių didikai išsirinko didžiuoju kunigaikščiu, atskyrė nuo lenkų palydos, ir, bijodami, kad dėl prigimtinių jausmų nebūtų palankesnis lenkams nei lietuviams, priskyrė jam vietinius dvarionis, mokė savo kalbos bei papročių. Po kelerių metų lietuvių tautos teisės turėjo būti garantuotos Kazimiero karališkajame dvare Krokuvoje.
1446 m. jį išrinkus Lenkijos karaliumi numatoma, kad ten patarnaus dvarionys (tarnai), atstovaujantys ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalbai, t. y. į lenkus ir lietuvius skirstė pagal vartojamas kalbas.
Lietuvių kalbos vartojimas griežtai diegiamas Lietuvos katalikų bažnyčioje. Antai, 1447 m. Kazimiero privilegijoje bajorijai lietuvių kunigams suteikiama pirmenybė užimti bažnytines pareigas, o kitos tautos atstovas, t. y. lenkas, pareigų galėjo tikėtis, jei neatsirastų tinkamo LDK piliečio.
Tikinčiųjų ganyme lietuvių kalba buvo tokia svarbi, kad 1453 m. karaliaus Kazimiero kapelionas Sendzivojus iš Čechlo, įkalbinėjamas užimti Vilniaus vyskupo pareigas, jų atsisakė, karaliui pasiteisindamas lietuvių kalbos nemokėjimu, kurios išmokti nesitikėjo.
Lietuvių diduomenės palaikomas lietuviškumas, instrumentalizuojant gimtąją kalbą, suteikė prestižo vardui Lietuva su išvestiniu jos gyventojo vardu lietuvis, nesvarbu kuriai šio vardo formai: lietuviškai, rusėniškai, lenkiškai, lotyniškai. Lietuvių ponai nesileido žeminami 1448 m., kai atmetė lenkų ponų pasiūlymą atsisakyti valstybės pavadinimo Magnus Ducatus Lithuaniae, ir tapti Lenkijos Karalystės dalimis, pasidalijus į Lietuvos, Žemaitijos, Rusios provincijas. Šalies pavadinimas lietuvių ponams teikė garbę, šlovę ir tarptautinį garsą, todėl jo atsisakymą laikė gėdingu.
LDK visuomenėje teikiant pirmenybę lietuviškumo veiksniui, didieji kunigaikščiai ir lietuvių diduomenė visgi „sugrąžino“ iš užribio rusėnus, nuo XV a. 4-tojo dešimtmečio dėl politinių ir socialinių priežasčių ėmę naikinti lietuvių krikšto metu jiems įvestus suvaržymus. Bet tai jau buvo lietuvių katalikų diduomenės dominuojama ir konstruojama socialinė, politinė ir teisinė LDK erdvė.
Iš tiesų, rusėnai, po krikšto nustumti į žemesnę socialinę ir politinę padėtį, kaip visuomeninio gyvenimo veiksnys objektyviai negalėjo likti „pažeminti“. XV a. lietuvių ir rusėnų diduomenes jau siejo dviejų šimtmečių suartinančios politinės ir kultūrinės patirtys bendros Gediminaičių dinastijos valdomoje valstybėje. Socialinę, politinę ir teisinę abiejų LDK etnosų privilegijuotųjų sluoksnių integraciją palengvino iki krikšto patirta pagonių lietuvių ir rusėnų akultūracija jų kontaktiniuose paribiuose „frontyruose“.
Lietuvių valdančioje dinastijoje nuo XIV a. pirmosios pusės veikusį kalbų sąveikos modelį vartoti lietuvių ir rusėnų kalbas ėmė įsisavinti lietuvių diduomenė. Rusėniškumo „įsileidęs“, „prisiglaudęs“ prie Gediminaičių dinastijos kunigaikščių stačiatikių kilmingas lietuvis galėjo tikėtis socialinio ir politinio pranašumo.
Taip atsirado būrelis aukštakilmių stačiatikių tikėjimą priėmusių lietuvių, kuriems pagal 1387 m. krikšto sąlygas buvo pasiūlyta priimti katalikų tikėjimą. Nuo Jogailos ir Vytauto valdymo laikų (1377–1430) rusėnų kalbai atiteko valdymo ir teisingumo vykdymo dokumentavimo funkcija, ji tapo kone pagrindine rašto kalba diplomatiniuose ryšiuose su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, Moldavija, totorių ordomis.
Būtent didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo laikais rusėnų kalba tvirtai prigijo LDK raštvedyboje: centrinės ir vietinės valdžios, teisės ir teisingumo struktūrose ir pan.
Kita vertus, rusėnai, įtakingosios jų diduomenės grupės, iki XVI a. vidurio gimtosios kalbos nelaikė savo tautiškumo požymiu, kuriuo būtų siekta primesti rusėnišką savimonę bet kuriam išmokusiam šią kalbą ne rusėnui, arba kuris prisidėtų prie rusėnų etnokultūrinės bendrijos politinės įtakos stiprinimo LDK.
Perfrazuojant Ernestą Gelnerį (Ernest Gellner), uždaras raštingų rusėnų sluoksnis nei turėjo etnokultūrinės galios, nei naudojosi išplėtota švietimo sistema, nei valdė poveikio įrankius, nei buvo gavęs politinę užduotį paversti rusėnų kalbą valstybine etniškai ir politiškai segmentuotoje LDK, t. y. įveikti visuomenės susisluoksniavimą, izoliaciją ir diegti kultūrinį vienodumą ir tarpusavio bendravimą, dėl kurių būtų pasikeitusi lietuvių privilegijuotojo sluoksnio (bajorų luomo), (ir gal net liaudies) etnokultūrinė orientacija ir kalbiniai prioritetai.(Neraštingai didžiajai daugumai etninės Lietuvos gyventojų XV–XVI a rusėnų raštas valstybės administravime iš viso buvo bereikšmis.)
Rusėnų kalbos vartojimo nelydėjo joks socialinis, politinis ar etnokultūrinis (dvasinis) poveikis, kuris būtų pakeitęs lietuvių diduomenės didžiai gerbiamo valdovo Vytauto laikais gimusį etnokultūrinį katalikišką lietuviškumą, konsolidavusį lietuvių etnokultūrinę diduomenę labiau už rusėnų.
Tačiau lietuvių diduomenė taip pat nepanaudojo lietuvių kalbos kaip santykių su lenkais atveju XV a. viduryje rusėnų politinėms įtakoms varžyti, nes jų kalba iki XVI a. vidurio nekėlė grėsmės lietuviams jokioje gyvenimo srityje.
Netgi atvirkščiai. Rusėnų raštijos ir jų diduomenės pasaulietinės kalbos „prosta mova“ pažinimas ar išmokimas palengvino XV a. sparčiai besiformuojančio bajorų luomo, ypač lietuvių ponijos, socialinį atsiribojimą nuo lietuvių prasčiokų, liaudies. Lygia greta natūraliai stiprėjo horizontalūs politiniai luominiai ryšiai su LDK rusėnų privilegijuotaisiais sluoksniais.
Antai rusėnų kalba buvo paskleista galimos lietuvių ir rusėnų socialinės-politinės bendrijos idėja, kurią Palemono legendoje išdėstė lietuvių valdančioji diduomenė. Didžiųjų kunigaikščių nuolaidos rusėnams ir bendras palankumas jiems, – katalikų Bažnyčios hierarchus išskyrus, – sukūrė socialines, politines ir teisines prielaidas atsirasti lietuvių ir rusėnų privilegijuotųjų sluoksnių vienybei, vadinamai lietuvių (LDK bajorijos-šlėktos) politine tauta. Tačiau rusėnų kalba neturėjo reikiamų savybių tapti šios bendrijos kalba, nes tapo tik vienu iš instrumentų valdančiųjų sluoksnių socialinei-politinei vienybei ir stabilumui išsaugoti.
1501 m. kovą didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Ponų tarybos pasiuntinys Erazmas Ciolekas audiencijoje pas popiežių apie tautų ir kalbų santykius LDK pasakė, kad lietuviai įsikibę vartoja savo kalbą, ir plačiai naudoja rusėnų. Jis paaiškino, kad šioji – grakšti ir lengvesnė, be to rusėnai sudarė beveik pusę valstybės gyventojų. (Aiškiai matuoti privilegijuotojo luomo dydžiai.) Cioleko pateiktas kalbų vartojimo modelis atskleidžia aukščiau minėtus socialinius ir politinius tapatybių pasikeitimus LDK valdžios viršūnėse.
Lietuvių ponija nesipriešino etnokultūrinei, rusėnų kalbos, komponentei, nes su rusėnais vienijantys socialiniai-politiniai, luominiai interesai buvo svarbesni. Lietuvių kalbos atstovaujamas lietuviškumas taip pat netrukdė rusėnams kurti vienybę su lietuviais. Regime „tautos“ požymių įgyjančią privilegijuotojo luomo bendriją, politinę (bajorų) tautą, kaip socialinę, politinę tarpregioninės vienybės formą. Ji daugiakalbė: vartojamos lietuvių, rusėnų ir, žinoma, lenkų kalbos. Matyti, kad LDK politinės (bajorų) tautos kalbų santykiai nesukūrė fundamentalaus disbalanso, kuris būtų sureikšminęs vieną iš kalbų, o kitas dvi išstūmęs iš tradicinių vartojimo sričių.
Nevykstant lietuvių rusėniškai asimiliacijai, rusėnų kalba LDK valdančiojo elito bendravime žodžiu negalėjo tapti vienintele. Rašomoji lotynų ir stiprėjanti lenkų kalbos XV a. nekonkuravo su rusėnų. Universalus europinis prestižas saugojo lotynų kalbą nuo konkurencijos su bet kuria kita kalba kone per visus LDK gyvavimo amžius.
Šnekamoji lenkų kalba, pirmiausia į Lietuvą ateinanti su lenkų dvasininkais per krašto sukrikščioninimo darbą, XV a. pabaigoje įsiviešpatavusi Lietuvoje didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dvare, XVI a. iškilo iki prestižinės kalbos, kurią vartojo lietuvių ponija, rusėnų diduomenė, ir lietuvių bajorija. Pirmieji pasišventę lietuvių raštijos veikėjai – Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas – puikiai mokėjo lenkų kalbą raštu ir žodžiu.
XVI a. pirmoje pusėje į visuomeninę veiklą Lietuvoje įsiliejo smulkioji ir dalis viduriniosios bajorijos, panašios į minėtus lietuvių raštijos veikėjus, sustiprėjo lietuviškų magdeburginių miestų, Vilniaus ir Kauno, piliečių bendruomenės. Šie LDK visuomenės sluoksniai nebuvo palankūs rusėnų kalbai, o konkrečiais teisiniais veiksmais stiprindami lietuvių, lotynų ir, ypač, lenkų kalbų vartojimą, objektyviai varžė jos įtaką.
Tai sukėlė rusėnų atsaką XVI a. 7-tą dešimtmetį, kuriuo buvo siekiama išsaugoti „prosta mova“ vartojimą valstybės administravimo raštijoje, anot karaliaus Žygimanto Augusto, – seną LDK paprotį.
Kalbų vartojimo konfliktus atnešė humanizmo kultūros ir Reformacijos idėjų plėtra LDK, skirstanti gimstančias Ankstyvųjų naujųjų laikų tautas pagal jų vartojamas kalbas. Šių idėjų pritaikymą Lietuvoje atrandame Mykolo Lietuvio, LDK kanceliarijos sekretoriaus Venclovo Mikalojaičio veikale „De moribus tartarorum, lituanorum et moschorum“. Parašytuose karaliui Žygimantui Augustui maždaug 1548 m. paaiškinimuose jis pristatė aštrias vidines socialines, politines, kultūrines problemas LDK, įvertino svetimos rusėnų (maskvėnų) kalbos vartojimo keliamus pavojus. Jo mintys paliudija, kad LDK privilegijuotasis bajorų luomas tuo metu aklinai „užsidarė“ nuo prastos lietuvių liaudies, todėl nestebina jo naujas požiūris į gimtųjų kalbų santykius LDK. Iš romėnų kilusių lietuvių didikų ir bajorų lietuviškumą jam reprezentavo romėniška kilmė ir gimtoji – jau lotynų – kalba.
Nors savai meto lietuvių kalbai Mykolas Lietuvis davė naują pavadinimą – „pusiau lotyniškos kalbos“, t. y. nevadino lietuvių, bet dėl ryšio su lotynų kalba priėmė ją kaip garbingą, turinčią įgimto kilnumo, todėl kartu su lotynų gynė nuo svetimos rusėnų (maskvėnų) kalbos, prisistatančios nieko dorybingo savyje neturinčiais rašmenimis, įsigalėjimo. Jos atvirai nemėgo. Taigi, politinėje (bajoriškoje, šlėktų) tautoje lietuviška etnokultūrinė komponentė išliko, bet jau buvo atsiskyrusi nuo to meto gyvosios lietuvių kalbos, ir keitėsi, stiprindama gente lituanus, natione polonus tapatybę.
Savos „pusiau lotyniškos“ kalbos išaukštinimas ir svetimos rusėnų (maskvėnų) atmetimas atskleidžia, kaip humanizmo kultūros ir Reformacijos idėjų poveikyje Lietuvoje XVI a. viduryje ėmė rastis Ankstyvųjų naujųjų laikų etnokultūrinio lietuvių tautiškumo idėjos, maitinamos lietuvių kilties savarankiškumo ir gyvosios liaudies kalbos.
Naujojo lietuviškumo idėją palaikė lietuvių katalikiška dvasininkija, o nuo XVII a. pirmosios pusės ją ėmė puoselėti Vilniaus jėzuitų akademijos intelektualai, beje, pradėję kurti netgi nedrąsų lietuvių tautinės istorijos naratyvą, kuriame ieškojo ne romėniškos lietuvių kalbos ir tautos kilmės (A. Vijūkas-Kojalavičius). Tuo tarpu politinė (bajorų) tauta netapo nei lietuvių, nei rusėnų (baltarusių) moderniųjų tautų pirmtakėmis ir ilgainiui įsiliejo į lenkų tautą.
Autorius yra Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas
