2025-04-30, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 424

Vytautas Sinica. Masiniai miškų kirtimai – ištekliu laikomos Lietuvos simbolis

Redakcija
-
0
Vytautas Sinica. Masiniai miškų kirtimai – ištekliu laikomos Lietuvos simbolis

Lapkričio viduryje prie Seimo įvyko protestas dėl masinio miškų kirtimo. Protestuotojus piktina plyni kirtimai ir kirtimai saugomose teritorijose, europiniu lygiu vertingose gamtinėse buveinėse ar net lietuvių tautai istoriškai svarbiose partizanų kovų vietose. Saugomose teritorijose kertama daug, beatodairiškai ir procesas įgauna pagreitį.

Skvernelio reformos pasekmės, „sanitarija“ ir „miškų plotai“

Kritikų teigimu, Aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba ir Valstybinė miškų urėdija sistemingai lengvina miškų kirtimo sąlygas, įteisina tai vis naujose teritorijose. Iš esmės šiandien Lietuvoje miškas saugomas tik rezervatuose, o visose kitose saugomose teritorijose – draustiniuose, nacionaliniuose ir kituose parkuose – kirtimai galimi ir plačiai vykdomi. Tai reiškia, kad visuomenę piktinantys kirtimai yra formaliai teisėti. Lietuvos įstatymai tiesiog nesaugo nuo žmonių ūkinės veiklos faktiškai jokių Lietuvos miškų, išskyrus mažytę dalį, esančių rezervatuose, kurie sudaro vos 1,3 proc. Lietuvos miškų.

Pasityčiojimu tapo vadinamieji sanitariniai kirtimai, vykdomi saugant mišką nuo kenkėjo žievėgraužio tipografo veiklos. Šis kenkėjas paveikia spygliuočius, bet ne lapuočius, tačiau kovai su juo visur Lietuvoje buvo pasitelkti plyni kirtimai, švariai išvertę ir lapuočius medžius. Akivaizdu, kad sanitariniai kirtimai tapo pretekstu ir priedanga piktnaudžiavimui, vykdant plynus kirtimus, įskaitant ir saugomose teritorijose.

Nuo Skvernelio urėdijų reformos Lietuvoje išaugę miškų kirtimai ir dėl to kylantys protestai sulaukia paradoksalaus atsako, esą miško plotai Lietuvoje tik didėja. Skirtingais laikotarpiais tai formaliai tiesa, tačiau miškas miškui nelygu. Vietoje brandžių ir biologine įvairove pasižyminčių miškų, kurie iškertami, yra atsodinami dažniausiai tvarkingi vienarūšiai medynai, kurie tiek dėl savo amžiaus, tiek dėl brandos ir rūšinio vienodumo negali tapti biologinės įvairovės šaltiniu. Dauguma buveinių formuojasi tik brandžiame miške, kuriam leidžiama sutrūnyti, formuotis drevėms ir daugybei kitų, tik nesteriliame miške įmanomų bruožų. Miškų politika, iškirstus brandžius miškus pakeičianti monokultūriniais medelynais, kurie bus vėl iškirsti vos sulaukę šimto ar dar mažiau metų, niekaip nekompensuoja biologinių praradimų.

Kaip dažniausiai ir būna, miškų kirtimo vajaus negalima priskirti kuriai vienai valdžiai. Lygiai kaip, pavyzdžiui, elektros rinkos liberalizavimas, praėjusiais metais kainavęs šimtus milijonų Lietuvos mokesčių mokėtojams, taip ir miškų kirtimas, pradėtas Sauliaus Skvernelio vyriausybės įvykdyta miškų urėdijos reforma. Tada korupcijos urėdijose pretekstu iš daugybės lokalių urėdijų buvo sukurta viena nacionalinė, o tarp jos rezultatų kriterijų iškilo pelningumas. Dabar urėdija vienu metu miškus saugo ir iš jų uždirba. Taip pat skirtingi padaliniai rūpinasi skirtingomis funkcijomis – vieni kirtimu, kiti priežiūra. Už jokį konkretų mišką kaip visumą neatsako joks konkretus padalinys. Neįmanoma atsakyti, kaip tokia sistema galėtų nesukelti masinio miškų naikinimo. Tai užprogramuota Skvernelio reformoje. Jei gydyta urėdų korupcija, vaistas buvo nuodingesnis už ligą. TS-LKD būdami opozicijoje šią reformą kritikavo ir žadėjo rūpintis miškais. Tačiau tapę valdžia atidavė sritį liberalams ir ramiausiai stebi, kaip saugomų miškų kirtimų mastai toliau plečiasi, o rekreacinių miškų dalis išlieka maža.

Itin iškalbingai problemos mastą iliustruoja miškų būklė Vilniaus mieste. Vilniečius pašiurpino Verkių regioniniame parke įvykdyti plyni sanitariniai kirtimai., išvertę ir dešimtis ąžuolų, kuriems jokia kinivarpa negresia. Kirtimai vykdomi ne tik tolimuose užkampiuose, bet ir visiems po nosimi. Dar baisesnis atvejis gresia Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje. Čia pradėti teisiniai žingsniai, kuriais būtų leista 73 hektarus miesto teritorijoje esančio miško tiesiog sunaikinti, paverčiant žvyro ir smėlio karjeru. Vilniaus miesto savivaldybė yra pradėjusi žingsnius, leidžiančius išplėsti saugumą miško dalį ir neleisti miško paversti karjeru, tam pritarta taryboje ir komitetuose. Jau dabar panašu, kad dėl to laukia ir teisinė kova.

Suišteklinta Lietuva

Plačiau nuskambėjo faktas, kad Lietuva yra antra didžiausia pasaulyje IKEA medienos tiekėja. Ne IKEA kerta Lietuvos miškus. Kerta Lietuvos verslininkai, pirmiausiai Vakarų medienos grupė, o leidžia jiems Lietuvos įstatymai ir reguliuojančios institucijos. Joks užsienio subjektas nėra kaltas dėl Lietuvos miškų būklės. Kalti mes patys. Su Lietuvos miškais, kaip ir su visa Lietuva yra elgiamasi kaip su ištekliu. Gyventojai suprantami – ir tai dažnai girdėti viešoje retorikoje – kaip darbo jėga, miškai – kaip medienos ištekliai. 70 procentų Lietuvos miškų sudaro miškai, kuriuose neribojama ūkinė veikla ir kurie tiesiogiai skirti medienos tiekimui.

Svarbu ir kartu sunku įsisąmoninti, ką reiškia Lietuvos suišteklinimas. Iš esmės tai reiškia žvilgsnį, kuriuo žvelgiant į skirtingus Lietuvos aspektus matomas tik potencialus jų kuriamas uždarbis. Miškai yra potencialūs eurai, kuriuos reikia pasiimti. Valstybės tikra to žodžio prasme tokioje perspektyvoje apskritai nelieka. Profesoriaus Radžvilo žodžiais: „Štai kodėl Lietuvos valstybė yra tuščias kiautas. Ji seniai yra virtusi suišteklinimo agentūra, o jos valdžios pareigūnai veikia kaip užsienio ir vidaus suišteklintojų aptarnautojai ir klapčiukai. Jų etalonu ir tiesiog akis badančiu pavyzdžiu laikytina Gentvilų šeima, pradėjusi tarnystės stambiajam ir anaiptol ne visada skaidriam verslui šeimyninę tradiciją jau nuo glaudaus kadaise signataro bendradarbiavimo su liūdnai pagarsėjusiu EBSW koncernu laikų. Dabar ruošiamasi padaryti naują ir tiesiog milžinišką paslaugą kolonijiniams Lietuvos suišteklintojams – privatizuoti valstybinę miškų urėdiją. Tai būtų vienas iš baigiamųjų Lietuvos valstybės vertimo absoliučiai tuščiu kiautu akordų.“

NS programa

Kaip tokią politiką keisti? Neįmanoma nutylėti, kas apie miškų saugojimą rašoma 2020 metais patvirtintoje Nacionalinio susivienijimo programoje: „36.6. […] Gausinti valstybės teritorijos miškingumą (iki 40 proc.), plėsti saugomų teritorijų sistemą (iki 20 proc. šalies teritorijos) ir didinti jų ekologinį efektyvumą. 36.7. Dabartinis šalies miškų niokojimo mastas verčia imtis ypatingų priemonių šalies miškams išsaugoti: Lietuvoje turi būti masiškai sodinami miškai nedirbamose ir neapgyvendintose teritorijose ir uždrausti plyni kirtimai ir kirtimai saugomose teritorijose. 36.8. Miško plotų didinimas turi būti vertinamas kaip efektyvi kovos su klimato kaita priemonė.“

Nuostata, kad miško plotų didinimas yra kovos su klimato kaita priemonė, sulaukia diskusijų. Yra aiškinančių, kad CO2 emisijas mažina tik jauni medžiai, yra kitų teorijų. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas kaip tik ir aiškina, kad miškai kertami kovojant su klimato kaitos padariniais. Tuo tarpu klimatologas Justinas Kilpys atkreipia dėmesį į naujausią žurnale „Nature“ publikuotą tyrimą. Jo išvados: „Miškų saugojimas ir natūrali jų branda gali padėti sugerti papildomas 139 gigatonas anglies. Dabar šis potencialas prarandamas dėl miškų kirtimo ir miškotvarkos paremtos medžių plantacijų auginimu (monokultūrinėje „miško“ plantacijoje biomasė yra mažesnė nei brandžiame natūraliame tokio pat ploto miške). Dar 189 gigatonas anglies būtų galima sugerti atsodinus miškus ten, kur jie jau buvo iškirsti, tačiau tai sudėtinga nes daugeliu atveju tie plotai jau yra naudojami žemės ūkiui. […] Dabar egzistuojančių senųjų miškų saugojimas yra efektyvesnis būdas užtikrinti natūralų anglies sugėrimą nei naujų monokultūrinių miškų plantacijų auginimas. Miško plantacijų atsodinimas žemės ūkio plotuose dažnai sukuria konfliktus tarp vietos gyventojų, monokultūriniai miškai pasižymi labai maža bioįvairove, prastesniu atsparumu įvairioms ligoms ir kenkėjams.“

Apibendrinimas

Aplinkos ministerijos atstovai jau viešai pripažino, kad vykdant plynus „sanitarinius“ kirtimus padaryta klaidų, to buvo galima ir reikėjo išvengti. Skvernelio vyriausybės pradėtas kirtimų vajus nestabdomas ir dabartinės valdžios. Miškai traktuojami kaip išteklius, realiai saugoma tik 1,3 procento jų plotų. Lietuvos miškų politikai reikalingas esminis posūkis link miško kaip rekreacinės aplinkos suvokimo. Neideologiniam ir šalies ekonomikos nežlugdančiam požiūriui į gamtos apsaugą tai būtų labai sveikas impulsas.

Gintautas Vaitoška. Priešingos lyties hormonų skyrimas yra tarsi benzino pylimas į dyzelinį automobilį

Redakcija
-
0

Jurga Žiugždienė, bernardinai.lt

2022-ųjų rugpjūčio mėnesį sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys patvirtino Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą, suteikiantį galimybę pilnamečius asmenis, kuriems įtariamas ar diagnozuotas lyties tapatumo sutrikimas, gydyti hormoniniais vaistais.

Vis dėlto kyla klausimas, ar šią praktiką iš tiesų galima vadinti gydymu. Juk sunku patikėti, kad priešingos lyties hormonų skyrimas neturėtų neigiamo poveikio žmogaus fizinei sveikatai. O kalbant apie psichologinius dalykus, ar lyties keitimas iš tiesų gali išspręsti žmogaus, negalinčio priimti savo biologinės lyties, psichologines problemas, trumpai tariant, padaryti jį laimingą ilgalaikėje perspektyvoje?

Apie tai kalbamės su gydytoju psichiatru, Tarptautinio teologijos instituto Trumau (Austrija) profesoriumi GINTAUTU VAITOŠKA.

Pradėkime nuo labai konkretaus, medicininio klausimo. Kaip priešingos lyties hormonų skyrimas veikia žmogaus sveikatą? Taip pat ir ilgesnėje perspektyvoje? Juk translytis asmuo juos turi vartoti nuolat, visą gyvenimą? Taip pat hormonai veikia ir psichiką, psichinę sveikatą, ar ne?

Gimtiniai (lytiniai) hormonai turi poveikį kiekvienam organui. Ne veltui pastaraisiais dešimtmečiais pasirodžius svarbioms mokslinėms publikacijoms gimties medicinai (gender medicine) skiriamas ypatingas dėmesys. Turiu omenyje, kad gal ir per vėlai, tačiau vis dėlto pagaliau mokslas suprato, jog skiriasi ne tik vyro ir moters kūnų anatomija, tačiau ir fiziologija, biochemija, neurologiniai procesai smegenyse. Reikšminga buvo tai daugybe tyrimų pagrindžianti amerikiečių kardiologės dr. Marianne Legato publikacija (Eve’s Rib: The New Science of Gender-Specific Medicine and How It Can Save Your Life), jai pasirodžius moterims nustota taikyti vyriško kūno tyrimų parametrus.

Pastaraisiais metais tapo žinoma, kad net hormoninės kontracepcijos vartojimas keičia moters smegenų struktūrą. Dėl estrogenų stokos, kurią sukelia piliulė, mažėja svarbaus vidurinių smegenų centro – pagumburio – tūris. Su šiuo efektu siejamas padidėjęs dirglumas ir polinkis į depresišką nuotaiką. Tad visiškas estrogenų išjungimas moters organizme ir vyriško gimtinio hormono testosterono skyrimas kelia dar didesnius pokyčius.

Olandų tyrimai, skelbti žymiame The Lancet moksliniame žurnale, parodė, kad transmoterų – t. y. biologinių vyrų, mirtingumas yra dukart didesnis nei bendrai vyrų bei triskart didesnis nei bendrai moterų (t. y. vyrų ir moterų, nevartojančių priešingos gimties hormonų). Transmoterys turėjo dukart didesnę riziką mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų, triskart dažniau mirė nuo plaučių vėžio, devyniskart dažniau nuo infekcijos komplikacijų ir penkiasdešimt kartų dažniau nuo AIDS. Pastaroji mirties priežastis nėra arba yra menkai susijusi moteriškais hormonais vyro organizme, tačiau kita paminėta patologija su natūralaus vyrui testosterono trūkumu bei nenatūralaus jam estrogenų aukšta koncentracija yra susijusi. Ištyrus paaiškėjo ir išaugęs transvyrų mirtingumas.

Atleiskite už tokį technišką palyginimą, tačiau, vaizdžiai kalbant, skirti priešingos gimties hormonus yra panašu į benzino pylimą į dyzeliniu kuru varomą automobilį, ir atvirkščiai.

Kai kurie Lietuvos psichikos sveikatos specialistai džiaugiasi, kad translyčiams jų pacientams pradėjus vartoti priešingos lyties hormonus labai pagerėja jų psichikos sveikata. Tačiau jie kalba dar tik apie gana trumpą laikotarpį. O ko galima tikėtis ilgalaikėje perspektyvoje? Ar yra kokių tyrimų, duomenų?

Trumpalaikis pozityvus efektas gali būti. Žmogus galvoja pagaliau išsprendęs savo kūno neatitikimo emocijoms problemą, ima jaustis tikru vyru ar tikra moterimi. Tačiau daugelio sugrįžtančių į biologinę gimtį patirtis rodo, kad praėjus keleriems metams žmogus vis labiau ima įsisąmoninti tiek savo kūno, tiek psichologinį kentėjimą.

Štai, pavyzdžiui, Keira Bell, kuri laimėjo bylą prieš garsią Londono gimties tapatybės Tavistocko kliniką dėl kūno sužalojimo. Būdama dvidešimtmetė, ji ėmė jausti menopauzės simptomus; praradusi krūtis, pradėjusi plikti, negrįžtamai pažemėjus balsui ir dygstant barzdai mergina nesijautė laiminga. Ji kaltino kliniką neištyrus jos noro keisti gimtį priežasčių, tačiau tik patvirtinus ir pritarus jos gimimo ne tame kūne iliuziją.

Panašiai Amerikos kongrese neseniai liudijo Chloe Cole, o Švedijoje yra sukurtas filmas apie sugrįžtančiuosius į biologinę gimtį (detransitioners). Žymus olandų tyrimas, teigęs, kad dauguma gimtį pakeitusių asmenų jaučiasi laimingi, buvo labai netikslus: iš 200 pakeitusių gimtį 143 asmenys tyrimo nepabaigė, nebuvo naudojama kontrolinė grupė. Naujausi tyrimai rodo, kad vienaip ar kitaip hormonų vartojimą ir ėjimą operacijos link stabdo iki 30 proc. iš pradžių tam pasiryžusiųjų.

Kaip jaučiasi operuotieji anksčiau, taip pat yra tirta. Žymiausias – 2021 m. publikuotas švedų mokslininkės Dejne et al. daugiau kaip 300 transmoterų tyrimas, kuris parodė, kad, praėjus 10 metų po gimties pakeitimo, šie biologiniai vyrai žudėsi 19 kartų dažniau nei bendrai Švedijos vyrai.

Ar gali būti, kad negalėjimas priimti savo biologinės lyties slepia gilias psichologines priežastis, kurias ir reikia spręsti, o ne tiesiog imti keisti lytį?

Apie tai kalba tiek žymiausio pasaulyje gimties tapatybės problemų kanadiečio Kennetho Zuckero tyrimai ir ilgametė patirtis, tiek neseniai pasirodę australų (Kozlowska et al.) bei italų (Giovanardi et al.) mokslininkų psichologines gimties disforijos šaknis nagrinėjantys tyrimai. Abiejuose nustatyta, kad norintys keisti gimtį paaugliai ir suaugę žmonės vaikystėje yra patyrę didelį nesaugaus prieraišumo prie tėvų ankstyvoje vaikystėje laipsnį (4–6 šešių balų skalėje). Reikšminga, kalbant apie šiuolaikinį emocinės sveikatos supratimą, gydytojo, vaikų psichiatro Johno Bowlby prieraišumo teorija teigia, kad nesaugus prieraišumas taip pat yra susijęs su savęs nepriėmimu, t. y. nepagrįstai žemu savęs vertinimu.

Hipotetinė, bet gal visai reali situacija: translytis vaikinas ar mergina įsimyli netranslytį, tačiau biologiškai jie iš tiesų yra tos pačios lyties. Ir tas translytis galbūt pradžioje nesisako, kad yra pasikeitęs lytį. Tačiau anksčiau ar vėliau tiesa atsiskleidžia. Ar čia nėra užprogramuota nemenka psichologinė trauma to translyčio asmens mylimajam ar mylimajai? O jei mylimasis ar mylimoji svajoja apie šeimą, savo biologinius vaikus? Kita vertus, ar pačiam translyčiam žmogui nekyla grėsmė būti atstumtam, jo mylimajam ar mylimajai sužinojus apie tikrąją jo biologinę lytį? Ar čia negresia dar viena didžiulė psichologinė trauma pačiam translyčiam asmeniui, kuri gali baigtis tragedija?

Noras turėti vaikų gali būti labai stiprus, tad manau, kad tokios traumos galimos. Taip pat apie traumas, kurias patiria atstumtos transmoterys, yra žinoma. Mažiau rimtai skamba tokios traumos, kai išsaugojęs savo gimtinius organus vyras, save laikantis moterimi, išgyvena, kad homoseksualios moterys nenori su juo leistis į intymius santykius, kadangi jos nemano, jog moteris gali turėti vyriškus organus.

Apskritai kalbant, manau, kad verta nepamiršti vienos iš giliausių panašių išgyvenimų ir sumišimo priežasčių, kuri yra nebe psichologinė, tačiau sociokultūrinė. Turiu omenyje Marko Regneruso pastebėjimą, kad gyvename laikais, kai seksas yra natūraliai nevaisingas. Atmetus esminę gimties galios dimensiją, susiduriama su įvairiais traumuojančiais išgyvenimais. Tačiau čia yra jau kita labai plati tema.

Kiek Lietuvos medikai, ypač psichiatrai, psichologai, drįsta kalbėti, kad toks „gydymas“ iš tiesų yra žalojimas ir tai esminių problemų neišsprendžia?

Lietuvoje mes atsiliekame nuo pasaulinių tendencijų šioje srityje. Kolegos, kurie remia hormonų terapiją ir chirurginį gimties keitimą, manau, nėra gerai susipažinę su įvairiose Europos šalyse besikeičiančia pagalbos norinčiam keisti gimtį jaunimui kryptimi. Pirmieji prabilo suomiai, paskui Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba, vėliau švedai ir norvegai, šiuo metu neberekomenduojantys hormonų skyrimo ir chirurginių operacijų (Suomijoje – bent jau iki tol, kol žmogus sulaukia 25 metų).

To priežastis yra taip „gydytų“ žmonių kentėjimas. Kaip rašoma vienos žymiausių JK pediatrės dr. Kass raporte, nustačius gimties disforiją toje šalyje asmuo buvo be gilesnio ištyrimo apie jo priežastis skatinamas vartoti hormonus ir ruoštis chirurginėms intervencijoms. Neseniai anglų Psichoterapijos draugija išleido savo gaires, kuriose rekomenduojama būklės „ištyrimo (exploratory) terapija“. Jos negalima laikyti paniekinamai vadinama „atvertimo (conversion) terapija“, kuri atseit verčia jauną žmogų likti biologinėje gimtyje ir naudoja gąsdinančius metodus.

Gali būti, kad kai kurie Lietuvos medikai remiasi Pasaulinės profesionalios transgender sveikatos asociacijos (WPATH) gairėmis. Ši daugiausia amerikiečių sudaroma asociacija, kurioje daug translyčių asmenų, teberekomenduoja hormonų terapiją ir chirurginį sveiko vyro ar moters sužalojimą (t. y. jos arba jo vaisingumo sunaikinimą). Tačiau naujausiose WPATH gairėse („8“) taip pat jau pripažįstama, kad norui pakeisti gimtį taip pat gali turėti įtakos socialinė jaunimo įtaka, kultūrinis memas.

Pastarasis socialiniuose tinkluose labai paplitęs ir teigia, kad jei tu blogai psichologiškai jautiesi, norėdamas išgyti turi pakeisti gimtį. Ir tai yra tiesa: jau 2016 m. suomių tyrimas nustatė, kad, labai pagausėjus translyčių jaunuolių skaičiams per pastaruosius dešimt metų, net 75 proc. jų jau buvo nustatyta kita diagnozė: autistinio spektro sutrikimai, depresija, nerimo ar asmenybės sutrikimai.

Tyrimą patvirtino ir amerikiečių dr. Beceros-Culqui et al. duomenys. Manau, kad kai šios žinios pasieks Lietuvą, mūsų medikai taip pat keis savo taktiką. Kaip jau esu minėjęs, vaizdžiai apie Europos šalių sveikatos apsaugos ministerijų naująsias gaires kalba švedų filmo „Transtrain“ pavadinimas. Tad šis traukinys jau nuvažiavo.

Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt penktoji (lapkričio 30) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt penktoji (lapkričio 30) diena

Locked N’ Loaded 

Ukrainos dronų gamintojai skelbia, jog per mėnesį pagaminama 50 tūkst. FPV dronų, tuo tarpu agresorius pagamina 6 kartus daugiau (https://forbes.ua/…/ukrainski-inzheneri-pratsyuyut-u…). Tiesa, nemažą dalį šių dronų abiejose pusėse užima kiniški dronai, tad skaičiai nebūtinai iki galo objektyvūs ir pilni. Kita vertus, dinamika yra aiški. Viena esminių problemų, kurias įvardija gamintojai – darbuotojų trūkumas. Maža to, dažnai viešoje erdvėje pasirodo informacija, kad Ukrainos kariuomenės dalinių ir padalinių vadai toliau patys priversti rūpintis dronų pajėgumais, valstybė tam nepakankamai skiria dėmesio, o didžiausią paramą šioje srityje vis dar teikia savanoriai. Jeigu taip, Ukrainai reikalinga priimti labai greitus ir kardinalius sprendimus. Apie dronų pajėgumo vystymą yra ką pagalvoti ir mums.

📌 Luhansko kryptis.

📍 Svatove. Kaip vakar ir spėjome, agresoriaus informacija apie įžengimą į Synkivka buvo per ankstyva. Mūšiai ir toliau tęsiasi kaimo prieigose. Tuo tarpu, prie Lyman Pershyi rusai po truputį stumiasi no mans land.

📍 Kremina. Agresorius išlaiko mūšių intensyvumą prie Torske bei atakuoja pietiniame flange, tačiau apčiuopiamų rezultatų pasiekti jam nepavyksta.

📍 Lysychansk. Be pakitimų.

📌 Donecko kryptis.

📍 Bakhmut.

📎 Šiaurinis flangas. Okupantai įsitvirtina dalyje Khromove. Ukrainos gynėjams nepavyko jų išmušti ir grąžinti į pradines pozicijas, tačiau artilerijos pagalba pavyko sustabdyti jų stūmimąsi pirmyn link Ivanivske. Panašu, būsime kažkuria dalimi teisūs, prieš dvi savaites prognozuodami rusų veiksmus (https://www.facebook.com/photo.php?fbid=362373186181998&set=pb.100072279570119.-2207520000&type=3).

📎 Pietinis flangas. Tęsiasi susidūrimai Klishiivka – Andriivka ruože. Čia situacija labai dinamiška.

📍 Avdiivka – Mariinka.

Agresorius ir vėl smogė ukrainiečių gynybos gilumoje esančiam svarbiam komunikaciniam mazgui esančiam Pokrovsk. Tačiau nepanašu, kad smūgiuota į karinius objektus. Po smūgio šešiomis S300 raketomis, kurių tikslumas labai abejotinas, buvo sužeista 14 civilių, tarp kurių 4 vaikai.

📎 Šiaurinis flangas. Rusai toliau bando laužti Ukrainos vienetų gynyba Stepove – Berdychi ruože. Per vakar dieną okupantai čia neteko bent 2 tankų ir 5 PKM, t. y. per dieną vien apie pusantro kilometro pločio ruože rusai neteko (negali vykdyti operacijų, statusas raudonas) mažiausiai kuopos taktinės grupės. Nepaisant nuostolių rusai toliau spaudžia.

📎 Rytinis flangas. Rusai toliau įstrigę pramoniniame rajone. Tęsiasi lokalūs susidūrimai, kontaktinė linija nejuda.

📎 Pervomaiske ruožas. Susidaro įspūdis, jog agresorius suaktyvino veiksmus prie Opytne, tad kaip vakar spėjome tai gali būti bandymas padėti savo pajėgoms rytiniame flange.

📎 Mariinka ruožas. Rusai koncentruoja mechanizuotus vienetus (tarp kurių yra bent dvi tankų kuopos) šiaurinėje gyvenvietės dalyje ir pabandė perlaužti įvykius savo naudai. Panašu, Ukrainos gynėjai toliau išlaikė pozicijas.

📍 Vuhledar. Be pakitimų.

📌 Zaporizhia kryptis.

Kontaktinėje linijoje dominuoja lokalūs susidūrimai, nei viena iš pusių nepasiekė reikšmingesnių rezultatų.

📌 Pietų kryptis.

📎 Situacija kairiajame Dniepro upės krante išlieka abiems pusėms įtempta. Nepaisant to, kad Ukrainos pajėgos negeba ženkliai išplėsti savo placdarmų, tačiau jų bataliono dydžio vienetas toliau kaunasi, yra remiamas ugnimi, rotuojamas ir gauna aprūpinimą. Žinoma, amžinai tai tęstis negali – arba bus veržlus bandymas išplėsti placdarmą, arba anksčiau ar vėliau ukrainiečiai bus priversti atsitraukti. Tuo tarpu rusai daužo placdarmus ir dešinįjį Dniepro krantą viskuo ką turi bei vykdo „mėsos šturmus“, tačiau situacijos pakeisti negali. Okupantai patys pripažįsta, kad esminė neišspręsta problema – ukrainiečiai dominuoja EW srityje, dėl to rusų dronai negali ženkliai prisidėti prie operacijų.

📎 Rusai šią naktį surengė smūgį Odesa, ukrainiečiai nelieka skolingi. Jie toliau daužo okupantų užnugarį – vėl smogta Skadovsk esantiems rusų kariniams objektams.

📎 Ukrainos kibernetiniai kariai toliau dirba – eilinį kartą įsilaužė į Kryme transliuojamas TV programas ir ten patalpino Ukrainos prezidento V.Zelenskyi kalbą.

Ignas Vėgėlė paskelbė dalyvausiąs Lietuvos Prezidento rinkimuose

Redakcija
-
1
Ignas Vėgėlė paskelbė dalyvausiąs Lietuvos Prezidento rinkimuose | Alkas.lt nuotr.

Lapkričio 29 d. Vilniuje, Vaidilos teatro salėje teisininkas Ignas Vėgėlė oficialiai paskelbė dalyvausiantis 2024-ųjų metų Lietuvos prezidento rinkimuose.

„Atėjo laikas veikti. Veikti atvirai, veikti drąsiai. Lietuvai šiandien reikia stiprios, drąsios, tačiau atviros tautai lyderystės… Girdėdamas ir jausdamas daugybės Lietuvą mylinčių žmonių pasitikėjimą, apsisprendžiu dalyvauti ateinančiais metais vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose“, – po dabartinę valdžią ir jos sprendimus pagrįstai kritikuojančios įspūdingos kalbos pareiškė I. Vėgėlė.


Ignas Vėgėlė | Alkas.lt nuotr.

Teatro salėje susirinkę bemaž 400 politiko šalininkų šiuos jo žodžius pasitiko audringais plojimais atsistoję iš vietų.

I. Vėgėlė sakė, kad į politiką sugrįžta, nes, pasak jo, Lietuvai reikia stiprios, drąsios, tačiau atviros tautai ir visiems žmonėms lyderystės.

I. Vėgėlė pabrėžė neatstovaujantis jokiai politinei partijai ar politiniam interesui ir nesantis įsipareigojęs jokiam verslu, jokiai užsienio valstybei ar specialiajai ar saugumo tarnybai.

Pagal naujausiais visuomenės apklausas, I. Vėgėlė kartu su dabartiniu šalies vadovu Gitanu Nausėda ir Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte patenka į populiariausių kandidatų trejetuką.

Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks kitų metų gegužės 12 dieną.

alkas.lt

Česlovas Iškauskas. Atgal nuo Maidano kelio nėra

Redakcija
-
0
Česlovas Iškauskas. Atgal nuo Maidano kelio nėra

iskauskas.lt

Maidano 10-metis, kurį pažymėjome lapkričio 21 d., tėra sutartinis to nepaprastai karšto ukrainiečių pakilimo, siekusio išsivaduoti iš sovietinio diktato, pavadinimas. Nuo pat 2004 m. Oranžinės revoliucijos rusenęs žaizdras pagaliau išsiveržė lyg ugnikalnis ir nušlavė nekenčiamą prorusišką prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimą.

Tiesa, šiandien Maidanas įgavęs dar rūstesnę išraišką. Maskva jį vadina „fašistinės klikos įvykdytu perversmu“, kuris inspiruotas iš Vakarų. Bet jeigu tuomet susirėmimų metu žuvo 104 protestuotojai ir 17 teisėsaugos darbuotojų, tai šiandien Rusija sunaikino tūkstančius niekuo dėtų ukrainiečių, sugriovė šalį ir užgrobė apie penktadalį Ukrainos teritorijos. Agresorius toliau niokoja suverenią valstybę, o Vakarai, suteikę šiek tiek paramos Kijevui, vis plačiau ima kalbėti apie taikos derybas Maskvos primestomis sąlygomis.

Neseniai nustebino ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kalba žurnalistams Seime, kai jis staiga prabilo apie augančią Rusijos karinę galią, būtinybę „imtis ne taktinių, bet strateginių sprendimų savo saugumui stiprinti“ ir net suabejojęs, kad mus apgintų penktasis NATO straipsnis. Apžvalgininkai ministrą apkaltino panikos skleidimu, patarė mokytis iš Volodymyro Zelenskio, kuris niekada į viešumą nelieja negatyvo ir skatina ukrainiečių visuomenės bei kovotojų optimizmą, nors padėtis fronte iš tikrųjų nelengva. Galima įtarti, kad G. Landsbergio pasisakymas skirtas Vakarams, kad šie daugiau dėmesio skirtų Ukrainai, o ne Gazos ruožui. Gal mūsų ministrui ką nors patartų Prezidentas?

Bet sugrįžkime į neseną istoriją. Esu rašęs, kad Maidanas kažkuo panašus į Sąjūdį, o situacija 2013 m. rudenį – į tragiškojo Sausio išvakares Lietuvoje. Tiesa, Sąjūdis konkrečios tautinio atgimimo vietos neturėjo, nes ši vieta buvo visa Lietuva.

Apskritai Maidanas – ne ukrainiečių išradimas. Šis terminas greičiausiai kilo XIII a., kai Kijevo Rusia (beje, pagal vieną teoriją įkurta vikingų, atkeliavusių čia laivais Nemunu ir kitomis upėmis) iki pat LDK užkariavimų buvo patekusi totorių priklausomybėn. Tiurkų ir persų kalbose „meydan“ – tai pagrindinė prekybinė miesto aikštė, atvira turgaus erdvė, parkas. Kazokų gyvenvietėse maidanas buvo aikštė gyvenvietės viduryje, prie kurios stovėdavo cerkvė, rinkosi vietinė valdžia ir buvo turgus.

Geografine prasme Maidanų yra ir daugiau. Štai Maidanu vadinamas miesto parkas Kalkutoje, regionas Karnatakos valstijoje Indijoje, nedideli miestai Nepale ir Kirgizijoje, vietovė Serbijoje. Bent penki Maidanai yra Lenkijoje – Baltstogės, Hainuvkos, Suvalkų, Palenkės Sokoluvo, Stočeko gyvenvietėse, vaivadijose ir valsčiuose. Paprastai jie ir čia nurodo pagrindinę miesto prekybinę aikštę. Iš karo laikų esame girdėję apie Maidaneką – Trečiojo reicho mirties stovyklą netoli Liublino.

Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991-ųjų rugpjūčio 24 d. Maidano aikštė paprastai vadinama kilnesniu Nepriklausomybės aikštės vardu. Tačiau kandesnieji sako, kad ir dabar čia vyksta turgus, tik politinis: vieni reikalauja didesnės laisvės, veržiasi iš priklausomybės, kiti gi, įsikibę valdžios ir senų įsitikinimų, siekia išsaugoti visokių gėrybių prigrūstus, kalėjimo žargonu, „maidaninius“ krepšius (tai didelis krepšys, primenantis kelioninį, kuriame kalinys perneša savo daiktus, kai yra perkeliamas iš vienos kalinimo vietos į kitą). Iš tikrųjų tai korupcijos ir kovos dėl valdžios išdava.

Kaip ten bebūtų, politine prasme ši centrinė Kijevo aikštė tapo ukrainiečių kovos už laisvę simboliu. Ji vėl primena Vilnių. Prieš dešimt metų, kai Janukovyčius Maskvos patartas Vilniuje atsisakė pasirašyti asocijuotos narystės ES sutartį, į Kijevo gatves išėjo minios žmonių, prieš kurias skubiai iš Lietuvos grįžęs prezidentas pasiuntė „Berkut“ smogikus. Beje, Vilniuje lenkų laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ jis gyrėsi, kad tėvų netekusį Viktorą auklėjo senelė Kastusė Janukovič, kilusi iš Vilniaus apylinkių…

Šiandien prabilta net apie Maidaną – 3. V. Zelenskis interviu britų laikraščiui „The Sun“ sakė, kad Maskva rengia planą, kaip nušalinti jį nuo valdžios ir taip pakeisti Ukrainos valdžią. Pagal šį planą okupantai ketina pasėti nerimą ir susiskaldymą Ukrainos visuomenėje, sukelti nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą valdžia, o po to ją pakeisti sau palankiu, galbūt vis dar savo žvaigždžių valandos laukiančio Janukovyčiaus režimu… Argi ne panašiai atsitiko Lietuvoje 1991-aisiais?

Visa tos užmačios, kaip sakoma, šakėmis po vandenį. Jei Putinas ir pasiektų savo fantastinių tikslų, Ukrainos žmonės niekada nesusitaikys su okupanto primestu režimu, kuris lieja jų kraują. Maidanas į tą kraują įaugo ne kaip istorinis vietovardis, kažkoks burtažodis, o kaip slenkstis į laisvę, kuris atgal jau neperžengimas.

Vytautas Sinica. Savęs apgaudinėjimo referendumas

Redakcija
-
1

kaunieciams.lt

Pavasarį Lietuvos laukia referendumas dėl masinės dvigubos pilietybės išsaugojimo. Vėl. Dėl to paties Lietuva jau balsavo ne kartą, pastarąjį – per 2019 metų Prezidento rinkimus. Konstituciniam Teismui pasakius, kad esamas Konstitucijos tekstas visiems norintiems turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę neleidžia, kone visos parlamentinės partijos vieningai ėmėsi palaikyti tokių referendumų idėją. Vėl palaikys ir vėl agituos balsuoti „už“. Kosmopolitinė globalios Lietuvos idėja suvienys tiek kairės, tiek dešinės liberalus.

Štai net mažiausios parlamente atstovus turinčios partijos skelbia palaikymą dvigubai pilietybei. Lietuvos žaliųjų sąjungos taryba tai paskelbė oficialiai. Po jų argumentais pasirašytų, ko gero, visos parlamentinės partijos. „Lietuva yra pernelyg maža šalis, kad leistų sau prabangą netekti piliečių, […] šalies visuomenė sparčiai sensta. Suteikti Lietuvos piliečiams galimybę išsaugoti pilietybę – viena iš priemonių, galinčių prisidėti prie sistemos stabilumo palaikymo. […] Jau dabar Lietuva dėl griežto daugybinės pilietybės ribojimo netenka didelio skaičiaus piliečių.“ Tai vis Žaliųjų partijos vadovų tezės.

Tapatybės neįmanoma atimti. Pilietybė nėra tautybė, tai teisinis teisių ir pareigų santykis su savo valstybe.

Kuo daugiau kalbama apie dvigubą pilietybę, tuo stipresnis įspūdis, kad šia tema kaip jokia kita viskas išdidžiai remiama emocijomis. Pirma, tautybė maišoma su pilietybe. Niekas nenustoja būti lietuviu, netekęs Lietuvos pilietybės. Tapatybės neįmanoma atimti. Pilietybė nėra tautybė, tai teisinis teisių ir pareigų santykis su savo valstybe.

Antra, niekas nepraranda Lietuvos pilietybės dėl to, kad išvažiavo į užsienį. Niekas jos nepraranda prieš savo valią, kitaip nei laisvu pasirinkimu. Iš Lietuvos po nepriklausomybės atkūrimo yra emigravę daugiau nei pusė milijono piliečių ir tik keliolika tūkstančių neteko Lietuvos pilietybės. Jos netenkama ne kaip bausmės ir ne už akių. Jos netenkama laisvai pasirinkus natūralizacijos būdu gauti kitos šalies pilietybę. Čia verta stabtelėti.

Kaip gaunama kitos šalies pilietybė? Išgyvenus joje daug, dažniausiai apie dešimt metų, taip pat išlaikius valstybinės kalbos, konstitucijos egzaminus, prisiekus tai šaliai ištikimybę. Kam visa tai? Žmonės vargsta ir siekia kitos šalies pilietybės, nes planuoja joje ir toliau gyventi. Išimčių būna, bet taisyklė tokia – kitos šalies pilietybė įgyjama tam, kad joje liktume, nes ji palengvina gyvenimą būtent toje šalyje. Sociologija aiškiai rodo, kad kuo ilgiau žmogus gyvena kitoje šalyje, tuo mažesnė tikimybė, kad jis grįš į tėvynę. Tokia realybė.

Tad niekas nesmerkia žmonių už pasirinkimą gyventi kitoje šalyje. Jokia paslaptis, daugumą emigravusiųjų iš Lietuvos pati Lietuvos valdžia ir išvarė į užsienį. Niekas nesmerkia ir už kitos pilietybės pasirinkimą. Bet tai yra būtent pasirinkimas. Pasirinkus naują, prarandama senoji. Neįmanoma patikėti, kad bent vienas emigrantas to nežino. Ir tai nėra jokia „bausmė“. Tai laisvas ir gerbiamas pasirinkimas. Lietuvos valstybė jį atliekantiems žmonėms palikdama Lietuvos pilietybę tik dirbtinai lengvintų pasirinkimą – siekiant naujosios pilietybės nieko nebūtų prarandama. Augtų paskatos likti ir iliuzijos, kad ir likęs užsienyje kažkaip virtualiai, per pilietybę, esu Lietuvoje. Toje globalioje, iš konservatorių fantazijų.

Tai, kad popieriuje turėsime šimtais tūkstančių daugiau piliečių, kurie realiai negyvena ir nekuria Lietuvoje, niekaip nesumažina Lietuvos demografinės tragedijos.

Referendumas skirtas kurstyti šias iliuzijas ir cituotos Žaliųjų partijos atstovų frazės tą geriausiai liudija. Žmogus, susikūręs gyvenimą kitoje šalyje ir daug padaręs, kad galėtų ten likti, Lietuvai nėra prarandamas, kai netenka Lietuvos pilietybės. Esminis pasirinkimas įvyksta tada, kai žmogus nutaria nebegrįžti. Žmogus kitoje šalyje kuria jos ekonomiką, dalyvauja jos gyvenime, į jos kultūrą ir tvarką įleidžia savo vaikus. Lietuvos tuo tarpu jis nekuria. Tai, kad popieriuje turėsime šimtais tūkstančių daugiau piliečių, kurie realiai negyvena ir nekuria Lietuvoje, niekaip nesumažina Lietuvos demografinės tragedijos.

Tačiau referendumas būtent ir skirtas šiai iliuzijai sukurti. Įteisinę masinę dvigubą pilietybę jos šalininkai Seime tikisi parduoti sau ir visiems mažiausiai tris iliuzijas. Pirma, iliuzija išvykusiems, kad jie per pilietybę tebėra Lietuvoje, dalyvauja jos gyvenime, „kuria Lietuvą“ ir fiziškai grįžti iš esmės nebereikia – veikia magiškasis pilietybės ryšys. Antra, iliuziją visuomenei, kad Lietuva nenyksta, demografinė problema, nors realiai apimanti emigraciją, yra ne tokia ir baisi, nes Lietuvos piliečių štai yra daug, visi Lietuvoje ir pasaulyje, Lietuva nesusitraukusi, nors iš tiesų tikrovė priešinga. Trečia, iliuziją sau patiems, kad kažką padarė dėl Lietuvos išlikimo, kad išsprendė rimtą problemą. Emigracijos fakto normalizavimas ir išvykusiųjų kaip gyvenančių globalioje Lietuvoje apskaita nieko iš tiesų nesprendžia. Bet maitina tautą iliuzijomis.

Pagaliau sąžiningas žvilgsnis į skaičius turėtų blaivinti ir vaduoti iš iliuzijų šiuos jausmus kurstančiu klausimu. Nors emigravę per 700 000 piliečių, svetimą pilietybę gavo ir Lietuvos pilietybės neteko vos keliolika tūkstančių. Galima spėti, kad gerokai daugiau žmonių tiesiog neinformavo Lietuvos apie savo naują pilietybę. Net jei skaičius penkis ar dešimt kartų didesnis, tai vis tiek ženkli išvykusiųjų mažuma. Daugeliui emigrantų kita pilietybė nerūpi, nereikalinga ir neaktuali.

Ir antras skaičius. Kad įvyktų referendumas dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo, tam turėtų pritarti apie 1,3 milijono piliečių. Visi supranta, kad tai labai didelis skaičius. Prezidento rinkimuose balsuoja vos daugiau žmonių apskritai. Pasiekti Konstitucijoje numatytą aktyvumą sunkiai tikėtina, bet vis tiek bandoma. Nors teoriškai labiausiai suinteresuoti, pasaulio lietuviai prie šių pastangų labai mažai prisideda. Pasaulio lietuvių apygardoje balsavo vos 35 tūkstančiai. Pasaulio lietuvių atstovės kalba apie tai, kad balsuoti sudėtinga, sunku, toli ir t. t. Pasak D. Asanavičiūtės, reikia įteisinti elektroninį balsavimą, beprotiškai pavojingą hibridinio karo sąlygomis ir neatsitiktinai netaikomą beveik niekur pasaulyje. Ambasadoriai nesutinka – kur tik normaliai veikia paštas, balsavimas paprastas ir iš užsienio.

Kad ir kokios būtų priežastys, jeigu išvykę lietuviai sudalyvautų referendume bent tokiu aktyvumu, kokiu jame dalyvauja esantys Lietuvoje, tas reikiamas balsų skaičius galimai susidarytų. Tačiau iki to be galo toli. Išvykę lietuviai nedalyvauja nei rinkimuose, nei referendumuose. Nors iš jų dar niekas neatėmė Lietuvos pilietybės, taigi pagal referendumo šalininkų mitologiją, nenutraukė jų emocinio ir tautinio ryšio su Lietuva, neatėmė stimulo vykdyti savo teises ir pareigas. Pačiu svarbiausiu jiems patiems klausimu, dėl taip trokštamos pilietybės išsaugojimo, pasaulio lietuvių aktyvumas yra neįtikėtinai žemas.

Galbūt, tik galbūt, tas pilietybės klausimas jiems nėra toks svarbus? Galbūt, šis aktyvumo rodiklis ir yra tikrasis balsavimas? Balsavimas prieš iliuzijų vaikymąsi ir už tikrovės pripažinimą: Lietuva yra čia, tarp savo sienų, ne globali, žmogus faktiškai realizuoja savo pilietybę visada tik vienoje valstybėje, kurioje gyvena. Valdžiai reikia rūpintis, kad Lietuvos piliečiai svarstytų grįžimą į Lietuvą, o ne guostųsi kuriantys mistinę globalią Lietuvą.

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus tarybos narys

Dominykas Vanhara. Visuomenę dominantys nuosprendžio aspektai

Redakcija
-
0
Dominykas Vanhara. Visuomenę dominantys nuosprendžio aspektai

Gerai, gerbiamieji, pakalbėkime apie įdomesnius ir visuomenę dominančius nuosprendžio aspektus, o taip pat ir visuomenės nariams neretai kylančius klausimus, kurie būtent yra susiję su priimto nuosprendžio vykdymu. Konkrečiai – dėl pil. E. M., pil. R. K. ir pil. V. G. paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis.

Klausimas pirmas: ar kasacinis teismas tuo atveju, jei nuspręstų priimti nuteistųjų teiktus kasacinius skundus nagrinėjimui, gali sustabdyti nuosprendžio vykdymą, kas sąlygotų paminėtų asmenų paleidimą iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietos iki tol, kol byla nebus išnagrinėta kasacine instancija? Taip, gali, tokia galimybė yra numatyta BPK 374 str. O ar labai tikėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sustabdyti nuosprendžio vykdymą?

Paties LAT praktikoje yra konstatuota, kad nuosprendžio vykdymo sustabdymas galimas tik išimtinėms situacijoms, kuomet, nesustabdžius nuosprendžio vykdymo, tai galėtų sukelti itin neigiamas pasekmes nuteistajam, jo šeimai ar kitiems asmenims, etc. Tokios situacijos galimos tuomet, kai, pavyzdžiui, realia laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo vienas pats augina mažamečius vaikus, o be jo nebūtų daugiau kam jais pasirūpinti. Arba vienas pats slaugo sunkų ligonį. Arba pats nuteistasis serga kokia labai sunkia liga, dėl kurios jam reikia nuolatinio gydymo, o laisvės atėmimo bausmės vietoje tokio gydymo gali negauti. Tokių aplinkybių išvardintų ponų atžvilgiu vargu ar egzistuoja, todėl būčiau nustebęs, jei LAT, vis dėlto, ryžtųsi stabdyti nuosprendžio vykdymą.

Klausimas antras: kokiomis sąlygomis paminėti nuteisti ponai atlikinės jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jei nuosprendžio vykdymo niekas nesustabdys, o ir nuosprendis nebus pakeistas ar panaikintas? Remiantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 34 straipsniu, paminėti ponai, kadangi jie buvo nuteisti už tyčinę sunkią nusikalstamą veiką, o jiems paskirta reali laisvės atėmimo bausmė viršija 1 metus, bet neviršija 10 metų, bus patalpinti į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą. Čia, jei nieko neprisidirbs, mažiausiai 3 mėnesius bus priskirti į paprastąją grupę. Šioje grupėje minėti ponai turės tokias teises: per mėnesį gauti keturis pasimatymus, iš kurių vienas vyksta neprižiūrint laisvės atėmimo vietų įstaigos atstovui; keturis kartus per savaitę paskambinti; kasdien pasivaikščioti po tris valandas.

Tuo atveju, jei minėti ponai gerai elgsis bei darys tai, ko iš jų tikimasi ir nedarys to, ko jiems negalima, jau po trijų mėnesių jie galės prašyti būti perkelti į lengvąją grupę, kurioje turės tokias teises: gauti neribotą pasimatymų, iš kurių du per mėnesį vyksta neprižiūrint laisvės atėmimo vietų įstaigos atstovui, skaičių; neribotai paskambinti; kasdien pasivaikščioti po keturias valandas.

Savo ruožtu, jei nuteistieji labai gerai elgsis bei darys viską, ko iš jų tikimasi, ir nedarys nieko, ko jiems negalima, V. G. atveju – po 14 mėnesių, E. M. atveju – po 17 mėnesių, R. K. atveju – po 18 mėnesių nuo bausmės atlikimo pradžios įgis teisę prašyti būti perkeltais į atviro tipo bausmės atlikimo vietą. Atviro tipo bausmės atlikimo vietoje nuteistieji turės tokias teises: turėti pinigų ir kitų vertingų daiktų, be apribojimų jais naudotis; turėti telefoną ir juo naudotis, naudotis interneto ryšiu; jei reikalauja darbo pobūdis, iki 14 valandų išvykti iš bausmės atlikimo teritorijos; jei labai gerai elgiasi, kartą per savaitę iki 2 parų nedarbo metu išvykti namo; jei labai gerai elgiasi, kasmetinių atostogų metu parvykti į namus, kt..

Klausimas trečias: kada anksčiausiai minėti ponai gali tikėtis būti paleistais, jei nuosprendis nebus pakeistas ar panaikintas? Jei minėti ponai labai gerai elgsis, teisė prašyti būti paleistais lygtinai jiems atsiras atitinkamai: pil. V. G. atveju – po 27 mėnesių; pil. E. M. atveju – po 33 mėnesių; pil. R. K. atveju – po 36 mėnesių.

Viktorija Ivaniušina. Tai kiek gi tų lyčių?

Redakcija
-
0
Viktorija Ivaniušina. Tai kiek gi tų lyčių?

propatria.lt

Viena karščiausiu temų šiomis dienomis ir šiais mėnesiais – lyčių skaičius. Visuomenė ir vėl pasidalino į edukuotus ir needukuotus. Taip pat į teisingai ir neteisingai edukuotus. Kai Vilniaus Universiteto profesorius, šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius savo įraše Facebook rugsėjo 21 dieną pareiškė, kad „Anomalijos neprieštarauja dviejų lyčių teorijai“, kai kurie komentatoriai užuominomis ėmė reikšti savo pasvarstymus, jog Vilniaus universitetas turėtų apsvarstyti įrašo autoriaus tinkamumą atlikti savo pareigas. Tie patys, kurie taip garbino profesorių covid pandemijos metu. O štai su medicina ir biologija net nesusijusiai Maldeikienei pareiškus, kad egzistuoja daugiau nei dvi lytys, mat „genetiniai tyrimai, atliekami paskutiniu metu aiškiai rodo, kad esama įvairių nuokrypių nuo to, ką laikome įprasta norma“ – ji sulaukė didelio „edukuotų“ žmonių palaikymo.

Tiek Kasiulevičius, tiek Maldeikienė kalba apie tą patį reiškinį – kai kada asmens priskyrimas kažkuriai vienai lyčiai yra beveik neįmanomas. Itin retais atvejais žmogus savo genome turi vyrišką lytį nulemiančią chromosomą Y, bet joje esantis SRY genas, atsakingas už vyriškų lytinių organų ir hormonų išsivystymą, būna išjungtas, tad tam asmeniui išsivysto ne vyriški, bet moteriški lytiniai organai. Šį būklė vadinama Svajerio sindromu (angl. Swyer syndrome). Taip pat yra Ternerio sindromas, kai moteris turi tik vieną X chromosomą. Ternerio sindromą turinčios moterys paprastai būna nevaisingos, joms neauga krūtys, nebūna menstruacijų. Yra dar daug kitų su lytimi susijusių genų ir chromosomų mutacijų, įvairių sindromų. Vargu ar kas dėl to galėtų pasiginčyti. Bet čia kyla dilema ir mokslininkų bei visuomenės nesutarimas, kaip tas mutacijas vadinti: grubiai mediciniškai „patologijomis“ ar kažkaip švelniai – įvairove, unikalumu, spektru. O gal netgi turėtume kalbėti apie lyčių sistemos pertvarkymą, naujų biologinių lyčių sukūrimą? Bet tuomet turbūt turėtume visus anatomijos vadovėlius perrašyti – juk būna, kad žmonės gimsta su dviem galvom, septyniais pirštais ant vienos rankos, su nykstančiais raumenimis – gal tai irgi spektras?

Kiekvienas virvę traukia į savo pusę, įvairios visuomenės grupės tuos pačius faktus panaudoja savo teorijoms pagrįsti. LGBT atstovai genetines mutacijas (įvairovę) pateikia kaip įrodymą savo judėjimo prasmingumui. Jeigu kas nors ima abejoti translyčio žmogaus tikinimu, jog jis gimė ne tame kūne, tuoj pat ištraukiama interseksualumo ir androginiškumo korta. Nors iš tikrųjų tai yra visai skirtingi dalykai. Interseksualūs ir androginiški žmonės turi biologiškai išreikštą būklę, tuo tarpu translyčiai paprastai remiasi tik savo pojūčiais ir įsivaizdavimu. Tokiu būdu žmogus gali sakyti, jog jam lūžo koja, nes jis taip jaučiasi, o paskui kaip pavyzdį pateikti savo kaimyną, kuriam iš tikrųjų lūžo koja ir šis vaikšto su ramentais.

Tiesa, genetikos mokslas, nors ir labai pažengęs paskutiniu metu, vis dar yra labai naujas. Tik 1941 m. buvo įrodyta, jog genetinę informaciją perneša DNR (iki tol buvo spėliojama, kad gal šią funkciją atlieka baltymai), DNR struktūra buvo nustatyta tik 1953 m. Vyriškumo genas buvo atrastas tik 1990 m. Žmogaus genomo projektas – mokslinis projektas, siekiantis iššifruoti žmogaus chromosomų rinkinyje esančių DNR nukleotidų seką bei iššifruoti 20–25 tūkst. genus, iki šiol nėra pilnai baigtas. Daugelį žmogaus būsenų nulemia ne vienas konkretus genas, bet kelių genų sąveika. Dar labai mažai žinoma apie intronus, genetinius ir epigenetinius žymenis bei kitas DNR sudedamąsias dalis, kurios, kaip tikima, taip pat turi didelę įtaką žmogaus tapatybei. Gali būti, kad ateityje kai kurie translyčiai (ir netgi kai kurie homoseksualūs) asmenys turės biologišką savo būsenos įrodymą.

Tuo tarpu pati LGBT bendruomenė ir jos palaikymo komanda vengia kalbėti apie faktus, kurie jau yra žinomi – kai kurie translyčiais ir homoseksualiais save pristatantys asmenys iš tikrųjų tokie ne gimė, bet tokiais tapo dėl įvairių patirtų traumų. Pilnas internetas tokių išpažinčių [1], tačiau LGBT aktyvistai kategoriškai ignoruoja tas istorijas, nes juk tai tik „kažkokios YouTube istorijos“. YouTube jiems tampa nereprezentatyviu žinių šaltiniu, nors apsisukę patys neretai naudojasi YouTube patalpintomis jų naratyvą remiančiomis istorijomis.

Deja, man pačiai ta kita medalio pusė nėra tik youtube istorija. Turiu draugę, kuri per plauką nepasirašė hormonų terapijoms ir lyties keitimo operacijoms. Būdama aštuoniolikos ji pasiskelbė esanti vyras, kelis metus rengėsi vyriškais drabužiais, kalbėjo pastorintu balsu, susirado merginą, migravo į Angliją, kur visuomenė tolerantiškesnė ir kur ji turės daugiau galimybių „būti savimi“. Laimei, paskutinę minutę ji nusprendė nedaryti jokių intervencijų savo kūne, po kurio laiko „atvirto“ į moterį, pagimdė sūnų, atrado laimę motinystėje. Ir tik po dešimties metų ji ryžosi artimiausiems draugams pasisakyti, jog ankstyvoje paauglystėje ją reguliariai prievartavo jos patėvis.

Paprasčiau yra užsidėti kokios nors orientacijos ar lytinės tapatybės kaukę nei kalbėti apie traumuojančias patirtis.

Kiek tokių ir panašių istorijų sklando internete? O kiek jų net nėra papasakota, nes juk paprasčiau yra užsidėti kokios nors orientacijos ar lytinės tapatybės kaukę nei kalbėti apie traumuojančias patirtis. Gerai, kai žmonės susilaiko nuo drastiškų savo kūno metamorfozių ar kai artimieji, kvalifikuoti specialistai juos atkalba nuo to, o juk yra ir detransų istorijų, kai dažnu atveju dar visai jauni žmonės – netgi paaugliai – jau būna savo kūnu išbandę hormonų terapijas bei operacijas ir dėl to pasigailėję.

Kur tolerantiškosios ir empatiškosios LGBT balsas detrans istorijų atžvilgiu? Tinklalapis „Įvairovės namai“ („Vieta, kur lytiškumo ugdymo ekspertės (-ai) padeda prisijaukinti lytiškumo temas“) ne toks ir įvairus. Jame nėra net užsimenama apie detransus (bent jau aš nieko šia tema neradau). Lygiai taip pat Žmogaus teisių centro vadovė Juškaitė, paprašyta pakomentuoti detransų patirtį ir jų teises, sutinka, kad „iš esmės detrans klausimas yra svarbu ir apie jį galima diskutuoti“ bet čia pat pabrėžia, jog jų yra itin mažai, kad absoliuti dauguma translyčių nesigaili tranzicijos. Puiku, pagal tokią logiką „galime diskutuoti“ mažumų klausimais, bet kam ten kažką keisti visuomenėje, juk absoliuti dauguma žmonių yra patenkinti savo lytimi…

Dabar kovojame dėl biologinio lyčių spektro, o rytoj galbūt pati sąvoka „lytis“ bus įvardinta, kaip žeidžianti. 

Ar mes kada nors susitarsime, kiek gi tu lyčių ir kaip jas visas sutalpinti mūsų apvaliame pasaulyje? Sunku tuo tikėti. Jau beveik kultine komedija tapęs dokumentinis JAV politikos komentatoriaus Matt Walsh filmas „What is a woman?“ („Kas yra moteris?“) atskleidė, jog JAV nei atsitiktiniai praeiviai, nei diplomuoti lyčių studijų ekspertai ir medikai jau negali atsakyti į šį klausimą, o kai kurie netgi įsižeidžia jį išgirdę. Atrodo, tiek kovojome dėl moters teisių ir moters padėties visuomenėje, o jau ir nebežinome, dėl kieno kovojome. Dabar kovojame dėl biologinio lyčių spektro, o rytoj galbūt pati sąvoka „lytis“ bus įvardinta, kaip žeidžianti.

Lenkijos europarlamentarė ragina ES piliečius pasipriešinti naujausiam Briuselio valdžios užgrobimui

Redakcija
-
0
Lenkijos europarlamentarė ragina ES piliečius pasipriešinti naujausiam Briuselio valdžios užgrobimui

Sustabdykime Sutarties keitimą! – Lenkijos europarlamentarė ragina ES piliečius pasipriešinti naujausiam Briuselio valdžios užgrobimui

„Prieš tai supratę galime atsibusti visiškai naujoje realybėje, kurioje ES vykdomoji valdžia skirstys ir valdys, o lenkai bus tik tam tikroje teritorijoje gyvenantys gyventojai“, – perspėja europarlamentarė Jadvyga Višnevska (Jadwiga Wiśniewska) (PiS).

Europos Parlamentas vos ne vos uždegė žalią šviesą ES sutarčių pakeitimams – sprendimą lėmė tik 17 balsų persvara, o tai rodo, kad Europos Sąjungoje vis atsargiau žiūrima į radikalią pertvarką, galinčią lemti nacionalinių valstybių panaikinimą.

Nepriklausomai nuo balsavimo Europos Parlamente rezultatų, labai svarbu informuoti piliečius apie realias siūlomų pakeitimų pasekmes, kurių negalima nuvertinti. Šie pokyčiai ne tik veda prie ES, kokią ją pažįstame, išardymo, bet visų pirma prie savanoriško suvereniteto atsisakymo.

Jų priėmimas būtų reikšmingas žingsnis link maksimalaus pavaldumo Vokietijai ir Prancūzijai, taigi valstybės narės prarastų suverenitetą. Taip lemtų vienbalsiškumo atsisakymas Tarybos sprendimų priėmimo procese.

Šiandien nacionalinė veto teisė yra nacionalinių interesų užtikrinimo garantas, galintis užblokuoti sprendimus, žalingus Lenkijos nacionalinių interesų požiūriu.

Šio apsauginio vožtuvo panaikinimas prilygsta savanoriškam suvereniteto atsisakymui, o valstybės narės tampa pavaldžios ES daugumai, paklusniai vykdančiai Berlyno ir Paryžiaus direktyvas.

Centralizavimo procesas bus vykdomas plečiant pasidalinamąją kompetenciją į septynias naujas sritis, tokias kaip užsienio politika, sienų apsauga, saugumas, civilinė gynyba, pramonė, švietimas ir visuomenės sveikata, t. y. sritis, kurios yra labai svarbios piliečių gyvenimui. Iš pirmo žvilgsnio nekaltos pasidalijamosios kompetencijos sritys, kuriose ES turi pirmenybę, gali nedaug kuo skirtis nuo išimtinių kompetencijų. Dalijimasis kompetencija tose srityse, kurios šiuo metu yra išimtinė valstybių narių prerogatyva, gali reikšti, kad bus priimami visoms šalims aktualūs teisės aktai, net jei ne visos šalys tam pritaria. Kiti galėtų priimti sprendimus už mus.

Pritarti siūlomai reformai taip pat reiškia primesti bendrą euro valiutą visoms valstybėms narėms, gerai žinant, su kokiomis krizėmis susidūrė šios zonos šalys, praradusios galimybę formuoti savo pinigų politiką, kuri yra esminis suverenumo aspektas. Pokyčiai taip pat apima mokesčių standartizavimą ir intervenciją į sveikatos priežiūros sistemą. ES taip pat spręstų, ko mūsų vaikai ir anūkai mokysis mokyklose.

Po šūkiu „daugiau Europos“, kurį kiekviename žingsnyje nekantriai kartoja Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, slepiasi labai pavojingas ir, kas dar blogiau, tyliai įgyvendinamas nepriklausomybės praradimo scenarijus, iš esmės savanoriškas jos atsisakymas. „Naujosios ES“ šalininkai tikrovę užgožia tariama būtinybe parengti Sąjungą tolesnei plėtrai ir paspartinti sprendimų priėmimo procesą.

Tačiau niekas nekalba apie šių pokyčių kaštus, nepriimtinus iš nacionalinių valstybių perspektyvos. Be to, tvirtinimai, kad ES negali plėstis be sutarčių pakeitimų, yra klaidingi, nes dabartinės sutarčių nuostatos šį procesą leidžia.

Nereikėtų turėti iliuzijų dėl pasakojimų, kad tai ilgalaikis procesas, kurio metu neaišku, kada ir ar apskritai bus įgyvendinti pokyčiai. Šia dūmų uždanga siekiama nuslopinti piliečių budrumą ir suteikti laiko Vokietijai perimti ES kontrolę. Dar nespėjus to suprasti, galime atsibusti visiškai naujoje realybėje, kurioje ES vykdomoji valdžia, turinti pakeisti Europos Komisiją, skirstys ir valdys, o lenkai bus tik tam tikroje teritorijoje gyvenantys gyventojai, netekę atstovavimo.

Neleiskime daugumai primesti mums žalingų sprendimų. Tikėkimės, kad Europos Parlamento balsavimo rezultatai, kuriais pradedama Sutarties keitimo procedūra, bus geras ženklas ateičiai. Be mūsų nieko apie mus. Sustabdykime sutarties keitimą.

Šaltinis: Remix News

Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt ketvirtoji (lapkričio 29) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Šeši šimtai keturiasdešimt ketvirtoji (lapkričio 29) diena

Locked N’ Loaded 

Labai tikėtina, kad vienu gan…, t. y. blogu žmogumi žemėje yra mažiau. Užvažiavus ant minos, agresoriaus generolas majoras v. zavadskyi minus. Tai buvo patyręs ir pavojingas priešas, vadovavęs geriausiems 1-osios gvardijos tankų armijos daliniams. 2018 – 2021 m. buvo 4-osios Kantemirovo tankų divizijos vadu, o agresiją prieš Ukrainą pradėjo kaip 2-osios Tamanės motošaulių divizijos vadas. Jo vadovaujami vienetai 2022 m. bandė užimti Kharkiv, tačiau rudenį nuo Ukrainos gynėjų gavo stipriai į skudurus ir buvo priversti bėgti į rytus už Oskil upės. Iki teleportacijos pas raguotąjį minėtas rusų karininkas užėmė 14-ojo korpuso vado pavaduotojo poziciją.

📌 Luhansko kryptis
📍 Svatove. Okupantai skelbia, kad jiems pavyko įžengti į Synkivka, tačiau iki tol jie tokias žinias skelbė gal pusšimtį kartų. Dėl to reiktu tai vertinti kritiškai. Tęsiasi lokalios rusų atakos Novoselivkse – Stelmahivka ruože, ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
📍 Kremina. Agresorius ieško būdų atitraukti Ukrainos vienetus nuo Kupjansk, todėl suintensyvino savo veiksmus prie Terny. Pabandė pramušti Ukrainos pajėgų gynybą, ukrainiečiai savo ruožtu išlaikė pozicijas. Fiksuojamas Ukrainos vienetų sujudimas sektoriaus šiauriniame flange. Neatmestina, kad matydami rusų pajėgų telkimą šiame ruože, jie ruošiasi gynybinėms operacijoms. Taip pat, tęsiasi lokalūs susidūrimai pietiniame flange (https://t.me/ButusovPlus/6487), kontaktinėje linijoje pakitimų nėra.
📍 Lysychansk. Be pakitimų.

📌 Donecko kryptis

📍 Bakhmut. Agresorius ėmė intensyviau raketomis ir/ar MLRS atakuoti ukrainiečių svarbius logistinius taškus – smūgiuota Kostyantinivka ir Kramatorsk. Tuo tarpu, kontaktinėje linijoje tęsiasi sunkios kautynės.

📎 Šiaurinis flangas. Rusų desantininkai bando atakuoti Bohdanivka – Khromove – Ivanivske ruože. Jiems pavyko pasistūmėti Khromove, dalis gyvenvietės jų rankose.
📎 Pietinis flangas. Tęsiasi abipusės atakos, agresoriui nepavyksta užlipti ir įsitvirtinti aukštumose Klishiivka – Andriivka ruože. Tęsiasi susidūrimai ir Mayorske ruože, situacija ten nėra aiški.
📍 Avdiivka – Mariinka:
📎 Šiaurinis flangas. Nepavykus vakarykščiam bandymui apeiti Ukrainos pajėgas per Berdychi, okupantai grįžo prie mėgstamiausio užsiėmimo – kakta bando pramušti ukrainiečių gynybą prie Stepove, čia no mans land plečiasi. Tuo pačiu, rusai ir toliau bando apsaugoti savo “liežuvio” link Stepove flangus – atakuoja į šiaurę, Keramik kryptimi ir į pietus link cheminių produktų gamyklos.
📎 Rytinis flangas. Rusai vis dar negali išlysti iš pramoninio rajono. Agresoriaus karo propagandistai skelbia, kad Ukrainos gynėjai juos čia talžo minosvaidžiais ir FPV dronais. Nieko keisto, nors dėl asfaltuotos kelio dangos šis rajonas patogus judėti mechanizuotiems vienetams, tačiau jis yra pilnas ukrainiečiams gerai žinomų ir prišaudytų orientyrų.
📎 Pervomaiske ruožas. Ukrainiečiai išlaiko Tonenke – Severne ruožo gynybą, o agresoriaus bandymai pasistūmėti prie Pervomaiske taip pat baigėsi nesėkme. Tad neatmestina, kad dalį šių pajėgų agresorius ims koncentruoti prie Opytne, su tikslu paremti savo vienetų veiksmus pramoninėje zonoje (rytinis flangas).
📎 Mariinka ruožas. Be pakitimų.
📍 Vuhledar. Be pakitimų.

📌 Zaporizhia kryptis

📍 Orihiv. Tęsiasi sunkios lokalios kautynės, abi pusės siekia perimti iniciatyvą į savo rankas. Agresoriaus soc. tinkluose kalbama apie beveik nenutylančią ukrainiečių artileriją, kuri mūšio lauke dominuoja. Kad ir kaip gražiai tai skambėtų, visgi tai gali būti ne objektyvus vertinimas iš rusų pusės, o bandymas taip pasiteisinti kodėl vis dar jiems nepavyksta nupjauti Robotyne pleišto. Įvertinus įvairius pranešimus iš abiejų pusių, galima teigti, jog optimistiniu vertinimu netiesioginės ugnies srityje padėtis yra lygi, o įvertinus kitas paramos ugnimi priemones (aviaciją ir dronus), okupantai turi persvarą.

📍 Velyka Novosylka. Rusai toliau puldinėja prie Staromayorske, bet gauna atgal ir kuriam laikui apsiramina.
📌 Pietų kryptis

Prie Krynki tęsiasi susidūrimai. Nepatvirtintais duomenimis, Ukrainos gynėjai nežymiai išplėtė savo pozicijas į pietus, rusų bandymai susigrąžinti šią teritoriją nebuvo sėkmingi. Štai ir iliustratyvus to pavyzdys: https://twitter.com/ian_matveev/status/1729760234686517680. Šie, nebe trečios jaunystės kareivos giriasi, kad iš visos kuopos tik jie septyniese liko gyvi. O 79, tikėtina, tokie pat „jaunuoliai“ nebegrįžo. 😃

****************

„Zastava M75“ džipoke

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

PUTINAS NORI UŽBAIGTI KARĄ AR IŠMUILINTI VAKARUS? (2023 11 29)

↞ Strateginės aplinkybės ↠

Sakydamas kalbą G20 aukščiausiojo lygio susitikime Rusijos diktatorius Putinas pareiškė, kad teroristinė Rusijos Federacija esą siekia derybų su Ukraina. „Beje, Rusija niekada neatsisakė taikos derybų su Ukraina. Ne Rusija, o Ukraina viešai paskelbė, kad pasitraukia iš derybų proceso. Be to, buvo pasirašytas valstybės vadovo dekretas (įsakas), kuris draudžia tokias derybas su Rusija“, – sakė pasaulio teroristas Nr. 1.

Tai, kas vyksta Ukrainoje, Putinas pavadino „tragedija“ ir paragino „ieškoti būdų, kaip tai kuo greičiau užbaigti“.

Yra labai paprastas, dešimties punktų planas ir būdas visai šiai tragedijai kuo greičiau užbaigti, kurį puikiai žino visa Lietuva. Visi dešimt šio plano punktų yra „Ivan idi domoj“.

Tai, ką Rusijos teroristinė driskių gauja daro Ukrainos žemėje, nei iš tolo nepanašu į Putino ketinimus. FSB nevykėlis eilinį kartą blefuoja, mėgindamas kobros šnypštimu užmigdyti išsižiojusius Vakarų valstybių lyderius. Kad pastarieji manytų: ryt bus taika, Putinas tai žada, karas baigsis, Ukrainos remti nereikės, todėl galima ramiai iškliukinti raudono vyno, užkandant jūros gėrybėmis.

Šis Putino ėjimas skirtas ir „russkij mir“ liaudžiai, kuri turi įsitikinti, jog caras neva priverstas kariauti, nes Ukraina puola.

Ukrainos užsienio reikalų ministerijos vadovas Dmytro Kuleba nedalyvaus lapkričio 29-gruodžio 1 d. Skopjėje vyksiančiame ESBO ministrų lygio susitikime. Priežastis – Rusijos užsienio teroro ministro Sergejaus Lavrovo dalyvavimas, kurio vizito dienoms Makedonija Lavrovui specialiai atidarė savo oro erdvę. Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai taip pat boikotuoja šį ESBO susitikimą ir į jį nevyks.

Sprendimas nesėsti prie vieno stalo su karo nusikaltėliais yra teisingiausias įmanomas ėjimas šioje situacijoje. „Šiandien Europai reikia saugumo nuo Rusijos ir prieš ją, o ne kartu su ja“, – pabrėžia Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai.

O štai Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellas pareiškė, jog bus negražu, jei ES kėdė bus tuščia, todėl dalyvaus ESBO ministrų susitikime. Pasak vyriausiojo Europos diplomato, jis turi „tam tikros patirties kalbėtis su S. Lavrovu sudėtingomis aplinkybėmis“. ESBO kitą sykį galės drąsiai kviesti derybų Daesh, „Boko Haram“, „Islamo džihado“, „Hamas“ ir „al-Qaeda“ žudikus, jei jau „turi tam tikros patirties“ su pasaulio terorizmo vadeivomis.

Protas turi ribas. Beprotybė – ne.

Šiandien NATO ir Ukraina pasirašys reformų sąrašą, kurias Kijevas turi įgyvendinti, kad ateityje šalis taptų NATO nare. Skelbiama, jog šis žingsnis turėtų paskatinti Ukrainą reformuoti savo ginkluotąsias pajėgas ir kitas saugumo sritis. Tarp daugelio numatomų reformų – civilinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės užtikrinimas, nacionalinės gynybos ir saugumo strategijos kūrimas, darbas dėl ginkluotųjų pajėgų sąveikos su NATO valstybių narių kariuomenėmis, antikorupcinės reformos.

Į planą taip pat įtraukta tautinių mažumų apsauga ir žmogaus teisių bei demokratijos klausimai, kuriuos Vengrija nuolat kelia kaip sąlygą prieš užmezgant glaudesnius NATO, ES ir Ukrainos ryšius.

Tai pertekliniai reikalavimai šaliai, kurios vaikai ir eiliniai piliečiai žudomi kasdien, saugant sočių ir tingių vakariečių šeimas nuo barbarų ordų grėsmės. Vakarai pirmiausia privalo patys laikytis deklaruojamų demokratinių vertybių bei tradicijų, saugant žmogaus teises bei laisves, nekalbant apie vaiko teisių apsaugą.

Keisčiausia, jog pagrindinės šalys, neapsisprendžiančios dėl greito Ukrainos įstojimo į NATO – JAV ir Vokietija. Šios Aljanso narės nesutaria, ar minėtoje nacionalinėje programoje nurodytos reformos yra Ukrainos stojimo į NATO sąlygos, ar priemonė priartinti Kijevą prie Aljanso. Kuo daugiau paliekama miglotos abrakadabros, tuo platesnė dirva interpretacijoms ir įvairioms spekuliacijoms.

↞ Reikšmingi postūmiai ↠

Prie Avdijivkos tęsiasi smarkūs mūšiai. Driskiai apšaudo ukrainiečių pozicijas ir veržiasi į miestą didelėmis pėstininkų grupėmis, ypatingai aršiai šturmuojama kokso gamyklos teritorija. Tačiau Ukrainos ginkluotosios pajėgos neleidžia okupantams čia įsitvirtinti. Pranešama, jog teritorija nusėta okupantų lavonais.

Šią naktį rusai vėl puolė Ukrainos teritoriją. Iš Primorsko-Achtarsko krypties buvo paleistas 21 „Shahed“ bepilotis, o iš okupuotos Chersono srities – trys valdomos raketos X-59.

Visi bepiločiai bei dvi raketos buvo numušti, trečioji raketa nepasiekė savo tikslo.

Ukrainos kariuomenės generalinis štabas praneša, kad Ukrainos kariai tęsia puolamąsias operacijas Melitopolio kryptimi. Teigiama, jog ukrainiečiai pasiekė proveržį į vakarus nuo Robotynės.

↞ Trumpai ↠

Ukrainos pareigūnai patvirtino, kad buvo bandyta nunuodyti Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovo Kyrylo Budanovo žmoną Marianną Budanovą. Taip pat apnuodyti ir kiti Žvalgybos valdybos darduotojai. Įtariama, jog nuodyta sunkiaisiais metalais. Laimei, Marianna apnuodijimą išgyveno.

K. Budanovas mano, kad tai asmeninis Putino kerštas po sėkmingų Ukrainos žvalgybos agentūros operacijų Rusijos teritorijoje. Nuodijimas – itin populiari Kremliaus teroro priemonė, kurią SVR taiko operacijose užsienio šalyse.

Europos Sąjungos Taryba patvirtino papildomą finansavimą Ukrainos karių mokymui. Finansavimas bus padidintas 194 mln. eurų, o jo suma siekia 255 mln. eurų.

ES Taryba pabrėžė, kad iki šiol nuo karo Ukrainoje pradžios buvo apmokyta daugiau kaip 34 000 Ukrainos karių. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos apmoko apie 18 tūkst. ukrainiečių karių, praneša Pentagonas. Didžioji dalis mokymų vyksta Vokietijoje.

1...423424425...1 718Nuo 1 718 424 puslapis