Ugnė Matukaitytė, Skirmantė Vaičiūtė, Regimantas Gabšys ir Mindaugas Tomas Miškinis
Gegužės 20 d. 18.30 val. koncerte „Scenos pažadas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre publikai pasirodys keturi jauni ir žavūs operos solistai – sopranas Ugnė Matukaitytė, mecosopranas Skirmantė Vaičiūtė ir du skambūs baritonai – Regimantas Gabšys ir Mindaugas Tomas Miškinis.
„Scenos pažadas“ – baigiamasis šio sezono Operos stažuotojų kurso koncertas. Dar 2013 m. LNOBT įsteigė Operos stažuotojų programą, kurios dėka jauni operos solistai gauna galimybę dirbti su garsiais dainavimo pedagogais, režisieriais, dirigentais ir kaupti sceninę patirtį dalyvaudami teatro spektakliuose. Operos stažuotojų vokalo pedagogai, jaunuosius solistus ištikimai lydintys kelionėje į didžiąją sceną – daugelį savo gyvenimo metų tai pačiai scenai atidavę profesoriai Sigutė Stonytė ir Vladimiras Prudnikovas.
Koncerto „Scenos pažadas“ programoje skambės gražiausios operų arijos ir duetai, kiti vokaliniai kūriniai. Ištraukas iš LNOBT repertuare rodomų operų „Don Karlas“, „Manon“ ar „Rožės kavalierius“ teatro žiūrovai lengvai atpažins, o štai arijos iš Ambroise‘o Thomaso „Hamleto“ arba Gioacchino Rossini operų „Pelenė“ ir „Šarka vagilė“ publikai gali tapti maloniu atradimu.
Jaunųjų patirtys ir godos
Du sezonus iš eilės Operos stažuotojų programoje tobulėjusi solistė Ugnė Matukaitytė į ją pateko baigusi studijas VDU Muzikos akademijoje, profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės klasėje.
„Pirmiausiai vaidinau Serpiną Keliaujančios operos spektaklyje „Tarnaitė ponia“, vėliau – Aniną „Traviatoje“, Fraskitą „Karmen“, Įsimylėjėlę „Skraistėje“ ir Seserį Osminą operoje „Sesuo Andželika“. Labiausiai įsiminė Pusetės vaidmuo operoje „Manon“, nes jis leido man dalyvauti ir LNOBT gastrolėse Bydgoščiuje. Pusetė – absoliučiai priešingas mano būdui personažas: tai lengvabūdė koketė, itin pasitikinti savimi. Bet gražiausia suknelė, kurią teko vilkėti dainuojant teatro spektakliuose, visgi buvo ne Pusetės, o Stelos iš operos „Hofmano istorijos“. Tokios suknelės ir pati visai norėčiau savo koncertiniams pasirodymams“, – neslepia U. Matukaitytė.
Baritonas Regimantas Gabšys magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje užbaigė pernai. Jo pedagogas buvo prof. V. Prudnikovas, su kuriuo pratęsė darbą ir kaip teatro stažuotojas.
„Kadangi LNOBT šį sezoną ruošėsi „Don Žuano“ premjerai, tai stažuotės metu parengėme Don Žuano partiją: kas žino, gal turėti ją savo „kišenėje“ kada nors pravers. O kol kas džiaugiuosi gavęs galimybę atlikti Šonaro partiją „Bohemoje“ – tai didžiausias iki šiol mano atliktas vaidmuo. Dar buvo Markas ir Daktaras Spineločis „Džanio Skikio“ premjeroje, Marulas „Rigolete“, Markizas „Traviatoje“. Netrukus su keliais vaidmenimis debiutuosiu ir operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“. Tikrai nemažai patirties per metus pavyko įgyti. Ateityje irgi bandysiu savo jėgas LNOBT rengiamose solistų perklausose“, – žada R. Gabšys.
Debiutai teikia vilčių ateičiai
Šįmet magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Irenos Milkevičiūtės klasėje, baigiantys solistai Skirmantė Vaičiūtė ir Mindaugas Tomas Miškinis operos stažuotę LNOBT pratęs ir ateinantį sezoną.
„Didžiausią įspūdį kol kas paliko atlikta Moterėlės partija Felikso Bajoro operoje-balete „Dievo avinėlis“. Ir dėl to, kad tai buvo pats pirmasis mano pasirodymas LNOBT spektaklyje, įvykęs dar sezono pradžioje, kai viskas teatre atrodė nauja ir nepažįstama, ir dėl to, kad manajam personažui kompozitoriaus priskirta itin reikšminga bei prasminga baigiamoji kūrinio scena. Vėliau teko rengti vaidmenis dviejose G. Puccini Triptiko dalyse: dainavau Abatę operoje „Sesuo Andželika“ ir Čieską operoje „Džanis Skikis“. Dar buvo Flora Bervua „Traviatoje“ ir Džiovana „Rigolete“, – visi šie vaidmenys be galo skirtingi, jie atnešė įvairiapusės patirties. Po kiekvieno pasirodymo kartu su stažuotės vokalo pedagoge prof. S. Stonyte analizuodavome, kas man scenoje pavyko, o kas galėjo būti ir geriau. Apskritai pirmųjų stažuotės metų rezultatai suteikė nemažai vilčių ateičiai“, – vertina Skirmantė Vaičiūtė.
Mindaugas Tomas Miškinis ir Skirmantė Vaičiūtė
Baritonui Mindaugui Tomui Miškiniui debiutuoti LNOBT scenoje pavyko stažuotei nė neprasidėjus: „Tiesiog sėkmingai įveikiau solistų perklausą ir gavau du vaidmenukus „Hofmano istorijose“. Iškart po to sulaukiau kvietimo pasirodyti operose „Karmen“ bei „Madam Baterflai“. Šiame sezone dalyvavau G. Puccini Triptiko premjeroje, parengęs Kurmio partiją „Skraistėje“ ir Marko – operoje „Džanis Skikis“. O didžiausias kol kas teatro man patikėtas vaidmuo – tai Marčelo partija „Bohemoje“. Ją pristačiau ne tik LNOBT, bet ir Burgaso mieste Bulgarijoje, kur 2023 m. buvo pavykę laimėti antrąją vietą tarptautiniame Stoyano Popovo dainininkų konkurse. Marčelo vaidmenyje aš tiesiog „maudžiausi“, nes mano balsui labai tinka G. Puccini operų muzika. Esu dėkingas teatrui už tai, kad pasitikėjo manimi ir suteikė galimybę „pilna koja“ įšokti į sceną“, – akcentuoja M. T. Miškinis.
Kartu su šio sezono LNOBT stažuotojais-diplomantais koncerte „Scenos pažadas“ dalyvaus ir du buvę teatro stažuotojai, šiandien sukaupę jau nemažą vaidmenų kraitį LNOBT repertuaro spektakliuose: tai mecosopranas Evelina Volodkovič ir tenoras Karolis Kašiuba.
Fortepijonu koncerto solistams akompanuos LNOBT koncertmeisterė Lina Giedraitytė. Koncertas „Scenos pažadas“ gegužės 20 d. 18.30 val. žiūrovų lauks LNOBT Raudonojoje fojė.
Lina Giedraitytė, Ugnė Matukaitytė, Skirmantė Vaičiūtė, Regimantas Gabšys ir Mindaugas Tomas Miškinis
Kremliaus botoksinis pats atvykti neišdrįso, o delegacijos vadovu paskyrė propagandistą, buvusį kultūros ministrą ir v. putino patarėją v. medinskyi. 2022 m. pavasarį jis buvo pirmosios rusų derybų su Ukraina delegacijos vadovas. Tuomet šios derybos neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Šiandien jis teigia tikįs pratęsti 2022 m. derybas.
Akivaizdu, kad Ukrainos prezidentas V. Zelenskyi negali su šituo klounu susitikti ir kalbėtis apie nieką, tad tikėtina derybų su konkrečiais sprendimais nebus. Panašu, kad Ukrainos pusę atstovaus gynybos ministras R. Umerovas, tačiau akivaizdu – šios „derybos“ tėra rusų cirkas, imitacija ir siekis išprovokuoti ukrainiečius pasielgti taip, kad jų „neadekvatumą“ būtų galima „parduoti“ D. Trumpui.
Rusų URM bando šaipytis iš V. Zelenskyi neva kas jis toks, kad su juo susitiktų didžiausias planetos Žemė putka. Tikėtina, tai jų reakcija į Ukrainos prezidento ankstesnius pareiškimus, kad putinas į Stambulą atvykti neišdrįs.
Agresorius Ukrainos teritoriją atakavo su 110 dronų Shahed ir dronų-masalų. Ukrainiečiai teigia numušę 62 dronus, o 29 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Ukrainos pajėgos dronais atakavo Rostov prie Dono sritį.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšiai įprastiniuose ruožuose tęsiasi. Rusai toliau puola Sumy srities pasienyje, o ukrainiečiai tęsia operacijas Tiotkino, Novyi Put ir Popovka – Demidovka ruožuose.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Sektoriuje tęsiasi štilis. Esminių pakitimų nefiksuota.
Lyman. Agresorius pasigerino savo pozicijas Nove (vakarinis Zherebeco upės krantas). Tuo pačiu, okupantai skelbia užėmę Torske (rytinis Zherebeco krantas, apie 4 km į pietus nuo Yampolivka). Ukrainos pusė paneigė šią informaciją – rusai buvo prasiveržę į gyvenvietę gegužės 9 d., iškėlė savo skudurą ir tai nufilmavo. Po to juos visus Ukrainos gynėjai pavertė saulėgrąžų trąšomis. Gyvenvietę ir toliau kontroliuoja Ukrainos vienetai. Tačiau aišku, kad agresorius intensyvina veiksmus palei upę Zherebec. Vis daugiau yra duomenų, kad rusai iš čia judės link Lymano (į pietus), o ne link Borova (į vakarus).
Syversk. Be pakitimų.
Donetsko kryptis.
Konstyantynivka. Okupantai dar šiek tiek pasistūmėjo ruože Malynivka – Nova Poltavka – Novoolenivka (vakarinis Toretsko flangas). Kritiškai svarbu šioje vietoje stabilizuoti padėtį. Priešingu atveju gali komplikuotis ukrainiečių padėtis Pokrovsko ir Konstyantynivka sektoriuose.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Snukiadaužis tęsiasi, kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Konstyantinopil. Padėtis Bahatyre išlieka sudėtinga. Rusai sugeba įsiveržti į gyvenvietę, tačiau bent kol kas Ukrainos gynėjai sugeba juos išlukštenti. Kaip ir kitur, okupantai užsiima „vėliavnešyste“. Įsiveržia į kokius griuvėsius, pamojuoja savo trijų spalvų skuduru ir paskelbia – „Bahatyr naš“. Tačiau po to tokie „vėliavnešiai“ būna utilizuojami. Vieną iš pavyzdžių galite matyti pridedamoje nuotraukoje.
Aukšto rango Briuselio valdininkas, į Lietuvą parskrendantis verslo klase tik tam, kad pakliūtų į TV ekranus, reiškiantis „ypatingą asmeninę“ nuomonę laiškais iš Briuselio.
Žmogus – politinė šmėkla, vaiduoklis, neturintis jokios įtakos politiniams procesams Lietuvoje jau senai, kaip senai praradęs ryšį su lietuviškąja realybe.
Iš asmeninės patirties – ėjau profsąjungos protesto kolonos priekyje eisenoje Gedimino prospektu link vyriausybės, kai Kudirkos aikštės prieigose pradėjo gretintis su lapės šypsenėle veide ir spraustis tarp pirmų einančių. Piktai riktelėjau, kad pasitrauktų. Dingo…
Partija apie jį galėtų knygą parašyti. Apie nuotykius Rubicon juodosios buhalterijos byloj, už ką politikai iškomandiravo tiesiai iš sveikatos apsaugos ministrų kuo toliau nuo savęs – į Briuselį.
Andriukaičio žinia, skirta Vaitkaus 10 proc. rinkėjų – aš jums ne priešas. Draugas. Gaunantis apie 26 tūkst. per mėnesį ten. Ne Lietuvoj.
Priprantant prie tokio atlyginimo ir žinant – tokį postą jam sugeneravo lietuviai žiopliai, dar ne tą gali įsiteikdamas pasakyt. Nenustebčiau šio žmogaus pareiškimais apie Hitlerio nuomonę ar Pol Poto. Arba Putino nuomonę. Juk tai demokratijos pagrindinė vertybė.
Vaitkaus pareiškime Baltarusijoje, jog Lietuvoje nėra teisėto prezidento, eurobiurokratas nieko blogo nemato. Tai ne veiksmas. Tai nuomonė.
Apsimeta nesuprantantis – Vaitkaus pareiškimas Rusijai – galimybė pradėti kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Pretekstas. Dingstis, kurią teikia išdavikas.
Manau, sąmoningai aptartas su Rusijos slaptomis tarnybomis, garantavusiomis jam saugumą ir matyt pasilikimą Baltarusijoje, Vaitkaus gerai apgalvotas veiksmas prieš mūsų valstybę.
Nusikirtusiam ryšį su realiu lietuvių gyvenimu eurobiurokratui viso labo tik Vaitkaus nuomonė, kurią gerbiąs.
Kaip žinoma, 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, jog tai, kad Seimas iki šiol nėra priėmęs partnerystės įregistravimo tvarką reguliuojančio įstatymo, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams.
Taip pat Teismas čia konstatavo, jog neįsigaliojusi Civilinio kodekso nuostata tiek, kiek, pagal ją, partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas visuomenėje ir teisininkų bendruomenėje sukėlė daug diskusijų. Vieni paskubėjo jį ginti, o kiti kritikuoti. Šis nutarimas iš tiesų labai kontroversiškas, jam galima būtų padėkoti nebent už tai, kad dar geriau parodė, kokioje konstitucinėje krizėje mes esame. Todėl norint pateikti šio nutarimo komentarą, net neaišku, nuo ko čia reiktų pradėti.
Pradžioje norėjosi rašyti šio nutarimo „recenzijos“ formatą, nes šis nutarimas labiau panašus į mokslinį straipsnį ar kursinį darbą. Vis dėlto, net rašto darbas turi nenukrypti nuo jo pavadinime suformuluoto turinio, o čia – pusė viso teksto sudaro informacija, nesusijusi su teksto pavadinime įvardytų Civilinio kodekso nuostatų konstitucingumo vertinimu.
Vis tik pasirinkau tradicinio komentaro formatą, nes šis nutarimas turi ne tik esminių turinio ir formos trūkumų, bet kelia ir Konstitucinio Teismo konstitucinių įgaliojimų ir jo nešališkumo, o taip pat – Konstitucijos aiškinimo ir kitų platesnių, su visa mūsų konstitucine santvarka susijusių, klausimų.
Taigi, šio komentaro turinį galima suskirstyti į trumpus atsakymus į dešimt santykinių klausimų.
Pirmi penki klausimai bus susiję su Konstitucijos aiškinimu:
1) Ar Konstitucijos aiškinimą gali lemti užsienio šalių teismų sprendimų „tendencijos“?
2) Ar Konstitucijos aiškinime galima „apeiti“ nepatogias Konstitucijos nuostatas?
3) Ar konstitucinė šeimos samprata apima teisę į partnerystę?
4) Ar Konstitucija gali būti „stereotipas“?
5) Ar būtina „seksualizuoti“ Konstituciją? Kiti trys klausimai bus apie Konstitucinio Teismo įgaliojimus:
6) Ar Konstitucinis Teismas gali tirti negaliojančių nuostatų konstitucingumą?
7) Kas yra legislatyvinė omisija: ar Konstitucinis Teismas gali spręsti, kokius įstatymus turi priimti Seimas?
8) Ar Konstitucinis Teismas turi laikytis Konstitucijos? O užbaigsiu šį komentarą šiais dviem klausimais:
9) Ar ši konstitucinės justicijos byla gali būti laikoma priimta bešališko teismo?
10) Ar šis Konstitucinio Teismo nutarimas įpareigoja?
Vaidotas Vaičaitis
1. Ar Konstitucijos aiškinimą gali lemti Europos ar užsienio šalių teismų sprendimų „tendencijos“?
Jau buvo minėta, kad vienas iš pagrindinių šio nutarimo trūkumų yra tas, kad pusė jo turinio yra skirta Europos Tarybos teisės aktų, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijos, Europos Sąjungos teisės aktų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudencijos ir net keturių užsienio šalių (Austrijos, Latvijos, Vengrijos ir Vokietijos) Konstitucinių Teismų sprendimų apžvalgai partnerystės klausimu, kurios pabaigoje pateiktas toks apibendrinimas: „apibendrinant pažymėtina, kad minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencija rodo bendrą tendenciją, kad tos pačios lyties poroms turi būti suteikiamas teisinis pripažinimas ir apsauga“.
Taigi, galima priminti, jog kursinių ar kitų rašto darbų metodiniuose nurodymuose paprastai būna rekomendacija į nacionalinę analizę įtraukti ir lyginamąjį tyrimą, tačiau tokio lyginamojo tyrimo turinys turi būti ne šiaip jo aprašymas, o koreliuoti su nacionalinio tyrimo turiniu ir neviršyti pastarojo apimties. Kitaip tariant, net ir mokslinei publikacijai galioja taisyklė, jog lyginamasis tyrimo metodas negali sudaryti pusės rašto darbo turinio, nebent lyginamoji perspektyva būtų paminėta pačiame darbo pavadinime. Taigi, Lietuvos konstitucinės teisės rašto darbe ar moksliniame straipsnyje lyginamąjį metodą galima naudoti tik tokiu atveju, jei tyrėjas atskleistų aiškinamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų ir užsienio šalių Konstitucijų lyginamų nuostatų panašumus ir skirtumus.
Beje, įdomumo dėlei pasakytina, jog šiame nutarime Konstitucinis Teismas pateikė ne tik kai kurių užsienio ir Europos teismų sprendimų santrauką, tačiau paminėjo ir kai kurias Europos Tarybos institucijų rezoliucijas bei rekomendacijas, kurios kaip soft law šaltinis būtų reikšmingos nebent politologiniam rašto darbui ir tyrimui.
Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas nėra rašto darbas, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos negalima aiškinti užsienio šalių ar Europos teismų sprendimų (ar juo labiau Europos Tarybos rekomendacijų) pagrindu, šių šaltinių pateikimo nutarime tikslas taip ir lieka neaiškus.
Vis dėlto, pastarasis „neaiškumas“ kažkiek išaiškėja šio nutarimo lyginamojo tyrimo „apibendrinimuose“, kuriuose Konstitucinis Teismas formuluoja užsienio Konstitucinių Teismų (kaip ir Europos teismų) jurisprudencijos „tendencijas“ dėl partnerytės instituto įteisinimo. Kitaip tariant, „lyginamosios dalies“ apibendrinimas visgi leidžia suprasti, jog Konstitucinis Teismas norėtų, kad Lietuvos teisinė sistema taip pat sektų šiomis „tendencijomis“.
Tačiau panašių „tendencijų“ formulavimas yra ne teisės, o kitų socialinių mokslų dalykas, o noras sekti „tendencijomis“ išeina iš teismų (o ypač – iš Konstitucinio Teismo) kompetencijos ribų ir priskirtinas politikos sričiai. Juolab, kad užsienio Konstitucinių Teismų jurisprudencijoje pastaruoju metu galima būtų rasti ir visiškai priešingų sprendimų partnerystės klausimais (nei pateikti „apibendrinimuose“), kurie galbūt artimiausiu metu irgi gali tapti „tendencijomis“. Todėl ateityje Konstitucinis Teismas turėtų atsisakyti pateikinėti savo nutarimuose tiek „lyginamąjį tyrimą“, tiek ir vyraujančių jurisprudencinių „tendencijų“, įskaitant tendencingų bei selektyvių užsienio teismų sprendimų atrinkinėjimo, praktikos.
Kaip žinoma, tendencijos (kaip ir vėjas) dažnai keičiasi, tačiau taip greitai nesikeičia Konstitucinio Teismo konstituciniai įgaliojimai, numatyti pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Kitaip sakant, būtent Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai leidžia teisėjams nepasimesti „tendencijų“ ieškojimuose ir suvaldyti savo politines ar kitas preferencijas.
2. Ar Konstitucijos aiškinime galima „apeiti“ nepatogias Konstitucijos nuostatas?
Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavo, jog jis „netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai“, numatančiai, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.
Vis dėlto, tik moksliniame tyrime autorius gali pats apsibrėžti tyrimo apimtį, tačiau Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, to daryti negali. Šiuo atveju, Konstitucinio Teismo konstitucingumo kontrolės apimtį nurodo pati Konstitucija, pagal kurią, ši apimtis yra ne kokios nors kelios selektyviai pasirinktos Konstitucijos nuostatos, o visa Konstitucija. Kitaip tariant, Konstitucija reikalauja, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl įstatymo nuostatos konstitucingumo, vertintų ją visos, o ne dalies Konstitucijos atžvilgiu. Toks Konstitucijos reikalavimas sudaro sąlygas Konstituciniam Teismui priimti konstituciškai pagrįstą sprendimą, t. y. tokį, kuris eliminuotų galimybę visuomenei primesti Konstitucinio Teismo teisėjų politines preferencijas ir pasaulėžiūrinius įsitikinimus.
Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, siekdamas į konstitucinę šeimos sampratą įtraukti tos pačios lyties porų partnerystės galimybę, tokios savo pozicijos nevertino tiek Konstitucijos 135 bei 138 straipsnių, tiek ir viso 38 straipsnio atžvilgiu, t. y. neatskleidė, ką reiškia jo 2 dalies nuostata, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ ir kaip ji koreliuoja su 3 dalies nuostata, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ bei su 6 ir 7 dalyse numatyta „tėvų“ samprata.
Pagaliau, Konstitucinis Teismas čia netyrė, kaip konstitucinė šeimos samprata koreliuoja su Konstitucijos 26 straipsnio 6 dalimi, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Aišku, šiuo aspektu yra ir daugiau svarbių Konstitucijos nuostatų, kurių Teismas paprasčiausiai neįtraukė į savo konstitucinės priežiūros tyrimo laiką. Taigi, šiame nutarime Konstitucinio Teismo pateiktas argumentavimas yra ne tik metodologinis trūkumas, tačiau – ir esminė klaida, kuri neleido Konstituciniam Teismui prieiti prie objektyviai pagrįsto sprendimo.
3. Ar konstitucinė šeimos samprata apima teisę į partnerystę?
Dabar galima kiek plačiau pasisakyti apie konstitucinės šeimos sampratos santykį su partnerystės institutu. Įdomu yra tai, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime kažkur tarp Konstitucijos 38 straipsnio pirmųjų dviejų dalių eilučių („(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ bei „(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“) „atrado“ registruotos partnerystės institutą, kuris, neva pagal 29 straipsnį, turėtų apimti ir teisę į „tos pačios lyties porų“ partnerystės registravimą.
Vis dėlto, skirtingai nei teigia Konstitucinis Teismas, nei minėtose Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 dalyse, nei kitose Konstitucijos, su šeimos samprata susijusiose, nuostatose negalėtume rasti partnerystės instituto. Todėl Civilinio Kodekso 3.229 straipsnyje numatyto registruotos partnerystės instituto sukūrimas yra Seimo teisė ir diskrecija, o ne pareiga.
Dar daugiau, šis institutas (ypač – tos pačios lyties) negali būti siejamas su konstitucine šeimos samprata. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, visi asmenys Lietuvoje gali pasirinkti bet kokią tarpusavio faktinio sugyvenimo formą, tačiau Konstitucijoje numatyta tik viena privaloma registruota „partnerystė“ – tai vyro ir moters santuoka, kurios sudarymas, beje, visiems abiejų lyčių asmenims Lietuvoje, pagal Konstituciją, nėra nei privalomas, nei ribojamas.
Kaip ne kartą jau buvo minėta, Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtintos dvi šeimos atsiradimo formos:
i) vyro ir moters santuoka (38 str. 3 d.) bei
ii) tokia, kuri kyla iš tėvų santykių su savo vaikais, t. y. iš „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ instituto (38 str. 2 d.).
Konstitucinę šeimos sampratą kaip santykius tarp vaikų (iš vienos pusės) ir abiejų lyčių tėvų (iš kitos pusės) patvirtina ne tik Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių prigimtinis pobūdis (nes žmogaus prigimtinės teisės ir kyla iš žmogaus prigimties), bet ir jau minėtos Konstitucijos 38 str. 6 ir 7 dalies nuostatos, mininčios tėvų pareigas vaikams ir vaikų pareigas tėvams. Kitaip tariant, dviejų moterų pora negali būti vadinama vaiko „tėvais“ Konstitucijos 38 straipsnio prasme. Kadangi, kaip minėta, nei Konstitucijos 38 straipsnyje, nei kitose Konstitucijos nuostatose nėra numatytas partnerystės institutas, šiame Konstitucinio Teismo nutarime vartojamas „santuokos nesudariusių asmenų porų“ terminas gali būti priskirtas konstitucinei šeimos sampratai tik Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatytos „motinystės, tėvystės ir vaikystės“ kontekste, t. y., kai nesudarę santuokos tėvas ir motina augina savo vaikus.
Jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad būtent tokia šeimos samprata yra pateikta Konstitucijos 2011 m. rugsėjo 28 d. ir 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose, kuriais Konstitucinis Teismas remiasi ir šioje byloje.
Aišku, Konstitucinis Teismas gali keisti savo precedentus, tačiau tokį savo žingsnį jis turi pagrįsti (ko jis čia nepadarė), be to, Konstitucinio Teismo precedentų reinterpretavimas negali keisti pačios Konstitucijos, įskaitant ir jos 38 straipsnio nuostatas. Konstitucijos keitimas numatytas jos XIV skirsnyje. Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo minėta ankstesniame skyrelyje, Konstitucija negali būti aiškinama kaip privilegijuojanti kurią nors asmenų grupę jų socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų atžvilgiu, nes tai draudžia ne tik Konstitucijos 29 straipsnis, bet ir pati Konstitucijos kaip bendrojo gėrio, t. y. įvairių konstitucinių vertybių ir skirtingų konstitucinių gėrių balanso, samprata.
4. Ar Konstitucija yra „stereotipas“?
Čia įdomu yra tai, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimą į konstitucinę šeimos sampratą įtraukti tos pačios lyties porų apsaugą grindė ir tam tikrais sociologiniais argumentais, be kita ko, pasiskolintais ir iš EŽTT jurisprudencijos. Šiame nutarime jis pakartojo savo ankstesnius teiginius, jog „tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas […] diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos.“
Vis dėlto, čia neaišku, ką Konstitucinis Teismas laiko „stereotipais“. Jei „stereotipu“ yra laikomas Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių prigimtinis pobūdis ir Konstitucijos 38 straipsnyje įvardyta vyro ir moters santuoka bei „motinystė, tėvystė ir vaikystė“, tuomet ir pati Konstitucija turėtų būti laikoma „stereotipu“.
Beje, tai, kas vienam asmeniui yra „stereotipas“, kitam gali būti kažkas visai kita. Ne Konstitucinis Teismas, o būtent parlamentas, kurio sudėtyje galime rasti įvairių visuomenės socialinių grupių atstovų, yra institucija, kompetentinga vertinti valstybės „socialinę tikrovę“ ir ją atspindėti įstatymų leidyboje.
Bet kuriuo atveju, Konstitucinio Teismo teiginiai apie „vyraujančios daugumos visuomenės narių stereotipus“ yra ne teisiniai, o sociologinio pobūdžio postulatai, apie kuriuos spręsti ir kuriuos vertinti Konstitucinis Teismas neturi jokios kompetencijos.
Be to, sociologinį Konstitucinio Teismo nutarimo turinį sustiprina ir kitas jo teiginys, kad „reguliuodamas šiuos [šeimos] santykius, įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės“.
Tačiau ne Konstitucinis Teismas, o būtent parlamentas, kurio sudėtyje galime rasti įvairių visuomenės socialinių grupių atstovų, yra institucija, kompetentinga vertinti valstybės „socialinę tikrovę“ ir ją atspindėti įstatymų leidyboje.
Kitas „sociologinis“ šio nutarimo teiginys yra apie tai, kad ginčijamas (beje, negaliojantis) Civilinio kodekso 3.229 straipsnis „diskriminuoja šeimos santykius faktiškai sukūrusius tos pačios lyties asmenis“.
Tačiau Konstitucinis Teismas yra teisės aktų teisėtumo ir konstitucingumo teismas ir negali spręsti dėl hipotetinių asmenų, „faktiškai sukūrusių šeimos santykius“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją (102 ir 105 straipsnius) sprendžia, ar įstatymui neprieštarauja Prezidento dekretai ir Vyriausybės nutarimai, o asmenų „faktinių santykių“ problemų sprendimas yra bendrosios kompetencijos teismų įgaliojimų dalis.
Taigi, Konstitucinis Teismas neturi nei įgaliojimų, nei profesinės kompetencijos tirti ir kaip nors vertinti „visuomenės stereotipų“, „socialinės tikrovės“ ir asmenų tarpasmeninių „faktinių santykių“. Kitaip tariant, Konstitucinio Teismo nutarimo turinys neturėtų būti panašus į sociologijos ar šeimotyros specialisto pranešimą, nes šio Teismo teisėjai neturi nei konstitucinių įgaliojimų, nei profesionalių žinių šiuo klausimu.
5. Ar būtina politizuoti ir „seksualizuoti“ Konstituciją?
Viena iš šio nutarimo problemų yra Konstitucinio Teismo bandymas Konstitucijos aiškinimo procese politizuoti ir net „seksualizuoti“ Konstituciją.
Šiame nutarime vartojami „seksualinės orientacijos“ ir „lytinės tapatybės“ (angl. gender identity) terminai nėra minimi Konstitucijoje ir iš jos nekyla. Jau ne kartą buvo pastebėta, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, neturėtų primesti tokio įsitikinimo, pagal kurį asmens „lytinė tapatybė“ gali nesutapti su jo biologine lytimi, nes tiek pastarasis, tiek ir „seksualinės orientacijos“ terminas pagrindžia tam tikrą politinę ideologiją, paskutiniais keliais dešimtmečiais pradėtą vartoti politiniame diskurse.
Kaip žinoma, teismai nėra politinės pasaulėžiūros pagrindu formuojamos institucijos, todėl jie turėtų vengti savo spendimuose perimti politinio diskurso terminiją ir juo labiau – pasisakyti kurios nors vienos politinės stovyklos labui, nes taip pažeistų esminius teismų kaip nepriklausomų arbitrų principus.
Beje, keista, kad Konstitucinis Teismas „seksualinės orientacijos“ sąvoką, niekaip nepagrindęs, susiejo su Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta „šeimos gyvenimo“ apsauga.
Dar daugiau, Teismas seksualinę orientaciją „atrado“ ir Konstitucijos 29 str. 2 dalyje, išvardijančioje devynis diskriminavimo (tiksliau – draudimo teikti privilegijas) kriterijus. Teismas čia pakartojo savo ankstesnę poziciją, jog šis draudimo teikti privilegijas sąrašas nėra baigtinis ir todėl „viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos“.
Jau ankstesniame savo komentare atkreipiau dėmesį, jog 29 str. 2 dalyje išvardytų kriterijų sąrašas yra baigtinis, be to, kaip minėta, „lytinės tapatybės“ ir „seksualinės orientacijos“ sąvokų turinys kyla iš politinio, o ne teisinio diskurso, todėl be atitinkamo Konstitucijos pakeitimo jų niekaip negalima primesti Konstitucijos 29 straipsnio ar kitų Konstitucijos nuostatų turiniui.
6. Ar Konstitucinis Teismas gali tirti negaliojančių nuostatų konstitucingumą?
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime nagrinėjo neįsigaliojusio Civilinio Kodekso XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ 3.229 straipsnio konstitucingumą, kuriame pateikta nuoroda į partnerystės institutą tik tarp vyro ir moters.
Be to, Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje teigiama, jog minėtos Civilinio kodekso normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.
Tačiau, kaip buvo minėta, toks įstatymas nėra priimtas. Gaila, bet Konstitucinis Teismas šioje byloje net nekėlė klausimo, ar jis gali spręsti dėl negaliojančios nuostatos konstitucingumo, tačiau, vis dėlto, nusprendė, kad minėtas (neįsigaliojęs) Civilinio kodekso 3.229 straipsnis prieštarauja konstituciniam lygiateisiškumo principui ir kai kurioms kitoms Konstitucijos nuostatoms. O spręsdamas dėl minėto įstatymo 28 straipsnio konstitucingumo, Teismas nusprendė vertinti ne jo nuostatas, o faktą, kad Seimas daugiau kaip dvidešimt metų nepriima partnerystės įstatymo.
Taigi, čia kyla du klausimai: pirmas, ar Konstitucinis Teismas turi teisę vykdyti konstitucingumo priežiūrą negaliojančių įstatymo nuostatų atžvilgiu, ir antras, ar jis turi įgaliojimus konstitucinės priežiūros ribose vertinti tai, kad Seimas priima vienus įstatymus, o nepriima kitų?
Šiame skyrelyje pamėginsiu atsakyti į pirmą klausimą, o paskesniame – į antrą.
Taigi, atsakant į pirmą klausimą, reikia pasakyti, jog iš vienos pusės, Konstitucijos 102 straipsnis nustato, kad „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai“, nedetalizuodamas, ar čia minimų „įstatymų“ (kaip konstitucinės priežiūros objekto) samprata apima ir įstatyme minimas, bet neįsigaliojusias nuostatas. Tačiau iš kitos pusės, Konstitucijos 107 str. 1 dalyje numatyta, kad įstatymai „negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, jog „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“, o „tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą“.
Iš pastarųjų nuostatų matome, jog Konstitucija konstitucinę priežiūrą sieja su tais teisės aktais, kuriuos galima taikyti (visų pirma, teisme). Taigi, darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas neturėjo kompetencijos vykdyti konstitucinės priežiūros neįsigaliojusių įstatymo nuostatų atžvilgiu, nes jos negalėjo būti taikomos Konstitucijos 107 ir 110 straipsnio prasme.
Beje, neįsigaliojusių įstatymo nuostatų konstitucinė kontrolė būtų panaši į vadinamą išankstinės konstitucingumo kontrolės kompetenciją, kurią turi Prancūzijos Konstitucinė Taryba, bet kurios neturi Lietuvos Konstitucinis Teismas.
7. Kas yra legislatyvinė omisija: ar Konstitucinis Teismas gali spręsti, kokius įstatymus turi priimti Seimas?
Atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje teigiama, jog „Civilinio kodekso Trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.“
Kaip žinoma, toks įstatymas nebuvo priimtas jau dvidešimt penkerius metus, t. y. nuo Civilinio kodekso priėmimo 2000 metais. Nežiūrint to, Konstitucinis Teismas ne tik nusprendė tirti neįsigaliojusios įstatymo nuostatos konstitucingumą, bet ir konstatavo, jog minėtas įstatymo leidėjo „neveikimas“ yra „teisės spraga“ ir net „legislatyvinė omisija“, todėl šis neveikimas neva prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams.
Vis dėlto, negalima sutikti su Teismo pozicija dėl keleto priežasčių. Visų pirma, „teisės spraga“ yra teisės teorijos ar sociologijos sąvoka, todėl spręsti apie tai, kokios teisinio reguliavimo spragos egzistuoja visuomenės gyvenime (ir tokias spragas naikinti), yra ne teismo, o įstatymų leidėjo kompetencija.
Taip yra todėl, kad vienoms visuomenės grupėms kokio nors klausimo nesureguliavimas gali atrodyti kaip teisės spraga, o kitoms – visai ne. Taigi, Konstitucinis Teismas gali nurodyti, kokius įstatymus reikia priimti tik netiesiogiai, t. y. savo kompetencijos ribose vykdydamas konstitucinę kontrolę.
Tiesa, Konstitucinis Teismas gali konstatuoti teisės spragos egzistavimą tik vienu atveju, t. y. tuomet, kai konkretus įstatymas yra numatytas Konstitucijoje, tačiau Seimas jo nepriima. Pavyzdžiui, Konstitucijos 55 straipsnyje numatyta, kad „Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“, tačiau Seimas vengtų priimti tokį įstatymą. Arba dar geresnis legislatyvinės omisijos pavyzdys Lietuvos teisinėje sistemoje buvo, pavyzdžiui, dėl Konstitucinių įstatymų sąrašo įstatymo, kurio priėmimas numatytas Konstitucijos 69 str. 3 dalyje, tačiau kurį Seimas priėmė tik praėjus dvidešimčiai metų po Konstitucijos priėmimo. Taigi, tik tokia situacija leidžia kalbėti apie teisės spragą ir ją vadinti „legislatyvine omisija“.
Partnerystės įstatymas ar kitas su partnerystės institutu susijęs įstatymas, kaip jau buvo minėta, nebuvo priimtas, nėra minimas Konstitucijoje bei niekaip negali būti iš jos išvestas. Todėl Seimo sprendimas jo nepriimti negali būti traktuojamas kaip teisės spraga ar legislatyvinė omisija. Kitaip tariant, įstatymų leidėjo sprendimas priimti ar nepriimti Partnerystės įstatymą (ar kitą su partnerystės institutu susijusį įstatymą) yra išimtinai Seimo teisė ir diskrecija.
Tačiau net ir legislatyvinės omisijos konstatavimo atveju, Konstitucinis Teismas negali jos pripažinti „prieštaraujančia Konstitucijai“, nes, kaip minėta, konstitucinė priežiūra vykdoma galiojančių teisės aktų atžvilgiu, kurie gali būti taikomi. Tuo tarpu Partnerystės įstatymas ar kitas su partnerystės institutu susijęs įstatymas, kaip jau buvo minėta, nebuvo priimtas, nėra minimas Konstitucijoje bei niekaip negali būti iš jos išvestas. Todėl Seimo sprendimas jo nepriimti negali būti traktuojamas kaip teisės spraga ar legislatyvinė omisija. Kitaip tariant, įstatymų leidėjo sprendimas priimti ar nepriimti Partnerystės įstatymą (ar kitą su partnerystės institutu susijusį įstatymą) yra išimtinai Seimo teisė ir diskrecija.
Aišku, tai, kad Civiliniame Kodekse daugiau kaip dvidešimt metų yra nuoroda į neegzistuojančio įstatymo priėmimą, nėra kokybiškos įstatymų leidybos pavyzdys, todėl, jei Seimas ir toliau manytų, kad tokio įstatymo nereikia, jis turėtų panaikinti minėtas Civilinio Kodekso blanketines nuorodas.
8. Ar Konstitucinis Teismas turi laikytis Konstitucijos, įskaitant valstybės valdžios padalijimo principą?
Kaip žinoma, šiame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė ne tik negaliojančių įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimu, tačiau pateikė ir tam tikrų pasiūlymų Seimui bei rekomendacijų teismams. Taigi, Konstitucinis Teismas čia konstatavo, jog pagal Konstituciją, „įstatymų leidėjas turi pareigą [per protingą laiką] užtikrinti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą“.
Be to, pasak Teismo, reguliuodamas šiuos santykius, Seimas negalėtų numatyti tik galimybę sudaryti „tarpusavio susitarimus dėl bendro gyvenimo (kohabitacijos)“, nes tokie susitarimai, pasak Teismo, „nesuteikia santuokos nesudariusioms asmenų poroms deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrina pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, kaip antai jais negalima susitarti dėl tokių svarbių bendram poros gyvenimui aspektų, kaip mokesčiai, socialinė apsauga, paveldėjimas, migracija ir kt.“
Taip pat čia Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas negalėtų „įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“.
Kaip galima būtų vertinti tokius Teismo bandymus įpareigoti įstatymų leidėją ir teikti pasiūlymus teismams?
Visų pirma, tai gali būti vadinama teisminiu aktyvizmu, nes, kaip minėta, Konstitucinis Teismas konstitucinės kontrolės metu sprendžia, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, bet neturi įgaliojimų duoti Seimui nurodymų, kokius įstatymus reikia priimti, nebent tai būtų numatyta Konstitucijoje. Be to, nutarime nėra paaiškinta, apie kokius „bendro gyvenimo susitarimus“ čia kalba Teismas ir kodėl, pagal Konstituciją, partnerystės institutas turėtų apimti tokius dalykus, kaip „mokesčiai, migracija ar socialinė apsauga“?
Bet kuriuo atveju, Konstitucinis Teismas neturi nei įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, nei įgaliojimų kaip nors „aktyvuoti“ nepriimtą Partnerystės (ar kitą) įstatymo projektą.
Dar daugiau, Konstitucinis Teismas šiame nutarime teismus informavo, jog „teisės spragas galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, inter alia naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją“.
Taigi, pasak Konstitucinio Teismo, „tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos […], asmenų teisė į partnerystę gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“.
Šis Teismo bandymas „pakonsultuoti“ suinteresuotus asmenis kreiptis į teismą, suponuojant, kad pastarieji gali (nors neprivalo) „užpildyti teisės spragas“, tiesiogiai taikydami „teisės analogiją, bendruosius teisės principus ir Konstituciją“, atrodo ne tik, kaip pirmiau minėtas teisminis aktyvizmas ir savo konstitucinių įgaliojimų viršijimas, bet ir kaip Teismo politinio suinteresuotumo parodymas, nes Konstitucinio Teismo nutarimo vykdymo kontrolė nėra Konstitucinio Teismo reikalas.Tačiau tam tikros grupės asmenų „konsultavimas“ ir teismų „instruktavimas“ čia skamba dar keisčiau.
Tiesiogiai taikydami Konstituciją, teismai niekaip negalės registruoti partnerystės, nes tokio instituto Konstitucijoje paprasčiausiai nėra, o Civilinio kodekso nuostatos apie partnerystės institutą negalioja. Be to, teismai, norėdami taikyti nutarime paminėtus ir Civiliniame kodekse įtvirtintus „bendruosius teisės principus“ (įskaitant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus), negalėtų pagal „teisės analogiją“ nei sukurti naujų normų, nei prieštarauti Konstitucijai.
Bet kuriuo atveju, tiesiogiai taikydami Konstituciją, teismai niekaip negalės registruoti partnerystės, nes tokio instituto Konstitucijoje paprasčiausiai nėra, o Civilinio kodekso nuostatos apie partnerystės institutą negalioja.
Be to, teismai, norėdami taikyti nutarime paminėtus ir Civiliniame kodekse įtvirtintus „bendruosius teisės principus“ (įskaitant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus), negalėtų pagal „teisės analogiją“ nei sukurti naujų normų, nei prieštarauti Konstitucijai.
9. Ar šią bylą išnagrinėjo nepriklausomas ir bešališkas teismas?
Teisėjams paprastai taikomi aukšti profesionalumo reikalavimai, kurie kartu suponuoja ir teisėjų nešališkumą bei tinkamą interesų derinimą, nagrinėjant bylas.
Be abejo, nagrinėjant bylas, teisėjai kartais atsiduria tokioje situacijoje, kuri reiškia interesų konfliktą. Būtent dėl to teismuose yra taikomas nusišalinimo institutas, kuris leidžia teisėjui nusišalinti nuo konkrečios bylos nagrinėjimo, jeigu jis mano, kad jis negalėtų būti nešališkas byloje arba toks įspūdis galėtų kilti bylos šalims bei visuomenei.
Kitaip tariant, Konstitucijos 104 straipsnyje garantuotas Konstitucinio Teismo teisėjų nepriklausomumas apima ir jų pareigą nusišalinti, siekiant išvengti interesų konflikto bei neobjektyvaus ir šališko sprendimo priėmimo. Beje, nusišalinimo institutas numatytas ir Konstitucinio Teismo įstatymo 48 straipsnyje, kuriame teigiama, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu: […] jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla; […] yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“
Kadangi šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjime ir balsavime dalyvavo teisėjas, kuris kaip advokatas yra atstovavęs tos pačios lyties asmenų porų interesams bei ne kartą viešai apie tai išsakęs savo poziciją, beje, nevengdamas viešai „konsultuoti“ tokias poras socialiniuose tinkluose jau po šio nutarimo priėmimo, šiuo metu visuomenę būtų sunku įtikinti, kad šis nutarimas buvo priimtas nepriklausomo, nešališko ir objektyvaus teismo Konstitucijos 104 straipsnio prasme.
Beje, apie tai, ar šią konstitucinės justicijos bylą nagrinėjo nepriklausomas ir bešališkas teismas (Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio prasme), galėtų ateity pasisakyti ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
10. Ar šis Konstitucinio Teismo nutarimas įpareigoja?
Jau buvo parodyta, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neturėjo kompetencijos vertinti negaliojančios įstatymo nuostatos ir juo labiau – Seimo atsisakymo priimti Partnerystės įstatymą. Tačiau, netgi jei šiuo atveju Konstitucinis Teismas ir būtų turėjęs kompetenciją šią bylą nagrinėti, jo priimtas nutarimas taip pat negalėtų būti vertinamas, kaip turintis res iudicata galią.
Kaip buvo minėta, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas nekonstatavo „prieštaravimo Konstitucijai“ nei dėl ginčijamo Įstatymo 28 straipsnio, nei dėl Civilinio Kodekso 3.229 straipsnio minėtų nuostatų.Kaip buvo minėta, šio nutarimo rezoliucinėje dalyje abi ginčytos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis tik kai kuriems, selektyviai pasirinktiems Konstitucijos straipsniams ir principams.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad tai, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimo rezoliucinėje dalyje konstatuoja prieštaravimą ne Konstitucijai, o tik kai kurioms jos nuostatoms, yra Lietuvos Konstitucinio Teismo nusistovėjusi praktika nuo pat šio Teismo įsteigimo pradžios. Todėl tokiai praktikai tam tikrais atvejais galima būtų „užmerkti akis“, jei Konstitucinis Teismas de facto atliktų sisteminę konstitucinę priežiūrą (dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo) visos Konstitucijos atžvilgiu, nors rezoliucinėje dalyje ir būtų paminėjęs tik keletą jos nuostatų.
Tuo tarpu vertinant būtent šį nutarimą, reikia pasakyti, jog jo rezoliucinės dalies netinkama formuluotė, t. y. tai, kad joje nėra konstatuota ginčytinų nuostatų „prieštaravimo Konstitucijai“, kaip reikalauja Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai, nėra tiesiog klaida (dėl nusistovėjusios praktikos ar dėl nesusipratimo), nes Teismas, kaip buvo parodyta, tinkamai nevertino konstitucinės šeimos sampratos, be to, apie selektyvų Konstitucijos aiškinimą jis pats prisipažino šiame nutarime. Bet kuriuo atveju, ateityje reikia atsisakyti šios netinkamos praktikos.
Quo vadis?
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad Konstitucinis Teismas netinkamai aiškino Konstituciją ir joje įtvirtintą konstitucinę šeimos sampratą, nes nei santuoka, nei tėvystė ir motinystė nėra ir negali būti laikoma „stereotipu“ tiek teisiniu, tiek ir visuomeniniu požiūriu.
Konstitucinio Teismo nutarime gausu sociologinio ir politinio pobūdžio teiginių, kurie netinkami teismo sprendime. Teismo parodytas teisminis aktyvizmas ir neprofesionalumas šiame nutarime kelia šios institucijos kompetencijos ir įgaliojimų viršijimo bei piktnaudžiavimo valdžia klausimus, o taip pat – ir valdžios padalijimo principo pažeidimo problemą.
Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų vykdyti konstitucinės priežiūros negaliojančių įstatymo nuostatų atžvilgiu ir juo labiau – duoti įpareigojimus Seimui bei pasiūlymus teismams, kaip reikėtų spręsti partnerystės klausimus.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinę priežiūrą, turi ir pats laikytis Konstitucijos, įskaitant draudimą piktnaudžiauti valdžia ir teismo bešališkumo bei interesų konflikto vengimo užtikrinimą.
Sudėtinga įsivaizduoti, kaip Seimas ir teismai galėtų „įgyvendinti“ šį nutarimą. Be to, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nėra įpareigotas inicijuoti šio nutarimo įgyvendinimo, nes, pagal Seimo Statutą, šis komitetas turi parengti ir pateikti Seimui svarstyti „Konstitucijai prieštaraujančio“ įstatymo (ar jo dalies) pakeitimo projektą. Tačiau, kaip buvo parodyta, šiame nutarime įstatymo nuostatos nebuvo ir negalėjo būti pripažintos „prieštaraujančiomis Konstitucijai“.
Teismai negali pradėti registruoti partnerysčių, nes tokio registro paprasčiausiai nėra, o šio registro ir registravimo tvarkos „sukūrimas“ teismų sprendimais nėra numatytas Konstitucijoje ar Teismų įstatyme, todėl jie to negalėtų padaryti nei remiantis teisės principais, nei juo labiau – teisės analogijos pagrindu, nes tai jau būtų teisėkūra.
Tuo tarpu teismai negali pradėti registruoti partnerysčių, nes tokio registro paprasčiausiai nėra, o šio registro ir registravimo tvarkos „sukūrimas“ teismų sprendimais nėra numatytas Konstitucijoje ar Teismų įstatyme, todėl jie to negalėtų padaryti nei remiantis teisės principais, nei juo labiau – teisės analogijos pagrindu, nes tai jau būtų teisėkūra.
Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo pasigirdo kai kurių nuomonių, kad mes kaip pilietinė tauta esame ne tik konstitucinėje krizėje, bet ir politinėje aklavietėje, iš kurios nežinia, kaip išeiti.
Vis dėlto, nesinorėtų pasinerti į pesimizmą, o vienas iš išėjimo iš šios krizės būdų būtų Konstitucinio Teismo reforma. Manyčiau, kad šiuo metu dėl to nebūtina keisti Konstitucijos. Galima pradėti nuo keleto Konstitucinio Teismo įstatymo pataisų.
Visų pirma, galima būtų demokratizuoti Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo tvarką, įpareigojant Konstitucijos 103 str. 1 dalyje nurodytus subjektus Seimui pateikti ne po vieną, o, pavyzdžiui, po tris kandidatus, iš kurių Seimas išsirinktų po vieną.
Antra, reikėtų skaidrinti teisėjų balsavimą tam, kad (Strasbūro teismo pavyzdžiu) visuomenė žinotų, kaip nutarime balsavo kiekvienas teisėjas.
Ir trečia, Konstitucinio Teismo įstatyme reiktų aiškiau detalizuoti šio teismo teisėjų nešališkumo, politinio neutralumo ir objektyvumo reikalavimus. Bet kuriuo atveju, Konstituciniam Teismui ir visai mūsų konstitucinei sistemai reikia grįžti prie sampratos tokios Konstitucijos, kuri yra visuomenės sutartis, garantuojanti bendrąjį gėrį ir visuomenės santarvę.
Vaidotas Vaičaitis yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, teisės mokslų daktaras, specializuojantis konstitucinėje teisėje, teisės filosofijoje ir konstitucionalizmo istorijoje. Jis aktyviai dalyvauja akademinėje ir viešojoje erdvėje, yra buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos narys ir vizituojantis docentas Jeilio universitete.
Jau esu bandęs atkreipti dėmesį, kad Žemaitaitis ir jo telkiami po „Nemuno aušros“ vėliava bendraminčiai (jeigu bendraminčiais būtų galima pavadinti žmones, kurie neturi jokių minčių) neatstovavo ir neatstovauja jokiai politinio spektro ideologijai, yra margaspalvė persirengėlių kohorta karnavalo eisenoje.
Tačiau kažkuriame iš savo straipsnių Žemaitaitis tvirtina, kad jis su savo partija atstovauja centrui.
Keistas teiginys, švelniai tariant. Jeigu rimtai žiūrėtume į tai, kaip kas prisistato, dabar galėtume pamanyti, kad Žemaitaitis su savo kišenine partija pretenduoja užimti centro poziciją tarp dviejų, t. y. dešiniojo (konservatoriai) ir kairiojo (socialdemokratai) centrų, tapdamas centristu kvadratu, kur labai ankšta ir nėra vietos išskleisti sparnams.
Edvardas Čiuldė
Nekyla didesnių abejonių, kad krūvą straipsnių su tokiais užsiangažavimo centrui ar dar keistesniais teiginiais pastaruoju metu jo vardu paskelbė samdoma ar, tarkime, kitaip pamaloninama, galimai Žemaitaičiui simpatizuojanti rašinėtoja ne iš geriausių tokias paslaugas teikiančių darbuotojų gretų. Kaip atrodo, Žemaitaitis ir pats gerai supranta, kad centristo įvaizdis prie jo visgi nelimpa, intuityviai jausdamas, kad šiame žaidime greičiausiai yra kraštutinis puolėjas iš abiejų pusių.
Tačiau, iš kurios pusės Žemaitaitis taip aršiai kritikavo konservatorius, kad net pateko su nauja partija į Seimą – iš kairės, ar dešinės?
Net ir sau būtų sunku atsakyti į šį klausimą, nes neprisimenu, kad Žemaitaitis būtų kritikavęs vadinamų konservatorių idėjas, kurioms tapus veiklos programa, Lietuva patyrė daugybę nuostolių. Žemaitaitis su dideliu erzeliu kritikavo kažką kitką, tiesą sakant, niekas dorai net neprisimena – ką, ar ne?
Daugumą geros valios Lietuvos žmonių buvusi Šimonytės vyriausybė nuvylė antilietuviškos politikos posūkiu ar net įsisąmonintos antilietuvybės propaganda ir visų šliuzų atidarymu ekonominių perėjūnų migrantų antplūdžiui, tenkinant labiausiai tautiškai nusususio Lietuvos verslininkų sluoksnio, vadinamosios baisuomenės užsakymą. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad pasipriešinimo tokiai politikai forpostu tapo Nacionalinis susivienijimas, bet tikrai ne Žemaitaitis, veikiau yra taip, kad anas su kai kuriais savo į kriminalą linkusiais verslininkais partijos gretose pritaria tokiems konservatorių pasirinkimams, ar ne? Apskritai Žemaitaitį, šimonaitytininkus ir dabartinės konfigūracijos Lietuvos socialdemokratus vienija kraupus lietuviško sentimento, net nekalbant apie tautinės savimonės puoselėjimą, trūkumas, panašėjantis į apsigimimą ar neįgalumą.
Ar sakote, kad taip įsivaizduojant dalykų padėtį, galima prisiristi net iki nuomonės, kad Žemaitaitis užima antilietuviško nusiteikimo Lietuvos politikoje centro pozicijas, yra štai tokio pobūdžio centristas. Tačiau apsigimimas neturi centro ar kažkokio vidurio tarp dviejų priešybių. Kaip žinome, Aristotelis sako, kad dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinių priešybių (pavyzdžiui, drąsa yra vidurys tarp bailumo ir neprotingo nutrūktgalviškumo), pastabėdamas, kad nuodėmė, yda, moralinis apsigimimas neturi vidurio, nes yra blogi dalykai visa apimtimi, o ne dėl balanso trūkumo.
Remigijus Žemaitaitis / V. Raupelio, LRT nuotr.
Kartą jau esu atkreipęs dėmesį ir į tą aplinkybę, kad Žemaitaitis, tarsi ir nujausdamas mimikrijos poreikį, savo legendiniuose laiškuose Muskui rašo, kad jis neva jau yra apčiuopęs kažkokią idėjinio bendradarbiavimo su „Nacionaliniu susivienijimu“ galimybę ar kažkaip panašiai. Kaip atrodo bent man, tolimam stebėtojui pro periskopą, tai yra neįmanoma misija dėl kardinalaus stichijų skirtingumo, net jeigu, tarkime, kada nors Sinica su Žemaičiu yra gėrę kavą prie to paties Seimo kavinės staliuko, – nors, žinoma, kaip jau buvo sakyta, ne mano tai reikalas.
Žemaitaitis yra pats sau centras, jis, žmogus-partija, žmogus-orkestras, atstovauja tik nepažabojamam savo spontaniškumui, niekam daugiau. Tai toks politinio sukčiavimo žaižaruojantis talentas, niekam neprilygstantis Benderis, kurio šešėlyje nesiveisia bendražygiai ar juolab bendraminčiai, o tik apgailėtini pamėgdžiotojai. Net jeigu anas yra pats bemintis, toli gražu ne knygų žiurkė, galiausiai yra žmogus be refleksijos, negali nesižavėti, kaip anas gražiai visus mausto ir galiausiai pastato ant blakstienų. Net jeigu Žemaitaitis nėra politikos papam, anas tikrai nėra ir šuns papas. Galiausiai Žemaitaitis yra ne tik valties vairininkas, bet ir irklininkas, besiiriantis visais aštuoniais irklais, kai kelionėje likusi komanda, kaip atrodo, pamažu tampa tik balastu.
Dėl Žemaitaičio mes tampame sumišusiais žmonėmis, nesugebančiais atskirti to, kas čia mūsų požiūryje yra susižavėjimas, o kas – pasidygėjimas.
Jeigu pastebėjote, autorius pabandė pasižiūrėti į Žemaitaitį iš apologetinės pusės ir pateikė čia kažką panašaus į politiko išteisinimo aprašą. Tačiau nemažai žmonių tikriausiai ir toliau manys, kad anas yra centristas archajiška to žodžio reikšme, prisimindami, kad andai centru buvo vadinamas Kremlius…
Vytautas Sinica: LRT demaskuoja kaip praėjusi vyriausybė atkėlė vartus migrantams
Negalime pasidžiaugti, kad būtų pasikeitę migraciją reguliuojantys įstatymai. Iš esmės kol kas valdantieji tęsia TS-LKD atvirų durų politiką. Tačiau galime ir verta pasidžiaugti, kad per kelis kadencijos mėnesius iš esmės pasikeitė Lietuvos viešoji erdvė. Tokie tyrimai, akivaizdžiai traktuojantys masinę imigraciją kaip riziką, o jos įteisinimą – kaip lobizmo rezultatą, per LRT dar prieš metus nebuvo įsivaizduojami. Dabar yra.
Vytautas Sinica / BNS nuotr.
Tai, kas pasakojama tyrime, man senokai žinoma. Bet aš šia tema domiuosi gal daugiausiai iš visų politikų, o Nacionalinis susivienijimas – daugiausiai iš visų partijų. Daugeliui net ir politika besidominčių žmonių čia bus labai daug nauja. Straipsnyje atskleidžiami įdomūs užkulisiai:
„[2022 m.] iš pandemijos gniaužtų išsivadavęs verslas didino apsukas. Ir netrukus prakalbo, kad 54 tūkst. laisvų darbo vietų, bet 112 tūkst. bedarbių turinčiai Lietuvai būtina įsivežti daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių. 2021 metų rugsėjį neformali organizacija – vadinamoji Verslo taryba, vienijanti keturias didžiausias darbdavių organizacijas (Pramonininkų konfederaciją, Darbdavių konfederaciją, asociaciją „Investors‘ Forum“ (IF) bei Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmus), – kreipėsi į I. Šimonytės vadovaujamą Vyriausybę, pateikdama 28 siūlymus, kaip supaprastinti darbo imigracijos sistemą.
Sulaukusi Verslo tarybos siūlymų dėl imigracijos sistemos tobulinimo, premjerė pavedė suburti darbo grupę jiems išnagrinėti. Tačiau tarp oficialių Vyriausybės dokumentų potvarkio dėl grupės nerasite: ji suformuota žodiniu premjerės pavedimu. O diskutavo joje patys pasiūlymus pateikę verslininkai bei kai kurių valstybės institucijų atstovai. Dabar I. Šimonytė sako neatsimenanti, ar buvo parašiusi potvarkį dėl darbo grupės. „Būna turbūt ir taip, kad tos darbo grupės nebūna labai formalizuojamos. Nes paskui vis tiek visas procesas teisės akto juk yra viešas“, – aiškino buvusi premjerė.“
Ir dar:
Į neformalią darbo grupę nebuvo pakviesti profesinių sąjungų atstovai. Profsąjungos, kaip ir verslo organizacijos, yra Vyriausybės socialiniai partneriai ir kylančius iššūkius sprendžia Trišalėje taryboje. Tačiau, kaip LRT Tyrimų skyriui sakė Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ vicepirmininkas Ričardas Garuolis, apie vykdomas migracijos įstatymų peržiūras jie sužinojo tik iš žiniasklaidos.
Darbdavių atstovai teigia negalintys komentuoti darbo grupės sudėties, nes ji buvo sudaryta Vyriausybės sprendimu. „Norime tikėtis, kad visi socialiniai partneriai – kaip darbdavių atstovai, taip ir profsąjungos, turėjo galimybę dalyvauti tiek teikiant pastabas, tiek svarstant projektus. Ar profsąjungų atstovai reiškė pageidavimą įsitraukti į darbo grupės veiklą – nežinome“, – nurodoma Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Komunikacijos departamento direktorės Astos Rinkevičiūtės pateiktuose atsakymuose.
Tačiau „Solidarumo“ vicepirmininkas R. Garuolis tvirtino, kad Vyriausybės prašyta išklausyti profsąjungų nuomonę.
„Kadangi mūsų profesinė sąjunga daug metų dirba su užsieniečiais, kilo noras padėti Vyriausybei ištaisyti tas įstatymų spragas, kurios leidžia piktnaudžiauti darbdaviams, tuos užsieniečius išnaudoti, apgaudinėti. Kreipėmės raštu į Vyriausybę prašydami susitikimo, kadangi mus papiktino, kad tokie klausimai sprendžiami tik su dalimi socialinių partnerių, jeigu galima tą Verslo tarybą tokiais pavadinti“, – pasakojo profsąjungos atstovas.
Pasak R. Garuolio, atsakymo jis sulaukė žodžiu: „Solidarumas“ nebus įtrauktas į darbo grupę, nes tokios nėra.
Tekstas tikrai ilgas ir vertas jūsų dėmesio. Skirkite, žinosite daugiau. Kadangi visus šiuos užkulisius jau žinojau prieš keletą metų, tai aptarta ir mano naujausioje knygoje „Kolonizacija“.
Išsamus metų senumo pokalbis su buvusios premjerės patarėju Vaidu Navicku:
Jau šį savaitgalį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – premjera: publikai pristatomas jaunatviškas ir džiaugsmingas kompozitoriaus Louiso Josepho Ferdinando Héroldo baletas „Tuščias atsargumas“.
Spaudos konferencija
„Tai paskutinė šio sezono premjera – klasikinė, žavi, džiaugsminga, nepretenzinga savo turiniu ir, sakyčiau, itin tinkanti žydinčiam pavasariui. Šis pastatymas padeda išsaugoti klasikinio ir modernaus baleto kūrinių pusiausvyrą teatro repertuare. Jis tinka visiems žiūrovams – tiek vaikams, tiek suaugusiems, tiek baleto žinovams, tiek ir pradedantiems pažintį su nuostabiu baleto menu“, – teigia LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė, primenanti, kad trupei šie metai ypatingi – juk 2025-ųjų gruodį minėsime Lietuvos baleto 100-metį.
LNOBT baleto meno vadovė Jurgita Dronina tvirtina, kad būtent klasikos dėka baleto menas taip ilgai gyvuoja scenoje: „Klasikiniai spektakliai leidžia objektyviai įvertinti trupės lygį. Gerai atlikti baleto klasiką – visuomet sudėtinga užduotis, o pristatyti ją scenoje lengvai ir džiaugsmingai – dar sudėtingiau. Šis „Tuščio atsargumo“ pastatymas – britų choreografo Fredericko Ashtono šedevras, kurį stebėdami žiūrovai turbūt nemąstys apie šokio techniką, o tiesiog džiaugsis ir išgyvens kartu su baleto personažais“, – įsitikinusi J. Dronina.
Spektaklis – lyg animacinis filmas
„Tuščias atsargumas“ – vienas iš seniausiai sukurtų baletų: jo pasaulinė premjera dar 1789 m. įvyko Bordo mieste Prancūzijoje. Pirmuoju choreografu ilgoje šio baleto interpretacijų istorijoje tapo prancūzas Jeanas Daubervalis.
Per porą šimtmečių savo jėgas, statydami „Tuščią atsargumą“, išbandė dešimtys pasaulio choreografų. Tačiau ypatinga, daugiausiai pripažinimo ir pastatymų sulaukusia tapo legendinio britų choreografo Fredericko Ashtono (1904–1988) versija, kurią 1960 m. pirmieji įvertino Londono Karališkojo teatro žiūrovai.
Baletmeisteris Jeanas Christophe‘as Lesage‘as
Baletmeisteris Jeanas Christophe‘as Lesage‘as jau daugelį metų keliauja po pasaulio baleto trupes, padėdamas joms kuo tiksliau atkurti F. Ashtono parengtą baleto „Tuščias atsargumas“ versiją. Vilnius – jau devintasis miestas, kuriame šis baletas atgimsta padedant J. Ch. Lesage‘ui.
„Kiekvienąkart, atvykęs į naują trupę, nepažįsti jos šokėjų ir nežinai, su kuo susidursi. Įdomiausia mano darbo dalis būna atrasti, kas tinka kiekvienam individualiam šokėjui, ir padėti jam kuo ryškiau atsiskleisti. Šiame spektaklyje artistams tenka šokti pasitelkus neįprastus butaforinius įrankius: kaspinus, lazdas ir skėčius, kuriuos reikia išmokti valdyti. Be to, jame daug pantomimos – šiuo atžvilgiu spektaklis netgi primena animacinį filmą. O siužeto istorija labai paprasta: našlė Simon nori ištekinti savo dukrą Lizą už turtingo paveldėtojo Aleno, bet Liza įsimylėjusi paprastą kaimo vaikiną Koleną… Žinoma, nugali meilė, o ne išskaičiavimas, ir visi tampa laimingi. Beje, tai vienas iš tų retų klasikinių baletų, kurių siužete niekas nemiršta“, – akcentuoja choreografas statytojas.
Baletas šokėjų akimis
Lizą pirmajame spektaklyje šoksianti baleto artistė Nora Straukaitė pasakoja, kad repetuojant reikėjo atrasti būdus įtikinamai išreikšti savo personažo simpatijas ir antipatijas: juk dėl meilės Kolenui Liza išdrįsta neklausyti mylimos mamos. Koleno vaidmens atlikėjas Jonas Laucius teigia, kad jo herojus tiesiog paskendęs savo meilėje ir į nieką daugiau, išskyrus mylimąją, nekreipia dėmesio. Tuo tarpu Aleną šokantis Jonas Bernardas Kertenis savo personažą apibūdina kaip naivų, pasyvų ir nemokantį deramai elgtis su merginomis.
Nora Straukaitė, Jonas Laucius, Jonas Bernardas Kertenis ir Voicechas Žuromskas
Komišką, bet žiūrovų simpatijas paprastai užkariaujantį Našlės Simon personažą premjeroje atliksiantis baleto solistas Voicechas Žuromskas jame bando įžvelgti ir teigiamų bruožų: „Vaidinu savo dukrą mylinčią, bet ją griežtai kontroliuojančią mamą, kuri vedybomis su Alenu siekia savo atžalai užtikrinti ramią ateitį. Žinoma, tai nepavyksta. O iš savo, kaip atlikėjo, pusės galiu paliudyti, kad reikėjo laiko išmokti scenoje šokti su aukštakulniais batais ir ypač – su klumpėmis“, – šypsosi V. Žuromskas.
„Tuščio atsargumo“ premjerai LNOBT baleto trupė parengė net keturias pagrindinių Lizos ir Koleno vaidmenų atlikėjų poras: be N. Straukaitės ir J. Lauciaus, scenoje pamatysime Olesią Šaitanovą ir Genadijų Žukovskį, Mariją Kastoriną ir Edviną Jakonį, Kristiną Gudžiūnaitę ir Andrea Canei. Kiekviena iš porų savo personažams suteiks charakteringų spalvų, tad žiūrovai šį baletą galės atrasti ne vieną kartą.
Premjeriniai „Tuščio atsargumo“ spektakliai LNOBT rodomi jau gegužės 16–18 ir 21–24 dienomis. Jei nespėjote gauti bilietų į premjerą – ne bėda: naujasis baleto pastatymas džiugins publiką ir šių metų rudenį, spalio 23–26 dienomis.
Gegužės 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje prasidės vienas svarbiausių Lietuvos klasikinės muzikos renginių – 29-ą kartą rengiamas Vilniaus festivalis. Per atidarymą smuiko įžymybė Christianas Tetzlaffas ir svečio iš Sakartvelo Miriano Khukhunaishvili diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) atliks programą „Didieji romantikai“. Skambės nuostabaus grožio Johanneso Brahmso ir Jeano Sibelijaus muzika.
Vilnius festivalis laikosi tradicijos pirmuoju koncertu atskleisti poetinį muzikos pradą ir klausytojams padovanoti įspūdingas monumentalių muzikinių šedevrų interpretacijas. Šįkart festivalio pradžios koncerte ypatingo sudėtingumo Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur interpretuos vienas paklausiausių ir įdomiausių muzikantų klasikinės muzikos scenoje – Christianas Tetzlaffas.
Jo koncertai dažnai prilyginami egzistencinėms patirtims, kai net gerai žinomi kūriniai atsiveria naujais rakursais. Sakoma, kad Ch. Tetzlaffas „kalba“ savo smuiku – jo interpretacijos apima platų išraiškos priemonių spektrą ir nesiekia vien tik harmonijos ar virtuozinio blizgesio. Smuikininkas neretai atkreipia dėmesį į užmirštus šedevrus, tokius kaip Josepho Joachimo ar Mozarto ir Beethoveno amžininko Giovanni Battistos Viotti koncertai smuikui. Ch. Tetzlaffas atlieka neįprastai daug kūrinių, kasmet groja apie 100 koncertų, o siekdamas nuolatos plėsti repertuarą yra ir atsidavęs naujų kūrinių interpretuotojas.
Muzikos kritikai teigia, kad Ch. Tetzlaffo Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur interpretacijos yra viena už kitą geresnės, o pats smuikininkas sako, kad tai vienas mėgstamiausių ir svarbiausių kūrinių jo repertuare. Nenuostabu, juk dar XIX a. garsusis to meto muzikos kritikas Eduardas Hanslickas, išgirdęs Vienoje pirmą kartą atliekamą Brahmso koncertą, konstatavo, kad tai „reikšmingiausias koncertas smuikui nuo Beethoveno ir Mendelssohno laikų“. Šiandien Brahmso opusas kartu su Beethoveno koncertu smuikui laikomas viena šio instrumentinio žanro viršukalnių.
Ch. Tetzlaffas yra išleidęs net kelis puikiai įvertintus šio kūrinio įrašus. Vėlesnysis, išleistas „Ondine“ 2022 m., vertinamas už ypatingą „emocinį įsitraukimą“, puikų techninį atlikimą, maksimalius kontrastus. O pats smuikininkas, kalbėdamas apie šį koncertą smuikui, yra sakęs, kad jo solo partijos pradžia – „tikras įniršio priepuolis“.
Vilniaus festivalio koncerte žymusis smuikininkas scena dalinsis su batutos meistru Mirianu Khukhunaishviliu, kuriam teko garbė pelnyti ypatingas dirigento Christopho Eschenbacho simpatijas – jam buvo įteiktas batutos legendos įsteigtas „Ringmann-Jaross“ apdovanojimas, maestro jaunąjį dirigentą globoja konsultuodamas, stebėdamas jo koncertinę veiklą.
M. Khukhunaishvilis yra dirigavęs Berlyno „Konzerthaus“, Danijos nacionaliniam, Vroclavo filharmonijos, Islandijos simfoniniam, kitiems ryškiems Europos, taip pat visiems svarbiausiems Sakartvelo orkestrams. Artimiausiuose menininko planuose – debiutai su Atėnų valstybiniu, Arturo Toscanini, Silezijos, Danijos filharmonijų orkestrais, o Vilniaus festivalyje kartvelų dirigentas debiutuos ir su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
Greta Brahmso festivalio atidaryme skambės J. Sibelijaus Simfonija Nr. 1, savo keturių dalių struktūra ir charakteriu – gana tipiška romantinė simfonija. Kompozitorius nenurodė nei jos pavadinimo, nei programos, tačiau jo muzikos tyrinėtojai šiame kūrinyje įžvelgia ne vieną asmenišką, autobiografinį momentą. Simfonijos muzika tarsi byloja paties Sibelijaus prisipažinimą: „Iš tiesų, esu garsų dailininkas ir poetas.“
Originali šios simfonijos partitūra neišliko, o paties kompozitoriaus po premjeros redaguota versija žavi gausiais styginių bei pučiamųjų solo ir itin įtaigia muzikine kalba. Būtent ši simfonija Sibelijaus talentą pristatė pasauliui, mat ji buvo atlikta per pirmąsias Helsinkio orkestro gastroles. Tuomet kūrinį, diriguojamą paties kompozitoriaus, išgirdo Stokholmo, Kristianijos (taip tuomet vadintas Oslas), Hamburgo, Amsterdamo ir Paryžiaus pasaulinės parodos 1900 m. klausytojai.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras / Gretos Skaraitienės nuotr.
Vilniaus festivalio koncertas „Didieji romantikai. Christian Tetzlaff ir LNSO interpretuoja Brahmsą ir Sibelijų“ vyks gegužės 30 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Festivalį rengia Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remia Vilniaus miesto savivaldybė, Juozas ir Laima Magelinskai, „Artis Centrum Hotels“.
Vilniaus miesto apylinkės teismas toliau nagrinėja dėl neapykantos kurstymo teisiamos Nacionalinio susivienijimo narės, anglų kalbos mokytojos Alinos Laučienės bylą.
Pastarosios advokatas Tomas Januškevičius neabejoja, kad jo ginamoji laimės, tačiau sako, kad byla yra ypatinga, nes daug kas net jam, 20 metų dirbančiam su baudžiamosiomis bylomis, yra keista, nes daug kas pasitaikė pirmą kartą.
72 metų anglų kalbos mokytoja A. Laučienė kaltinimų sulaukė dėl savo 2023 metais parašyto straipsnio, kuriame kritikavo šalyje gyvenančius kitataučius, specialiai nenorinčius išmokti lietuvių kalbos, apie kitataučių nepagarbą lietuvių kalbai ir kultūrai. Ir už tai jai pateikti kaltinimai dėl neapykantos kurstymo prieš žmonių grupę.
Trečiadienį teisme liudijo kaltinamosios tekstą vertinęs kalbos ekspertas Laimutis Laužikas. Jis nurodė, kad tekste įžvelgė kritiką kitataučiams dėl jų nenoro pritapti Lietuvoje.
Ekspertas teigė, kad, visų pirma, jam susidarė įspūdis, jog kaltinamosios veiksmai vertinami per politinę prizmę, mat prie A. Laučienės pavardės nurodoma tai, kad ji yra Nacionalinio susivienijimo narė, nors įprastai politinė priklausomybė nėra nurodoma.
Taigi, pasak L. Laužiko, kaltinamosios tekstą galima vertinti ir kaip politinės partijos, šiuo atveju – Nacionalinio susivienijimo – nuostatų išdėstymą.
„Kritikuojami nenoras mokytis, nenoras pritapti Lietuvoje, nenoras perimti tapatybės“, – pažymėjo L. Laužikas, akcentuodamas, kad čia nėra jokio paniekinimo, tyčiojimosi iš grupės asmenų ar kitos tautos.
Dar liudijo ir vienas iš straipsnį teisėsaugai apskundęs privatus detektyvas Olegas Rimanas.
Jis teisme tvirtino įsižeidęs, kad autorė užsipuolė kitataučius, nes pats yra iš mišrios šeimos.
Tačiau jo rimtai nevertino nei kaltinamosios advokatas, neuždavęs jam nė vieno klausimo, nei, atrodo, teisėja, nes ši pastebėjo, kad straipsnis buvo nukreiptas prieš kitataučius, specialiai nesimokančius lietuvių kalbos, o O. Rimanas puikiai, nors ir su akcentu, kalbėjo lietuviškai.
Ši byla – pirmoji mano karjeroje (o su baudžiamosiomis bylomis 15 metų dirbu kaip advokatas, prieš tai 5 metus – kaip prokuroras), kai kiekviename posėdyje keičiasi prokuroras. Neatmetu, kad šiandien bus ir dar vienas naujas prokuroras. Staigmena, kad iš viso buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir t. t.“, – prieš teismo posėdį „Vakaro žinioms“ sakė advokatas T. Januškevičius.
Perklaustas, kodėl neturėjo nė vieno klausimo O. Rimanui, kuris buvo vienas iš A. Laučienės skundėjų, teisininkas sakė, kad pastarojo liudijimui nesuteikė jokios reikšmės: „Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę apie kiekvieną parašytą straipsnį. Vadovaujantis tokia logika mes teisme turėtume apklausti visus beveik 3 mln. Lietuvos gyventojų ir išklausyti jų nuomonės.“
Advokatas neabejoja, kad teisingumas laimės – kitaip tariant, kad nebus nuteista jo ginamoji.
Pasak jo, priešingu atveju jis su A. Laučiene nebūtų kreipęsi į Vilniaus apygardos teismą, kad būtų pareikalauta, jog byla, kurią prokuratūra buvo atsiėmusi, būtų grąžinta į apylinkės teismą.
T. Januškevičiaus teigimu, jei būtų nors mažiausių abejonių dėl teisingumo įvykdymo, būtų pasitenkinta tuo, kad prokurorai bylą atsiėmė, tačiau tada jo ginamoji moraliai nebūtų išteisinta.
