Gegužės 3 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje rengia mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR Seime.
70 pasirašiusių ir prisiekusių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.
ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI.
Tą pačią dieną Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.
ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.
DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Kad tos Konstitucijos pasekmėje buvo pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.
Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kavai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.
Girti viską užmiršta, blaivininkai viską prisimena ir primena, bet naujieji komjaunuoliai nieko neprisimena ir neužmiršta. Jie tiesiog viską žino geriau. Atspausdinti 3D spausdintuvais iš pigios, protui draugiškos laikraštienos, tik viens-du, copy/paste – ir iš jų surenkamos bendruomenės, visuomenės, vertybės ir valstybės.
Sotūs nesvajoja apie maistą, mylintieji – apie meilę. Gyvieji numirėliai turi viską, o tiems, kurie dar yra, labiausiai rūpi tai, ko nėra. Laisvieji kalba apie nelaisvę, teisieji – apie neteisybę, tik vergai visada laisvi ir visus su džiaugsmu privers tokiais būti.
Ir tai visiškai įmanoma, nes imitaciniame gyvenime svarbu ne būti, o atrodyti. Atrodymas yra viskas, kreivų veidrodžių ir primityvumo turguje žmonių ir esmių nebėra, čia bendrauja ir grumiasi įvaizdžiai.
Niekas tiek nekalba apie tiesą, kaip melagiai ir politikai, seksualiausios pupytės lovoje yra absoliutūs nuliai, visi skundžiasi dėl pinigų, bet niekas – dėl proto ir geriausias komplimentas yra: gerai atrodai.
Imituojama viskas: moralumas ir tikėjimas, reformos ir rūpinimasis žmonėmis, ištikimybė sutuoktiniui ir meilė Tėvynei, orgazmai ir marazmai. Kaukes nakčiai nusiima ir pasideda ant spintelės šalia vibratoriaus ir dirbtinių dantų stiklinės, bet vis dažniau su jomis ir užmiega.
Kasdien sunkiau atskirti įvaizdį nuo tikrumo, o asmenukės tapo vyraujančia globalaus meno ir bendrystės forma. Tikrovės likučiai šalinami kasdiene klikasklaidos doze, garbūs ir protingi apžvalgininkai laikina ir vizgindami stimburiukais komentuoja visuomeninio manipuliuotojo gestapininkės įvaizdžius.
Atrodymui – nebe rytinis moteriškas ritualas, o visas gyvenimas. Keletas dvasios ubagų, galinčių susiskambinę tave viešai apspjaudyti, tampa didžiausiu baubu ir valdžia, su kuria slaptai derasi prezidentai. Kalbantieji visiems iki vieno žinomą tiesą sukelia masinę alergiją.
Sakai ką galvoji – idiotas, į prabilusį kaip nereikia su baime atsisuka kaip bažnyčioj į pagadinusį orą. Mūsų sielas pakeitė įvaizdžiai, kurių praradimas reiškia socialinę mirtį. Net tam, kad pameluotum, reikia pažinti tikrumą, kurio atrodymo pasaulyje nebėra.
Ir kasdien įvyksta didysis, visų pamėgtas pakeitimo stebuklas – žmogus tampa savo atvaizdu. Tiesa čia sukelia patyčias, atvirumas atstumiamas, retas pasitiki ir tiki nuoširdumu – juk tai įvaizdis arba kvailumas. Ir vynas iš kraujo atvirsta į vandenį.
Tik vienetai ryžtasi mąstymo kančiai ir nepaniekina tikrovės jausmo. Ateina naujieji su odinėmis striukėmis, mintinai išmoktas gerumas ir nemeilė akyse protingųjų, kurie viską parduos. Ir plastmasė užlieja viską.
Kalba, sakyta prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tautos forumo mitinge „VU TSPMI – ne vienos tiesos institutas!“
Gerbiami susirinkusieji,
Šiandienos mitinge buvau pakviestas dalyvauti kaip TSPMI alumnas, čia studijavęs metu, kai naujoji institute vykdoma politika ėmė duoti pirmuosius savo vaisius. Negaliu ir neketinu kalbėti visų TSPMI absolventų vardu, tačiau žinau, jog nemaža jų dalis pritaria šio mitingo reikalavimams; keletą jų mačiau ir mitingo dalyvių gretose.
Prieš metus, dvidešimt jų pasirašė administracijai adresuotą laišką, kuriuo stojo ginti nepagrįstos ideologinės kritikos tuo metu sulaukusį profesorių Vytautą Radžvilą, ir prašė išlaikyti jo dėstomą ir išskirtinai svarbų kursą kaip privalomą Europos studijų magistro programos studentams. Nors sulaukėme mandagaus atsakymo, į mūsų raštą nebuvo nei įsigilinta, nei atsižvelgta. Jis buvo atmestas už mums uždarų durų, o apie sprendimą post factum buvome informuoti tik pakartotinai pasiteiravę atsakymo. Tačiau šiandienos mitingas yra ne apie tai. Profesoriaus Radžvilo atvejis tėra vėliausias ir galimai ryškiausias simptomas daug gilesnės ir sudėtingesnės sisteminės problemos, kurios sprendimo šiandien ir susirinkome reikalauti.
Prieš gerą dešimtmetį TSPMI buvo visuotinai gerbiamas, net prestižiniu laikomas VU padalinys. Šis statusas buvo pelnytas, turint galvoje, kad joks kitas VU fakultetas nebuvo toks kritiškai svarbus Lietuvos valstybės išlikimui, politinei brandai ir nacionaliniam saugumui. Tuo metu TSPMI administracija dar stengėsi atitikti tokio statuso keliamus reikalavimus, ir tas pastangas jautė kiekvienas TSPMI studentas, tarp jų ir aš pats. Daugelyje mūsų tai mažų mažiausiai žadino politines ambicijas, o kai kurių širdyse puoselėjo ir pareigos jausmą vieną dieną pateisinti mums keliamus lūkesčius.
Tačiau per kelis pastaruosius metus institutas begėdiškai apleido tokias pastangas, greit prarasdamas turėtą statusą ir tapdamas pajuokos objektu ne tik dalies akademinės bendruomenės, bet ir viešojo sektoriaus akyse. TSPMI administracija pamiršo, kur turi glūdėti instituto prioritetai, ir kieno interesus turėtų atitikti jos vykdoma politika; ji apleido savo pareigą valstybei. Išduotas laisvos rinkos ideologijai, institutas pats tapo „krepšelių“ rinkos įkaitu.
Tačiau jo administracija, tarytum apimta Stokholmo sindromo, ir toliau valdo jį ne kaip valstybinio universiteto padalinį, o globalią universalinę parduotuvę. Apie siaubingas to pasekmes studijų kokybei geriausiai byloja faktas, kad studentų priėmimui keliamų reikalavimų kartelė vos per dešimtmetį buvo nuleista kone dvigubai. Nepriklausomai nuo tikrųjų administracijos motyvų, dabartinė TSPMI valdymo kryptis veda institutą į neišvengiamą pražūtį, o paskui save tempia ir Lietuvos valstybės politinę ateitį.
Šiandien institutas brandina ne patriotišką Lietuvos elito kartą, o tik specialistus, turinčius ribotą paklausiausių techninių žinių rinkinį, abejingus politikai ir stokojančius kritinio mąstymo, kurio ugdymu savo reklaminiuose lankstinukuose taip mėgsta girtis institutas. Apie vis smunkančią studijų kokybę byloja ir ilgas sąrašas kompetentingų dėstytojų, kurie per pastaruosius kelerius metus buvo be jokių skrupulų priversti palikti institutą; užjaučiu jaunesnius studentus, neturėjusius galimybės mokytis iš šių žmonių. Neįtikėtinai ironiška, kad kai kurie studentai, net neįsivaizduodami, kokios studijų kokybės neteko, šiandien aršiai reiškia pasitenkinimą esama jų būkle.
Turint visa tai galvoje, tampa aišku, kad šis mitingas buvo neišvengiamas. Tiesą sakant, stebiuosi, kad jis neįvyko anksčiau. Gerbiami susirinkusieji, dėkoju už jūsų dalyvavimą, ir kviečiu jus priminti TSPMI administracijai apie jos apleistą pareigą valstybei ir visiems mums.
Baigęs kalbą, V. Žemgulys kreipėsi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską, ragindamas jį susitikti su mitingo dalyviais ir parodyti geresnį pavyzdį, nei parodė tai padaryti atsisakęs VU rektorius A. Žukauskas. Jis taip pat pastebėjo, kad susirinkusio mitingo faktas gali būti traktuojamas kaip aiški instituto direktoriaus nekompetentingumo pasekmė.
Prieš keletą dienų dalyvavau sudėtinga lėtine liga sergančiųjų draugijos konferencijoje, kur kalbėjau apie tai, kaip susigrąžinti gerą savijautą per 7 dienas. Tai buvo iš tiesų įdomi patirtis, kur galėjau sutikti žmonių, sugebėjusių pažinti savo kūną ir save, nebejaučiančių jokių ligos požymių. Tačiau toje pačioje auditorijoje buvo ir pavargusių nuo ieškojimo žmonių, ir tokių, kurie vis dar entuziastingai ieškančių savo išgijimo kelio, ir tokių, kurie mane apkaltino neatsakingai siūlant atsisakyti medikamentų. Bet labiausiai mane išmušė iš vėžių psichologės nuostata, kad „reikia išmokti gyventi su liga“.
Pagalvojau, kokia galinga mašina „užsisuka“ priėmus sprendimą, kad taip, reikia išmokti gyventi su liga. Žmogus pats tampa liga, tampa diagnoze ir be jos jis nebeįsivaizduoja savęs. Dažnai sutinku kalbančių; „mano išsėtinė sklerozė, mano artritas kitoks nei kitų, aš – diabetikė, neturiu jokių galimybių gyventi kitaip, paveldėjau genetiškai ligą, mano genai tokie“. Prasideda ligoninės, sanatorijos, vaistai, nuolatinės konsultacijos su gydytojais… Ir jokių, jokių prošvaisčių atsikratyti ligos visam laikui…
Salėje į pasiūlymą grūdintis ar pasninkauti man atsako: „mums negalima stimuliuoti imuninės sistemos“, „negalima šalto vandens“, „būtinai reikia mėsos, nes kraujas nusilps…“, „ar jūs turite medicininį išsilavinimą?“. Nesu tikra, kad reikia medicininio išsilavinimo savo kūnui pažinti, kad žinotum ką daryti, kai susergi. Tačiau esu tikra, kad vaistai dar nei vieno neištraukė iš lėtinės ligos. Neištraukė taip, kad daugiau nebereiktų vaistų ir gydytojų.
Žmogui aplink visi tvirtina, kad jis nieko nesupranta ir nieko negali pats. Nes gali medicina ir gali vaistai. Bet siūlomas tik vienas kelias, kuris neveda į džiaugsmą, į sveikatą ir į laimę. Tik vienas kelias, kuriame, mokydamasis gyventi su liga, VISADA būsi priklausomas nuo ligos, nuo vaistų, nuo gydytojų.
Labai gera buvo išgirsti ta pačia liga sirgusiųjų patirtis. Vienas klausytojas salėje, kuris seniai nebejaučia ligos požymių, sakėsi, kad jau 8 metus žaliavalgiaujantis ir yra 10 dienų sausai badavęs. Dar vienas jaunas vyras du metus dėjo pastangas atsikratyti ligos ir jam pavyko tai padaryti be vaistų pagalbos. Moteris suprato, kad vos tik nusileidžia sau mitybos ir gyvensenos klausimais, kūnas duoda apie tai žinoti. Tvirtino, kad ji nuolat ieško atsakymų sveikatingumo stovyklose, seminaruose, mokymuose.
Šiuo metu yra daug prieinamos informacijos, renginių, stovyklų, kur galima semtis patirties, žinių, ieškoti kitokių kelių iš nepagydomų medicinai ligų, kur galima rasti įkvėpimo patikėti savo paties galimybėmis ir jėgomis neatmetant medicinos nepakeičiamumo profesionaliai gelbėti ir išsaugoti gyvybes.
Jau daugiau kaip 30 metų Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamose vasaros sveikatingumo stovyklose galima sutikti daug bendraminčių, žmonių, įveikusių savo negalias, atsikračiusių aukos nuotaikos, susigrąžinusių sveiką ir laimingą gyvenimą be ligų ir depresijų, besidalinančių savo patirtimis ir palaikančių vieni kitus. Senjorų sveikatingumo stovykla „Mes galim!” ypatinga tuo, kad lektoriai joje yra vyresni nei 70 metų, vis dar važiuojantys dviračiais, sportuojantys, bėgiojantys, galintys būti geru pavyzdžiu tiems, kurie dėl įvairių priežasčių prarado tikėjimą savo kūno galimybėmis ir negali patys peržengti „išmok gyventi su liga“ ribų.
Autorė yra Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė
Aplink asmenis verdančios audros jau baigia įgristi. Paksogeitas, Venckogeitas, Radžvilogeitas. Vis labiau tolstama nuo modernios politikos sampratos, kur svarbiausia – idėjos. Svarbiausiais tampa asmenys ir simpatijos bei antipatijos jų atžvilgiais. Konservatyvioje politikoje normalu turėti autoritetų ir jais sekti, bet autoritetai tėra idėjų iliustracijos. Priešingai, ikimodernioje politikoje svarbiausia – ar tu už karalių Artūrą, ar už karalių Edvardą.
Radžvilogeitas – tragikomiška istorija. Primenanti Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio I-ojo santykius su lordu Stratfordu. Pastarasis buvo ištikimiausias karaliaus valdinys, bet juo pasipiktinę anglų revoliucionieriai pareikalavo mirties bausmės. Karalius sutiko. O po kiek laiko tie patys revoliucionieriai nukirsdino patį karalių. Panašiai dabar į kovą už profesorių Vytautą Radžvilą kyla tie akademinės visuomenės šulai, kurie prieš tai tiesiogiai dalyvaudavo susidorojimuose su studentais arba net jiems vadovaudavo. Net priežastis būdavo ta pati – nacionalizmas. Dabar, pajutę, kad po V. Radžvilo gali būti jų eilė, o kai kurie ir jau nukentėję, pabudo.
Vis dėlto geriau vėliau, negu niekada. Geriau mažiau, negu nieko. V. Radžvilo istorija apnuogino liūdną akademinio gyvenimo tikrovę: žmogus gali prarasti darbą ir būti socialiai sužlugdytas vien už savo pažiūras. Ne taip seniai buvęs tautininkų lyderis Julius Panka, paskundus vienam socialdemokratui, buvo atleistas… Ne iš universiteto, bet iš prekybos centro darbuotojų. Netgi paprastam proletarui grėsmė šiandien – tokia pati, kaip ir profesoriui. Nesigilinsime, kur tada buvo V. Radžvilo gynėjai, bet pastebėsime, jog antisisteminių pažiūrų žmogui belieka viena perspektyva – emigruoti. Nuo Vladimiro Putino Rusijos skiriamės tik tuo, jog rečiau žudoma.
Norėjosi parašyti: nėra žudoma. Bet Vytauto Pociūno, Drąsiaus Kedžio, anksčiau – Sauliaus Čepėno atvejai rodo, kad ir tokių priemonių pasitaiko. Vienais atvejais – kitiems pagąsdinti, kitais atvejais – nutildyti pernelyg daug žinančius apie sistemos ydas ir problemas. Vis dėlto dauguma atvejų kraštutinių priemonių vengiama, apsiribojama socialiniu žmogaus sunaikinimu.
Ne taip seniai jaunieji „konservatoriai“ paskelbė tikslą sunaikinti konservatyvaus jaunimo organizaciją „Pro Patria“, tautinį portalą Alkas.lt, gyvybės kultūrą plėtojantį Laisvos visuomenės institutą ir net Naisius – Ramūno Karbauskio idilinę gyvenvietę. Po kiek laiko patikslinta, kad naikinimas turi vykti subtiliau, nei fizinėmis priemonėmis – jokių aušvicų nei gulagų. Naikins politiškai ir kultūriškai. Ir čia viskas būtų tvarkoje. Laikas pareikšti tiesiai šviesiai: patriotai siekia išstumti liberalus už politinės ir kultūrinės įtakos lauko, o liberalai siekia to paties patriotų atžvilgiu. Užtai kiek juokingai skambėjo kai kurių patriotų virkavimai, kas gi čia vyksta.
Vis dėlto juokingiausia – kas kita. Ne tai, kad jaunųjų „konservatorių“ lyderis Dovydas Skarolskis nutylėjo apie socialinį naikinimą, kas visiškai keičia moralinę padėtį, iš normalios idėjų konkurencijos pereinant į antidemokratinį ir antikonstitucinį susidorojimą. Tai jau nėra juokinga. Juokinga tai, kad jis ir jo bendražygiai susipainiojo savo pačių teiginiuose. Čia pat pripažįsta, kad siekia sunaikinti idėjinius oponentus ir čia pat pareiškia: prieš jus – tik jūs patys.
Po viso to šūkauti „propaganda“, kai kalbama apie realų pilietinį karą, yra amoralu, begėdiška ir tinkama tik tiems žmonėms, kuriems dorybės – reliatyvios. Kurie šią liberalią koncepciją dangsto konservatizmo ar socializmo, nuosaikumo ar net europietiškumo iškabomis. Liberalių pažiūrų žmonės tikrai turi teisę antipatijai gyvybės kultūros, klasikinės šeimos ar tautiškumo atžvilgiais, tačiau homoseksualizmo plėtros, masinės migracijos ar nacionalinio suvereniteto naikinimo nuostatas dangstyti konservatizmu, nuosaikumu, europietiškumu ar net krikščionybe yra toks akivaizdus melas, kad veikiau kelia juoką, nei pasipiktinimą.
Štai dėl ko skarolskiai daugelyje šalių – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Rytų Europos – žengia nuo pjedestalų. Kol kas jie dar vyrauja Vakarų Europoje, tačiau ir čia galvas kelia jėgos, artimesnės V. Radžvilo, „Pro Patria“ ir tautininkų pažiūroms. Panašu, jog ir čia permainos – tik laiko klausimas. Nes liberalų demagogija tampa vis akivaizdesnė. Žmonės pasiilgo paprasto žmogiško nuoširdumo, loginio nuoseklumo, nuspėjamos ir todėl – racionalios politikos. Gal net labiau, nei ideologizuoto tautiškumo ar tradicinės krikščionybės. Tiesiog pasiilgo žmogaus.
Palinkėkime skarolskiams sėkmingo žygio į istorijos sąšlavyną. Aušta Radžvilų era. Šiuo atveju mažiau svarbu, ar tą erą įkūnys vieni, ar kiti asmenys, profesoriaus pavardė tiesiog iliustruoja konkretų reiškinį: tautines, konservatyvias, krikščioniškas vertybes. Tik atminkime: istorijoje nėra amžinų tendencijų. Visos jos kinta. Ne aklos lemties, o žmonių protų ir valios jėgomis. Dar teks pakariauti. Ir mes pakariausime.
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo mnisterijos (NDNT) direktorius Manfredas Žymantas pirmadienį šalių susitarimu palieka tarnybos vadovo pareigas. Iki bus paskirtas naujas vadovas laikinai direktorės pareigas nuo gegužės 2 d. eis NDNT direktoriaus pavaduotoja Vytautė Polujanskienė.
M. Žymantas į tarnybos vadovo pareigas buvo paskirtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu 2015 m. balandžio 27 d.
Šalinant korupcijos galimybes neįgalumo ir darbingumo nustatymo srityje NDNT bendradarbiauja su Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kuri šiuo metu atlieka 3 ikiteisminius tyrimus, tačiau ateityje numatoma dar labiau sustiprinti prevenciją, siekiant skaidraus sistemos veikimo ir nepriekaištingos tarnybos reputacijos.
„Kelerius metus trunkanti mano politinio persekiojimo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) epopėja artėja prie atomazgos“, – sako profesorius Vytautas Radžvilas, kurį, jo žodžiais, bando išstumti iš instituto dėl pažiūrų.
Taip jis praėjusią savaitę sureagavo į tai, jog VU rektorius nepaskelbė konkurso į politinės filosofijos profesoriaus pareigas institute – taip esą naikinama jo darbo vieta.
Tuo metu TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas, kalbėdamas LRT.lt, tikino, kad kalbos apie bandymą susidoroti tėra vieno žmogaus interpretacija, o nepaskelbus tokio konkurso, politinės filosofijos dėstymo lygis institute nenukentės.
Kovo 27 dieną VU rektorius TSPMI tarybos teikimu paskelbė konkursus į dviejų profesorių pareigas institute: Europos integracijos studijų bei politinės sociologijos. Kovo 22 d. tarybos posėdžio protokole matyti, jog siūloma skelbti konkursą ir į trečią – politinės filosofijos – dėstytojo vietą, tačiau vėliau jos atsisakyta.
Pasak V. Radžvilo, ši situacija patvirtina, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose įsivyravo praktika, kai „įsitvirtinusios grupės draugų faktiškai ima diktuoti mokslinių tyrinėjimų bei studijų politiką“ – esą įdarbinami žmonės, neturintys kvalifikacijos ir kompetencijų tam tikrose srityse, o studijų ir tyrimų programos pritaikomos prie jų asmeninių poreikių ir interesų. Taip LRT.lt tvirtino ir instituto absolventas, buvęs TSPMI studijų programų komitetų narys Vytautas Sinica.
„Tuo metu, kai į TSPMI atėjo dėstyti Natalija Arlauskaitė, pirmus kelerius metus ji neturėjo nieko bendro su sociologija ir ją dėstė. Nepaisant nuolatinio studentų pasipiktinimo ir prašymų, niekas nebuvo keičiama. Kelerius metus dešimtys studentų rašė skundus, niekas nebuvo keičiama. Dabar dėl V. Radžvilo 9 studentai parašė – ir iš karto įvykdė. Tada mums sakė: „Jūs čia dėl jos pažiūrų su ja dorojatės.“
Dabar, kai studentai prašyme parašo, kad V. Radžvilui euroskeptiškos pažiūros trukdo perteikti Europos Sąjungos situaciją, tai nėra [susidorojimas] dėl pažiūrų“, – ironizavo V. Sinica.
LRT.lt primena, kad praėjusių metų gegužę grupė TSPMI magistro studentų kreipėsi į instituto direktorių R. Vilpišauską, kad V. Radžvilo dėstomas kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį. Tarp priežasčių studentai nurodė, jog „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“. Instituto administracija studentų prašymą patenkino.
Kaip pasakoja V. Sinica, 22 minėtą kursą lankę instituto alumnai kreipėsi į TSPMI su priešingu prašymu grąžinti kursui privalomą statusą, tačiau šis prašymas atmestas, pašnekovo teigimu, apie svarstymą neinformavus nei alumnų, nei V. Radžvilo.
Pasak V. Sinicos, kovą paskelbti profesorių konkursai atitiko konkrečius dėstytojus, dabar einančius šias pareigas: Europos integracijos profesoriaus vieta – Gediminą Vitkų, politinės sociologijos – Ainę Ramonaitę. Vietoje dviejų politinės filosofijos dėstytojų konkursų iš pradžių planuotą skelbti konkursą į vieną vietą, dėl kurios turėtų rungtis V. Radžvilas ir Alvydas Jokubaitis, tačiau, kaip teigia V. Sinica, paaiškėjus, jog A. Jokubaičiui konkurso nereikia (jis jau yra laimėjęs du tokius konkursus), nuspręsta konkurso išvis nebeskelbti.
R. Vilpišauskas: tai yra vieno asmens interpretacija
Komentuodamas naujausius įvykius, R. Vilpišauskas LRT.lt teigė, kad kaltinimai bandymu susidoroti tėra tik profesoriaus interpretacija, o politinės filosofijos dalykų, pasak jo, institute pakanka, dėmesys jiems nemažės.
„Politinės filosofijos katedrai vadovaujantis A. Jokubaitis šiemet eina atestaciją ir būtent jis yra tas profesorius, kuris užsiima lyderyste šitoje srityje. Kadangi mes jame ir matome lyderį, kuris, pertvarkant instituto katedrų veiklą, toliau stiprins instituto mokslinius tyrimus šitoje srityje, tai nėra poreikio skelbti dar vieno konkurso dar vienai profesoriaus vietai“, – aiškino R. Vilpišauskas.
Jis su profesoriumi A. Jokubaičiu teigė jau aptaręs tolesnį politinės filosofijos katedros darbą po instituto organizacinės struktūros pertvarkos.
„Tikimės, kad politinės filosofijos katedra, kaip ir kitos, kurios bus suformuotos, stiprins savo veiklą ir taps koordinuojančiu centru, kuris telks ne tik instituto politinės filosofijos tyrėjus užsiimti moksliniais tyrimais, bet ir filosofijos fakultete dirbančius mokslininkus. Manau, tai irgi rodo, kad dėmesys šiai sričiai nemažėja“, – tikino TSPMI direktorius.
Tiesa, kaip matyti TSPMI tarybos posėdžio protokole, pats A. Jokubaitis siūlė skelbti net ne tris, bet keturis konkursus į profesoriaus pareigas – greta kitų steigti ir klasikinės politinės teorijos profesoriaus pareigybę. Šiuo metu klasikinių politinių teorijų dalyką institute pirmo kurso bakalauro studentams dėsto būtent V. Radžvilas.
Koks tolesnis profesoriaus likimas TSPMI, R. Vilpišauskas spėlioti nesiima. Pasak jo, instituto direktorius negali to nuspręsti – tai priklauso nuo universiteto paskelbto konkurso rezultatų. „Šiemet baigiasi jo konkursinis įdarbinimas ir jis gali dalyvauti naujuose konkursuose – tai yra jo apsisprendimas. Tada jau komisija vertins gautas paraiškas – žiūrės, kiek yra publikacijų, kaip galimi kandidatai atitinka kitus kriterijus, ir pagal aiškiai apibrėžtus kriterijus turėtų priimti sprendimus“, – LRT.lt sakė instituto direktorius.
E. Skrupskelis sakė, kad apie Sąjūdį šiandien galima išgirsti įvairiausių interpretacijų. „Kad to išvengtume, R. Ozolo paramos fondas subūrė tuos žmones, kurie buvo Sąjūdžio kelio pradžioje. Būtina pasikalbėti apie ištakas – tai, kas buvo Sąjūdžio pradžioje ir tai, kaip Sąjūdis siejasi su mūsų dabartimi, kad galėtume palyginti, ko iš tiesų siekė Sąjūdis ir ką mes šiandien turime“, – teigė R. Ozolo paramos fondo direktorius.
A. Rupšytė, nors yra kilusi iš Šiaulių, pastaruoju metu – retas svečias oficialiuose miesto renginiuose. Ji save visada vadino Sąjūdžio eiline. „Sąjūdžio eiliniai nelipo ant „bačkų“, nekalbėjo daug ilgų kalbų, bet būtent Sąjūdžio eiliniai kviesdavo žmones į mitingus, rengė rinkimų akcijas, rinko parašus, kuruodavo šalies rajonus“, – prisiminė sąjūdininkė.
Ji teigė, kad, ieškant pačių giliausių Sąjūdžio ištakų, reikėtų paminėti 1987-uosius metus, kai prasidėjo Žaliųjų judėjimas dėl naftos telkinio eksploatavimo Baltijos jūroje ir kitų ekologinių temų. Tuo laiku „Žinijos“ draugijoje veikė Filosofų klubas, klubai „Atgaja“, „Žemyna“, „Talka“.
O žmones, pasak A. Rupšytės, tuomet žmonių suvienijimas ir susivienijimas vyko savaime, nes jie buvo pribrendę atsikratyti visaapimančios baimės.
„Dar 1989 metais, kai nuvilnijo visi svarbiausieji mitingai, kai jau buvo visiškai aišku, kad Sąjūdis įsitvirtina, mažesniuose miesteliuose į tuos mitingus žmonės dar žiūrėjo su baime, nes prisiminė tremtis, žinojo, kas atsitinka su nepaklusniais“, – mena sąjūdininkė.
Tuometinis Dailininkų sąjungos pirmininkas B. Leonavičius prisiminė, kodėl į Dailininkų sąjungos patalpas persikėlė iš „Žinijos“ draugijos iškraustytas Filosofų klubas. Būtent Dailininkų sąjungos patalpose Filosofų klubo dalyvis Arvydas Juozaitis balandžio 20-ąją perskaitė savo garsiąsias tezes, drąsias paskaitas skaitė R. Ozolas, o filosofas V. Radžvilas būtent ten išdrįso sukritikuoti socialistinį realizmą – Vinco Dilkos paveikslą „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ (1950). Drąsios minties nebeįmanoma buvo sustabdyti, dailininkai taip pat jau turėjo ryšių su užsienio šalimis per bendras tarptautines parodas.
Miškininkas, ekologas R. Pakalnis pasakojo, kad Sąjūdžio pradžia buvo ir tai, kai pradėta kalbėti, kad Lietuva eina į ekologinę katastrofą su užmojais statyti trečiąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką. Prisiminta apie melioracijos žalą, įvairias grėsmes Baltijos jūrai.
Profesorius A. Gumuliauskas yra parašęs monografiją apie Šiaulių Sąjūdžio ištakas. Ji kol kas atskirais skyriais bus spausdinama žurnale „Padubysio kronikos“.
„Kalbant apie įveiktą baimę, menu, kaip kūrėme Sąjūdžio grupę Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginiame institute, po to susirinkome didžiulėje 225 auditorijoje. Pirmoje eilėje susėdo instituto rektorius su prorektoriais. Pora žmonių pakalbėjo ir stojo tyla – bijo eiti kalbėti. Kaip atsidūriau auditorijos priekyje – neatsimenu. Nerišliai kalbėjau, bet tai buvo persilaužimas – kai supranti: atgal jau nebėra kur, turi eiti tik į priekį“, – prisiminė A. Gumuliauskas.
Signataras D. Morkūnas prisiminė savąjį „rubikoną“, kaip jam, tremtinių vaikui, teko tapti partijos antruoju sekretoriumi, nes tai veikė ir atsakomybės jausmas. Supratimas, kad svarbu padėti Sąjūdžio į pirmuosius sekretorius iškeltam Mindaugui Stakvilevičiui. Viename iš pirmųjų savo straipsnių miesto laikraštyje tada parašė, kad atėjo „nušėtoninti partiją“.
Prisiminta ir tai, kaip tuometinis Šiaulių pedagoginis institutas, pirmasis iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, parengė Statutą su visai kita aukštosios mokyklos valdymo forma.
„Siedamas Sąjūdžio laiką su dabartimi noriu pasakyti, kad laisvė yra labai šaunus dalykas. Kol jos neturi – visada tikiesi ir manai, kad kai jau turėsime laisvę, tada bus labai puikiai!.. O kai ji atsiranda, kai ją gauni, paaiškėja, kad gyvensim taip, kaip sugebame gyventi!“ – sakė signataras D. Morkūnas.
Jo žodžiais, tautos laisvė susideda iš trijų laisvių: laisvos valstybės, laisvos visuomenės ir laisvos asmenybės. Jeigu nėra bent vienos – apie tikrąją tautos laisvę sunku kalbėti.
V. Vingras prisiminė Inžinierių namų veiklą, kai inžinieriai subūrė Šiaulių inteligentiją ir ėmėsi labai svarbios tautai lietuvių kalbos išsaugojimo.
R. Ozolas būtent Šiaulių inžinierių namuose pirmasis viešai ir drąsiai prakalbo apie slaptuosius protokolus – Molotovo-Ribentropo paktą, kai kiti tik prie arbatos puodelio virtuvėje išdrįsdavo apie tai kalbėtis.
Prisiminta ir Kalbos šventė, kuri „iš tiesų buvo unikumas“. Prisiminta, kad patys žmonės telkė Kalbos šventę, vos išgirdę Laimono Noreikos Mažvydą tariant „Lietuva“, žmonės stojosi iš savo vietų pajutę žodžio svarbą ir jėgą.
Įmanomas antrasis Sąjūdis?
Profesorius V. Radžvilas apie priežastis, kodėl subyrėjo Sąjūdis yra parašęs knygą, ją rašė beveik 20 metų „žinodamas, kad jos prireiks“. Profesorius rašė įkvėptas R. Ozolo, kurį V. Radžvilas išgirdo dar būdamas studentu.
Profesorius neabejoja, kad yra žmonių, kurie turi Dievo dovaną matyti kelis dešimtmečius į priekį – toks buvęs R. Ozolas.
„R. Ozolo sugebėjimas, kurio daugelis nematė, nesuprato, yra sukrečiantis, kai dabar skaitai prieš 20 metų jo parašytus tekstus apie Europos ateitį“, – sakė V. Radžvilas.
Jo žodžiais, Sąjūdis yra kolektyvinis tautos kūrinys, o Filosofų klubas suvaidino lemiamą vaidmenį.
„Viena yra sakyti – nesprogdinkite žemės skalūninių dujų ar nesiurbkite naftos ir visai kas kita pasakyti – neleisime sunaikinti žemės, kurioje šimtus ar net tūkstančius metų gyveno ištisos protėvių kartos. Tai yra visiškai kitas įprasminimo lygmuo – tai ir padarė Filosofų klubas ir tada visos tos institucijos, kurios kaudavosi savo bare, staiga išvydo, kad kaunasi ne už konkretų žemės lopinėlį, o už Lietuvą! Nes visa tai yra Lietuvos valstybės istorinė ir politinė egzistencija“, – Sąjūdžio atsiradimo esmę įvardijo V. Radžvilas.
Tą akimirką, kai žmonės susibūrė į Sąjūdį „iš lietuviakalbės masės žmonių tapome tikra tauta“, o „imperijos byrėjimo nepasitikome, kaip nežinančių, ko nori, padrika žmonių minia“.
„Kodėl visa tai buvo taip lengvai iššvaistyta?“ – retoriškai klausė V. Radžvilas. Jis teigė, kad tauta buvo labai „nuniokota“, pritrūko savivokos lemiamu momentu susigaudyti, kas iš tikrųjų vyko nuo antrojo Sąjūdžio suvažiavimo, nuo 1990 metų kovo 11 dienos ar net dar anksčiau.
„Vyko žiauri politinė kova dėl Lietuvos ateities perspektyvos. Reikia aiškiai įvardinti, kad tuo metu grūmėsi ne „brazauskininkai” ir „landsbergininkai“, ne kairieji ir dešinieji. Lemiama mūšio linija išryškėjo tik dabar. Sąjūdyje buvo R. Ozolo ir V. Landsbergio linijos.
V. Landsbergio linija atstovavo žmones, kad vienintelis mūsų tikslas yra iš vienos priklausomybės pereiti į kitą priklausomybę. R. Ozolo linija – kad mes privalome atkurti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kuri integruotųsi į Vakarus, R. Ozolas tuo niekada neabejojo, bet ne provincijos teisėmis“, – teigė V. Radžvilas.
Profesorius įrodinėjo, kodėl mano, kad ir pati Europos Sąjungos raida buvo pasukta „sovietiniu modeliu“, ką veikė „eurokomunistų valdžia“. Šiuo metu „prabudusi radikalioji dešinė“ Europos valstybėse reiškia tai, „ką mes matėme Sovietų Sąjungoje perestroikos laikais“, kad „prabudo tautos, kurios nenori išnykti“.
Filosofas Vytautas Radžvilas atkreipė dėmesį, kad Europoje šiuo metu „prabudusi radikalioji dešinė“ reiškia tai, „ką mes matėme Sovietų Sąjungoje perestroikos laikais”: „Prabudo tautos, kurios nenori išnykti.“
„Ką padarė vengrai? Apmokestino visus Vengrijoje veikiančius Vakarų bankus ir korporacijas. Į Vengrijos iždą pasipylė pinigų lietus. Lenkai apmokestino užsienio prekybos centrus. Matome, kad Lenkijoje ir Vengrijoje gerėja net demografinė padėtis, nes atsirado pinigų pensijoms, vaiko pinigams, daug kam“, – mano V. Radžvilas.
Filosofijos profesorius teigė, kad „tautą nebūtinai galima sunaikinti tik šaudymais ir deportacija, galima sukurti tokias sąlygas, kad pasiima lagaminėlius ir išvyksta savanoriškai“.
V. Radžvilas teigė, kad steigiant Sąjūdį „baimė tada buvo ne mažesnė nei dabar“. Filosofijos profesorius mano, kad gali būti, jog atėjo laikas antrajam Sąjūdžiui. Vieną iš tokių ženklų V. Radžvilas įvardijo organizaciją „Vilniaus forumas“, kurio vienas iš organizatorių jis ir yra.
Visa diskusija bus išspausdinta R. Ozolo paramos fondo leidžiamame istorijos ir kultūros žurnale „Padubysio kronikos“.
Kalba, sakyta Daukanto aikštėje prie Prezidentūros 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tautos forumo mitinge „Lietuva yra čia!“. Kalbos vaizdo įrašą galite peržiūrėti šioje nuorodoje.
Brangūs tautiečiai, jūs galite klausti: kur jaunoji karta, kodėl ji tyli, kodėl tiek mažai jaunų veidų tokiuose renginiuose kaip šis? Atsakymas paprastas: jie bijo! Kalbėti apie Lietuvą šiandien reiškia kalbėti apie baimę. Nes ar gali nebijoti jaunas žmogus, kada bijo jo autoritetai?
Universiteto žmonės nuolat kalba apie problemas, kurias bijo spręsti. Jie verkšlena dėl jiems nepatinkančių pertvarkų, bet bijo pasirašyti viešus pareiškimus. Jie bijo viešai kalbėti, bijo kovoti už savo idėjas. Jie bijo netekti darbo vietų, kolegų užtarimo, nes kitaip problemų turės jų studentai. Dėl to ir studentai bijo kalbėti, ir šiandienos mitinguose daugelio jų nėra, nes jie nenori rizikuoti savo ateitimi.
Kaip mes galime nebijoti, kai susidorojimas su neįtikusiu akademiku yra vienas juokas? Kaip mes nebijosime, kai vienam dėstytojui daugkartinis skundas nieko nereiškia, o kitam iš praeities iškapstyta vienkartinė pastaba beveik garantuoja bedarbystę?
Ko jaunąją kartą moko baimės pritvinkęs universitetas? Jis moko pataikavimo, savų dangstymo ir veidmainystės. Jis moko, kad trapiu atlyginimu nukirstas liežuvis yra vienintelė laisvės forma.
Ar jums tai atrodo normalu?
Kai universitete atvirai tyčiojamasi iš Lietuvai iškilių istorinių asmenybių, kai skurdinamos su lietuvybe susijusios studijos, kai mažinami iškilių akademikų etatai, atiminėjami ilgamečiai gerai lankomi autoriniai kursai, kai į universitetą įstoja vis didesni beraščiai, o studentų lygis siekia neregėtas žemumas, kai studentai darosi vis abejingesni savo šalies likimui ir nebemato joje savo ateities… ką mes darome?
Mes ir toliau svaigstame apie tai, kaip viskas mums sekasi, kaip kylame reitinguose ir kaip niekada dar negyvenome taip gerai. Tai – pasityčiojimas iš Lietuvos ateities!
Iš mūsų atėmė drąsą ir pasitikėjimą. Mes bijome savo pačių minčių, nes baimės agentais tapę studentai ėmė tyčiotis vieni iš kitų. Išdrįsti kažką pasakyti kitaip nei padiktuota konjunktūros – tai stotis skersai kelio universitetui, jo misijai ir apskritai „teisingai politikai“, kurios monopolį užėmė liberalių pažiūrų žmonės, paskelbę karą bet kam, kas nesutinka su jų liberalizmu.
Mumyse išugdyta baimė virto gailesčiu. Mums gaila savo laiką aukoti ir bent žodžiais apginti tuos, kurie už mus kadaise aukojo gyvybes. Mums gaila daryti kažką dėl kitų, mums gaila atsitraukti nuo neįpareigojančių kasdienių rūpesčių, kad tik neturėtume rimtesnių problemų, kad tik nebūtume spaudžiami, kad tik nebūtume išjuokti, kad tik nepasirodytume nepažangūs ir netolerantiški.
Mums gaila, nes patys svarbiausi dalykai, per amžius buvę žmogiškumo pagrindais, tapo dalykais, kurie neapsimoka. Universitetui neapsimoka studijos ir tyrimai, kurie tuoj pat neatsiperka ekonomiškai. Mums sakė, kad būti patriotiškiems, tautiškiems, laikytis tradicijų ir siekti Lietuvos klestėjimo paprasčiausiai neapsimoka.
Bet lygiai taip pat neapsimoka aukotis, mylėti, kentėti, dovanoti – iš tikrųjų neapsimoka tik patys svarbiausi dalykai, kurių atsisakymo kaina yra žmogiškumo, o kartu su juo – ir lietuvių Tautos išnykimas.
Tuo pačiu metu universitete bandoma steigti gėjų ir transseksualų grupę, dauginamos įvairios lyčių, feminizmo, medijų ir kitokios naujųjų komunistų darbais paremtos studijų programos – čia jau apsimoka, čia viskas pažangu ir tolerantiška! Kas nesutinka, tie yra minties nusikaltėliai.
Mes tokiai tolerancijai universitete šiandien norime pasakyti griežtą: ne!
Nėra jokios laisvės ir jokios demokratijos ten, kur žmogus negali laisvai kalbėti, kur jį kausto baimė, kur ateiti į mitingą ir stovėti už tau svarbias idėjas paprasčiausiai neapsimoka, nes rizikuoji savo ateitimi. Ne, tai ne studentai bailiai. Tai ta nesveika baimės atmosfera, kurią laikas užbaigti!
Tauta bunda, bet jaunimas vis dar miega, ir jo nepažadinus, Tautos prabudimas taps tik paskutine jos egzistencijos valanda. Kad taip nenutiktų, tereikia paprasto dalyko: Tautai ir valstybei atsidavusio universiteto, kurio pagrindas būtų laisvė.
Mūsų priešai sako, kad laisvė yra, ir kad būtent mes norime įtvirtinti vieną ideologiją. Tačiau ta laisvė ribojama kitokį jos supratimą turintiems žmonėms, kurie nemano, kad išsivaikščiojimas yra pozityvi valstybės strategija, kurie netiki, kad galima tylėti apsimetant, jog nieko nevyksta, kai Europoje vyksta transformacijos, apie kurias dar ilgai rašys istorijos vadovėliai. Formaliai laisvė egzistuoja, tačiau su žiaurių ir subtilių sankcijų baime.
Tokiai laisve dangstomai baimei mes šiandien sakome: ne!
Ne, gerbiamieji, universitetinė baimės atmosfera, palydima patyčių, marginalizavimo, etikečių klijavimo ir tyčinio sąvokų painiojimo yra visiškai priešinga laisvei, nes baimė yra vergovės ir totalitarizmo šaltinis.
Tikroji universiteto vizija yra pažangusis globalitarizmas, jau eilę metų dominuojantis ir valdžios koridoriuose. Tai šimtus tūkstančių lietuvių, ypač dar jaunų, privertė iš tiesų padaryti pažangą ir žengti anapus noro gyventi Lietuvoje. Tokia strategija yra pražūtinga, todėl privalome sugrąžinti universitetą Tautai ir valstybei tam, kad susigrąžintume jaunimą, nes be jo universitetas, kad ir koks pažangus, neturi absoliučiai jokios prasmės.
Šiandien pažangiajam globalitarizmui mes garsiai tariame: ne!
Įveikime baimę ir abejingumą, kad pelnytume laisvę, kurios vardu niekas nediktuoja, ką daryti apsimoka, o ko neapsimoka, kurios vardu niekas mums nesakys, kad stiprūs mūsų Tautos namai globaliame pasaulyje neapsimoka.
Gerbiamieji, išsklaidykime globalizmo miražą. Tegyvuoja lietuvių Tauta ir jos Laisvė!
Europos saugumo darbotvarkė be Rusijos neįmanoma” – sako Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris.
Tikrai verta atkreipti dėmesį. Ypač tiems, kam rūpi diskusijos dėl Europos ateities. Taip apie Rusijos svarbą kalba Europos federacijos šalininkas.
Be abejo, mums reikia, kad ES kuo dažniau kalbėtų vienu balsu, bet visada svarbu žinoti koks tas balsas bus? Ar mes tikrai norime, kad taip kalbėtų ES?
Todėl labai svarbu pabrėžti, kad mums reikalinga ne kokia nors federacinė, bet transatlantinė Europa, susaistyta strateginiais ryšiais su JAV. Tai mūsų saugumo pamatas.
