Lietuvių kalba besirūpinanti asociacija „Talka kalbai ir tautai“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, siūlydama valstybinės kalbos įstatymu reguliuoti prekių ar paslaugų ženklų įrašus, o jų reglamentavimą įtraukti į naujojo konstitucinio Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo redakciją.

Viešojoje erdvėje daugėja oficialių užrašų ne lietuvių kalba: ne valstybinę kalbą registruodamos prekių ir paslaugų ženklus pasirenka net valstybinės ir savivaldybės institucijos bei įstaigos. Paskutinis reikšmingas to pavyzdys – Kauno miesto savivaldybės inicijuotas „Like Bike Kaunas“ projektas, pagal kurį visame mieste sutvarkyti ir atnaujinti dviračių takai žymimi šiuo nelietuvišku ženklu.

„Talkos kalbai ir tautai“ kreipimesi rašoma, kad „jau dabar ne tik privataus kapitalo, bet ir valstybės bei savivaldybės įstaigos bei įmonės registruodamos prekės ženklus savo iniciatyva dažniau renkasi užsienio kalbas vietoje valstybinės lietuvių kalbos. Tai keičia miesto veidą, kaip, pavyzdžiui, plačiai po visą Kauną pasklidęs angliškas užrašas „Like Bike Kaunas“, kurį inicijavo Kauno miesto savivaldybė. Prekės ženklo kalbos Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas nereglamentuoja, nes iki šiol prekės ženklo įteisinimu buvo įpareigota rūpintis Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri visų pirma siekia apginti vartotojo interesus ir svarbiausiu kriterijumi laiko praktinį patogumą – tokį, kaip kurios nors kalbos mokėjimą, garantuojantį užrašo supratimą“.

„Išsiveržus iš itin uždaros sovietinės erdvės daugelyje šalių buvo siekiama pasivadinti „užsienietiškai“, nes manyta, kad tai kurs įspūdį apie užsienietišką kokybę. Tačiau prabėgo jau keli dešimtmečiai, todėl dabar savanoriškas valstybinės kalbos prioriteto ir išskirtinio statuso atsisakymas dėl abejotinos komercinės naudos liudija strateginio mąstymo dėl kalbinės bendruomenės stiprinimo stoką. Kultūra neturi būti dirbtinai uždara ir vengti kontaktų su užsienio kultūromis, tačiau būtent tokiam atvirumui pirmiausiai reikalingas tvirtas savosios kultūros ir kalbos, nacionalumo vertės suvokimas ir lygiavertis santykis su tuo, kas svetima. Tai netiesiogiai liudija užsienio partnerių Lietuvoje registruojami Lietuvos rinkai skirti prekės ženklai: jie beveik visi be išimties lietuviški. Nacionalinė kultūra ir valstybinė kalba turi išlikti svarbiausi tiek asmens, tiek tautos bei valstybės gyvenime,“ – aiškina Talkos pirmininkas Gintaras Karosas.

Jo teigimu, tai, kad prekių ir paslaugų ženklų vartojimo Lietuvoje nereglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, liudija apsileidimą kalbos politikos srityje.

„Kalba nėra tik funkcinis bendravimo įrankis, nes dalyvauja viešajame gyvenime, todėl privalo išsaugoti savo ypatingą statusą su visomis iš jo kylančiomis teisėmis. Užsienietiškų ženklų vartojimas viešose vietose atspindi ir skatina nuostatą, jog nė viena kalba valstybėje neturi privilegijuoto statuso, priešingai, globalių elementų ir užsienio valstybėse vartojamų prekių ir paslaugų ženklų perėmimas padaro mūsų produkciją ir jos kūrėjus patrauklesnius pasauliui. Toks mąstymo būdas prisideda silpninant unikalaus tautos ir valstybės išlikimui būtino tapatumo poreikį ir suvokimą. Tai suvokiant, būtina keisti šiuo metu egzistuojančią kalbos politiką bei prekių ir paslaugų ženklų reglamentavimo tvarką tam, kad Lietuvos valstybinė kalba įgytų prideramą statusą ir nenugrimztų tarp begalės užsienietiškų užrašų, duodančių abejotiną naudą verslui, tačiau ne tautinės sąmonės išsaugojimui, kurį maža ir nuolat tapatybines bei geopolitines grėsmes patirianti valstybė turėtų laikyti savo svarbiausiu uždaviniu“, – rašoma Talkos kreipimesi.

„Talkos kalbai ir tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas pabrėžia, kad „prekių ir paslaugų ženklai dažnu atveju yra labiau kalbos, o ne tik patogumo suprasti tekstą reikalas, todėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme turi atsirasti prekių ir paslaugų ženklų reglamentavimas, pagal kurį Lietuvos subjektai turėtų registruoti prekių ir paslaugų ženklų užrašus valstybine lietuvių kalba.“

Bundančios gamtos dovanos – geriausia proga stiprinti po žiemos nusilpusią imuninę sistemą. Šiuo metų laiku vitaminai yra labai svarbūs sveikatai, nuo jų priklauso organizmo pajėgumas apsiginti nuo įvairių ligų sukėlėjų. Kokius vitaminus prarandame per žiemą, koks mūsų imuninės sistemos pajėgumas pavasarį, kaip ją stiprinti žolynų pagalba? Šia patirtimi žinomi Lietuvos žolininkai dalinasi ir sveikatingumo stovyklose.

„Visa pavasarinė žaluma turi vitamino C – askorbo rūgšties. Organizmas šio vitamino turi gauti kasdien. Jis reikalingas geležiai įsisavinti, kremzlei atsikurti, palaiko kaulų sveikumą ir kaulų čiulpų raudonumą, jų audinių atsinaujinimą. Pakankamas vitamino C kiekis užtikrina raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose. Tai – svarioji imuniteto dalis“, – sako 82 m. biomedicinos mokslų daktaras Jonas Skonsmanas.

Anot jo, kita imuninės sistemos vieta yra mūsų pilve: plonasis žarnynas. ir žarnų pasaitas. Jame yra daugybė limfinių mazgelių, kuriuos galėtume tituluoti viso imuniteto vainiku. Žarnynas nėra vien nuryto ir virškinamo maisto vamzdelinis sandėlis. Jame gyvena ištisas mikrobų pasaulis, gerųjų ir nedraugiškų bakterijų, grybelių, virusų ir t.t. Gerųjų bakterijų yra keli šimtai rūšių. Tik jos tegali sustabdyti puvimo bakterijų ir grybų antplūdį.

Pirmąja pavasario dovana žolininkas įvardija gerąją mikrobiotą. Sutrikusią jos pusiausvyrą išduoda negeras kvapas iškvepiant, dažniau sustojantis skrandis, pykinimas, kietėjantys viduriai, šlapinimosi problemos, vaginos ar rektumo niežuliai, pilvo pūtimai, krūtinės skausmai, odos išbėrimai ar paraudimai, nuovargis, nerimas, mąstymo ir koncentracijos sutrikimai, net depresija.

„Ieškokime pamiškių ar pievų su ten augančiais valgomaisiais ar vaistingaisiais augalais. Jie turi ne tik vitaminų, mineralų, bet ir mūsų imunitetui labiausiai reikalingų homeostatinių organizmų. Tai pradinis raugas mūsų mikrobiotai atnaujinti ir sustiprinti. Gaminant žolynų kokteilius viršenybė turėtų priklausyti lauko augalams, augantiems po atvira saule. Prie kokteilių galima pridėti ir darže ar šiltnamyje augusius augalus“, – išmintimi dalijasi žmogus, atgaivinęs sveikatą stiprinančius senovės baltų ritualus.

Gydomųjų tepalų ir žvakylų kūrėjas vardija žolynų kokteiliams tinkamų vaistinių ir vitamininių lauko augalų sąrašą: rūgštynės, zuikio kopūstai, vaistinė ir šlakuotoji plautė, kiaulpienės ir jų žiedai, dirvinis asiūklis, varnalėša, vaistinė gelsvė, vaistinė šventagaršvė, vaistinė svilarožė (lapai ir žiedai), dedešvos (lapai ir žiedai), tūbės žiedlapiai. Daržo augalai: špinatai, medetkų lapai ir žiedai, lapiniai kopūstai, vaistinė agurklė.

Žolynų kokteiliai

Universalus paprastasis chlorofilinis kokteilis iš visiems pažįstamų augalų: garšva, kiaulpienė, dilgėlė, rūgštynė (su galimais priedais iš prieskonių, citrinos sulčių ir kt.);

Chlorofilinis-alantojinis kokteilis iš dilgėlių-garšvų su pražydusia vaistine plaute ar vaistine agurkle. Tai kaulų čiulpus stiprinantis mišinys, turintis geležies ir regeneraciją skatinantį alantojiną. Čiulpuose slypi viso imuniteto pradžios paslaptis. Nestiprinant kaulų ir tuo pačiu čiulpų imuniteto niekada nepastiprinsi. Štai kodėl osteoporozės palaužti asmenys yra tokie neatsparūs peršalimo ir visokioms kitoms ligoms.

„Norėčiau akcentuoti, kad imuniteto atkūrimas ar stiprinimas nėra vien žaliųjų kokteilių nurijimas pagal tam tikrą grafiką. Imunitetas kyla iš žmogaus vidaus, iš jo fizinio kūno ir dvasinės būsenos, nuotaikos, emocijų. Todėl kokteilius reikia ruoštis pačiam: rinkti lauko žolynus, surinkti rasą nuo jų, lietaus ar šaltinio vandenį, daryti užpylimus ant gintaro ar titnago. Čia neįmanoma apsieiti be meditacijos valandėlių, kuriose išreiškiama padėka gamtai ir žolynams“, – pastebi vyras.

Žolinčių akademijos prezidentė Danutė Kunčienė siūlo tokį kokteilį: vanduo su gintarais, kiaulpienės lapai ir žiedas su žiedkočiu, garšvos lapeliai, džiovinti išmirkyti obuoliai, cinamonas. Galima įdėti čijos sėklų ar pamirkytų linų sėmenų.

Žolynų kokteiliai vyrams
Moksliniai dietologai labai rūpinasi, kad vyrų maistas skatintų testosterono gamybą, o estrogeninių augalų poveikis neardytų testosterono-estrogeno pusiausvyros. Todėl vyrų kokteiliams tiks dirvinė čiužutė. Jos sąžalynų rasti gamtoje nėra paprasta, bet pasitaiko gerų natūralių plantacijų. Tai skani žaluma, primenanti garstyčias ar pipirines. Kokteiliams tiktų čiužutės sėklos, kurios nuo seno dedamos į skilandžius, maistą, tinkantį vyrams labiau, nei moterims.

Testosterono gamybą skatina kininio citrinvyčio uogos, uogų kauliukų milteliai ir jauni sprogstantys pumpurai. Šis augalas turi įvairių skonių paletę ir yra labai vertingas kokteiliams. Taip pat siauralapis gaurometis (tiek lapai, tiek žiedynai). Subrendusius lapus džiovinkime ar fermentuokime arbatoms. Daug gauromečio arbatos išgeriančios moterys stebisi, kodėl joms didėja plaukuotumas, ima želti ūseliai.

Žolynų kokteiliai moterims
Moterų kokteiliams estrogeno šaltinis bus trikertės žvaginės žaluma. Žvaginės rasti nėra sunku, ji viešpatauja ne tik apleistuose soduose ar daržuose, bet ir laukuose bei arimuose. Tai nuo seno moterų mėgiamas vaistinis augalas pogimdyminiams kraujavimams stabdyti ir jų ciklams reguliuoti. Todėl žvagine mėgautis turėtų tik moterys. Moterų pasauliui gražinti yra pievų raskila. Aišku, kad ji šventiniams kokteiliams tiks surinkta su rasa, todėl ją rinkti reiktų saulei tekant.

Žoliauti su žolininku
Lietuvos sveikuolių sąjunga liepos 1-8 d. rengia sveikatingumo stovyklą šeimoms „Į laisvę!”, kurioje žinomi Lietuvos žolininkai ir šeimos kartu su vaikais braido po pievas, susipažįsta su augalais, patys gamina ir ragauja jų arbatų, kokteilių, spaudžia aliejus iš sėklų, džiovina vaisius ir daržoves. Žalioji močiutė suaugusius supažindina su daržo augalais, pabarstukų gamyba iš sėklų, o su mažaisiais ruošia vaišes ir jas degustuoja.

J. Skonsmanas, S. Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt

Portalas lrytas.lt paviešino dar daugiau, anot portalo, iš patikimų šaltinių gautus D. Grybauskaitės ir E. Masiulio elektroninius laiškus. Juose matyti, kad buvęs Lietuvos liberalų sąjūdžio lyderis E.Masiulis dalyvavo kaip savotiškas tarpininkas tarp Valstybės vadovės ir šalies oligarchų (koncerno „MG Baltic“ vadovų).

Buvęs politikas kaltinamas kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir neteisėtu praturtėjimu laukia teismo. Jis kiek anksčiau patvirtino, jog paskelbti laiškai yra autentiški.

Prezidentė D. Grybauskaitė trečiadienį LRT televizijos laidoje pripažino susirašinėjusi su E. Masiuliu, tačiau teigė negalinti patvirtinti fakto, jog nurodyti laiškai yra išsiųsti iš jos elektroninio pašto tulpes@lrpk.lt – šie laiškai nebuvo išsaugoti prezidentūros serveriuose.

 „Lietuvos rytas“  pirmuosius 2014–2016 D. Grybauskaitės ir E. Masiulio susirašinėjimo laiškus  paskelbė praėjusią savaitę.

Daugiau aiškų rasite ČIA.

Ateinantys 2019 metai – turėtų tapti demokratijos šventė. Numatomi net treji rinkimai – savivaldybių merų ir tarybų, Respublikos Prezidento bei Europos parlamento rinkimai. Visi svarbūs ir įdomūs. Visi skatina diskusijas apie savivaldą, apie Prezidento asmenybę ir politines galias. Proga ir diskusijai, kurios Lietuvos politikai sumaniai vengia, – apie sąjungas, federacijas, imperijas, apie ES ateitį ir Lietuvos valstybės vietą joje.

Šiandieną matome dvi laibai aiškias tendencijas. ES bandoma kurti kaip federacinę ar net unitarinę valstybę, o visi kurie nepritaria tokiai krypčiai apšaukiami euroskeptikais bei Lietuvos priešais.

Matome ir kitą kryptį – nacionalinių valstybių suverenumo gynimą, stiprėjančias „Alternatyvą Vokietijai“ , „Fidesz“ partiją Vengrijoje. Galiausiai matome ir trečią kryptį, kurią dosniai finansuoja Rusija, girdime siūlymus demontuoti ES bei pranašystes apie jos žlugimą.

Ką sako istorinė patirtis apie sąjungas, imperijas ir jas norinčius užvaldyti barbarus, kaip ją remdamiesi galime pažvelgti į dabartį ir planuoti ateitį?

Žinome kelis žmonijos dvasios pakilimo laikotarpius. Antikinė Graikija sukūrė mokslo ir meno postūmį, kuris dar ir šiandieną daro įtaką moderniai visuomenei. Jos miestų sąjunga nugalėjo didžiausią to meto persų imperiją. Renesanso Italija, konkuruojančių miestų Italija padarė didžiulę įtaką Europos dvasiai ir kultūrai. Stipriausia vakarietiška valstybė JAV, buvo kuriama ne pagal monarchijos nuo kurios ji vadavosi, o pagal valstijų sąjungos modelį. Kai besiriejantys miestai, konkuruojančios valstijos sugebėdavo susivienyti, jų sąjunga pasiekdavo išskirtines pergales ir sukurdavo gerovę.

O kas ištinka imperijas, koks jų kelias? Nuolat vis tas pat. Jas kuria griežtos moralės žmonės, kurie sunkiai dirbdami ir kovodami sukuria stiprią valstybę, sukuria gerovę. Čia tiktų prisiminti LDK, kurią irgi galim vadinti imperija. Tai buvo klestinti šalis, o Šveicarija Europos užkampis iš kurio statybininkai vyko uždarbiauti į Lietuvą.

Bet kas įvyksta kai imperija sukurta? Aplink jos sienas telkiasi barbarai. O imperijos vadovai bando juos prijaukinti ir papirkti arba šiuolaikišku terminu – „integruoti“. Tokios politikos pasekmės vis tos pačios – barbarų vadas surengia žygį į imperijos sostinę, užima valdžia ir po tamsos bei vargo šimtmečių prasideda naujas civilizacijos ciklas.

Istorinio vyksmo nuoseklumas aiškus, pasikartojęs nevieną kartą. Esminis klausimas – kodėl barbarų žygis pasiseka. Tokių žygių tikrai būta daug. Pasiseka nes nebelieka ginančių valstybę. Romos imperijoje nebeliko romėnų. Visi jos gyventojai, ir galai, ir germanai, ir arabai tapo Romos piliečiais. Nebeliko ir romėnų imperatorių. Tas pat nutiko ir su LDK. Nebeliko su lietuvių tauta save siejančių bajorų, nebeliko Gediminaičių dinastijos, o valdė saksų, švedų kilmės karaliai. Tačiau net ir to negana. Dar turi atsirasti įtakinga grupė kuriai nebesvarbi valstybė. Romoje tai buvo latifundijų savininkai, Lietuvoje magnatai. Tiek barbarų vadams, tiek rusų carams beliko juos papirkti ar pažadėti išsaugoti privilegijas.

Suprantama, kad istorija nesikartoja, joje galime rasti tik analogijas. Tačiau šiandieną jų tikrai daug. Tarp jų vertą išskirti esminį – oligarchijos, didžiųjų korporacijų siekį išsaugoti atgyvenusias ekonomines struktūras. Todėl moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja.

Ekonomistas T. Piketi (Th. Piketty) nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus didesnius nei 10 milijonų eurų t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto.

Tokia pat tendencija būdinga ir Lietuvai, kurioje bankas valdantis keleto milijardų vertės turtą sumoka porą tūkstančių eurų metinius mokesčius, o jo darbuotojas tampa pretendentu į Lietuvos Prezidentus, kurioje Seimo narys gali „kilniai“ atsisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo milijoninių pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl šiandieną pagrindiniu mokesčių, išlaikančių modernias valstybes mokėtoju tapo vidurinė klasė, kuri yra ir svarbiausia nacionalinės valstybės atrama.

Akivaizdi interesų priešprieša sukelia ir akivaizdų idėjų konfliktą, kurio ryškiausias pasireiškimas – bandymai ardyti tautinę savimonę. Ko reikia tarptautinėms korporacijoms ir oligarchams? Jiems reikia– lojalaus korporacijai ar paklusnaus oligarchui, ignoruojančio kitas prasmes ir reikmes, godaus vartotojo. Jie taip pat siekia pašalinti apribojimus žmonių ir gamtos eksplotacijai.

Esminiu veiksniu ribojančia korporacijas, ribojančiu oligarchus, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, yra tos visuomenės, kurioje jie veikia, tautinė arba konfesinė savimonė.

ES šalyse konfesiniai savimonei teliko antraeilis vaidmuo. Krikščionys jau švenčia Kalėdas ne kaip religinę, bet kaip pramogų šventę, o drauge pramogauti mielai sutinka ir musulmonai ar japonai. Tuo pat metu nuolat bandoma nuvertinti tautinius dorovinius autoritetus, juos keisti multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują tautos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą, o anot filosofo F. Nyčės (F. Nietzsch), niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Tautinės savimonės griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų gerovę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ kam nors pasirodys svarbesnis už kitus.

Šio teiginio paaiškinimas paprastas – aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką korporacijas ir oligarchus – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, kuria jiems jau minėtas privilegijas, o vidurinės klasės interesus ignoruoja. Juos galėtų apginti stipri nacionalinė valstybė. Dar tikriau tai padarytų tokių valstybių sąjunga Todėl, griaunamos nacionalinės valstybės, todėl vietoj jų sąjungos peršama federacija pataikaujanti oligarchijai ir neįgali pasipriešinti kitoms kultūroms.

Nacionalistų politiniai oponentai žada, kad savo kultūrines šaknis neigianti ES sukurs gerovę ir gąsdina, kad be ES būtų blogiau. Tačiau nenori įvardinti apie kokią ES kalba – apie suverenių nacionalinių valstybių sąjungą ar apie korporacijų ir oligarchų privilegijas užtikrinančią sąjungą.

Lietuvai labai reikia modernios, nacionalines valstybes jungiančios ES, tokia sąjunga būtina ir Europos išlikimui. Todėl nacionalistai ir turi būti didžiausi ES rėmėjai, jie mato ES kaip istorijoje daug kartų įrodžiusio pranašumą darinio – antikinės Graikijos miestų ar šiuolaikinių nacionalinių valstybių sąjungą. Jie yra tikrieji ES entuziastai, kurie priešinsis ES pavertimu federacine valstybe, modernia imperija ir taip neleis žlugdyti Europos, gins jos vertybes.

Įvairovė – dažnas argumentas, naudojamas liberalų ir kairiųjų, pasisakančių už žmonių ir kultūrų takumą. Jų nuomone tokie reiškiniai kaip masinė migracija ir multikultūralizmas kuriantys įvairesnes, įdomesnes, dvasiškai turtingesnes visuomenes. Maža to, šie reiškiniai esantys istoriškai nulemti ir kovoti su jais – tiesiog beprasmiška. Bet ar viskas taip paprasta?

Istorine lemtimi savo pergales grindė ir komunistai, ir fašistai, ir nacistai. Naivių žmonių širdyse tai – galingas ideologinis ginklas. Netgi šių idėjų priešininkai, pasižymėję mažesniu kritinio mąstymo rodikliu, susigūždavo ir nutildavo – kokia prasmė kovoti su tuo, kieno pergalė jau nulemta? Iš tiesų istorija – ištisai vingiuota linija. Tam tikros idėjos kyla ir leidžiasi, gimsta ir nyksta. Kartu su jomis gimsta ir nyksta ištisos valstybės, tautos, kultūros. Be to, pati istorinės lemties sąvoka – abejotina. Daugeliu atvejų istoriją lemia sutelkti žmonių protai ir bendra jų valia.

Įvairovė – didžiulė vertybė. Kultūrų įvairovės ir apykaitos dėka vyksta žmonijos pažanga. Tai – tarsi loterija. Vieno ir to paties žmogaus galimybė išlošti šimtą lošimų – labai menka. Bet žaidžiant šimtui žmonių vienas išlošia vieną lošimą, kitas – kitą. Kultūroje – lygiai taip pat. Ką atranda vienas – dvasinėje ar technologinėje srityje – tuo jis gali pasidalyti su kitu, atradusiu kažką kito. Viena iš kultūros laboratorijų yra tauta. Prigimtinė ir kartu – dvasinė bendruomenė, besidalijanti bendruoju gėriu ir bendrais atradimais savo viduje, o po to – ir su visu pasauliu.

Esminė tautų įvairovės sąlyga – jų teritoriškumas, o optimaliu atveju – ir valstybingumas. Savarankiška tauta, gyvenanti savo istorinėje tėvynėje, kuria išskirtinę kultūrą, kuria po to gali mainytis su kitomis tautomis, kai ką perimdama, kai ką – atmesdama. Tautoms maišantis įvairovės mažėja. Globaliam projektui plėtojantis nuosekliai galiausiai būtų prieita prie vientisos, beformės masės. Tai būtų kultūros mirtis. Geroji žinia yra ta, kad nuoseklus globalumas įmanomas tik teoriškai. Žmonėms dėsninga skirstytis prigimties, kalbos ir kultūros atžvilgiu. Taip gimsta naujos tautos.

Romos imperija pretendavo suvienyti visas sau pavaldžias tautas. Kurį laiką jai tai sekėsi. Barbarai perimdavo romėnų papročius, kalbą ir net vardus. Kol susidarė kritinė barbarų masė. O tada visa Romos imperija skilo į barbarų karalystes su savomis kultūromis. Roma dingo nuo žemės paviršiaus. Šiuolaikinės daugiatautės visuomenės, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga, Rusijos Federacija, nuolatos patiria skirtingų tautų ir kultūrų susidūrimus. Vienur juos slopina geležinė diktatoriaus ranka, kitur – bendra svajonė apie gerovę, bet visa tai – laikina. Diktatūros miršta, o svajonės apie gerovę žlunga, susidūrus su jos paskirstymo problema.

Globalizmas yra utopija. Kaip ir kitos utopijos, taip ir ši turi nuoširdžių tikinčiųjų, pasirengusių lieti savo, o ypač – kitų žmonių kraują už savo svajonę. Tikrovė tokia, kad masinė migracija kuria naujas visuomenes vietoje senųjų, o visos kalbos apie integraciją lieka tik teorija. Integruojasi vienetai, geriausiu atveju – mažos kitataučių grupės, kas iš dalies pavyko Lietuvoje. Tai, kas dabar vyksta Vakarų Europoje, o iš dalies ir Rusijoje, tai – vienų tautų pakeitimas kitomis. Ne išimtis ir Amerika, kur savo laiku europiečiai iš dalies pakeitė indėnus, o dabar juos pačius keičia afrikiečiai, azijiečiai, metisai. Dalis tų metisų turi ir indėnų kraujo, taip iš dalies atkuriama istorinė teisybė.

Gera žinia – tai, kad tautiškumo principas – amžinas tiek, kiek pati žmonija. Tai – fundamentalus žmogiškosios kultūrinės, socialinės ir net biologinės būties principas. Bloga žinia ta, kad kai kurios tautos išeina į praeitį be jokios vilties sugrįžti. Šiandien yra žmonių, laikančių save prūsais, nors patys jie – lietuvių, rusų, lenkų ir net ugrofinų kilmės, kaip vienas žinomas Lietuvos kalbininkas. Gal tarp jų yra vienas kitas žmogus, turintis istorinių prūsų kraujo, bet prūsai, kaip vientisa tauta – jau praeitis. Dabartiniai prūsai – tokie patys prūsai, kaip jų vardą kažkada perėmę vokiečiai.

Vienas iš burtažodžių, kuriuos naudoja globalios žmonijos šalininkai – internetas. Neva, internetas, pasauliniai prekių ženklai, pasaulinė žiniasklaida jau kuria globalią kultūrą ir nėra nei prasmės, nei galimybės išlaikyti tautas ir jų kultūras teritoriškomis. Iš tikrųjų pasaulis tampa labiau pažįstamas, bet tai – joks įrodymas, jog jis tampa vientisas. Ta pati „Coca Cola“ Lotynų Amerikoje maišoma su kitais gėrimais, išgaunant savus nacionalinius gėrimus, o musulmonų diaspora jau gaminasi pakaitalus. Internete vyksta žinių, minčių ir net vertybių apykaita, bet ji vyko jau tais laikais, kai retas žmogus pasaulyje pažino raštą. Tiesiog dabar tai vyksta greičiau, o apimtys – kur kas gausesnės.

Tai tik reiškia, jog greičiau pažįstame kitą. Bet tai nėra pagrindas tapti kitu. Kas kita, kada kitas gyvena tame pačiame mieste ir tavo dukra bet kada gali parsivesti kitatautį žentą. Žinoma, tokį galima susirasti per internetą, vėl pasakys globalizmo entuziastas. Taip, bet tokių atvejų buvo ir liks mažiau. Internetas nėra intymių, tiesioginių santykių pakaitalas. Jis juos gali tiktai papildyti. Paviršutinis ryšys vargiai gali sukurti stabilius santykius. Deteritorizacija per informacinius tinklus – stipriai perdėta. Visai kas kita – fizinis žmonių mobilumas. Ne turistine prasme. Turistavimas atlieka vertingą ir būtiną kultūrų apykaitos funkciją. Kalba – apie ilgalaikį persikėlimą į svetimą erdvę. Gal net visam laikui.

Ypač skausminga migracijos tema lietuvių tautai. Pasaulyje yra tautų, kurios išlikdavo ir išlieka gyvybingos diasporoje – žydai, armėnai, airiai, kinai (pastarieji gal ir dėl savo gausos, ir dėl rasinių charakteristikų, kiti – dėl kultūrinių priežasčių, vertų daugelio rimtų disertacijų). Bet lietuviai buvo ir tebėra žemės ir kalbos tauta. Palikę savo žemę ir praradę savo kalbą jie liaujasi buvę lietuviai jau antroje arba trečioje kartoje. Įsilieja į kitas visuomenes ir tautas. Globalios Lietuvos programa – tai iš esmės tuščios Lietuvos programa. Lietuvos be lietuvių ir lietuvių be Lietuvos, kurie po trečios kartos bus britai, amerikiečiai, airiai.

Priešingai, arabai, turkai, šiek tiek mažiau – juodieji afrikiečiai – sėkmingai išlieka savimi svetur. Gerai tai ar blogai? Žiūrint, kieno atžvilgiu ir kokiu mastu. Prancūzai ar vokiečiai tiktai išloštų, jeigu jų šalyse gyventų mažos, draugiškos ir lojalios tautinės mažumos, kaip Lietuvoje. Tai būtų galimybė pažinti kitą savo namuose, kartu išlaikant pagrindinį savo tautos karkasą. Tiesą sakant, tokių bendruomenių ir yra: Vokietijoje – sorbai, danai ir fryzai, Prancūzijoje – bretonai, švabų vokiečiai, provansalai ir korsikiečiai. Abiejose – žydai. Bet šios tautinės bendruomenės nyksta arba sąmoningai naikinamos dirbtinės pilietinės tautos naudai, o naujai atvykusieji menkai nusiteikę integruotis.

Integracija nėra asimiliacija. Lietuvos totoriai, žydai, karaimai taip pat liko savimi. Bet daugelis jų tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Deja, kur kas sunkiau susikalbėti su kai kuriomis kitomis tautinėmis bendrijomis, kurios tam tikruose rajonuose ar miestuose sudaro gausesnę dalį. Absurdas būtų manyti, kad šie žmonės savaime – kokie nors išskirtiniai „blogiečiai“. Tiesiog taip veikia tautinis principas. Mūsų čia – daug, reiškia, mes galime reikšti savo valią, kuri gali skirtis nuo titulinės tautos valios. O jei mūsų čia dar ir absoliuti dauguma…

Lietuvos atvejis – gana dėkingas. Čia gyvenančios tautinės bendrijos, kuriose vis dar kyla lojalumo problemų, priklauso artimai kultūrinei erdvei ir panašiems antropologiniams tipams, kaip lietuviai. Jų savivoka nėra tokia skirtinga, kaip afrikiečių, arabų ar turkų su vokiečiais, prancūzais ar anglais. Tiesiog mums su tam tikromis tautinėmis bendrijomis reiks padirbėti šiek tiek ilgiau, nei su totoriais ar karaimais, jau seniai tapusiais mūsų visuomenės dalimi, kas išties paradoksalu: juk jie kilę iš daug tolimesnių mums antropologinių ir kultūrinių erdvių. Taip susiklostė istorija ir valio.

Tikėtina, kad per kelias kartas integruosis tie keliolika kebabų pardavėjų iš Turkijos ar gydytojų iš Libano. Pavienių žmonių migracija vyko visais laikais, ją stabdyti išties nėra nei prasmės, nei galimybės. Bet stabdyti masinę invaziją ir okupaciją – vietinės tautos teisė ir pareiga. Sau ir visai žmonijai, kuriai kiekviena tauta – sunkiai įkainojamas turtas. Nežinia, ar dar yra galimybė išsaugoti prancūzišką Prancūziją ar vokišką Vokietiją, bet tai – jų tautų reikalas. O štai lietuvišką Lietuvą ir lietuvius Lietuvoje išsaugoti dar galime. Jei pripažinsime, jog tikroji Lietuva nėra globali, o teritorinė Lietuva. Tikroji ir vienintelė mūsų visų Tėvynė.