2025-05-09, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1503

ALGIMANTAS RUSTEIKA: Ką daryti? I

1

Naujausioji Lietuvos istorija: kas ketveri metai – nauji gelbėtojai, kurie nieko neišgelbėja ir nuo kurių juos labai mylėję ir už juos galvas dėję gelbėjamieji po poros mėnesių nusisuka, ima labai nebemylėti ir ieškoti naujų gelbėtojų. Ir, be abejo, tokius vėl suranda ir pasaka prasideda iš pradžių.

Lietuviška nesisteminė opozicija: daugybė smulkių entuziastų ir būrelių, kurie tarpusavyje nesutaria dėl smulkmenų, raidžių, kokio nors vieno įvykio vertinimo – ir niekada nesutars. Nors tikra priežastis – kiekvienas toks būrelis turi vaduką, kuris žiauriai neapkenčia kokio nors kito būrelio vaduko ir už nieką pasaulyje to neatsisakys.

O aplinkui su spragėsių maišeliais ir bokalais prie ekranų palinkę tūkstančiai sofos filosofų, kurie geriau žino, kaip viską reikia daryti, tik nedaro, nes tie, kurie daro, jiems per kvaili ir nieko nesupranta. O kad parodytų, kokie jie patys protingi, kaip gerai viską supranta ir padarytų – rašo komentarus, kuriuose nieko nesiūlo, tik kritikuoja kitus už tai, kad kiti tik kritikuoja ir nieko nesiūlo.

Pagrindinis, vis pasikartojantis priekaištas besikuriančiam Tautos forumui – esam uždarokas politologų-teoretikų klubas, 90 proc. laiko ir energijos skiriantis lietuvybės ir TSPMI problemoms, kurios yra sistemos stagnacijos pasekmės ir būsimos griūties ženklai, tačiau ne priežastys. Užsidarę nuo žmonių ir nesugebam atsakyti, kaip sieksime savo tikslų, ar forumai bus partija, ar dalyvaus rinkimuose, kokie bus programiniai tikslai, pagrindiniai valstybės gaivinimo principai, jėgos ir veikimo būdai.

Politiniai judėjimai per naktį tuščioje vietoje, visuotinio abejingumo, netikėjimo niekuo ir baimės aplinkoje neatsiranda. Tautos forumo idėja gimė VU TSPMI, todėl būtų keista, jeigu būtų pradėta vengiat tos mokyklos problemų. Tačiau visada buvo veikiama ir teigiama, kad tai tik fundamentalios problemos išraiškos, leidžiančios sukonkretinti veikimo tikslus. Ir kam pasakysi, kad forumų veiklos gairės seniausiai paskelbtos – negi atsišaukimus ant stulpų klijuoti?

Kauno forumo steigimo parengiamieji darbai padaryti. Yra iniciatoriai, feisbuko puslapis ir tinklaraštis žmonėms telkti, paskelbta deklaracija, su kuria jau susipažino ne vienas ir ne du tūkstančiai žmonių, kasdien registruojami rėmėjai ir norintieji dalyvauti. Dar šį mėnesį juos sukviesime į steigiamąjį susirinkimą. Viskas, kas būtina ir ką galime, bus daroma ir padaryta. Tik abejoju, ar komentarų drąsuoliai padės į šoną bokalus, pakels užpakalius nuo sofos ir bent minute savo laiko ar puse euro tame reikale sudalyvaus.

Dabar tiesiog ore tvyro įtampa ir sklando senas kaip pasaulis klausimas: “Ką daryti?“ Iš esmės tai du klausimai: kaip susitelkti ir susitarti visuomenei, siekiant išspręsti likimines problemas ir fundamentalias grėsmes – organizacinis klausimas; kaip jas spręsti – programinis. Šiame tekste pakalbėkim apie pirmąjį.

Yra siūlančių Islandijos pavyzdžiu rašyti naują Konstituciją ir tuo pagrindu suburti žmones sisteminėms permainoms. Tai graži utopija – galiojančioje Konstitucijoje sunku rasti pasenusį sakinį, o priėmimas vargiai tikėtinas ir virstų begalinės diskusijos parodija. Problema ta, kad realus gyvenimas yra nutolęs nuo Konstitucijos principų, todėl priešingai – pati Konstitucija galėtų būti žmonių telkimo pagrindas.

Partijos kūrimas beprasmiškas ir iš anksto pasmerktas nesėkmei. Tai žaidimas jų aikštelėje pagal jų taisykles, švilpiant jų teisėjams. Užminuotas, iš anksto parengtas kelias, kur mūsų laukiama, už kiekvieno kampo tyko pasalos ir gudriai suplanuoti spąstai – įtakojama ir baili žiniasklaida, partijų finansavimo įstatymas, savų vyrukų teisėsauga, žmonių abejingumas ir tingėjimas veikti, generuojantis nepertraukiamą iš anksto pasmerktų gelbėtojų ilgesį.

Nauja partija kaip konkurentas nuteiktų prieš save visas – ir sistemines, ir opozicines, ir tuo pačiu visų jų elektoratą, rinkėjų komitetus ir kitus organizuotus sambūrius. Idealios sėkmės atveju, gavus visus protesto balsus(kas praktiškai neįmanoma), tai taptų dar viena gelbėtojų bangele su keletu savižudžių Seime, kuri nieko nepakeistų, susigertų į smėlį ir būtų savo balsuotojų pasmerkta ir nušvilpta po poros mėnesių.

Visos jau egzistuojančios nesisteminės jėgos turėtų suprasti – atėjo tiesos akimirka veikimo bendram tikslui pagrindu – arba jungiatės, arba ne. Išeitis – ne partija, o visuotinis judėjimas Sąjūdžio principu, atsiribojant nuo skirtumų ir telkiant tikslams, kurie visiems priimtini ir veikiant prieš grėsmes, kurios visiems aktualios. Sveikų jėgų yra visuose visuomenės sluoksniuose, visose partijose, visose valdžios ir visuomenės struktūrose.

Baimė sklaidosi, atėjo laikas baigti dejones virtuvėse. Sąjūdžio pavyzdžiu steikime nedideles, Forumo vienijamas piliečių grupes kur tik įmanoma. Bendraminčių rateliuose, darbo kolektyvuose ir sporto klubuose, studentų, senjorų, profesinėse ir moksleivių bendruomenėse, kaimų bibliotekose, sodų ir namų kaimynijose, socialiniuose tinkluose. Visur, kur dar liko gyvų piliečių. Veiklą koordinuosime tarpusavyje per įgaliotinius ir per alternatyvią žiniasklaidą, socialinius tinklus.

Eikime ne į valdžią, o į visuotinę, nuolatinę ir visišką valdžios pilietinę kontrolę, pateikiant reikalavimus, ko neturi būti ir kas turi būti padaryta. Priemonė – visi įmanomi legalaus spaudimo valdžiai būdai ir masinės pilietinės akcijos. Pagrindiniai tikslai ir reikalavimai diskutuojami, suderinami ir skelbiami viešai.

Bendram veikimui duodant nors kokį rezultatą ir procesui prasidėjus, pati įvykių eiga iškels asmenybes, nubrėš tolesnius tikslus ir sudėlios struktūrą. Sukurti didelę, funkcionuojančią ir galinčią paveikti valdžią organizaciją, visuotinai priimtiną, labai konkrečią programą ir tik po to pradėti politiškai kryptingai veikti – utopija.

Fundamentali valstybės problema jau įvardinta: savižudišką tautos savimonę apibrėžianti globalios Lietuvos ideologija. Lietuva tyliai miršta todėl, kad valstybės lygmeniu apsispręsta mirti. Didžiausia grėsme valstybei yra tapusi pati valstybės valdžia. Visos kitos problemos – tik šios vediniai ir konkretizacijos.

Sąjūdis pradžioje neturėjo jokių išankstinių organizacinių schemų ir politinių tikslų. Laikas sugrįžo ir darosi aišku: jeigu per visą Lietuvą suburiame kelis tūkstančius žmonių, galinčių reguliariai atvykti prie Seimo – viskas pasikeičia ir prasideda. Jeigu ne – Lietuvai ir pirmiausia sau patiems belieka užpirkti laidotuvių mišias.

Jeigu Jis dabar ateitų – niekas nekaltų prie kryžiaus. Išsityčiotų klikasklaida, konservatoriai bemat nustatytų: rusas ir KGB-istas, ir galėtų sau turguj kontrabanda prekiauti. Neišgelbėjo paksai su uspaskichais, neišgelbės nei šimtas radžvilų ar tūkstantis rusteikų. Norit pamatyti tikrąjį išgelbėtoją? Atsikelkit nuo sofos, nueikit į vonią ir pažiūrėkit į veidrodį.

Kas trys dešimtmečiai užauga nauja karta, negavusi per galvą ir prisikelia atstumtieji. Ir kiekvienai tautai ir valstybei dovanojamas šansas. Mes turtingi – turim jau antrą. Nejaugi nejuntat, kaip vos vos dvelktelėjo silpnas vėjelis?

Tai girgždėdamos, iš lėto veriasi tikrojo gyvenimo galimybių durys. Ar girdit, koks garsus ėriukų tylėjimas, laukiant naujo šeimininko? Po metų ar pusantrų, šie vartai taip pat lėtai ir tyliai užsivers. Kurie dar gyvi, įsižnybkim – gal atsibusim. Dabar arba niekada.

Kauno forumas

..

Kas pražudė Abiejų Tautų respubliką?

0
Jano Mateikos paveikslas „Lenkijos sumažėjimas“

y-news

Moderniųjų Vakarų bėdos yra tokios pačios, kaip ir tos, kurios kažkada kamavo Lenkijos-Lietuvos Respubliką – įstatymų viršenybės erozija, savanaudiškas elitas, prasta ekonomika, per mažai pagarbos verslumui, žlugusi vidurinioji klasė ir, atrodo niekada nesibaigiantys karai.

Šie nerimą keliantys klausimai skamba stulbinančiai šiuolaikiškai. Kartojasi tam tikri istoriniai reiškiniai; nors pagrindinių vaidmenų imasi jau kiti aktoriai, scenarijai lieka tie patys. Nors laikai ir istoriniai kontekstai skirtingi, iš žlugusios Lenkijos-Lietuvos Respublikos galime išmokti vertingų pamokų. […]

„Giedriausia“ Respublika (Serenissima)

Lenkijos-Lietuvos Respublika – kartais vadinama Serenissima („skaidriausia“ ar „giedriausia“) – pasižymėjo keliais bruožais, dėl kurių buvo vadinama nuostabia šalimi. Ji įsikūrusi Rytų Europoje, tačiau kultūra grįsta romėniškos respublikos tradicija ir vakarietišku krikščionybės modeliu. Tai buvo daugianacionalinė valstybė, turėjusi ganėtinai daug socialinės laisvės – daugiau nei kitose Europos šalyse. Šalis buvo įkurta susitarus, kad kiekvieno politinės bendruomenės, sudarytos tik iš lenkų ir lietuvių didikų, nario balsas yra vienodai vertingas.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šešių – aštuonių procentų piliečių rankose sutelkta visos šalies politinė galia neatrodo įspūdingai. Vis dėlto, palyginus su kitomis to meto Europos valstybėmis, tokia didelė šalis, funkcionuojanti neabsoliutizmo pagrindu, buvo retenybė. Taip pat verta pabrėžti, kad laikydamasi subsidiarumo principo vietinė valdžia turėjo reikšmingos galios spręsdama regioninius klausimus, todėl daugiau piliečių galėjo aktyviai dalyvauti savųjų miestų gyvenime.

Nuo 1505-ųjų karaliui nebuvo galima leisti įstatymų negavus parlamento – Seimo – pritarimo. XVI a. pabaigoje karalius turėjo būti renkamas demokratiškai išrinktų visos diduomenės atstovų, kitaip tariant, pagal savitą „laisvų rinkimų“ įstatymą. Karaliumi išrinktas valdovas privalėjo pasirašyti deklaracijas, ne tik garantuojančias, kad bus išpildyti visi piliečiams duoti „rinkiminiai pažadai“, bet ir kad dar kartą bus patvirtintos diduomenės teisės ir laisvės. Karaliui pažeidus kokį nors jam patikėtą įpareigojimą, sutartis, pagal kurią jam suteikta galia valdyti, nustoja galioti; tada didikams leidžiama prieš jį naudoti jėgą ar sukilti.

Teisybė, šalis, kaip ir bet kuri kita to meto Europos šalis, patyrė krizių, kariavo, išgyveno tarpuvaldžius. Tačiau Lenkijos-Lietuvos Respublikos patirtis buvo unikali – visos šios negerovės baigėsi tuo, kad 1772–1795 m. ją į tris dalis padalijo kaimyninės valstybės.

Kaip galėjo būti, kad dominuojanti regiono galia buvo sutrypta, po jos didžiojo triumfo pasikeitus vos kelioms kartoms?

#1 veiksnys. Oligarchija ir įstatymo viršenybės nykimas

Lenkijos-Lietuvos Respublikos nuopuolis aiškinamas keliais aspektais; vienas iš jų – vertybių krizė. Didikų bendruomenė buvo suburta remiantis lygybės ir įstatymo viršenybės principu. Ribotos karaliaus valdžios akivaizdoje toks vertybinis kertinis akmuo buvo būtinas. Šalis galėjo laimingai gyvuoti tol, kol tokių idealų laikėsi politinis elitas.

Tiesą sakant, visus kodeksus ištrynė įsigalėjusi oligarchija.

Lygybe prieš įstatymą, bet ne ekonomine lygybe džiaugęsi didikai pradėjo vis labiau skirstytis į turtingus ir vargšus. Septynioliktame amžiuje turtingieji ėmėsi formuoti valstybės politiką pagal savo įgeidžius neatsižvelgdami į visos bendruomenės valią. Vėliau į valdžią atėję monarchai taikstėsi su tokia tvarka, kad galėtų valdyti turėdami kelių turtingiausių oligarchų užnugarį. Oligarchai naudojosi svarbiais savo balsais rinkdami karalius, leisdami naujus ir vykdydami jau veikiančius įstatymus.

Įstatymo viršenybė ėmė blėsti. Sklido gandai, kad vienas vietinis valdytojas – Ovrucho gubernatorius Samuelis Łaszczas – vietoje palto pamušalo buvo įsisiuvęs nuosprendžių, kuriuos jis atsisakė vykdyti, dokumentus. Ilgainiui oligarchijos įsigalėjimas ištrynė visus kodeksus.

#2 veiksnys. Panieka verslumui

Savo knygoje „Tautų turtas“, pasirodžiusioje praėjus ketveriems metams po pirmojo Lenkijos-Lietuvos Respublikos padalijimo, Adamas Smithas rašė: „Sakoma, kad Lenkijoje yra labai nedaug manufaktūrų, nebent išskyrus menkas šeimynines manufaktūrėles, o be šito jokia šalis negali gerai gyventi.“ Daugybė karų, nuolatinė konkurencija su Švedija dėl Gdansko ir politinio elito požiūris į verslą nulėmė tai, kad buvo gaminamos tik paprasčiausios prekės, daugiausia skirtos asmeniniam vartojimui ar prekybai su artimiausia bendruomene.

Tikėtina, kad Lenkijos ir Lietuvos Respublikos ekonomika būtų buvusi efektyvesnė, geriau sureguliuota ir produktyvesnė, jeigu verslas ir verslininkystė nebūtų taip prastai vertinami. Bajorų manymu, tik trys veiklos formos yra vertos dėmesio – politika, karas ir žemės ūkis (žemės ūkio produktus gamino baudžiauninkai, dirbantys dvaruose, vadinamuose latifundijomis). Prekyba buvo sumenkinta šią sritį priskyrus žydams. Aristokratų visuomenė vengė manytis pinigų iš kokios nors kitokios veiklos nei karas, politika ar žemės ūkis.

Ar kitos Europos šalys kuo nors skyrėsi? Tik Anglijos diduomenė noriai nėrė į prekybą. Tačiau ir kitur Vakarų Europoje, ši veikla bent nebuvo niekinama; ja užsiėmė viduriniosios klasės atstovai, ir galiausiai ši klasė tapo buržuazija.

#3 veiksnys. Nesibaigiančios kovos

Nors Lenkijos-Lietuvos Respublika buvo svarbi grūdų tiekėja, eksportas ir gamyba klestėjo tik taikos metu. Be to, septynioliktame amžiuje visą Europą ištikusi ekonominė krizė smogė net ir šiai rinkai. Prekybai trukdė ir nuolatiniai didesnių šalių kariuomenių antpuoliai. Visuotinės gerovės viltis sugriovė ilgi karai prieš kaimynines šalis, taip pat ir maištai Ukrainoje.

Pamokos šiuolaikinėms respublikoms

Daugumą visuomenių sudaro dvi grupes – labai turtingi ir labai neturtingi. Ilgas ir gražus viduriniosios klasės klestėjimas istorijos požiūriu – anomalija. Vidurinioji klasė auga tik veikiant tokiems faktoriams kaip ryžtingas ir nešališkas teisingumo vykdymas, pagarba privačiai nuosavybei ir pagarba žmogiškajam orumui; šis paskutinis faktorius yra vienas iš kertinių krikščionybės akmenų. Visos šios aplinkybės Lenkijos-Lietuvos Respublikai buvo svarbios nuo seno. Šias vertybes išstūmė paminta įstatymo viršenybė, nesibaigiantys karai ir atsiradusi oligarchinė sistema.

Ar verta kaltinti Lenkijos ir Lietuvos didikus? Ir taip, ir ne. Jie atsisakė vertybių, kurias mąstytojai siūlo branginti kaip laisvės pamatus. Gali būti, kad lemtingas smūgis buvo smogtas iš išorės. Kita vertus, galbūt niekada nebūtų buvę paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos Valstybės padalijimo, jeigu Respublika nebūtų supuvusi iš vidaus.

Tai vertinga pamoka šiuolaikinių Vakarų piliečiams. Atsisakius tokių vertybių kaip įstatymo viršenybė, decentralizacija, politinė lygybė, stipri pilietinė visuomenė ir pagarba žmogui, visas šias vertybes pakeis kitos – ne tokios naudingos – moralinės nuostatos ir iš jų kylanti tironija

Šiandien lituanistiniai institutai rengia literatūrinę protesto akciją

Šiandien, gegužės 7-ąją, minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną keturi lituanistiniai institutai Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6) surengs klasikų skaitymus – savotišką protesto akciją.

Kad paragintų valdžią susirūpinti humanitarinių mokslų padėtimi, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkai ir visi knygos bičiuliai 13 val. pradės skaityti Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“.

Literatūrinė protesto akcija prasidės 12 val. spaudos konferencija nedviprasmišku pavadinimu „Ar valstybei reikalingi lituanistiniai institutai?“ Joje visų lituanistinių institutų vadovai ne tik pristatys dabartinę institutų ir humanitarikos padėtį Lietuvoje, bet ir paaiškins, kodėl nereikia valstybinių lituanistinių institutų jungti į vieną humanitarinių tyrimų centrą, bus pateikti ir Valstybinių lituanistinių mokslo institutų veiklos tobulinimo scenarijai.

Kaip alkas.lt tokį sumanymą pakomentavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena įpareigoja atsakyti į klausimą, ką lituanistika reiškia šiuolaikinėje Lietuvoje. „Kaip lituanistikos mokslininkai tęsia kovotojų už spaudos ir žodžio laisvę, knygnešių misiją? Kodėl svarbu išsaugoti lituanistinių institutų savarankiškumą ir apskritai aktyvią humanitariką kaip minties jaunatvės šaltinį?“.

Kaip pripažįsta Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Širkaitė, iki šiol ramiai minėtos šventės nuotaika pasikeitė Vyriausybei paviešinus planus paversti institutus bevardžiu humanitarinių mokslų centru. „Valstybės atkūrimo šimtmečio proga prisiminsime Lietuvos prisikėlimą naujam gyvenimui. Tai kartu taps savotiška simboline lituanistikos tyrinėtojų protesto akcija, nukreipta prieš pradėtą vykdyti lituanistikos skurdinimo politiką“.

Kad dabartinės Vyriausybės sprendimai suaktualino XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių visuomenės rūpestį, pripažįsta ir Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Zita Medišauskienė: „Tarptautinės ir šalies gyvenimo aktualijos vėl verčia klausti apie mūsų įsipareigojimą savo kalbai, savo šalies bendruomenei, jos kultūrai ir istorijai. Ar vis dar reikalingi Lietuvai lituanistiniai institutai?“

Kaip pastebi ir Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė, lituanistikai patiriant išbandymų, gegužės 7-osios minėjimas tampa dar prasmingesnis. „Lituanistiniai institutai, būdami atsakingi už lituanistiką valstybėje, priversti valdžiai įrodinėti, kad jų darbai yra reikšmingi Lietuvoje ir pasaulyje, bei ginti savo savarankiškumą valstybėje. Todėl eksponuosime savo nuveiktus darbus visiems Lietuvos žmonėms, kurie ateis į Vileišių rūmus, tikėdami kuriančia, stipria, modernia Lietuvos tapatybe ir aktyviai bendradarbiaujančiais, bet autonomiškais lituanistiniais institutais“, – pabrėžė profesorė.

Tauragės kultūros centro folkloro ansamblis „Jūrupis“ atliks programą Tauragės krašto knygnešiams pagerbti. Pati programa parengta pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo medžiagą.

Be to, šiandien bus atidaryta ir lituanistinių institutų išleistų leidinių paroda „Knygų laiptai“. Beje, šią savaitę tokia instaliacija veiks ir Seimo rūmuose.

Šiandien bus paskelbti ir akcijos, prasidėjusios Vasario 16-ąją, rezultatai – bus įvardyta, kurioms šešiolika švietimo ir kultūros įstaigų bus padovanota po 100 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knygų.

Primename, kad tai puiki proga Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas knygas įsigyti perpus pigiau – 50 proc. nuolaida galios visą gegužę.

Kai lietuvių kalba tampa kliūtimi internacionalizuotai Europai

dr. Artūras JUDŽENTIS

Kovo 30 dieną Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK), siekdama didinti aukštųjų mokyklų tarptautiškumą, nutarė kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją ir siūlyti „keisti Valstybinės kalbos įstatymą. Rektorių manymu, aukštųjų mokyklų vadovams neturėtų būti taikomas reikalavimas mokėti valstybinę lietuvių kalbą, tokiu būdu atveriant galimybę dėl vadovaujančių pozicijų konkuruoti ir užsienio šalių piliečiams.“ Kiek vėliau viename dienraštyje paskelbtas straipsnis „Iškreiptas lietuviškumas“, kuriame kalbinami Artūras Žukauskas, Giedrius Viliūnas, Paulius Subačius ir Mantas Adomėnas. Jie bandė tokią nuostatą pagrįsti detaliau.

LURK atkreipė dėmesį, kad „Valstybinės kalbos įstatymo norma nedera su kitais teisės aktais ir valstybės aukštajam mokslui nustatytais prioritetais, tarkime, tarptautiškumo plėtra.“ Tai, kas pastaruoju metu Lietuvoje vadinama tarptautiškumu, iš tiesų yra iškreipta jo samprata. Juk pats terminas sako, kad tarptautiška gali būti tai, kas yra „tarp tautų“, t.y. kas tautoms yra bendra, kas jas sieja. Jis grindžiamas tautos sąvoka. O radikali kairiojo neoliberalizmo ideologija nepripažįsta jokių ribų ar sienų – nei tautinių, nei religinių, nei valstybinių. „Tarptautiškumas“ joje išreiškia ištautinimo ir išvalstybinimo siekį ir daug kuo siejasi su kadaise Lietuvoje patirtu „proletarinio internacionalizmo“ principu. „Internacionalizmo“ lietuviškas atitikmuo kaip tik ir yra „tarptautiškumas“, tik dabar jau nebe proletarinis (darbininkų).

LURK nuomone, reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai „kertasi su Mokslo ir studijų įstatymu, kuriame nurodyta, jog mokslas yra grindžiamas lygių galimybių, orientavimosi į tarptautinius kokybės standartus, dalyvavimo tarptautinėje ir Europos mokslinių tyrimų erdvėje principais“. Lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas lygių galimybių principui neprieštarauja, nes lygių galimybių sąvoka apima ir tai, kad bet kuris mokslininkas yra kokios nors valstybės pilietis ir moka jos kalbą. Vadinasi, užtikrinti lygias mokslininkų galimybes galima tik tautinės valstybės ribose. O taikyti į tarptautinius kokybės standartus (jeigu tokie yra) ir dalyvauti tarptautinėje bei Europos mokslinių tyrimų erdvėje (!) galima ir mokant lietuvių kalbą.

Reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai, LURK nuomone, „netiesiogiai diskriminuoja kitus Europos Sąjungos piliečius.“ Taip teigti yra nepagrįsta ir neatsakinga. Juk kiekvienas iš jų turi savo gimtąją šalį ir moka jos kalbą. Reikalavimas išmokti šalies, kurioje ketinama dirbti, kalbą yra savaime suprantamas dalykas. Jeigu tokio reikalavimo Lietuvoje nebūtų, tai priešingai, diskriminuojami būtų jos piliečiai, nes (jų) valstybė neužtikrintų jiems socialinės ir kultūrinės apsaugos.

LURK teigimu, lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas „pažeidžia laisvą darbuotojų judėjimą ES.“ Švietimo ir mokslo viceministras G.Viliūnas patikslina: „laisvo intelekto judėjimo principą, kuriuo vadovaujamasi Europos mokslinių tyrimų erdvėje.“ Laisvas intelekto judėjimas – ekonominė neoliberalizmo sąvoka, kai mokslininkai (kaip ir menininkai, kūrėjai) prilyginami darbo jėgai, o mokslinis darbas – paslaugų teikimui (arba prekių gamybai). Ši sąvoka rodo, kad neoliberalizmo ideologijoje tarp mokslinės veiklos (protinio darbo, kūrybos) ir fizinio darbo (tiksliau, skirtumai laikomi nereikšmingais) nedaroma skirtumo, viena prilyginama kitam.

G.Viliūno nuomone, reikia siekti „padidinti Lietuvos mokslo ir studijų institucijų konkurencingumą.“ Ekonomikos sąvoka „konkurencingumas“, griežtai imant, negali būti taikoma nei mokslo, nei švietimo srityje. Švietimo todėl, kad mokomi turi būti visi valstybės piliečiai, nepaisant jų gabumų, pomėgių ir mokymosi įgūdžių, o tai švietimo įstaigų (vidurinių, didele dalimi ir aukštųjų mokyklų) konkurenciją daro neįmanomą. Mokslo srityje konkurencija yra iš principo neįmanoma todėl, kad mokslas nemaža dalimi yra (ar bent turi būti) tam tikra kūryba. Palyginti kūrybos rezultatus vien kiekybiniais kriterijais neįmanoma. O konkurencingumas kaip tik matuojamas (daugiausiai) kiekybiniais, o ne kokybiniais rodikliais.

G.Viliūno noras „sudaryti vienodas sąlygas visų šalių mokslininkams ir dėstytojams dirbti Lietuvos aukštosiose mokyklose bei mokslinių tyrimų institutuose“ yra iš principo neįgyvendinamas, nes užsienietis niekada neįgis gimtosios lietuvių kalbos jausmo, jis niekada nepajaus dvasinės vienovės su lietuvių kultūra, susitapatinimo su ja, „ištirpimo“ joje. Jis visada liks svetimas. Galima sudaryti tik vienodas materialias (medžiagines) sąlygas užsieniečiams dirbti Lietuvoje, tačiau tik išmokus lietuvių kalbą.

Nuolat kaip savaime suprantamais dalykais remiantis „europine patirtimi“, „Europos Sąjungos kriterijais“ norima priimama už esama. Europa yra skirtinga ir įvairi. Europa yra tautų ir valstybių darinys. Politinis vieningos federalistinės Europos Sąjungos projektas jau yra žlugęs, todėl juo vadovautis yra neišmintinga ir trumparegiška.

Vilniaus universiteto rektorius A.Žukauskas minėtame straipsnyje netiesiogiai teigia, kad Lietuvos universitetai rengia absolventus globaliai rinkai. Lietuvos universitetai – aukščiausia tautinės mokslo sistemos grandis, lietuvių tautos kultūros ir mokslo židiniai bei sąmoningų ir patriotiškų šalies piliečių ugdymo institucijos. Absolventus jie privalo rengti Lietuvos valstybės poreikiams patenkinti ir lietuvių tautos gyvastingumui užtikrinti. Tai turėtų būti jų pirmasis ir aukščiausiasis tikslas bei paskirtis. Orientuodamiesi į globalią rinką, absolventus jie rengia emigracijai. Tautinės valstybės atžvilgiu tai yra nenormalu ir tuojau pat taisytina. Rektoriai, Lietuvos universitetams keliantys tikslą „parengti globalioje rinkoje gebančius veikti absolventus“, vykdo prieš tautą nukreiptą, jos valstybės interesų neatitinkančią politiką.

Šio universiteto Tarybos narys P.Subačius moko, kad „neturėtume aukštojo mokslo tarptautinių galimybių varžyti smulkmeniškais apribojimais.“ „Smulkmenišku“ jis vadina reikalavimą mokėti valstybinę kalbą. Jam antrina Seimo narys M.Adomėnas. Valstybės pareigūnai, kuriems reikalavimas mokėti valstybinę kalbą yra tik smulkmena, tik kliūtis tapti rektoriumi, nusikalsta tautai, nes paniekina jos pamatinę vertybę – kalbą.

Noras į Lietuvą „pritraukti pasaulinio lygio mokslininkų ir mokslo vadovų“ atrodo gražus, tik, deja, ne visada taip jau aišku, kas yra tas „pasaulinis lygis“. Manyčiau, kad ir mes, čia, Lietuvoje, turime tokio lygio mokslininkų, o jau mokslo vadovų – tai tikrai.

Jei norime būti lygiaverčiai Europos Sąjungos nariai, tai privalome ugdyti savo tautos kultūrą, puoselėti lietuvių kalbą ir palaikyti valstybės jai suteiktą teisinę apsaugą. Tik tokia – savitų ir stiprių tautų Europa – turi ateitį.

Naujausioje ataskaitoje – daugiau nei 500 nepakantumo ir diskriminacijos atvejų prieš Europos krikščionis

0

Naujausioje Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje observatorijos (angl. Observatory on Intolerance and Discrimination against Christians in Europe) ataskaitoje pateikiama informacija apie daugiau nei 500 dokumentuotų nepakantumo ir diskriminacijos atvejų prieš Europos krikščionis 2016-2017 metais. Dokumente nurodyti įvairūs priešiškumo atvejai, su kuriais krikščionys susidūrė kasdieniame gyvenime: nuo religijos laisvės, tėvystės teisių, saviraiškos ir sąžinės laisvių suvaržymo iki fizinių išpuolių ir vandalizmo bažnyčiose bei kapinėse.

Ataskaita paaiškina terminologiją, kurią Observatorija naudoja krikščionių Europoje situacijos apibūdinimui, pateikia pavyzdžių ir rekomendacijų politikos formuotojams, nuomonės lyderiams bei visuomenei.

„Stebime ne tik brutalius išpuolius prieš krikščionis ir krikščioniškus pastatus, paminklus bei kapines, bet ir krikščionių valdomų verslų finansinį sužlugdymą, krikščionių vertimą rinktis tarp moralinių vertybių ir jų profesinės karjeros, krikščioniškų studentų būrelių nutildymą universitetuose bei pernelyg didelį valdžios kišimąsi į tėvų teises. Esminės religijos, sąžinės ir saviraiškos laisvės tampa beprasmėmis, kai jomis laisvai naudotis negali visi europiečiai“, – pastebi Observatorijos vykdomasis direktorius.

Daugiau informacijos bei pati ataskaita prieinama čia.

parengta pagal intoleranceagainstchristians.eu

Justina GAFUROVA. Vilniaus universiteto misija – ginti antrą galą

1

Prestižine Lietuvos aukštąja mokykla laikomas Vilniaus universitetas greitai gali tapti homoseksualų ir transseksualų kalve ar bent jau atstovu. Pats rektorius Artūras Žukauskas siekia suteikti Vilniaus universiteto vardą naujai kuriamai asociacijai „Vilniaus universiteto LGBT+ (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) grupė“.

Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas. Stasio Žumbio nuotr.

Pasirodo, juridinio statuso suteikimas šiai organizacijai – tik formalumas. Universiteto gyvenime ji jau egzistuoja ir taip, o veikia kaip Studentų atstovybės programos „Be etikečių“ dalis. Rektoriaus iniciatyva siekiama „sukurti aplinką, kurioje VU LGBT+ bendruomenė galėtų jaustis laisva dėl savo lytinės orientacijos ar tapatybės.“ Asociacija kovotų su diskriminacija, skleistų tolerancijos idėjas VU bendruomenėje bei skatintų tokias asociacijas kurtis ir kituose universitetuose. Tiesa, kol kas tokį virusą paleisti universiteto Senatas atsisakė. Tačiau gali būti, jog tai tik laiko klausimas.

Beje, tarp naujos asociacijos steigėjų yra ir „Tolerantiško jaunimo asociacijos“, „Atviros Lietuvos fondo“, „Jaunųjų konservatorių lygos“, „Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos“, „Naujojo Židinio-Aidų“ nariai. Tarp steigėjų ir Neringa Dangvydė Mikalauskienė, išgarsėjusi savo išleista knyga „Gintarinė širdis“, kurioje pasakojama apie dviejų karalaičių meilę.

– Kas paskatino teikti Senatui siūlymą suteikti Vilniaus universiteto vardą LGBT idėjomis paremtai asociacijai? – „Vakaro žinios“ paklausė VU rektoriaus Artūro ŽUKAUSKO.

– Šią organizaciją inicijavo studentai. Į mane kreipėsi per Studentų atstovybę. Jiems reikia atskiro juridinio asmens statuso, kad galėtų realizuoti tam tikrus projektus. Siūlymas atmestas todėl, kad kol kas nėra tvarkos, kaip universiteto vardas gali būti suteikiamas organizacijoms. Tvarka bus paruošta, o tada klausimas bus sprendžiamas. Ir dabar yra neformali studentų grupė, jiems tiesiog reikia „įsiteisinti“ dėl finansinių dalykų.

– Ar asociacija bus išlaikoma iš universiteto lėšų?

– Ne, to nėra numatyta. Universitetas nenumatytas nei dalininku nei steigėju. Tai būtų savarankiškas juridinis asmuo, kuris nori turėti universiteto vardą. Tik tiek. Yra daug organizacijų, turinčių Vilniaus universiteto vardą. Tiesiog tas vardas buvo suteiktas, iki įsigalios naujas VU statutas, pagal kurį sprendžiama dėl universiteto turto disponavimo. Net Vilniaus universiteto Studentų atstovybė taip pat yra atskiras juridinis asmuo.

– Universitetas, suteikdamas vardą tokiai organizacijai, bando pasakyti, kad joje veikiantys žmonės atspindi ir viso universiteto vertybes?

– Taip. Tarp mūsų vertybių yra tolerancija. Tai yra tam tikri žmonės, ir jie turi teisę veikti. Jų veikla neprieštarauja universiteto vertybėms, kaip tik atitinka.

– Gal ne rektoriui reikėtų tokius siūlymus teikti?

– Tai jau palikite mano kompetencijai. Turiu tokią teisę, todėl siūlymą ir teikiu.

– Lietuvos Respublikos Konstitucijoje šeima apibrėžiama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka numatoma tik tarp vyro ir moters. Gal neturėtų pirmasis valstybės universitetas ir šios srities lyderis skirti savo vardo priešingas vertybes propaguojančiai organizacijai?

– Šios organizacijos veikloje nėra žodžio šeima. Universitetas yra viešoji įstaiga, turinti plačią autonomiją. Pagal statutą niekas neturi teisės kištis į mūsų organizacinius ir visus kitus dalykus. Tai yra universiteto autonomija, yra atitinkami organai, kurie turi tam tikrus įgaliojimus. Niekam neleista kištis į mūsų vidinius dalykus.

Situaciją komentuoja Vilniaus universiteto filosofijos magistrantas Vytautas Vyšniauskas:

– VU LGBT+ grupės steigimui pasirinktas toks metas, kai studentai išgyvena moralinę krizę ir tampa vis abejingesni savo šalies likimui. Universitetas – be kelių išskirtinių dėstytojų – ne tik nedaro nieko, kad šį abejingumą įveiktų, bet dar ir naudojasi juo, kad studentams įteigtų naująsias, dažnai vakarietiškomis pristatomas, „vertybes“, kurios iš tiesų tėra komunistinio raugo persunktos neomarksistų sapalionės, silpnoje visuomenėje plintančios kaip infekcija. Universitetas turėtų studentams suteikti tiek moralinį stuburą, tiek intelektualinį imunitetą įvairioms ideologijoms, kurios Vakaruose pamažu užima akademinio ugdymo vietą.

Universitetinės LGBT grupės juridinis steigimas rodo šios tendencijos apraiškas ir mūsų šalyje, Vilniaus universitetas pamažu atsisako savo misijos Tautai, kurios nuomonė šiuo klausimu yra labai aiškiai priešiška. Šiuo atveju rektoriaus veiksmai yra atvirai nedemokratiški ir neadekvatūs. Nesiskaitydamas su universiteto bendruomene, rektorius faktiškai jai nebeatstovauja.

Akivaizdu, kad kiekvienas studentas turi būti gerbiamas ir neturi būti jokios diskriminacijos ar patyčių, tačiau prisidengus šiais lozungais iš tiesų siekiama normalizuoti patį homoseksualų ir transseksualų judėjimą, kuris jau ne kartą parodė siekiąs deformuoti moralinius visuomenės pagrindus, o Vakaruose jau tapo pagrindine žodžio ir minties laisvės ribojimo priežastimi. Universitetą tai veda į visišką susinaikinimą.

Tad nenuostabu, kad tradicinių pažiūrų dėstytojams universitete lieka vis mažiau vietos. Tik laiko klausimas, kada čia taps nepageidaujami ir tokių pažiūrų studentai, todėl kiekvienas universiteto bendruomenės narys, matydamas tokius procesus, turėtų suklusti ir labai gerai pamąstyti, ar nori, kad universitetas taptų nelaisvės ir vienos tiesos institucija.

Mantas Macikas. Mėnulio žmonės ir jų idėja Klaipėdai

0

Praėjusią savaitę Klaipėdos miesto savivaldybėje pristatytas pakoreguotas Atgimimo aikštės rekonstrukcijos projektas. Miesto valdžios atstovai, viešojoje erdvėje sulaukę kritikos strėlių, projektuotojams iš pradžių suplanuotą mėnulio atvaizdą pasiūlė pakeisti nupoliruoto plieno instaliacija, pavadinta dangaus veidrodžiu.

Šis Atgimimo aikštės rekonstrukcijos projektas dėl savo pirminės idėjos ir sąsajų su mėnuliu buvo pramintas lunatišku. Ne veltui. Miesto valdžios atstovai polemiškai užduodami klausimą, kaip šis projektas susijęs su Atgimimu, negalėjo nei kitiems, nei patys sau to atsakyti.

Nieko keisto – savivaldybės administracija jau seniai prarado ryšį su Klaipėdos žeme, tad dangaus kūnų projektas ir simbolizuoja tai, kokiomis nuotaikomis gyvena valdžia ir koks yra jos santykis su Klaipėdos gyventojais.

Konkrečiu atveju, lunatizmas yra politinė patologija, kuri yra pavojinga aplinkiniams. Savo veiksmų negalintys kontroliuoti žmonės gali padaryti sunkių nusikaltimų. Galima manyti, kad lunatizmo priepuoliai susiję su mėnuliu ir kad būtent jis sukelia sąmonės užtemimus, kuomet elgsenos nebevaržo racionali kontrolė. Žmonės tarsi įgauna neįtikėtino vikrumo, lankstumo, prapuola bet kokia įtampa ar baimė ir kiekvienas iš jų netenka vidinių stabdžių. Užmigę po priepuolio tokie žmonės neva viską pamiršta, o kitą dieną su didžiule nuostaba klausosi liudininkų pasakojimų apie savo „žygdarbius“.

Ši ironiška Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos anamnezė gali pasirodyti visai nerimta ir neverta dėmesio, tačiau esmė slypi kur kas svarbesnėse detalėse.

Ir šiuo atveju kalba eina ne apie Atgimimo aikštės idėjos originalumą, bet apie miesto savivaldybės, architektų ir istorikų paviršutinišką valstybingumo suvokimą, ir visišką pinigų kvapo persmelktą tuštybę.

Klaipėdos mieste vykstantys stichiški urbanistinės plėtros procesai, kurie tiesiogiai susiję su kontraversiškai vertinamu Naujamiesčio struktūros pakitimu, yra ilgametės miesto valdžios darbo rezultatas. Remiantis istoriko Dainiaus Elerto teigimu, modernizuojant aikštę bus sunaikintas XVI a. siekiantis kultūrinis sluoksnis, o taip pat užkirstas kelias atstatyti vieną puošniausių Klaipėdos Naujamiesčio kvartalų, kuris buvo sugriautas 1945 m. Tokio tipo neigiamą poveikį miesto tapatumui turintys veiksniai turėtų būti suvaldyti. Visų pirma, nustatant aiškius miesto centrinės dalies kaitos principus, kuriais remiantis formuojama Atgimimo aikštės koncepcija.

Šiuo metu, buldozeriniu principu stumiama dangaus kūnus įprasminti turinti aikštė, menkina ir žemina Lietuvos valstybingumo ir tautos atgimimo idėją, kuomet po projekto įgyvendinimo siūloma mindžioti grindinio dangą, priminsiančią dangaus vaizdą, buvusį 1990 metų kovo 11-ąją. Tai, lyg bandymas parodyti, jog tautos atgimimas ir laisvę iškovoję žmonės savo vietą turi žemiau bato aulo. Argi šioje vietoje savivaldybės atstovams ir projektuotojams neturėtų kilti kognityvinis disonansas?

Vargu ar kas prieštarautų tokio modernaus projekto įgyvendinimui šiaurinėse ar pietinėse miesto dalyse, kuriose jis puikiai rastų sau prieglobstį. Tačiau savivaldybės administracija ir projektuotojai yra pasiryžę išvirti urbanistinį jovalą istorinėje miesto dalyje, šalia Rotušės, ir į pagrindinę miesto aikštę įkomponuoti nieko bendro su miesto istorija ar tautos valstybingumu neturintį dangaus kūną. Toks protu nesuvokiamas sprendimas yra Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo rezultatas, išduodantis dėsningas antivalstybinių veikėjų pastangas ištirpinti lietuvių tautą ir pavieniui rusenantį klaipėdietišką identitetą abstrakčioje bei apatiškoje visuomenėje.

Visoje Europoje įprasta – centrinėse miestų aikštėse galime pamatyti paminklus, monumentus ar obeliskus, besistiebiančius į dangų tautos ar miestų didingos istorijos svarbai pabrėžti. Ar tai būtų kaimyninė Lenkija, ar tolima Portugalija – visur tas pats. Tuo tarpu mums siūloma raustis į žemę vertikaliai žemyn ir įkomponuoti mėnulius bei bunkerius. Tai reiškia, jog nacionaliniu mastu mūsų pasididžiavimas tautos simboliais yra grūdamas giliai po žeme, tam, kad tik niekas jo nepastebėtų, kad tik niekas neįsižeistų ir kad būtų išlaikytas Klaipėdoje taip mėgstamas „istorinis neutralumas“. Toks kultūrininkų ir beveidžių valdininkų požiūris į valstybės simbolius rodo atsainų ir niekinantį, sovietinius laikus primenantį požiūrį į Lietuvos valstybę. Manipuliuojant aikštės koncepcija, vykdomas ideologinis ir politinis mėginimas nuslėpti arba iškreipti kovos už laisvę tikrąjį tikslą ir prasmę.

Aikštė turi atitikti žmonių poreikį judėti ir veikti. Į per didelę aikštę susirinkus neproporcingai mažam žmonių kiekiui, susidaro Klaipėdai labai būdingo ištuštėjusio miesto vaizdas. Vis tik taip pat neteisingai suvokiamos ir vienos konkrečios funkcijos aikštės, kurios veikia tik tam tikru metu, o vėliau lieka tuščios. Deja, bet labai dažnai investuojama į prabangų ir niekada neatsiperkantį granitą ar plieną. Vienintelis toks žymiausias objektas yra Pasaulio prekybos centro memorialas, skirtas žuvusiems per 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolius Niujorke. Galbūt projektuotojai, atsižvelgdami į tautos būklę, Klaipėdoje ir Vilniuje centrinių miesto aikščių rekonstrukcijų projektus specialiai ir skiria emigruojančiai bei politiškai mirštančiai tautai?

Klaipėdoje stichiniai planavimai, nevaržoma laisvė investicijoms ir sovietmečiu įvykdytas istorinių rajonų „pertvarkymas“ paliko gilų pėdsaką miesto erdvinėje struktūroje. Tolesnis atskirų vietų tvarkymas ar naikinimas dažnu atveju nesudaro vieningos urbanistinę struktūrą stiprinančios sistemos. Todėl Klaipėdos centrinės dalies urbanistinės plėtros vizija privalo įprasminti turtingą istoriją ir atspindėti europinio lygmens šiuolaikinį miestą. Galbūt vertinga pasekti brangiu, bet ilgalaikėje perspektyvoje atsiperkančiu Varšuvos ar Gdansko keliu ir atstatyti Biržos pastatą bei Biržos gatvės kvartalą sunaikintą per karą. Galbūt reikia paprasčiausiai atnaujinti reprezentacinę miesto aikštę su aiškiu, visiems matomu ir tautai deramu monumentu. Pagrindinis kriterijus, į kurį būtina atsižvelgti ir pagal kurį turi būti formuojamos urbanistinės plėtros alternatyvos, yra įsiklausimas į miesto gyventojų nuomonę ir istorinio branduolio reprezentavimas: pilis ir ją supanti istorinių miesto dalių užstatymo ir aikščių struktūra bei sistema.

Po dūmų uždanga nesimato esmės

1

Danas Nagelė

Visos politinės korupcijos apraiškos turi būti išaiškintos ir paviešintos, nesvarbu, ar jos susijusios tik su Seimo nariu, ar net su pačiu šalies prezidentu. Taip sako valdančiosios valstiečių partijos lyderis Ramūnas Karbauskis. Tačiau jis vis tiek nemano, kad prezidentei Daliai Grybauskaitei reikia inicijuoti apkaltą, užtenka parlamentinio tyrimo. Kodėl? Apie tai – išskirtinis R.Karbauskio interviu „Vakaro žinioms“.

Savaitės pradžioje sakėte, kad apkalta prezidentei būtų ne iš piršto laužta, jei paaiškėtų, kad Dalios Grybauskaitės laiškai Eligijui Masiuliui yra autentiški. Dabar jau pati prezidentė pripažino, kad tikrai susirašinėjo su minėtu politiku. Ką apie apkaltos galimybę galvojate dabar? – „Vakaro žinios“ teiravosi Ramūno KARBAUSKIO.

– Išlieka laiškų turinio klausimas, o turinys iki šiol nėra patvirtintas. Prezidentė „neprisimena“. Todėl esminis klausimas – ar tikrai buvo parašyta tai, kas paviešinta. Mes tarpusavyje tikrai šnekamės, kokių veiksmų reikėtų imtis, jei viskas būtų tiesa. Jei kalbėtume apie apkaltą, tai ji mažų mažiausiai užsitęstų iki kito pavasario. Ar yra prasmė tai daryti? Kokia logika rengti apkaltą, kai kadencija eina į pabaigą?

– Kai kurie parlamentarai aiškina, esą jūs bandote eskaluoti susirašinėjimo temą, kad nuleistumėte dūmų uždangą ant savo paties reikalų, nes Seimas ketina domėtis jūsų žemių reikalais, trąšų verslu ir t.t.

– Taip šneka tie, kas tai ir daro. Jei kalbate apie dūmų uždangą, tai tikrai tai girdėjote iš konservatorių arba liberalų. Nes būtent jie dūmų uždangas daro visais įmanomais būdais, kai reikia ką nors nuslėpti, paskandinti smulkmenose. Štai dėl Broniaus Markausko buvo tokia dūmų uždanga, kad tirštesnę sunku įsivaizduoti. Nes ten net istorijos nėra. Mat tokioje situacijoje, kokioje atsidūrė B.Markauskas, yra tūkstančiai žmonių. Neabejoju, kad jie tą informaciją žinojo seniai ir tik laukė, kada ją bus verta panaudoti.

– Kodėl būtent dabar konservatoriams ta dūmų uždanga buvo reikalinga?

– Dūmų uždanga buvo reikalinga, nes kilo visokių kasčiūnų, landsbergių susitikinėjimo su „MG Baltic“ dalykai. Kalbu apie tą pačią politinės korupcijos bylą. Bet kokiu atveju viskas, kas leidžia dėmesį nukreipti nuo tos bylos (nes konservatoriai darė lygiai tą patį, ką ir liberalai), yra labai naudinga. Tai štai kam ta dūmų uždanga reikalinga.

Mes iš viso nenorime to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tačiau kaip mes galime to nesiaiškinti? Juk čia yra aiškūs politinės korupcijos pavyzdžiai. Ir tai yra netoleruotina. Ir nesvarbu, kas taip besielgtų – Seimo narys ar valstybės prezidentas. Ir aš nesuprantu sakančių, kad mums to reikia, nes mums tai naudinga. Mums niekas nenaudinga, kas nenaudinga valstybei. Jei šnekėtume apie apkaltą prezidentei, tai būtų minusas valstybės prestižui. Tai ir yra vienas iš argumentų, kodėl reikėtų ne apkaltos, o komisijos, kuri viską išnagrinėtų ir paskelbtų visuomenei. Mes ne konservatoriai ar liberalai, kuriems nusispjauti į valstybę, kuriems svarbiausia, kaip jie atrodys ką nors viešojoje erdvėje pažemindami.

– Seime yra ir priešingų kalbų apie jus – esą nepalaikote apkaltos idėjos, nes nenorite pyktis su prezidente, norite turėti užnugarį, jei Seimas užsimos sudaryti komisiją, kuri narplios jūsų verslo reikalus.

– Jei aš norėčiau išvengti konfrontacijos su prezidente, ar šnekėčiau, kad su ja nesusitikinėsiu? Pasakiau: kol nebus aišku, kad to nebuvo, aš nesusitikinėsiu, o jei paaiškės, kad buvo, aš iš viso su ja daugiau nebesusitikinėsiu. Dėl moralinių dalykų. Ir kviesiu visus taip pat elgtis. Bet tai neveiks įstatymų priėmimo. Daug kas sako, kad gal blokuosime prezidentės iniciatyvas. Nė velnio. Bet tikrai nesiruošiu asmeniškai bendrauti, kad po to niekas negalėtų prikišti, jog man davė kokius nors nurodymus.

Priminsiu vien savo elgesį Rolando Pakso apkaltos istorijoje. Mes tada iš valstiečių keturiese Seime buvome. O kiek balsų R.Paksui pritrūko, kad liktų prezidentu? Trijų. Mes taip balsavome, nes sakėme, kad negalima verslo interesų spręsti prezidento kabinete. Visiškai tas pats vyksta dabar. Tačiau R.Pakso atveju buvo kadencijos pradžia, o D.Grybauskaitės atveju – pabaiga. Tai – pagrindinis skirtumas.

– Seimas nusprendė Teisės ir teisėtvarkos komitetą įpareigoti ištirti, kas kaltas dėl 2009-2012 m. krizės Lietuvoje. Kodėl netiriami tokie skandalai, kaip pinigų už SGD terminalo laivo nuomą pumpavimas į ofšorus, su Ignalinos AE uždarymu susijusios aferos, „Snoro“, Ūkio banko…

– …nes yra daug klausimų, bet visko iš karto negali padaryti. Labai džiaugiuosi, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas ėmėsi 2009-2012 m. krizės, jo pirmininkas Stasys Jakeliūnas yra labai stiprus tokioje temoje. Ir manau, kad mes visi gausime atsakymus į labai rūpimus klausimus: kodėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laikais tris kartus brangiau skolinomės. Tačiau galiu pakartoti 25 kartus: niekas asmeniškai neatsakys už per brangų skolinimąsi, nes sprendimas buvo kolegialus. Kai opozicija pradeda rėkti, kad tai nukreipta prieš A.Kubilių ar Ingridą Šimonytę (tuometinę finansų ministrę, – aut. past.), tai nieko panašaus. Tai tėra bandymas išsiaiškinti situaciją. Taip, galima pasakyti, kad politinė atsakomybė už tai tenka konservatoriams bei liberalams, kurie tuo metu buvo valdžioje, bei D.Grybauskaitei, kuri buvo prezidentė. Bet niekas nelieps jiems padengti visų nuostolių. Ne dėl to svarbu įvardinti, kas yra kaltas. Tą ir taip žinome ir niekas tuo neabejoja.

Esmė yra tokia: kokia valdžia ateityje bebūtų, reikia, kad ji nepriiminėtų sprendimų, kokie buvo priiminėjami A.Kubiliaus Vyriausybės laikais. Jūsų minėti klausimai dėl terminalo ir kiti taip pat yra labai svarbūs. Tačiau jau ir taip turėjome daugybę temų – Mindaugo Basčio, Kęstučio Pūko…

– Tačiau jos, lyginant su milijardinėmis aferomis, yra visiškos smulkmenos.

– Bet tos smulkmenos viešojoje erdvėje taip „išmasažuojamos“, kad pasidaro didžiule tema.

– Kodėl pasiduodate tam spaudimui ir leidžiate smulkmenoms užgožti esmę?

– Aš suprantu, kad jūsų minimų problemų svoris nelyginamas su basčiais ar pūkais. Tačiau kaip daromi viešieji ryšiai? Pavyzdžiui, kas atsitiko su Artūru Skardžiumi? Sukama ir sukama ta pati tema, antrą kartą inicijuojama komisija jo atžvilgiu, nors jokios naujos informacijos neatsirado. Tiesiog buvo reikalinga dūmų uždanga.

– Arba norima A.Skardžių pamokyti, nes jis į viešumą kelia aferas, vykdytas energetikos sektoriuje.

– Tai gali būti ir kerštas A.Skardžiui. Tačiau A.Skardžius yra labai patogus. Jei Seimas nepritars siūlymui dėl apkaltos, tada bus keliamas triukšmas: mes esame kalti, niekšai, nes išsukome A.Skardžių. Jei vis tik bus prieita prie apkaltos, vis tiek bus keliamas triukšmas, tik su kita antrašte: „Pagaliau įrodėme, nors jie norėjo pridengti“.

– Sakėte, kad Seimas užsikrovęs darbais. Todėl lieka vienintelė – Tautos Tribunolo idėja. Pasiūlymas – patvirtinti specialiojo prokuroro statusą ir jam perduoti tirti anksčiau minėtas aferas. Žmonės jų tikrai nepamiršo.

– Mes drįsome prisiliesti prie skolinimosi temos, kuri buvo labai saugoma. Jūsų minimos problemos iš darbotvarkės tikrai neišbraukiamos. Tik tiek, kad tai, apie ką kalbate, dabar nevyksta, tie dalykai įgyvendinti arba uždaryti ir jau nieko nebepakeisime. Tačiau tikrai ir jūsų iškeltos problemos bus nagrinėjamos, nes iššvaistyti milžiniški pinigai. Kada – tik laiko klausimas.

Povilas Urbšys. Ar bus įvertintas prezidentės suktinis purvinų šokių aikštelėje?

0

„Lietuvos ryto“ paviešinti Dalios Grybauskaitės ir buvusio Seimo nario Liberalų Sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio susirašinėjimai netikėtai atskleidė prezidentės vaidmenį Lietuvą sudrebinusioje politinės korupcijos byloje. Tie susirašinėjimai atidengė ir mechanizmą, kaip prezidentė, nors ir netiesiogiai pasirūpino, kad… toji garsioji dėžutė su daugiau nei 100 tūkst. eurų suma atsirastų E. Masiulio bagažinėje…

Juk siuntinėdama jam pavedimus, ko jis pats turi imtis ir ką turi padaryti „MG Baltic“, ji savotiškai skatino E. Masiulio santykius su koncernu, o tai, kad ji veikė būtent per šį politiką, verslininkams buvo iškalbingiausias ženklas, kad E. Masiulio politinės akcijos gana aukštai kotiruojamos ir kad reikia įsiklausyti ne tik į prezidentės linkėjimus ir pageidavimus, perduodamus per jį, bet ir į jo paties užuominas, tarkim, kad jam ar partijai, ar grupei draugų trūksta… lėšų vienokiems ar kitokiems sumanymams įgyvendinti. Ir kas dabar pasakys, kiek kartų taip „prasisukta“…?

Iš laiškų matyti: prezidentė Eligijui rodė išskirtinį pasitikėjimą ir ne kartą leido jam pajausti jos ypatingą globą. Ir tai reiškia tik viena – ji buvo tapusi ne tik jo politine kuratore, bet ir savotišku „politiniu stogu“. Ko gero, tikėjosi užsiauginti savo kišeninį premjerą. Beje, ir pats E. Masiulis nesipriešino tam, ko gero, kaip niekas kitas suprasdamas, kaip lengvai šį pasitikėjimą galima konvertuoti į atitinkamą sumą.

Skaitant tą susirašinėjimą pirmiausia į akis krinta, kaip ji skatina E. Masiulio santykius su koncernu. Kita vertus, prezidentė – ir tai jokia paslaptis – net pažeisdama konstitucinį valdžios galių atskyrimo principą ne kartą spaudė įvairias teisėsaugos institucijas nenuleisti akių nuo „MG Baltic“. Ir net nepastebėjo, kaip ji pergudravo pati save ir pateko į savo pačios užtaisytus spąstus. Ir štai dabar mes turime raštu fiksuotą prezidentės valdžios galių anatomiją, apnuoginusią ir jos norą dominuoti, ir pastangas daryti įtaką visoms partijoms bei žiniasklaidai.

Dėl vieno E. Masiulis buvo teisus – jis šoko, ir, žinoma, šoko ne vienas: politinių suktinių aikštelėje prezidentė šokdino ne jį vieną. Beje, jei prisimintume tą Seimo posėdį, kai buvo svarstoma E. Pašilio kandidatūra, pamatytume, jog labiausiai iš visų stengėsi Darbo partija, kurios byla tuo metu buvo nagrinėjama teisme. Matyt, iš tos situacijos tikėtasi dvigubos naudos: ir pelnyti „MG Baltic“ žiniasklaidos priemonių palankumą, ir, žinant prezidentės įtaką teismams, užsitarnauti švelnesnę bausmę Viktorui Uspaskichui. Tiesą sakant, tame posėdyje piruetus raitė ne tik Darbo partija, bet ir socialdemokratai, ir konservatoriai su liberalais, ant puantų, žemės nesiekdami, vaikščiojo ir „Tvarka ir teisingumas“, tuo metu taip pat patekę į teisėsaugos akiratį. Tai, kad ir pati prezidentė įsisuko į purvinų šokių sūkurį, jiems galėjo suteikti ir vilties, jog ir į jų darbelius VRM korupcinėje byloje bus pažiūrėta atlaidžiau.

Be abejo, prezidentės suktinį su „MG Baltic“ dėl generalinio prokuroro skyrimo turi įvertinti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas – jam Seimas praėjusių metų spalio 19 dieną pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Turėtume prisiminti Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės ištartą sakinį per metinį pranešimą: „visuotinis nepakantumas korupcijai būtų geriausia dovana valstybės atkūrimo šimtmečiui“. Ar pati Jos Ekscelencija ir Seimas pasiruošę įteikti šią dovaną Lietuvai?

Buvę homoseksualai ir translyčiai dalyvauja „Eisenoje už laisvę“

0

Šį savaitgalį Vašingtone (JAV) vyks Eisena už laisvę, kurioje žygiuos ir buvę homoseksualai bei translyčiai. Taip jie simboliškai paliudys laisvę, kurią atgavo per „atsivertimą ir tikėjimą“.

Eisenoje dalyvaus ir Luisas Ruizas, prieš dvejus metus šaudymą naktiniame gėjų klube Orlande, Floridoje, išgyvenęs homoseksualas. Jo metu buvo nužudyti 49 žmonės. Luisas sako: „Aš turėjau būti 50-tas!“. Šiandien jis prisimena savo kovą su „iškrypimu, gausiu alkoholio vartojimu ir paleistuvavimu, kuris atvedė iki ŽIV“. Luisas šiandien sako, kad tos kovos buvo tikros, tačiau Dievas jam padėjo.

Kitas kalbėtojas Adonisas Bemishas, kuris, nepaisant potraukio tai pačiai lyčiai, teigia, kad homoseksualumą ir gėjiškumą šiandien pakeitė santykis su Dievu. Jis sako: „Esu mylimas. Esu vertas daugiau nei visa tai, daugiau nei tai, ko maniau esąs vertas“.

„Šie žmonės šiandien yra niekinami ir pajuokiami visame pasaulyje“, – sakė rašytojas Jasonas Salamone‘as, kalbėdamas apie Eisenos už laisvę dalyvius. „Kairieji mums sako, kad šie žmonės ir jų kelias yra išgalvoti. Bet aš su jais bendravau ir galiu jums pasakyti, kad jie ir jų istorijos yra tikros ir autentiškos.“

„LGBT – Liovęsi Girdėti Biologinę Tiesą – aktyvistai ir advokatai su šia grupe elgiasi kaip rasistai vergų savininkai, kurie praeityje blogai elgdavosi su vergais, išsilaisvinusiais iš grandinių ir darbo plantacijose“, – sakė J. Salomone‘as.

Iniciatyvos Neturinčiųjų balso balsas (angl. Voice of the Voiceless) prezidentas Darenas Mehlas, dalyvausiantis Eisenoje už laisvę, nuo mokyklos laikų ilgą laiką save laikė gėjumi. Šiandien jis yra vedęs, turi du vaikus. Pasak jo, visa tai įvyko „ekstremalių tiesos paieškų kassavaitinėje maldoje su tikėjimo broliu“ dėka.

Iniciatyva Neturinčiųjų balso balsas savo misijos aprašyme teigia: „Pakankamai kentėjome nuo žiniasklaidos, kuri garbina lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių bendruomenę bei smerkia buvusius homoseksualus, kenčiančius nuo nepageidaujamo potraukio tai pačiai lyčiai. […] Liūdna, bet už šmeižtą, melą ir patyčias iš mūsų yra atsakingi pagrindiniai LGBT aktyvistai. Nepriklausomai nuo to, kokie mes mylintys ir pagarbūs, mūsų nepageidaujamas potraukis tai pačiai lyčiai ir lytinio potraukio pakeitimo istorijos jiems atrodo kaip nuolatinė grėsmė“.

Šioje nuorodoje esančiame straipsnyje galima rasti keletą video filmukų, kuriuose liudija tekste minimi ir kiti buvę translyčiai bei homoseksualai. Jų jautrios asmeninės istorijos gali būti padrąsinimas visiems, kurie kenčia nuo nepageidaujamo potraukio arba lytinės tapatybės sutrikimų. Taip pat tai yra ir drąsus liudijimas tiesos apie savanoriškai dedamų pastangų gyventi kitaip sėkmingumą.

versta pagal Pulse nightclubsurvivor to attend ‘FreedomMarch’ led by ex-gay, ex-transgenders