Visuomenininkai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir pasiūlė keisti LR Švietimo įstatymą taip, kad Lietuvos tautinių bendrijų bendrojo lavinimo mokyklose būtų pereita prie mokymo lietuvių kalba.
Piliečių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ rašte teigiama, kad Lietuvos tautinių bendrijų mokyklose tebetęsiama sovietmečiu įdiegta ydinga kalbinės izoliacijos politika, dėl kurios jų absolventai negali lygiomis teisėmis konkuruoti su mokyklas valstybine mokomąja kalba baigusiais absolventais – tai didina tautinių mažumų socialinę atskirtį Lietuvos darbo rinkoje ir yra svari priežastis emigruoti.
Visuomenininkai pasiūlė sekant Latvijos Respublikos pavyzdžiu keisti LR Švietimo įstatymą taip, kad Lietuvos tautinių bendrijų bendrojo lavinimo mokyklose būtų pereita prie mokymo lietuvių kalba nuo 2021–2022 mokslo metų (išskyrus tautinių bendrijų kalbos ir literatūros bei jų kultūros pamokas).
Pareiškime rašoma, kad „dėl kalbos barjero ne visų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų absolventai turi vienodas galimybes gauti aukštąjį mokslą Lietuvoje ir visaverčiai įsitraukti į valstybės gyvenimą, nes mokyklose mokomosiomis tautinių bendrijų kalbomis neįgyja pakankamų lietuvių kalbos žinių. Tai liudija ir nuolatinės apeliacijos dėl privalomojo valstybinės kalbos brandos egzamino sąlygų palengvinimo.
Daugelyje pasaulio šalių mokyklos mokomąja tautinių bendrijų kalba yra sekmadieninės, t. y. papildomos, o visose vidurinėse mokyklose ir gimnazijose mokoma valstybine kalba. Sprendžiant Lietuvos tautinių bendrijų problemas atkreiptinas dėmesys į kaimyninę Latviją, kuri mums istoriškai yra artimiausia šalis, Latvijoje neseniai sėkmingai ėmė veikti viena geriausių Europos Sąjungoje pripažinta tautinių bendrijų švietimo sistema.
Latviškame švietimo modelyje numatoma, kad tautinių bendrijų vaikai pradėtų mokytis savo gimtąja kalba, o palaipsniui vis daugiau dalykų būtų imta mokyti valstybine kalba, kad baigę vidurines mokyklas tautinių bendrijų vaikai įgytų lygias galimybes su visais Latvijos absolventais.“
„Talkos kalbai ir tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas atkreipia dėmesį į tai, kad „Latvijos Seimas (Saeima) 2018 m. kovą priėmė Švietimo įstatymo ir Įstatymo dėl bendrojo ugdymo pataisas, pagal kurias 2019–2020 mokslo metais tautinių bendrijų mokyklose vidurinio ugdymo pakopoje bus pradėtas tolygus perėjimas prie ugdymo tik latvių kalba. Pradedant 2021–2022 mokslo metais, visi 10–12 klasių moksleiviai visus dalykus jau turės mokytis latvių kalba, bet tautinių bendrijų vaikams bus užtikrinta galimybė toliau mokytis gimtosios kalbos ir literatūros, jų tautinės mažumos kultūros bei istorijos gimtąja kalba.“
„Pasiteisinusią latviškąją praktiką siūlome įdiegti ir Lietuvoje. Lietuvos tautinių bendrijų istorija yra glaudžiai susijusi su Lietuva, todėl ugdymas meilės tėvynei Lietuvai dvasia atstatytų istorinę tiesą, kai, pvz., save laikantys lenkais nedvejodami Lietuvą, o ne Lenkiją, laikė savo tėvyne,“ – pabrėžia „Talkos kalbai ir tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas.
Visuomenininkai siūlo tokią Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo Nr. I-1489 30 straipsnio Teisė mokytis valstybine kalba pakeitimo redakciją: „Sudarant galimybę gerai išmokti valstybinę kalbą, gauti kokybišką išsilavinimą ir lygias galimybes mokytis, gyventi ir dirbti nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje, nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. visose valstybinėse mokyklose pradėti mokyti valstybine kalba: 1–6 klasėje mažiausiai 50 % dalykų, 7–9 kl. – 80 %, 10–12 kl. – visus dalykus (išskyrus gimtąją kalbą ir literatūrą).“
Piliečių asociaciją „Talka kalbai ir tautai“ 2017 metais įkūrė žinomi Lietuvos mokslininkai, visuomenės ir kultūros veikėjai, menininkai, dvasininkai. Asociacijos steigėjai – kalbininkai akad. Zigmas Zinkevičius, dr. prof. Vitas Labutis, prof. Arnoldas Piročkinas, dr. Sofija Jūratė Laučiūtė, dr. Kazimieras Garšva, prof. dr. Laima Kalėdienė, istorikai akad. Antanas Tyla, prof. dr. Rasa Čepaitienė ir Virginijus Jocys, Laisvės kovų dalyviai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas ir Jonas Burokas, Nepriklausomybės akto signatarai dr. Audrius Rudys ir Algirdas Endriukaitis, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai dr. Romas Pakalnis ir Gintaras Songaila, muziejininkai dr. Aušra Jurevičiūtė ir Gintaras Karosas, etnologai prof. dr. Libertas Klimka, Jonas Vaiškūnas ir Nijolė Balčiūnienė, režisierius Jonas Vaitkus, aktorius Gediminas Storpirštis, pedagogas Valentinas Stundys, psichologė Eglė Mirončikienė, filosofas dr. Laisvūnas Šopauskas, religijotyrininkas dr. Dainius Razauskas, žurnalistas Dalius Stancikas, publiciskas Linas Virginijus Medelis, politologai Dovilas Petkus ir Vytautas Sinica, inžinierius Rytas Kupčinskas, verslininkai Mindaugas Karalius ir Arnas Simutis, Kęstutis Ignatavičius, Monika Morkūnaitė.
Emmanueliui Macronui sakant kalbą JAV Kongrese, vieną trumpą akimirką pasirodė, kad transatlantinį aljansą jis pagrįs tvirtomis Vakarų vertybėmis.
„Mūsų sąjungos tvirtybė yra bendrų mūsų idealų šaltinis“, – kalbėjo jis įstatymų leidėjams. Nuo 1776-ųjų Jungtinės Valstijos ir Prancūzija „darbavosi drauge visuotinių laisvės, tolerancijos ir lygių teisių idealų labui.“
Prieš įvertindamas svarbiausius JAV ir Prancūzijos laukiančius iššūkius, vietoje junginio „vakarietiškos vertybės“ jis pavartojo prastesnį pakaitalą „universalios vertybės“: „Drauge su savo tarptautiniais sąjungininkais ir partneriais susiduriame su globalizacijos sąlygota nelygybe, grėsmėmis planetai, mūsų gerovei, išpuoliais prieš demokratijas vis stiprėjant nepakantumui, tarptautinės mūsų bendruomenės destabilizavimu kišantis naujoms jėgoms ir nusikaltėlių vadovaujamoms valstybėms.“
Šios nusakytos krizės reikalauja kolektyvinių (ir kolektyvistinių) veiksmų mažiausiai trijose svarbiose srityse, neatsiejamose nuo jau minėtų „universalių vertybių“.
„Melagingų žinių“ cenzūra. Vyriausybės pastangas uždrausti tam tikrus naratyvusMacronas laiko demokratijos savigynos mechanizmu. „Kad apgintume savo demokratijas, turime kovoti prieš vis labiau plintantį melagingų žinių virusą, mūsų žmonėms keliantį nepagrįstą baimę ir įsivaizduojamą riziką“, – Kongresui kalbėjo Macronas. – „Be proto, be tiesos tikros demokratijos nebus“, – tęsė jis. „Iškraipoma informacija – tai pastanga pakirsti pačią demokratijos dvasią.“ Macronas pasiūlė suteikti teisėjams galią blokuoti tekstus, kuriuos jie įvertins kaip melagingas žinias, ištrinti apie juos skelbiančias nuorodas ir uždaryti vartotojų paskyras.
Cenzūra prieštarauja kertiniams Vakarų idealams. Thomas Jeffersonas, kurį savo kalboje gyrė Macronas, rašė, jog prieštarauja visoms pastangoms „jėga, o ne vadovaujantis protu, nutildyti spaudos skundus ar kritiką“, ir nesvarbu, ar kalbama apie „teisingus, ar apie neteisingus faktus“. Jeffersono laikais melagingų žinių buvo daugiau nei dabar, tačiau jam patiko grumtis argumentų mūšyje tvirtai tikint, kad tiesa nugalės. „Mūsų laisvė priklauso nuo spaudos laisvės, o šioji negali būti ribojama, nes kitaip bus prarasta“, – pridūrė Jeffersonas.
Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos atnaujinimas. „Kad mūsų planeta vėl būtų didi“, – kalbėjo Macronas žaismingai primindamas raktinę prezidento Trumpo frazę, – „esu tikras, jog vieną dieną Jungtinės Valstijos sugrįš ir prisijungs prie Paryžiaus [klimato] sutarties.“ Pripažindamas faktą, kad paktas pakenks ekonomikai, jis tvirtino: „Privalome rasti būdų sklandžiai pereiti prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonomikos.“
Europos patirtis turėtų įspėti, kad verta atsargiai žvelgti į ambicingus vyriausybių planus žaliosios energetikos klausimu. Kuklios Vokietijos pastangos patenkinti energetinius poreikius pasitelkus alternatyvius energijos šaltinius baigėsi tuo, kad ištisiems regionams iškilo grėsmė sėdėti be elektros, o elektros kainos staiga šovė į viršų. Degalų pertvarkos Jungtinėje Karalystėje prievarta išskyrė kai kurias šeimas ištisoms dienoms. Visa tai akivaizdžiai kenkia viduriniajai klasei, kurią Macronas pripažino esančią „mūsų demokratijų stuburu“.
Didesnis ekonomikos reguliavimas. „Aš tikiu išmintingai reguliuojamų rinkos ekonomikų galia“, – sakė jis. Norint mažinti „globalizacijos sąlygotą nelygybę… reikia priešingybės masiniam reglamentavimo naikinimui ir kraštutiniam nacionalizmui.“ Prancūzija menkai tepateikia įrodymų, kad padidintas reguliavimas veda į klestėjimą; taip pat neatrodytų, kad reguliavimas dažnai išmintingas. […]
Tiksliau sakant, ekonominė nelygybė (nors tai ir klaidinantis matas), kaip teigia Ryanas Bourneʼas iš Tarptautinės energetikos agentūros, tolydžio ne auga, bet mažėja. Stiprėjant globalizacijai, turtingieji tampa turtingesni, nors neturtingi turtėja dar sparčiau. Oxfam pripažįsta, jog tarp 1990-ųjų ir 2010-ųjų labiausiai skurstančiųjų visame pasaulyje sumažėjo perpus, ir šį procesą sąlygojo ne reguliavimas ar perskirstymas, bet investicijos ir besivystantis privatus sektorius.
Į Macrono sąrašą nepateko tokios svarbios vakarietiškos vertybės kaip religijos laisvė, pvz., galimybė mokiniams nešioti kryželius, kaip pagarba gyvybei, galimybė žmonėms gerai gyventi nesikišant vyriausybei – nepatarinėjant, kokio pobūdžio žiniasklaidą skaityti ar kaip tvarkyti finansinius reikalus.
Ar ši kalba – bendrų vakarietiškų vertybių šaltinis? Greičiau, tik drungnas vandenėlis…
Nagrinėjant tautų, religijų ir kultūrų santykius šiuolaikinėje Europoje išsiskiria du kraštutinai priešingi pavyzdžiai: Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Britiškoji tradicija dar XVII – XVIII a. pasižymėjo tolerancija įvairioms religijoms. Prancūzija tais laikais išgyveno reakcingą Katalikų bažnyčios diktatą, kurį XVIII a. pabaigoje pakeitė karingas sekuliarizmas. Nuo vieno kraštutinumo pulta prie kito, kai Britų salose ieškota darnos ir pusiausvyros.
Atitinkamai skyrėsi kolonijinė politika. Britai užkariautose žemėse – tiesa, tik civilizuotose – rėmėsi vietiniais elitais. Prancūzai, dažniausiai, sava, prancūziška administracija ir tiktai pusiau priklausomose šalyse, kaip Indokinija, toleravo vietinius elitus.
Dabar šios šalys radikaliai skiriasi imigracijos politika. Britai įsileidžia mažiau migrantų, užtat įsileidę suteikia jiems daugybę teisių. Pavyzdžiui sikhams leidžiama valstybės tarnyba su savomis uniformomis, su spalvotais tiurbanais: vienos spalvos – kariams, kitos – policininkams, trečios – ugniagesiams. Prancūzai įsileidžia beveik bet ką, bet po to stengiasi perdirbti pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Kai kas džiūgauja, kad musulmonėms ten plėšomos burkos, bet plėšomi ir kryželiai krikščioniams.
Šioje vietoje verta prisiminti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos santykius su ateiviais. Pavyzdžiui, atvykusiems musulmonams totoriams buvo prisakyta vienpatystė. Ir tai buvo suderinama su musulmoniškais papročiais, nes daugpatystė islame – leidžiama, bet nėra privaloma. Totoriškame ir apskritai – tiurkiškame islame nėra ir burkų, visą kūną ir veidą dengiančių drabužių. Tačiau kai kuriose, ypač – arabiškose ir afganiškose islamo tradicijose tai – privaloma. Taigi, vienpatystė totoriams Lietuvoje ir burkų draudimas Prancūzijoje yra iš esmės skirtingos kultūrinės politikos.
Prieita iki tokių kraštutinumų, kad Prancūzijoje atsisakoma teikti pilietybę moteriai, atsisakiusiai paduoti ranką svetimam vyrui. Danijoje dešinieji populistai savo laiku siūlė rodyti atvykėliams iš islamo šalių vaizdus su nuogomis moterimis, o Nyderlanduose, berods, jau įteisinti dar žiauresni siužetai su besiglamonėjančiais homoseksualistais. Visa tai privaloma priimti. Visgi aršiausia liberalizmo diktatūra – Prancūzijoje, kas paaiškina ypač gausius smurto proveržius.
Naivesnis vertintojas pasakys, kad išeitis – kuo didesnė tolerancija visoms kultūroms. Tai būtų tokia pat klaida, kaip ir kultūrinis prievartavimas be jokios moraliai pateisinamos priežasties. Pavyzdžiui, kai kuriose atvykėlių bendruomenėse vyksta moterų apipjaustymai. Skirtingai, nei vyrų apipjaustymai, įprasti judėjų ir musulmonų tradicijose, šie sužaloja moterį visam gyvenimui. Ar tai reiktų toleruoti? Jokiu būdu. Vis dėlto ir santykinė tolerancija nėra atsakymas. Tokią politiką taiko Vokietija ir Skandinavija, o jos konfliktiškumo mastais vejasi Prancūziją.
Atsakymas – tautinis ir kultūrinis teritoriškumas. Kiekviena tauta su sava kultūra turi gyventi savame krašte. Minimalus kitataučių ar kitakultūrių žmonių skaičius nėra grėsmingas, priešingai, jis tiktai praturtina dvasinį šalies kraštovaizdį. Bet kai atvykėliai sudaro gausias grupes, konfliktai – vargiai išvengiami. Negalima atskirti žmogaus nuo jo kultūros. Jei konkrečios tautos ar religijos kultūra iš principo prieštarauja vietinei, tos tautos ar religijos žmonėms tiesiog reikia užverti duris. O jeigu jau priimi – priimk su visa kultūra, nuskabydamas tik akivaizdžią barbarybę. Deja, pastarajame sprendime jau glūdi prieštara: kas ir kaip nustatys barbarybės ribas?
Nereikia ieškoti priešų konkrečiose kultūrose. Priešas – liberalizmo ir su juo susiliejusio marksizmo ideologija, kuri skatina kultūrų trintį. Kultūrų trintis skiriasi nuo sveikos jų apykaitos, kai teritoriška tauta gali priimti arba atmesti kitų tautų kultūrų elementus. Trintis reiškia badymąsi alkūnėmis toje pačioje šalyje. Gerai, jei tik alkūnėmis, nes dabartinėje Europoje populiaresni peiliai, sprogmenys, įvairios transporto priemonės.
Jei skirtingas kultūras puoselėja tos pačios šalies senbuviai – ką padarysi. Lieka dvi išeitys: bandyti rasti kompromisą arba atsiskirti, kaip dabar siekia atsiskirti Filipinų musulmonai nuo katalikiškos šalies daugumos. Bet prisiimti skirtumus iš svetur – nei pareiga, nei būtinybė. Žinoma, kad britiškas kelias – racionalesnis, nei prancūziškasis, bet racionaliausias – lietuviškasis iš Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Nors didžiąją dalį Lietuvos valstybės sudarė užkariautos kitataučių žemės, bet pati Lietuva liko etniškai lietuviška, su mažomis kitataučių bendrijomis, gana ilgai. Tik nusekus tautinei savimonei miestuose, o po to ir dvaruose įsigalėjo kitos tautos.
Didžiausia multikultūralizmo klaida – įsivaizdavimas, kad visas kultūras galima suderinti, ir dar vienoje šalyje. Taip nėra. Skirtingi žvilgsniai į žmogų, visuomenę ir valstybę dėsningai kurs konfliktines situacijas ir jų tiktai gausės. Pavyzdys – kai ramių lietuvių name apsigyvena išraiškingas italas, kiauras paras klykiantis per mobilųjį telefoną laiptinėje. O juk tai – europietis. Kas bus, kai apsigyvens arabas, įsižeisiąs, jei svetimas vyras pažvelgs į jo žmoną ar ją užkalbins? O gal net sukursiantis judėjimą, kurio tikslas bus panaikinti Lietuvoje demokratiją ir įvesti šariją?
Senovės kinai žinojo sprendimą. Nepajėgi įveikti kitos kultūros atvirame santykyje arba su ja susigyventi – apsitverk siena. Dabar tai suvokia Donaldas Trampas ir Viktoras Orbanas. Tai galėtų būti šiuolaikinė, racionali ir morali Vakarų pasaulio politika. Kodėl dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis, kurias sukūrė Vakarų žmonės, turi naudotis kiti? Kodėl tie kiti turi mus išstumti? O gimstamumo rodikliai Vakarų Europoje – aiškiai svetimšalių naudai.
Nelogiška manyti, kad, įvedus tam tikrus kultūrinius reikalavimus, svetimšaliai taps anglais, prancūzais, vokiečiais ar lietuviais. Šią klaidą darė senovės romėnai. Jie įsivaizdavo, kad, suteikus germanams romėniškus vardus ir išmokius juos romėniškų papročių, šie taps romėnais. O pasekmė buvo tokia, kad germanai sukūrė savas karalystes Romos vietoje.
Nelinkėkime to Lietuvai. Privalome griežtai atmesti bet kokius masinės imigracijos planus, o visų pirma – svetimšalių integracijos užmojus. Neprivalome nieko integruoti. Lai žmonės, kuriems mūsų vertybės – svetimos, gyvena savose tėvynėse, arba keliauja į tas šalis, kur jų vertybės – priimtinos. Neprivalome spręsti už Prancūziją, Vokietiją ar Skandinaviją. Bet pasilikime teisę apie savo šalį spręsti patys. Europos Sąjunga kurta kaip suverenių valstybių sąjunga, tokia ir turi išlikti. Neužsileiskime kosmopolitizmu apsikrėtusių valstybių ar politinių jėgų diktato, net jeigu jis primetinėjamas Europos Sąjungos vardu.
Laikas perfrazuoti Liudviko XIV žodžius ir adresuoti juos Vladimiro Putino draugui, Karlo Markso gerbėjui Žanui Klodui Junkeriui ir jo sėbrams. Gal manote, kad Europa – tai jūs? Europa – tai mes!
Nepriklausomoje Lietuvoje demokratinės ir laisvos šalies atributai vis dažniau primena tik butaforinius žaisliukus. Išdrįsę kritikuoti savo darbdavius ar partinius lyderius, žmonės stumiami iš postų, iš jų tyčiojamasi, atimamos socialinės garantijos, pragyvenimo šaltinis. Tai metodai, kurių imamasi paprotinti mąstančius kitaip. Filosofo profesoriaus Vytauto Radžvilo politinis persekiojimas Vilniaus universitete (VU), pasibaigęs profesoriaus eliminavimu – dar vienas to įrodymas.
Profesorius Vytautas Radžvilas
– Kilus visuomenės pasipiktinimui dėl prof. V.Radžvilo darbo vietos naikinimo, VU TSPMI išplatino informaciją, esą tai tik profesorių etatų mažinimas, o su pažiūromis tai visiškai nesusiję. Ar universiteto bendruomenė tuo tiki?
– Universiteto bendruomenė, sekanti šią istoriją, yra pasidalijusi. Vieni skeptiški, kiti palaiko prof. Radžvilą, turbūt daugiausiai studentų tiesiog nori, kad viskas baigtųsi taikiai. Protestuose prieš TSPMI ir prieš Radžvilą nebuvo daug studentų, rodo, kad dauguma jų nėra tikri, kurioje pusėje tiesa, ir nelinkę angažuotis. Deja, administracijos veiksmai prieš prof. Radžvilą nepalieka galimybės „neeskaluoti konflikto“, tą jis galėtų tik susitaikydamas su politiniu susidorojimu. Teko girdėti, kad šiuo metu nei vienos stovyklos nepalaikę studentai masiškai rašosi kreipimąsi dėl prof. Radžvilo etato ir kursų išsaugojimo. Tai leidžia tikėti, kad akademinės laisvės ir paties Radžvilo dėstymo svarbos suvokimas tarp studentų – gyvas ir stiprus.
Administracijos teiginių pagrįstumą geriausiai įvertinti padeda paprastas klausimas: kurio dar profesoriaus, be administraciją kritikavusio ir pažiūromis neįtikusio V.Radžvilo, etatas yra naikinamas? Patogus atsitiktinumas – tik jo vieno.
– Ar normalu, kad profesoriaus skaitomas dalykas iš privalomo į pasirenkamą buvo pervestas dėl 9 studentų skundo, nors po to į instituto vadovybę kreipėsi daugiau kaip 20 alumnų, išreikšdami palaikymą profesoriui, bet į tai nebuvo atsižvelgta?
– Tai, kaip administracija reaguoja į skirtingus studentų ir alumnų raštus, akivaizdžiai liudija dvigubus standartus, taikomus ideologiškai „tinkamiems“ ir „netinkamiems“ skundams. Ne kartą minėjau viešai, kad 2010 m. į TSPMI administraciją dėl nekompetentingo N.Arlauskaitės dėstymo kreipėsi 60 studentų. Rusų filologė, neturinti jokių publikacijų sociologijos srityje, dėstė socialines teorijas, tiksliau jų vienos ideologinės krypties dalį – kritinę teoriją (neomarksizmą). Tada apeliacija teikta vien dėl nekompetentingo kurso organizavimo, vertinimo, dėstymo, jokių užuominų į turinį iš studentų pusės nebuvo, nors kursas buvo iš tiesų skandalingas, per paskaitas buvo rodomi video su nuogais transseksualais („Paris is Burning“, 1990). Tada administracija mus įtarė „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų.“ Kitais metais dėl tos pačios dėstytojos studentai kreipėsi vėl, šįkart apie 20 studentų. Ir vėl nieko nebuvo daroma. Šiandien N.Arlauskaitė TSPMI yra profesorė, kartu su kita prof. D.Jakniūnaite vadovauja Politikos ir medijų magistro programai, sukūrė ir dėsto feminizmo kursą.
Palyginkime su V.Radžvilu. Dėl jo kurso 9 studentai pasiskundė vieną kartą, skunde (formaliai, prašyme) nurodė, kad „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o jo „išsakomas subjektyvus požiūris į Europos Sąjungą neleidžia susipažinti su platesniu esamu akademiniu diskursu.“ Tai atvirai ideologinė kritika už neteisingą nuomonę. Visgi prašymas patenkintas, kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programoms tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida. Nieko keista, nes vieša paslaptis, kad būtent dėl tų pačių priežasčių V.Radžvilas ir buvo nepriimtinas administracijai. Pastaroji, beje, pernai dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad nereikėtų klausytis V.Radžvilo, tą liudija kurso seniūnės laiškai.
Jūsų minimi daugiau nei 20 kursą lankę TSPMI alumnai sureagavo kreipdamiesi su prašymu palikti kursą privalomu, nes 9 studentų skundo argumentai yra klaidinantys ir nepagrįsti, todėl ir prašymas netenkintinas. Tik po gero pusmečio alumnai patys išprašė atsakymą, kad jų raštas jau įvertintas ir atmestas, jiems nei žinant, nei dalyvaujant. Administracija tai motyvavo tiesiog tragikomiškai – esą daugumai pasirašiusiųjų minėtas kursas buvo pasirenkamas, todėl jie negali reikalauti, kad jis būtų privalomas. Tačiau, kai studentai, kuriems kursas privalomas, prašo, kad jis būtų pasirenkamas, prašymas tenkinamas. Ironija akivaizdi. Jau nekalbant apie tai, kad vertinant raštus reikia žiūrėti ne kas juos pasirašo, o į argumentus. Šiuo atveju – sugebėti pripažinti, kad 9 studentų argumentai – ideologizuoti ir niekiniai. Galiausiai šiuo metu naikinama tik V.Radžvilo darbo vieta, jam ciniškai siūloma rungtis dėl kitos specializacijos profesoriaus vietos. TSPMI komentuoja, kad „aktyviam profesoriui tai neturėtų sudaryti problemų“. V.Radžvilas turi daugybę akademinių publikacijų, tačiau kokia prasmė iš publikacijų, kurios neatitinka srities, į kurią kandidatuoji? Dvigubi standartai ideologiškai palankiems ir nepalankiems dėstytojams institute yra akivaizdūs, tad nieko keisto, jog tautinių ir moraliai konservatyvių pažiūrų dėstytojų institute ir jo taryboje beveik nėra.
– Pats esate VU filosofijos doktorantas. Viešai nevengiate išreikšti palaikymo V.Radžvilui, taip pat kritikuojate Lietuvoje sparčiai plintantį liberalizmą. Nebaisu, kad tai gali apsunkinti disertacijos gynimą?
– Mano disertacijos tema – „Europos vienijimo filosofiniai pagrindai“, vadovas – Vytautas Radžvilas. Tai kaip tik ta tematika, kurios kursas pernai po studentų skundo buvo paverstas pasirenkamu.
Šiandien akademiniame gyvenime tokia rizika yra visur, tačiau VU filosofijos fakultetas – priešingai nei VU TSPMI – vis dar yra autentiškos akademinės laisvės ir atvirų diskusijų erdvė, tikiuosi, kad tokia ir liks. Filosofijos fakulteto dėstytojai yra pačių skirtingiausių pažiūrų, tačiau jų atstovai sugeba gerbti vieni kitus, diskutuoti, nemėgina susidoroti. Tiesa, stodamas susidūriau su agresyviu bandymu per pažintis blokuoti mano doktorantūrą, tačiau tai darė ne pačiame fakultete dirbanti profesorė. Iš fakulteto kolektyvo kol kas jaučiu tik geranoriškumą ir dalykiško elgesio pavyzdžius.
– 2016 m. po straipsnio „Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus“ buvote atleistas iš Seimo narės Agnės Bilotaitės padėjėjo pareigų. Tą kartą kritikos pažėrėte konservatorių vadovybei ir Europos Sąjungos liberalioms idėjoms bei jų gynėjams. Galima sakyti, patyrėte, kiek kainuoja su darbdaviu nesuderintos politinės pažiūros?
– Situacija buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje, tačiau tai jokiu būdu nebuvo susidorojimas ir aš neturiu dėl ko skųstis. Seimo nario padėjėjo pareigos yra asmeninio politinio pasitikėjimo, t.y. jose gali dirbti tol, kol Seimo narys tavimi pasitiki ir sutinka jūsų įsitikimai. Galiu tik pagirti Agnę Bilotaitę, kad dirbdamas pas ją visus ketverius metus galėjau laisvai ir drąsiai kritikuoti TS-LKD liberalėjimo tendencijas, jos lyderio A.Kubiliaus požiūrį į Lenkiją, kalbos politiką, eurofederalistines nuotaikas. Žinau, kad dėl mano elgesio ir kritikos A.Bilotaitė patyrė didelį spaudimą iš partijos kolegų, tačiau niekada nebuvau varžomas ar „baramas“ už tiesmuką retoriką.
Manau, čia lemtingas buvo paties A.Kubiliaus požiūris. Nors esame visiškai skirtingų pažiūrų, reikia pripažinti, kad tai stipri asmenybė, lengvai priimanti kritiką, pasiruošusi dėl jos ginčytis, apsiginti, kartais ir pasijuokti. Kritikas frakcijoje jam nebuvo baisus, tad ir bandymų spręsti problemą, reikalaujant mano atleidimo, nebuvo. Lemtingas jūsų minimas straipsnis pasirodė partijai jau vadovaujant G.Landsbergiui, pačiame rinkimų įkarštyje. Būdamas jaunas, nepasitikintis savo padėtimi ir įsitvirtinti siekiantis politikas, sureagavo reikalavimais mane atleisti. Skirtumas nuo A.Kubiliaus labai ryškus, ne gerąja prasme. Visi tobulėjame, gal šiandien ir jam pačiam tuometė reakcija kelia šypseną.
– Jums, kaip politologui, pastebima, kad ES kritika Lietuvoje tampa vis mažiau pakenčiama. V. Rubavičiaus, V. Radžvilo atvejai rodo, kad susidorojimas už tai jau net neslepiamas?
– Siunčiama žinia – baimės atmosfera. Neseniai ir „Respublikoje“ skelbta filosofijos studento V. Vyšniausko prie prezidentūros sakyta kalba apie baimę, tvyrančią Lietuvoje. Būtent šią baimę siekiama skleisti. Baimę viešai kalbėti kitaip, nei teigia liberaliai ir kosmopolitiškai mąstantis, t.y. privalomas moralės normas neigiantis ir „peržengti“ tautinę valstybę kviečiantis vadinamasis elitas. Tačiau kodėl tas spaudimas ir susidorojimai vyksta kaip tik dabar? Manau, tai susiję su jų pačių baime, stebint Vakaruose bręstančią antiglobalistinę revoliuciją. Globalizmas paprasčiausiai „perspaudė“ perdirbinėdamas tautines valstybes ir kurdamas „atviras visuomenes“, paskutinis lašas Europai buvo atvirų durų politika, sukėlusi migrantų antplūdį. Visur populiarėja antiglobalistinės ir antiintegracinės partijos. JAV, Austrijoje, Italijoje tai jau paėmė viršų, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šiaurės šalyse tokios partijos gerina rezultatus. Šiame kontekste tiek ES vadovai, tiek įtakingiausi lobistai kalba apie būtinybę gelbėti globalizacijos projektą, ir integracijos projektą, kaip jo atmainą. Ne atsitiktinai pernai G.Sorosas į Atviros Lietuvos fondą investavo 700 tūkst.eurų „atvirumui skatinti“.
Čia labai svarbu sudėti teisingus akcentus. Europos vienybę reikia gelbėti, ypač Lietuvai, kuri susiskaldžiusioje Europoje bus lengvas grobis. Tačiau kaip? Vienas kelias yra gniaužti nepasitenkinimą, tildyti kritikus ir mažesnės integracijos šalininkus, atvira propaganda formuoti visuomenės nuomonę, esą viskas gerai, o minėtos tendencijos – tik kluptelėjimas neišvengiamos integracijos kelyje. G.Vitkus tą šiandien aiškina VU TSPMI Europos studijų magistrantams. Pasirinkus tokią strategiją, logiška stengtis užčiaupti žmones, kalbančius apie ES krizę ir būtinybę jai reformuotis. Tai ir yra daroma. Tačiau strategija klaidinga ir neperspektyvi – nes pagrindinės ES šalys yra pakankamai demokratiškos, kad leistų spręsti visuomenei, net jei jų elitams tie sprendimai atrodo neteisingi. Ir jei nieko nebus daroma, jos tiesiog išsivaikščios, nes peraugusi, visur besikišanti, vertybes primetanti ir dėl biurokratijos gausos tiesiog neefektyvi Europos Sąjunga jiems paprasčiausiai nereikalinga. Kas dėl to nukentės labiausiai? Mūsų regiono šalys.
– Kodėl Lietuvoje visais būdais kovojama su tautines vertybes ginančiais nuomonės formuotojais ir organizacijomis?
– Manau, atsakymas iš esmės tas pats – kalbantys apie tautiškumą kosmopolitiškai nusistačiusio elito akyse yra neparankūs, reakcingi, o dabartinės ES krizės akivaizdoje ir pavojingi, nes galintys pažadinti „neteisingus“ visuomenės sentimentus. Lemiamo išbandymo akivaizdoje (o ES šį dešimtmetį yra kaip tik tokioje situacijoje) leisti atvirą diskusiją Lietuvoje yra laikoma per didele prabanga. Mūsų politinė ir apskritai viešosios diskusijos kultūra leidžia iš esmės du nusususius pasirinkimus – pritarti arba nutildyti. Marginalizacija yra viena efektyviausių, išbandyta ir veikianti, kitaminčių nutildymo strategija. Kadangi žmonių kaip V.Rubavičius ar V.Radžvilas politinės kritikos teisingumo įžvelgti daug kas nėra pasiruošęs, ir jie dažniau kelia juoką nei susimąstymą, renkamasi juos tildyti. V.Rubavičių – fiziniu persekiojimu ir bauginimais, V.Radžvilą – atimant akademinio darbo su studentais galimybę.
Ne kartą sakyta ir verta pakartoti, jog Radžvilo kova dėl galimybės dėstyti nepaisant jo „neteisingų“ pažiūrų yra ne vieno žmogaus reikalas, o situacija, kai sprendžiama akademinės žodžio ir minties laisvės ateitis Lietuvoje. Jeigu galima užčiaupti visuomenėje žinomą ir gerbiamą vieną Sąjūdžio kūrėjų, galima užčiaupti bet ką – niekas nėra saugus. „Neteisingų“ pažiūrų mokslininkai jau dabar tą puikiai jaučia ir sėdi tylėdami, kad neatsidurtų Radžvilo vietoje. Nors tai intuityvus elgesys, kartu tai ir baisi klaida. Jei ginantys suverenios, nepriklausomos, tautinį tapatumą saugančios ir krikščionišką civilizaciją savo moraliniu ir kultūriniu pagrindu laikančios Lietuvos idėją savo pozicijos negins viešai ir sutelktai, po vieną visi bus užčiaupti ir prisitaikymo strategija nieko neišgelbės.
J.C.Junkeris: “Karlas Marksas buvo filosofas, mąstęs į ateitį, žvelgęs kūrybiškai. Šiandien jis kaltinamas dėl dalykų, už kuriuos neatsakingas ir kurių nepaskatino, nes daug jo parašytų dalykų perrašyti į priešingus:
Mes sakome:
J.C. Junckerio kalboje išsakyta mintis, jog per 100 milijonų žmonių išžudę komunistiniai režimai nebuvo K. Markso atsakomybė, o rėmėsi iškraipytomis filosofo idėjomis, yra neteisinga. K. Marksas savo tekstuose atvirai skatino vykdyti ginkluotą revoliuciją, įvesti proletariato diktatūrą, išnaikinti „reakcionierių“ klases. Būtent šių idėjų įkvėpti veikti pradėjo baisiausi XX a. tironai: Leninas, Stalinas, Mao Zedongas, Pol Potas, Fidelis Castro.
K. Markso teorijos darė įtaką XX a. diktatoriams, kurie ne iškraipė, kaip teigia J. C. Junckeris, o realizavo aiškiai parašytas teoretiko idėjas. Visur, kur marksizmas buvo įgyvendinamas, jį sekė skurdas, genocidas, žmogaus orumo išniekinimas bei visapusiškas visuomenės moralinis dekadansas. Šį terorą patyrė ir didelė dalis ES valstybių, todėl EK pirmininko, kaip visai Bendrijai atstovaujančio pareigūno, elgesys yra nesuvokiamas ir netoleruotinas.
Vienas liberalizmas skirtas universitetams, jaunuoliams, eiliniams partijos nariams, viešam kalbėjimui, o kitas – realusis liberalizmas – skirtas tvarkyti valstybės finansinius srautus, įmones, viešuosius pirkimus. Post-sovietinis liberalizmas kaip Koncerno įmonė politikai.
Dirbi Koncerno televizijoje, to paties, kuris tiesiogiai papirkinėja politikus ir dabar VSD vadinamas grėsme nacionaliniam saugumui; tavo tiesioginis vadovas – vyriausiasis Koncerno tarpininkas didžiosios politikos reikalams (tas pats kuris neša šimtatūkstantines sumas dėžutėje politikams), su kuriuo familiariai bendrauji sms. O po to sakyti: „Aš visuomet buvau nepriklausomas žurnalistas, neperžengiau žurnalistikos ribų“ (Tomas Dapkus).
Gali nutekinti per savo seną gerą laikraštį slaptas pažymas kada nori ir kada tau reikia (kam laukti kažkokio Parlamento komisijos tyrimo?) – ir tai vadinti Valstybės Saugumo Departamento funkcijomis.
Kas dabar išplaukė į paviršių – tai tipiškos oligarchinės kovos, pajungiant slaptas tarnybas ir „laisvos spaudos“ ar nepriklausomos žiniasklaidos priemones. Deja, bet viena pagrindinių veikėjų, autorių ir užsakytojų šiose oligarchinėse kovose yra be penkių ar penkiolikos minučių Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininkė…
Ir antrąkart deja, kad slaptų tarnybų dalyvavimas politikoje yra sena nesutvarkyta problema. O kaip sutvarkyti tai, kas yra vienas patraukliausių resursų politinei galiai ir teritorijai tvirtinti? Tai per daug patrauklu, kad būtų sutvarkyta. Todėl geriau imti į generalinius prokurorus (be)Valį iš Naujosios Akmenės, kad tik būtų savas ir paklusnus.
Nėra jokios krizės ir nėra jokio skandalo. Tiesiog akimirkai atsiveria politinė tikrovė. Greitai vėl grįšime prie mums įprasto politinio žodyno ir naujienų.
Pirmoji tokio plataus masto politinės korupcijos byla „MG Baltic“ perduota teismui. Tačiau akivaizdu, kad ir kai kurios kitos politinės jėgos balansavo ant politinės korupcijos plona riba, tačiau jiems nei įtarimai, nei kaltinimai nepareikšti.
Labai keistai atrodo pirmiausia Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos situacija. Liberalų sąsajos su įvairiais verslais ir jiems atstovavimas mažai kam kėlė ir kelia abejones, tačiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos ryšiai su „MG Baltic“ dar akivaizdesni, tačiau kažkaip jie neminimi jokiose Valstybės saugumo departamento (VSD) net dešimtmečio aprėpties pažymose, jiems nepareikšti jokie įtarimai. Ar ne todėl, kad yra prezidentės Dalios Grybauskaitės „stogas“ ir nurodymai, ką galima liesti, o ką ne? Ir apie ką kiek viešinti toms institucijoms
Paviešinti D. Grybauskaitės susirašinėjimai su Eligijumi Masiuliu rodo, kad tiek Liberalų sąjūdis tiek konservatorių partija buvo jos „draugeliai“, tai atsispindėdavo ir prezidentinių rinkimų kampanijose, o taip pat yra faktas, kad šios abi partijos buvo labiausiai finansiškai remiamos „MG Baltic“.
Viena yra įtarti, spėlioti: ko šioje korupcijos byloje „MG Baltic“ teisėsauga dar neatskleidė apie TS-LKD ryšius, tačiau TS-LKD labai tamprus ilgametis bendradarbiavimas nebuvo jokia paslaptis. Kol dar juridiniams asmenims būdavo galima remti partijas, „MG Baltic” rėmusi pagrindines partijas, didžiausią sumą atseikėdavo būtent konservatoriams, tik po jų liberalai, socialdemokratai, „tvarkiečiai“ ir kiti.
Kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys 2006-2011 metais iš „MG Baltic“ įmonių konservatorių partija gavo daugiausiai paramos (investicijų) – 351 tūks. Lt , po jų pagal gautą paramą rikiavosi Eligijaus Masiulio Liberalų sąjūdis – 196 tūkst. Lt. Partijos skirtingu metu buvusios tai valdančiosios, tai opozicinės gaudavo „dotacijas“ iš „MG Baltic“, nežiūrint ar jos tariamai kairiosios, ar dešiniosios, ar centristinės, ar liberalios.
Reikia suprasti, kad tai gan nedidelės sumos, kurias paskui verslai ,,atgaudavo“, priėmus palankius sprendimus Seime ar Vyriausybėje. Laisvosios rinkos institutas, kuris atlikdavo lobistinę veiklą tiek viešojoje erdvėje, tiek Seimo komitetuose, taip pat gauna paramą iš „MG Baltic“. Šie procesai veikia sistemoje, o ne tik kažkam „netikėtai“ pakišus dėžutę.
Pramonininkas Bronislovas Lubys taip pat remdavo ne kokią vieną partiją, o visas, kurios turi įtaką. Juk logiška: tada nei viena partija negalės balsuoti nepalankiai rėmėjui ir „rėmimas“ veikia kaip darni ,,sistema“.
Štai konservatorius Seimo narys Mantas Adomėnas reguliariai susitikinėjo su „MG Baltic“ viceprezidentu Romanu Raulinaičiu ir aptarinėjo politines aktualijas, kas būtų naudinga ir koncernui, ir TS-LKD partijai. Juk yra ne tik buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. O TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis jautė būtinybę su pastaruoju restorane aptarti partijos rinkiminę programą.
Senokai esu sakęs, nors tai labai drastiška, bet buvo tiesa, kad „valstybės nevaldo nei Prezidentas, nei Seimas, nei Vyriausybė“, o tai daro tam tikri siauri verslų interesai. Skandalinga, bet daugybę metų tai buvo normalu, ką su nutylėjimais paviešino ir VSD.
Kai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) laimėjo rinkimus, šioms neteisėtoms „valdžios struktūroms“ prasidėjo ,,panikos priepuoliai“, jų konvulsijas stebime ir dabar. Nereikia būti naiviems manant, kad ir dabar nėra skiriami dideli pinigai viešiesiems ryšiams, kad sumenkinus LVŽS.
Šia proga galime prisiminti ir kaip prieš dvi savaites verslininkas ir „prokuroras“ Edmundas Jakilaitis „Dėmesio centre” labai švelniai skalbė G. Landsbergį. Buvęs toks su išankstine nuomone, kai „kalbino” (puolė) pavyzdžiui ministrą Bronislovą Markauską ar Ramūną Karbauskį ir kitus – štai su G. Landsbergiu pasidarė pūkinis, švelnutis, meilutis… Kitus tiesiog įžūliai pertraukinėdavo, „pašnekovas” tik dėl vaizdo, tam, kad patvirtintų jo prokurorinę versiją, politinį užsakymą. O G. Landsbergiui net nereikėjo į LRT studiją važiuoti, pats pas jį atvyko, fone matosi reklaminis TS-LKD „Planas Lietuvai”. Jokių pertraukinėjimų, visos galimybės sklandžiai paneigti „viešai pasklidusią neteisingą informaciją ir versijas”. Štai ir aukščiausio lygio objektyvi „žurnalistika”, „žiniasklaida”, LRT – „visuomeninis transliuotojas” su tokiais visiškai dvigubais standartais… Ir kas gali paneigti, kaip sakydavo kai kas, kad prodiuserinei Jakilaičio kompanijai už tai nėra dosniai atsilyginama?
Gaila dėl prof. Vytauto Landsbergio veidmainystės
Ar gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis nesielgia veidmainiškai, pasiūlęs Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Priežiūros komitetui mesti Seimo narį Lauryną Kasčiūną iš partijos dėl gautos jo organizacijai paramos iš „MG Baltic“? Partija pasirinko vidurio kelią – metams sustabdė narystę joje.
Kaip žinia, tai įvyko Didijį penktadienį, o tai simboliškai susiję su „atpirkimo ožiu”. Taip TS-LKD pasielgė labai rituališkai, galvodami, kad atrodys skaistesni, „atsikratę nuodėmių“ ir nesusiję su „MG Baltic”, nes vieną „principingai“ paaukojo dėl „visų išganymo“, tad partija čia „ne prie ko“. V. Landsbergis net pareiškė: „Atrodo, kad mūsų partijoje veikė „MG Baltic” įtakos agentas, gaudavęs iš ten savo įkurtai organizacijai ir mėginęs paveikti aukštą Seimo ir partijos pareigūnę Ireną Degutienę tos verslų kompanijos naudai“. Beje, faktai rodo ką kitą, kad TS-LKD kai kuriais akivaizdžiais veiksmais net dar labiau buvo susijusi su „MG Baltic” nei Liberalų sąjūdis.
2011 m. pabaigoje konservatorių iniciatyva prieš pat įsigaliojimą atšauktas visiškas alkoholio reklamos draudimas. Nors TS-LKD rinkiminėje programoje buvo būtent pasirašiusi, kad sieks visiško alkoholio reklamos draudimo, pasielgė visiškai priešingai. Inirtingai „MG Baltic“ alkoholio verslui padėjo atšaukiant alkoholio reklamos draudimą paskui į teisiamųjų suolą atsisėdęs panevėžietis TS-LKD partijos pirmininko pavaduotojas ir Ekonomikos bei biudžeto pirmininkas Vitas Matuzas. Apie šio įstatymo nuožmų stūmimą galima išvysti ir šiame klipe.
O kaip visos partijos buvo „pakabintos“, kad priimtų alkoholio pramonei palankų sprendimą, mažai tikėtna, kad čia nebuvo politinės korupcijos, atsiskaitymų. Taip inirtingai tikrai nebūtų dirbę nei atskiri Seimo nariai, nei partijos, jei dėl to nebūtų galimai gavę rimtą atlygį. Ką paskui ir parodė alkoholio dėžutėje gryni pinigai pas vienos iš partijų pirmininką.
Net Liberalų sąjūdis nesiryžo koncerno „MG Baltic“ atstovų, tiesiogiai dirbančių šiame versle, įtraukti į rinkiminius sąrašus. O konservatoriai – taip. Ar TS-LKD garbės pirmininkas V. Landsbergis nežinojo apie tą akivaizdų TS-LKD „atidirbinėjimą“ alkoholio pramonei ir konkrečiai koncernui „MG Baltic” atšaukiant alkoholio reklamos draudimą?
2012 m. rinkimuose į Seimą „MG Baltic” viceprezidentas Artūras Listavičius net TS-LKD sąraše kandidatavo į Seimą bei vienmandatėje kaip TS-LKD atstovas! Pasipiktinimas buvo kilęs ir pačioje TS-LKD partijoje. Apie tai pasisakė ir tada konservatorių partijos narys Naglis Puteikis, ir kiti partijos nariai.
Todėl, su visa pagarba pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovui V. Landsbergiui, bet kalbos, kad meskime vieną iš partijos, kai pati partija atrodytų skaisti mergelė, yra paprasčiausias veidmainiavimas ir gėdingas savęs kompromitavimas. Faktai rodo, kad nesuveiks – lauk iš ratų (Kasčiūną) – ratams lengviau, kai pats TS-LKD kelias buvo „MG Baltic“ braižomas. Tik ar nekeista, kad VSD pažymose apie šią karštą meilę visai neužsimenama?
1918 Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Antanas Smetona per 23 metus (iki 1941 m. naujos okupacijos), atstatė šalį nepalyginamai greičiau nei „Sąjūdis“ per 30 metų.
Istoriškai taip jau klostosi, kad užjūrio ideologijos sklaida – per televiziją ir internetą, Lietuvą pavertė pasakų šalimi ir šis gėris jau vadinasi „paveldo neįgalumo šalis“.
Glausdamiesi prie naujųjų įtėvių nesitikėjome, kad su „Sąjūdžio“ laisve gausime naują modernų šalies valdymo modelį. Norėjome, kad masės sulauktų dėmesio ir štai turime: filosofija, tautinis paveldas tapo nebeįdomūs, palyginus su masių vaidmeniu minios gyvenime. Asmenybių kultas sutryptas ir tampa niekiniu prieš masių pasiūlas.
Minios subrandintas efektas statomas aukščiau individo, kuris tampa nereikšminga detale masių lavinoje. Reklamos ir šou renginiai bruka nurodymą – dalyvauk minios kasdienybėje, nes čia rasi atsakymus, nuo kurių priklausys tavo gyvenimo eiga ir kur netgi mirtis taps išlaisvėjimu. Argi tai ne nauja religija, kuriai reiks perrašytos naujos BIBLIJOS.
Lietuvos valstybės sąvoka nyksta prieš globalistų paspęstus šou. Naujai užgimusi jaunimo karta mato pilnas parduotuves gėrybių, televizija ir masiniai renginiai, kad gyvenant šiose masėse gali ir šokti, ir dainuoti. O greitu laiku išmokys, (kad uždraustas vaisius būtų skanesnis) apakti, t.y., nieko nematyti, bet prisiminimai tai likę ir ką jie padiktuos…
Kuo tai ne rojaus sąvoka! Kokie čia valstybės reikalai kaip aplinkui tiek linksmumo, spalvingumo ir skanėstų?.. Taigi pojūčiai patenkinti, vidutiniokai praturtėjo ir nesulaikomai mėgaujasi valdžios ramybe. Kaip ir viskas jau pasiekta ir kas gi čia gali blogesnio nutikti.
Tačiau, ar jau taip nebuvo Romoje, Bizantijoje…et, čia istorikų bėdos. Istorija juk juda spirale, išgyveno jie…, bet jie neišgyveno, na, ir kas, istorija pakrypo nauja vaga.
Ir vis tik, istorijai reikia individų, kurie pakreiptų mases. Šiose iliustracijose noriu perteikti sąjūdžio eiliškumo BIBLIJĄ:
1. M.Gorbačiovui leidus.
2. R.Ozolui suformavus sąjūdžio pradžiamokslį.
3.V.Radžvilui toliau formuojant.
4.Plutui – pinigų dievui leidus.
5.Ar lopysime sąjūdį?
Kaip žmonių masė kovos prieš KGB, kurią sudaro esama valdžia (Valdžia – santykis tarp asmenų arba jų grupių, kai vienas asmuo ar jų grupė paklūsta kitam asmeniui ar jų grupei).
Priemonės, kurios leidžia pasiekti tokį paklusimą, vadinamos valdžios šaltiniais.
Mažose grupėse valdžia paprastai būna neformali. Didesnėse grupėse paprastai sutinkama institucinė valdžia, kai valdymui kuriamos institucijos, valdymo organai) turėtų parodyti netolima ateitis. Kada politiniame valdyme atsirado terminas „globalus masių judėjimas“, tai individo postringavimai apie prigimtinę teisę ar pilietinį nepaklusnumą tapo bereikšmiai.
Viltis – tai kada sėdi ant slenksčio Lietuvos kaimo bakūžėje ir matai kaip pro šalį žygiuoja pasaulinis progresas, tu vis prisimeni, o gal ir ne, apie pagonybę, tautinį paveldą.
Kaip gauti ES fondų finansavimą projektui, kai tavo UAB (ataskaitinis laikotarpis – 2016 m.) pardavimo pajamų – nėra, kitų pajamų – nėra, atsargų likučio pokyčio – nėra (nulis?), bendros ir administracinės sąnaudos – 1543 eur. Grynasis pelnas (nuostoliai) – 1543 eur. Misija gauti ES finansavimą neįmanoma? Tikrai ne. Tokią pelno (nuostolių) ataskaitą registrų centrui pateikusi UAB gali laimėti projektinį finansavimą, kur prašoma finansavimo suma – 217 299,75 Eur., o dokumentus pasirašo verslininko ir ūkininko Edmundo Jakilaičio įgaliotas asmuo.
Su E. Jakilaičiu siejamo UAB „Kaltanėnų svirnas“ verslo planas paprastas: į restauruotą šiuo metu griūvantį svirną, esantį atokiame Švenčionių rajono kaime, ir šalia jo organizuojamus renginius per metus, pirminiame plane buvo planuojama pritraukti ne mažiau kaip 50 tūkst. lankytojų. Toks skaičius išradingų projekto autorių pagrindžiamas faktu, kad „2016 metais Naisių vasaros festivalyje dalyvavo daugiau kaip 60 000 lankytojų“.
Vėliau, tiesa, tas pirminis planas buvo sumažintas. Beje, tai ne vienintelis epizodas, kuris rodo, kad E. Jakilaitis semiasi įkvėpimo Naisiuose: jei pavyks gauti lėšas iš ES, Kaltanėnų gyventojų ir jų svečių lauks UAB „Kaltanėnų svirnas“ surengtas muzikinis festivalis „Kaltanėnų vasara“, kuris vyks liepos 6 d., – t. y. panašiu metu kaip vyksta „Naisių vasaros“ festivalis.
Kai matai faktus ir aplinkybes, neapleidžia mintis, kad ir šis „unikalus“ ES lėšų įsisavinimo projektas, nuošalų, kaip sako E. Jakilaitis, liaudinio klasicizmo svirną siekiant paversti visos Lietuvos traukos centru, sulauks tokio dėmesio, kokio susilaukė UAB „Pirmoji kava“ ir UAB „TV Play“ vykdytas ES lėšų įsisavinimas: jo atžvilgiu Europos Sąjungos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pradėjo tyrimą.
Gegužės 9 d. 12 val. visuomeninė organizacija Žvėryno bendruomenė kviečia ne tik žvėryniškius, bet ir visus, kam rūpi Vilniaus ateitis, jo kultūros paveldas, be proto kertami medžiai, ateiti prie Vilniaus savivaldybės ir griežtai pasakyti: „Gana jau tos savivalės!“
„Tiesiog kantrybė baigėsi, – sako Žvėryno bendruomenė valdybos pirmininkė Danutė Jokubėnienė. – Kiek gi gali Vilniaus savivaldybė mums biurokratiškai atsirašinėti? Panašu, kad vilniečiai tiesiog trukdo valdininkams, nes jie sėdėdami savo daugiaaukštyje geriau žino, kaip mums gyventi, nors Konstitucija ir tvirtina, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Todėl ir nusprendėme patys ateiti. Pasirinkome Vilniaus tarybos posėdžių dieną, pagal įstatymą kreipėmės informuodami net ne prieš 5, o prieš 7 dienas, prašėme pakviesti dalyvauti ir savivaldybės vadovus. Pažiūrėsim, kiek mes jiems rūpim“.
Žvėryno bendruomenė reikalauja nutraukti korupcinę Vilniaus savivaldybės praktiką „koreguoti“, o ne keisti detaliuosius planus. Taip patogiai gyventojai eliminuojami iš teritorijų planavimo proceso. Nors Lietuva jau prieš daug metų yra ratifikavusi Orhuso konvenciją.
Anot kino režisieriaus Vytauto Damaševičiaus, Žvėryne vien šiais metais „nukoreguota“ ne viena teritorija: Vytauto g. 35, Sėlių 48, Saltoniškių 44 ir t.t. Birutės g. 40 – nesuvokiamai brutaliai sunaikinta Nekilnojama kultūros vertybė -generalgubernatoriaus rezidencija su ją supusiu parku, o pats nekilnojamas kultūros paveldas nukeltas į „vystytojams“ patogesnę vietą, statybų metu pažeistos Neries šlaito medžių šaknys, todėl jie virsta į statybų duobę, kiti yra virvėmis raišiojami prie šimtamečių ąžuolų. Nesuvokiama, kad tai vyksta civilizuotoje valstybėje, kurioje visi lygūs prieš įstatymą. Labiausiai Žvėryno gyventojus papiktino būsimos statybos ir kelias ant Žvėryno malūno tvenkinių.
„Vilniaus Bendrojo plano viešinimas paskelbtas tik balandžio 30 dieną, o susipažinti su juo ir pateikti siūlymus – duotas mėnuo. Mes metus laiko laukėme plano rengėjų pažadėto susitikimo su kiekvienos seniūnijos gyventojais. Juk mums tvirtina, kad tai pagrindinis dokumentas, kuriuo bus vadovaujamasi ateityje. Todėl norime aiškumo, konkrečių paaiškinimų, parodyti normalaus mąstelio mūsų seniūnijos teritoriją ir visus planuojamus pokyčius joje. Dabar gi – brėžiniuose viena – realybėje kita“, – sako D.Jokubėnienė.
Kadangi panašios problemos rūpi ir Karoliniškių, Senamiesčio, Šnipiškių, Antakalnio, Balsių ir kitų rajonų gyventojams, todėl prie planuojamo piketo jungiasi Vilniaus bendruomenių asociacija, taip pat Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis, protestuojantis dėl Misionierių bei Šv. Pilypo ir Jokūbo užstatymo „stiklainiais“.
