2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1496

Vytautas Sinica. A. Maldeikienė – už gėjus ir abortus po katalikybės vėliava

Redakcija
-
3

Ekonomistė Aušra Maldeikienė paskelbė kandidatuosianti Prezidento rinkimuose. „Po tamsos ateina aušra“ skelbia jos ambicingas rinkiminis šūkis. Kandidatė paskelbė 95 programines tezes, kurios susilaukė plataus aptarimo. Tarp jų buvo ir, kaip įprasta autorei, akcentuojama katalikybė. Politikų gyrimasis esant katalikais (ko verti vien liberalas R. Šimašius ir socialdemokratas A. Butkevičius) yra plačiai paplitęs ir įprastas reiškinys, nors, drįsčiau ginčytis, A. Maldeikienė savo religiją pabrėžia itin dažnai. Ne mažiau dažnas reiškinys yra ir katalikybę deklaruojančių politikų mąstymas ir balsavimas prieš Katalikų Bažnyčios mokymą. Žinoma, jie visada randa tam paaiškinimą, tačiau koks jis bebūtų, prieštaravimas tarp deklaruojamos katalikybės ir jai priešingų balsavimų paaiškinamas daug paprasčiau – tiesiog protestantiškai selektyviu požiūriu „čia Bažnyčiai pritariu, o čia – ne“. A. Maldeikienės kandidatavimas į Prezidento postą kviečia pažvelgti į šį plačiai paplitusį reiškinį per jos kaip politikės pavyzdį.

Kalbant jautria tema, norisi atkreipti skaitytojo dėmesį į du dalykus. Pirma, dažni kaltinimai, kad teksto autorius apsimeta žinantis vienintelę teisingą katalikybės interpretaciją ar net jaučiasi esąs „šventesnis už popiežių“. Tai itin melagingas teiginys. Niekur šiame tekste ar kitur žmonių tikėjimas nėra kritikuojamas remiantis autoriaus asmeninėmis Bažnyčios mokymo interpretacijos. Pati mintis, kad tikintysis gali pats interpretuoti ir nustatyti religines ir moralės tiesas, nors dažna, yra antikatalikiška, būdinga moderniosioms religijoms. Tekste ir kitur kritika religiniais klausimais yra grindžiama išimtinai vien tik Bažnyčios mokymą formuojančiais pačios Bažnyčios dokumentais – katekizmu, enciklikomis, Tikėjimo mokslo kongregacijos sprendimais. Antra, tekstas analizuoja būtent kataliko santykio su politika klausimą. Tekste esantys itin kategoriški (nes Magisteriumas yra kategoriška) teiginiai yra taikytini konkrečiai politikams katalikams, o ne kitų pasaulėžiūrų piliečiams.

Banalybės kultas

„Aš esu katalikė. Mano tikėjimas nedaro manęs moraliai teisia. Mano tikėjimas tereiškia, kad svarbiausia yra kitas žmogus“, – savo ideologiją rinkimų tezėse dėsto A. Maldeikienė. „Toks tikėjimas nėra nei katalikybė, nei krikščionybė, [o] Cult of Banality“ (banalybės kultas), – viešai komentuoja filosofė Nida Vasiliauskaitė. A. Maldeikienės katalikybės samprata jai panašesnė į banalybės kultą. Iš tiesų, katalikybėje svarbiausias yra ne žmogus, o Dievas, ir žmogaus gyvenimas yra ne dėl kitų žmonių (kad ir kaip nuostabiai tai skamba), o dėl savo sielos išganymo ir didesnės Dievo garbės. A. Maldeikienės pateiktą sampratą atitiktų nebent tik iškastruota, modernizmui pritaikyta ir sekuliariu humanizmu atmiežta katalikybės versija, besivaikanti nuo jos nusigręžiančio sekuliaraus pasaulio dėmesio ir meilės, priimanti emocijomis grįstą moralę.

Modernioji „humanistinė“ katalikybė vis dažniau de facto pro pirštus žiūri į selektyvų tikinčiųjų tikėjimą. Kas patinka, tikiu, kas nepatinka, netikiu. Taip skleidžiasi protestantiškoji dvasia, pagal kurią kiekvienas pats interpretuoja ir vertina tikėjimo tiesas. Ne paslaptis, daugybė mūsų taip ir gyvena. Dar daugiau, šiandien tą patį sau leidžia nemažai dvasininkų, tarp kurių ypatingai protestantišku požiūriu šiandien išsiskiria Vokietijos vyskupai su Reinhardu Marxu priešakyje. Tokioje faktinėje situacijoje tarytum ir sunku reikalauti nuoseklaus tikėjimo. Tačiau populiaru tai ar ne, katalikybė buvo ir visada išliks religija, kurią reikia priimti visą arba nepriimti apskritai. Katekizmo tiesos ir kiti Bažnyčios dokumentai tikintiesiems skirti ne subjektyviam vertinimui, o kaip normatyvinė gairė, iki kurios visi stiebiamės, niekada nepasiekdami tobulybės.

Būtent šiame kontekste A. Maldeikienę, regis, itin įžeidė (užblokavo Facebook`e) mano komentaras: „Nesu tikras, ar Gražulis, ar visgi Maldeikienė yra didžiausia katalikybės parodija Lietuvos politikoje. Gali žmogus gražiausiai tikėti, bet tiek antikatalikiškai apie politiką nuolat viešai kalbėti reikia talento ir noro.” Kaip grubiausiai politikų diskredituojama katalikybė? Lietuvos katalikams ir ne tik jiems, tai prasmingas ir atsakymo reikalaujantis klausimas.

Atmesti mokymą versus nesugebėti jo išpildyti

P. Gražulis ir A. Maldeikienė atsiskleidžia kaip du probleminio kataliko santykio su savo tikėjimu prototipai. Kas blogiau katalikui: pripažinti Bažnyčios mokymą ir negebėti jo laikytis arba atvirai skelbti, kad būdamas katalikas su pačiu mokymu nesutinki? Petras Gražulis įkūnija pirmąjį tipą. Skelbdamas paramą Bažnyčios pozicijoms įvairiausioms, taip pat ir didžiausios kontroversijos sulaukiančioms Bažnyčios pozicijoms šeimos ir gyvybės klausimais, jis, kaip paaiškėjo, gyvena itin nekatalikišką gyvenimą – kuria santykius be įsipareigojimo, pradeda vaikus ne santuokoje, ragina darytis abortą (automatinė ekskomunika), nesiima auginti pradėto vaiko kartu su jo biologine motina, viešai meluoja. Natūralu, kad atsiskleidusi dviveidystė visuomenėje sukėlė pagrįstą pasibjaurėjimą.

Aušra Maldeikienė įkūnija antrąjį tipą, kuris daugeliui kelia greičiau ne pasibjaurėjimą, o empatiją. Skelbdama esanti katalikė, ji viešai deklaruoja nesutinkanti su Bažnyčios mokymu, ypač šiandien politiškai jautriausiais to mokymo aspektais – gyvybės ir šeimos klausimais. Būtent šiuos klausimus, kaip pagrindinius katalikų politikų vertinimui nurodo ir Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacija, ir įvairių šalių, įskaitant JAV, vyskupų konferencijos. Pasaulyje po 1968-ųjų seksualinės revoliucijos šeimos ir gyvybės klausimai tapo pagrindine visuomenės ir Bažnyčios įtampos zona. Ne Bažnyčia nutolo nuo „laikmečio dvasios“, prisigalvojusi naujų draudimų gėjų „santuokoms“ ir paleistuvystei, o pasaulis nutolo nuo Bažnyčios mokymo, su kuriuo šiose srityse Vakarų visuomenės ir įstatymai visiškai sutiko dar septintojo dešimtmečio viduryje. Tačiau Bažnyčia bent kol kas nemėgina prisitaikyti prie laikmečio vertybinių madų, o ir neturi teisės to daryti (katalikams puikiai žinoma pareiga būti žemės druska). Tokioje situacijoje katalikai politikai atsiduria nemalonioje, tačiau neišvengiamoje įtampoje tarp žiniasklaidoje vyraujančių ir jų tikėjimo diktuojamų pažiūrų. A. Maldeikienė šioje įtampoje viešai ir, sakyčiau, išdidžiai renkasi antikatalikiškas pozicijas – paramą abortams ir gėjų partnerystei, taip pat eilei susijusių, nors rečiau aptariamų įstatymų gyvybės ir šeimos klausimais.

Faktas, jog pirmajam gražulio tipui vienu ar kitu laipsniu priklauso visi tikintieji. Niekas nesugeba laikytis Bažnyčios mokymo ar bent, platesne prasme, vadovautis taip vadinama krikščioniška morale idealiai, visi daro didesnes ar mažesnes nuodėmes. Tačiau Bažnyčia iš nieko ir nesitiki bei nereikalauja gyventi nenusidedant. Krikščioniška antropologija nenumato galimybės, kad žmogus galėtų gyventi nenusidėdamas. Bažnyčia iš tikinčiųjų prašo atgailos ir nuoširdžios intencijos su savo nuodėmėmis kovoti. Popiežius Jonas Paulius II išpažinties vaikščiojo kiekvieną dieną. Taigi pirmasis „blogo kataliko“ tipas, nors įgaunantis tokias groteskiškas formas kaip Petro Gražulio meilės nuotykiai, iš tiesų yra tiesiog kiekvieno kataliko paveikslas. Paveikslas žmonių, kurie pripažįsta, koks turėtų būti siektinas elgesys ir to siekia, neišvengiamai daugiau ar mažiau nesugebėdami pasiekti.

Visai kas kita, nors mūsų dienomis taip pat išpopuliarėję, yra vadintis kataliku, atmetant katalikybės reikalavimus ar, tiksliau, atsirenkant juos savo nuožiūra. Galima sakyti, jog tai mūsų dienų rykštė, nes šis santykis su tikėjimu plinta tiek visuomenėje, tiek dvasininkų, tiek politikų tarpe. Būtent todėl aktualu ir reikšminga apie jį kalbėti.

Šeimos klausimas

Į nuolatos savo tikėjimą akcentuojančios Aušros Maldeikienės kaip politikės katalikybę verta pažvelgti būtent per minėtų šeimos ir gyvybės klausimų prizmę. Ne vieną kartą viešai išsakiusi paramą seksualinių mažumų politiniams reikalavimams ji šią nuostatą įtvirtino 2017 metų birželio 15 dieną Seime balsuodama už liberalų pateiktą vienalyčių partnerysčių (pagal Europos teismų doktriną prilyginamų šeimai) įteisinimo projektą. Viešuose pasisakymuose ji yra motyvavusi, kad partnerystę palaiko, nes neturėtų kištis į žmonių asmeninius pasirinkimus. „Apskritai nesu linkus kitiems žmonėms nustatinėti elgesio taisyklių“, – šiemet duotame interviu partnerysčių klausimą komentavo A. Maldeikienė.

Atsakymas didžiai ironiškas dėl kelių priežasčių. Pirma, pati įstatymų leidyba yra visuotinių elgesio taisyklių žmonėms (piliečiams) nustatinėjimas. Net jei įstatymai liberalūs, jie neišvengiamai nustatinėja žmonių elgesio taisykles. Ar tai būtų verslo, darbo, vartojimo ar politinės veiklos, ar privataus gyvenimo pasirinkimai, visas sritis vienaip ar kitaip paliečia įstatymų leidyba. Esant „apskritai nelinkus nustatinėti elgesio taisyklių“ išmintinga nesiekti darbo įstatymus leidžiančiame Seime.

Antra, kaip katalikei ir itin išsilavinusiai, Aušrai Maldeikienei tikriausiai yra žinoma, kad pagal Katalikų Bažnyčią politikos tikslas yra bendrojo gėrio siekimas, o bendrasis gėris apima ir piliečių sielų išganymą. Sekuliariam skaitytojui gali skambėti viduramžiškai, tačiau diskusija juk vyksta apie katalikus. Ši pozicija aiškiai išdėstyta popiežiaus Jono XXIII 1963 metų enciklikoje „Pacem in Terris“: „Bendrasis gėris yra gėris žmogui kaip visumai, tai yra kūno ir sielos poreikiams. Valstybių vadovai turi atsižvelgti į vertybių hierarchiją ir sielos gerovės poreikiais rūpintis ne mažiau nei materialiais kūno poreikiais. Tačiau nemirtingos sielos poreikiai negali būti patenkinti mirtingame gyvenime, todėl bendrojo gėrio siekis reiškia pareigą nesužlugdyti amžinojo išganymo, priešingai, padėti jį pasiekti“. Trumpai tariant, valstybių vadovų sprendimai (įstatymai) turi kurti sąlygas moraliam ir teisingam – išganymo link vedančiam gyvenimui. Tai jau labai sunkiai dera su nuostata nesirūpinti žmonių pasirinkimais ir „nenustatinėti elgesio taisyklių“.

Tačiau konkrečiu partnerysčių klausimu A. Maldeikienė vadovaujasi ne tik visiškai antikatalikiška politikos samprata, bet ir tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios dokumentams vienalyčių sąjungų klausimu. Savo rinkiminėse tezėse A. Maldeikienė rašo (86 tezė): „valstybė negali skirstyti šeimų į tinkamas ir netinkamas“. Tai akivaizdi kritiška nuoroda į politikų pastangas įtvirtinti aiškų šeimos apibrėžimą per santuoką, tėvystę ir motinystę. Šia nuostata A. Maldeikienė atkartoja socialdemokratų ideologinę laikyseną, mat LSDP Vyriausybės programoje 2012 metais buvo rašoma: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Socialdemokratams yra nuoseklu ir suprantama palaikyti homoseksualų šeimos kūrimo siekį. Tačiau tai visiškai nesuprantama katalikams.

Netikintiesiems gal ir atrodo, kad katalikai politikai turėtų balsuoti atsiribodami nuo savo religinių įsitikinimų, remdamiesi nežinia kokiomis svetimomis gėrio sampratomis ir doktrinomis. Tai sena modernistų svajonė, rafinuočiausią formą įgavusi Johno Rawlso politinio liberalizmo teorijoje. Tačiau katalikybėje atsakymas į šią abejonę yra absoliučiai aiškus – katalikas politikas negali balsuoti prieš Bažnyčios mokymą.

2003 m. vadovaujant Jonui Pauliui II Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos išleistos „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ aiškiai įpareigoja katalikus politikus visada balsuoti prieš vienalyčių sąjungų (nesvarbu, santuokos ar kitokia forma) įteisinimą, o joms esant įteisintoms – už tokių įstatymų atšaukimą. „Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę”, – rašoma dokumente. Tačiau A. Maldeikienei, nors katalikei, sąžinės prieštaros čia ir taip nekyla.

Gyvybės klausimas

Ne mažiau problemiškas yra gyvybės apsaugos klausimas. Maldeikienės programoje rašoma (92 tezė): „Gerbdama gyvybę, vis dėlto nepalaikau abortų draudimo, kuris neretai tik pagilina ir taip kenčiančių moterų skausmą“. Rinkimines tezes lydi ir ankstesni Maldeikienės balsavimai bei pasisakymai, nuosekliai prieš gyvybės apsaugą, išskyrus eutanazijos klausimu. Komentuodama tezę apie abortus A. Maldeikienė spaudos konferencijoje sakė: „Šitame dalyke turbūt ir būtų tikroji politika. Ar tu įsivaizduoji, kad gėrį gali atnešti per jėga primestą tam tikrą požiūrį, ar tu vis dėlto bandai grįžti į tikrovę ir pamatyti, kokia ji gali būti beprotiškai sudėtinga?“ Jos teigimu, žodžiai apie pagilinamą ir taip kenčiančių moterų skausmą pakankamai paaiškina ir pagrindžia aptariamą kontradikciją (katalikė prieš abortų draudimą). Žinia, Lietuvos visuomenė, pusę amžiaus praleidusi abortus visiškai normalizavusioje ir net skatinusioje Sovietų Sąjungoje, yra liberali abortų klausimu. Katalikų Bažnyčia nebuvo ir nėra.

Tikėjimo mokslo kongregacijos 2009-07-11 paaiškinime nurodoma, kad bažnytinė bausmė už negimusio kūdikio nužudymą ir toliau lieka aukščiausia – savaiminė (latae sententiae) ekskomunika, tai yra pašalinimas iš Bažnyčios visų to nusikaltimo dalyvių ir bendrininkų. Dokumente dėmesys sutelkiamas į „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ atitinkamus straipsnius (2270–2273), kuriuose aiškiai teigiama, kad „žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo momento. Jau nuo tos pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių – ir nepažeidžiama kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi“. Maldeikienė spaudos konferencijoje apeliavo į gausų nėščiųjų situacijų sudėtingumą. Jis iš tiesų egzistuoja. Katalikybės atsakymas – joks moters nepatogumas, baimė, patiriamas spaudimas, būsimo vaiko gyvenimo sunkumai, vaiko pradėjimo aplinkybės nėra pakankama priežastis nutraukti nekalto vaiko gyvybę.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie abortus kalba plačiai ir kategoriškai. 2272 paragrafas skelbia: „Formalus bendradarbiavimas nutraukiant nėštumą yra sunkus nusikaltimas. Bažnyčia tą pasikėsinimą prieš žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme. „Kas daro abortą, jeigu jis įvyksta, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae, tai yra „įsigaliojančią pačiu įvykdyto nusikaltimo faktu“ ir bažnytinės teisės numatytomis sąlygomis. Bažnyčia tuo nesiekia apriboti gailestingumo; ji parodo, koks sunkus tas nusikaltimas, kokia nepataisoma skriauda padaryta nekaltai žuvusiam kūdikiui, jo tėvams ir visai visuomenei.“

2273 Katekizmo paragrafas teigia, kad „kiekvieno nekalto žmogaus neatimama teisė gyventi yra esminis piliečių visuomenės ir jos įstatymų leidybos elementas“, o tarp žmogaus prigimtyje glūdinčių pagrindinių teisių „tenka paminėti čia aptariamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę bei kūno neliečiamybę nuo pradėjimo momento iki mirties.“ 2274 paragrafe pabrėžiama, kad dar negimęs vaikas yra „asmuo“. Atitinkamai, abortas yra sąmoningas nužudymas. Bendra fundamentali ir nekintama Bažnyčios antropologijos nuostata yra, kad gyvybės vertės požiūriu visi asmenys yra lygūs, taigi nė vienas, kad ir negimęs, negali būti instrumentiškai aukojamas dėl kito žmogaus patogumo ar, A. Maldeikienės žodžiais, situacijos sudėtingumo.

Todėl, remiantis 915 Kanonų teisės kodekso kanonu, katalikams politikams, kurie pasisako ir balsuoja už abortų legalizavimą ar jų reglamentavimo liberalizavimą, Bažnyčia neleidžia priimti šv. Komunijos. 2004 m. Tikėjimo mokslo kongregacijos, kurios vadovu tuomet buvo kardinolas Josephas Ratzingeris, rašte išaiškinama, kad, jei vyskupui ar kunigui nepavyksta tokio politiko įtikinti nebandyti priimti Komunijos geruoju, „šv. Komunijos dalytojas privalo atsisakyti ją suteikti“. Praktikoje dvasininkams daug kur, taip pat ir Lietuvoje, trūksta noro ar drąsos būti žemės druska ir įgyvendinti tokias nuostatas. Tačiau dėl to jos nenustoja galioti.

Parodija

Neturiu jokių abejonių, kad Aušros Maldeikienės tikėjimas yra nuoširdus ir tvirtas, kad kaip privatus asmuo ji yra puiki katalikė. Galiausiai tai vertinti nei mano, nei kieno kito reikalas. Niekada nesiimčiau mokyti apie religiją jos ar ko nors kito. Tačiau kaip politikė A. Maldeikienė ne tik neatlieka jai kaip katalikei Bažnyčios skiriamų pareigų, priešingai, viešai ir išdidžiai tas pareigas atmeta, tarytum galėtų pati spręsti, kokių įstatymų priėmimas yra moralus ir tarnaus bendrajam gėriui. Savęs iškėlimas aukščiau Dievo ir Bažnyčios buvo didžioji modernybės naujovė, pastačiusi žmogų į buvusią Dievo vietą. Gal todėl A. Maldeikienė skelbia, kad katalikybėje „svarbiausias žmogus“. Tačiau tai yra politiko kataliko parodija, vis dažnesnė mūsų visuomenėje.

Kaip veiks naujoji vaiko teisių apsaugos sistema: svarbiausi aspektai

Redakcija
-
0
Kaip veiks naujoji vaiko teisių apsaugos sistema: svarbiausi aspektai

Nuo liepos įsigaliojo naujoji vaiko teisių apsaugos sistema, kuria siekiama visai Lietuvai vienodos vaiko teisių apsaugos ir tinkamos pagalbos bet kuriai šeimai, susiduriančiai su sunkumais. Naujosios sistemos prireikė visuotinai sutarus, kad smurtas prieš vaikus, smurtinė aplinka, nepriežiūra itin neigiamai veikia vaikų vystymąsi ir raidą, o greitas ir vieningas valstybės institucijų darbas gali padėti ne vienai šeimai.

„Vaikų apsauga Lietuvoje ilgą laiką buvo nevieninga: trūko tvirto požiūrio, kad mažųjų Lietuvos piliečių apsauga yra prioritetas, vyravo skirtingos nuomonės apie tai, kaip reikia užtikrinti vaikų teisių apsaugą, kai šeimą ištinka krizė. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau visi sutarėme dėl pagrindinių tikslų ir priemonių, nes orūs piliečiai užauga tose valstybėse, kuriose vaikams ir jų šeimoms veiksmingai padedama“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Anksčiau savivaldybių administracijoms pavaldūs vaiko teisių apsaugos skyriai nuo liepos pradžios tapo vieningos vaiko teisių apsaugos sistemos dalimi. Nuo šiol Lietuvoje už vaikų teisių apsaugą bus atsakinga Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kuri turės 12 teritorinių skyrių.

Tarnyba vaiko teisių apsaugą užtikrins visą parą, taip pat poilsio ir švenčių dienomis.

Policija ir savivaldybės išlieka svarbiausiais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos partneriais, nes policijos pareigūnai dažnai pirmieji gauna informaciją apie galimą nusikaltimą ar nusižengimą, o savivaldybės teikia reikiamą pagalbą šeimoms, kuriose buvo naudojamas smurtas prieš vaiką, vaikas patyrė nepriežiūrą ar nebuvo užtikrinami teisėti vaiko interesai.

Kaip veiks naujoji sistema?

Jei pranešama apie smurtą prieš vaiką ar kitus vaiko teisių pažeidimus

Pastebėjus ar įtarus smurtą prieš vaiką apie tai reikia pranešti policijai arba Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, teritoriniam jos skyriui.

Policija vertina aplinkybes ir priima sprendimą, ar pradėti ikiteisminį tyrimą.

Gavę pranešimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai imasi veiksmų:

  1. Jei tai susiję su galimu smurtu prieš vaiką – reaguojama ne vėliau nei per 6 valandas.
  2. Jei tai susiję su kitais vaiko teisių pažeidimais – reaguojama ne vėliau nei per 3 darbo dienas.
  3. Jei reikia nedelsiant spręsti vaiko apgyvendinimą saugioje aplinkoje – pagal susitarimą su policija, reaguojama per 1-2 valandas.

Aiškindamiesi situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai bendraus su vaiku (išskyrus tuos atvejus, kai vaikas dėl amžiaus, sveikatos būklės, esamos būsenos negali išreikšti savo nuomonė), vaiko tėvais, įtėviais ar globėjais (rūpintojais), mokytojais, auklėtojais ir kitais asmenimis bei institucijomis.

Nustatomas grėsmės vaikui lygis, kurių yra du:

  1. Pirmas lygis – vaiko teisės pažeistos, bet nėra grėsmės vaiko gyvybei, sveikatai ir saugumui. Ne vėliau kaip kitą darbo dieną savivaldybės prašoma paskirti atvejo vadybininką, kuris sudaro pagalbos šeimai planą ir organizuoja pagalbą.
  2. Antras lygis – nustatoma grėsmė vaiko gyvybei sveikata ir saugumui. Tokiu atveju vaikas paimamas iš tėvų, įtėvių ar globėjų (rūpintojų) ir kreipiamasi į teismą. Greta to, šeimai organizuojama mobilioji komanda, kuri sudaryta iš psichologo, socialinio darbuotojo ir specialisto, dirbančio su priklausomybę turinčiais asmenimis. Ši komanda teikia intensyvias paslaugas šeimai 14 darbo dienų. Savivaldybės taip pat prašoma paskirti atvejo vadybininką, kuris sudaro ilgalaikį pagalbos šeimai planą ir organizuoja pagalbą.

Pranešimui nepasitvirtinus ir nenustačius grėsmės lygio vaikui, nagrinėjimas baigiamas.

Gali būti, kad grėsmės lygis vaikui nebus nustatytas, bet bus nustatyta, kad šeimai reikia pavienių paslaugų – pavyzdžiui, pozityvios tėvystės kursų tėvams ar dienos centro vaikui. Apie tai bus informuojama savivaldybės administracija.

Reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimo pranešimą, specialistai atsižvelgs į esamą situaciją, pavyzdžiui, ar vertinimo metu bent vienas iš suaugusiųjų gali fiziškai pasirūpinti vaiku ir jo saugumu. Taigi svarbu, jog jei suaugę vartoja alkoholį, kai šalia yra nepilnamečių, turi būti nevartojančiųjų, kurie fiziškai jais galėtų pasirūpinti.

„Jei suaugę vartoja alkoholį, kai šalia yra nepilnamečių, turi būti nevartojančiųjų, kurie fiziškai jais galėtų pasirūpinti.”

Atvejai, kai vaikas gali būti paimtas iš jam nesaugios aplinkos, nors antrasis grėsmės lygis nenustatytas

  • Grėsmės vaikui lygio vertinimo metu kilo realus pavojus vaiko ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisto sveikatai, gyvybei.
  • Vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi, ir dėl to kyla grėsmė vaiko sveikatai ar net gyvybei.
  • Atstovai (arba turimas vienintelis iš atstovų) yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais).
  • Atstovas (arba turimas vienintelis iš atstovų) laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų atstovų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.

Paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos, bet nenustačius antrojo grėsmės vaikui lygio, vaikas nėra paimamas iš jo tėvų, įtėvių ar globėjų (rūpintojų), nėra inicijuojamas atvejo vadyba, mobiliosios komandos pagalba, nesikreipiama į teismą. Tačiau Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinių skyrių specialistai, prieš perduodami vaiką jo tėvams, įtėviams ar globėjams (rūpintojams) per 2 darbo dienas nuo vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, vertins grėsmės vaikui lygį.

Kitos naujovės

Svarbu žinoti, kad kartu su vaiko teisių apsaugos sistemos reforma tobulinamas globos ar rūpybos organizavimas, kad vaiko laikinoji globa ar rūpyba nesitęstų ilgiau nei 12 mėnesių ir kad į vaikų globos instituciją dėl skubaus paėmimo patekęs vaikas iki trejų metų joje neliktų ilgiau kaip 3 mėnesius.

Be kita ko, aiškiai nustatoma, kad savivaldybės rūpinsis vaikų laikinąja globa ar rūpyba, vykdys globotojų ir budinčių globotojų, šeimynų steigėjų paieškas, mokymus, suteiks vaikui ir šeimai reikiamas paslaugas, o nuolatinė globa bus Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atsakomybė.

Įgyvendinat reformą, nuo liepos 1 d. taip pat bus užtikrintas psichologų dalyvavimas mažamečių (iki 14 metų) nukentėjusiųjų ar liudytojų apklausose. Psichologas dalyvaus nepilnamečių (iki 18 metų) nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją.

Kas yra smurtas prieš vaiką?

Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra.

Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.

Būtina žinoti, kad asmuo, žinantis apie daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą vaiko atžvilgiu ir be svarbios priežasties nepranešęs apie tai policijai ar Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, teritoriniam skyriui, atsako Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka.

Algimantas Zolubas. Lukiškių aikštę dar tik bandoma prisijaukinti

Redakcija
-
4

Iškart klaustumėte: kodėl reikia jaukintis?

Reikia, nes iki šiol ji buvo svetima, priešiškumu Lietuvai ženklinta: į ją žiūrėjo carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, sovietinių represinių struktūrų rūmų langai, aikštėje ir rūmuose buvo vykdomos politinių kalinių egzekucijos, čia stovėjo paminklas raudonojo teroro pradininkui Leninui.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) raštu 2016 m. vasario 16 d. kreipėsi į Vilniaus merą, miesto tarybos narius Vilniaus miesto administracijos vadovybę bei Seimo ir Vyriausybės kanceliarijas ir Seimo narius šiuo kreipimusi-pranešimu:

Jau beveik tris dešimtmečius istorinės Tautos Laisvės kovų ginant valstybės nepriklausomybę ir kovotojų atminties įamžinimo laukusi valstybės reprezentacinė Lukiškių aikštė Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo jubiliejui 2018 vasario 16 d. neliks tik nesibaigiančių statybų aikštelė, todėl siekiant padėti visoms valdžioms išvengti galimos gėdos ar nepatogumo, kad nebus įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas šiame aikštės memoriale dėl kokių nors galimai formalių biurokratinių kliūčių ar tarpusavio politinių intrigų, visuomenės ir patriotinių visuomeninių organizacijų iniciatyva, pastangomis bei ryžtu, pagaliau sulaukė Memorialo širdies – ŠVENTO RELIKVIJORIAUS. Mūsų nuomone, tai suteiks Lukiškių aikštės memorialui naują atminties bei pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmes bei galimai įpareigos valdžių ir institucijų atstovus atsakingiau ir objektyviau elgtis bei žiūrėti į šio svarbaus reikalo, tinkamo ir savalaikio memorialo su valstybės simboliu įrengimo (pastatymo) esmę, o ne blaškytis klaidžiuose biurokratizmo ar kokių politinių tarpusavio intrigėlių labirintuose.

Kreipiamės į Jus prašydami geranoriškai suprasti mūsų veiksmus ir nesiekti bei neleisti išniekinti šio atminimo sakralinės vietos kaip nors bandant sunaikinti šį relikvijorių. Prašome Jus, savo valdžios galių, kurias suteikėme mes, piliečiai būdami rinkėjais, pagalba padėti kartu išsaugoti tą labai svarbių dalykų atmintį ir nepriešinti visuomenės, nes mes tik padedame Jums, o Jūs tiesiog prisidėkite savo realia pagalba prie to, kas jau padaryta ir tai galimai nebus jums didelė našta, o Lietuvai bus didingų jos Laisvės pergalių prasmingo atminimo išsaugojimo memorialas. Prašome įtraukti šį Lukiškių aikštės memorialo šimtmečio ratą su atminimo relikvijoriumi į savivaldos, (arba/ir) valstybės saugomų paminklų ir teritorijų, ar kokius kitus registrus, siekiat užtikrinti šiame memoriale tam tikrą apsaugą nuo vandalizmo ar kitų žalingų nusikalstamų veiksmų, taip padedant išsaugoti svarbų atminimą ateinančioms kartoms.

Po rekonstrukcijos atgyjanti Lukiškių aikštė pakvietė visus vilniečius ir miesto svečius birželio 9 d. pramogauti ir sulaukti įspūdingo neregėto siurprizo – fontano. Renginys vyko visą dieną, todėl veiklų netrūko mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams.

Prieš tai 2018 m. vasario 16 d. Gedimino prospektu žygiavo iškilminga eisena nuo LR Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės su fakelais ir sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusiųjų, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais partizanų už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę relikvijomis kapsulėse bei jų portretais.

Kapsules su relikvijomis buvo nuleistos į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jų buvo nuleistos antros kapsulės su palydimuoju raštu, kapsulių įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsules su relikvijomis ir dokumentais buvo pašventintos, uždengtos granito plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta. Relikvijų palydimasis raštas bylojo:

Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.

Deja, nepraėjus net dviem mėnesiams aikštėje pasikartojo net du vandalizmo aktai.

LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate prie įterptų ir pašventintų relikvijų
radosi nedidelis iš cemento skiedinio, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjo, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmo siekį Vytimi siekį.

Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…

Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.

Kaip LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius, dėl nusikalstamos veikos išaiškinimo 2018-04-12 kreipiausi į Vilniaus Trečiąjį policijos komisariatą, kuris 2018-04-24 raštu pranešė, kad nusižengimo teisena pradėta. Praėjus dviem mėnesiams, teiravausi komisariate, kuris tepasakė jog tyrimas vyksta. Tuo teko suabejoti, nes aš kaip tyrimo iniciatorius nesu apklaustas, nors turiu ką tyrėjams pasakyti.

Galimai nesaugoma aikštė pati išprovokavo antrą nusikalstamą veiką, nes balandžio 25 d. vandalai vėl šeimininkavo aikštėje, nusiaubė būsimo memorialo centre užkastas relikvijas. „Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dienomis buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 3 d. (Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų).

Žinotina, kad vandalai gali siautėti tik ten, kur aplinka nesaugoma, todėl ir nusikaltimų tyrėjai pirmučiausia kaltininkais turėtų pripažinti pačius aikštės šeimininkus.

Aikštę tinkamai prisijaukinsime tik tuomet, kai ji bus saugi, kai joje nebus vietos nusikaltėliams ir neklaužadoms, viešosios tvarkos ir rimties trikdytojams.

Agnė Širinskienė. V. Semeška turi retus gebėjimus – baigti neegzistuojantį instituto padalinį

Redakcija
-
2

Apmaudu, kai apsimelavę pareigūnai išlaiko Seimo pasitikėjimą ir savo postus – taip, kaip tai įvyko su VRK nariu V. Semeška.

Pabaigiant šią nemalonią istoriją – dar vienas minėto asmens ranka surašytas dokumentas, kurį jis pateikė Aukštesniajai ekonomikos mokyklai.

Dokumente, kuris buvo pateiktas stojimo metu, V. Semeška giriasi baigęs aukštąjį mokslą (germanistiką), „Vokietijos institute”, kai tuo tarpu mandatų komisijai galėjo pateikti tik kursų baigimo pažymėjimą Goethe’s institute, Duisburgo mieste. Beje, prieš savo akis matau ir raštą, kuriame Goethe’s institutas tvirtina, kad savo padalinio Diusburge neturi.

Matyt, tik TS-LKD narys gali turėti tokius retus gebėjimus: baigti neegzistuojantį instituto padalinį, kitus įtikinti, kad kursų baigimo sertifikatas yra aukštojo mokslo diplomas – germanistika iš Vokietijos ir paskui dar įtikinti Seimą, kad visas šitas melas yra tiesa.

Tiesa, įtikinėti padėjo ir TS-LKD frakcija: trys jos nariai akylai stebėjo slapto balsavimo kabinas, kad, neduokdie, koks mažiau lojalus TS-LKD narys neužeitų, neprabalsuotų slaptai ir nepasmerktų melagio.

Veidaknygė

Liudvikas Jakimavičius. Kaip atsiimti Sąjūdį?

Redakcija
-
0

Garsiai kalbama apie užvaldytą Lietuvą. Iš visų pašalių girdėtis kol kas nedrąsūs balsai, kad valstybės piliečiai valstybę turėtų atsiimti iš tų, kurie ją užvaldė. Ne tiek svarbu, kas konkrečiai yra tie užvaldytojai – verslo grupės, su jais susijęs politinis elitas, ar tam elitui tarnaujančios žvalgybos bei paternalistinė, moralę praradusi valdiškoji žiniasklaida. Dar ir „nepriklausoma” perpuvusi teisinė sistema. Tai vientisas, nematomais saitais suaugęs vėžinis darinys, kuriam nukirtus vieną galvą, toj vietoj ataugs dvi.

Pastanga nukirsi MGB su Masiuliu ir Steponavičium – tai ir yra tik viena galva, neva kertama už didelės paleistų dūmų uždangos.

Magija kaimui – ne daugiau. Taip selektyviai kertant galvą niekas jokios valstybės neatsiims.

Ir pagaliau, po Sąjūdžio 30-mečio minėjimų atsirado supratimas ir dideli techtoniniai lūžiai suvokimo lauke. Iškeltas esminis klausimas, ar tas V. Landsbergio nusavintas ir „kuruojamas” sąjūdis turi ką nors bendra su anuo, veikusiu ir atvedusiu į Nepriklausomybę Sąjūdžiu? Ar pastarasis nėra virtęs ano liūdniausia parodija?

Anuomet kilęs Sąjūdis sugebėjo valstybę atsiimti. Deja, trumpam, nes buvo privatizuotas ir pritaikytas privatizuotojo merkantiliškoms reikmėms.

Todėl siūlau pasvarstyti idėją, kad norint atsiimti ir sugrąžinti Lietuvą valstybės piliečiams, visų pirma būtina atsiimti iš uzurpatorių patį Sąjūdį. Turėtume svarstyti būdus, kaip tai padaryti.

 

Iš prasiskolinusio 4 000 € žmogaus galima atimti butą, iš valdininko pavogusio milijonus – tik 6 atlyginimus

Redakcija
-
1
Iš prasiskolinusio 4 000 € žmogaus galima atimti butą, iš valdininko pavogusio milijonus – tik 6 atlyginimus

Arvydas DAUNYS

Iš prasiskolinusio 4 000 € žmogaus galima atimti butą, iš valdininko pavogusio milijonus – tik 6 atlyginimus nuotrauka, foto

Pastarosiomis savaitėmis Seimas tikrai stengėsi, priėmė daugybę įstatymų, tačiau ar tikrai kiekybė ir skuba įstatymų priėmimo atžvilgiu yra gerai?

Praėjusią savaitę buvo priimti du įstatymai atkreipę mano dėmesį – abu skirti atlygint materialinius nuostolius. Tik vienu atveju nuostoliai padaromi valstybei – tai yra visiems mokesčių mokėtojams, o kitu atveju tai žmogaus įsiskolinimas bankui, už komunalines paslaugas ar dar už ką nors.

Tai štai, naujajame Valstybės tarnybos įstatyme, parengtame konservatorės Agnės Bilotaitės atsirado pataisa, kurioje numatyta reali materialinė atsakomybė valstybės tarnautojams padariusiems valstybei materialinę žalą, ką galima būtų tik pasveikinti, tačiau dalykas tame, jog ten paliktas saugiklis, kad iš to tarnautojo negalima būtų išieškoti lėšų daugiau, nei 6 jo vidutiniai atlyginimai, jei neįrodoma, kad tas buvo padaryta tyčia. Galima būtų pagalvot – vargšai tarnautojai, netyčia padarė klaidą, pakaks iš jų ir 6 atlyginimų. Bet gi ne apie eilinius tarnautojus čia kalba eina.

Sakykim tiesiai – palikta landa korupcijai, nes eilinis tarnautojas „netyčia“ neturi galimybių padaryti materialinės žalos valstybei, kaip ir „tyčia“, nes ničnieko nesprendžia ir nepasirašinėja finansinės atsakomybės dokumentų, nesudaro jokių sandorių ir nerengia jokių konkursų bei neskirsto lėšų savo vardu.

Visa tai daro aukštesnio valdžios ešelono valdininkai, kuriuos įprasta vadinti viršininkais, ministrų pavaduotojais ir t.t. Todėl šis įstatymas skirtas apsaugoti būtent jiems, nuo „netyčia“ padaromų klaidų. O turėdami omenyje, kad tokio lygio valdininkai-tarnautojai varto milijonus valstybės vardu – tai ir jų daromi nuostoliai yra (nepagautas – ne vagis) milijoniniai.

Aš nevardinsiu tokių atvejų pavyzdžių – kiekvienas Lietuvos gyventojas žino mažiausia vieną, o labiau informuoti ir 5 tokius atvejus, kai valdininkų sudaryti sandoriai atnešė valstybei dešimčių ir net šimtų milijonų nuostolius. Niekas už tai nebuvo patrauktas atsakomybėn, o dabar, jei ir bus patrauktas, tai sumokės apie 20 tūkstančių eurų ir eis ramus miegoti, kaip atlikęs bausmę ir išpirkęs kaltę žmogus, rezerve turintis keletą milijonų iš korupcinio sandėrio.

Tiesa, reikia pastebėt, kad įstatymas netaikomas valstybės politikams, t.y. – asmenims, įstatymų nustatyta tvarka išrinktiems ar paskirtiems į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės tarybos nario – mero (toliau – savivaldybės meras), savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Kitaip tariant tiems, kas turi didžiausias galimybes pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Kas čia – neapsižiūrėjimas?

Galime tik įsivaizduoti, kaip lengvai Seime buvo priimamas toks įstatymas, galima manyti, kad kiekvienas Seimo narys, balsavęs už šį projektą, sugretino save su galimu šio įstatymo poveikiu ir įvertino jo privalumus savo paties atžvilgiu. Kitu atveju aš tiesiog negaliu suprasti, kaip toks išsukantis galimus valstybinio masto nusikaltėlius įstatymas, taip lengvai praėjo visus svarstymus niekam neužkliuvęs.

Padarius prielaidą, kad toks valdininkų materialinės atsakomybės įstatymas nebūtų buvęs priimtas, valdininko atsakomybės atveju teismas galėtų laisvai taikyti bausmę, pagal žalos dydį, tačiau dabar teismo rankos surištos 6 mėnesių atlyginimo dydžiu. Tai klausiamas – tai valdininkų atsakomybės įstatymas ar valdininkų apgynimo nuo pilnos atsakomybės įstatymas?

už įstatymą balsavo: www.lrs.lt

O dabar palyginkime su kitu , panašaus pobūdžio įstatymu, Civilinio kodekso pataisa, tik taikoma paprastiems žmonėms už įsiskolinimą:

Pataisą pristato vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, citata:

„Pasak ministro, pagal šiuo metu galiojančio Civilinio proceso kodekso 663 straipsnį nustatyta, kad sumai neviršijant 2030 eurų, ji negali būti išieškoma iš skolininko paskutinio gyvenamojo turto: „Ši suma iš esmės buvo patvirtinta 2006 metais ir iki šios dienos niekaip ji nebuvo keičiama. Kaip žinote, nekilnojamo turto kainos iš tikrųjų stipriai išaugo, infliacija ir t. t. Todėl ta suma – 2030 eurų neatitinka realios situacijos. Numatyta, kad būtų nustatyta 4 tūkst. eurų. Tik tuo atveju, jeigu skola būtų 4 tūkst. eurų, būtų galima nukreipti skolos išieškojimą į paskutinį būstą.“

Tai štai, jei žmogaus skola pasiekia 4 tūkstančius eurų, jam kyla grėsmė prarasti paskutinį būstą. Reali grėsmė, nebent jis sugebėtų antstoliui įrodyti (per teismą ar notarą ar kaip dar?), kad jis sugebės tą skolą grąžinti per 18 mėnesių.Kas gali tą realiai įrodyt antstoliui?

Kitaip tariant – iš valdininko išieškomas tik 6 mėnesių dydžio atlyginimas už bet kokius nuostolius valstybei, tai yra mes visi dengsime jo padarytą ir neapmokėtą žalos skirtumą, o iš paprasto žmogaus gali būti atimtas būstas, kuriam nusipirkti jis dirbo visą savo gyvenimą. Jis arba jo tėvai.

4 tūkstančiai eurų vs milijonai.

Viso gyvenimo santaupos vs 6 mėnesių atlyginimas.

Tai vadinasi teisinėmis reformomis Lietuvoje.

Detalus balsavimas: www.lrs.lt

Eutanazijos skandalas Jungtinėje Karalystėje: nepagrįstai mirti galėjo 656 žmonės

Redakcija
-
1
Eutanazijos skandalas Jungtinėje Karalystėje: nepagrįstai mirti galėjo 656 žmonės

Gosporto karo memorialinės ligoninės nepriklausomų specialistų grupė nustatė, kad ligoninėje „buvo nepaisoma žmogaus gyvybės“, o pacientai, kurie buvo traktuojami kaip trukdantys, gavo vaistų dozes, kurios kelių dienų bėgyje juos nužudė. Skaičiuojama, kad taip galėjo mirti tarp 450 ir 656 pacientų.

Specialistų grupės ataskaitoje rašoma, kad tik 45 proc. pacientų, kuriems buvo paskirtos mirtinos diamorfino dozės, sakė kenčiantys skausmus. Didelė dalis tirtų atvejų atskleidė, kad net tuomet, kai pastebėtas skausmas, jis nebuvo tinkamai įvertintas, o gydymo veiksmingumas nebuvo stebimas. 29 proc. atvejų dėl paskirtų mirtinų dozių nepateiktos jokios priežastys ar logiškas paaiškinimas, 26 proc. atvejų nurodytos tokios priežastys, kurios „vargiai, jei apskritai, galėtų būti laikomos tinkamais simptomais“ (pavyzdžiui, pablogėjimas, išsekimas, susijaudinimas).

Dominicas Lawsonas dienraštyje The Times pastebėjo, kad „didžiausią tikimybę sulaukti tokios procedūros patiria ne sunkiausiai sergantys, bet sudėtingiausi pacientai“. Kaip sakė vienos aukos posūnis: „Jeigu nepatikai slaugei, tu – žuvęs“.

Susirūpinimas išreikštas dar 1988 m., kai seselės įspėjo ligoninės valdytojus dėl netinkamai skiriamų stiprių opiatų, tokių kaip diamorfinas. Vis dėlto į jų nuogąstavimai buvo atmesti, kadangi tai buvo „maža naktinio personalo grupė, kuri kelia bangas“.

Viena iš skandalo demaskuotojų Pauline Spilker pasakoja: „Ir tuomet, ir juolab dabar man atrodo, kad eutanazija užsiėmė slaugantis personalas. Negaliu paaiškinti, kodėl tuomet nesutrukdžiau tam, ką mačiau… Jaučiuosi neįtikėtinai kalta“. Greta jos apibūdinto 80 metų vyro, kuris buvo aktyvus ir psichiškai budrus, tačiau sudėtingas, atvejo buvo ir kitų keblių pacientų, numarintų kliniškai nepagrįstomis opiatų dozėmis.

Skandalo epicentre atsidūrusi gydytoja Jane Barton – kuri, The Telegraph teigimu, yra atsakinga už ligoninės politiką, privedusią prie stipriais nuskausminamaisiais nutrauktų daugiau nei 600 gyvybių – sako visada „dariusi geriausia savo pacientams“, nors dirbo turėdama „nepakankamus“ išteklius.

Dr. J. Barton gynė diamorfino paskyrimą demencija sergančiai moteriai, kuri „nekentė fizinio skausmo, bet nebuvo laiminga, nesijautė patogiai ir kurią prižiūrėti buvo nelengva“. Komentuodama ataskaitą apie jos veiksmus specialistų grupė sakė: „Tai yra neįprasta išvada, aiškiai toleruojanti didelių diamorfino dozių paskyrimą tokių simptomų kaip sutrikimas ar susijaudinimas kontrolei, kas prieštarauja visoms gairėms“.

D. Lawsonas akcentavo atvejį, kuris jį kaip Dauno sindromą turinčio vaiko tėvą, ypač šokiravo: 78-erių metų Ethel Thurston, turinti suvokimo sunkumų, į ligoninę buvo pristatyta dėl lūžusio šlaunikaulio. Kitoje ligoninėje gydytojas įvertino, kad ji turi potencialo pasveikti, tad į Gosporto karo memorialinę ligoninę ji buvo perkelta reabilitacijai, globai ir galimybės judėti grąžinimui. Kelių dienų bėgyje dr. J. Barton savo užrašuose rašė „prašau laikyti patogiai. Džiaugiuosi, kad slaugos personalas patvirtino mirties faktą (angl. I am happy for nursing staff to confirm death)“. Tokie eufemistiniai žodžiai randami daugybės pacientų pažymose, nepaisant to, kad didžioji jų dalis į ligoninę pateko reabilitacijai ir pan., o ne gyvenimo nutraukimui. Specialistų grupė taip pat išsiaiškino, kad medicinos personalas nukreipė pacientus mirties link be tinkamų konsultacijų su jais pačiais ar jų šeimomis.

Poniai E. Thurston buvo skirtos didelės diamorfino ir midazolamo dozės, ir po 7 valandų ji mirė. Nurodyta mirties priežastis – bronchopneumonija. Beveik visos skandalo metu iškilusios mirtys buvo susijusios su pneumonija, be jokio platesnio paaiškinimo. Vis dėlto E. Thurston atveju specialistų grupė pastebėjo, kad „skirta diamorfino dozė buvo perdėta, bent tris kartus didesnė nei rekomenduojama“ ir negalėjo rasti jokių klinikinių simptomų, kodėl šie vaistai buvo reikalingi.

Kaip pastebi D. Lawsonas, „Būtent tokia mirties priežastis buvo nuolat nurodoma gydytojų, kurie dalyvavo psichiškai neįgalių asmenų gyvenimo trumpinime Vokietijoje 1939-1941 m.“.

Jungtinės Karalystės Sveikatos reikalų sekretorius Jeremy‘is Huntas teigė, kad policija ir prokuratūra „atidžiai ištirs“, ar turėtų būti keliami nauji kaltinimai.

Dėl atvejų skaičiaus tai gali būti vienas iš didžiausių skandalų Anglijos Nacionalinės sveikatos tarnybos istorijoje.

parengta pagal lifesitenews.com, telegraph.co.uk

ES krizė: Yanis Varoufakis susitarimą dėl migrantų pavadino „visiška nesėkme“ ir apkaltino Angelą Merkel „meluojant“

Redakcija
-
0

Buvęs Graikijos finansų ministras ir vienas ryškiausių ES kritikų Yanis Varoufakis susitarimą dėl migracijos, pasiektą birželio 28 ir 29 dienomis Europos Vadovų Tarybos aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje, pavadino „visiška nesėkme“ ir apkaltino Angelą Merkel „nuosekliai meluojant“ vokiečiams, paskelbė express.co.uk.

Susitarimas, dėl kurio pagrindinių nuostatų susiderėta tik ankstyvą penktadienio rytą, pasibaigus maratono deryboms ne vieno apžvalgininko buvo giriamas kaip didžiulė Europos šalių lyderių sėkmė.

Pagal šį susitarimą ES valstybėse narėse bus įsteigti saugūs migrantų centrai, kurie nagrinės prieglobsčio prašymus, tačiau kuriose šalyse būtų galima sukurti tokius saugius centrus arba priimti pabėgėlius, nepatikslinama.

Komentuodamas susitarimą „Bloomberg News“ žurnalistams buvęs Graikijos finansų ministras pareiškė, kad tai ne susitarimas, o „klastotė“ ir „visiška nesėkmė“.

„Nėra jokio susitarimo, tai yra tipiška ES klastotė, – kalbėjo A. Varoufakis. – Jie susitarė, kaip apie tai kalbės. Jie švenčia, tačiau visa tai tik priedanga, slepianti tai, kad susitarti dėl esminių dalykų nepavyko.“

Be to, šiuo susitarimu buvo siekiama išspręsti ir antrinės migracijos, t.y. migracijos ES viduje, klausimą. Rasti šios problemos sprendimą iš A. Merkel reikalavo ir CSU (Bavarijos Krikščionių socialinei sąjunga) – jos koalicinės vyriausybės jaunesnysis partneris. Dėl šių kone ultimatyviai suformuluotų reikalavimų A.Merkel vyriausybei buvo iškilęs realus skilimo pavojus.

Graikijos ekonomisto teigimu, tai, kad galutinis susitarimas neturi jokio apibrėžto turinio, tik pavadinimą, jis nesuteikė Europos Sąjungos projektui stabilumo: „Tai yra visiška Europos Sąjungos nesėkmė, bet supakuota kaip sėkmė, bet tai jokia naujiena, ar ne?“ Ir pridūrė: „Europoje nėra pabėgėlių krizės, yra tik Europos Sąjungos krizė.“

Kalbėdamas apie ES buvęs Graikijos finansų ministras buvo tiesmukas: „Mes neturime ES, kuri bendrai ir solidariai spręstų savo problemas“.

Kas jau kas, bet A. Varoufakis žino, ką sako – užtektų visiems priminti, kaip elgėsi Vokietijos kanclerė, kai ES sprendė Graikijos įsiskolinimo krizę.

 

Nykstančios krikščionybės Vakarų Europoje statistika

Redakcija
-
0
Nykstančios krikščionybės Vakarų Europoje statistika

 Andrea Tornielli

Vakarų Europa, protestantizmo lopšys ir istorinis katalikybės centras, tapo vienu iš pasaulietiškiausių regionų pasaulyje. Šitai patvirtino Jungtinių Valstijų Pew tyrimų centro apžvalginis tyrimas, kurį atliekant tikėtasi išsiaiškinti religijos išpažinimo ir praktikos klausimus Vakarų Europos šalyse. Nebepraktikuojančių krikščionių procentas didėja, o peržvelgus apklaustųjų atsakymus į klausimus apie abortus ir tos pačios lyties žmonių santuokas aiškėja, kaip labai pasikeitė Europos kultūra; taigi ir neseniai Airijoje įvykusio referendumo dėl abortų rezultatai nestebina.

2017 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais penkiolikoje Europos šalių atliktas tyrimas rodo, kad 91% žmonių yra krikštyti, 81% auginti kaip krikščionys, 71% sakosi esantys krikščionys, o 22% bent kartą per mėnesį lankosi mišiose.

Daugeliu atvejų apklausti suaugusieji sakosi esantys krikščionys, nors ir retai vaikšto į bažnyčią. Tyrimas rodo, kad tirtame regione daugiausia yra nepraktikuojančių krikščionių (žmonių, kurie sakosi esantys krikščionys, bet mišiose dalyvauja tik kelis kartus per metus).

Visose šalyse, išskyrus Italiją, nepraktikuojančių krikščionių yra daugiau nei praktikuojančiųjų (tų, kurie lankosi mišiose bent kartą per mėnesį). Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nepraktikuojančių krikščionių yra maždaug tris kartus daugiau (55%) nei praktikuojančiųjų (18%), kaip rodo tyrimo rezultatai.

40% Italijos gyventojų sakosi esantys praktikuojantys, dar 40% teigia esantys nepraktikuojantys krikščionys, 15% apskritai netikintys, 5% išpažįsta kitas religijas. Prancūzijoje 18% – praktikuojantys krikščionys, 46% – nepraktikuojantys, 28% netikinčiųjų, 8% išpažįsta kitas religijas. Ispanijoje praktikuojančių krikščionių yra 21%, nepraktikuojančiųjų – 44%, visai netiki 30% , o kitas religijas išpažįsta 4%.

Tyrimo apžvalgoje teigiama:

Pew centro tyrimas, kurio metu telefonu buvo apklausta daugiau nei 24000 atsitiktinai parinktų suaugusių žmonių, įskaitant ir maždaug 12000 nepraktikuojančių krikščionių, atskleidžia, jog Vakarų Europai vis dar būdinga krikščioniškoji tapatybė, net ir kalbant apie tuos, kurie retai lankosi bažnyčioje. Tai ne tik „formali“ tapatybė, niekaip nesusijusi su praktika…

Nors ir teigdami, kad netiki į tokį Dievą, „koks vaizduojamas Biblijoje“, daugelis nepraktikuojančių krikščionių linkę tikėti į aukštesnę galią ar dvasinę jėgą. Ir atvirkščiai, dauguma praktikuojančių krikščionių teigia tikintys į biblijinį Dievą. Aiški mažuma suaugusiųjų, kurie sakosi neišpažįstantys jokios religijos, netiki, kad visatoje egzistuoja kokia nors aukštesnė jėga ar dvasinė galia.

Kaip rodo tyrimas, krikščioniškoji tapatybė Vakarų Europoje siejama su neigiamesne nuomone apie imigrantus ir religines mažumas. Apskritai tie, kurie sakosi esantys krikščionys, nesvarbu, vaikšto į bažnyčią ar ne, linkę reikšti neigiamesnę nuomonę apie imigrantus, musulmonus ir žydus nei tie, kurie sakosi neišpažįstantys jokios religijos.

Akivaizdi dauguma nepraktikuojančių krikščionių, tų, kurie gyvena Vakarų Europoje ir sakosi neišpažįstantys jokios religijos, prijaučia legaliems abortams ir tos pačios lyties žmonių santuokai. Praktikuojantys krikščionys šių klausimų požiūriu yra konservatyvesni, nors kai kurie ir palaiko (kai kuriose šalyse tokių yra dauguma) legalius abortus ir tos pačios lyties žmonių santuoką.

Šiek tiek statistikos apie prijaučiančiuosius legaliems abortams:

Italijoje – 47% praktikuojančių krikščionių, 79% nepraktikuojančių krikščionių, 85% tų, kurie neišpažįsta jokios religijos (65% visų šalies gyventojų pasisako už abortus).
Airijoje – 42% praktikuojančių krikščionių, 81% nepraktikuojančių krikščionių, 80% tų, kurie neišpažįsta jokios religijos (66% visų šalies gyventojų pasisako už abortus).
Ispanijoje – 49% praktikuojančių krikščionių, 73% nepraktikuojančių krikščionių, 87% tų, kurie neišpažįsta jokios religijos (72% visų šalies gyventojų pasisako už abortus).
Vokietijoje – 54% praktikuojančių krikščionių, 84% nepraktikuojančių krikščionių, 86% tų, kurie neišpažįsta jokios religijos (76% visų šalies gyventojų pasisako už abortus).
Švedijoje – 79% praktikuojančių krikščionių, 96% nepraktikuojančių krikščionių, 98% tų, kurie neišpažįsta jokios religijos (94% visų šalies gyventojų pasisako už abortus).
Jungtinėje Karalystėje – 65% praktikuojančių krikščionių, 86% nepraktikuojančių krikščionių, 83% tų, kurie neišpažįsta jokios religijos (81% visų šalies gyventojų pasisako už abortus).

Keletas skaičių apie tuos, kurie pritaria tos pačios lyties žmonių santuokai:

Italijoje – 43% praktikuojančių krikščionių, 70% nepraktikuojančių krikščionių ir 83% neprijaučiančių jokiai religijai pasisako už tokias santuokas (59% visų šalies gyventojų pasisako teigiamai).
Airijoje – 43% praktikuojančių krikščionių, 80% nepraktikuojančių krikščionių, 87% neišpažįstančių jokios religijos (66 % visų šalies gyventojų prijaučia).
Ispanijoje – 59% praktikuojančių krikščionių, 79% nepraktikuojančių krikščionių, 90% neišpažįstančių jokios religijos (77% visų šalies gyventojų prijaučia).
Vokietijoje – 53% praktikuojančių krikščionių, 82% nepraktikuojančių krikščionių, 86% neišpažįstančių jokios religijos (75% visų šalies gyventojų prijaučia).Jungtinėje Karalystėje – 63% praktikuojančių krikščionių, 83 % nepraktikuojančių krikščionių, 82% neišpažįstančių jokios religijos (77% visų šalies gyventojų prijaučia).

[…] Kalbant apie santykį su politika, apibendrintai galima teigti, jog Vakarų Europos gyventojai nenorėtų, kad vyriausybė būtų susijusi su religija. Tiesą sakant, visose 15-oje tyrime dalyvavusių šalių vyrauja nuomonė, kad religija turėtų likti vyriausybės vykdomos politikos nuošaly (mediana – 60%), o manymas, kad vyriausybės politika turėtų remti tikėjimą ir religines vertybes, atitinka 36%.

Nepraktikuojantys krikščionys yra linkę ginčytis, ar religija turėtų likti atskirta nuo vyriausybės politikos. Mažuma (mediana – 35%) nepraktikuojančių krikščionių mano, kad jų šalies vyriausybė turėtų remti tikėjimą ir religines vertybes, ir labiau linkę laikytis tokios pozicijos nei suaugusieji, kurie neišpažįsta jokios religijos.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 40% nepraktikuojančių krikščionių sako, kad vyriausybė turėtų palaikyti tikinčiuosius ir religines vertybes; taip pat mano 18% netikinčiųjų.

Visose tyrime dalyvavusiose šalyse praktikuojantys krikščionys daug dažniau nei nepraktikuojantys mano, kad vyriausybė turėtų puoselėti religines vertybes. Pavyzdžiui, Austrijoje tokios nuomonės laikosi dauguma (64%) praktikuojančių krikščionių ir 38% nepraktikuojančių krikščionių.

Tyrimo išvadoje klausiama, kodėl Vakarų Europos gyventojai atsisako krikščioniškosios tapatybės. Štai kas paaiškėjo:

Kiekvienoje tyrime dalyvavusioje šalyje dauguma „netikinčiųjų“, augusių tarp religingų žmonių, sakosi „po truputį nutolę nuo religijos“, vadinasi, tokių pokyčių nesąlygojo joks konkretus įvykis ar specifinė priežastis. Daugelis sakosi nesutinkantys su bažnyčios požiūriu į tokius socialinius klausimus kaip homoseksualumas ar abortai, sakosi liovęsi tikėję religiniais mokymais. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Ispanija (74 %) ir Italija (60 %), dauguma žmonių kaip svarbias priežastis, dėl kurių jie nebesivadina krikščionimis (ar kitokią religiją išpažįstančiais žmonėmis), mini „su religinėmis institucijomis ir jų lyderiais susijusius skandalus.“

Robert R. Reilly. Teismų kelias link homoseksualų „santuokų“ įteisinimo (I dalis)

Redakcija
-
1
Robert R. Reilly. Teismų kelias link homoseksualų „santuokų“ įteisinimo (I dalis)

JAV apie atsistatydinimą iš pareigų paskelbė Aukščiausiojo Teismo teisėjas Anthony Kennedis, kurio balsas buvo lemiamas 2015 metais JAV įteisinant vienalytes „santuokas“ sprendimu Obergefell v Hodges byloje (sprendimas priimtas penkiais balsais prieš keturis). Šis įvykis, atvėręs galimybę Donaldui Trumpui formuoti konservatyvesnę Aukščiausiojo Teismo sudėtį, kartu yra proga plačiau susipažinti su Aukščiausiojo Teismo doktrinos raida, neišvengiamai atvedusia prie vienalyčių „santuokų“ įteisinimo. Viena išsamiausių tokių studijų yra Roberto Reilly knyga „Kaip gėjai tampa norma“, 2016 metais išleista ir lietuvių kalba. Skelbiame pirmąją dalį šios knygos ištraukos, analizuojančios kaip būtent Anthony Kennedis lėmė vienus labiausiai JAV visuomenę suskaldžiusių sprendimų dėl šeimos sampratos, abortų ir apskritai teisės ir moralės santykio. 4 eurus kainuojančią knygą galite įsigyti užpildę formą mūsų portale (https://goo.gl/ZPrgrn).

BYLA LAWRENCE PRIEŠ TEKSASĄ

„Tūkstantmečių moralės pamokos buvo atmestos“, – štai kas buvo padaryta Lawrence prieš Teksasą byloje 2003 metais, praėjus 17-kai metų po Bowers prieš Hardwick bylos. Šis teismo sprendimas skelbė, kad Teksaso valstijos įstatymas, „draudžiantis tos pačios lyties asmenims užsiimti tam tikru intymiu seksualiniu elgsesiu“, yra antikonstitucinis, o tam, kad ši klaida būtų ištaisyta, buvo panaikintas Bowers prieš Hardwick bylos sprendimas. Bylos Lawrence prieš Teksasą aiškinimą verta atidžiai tyrinėti, nes jį akivaizdžiai paveikė prieš tai priimtų teismų sprendimų (išskyrus Bowers prieš Hardwick) logika bei metodologija, kuriomis teismai vadovavosi, spręsdami su reprodukcija ir seksualiniu elgesiu susijusius klausimus bei suteikė progą mesti iššūkį teisiniam santuokos, kaip ryšio tarp vyro ir moters, apibrėžimui. Minėta byla taip pat atskleidė pribloškiančiai menką intelektualinį aukščiausio lygmens profesionalių teisininkų lygį, nes tik nedaugelis jų geba suvokti ryšį tarp moralės ir teisės.

Teismo bylų analizės, kurią čia pateiksiu, tikslas yra ne tyrinėti, ar konstituciją atitinkantys teisiniai elementai – „tinkamas teisinis procesas“ ar „lygių galimybių gynyba“ – gali būti kokiu nors būdu pažeisti, bet atskleisti filosofines teisėjų mąstymo prielaidas; o jų mąstymas atspindi, kaip po truputį atsisakoma doros idėjos, kuri tradiciškai buvo neatsiejama nuo laisvos tautos, tuo tarpu jos pakaitalas, įvyniotas į apgaulingą laisvės formą, kurios ramstis – išgalvota „teisė į privatumą“, – niekaip nesisieja su jokia moralės samprata. Iš pradžių gali pasirodyti, kad teismui visai nerūpi dora, tačiau pamažu teismas tampa atvirai priešiškas jai, taip pat ir su ja neatsiejamai moralės sampratai – teisės pagrindui.

Dėstydamas teismo nuomonę Lawrence prieš Teksasą byloje, teisėjas Anthony Kennedy teigė, kad „laisvė reiškia asmens autonomiją, kurią sudaro minties, tikėjimo, saviraiškos ir tam tikro intymaus elgesio laisvė“, į kurią valstybė neturėtų kištis [1]. Pats laisvių sąrašas atrodo labai pažįstamas ir teiginys neatrodo kuo nors išskirtinis, tačiau pati formuluotė yra neįprasta. Kodėl teisėjas A. Kennedy negalėjo paprastai pasakyti, kad laisvė sudaryta iš tokių ir kitokių teisių arba, jei jam buvo būtina paaiškinti laisvės sąvoką, sakyti, jog pačios laisvės šaknys glūdi svarbiausiuose Dievo duotuose įstatymuose? Kodėl „asmens autonomijos“ prezumpcija pateikiama kaip numanomas laisvės pagrindas? Ką tai reiškia?

Autonomija, žinoma, reiškia savivaldą ir paprastai šis žodis vartojamas kalbant apie valstybes ar institucijas, turint mintyje tai, kad jos pačios sau leidžia įstatymus. Taigi galime manyti, kad teisėjo A. Kennedy nurodyta „asmens autonomija“ reiškia, kad žmogus pats sau nusistato savo įstatymus. O kuo tada paremti šie įstatymai? Ar teisėjas turi mintyje klasikinę laisvės sampratą, kuria apibūdinama, kaip žmogus, vedinas doros, tvarkosi su savo aistromis? Toks žmogus gyvena laikydamasis moralės įstatymų, kurių jis pats negali susikurti. Nes jie jau yra sukurti. Šio žmogaus laisvė glūdi ne savo paties sukurtoje moralinėje tvarkoje, o sugebėjime nevergauti savo aistroms.

Štai ką reiškia laisvė, anot Aristotelio. Tokią laisvę turėdamas, žmogus gali rinktis gėrį ir, įpratęs tai daryti, jis tampa doru žmogumi. Štai ką reiškia tikroji laisvė – ir tik geras žmogus yra laisvas.
Kaip matysime, teisėjas A.Kennedy ne tai turėjo galvoje. Jo mintyse – kur kas šiuolaikiškesnė, egzistencialistiška, visiškai priešinga Aristoteliui laisvės sąvoka, kur kas artimesnė J.-J. Rousseau laisvės supratimui, kai kiekvienas gali susikurti savo paties moralės visatą. Ji neturi nieko bendra su dora, taip pat ir su JAV Konstitucija.

Nuodugnus Lawrence prieš Teksasą bylos nagrinėjimas atskleidžia štai ką: byloje yra du vyrai, kurie buvo nubausti Teksaso valstijos vardu už analinę sueitį. Jie neginčijo šio sprendimo ir buvo nubausti 125 dolerių bauda. Tačiau jie apskundė nuosprendį, remdamiesi keturioliktoje Konstitucijos pataisoje įteisinta galimybe ir teigdami, kad šis Teksaso valstijos įstatymas yra antikonstitucinis. Teksaso valstijos teismas patvirtino nuosprendį, teigdamas, kad nuosprendis atitinka Konstituciją. Tada vyrukai kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, kuris panaikino Teksaso valstijos teismo sprendimą. Komentuodamas šią bylą, teisėjas A. Kennedy teigė, kad joje „kalbama tiek apie asmens erdvės, tiek ir apie sudėtingesnius laisvės aspektus“ [2]. Teisme buvo paklausta, ar valstijos sprendimas „dviejų tos pačios lyties asmenų tam tikrą intymų seksualinį elgesį paskelbti kriminaliniu nusikaltimu“ atitinka Konstituciją. Galima numanyti, kad atsakymas didžiąja dalimi turėtų priklausyti nuo moralinio šio klausimo pobūdžio – šiuo atveju kalbama apie analinę sueitį, tačiau teismas konstatavo, kad „faktas, jog didžioji dauguma žmonių valstijoje tradiciškai mano tokį elgesį esant amoraliu, nėra pakankama priežastis patvirtinti įstatymą, kuris draudžia taip elgtis“ [3].

Galbūt su tuo reikėtų sutikti, tačiau toks sprendimas reikalauja, kad turėtų būti atliktas tyrimas, ar šis elgesys iš tiesų yra nemoralus ir ar didžioji žmonių dauguma Teksase buvo teisi, taip jį vertindama. Ir jei ne, tai kodėl? Kas dar galėtų pateikti pakankamą priežastį paremti įstatymą, baudžiantį už sodomiją, jei ne to elgesio amoralumas? Pastebėtina, kad teismas niekada šio klausimo nebandė kelti tiesiogiai. Tačiau pripažinęs šį įstatymą negaliojančiu, teismas visiškai sugriovė moralinį vertinimą, kuriuo buvo paremtas šis įstatymas. Kitais žodžiais tariant, sodomija nėra jau taip blogai.

Guodžia nors tai, kad teismas pareiškė esąs šiek tiek susirūpinęs, jog JAV įstatymai dėl sodomijos istoriškai „siekė kur kas plačiau drausti gyvybės nekuriantį seksualinį elgesį“, tačiau atrodo, liko neaišku, kodėl kas nors turėjo noro ar buvo priverstas tai daryti. Tiksliau sakant, teismas apnuogino negailestingą logiką, kuria paremta visa viena po kitos einančių bylų grupė – jose žingsnis po žingsnio siekiama atskirti lytinius santykius nuo gyvybės davimo funkcijos ar, dar tiksliau, parodyti, ką reiškia lytinius santykius atskirti nuo gyvybės davimo funkcijos. Dabar mes apžvelgsime šias bylas ir aptarsime jų sprendimų logiką, kadangi ji veda mus prie vienalyčių „santuokos“ altoriaus.

Pirmoji buvo Griswold prieš Konektikutą byla (1965), kurioje teismas paskelbė negaliojančiu 1879 metais išleistą valstijos įstatymą, draudusį bet kam parduoti bet kokius „vaistus, medicininius reikmenis ar instrumentus, kurie padeda išvengti nėštumo“. Kodėl toks įstatymas buvo svarbus?

Profesorius Robertas George’as teigia, kad „Konektikuto valstija siekė skatinti santuokinę ištikimybę ir stabilias šeimas bei trukdė išvengti galimų nesantuokinių ryšių pasekmių naudojant kontraceptines priemones. Garbūs Konektikuto valstijos teisėjai pripažino tokio tikslo teisėtumą ir Aukščiausiasis valstijos teismas keliose bylose, išspręstose nuo 1940 metų iki 1964-ųjų, patvirtino šį sprendimą.“ [4]

1961 metais Estelle Griswold, vykdančioji Konektikuto valstijos Planuotos tėvystės lygos direktorė, įkūrė gimstamumo kontrolės kliniką, kurioje įstatymas buvo sąmoningai pažeidžiamas. Estelle Griswold buvo suimta už tai, kad sutuoktinių porai suteikė informaciją apie kontraceptikus, instrukciją, kaip juos naudoti ir medicininio pobūdžio patarimus. Už tai ji buvo nubausta 100 dolerių bauda. E. Griswold kreipėsi į teismą. Aukščiausiasis Konektikuto valstijos teismas patvirtino nuosprendį. Tada E. Griswold kreipėsi į JAV Aukščiausiąjį teismą. Teisėjų daugumos vardu skelbdamas teismo sprendimą šioje byloje, teisėjas Williamas Douglasas sėkmingai rado iš Teisių bilyje užrašytų valstybės priešaušrio pasižadėjimų „atsklindančią“ „numanomą konstitucinę teisę į privatumą“ [5].

Todėl, anot teismo svarstymų, sutuoktinių poros gali teisėtai naudoti kontracepciją. Tai, koks svarbus buvo šis sprendimas, galime pamatyti dabartiniuose vienalyčių asmenų santuokos gynėjų gudravimuose. Štai E. J. Graff viešai teigia, kad naujas santuokos sąvokos apibrėžimas pakeis „žinią, kurią siunčia institucija“, taip, kad iki galo bus ginamas seksualinis pasirinkimas ir nukirstas ryšys tarp sekso ir sauskelnių . Griswold prieš Konektikutą byla nulaužė pirmąją grandį, jungiančią seksą ir sauskelnes. [6] Vėlesni sprendimai tik tobulino to ryšio nutraukimo būdus, kol jis buvo galutinai nutrauktas.

Antras žingsnis po Griswold prieš Konektikutą bylos buvo Eisenstadt prieš Baird byla (1972), kurioje teismas paskelbė antikonstituciniu įstatymą, draudžiantį parduoti kontraceptikus nesusituokusioms poroms. Teismas pareiškė, kad „jei teisė į privatumą reiškia bet kokį privatumą, tai yra asmens – vedusio ar vienišo – teisė būti laisvam nuo neteisėto valdžios kišimosi į jo reikalus, iš esmės keičiančius asmens sprendimus, tokius kaip sprendimas pradėti vaiką“ [7]. Todėl „teisė į privatumą“ kyla ne iš santuokinio įsipareigojimo – santuokos (kuri, pasirodo, tėra ne daugiau nei „dviejų asmenų draugija“), o yra bet kurio suaugusio žmogaus teisė. Įprasta manyti, kad sprendimas tuoktis ar ne, priimamas prieš „sprendimą pradėti vaiką“, ar bent jau kad tie, kurie nusprendė pradėti ar gimdyti vaiką, supranta, kad pirmiausia būtina susituokti.

Bet ką daryti su tais, kurie nusprendė „nepradėti vaiko“ ir nesituokti? Ar gali valdžia kištis į tai, į ką ji pati nusprendė nesikišti? Na, jei jie tikrai nusprendžia daryti kažką, tai tas kažkas yra poravimasis, turintis aiškų ketinimą nepradėti vaiko. Ar jie turi teisę tai daryti, kartu gaudami teisę turėti reikalingus šiam reikalui įgyvendinti įrankius? Eisenstadt prieš Baird bylos atsakymas yra „taip“. Galų gale, tam, kad galima būtų poruotis, reikia „dviejų asmenų draugijos“, labai panašios į santuoką, net jei toji truktų tik pusvalandį. O kol ji „trunka“, kiekvienam asmeniui suteikiama „teisė į privatumą“. Kitais žodžiais tariant, kontraceptikais aprūpintas sanguliavimas yra Konstitucijos garantuojama teisė, taip pat santuokoje teisėta yra ir kontracepcija.

Tačiau jei sutuoktinių poros ir vieniši suaugusieji, kurie kartais sueina į porą, turi teisę naudoti kontracepciją, kaip reikėtų elgtis su nepilnamečiais, jaunesniais nei 16 metų? Ką daryti su jų teise į privatumą? Nepriekaištingos logikos vedinas teismas žengė trečiąjį žingsnį Carey prieš Population Services International (1977) byloje. Jos sprendime teismas nurodė, kad draudimas parduoti nepilnamečiams kontraceptikus neatitinka Konstitucijos, kadangi nepilnamečius Konstitucija gina lygiai taip pat, kaip ir suaugusius visuomenės narius. Kiekvienas turi teisę į kontracepciją. JAV apygardų teismų teisėjas Edwardas R. Kormanas nusprendė, kad Maisto ir vaistų valdyba kito ryto tabletę, vadinamąjį „Planas B – pirmas žingsnis“, iki tol be receptų parduodamą vyresnėms nei 17 metų moterims, dabar, nepateikusios recepto, gali nusipirkti bet kurio amžiaus moterys [8]. B. Obamos administracija prašė atidėti įstatymo vykdymą bei leisti parduoti piliules moterims, vyresnėms nei 15 metų. Reprodukcijos teisių centro vadovė Nancy Northrup pareiškė esanti nepatenkinta, kad B. Obamos „administracija nusprendė ir vėl atimti iš moterų teisę gauti neatidėliotiną kontracepciją, nevaržomos neteisėtų ir varginančių apribojimų“ [9]. Galų gale ką daryti keturiolikmetei, kai jai skubiai reikia kontraceptikų po tik ką „dviejų asmenų draugijoje“ gautos patirties? Be jokios ironijos į tai atsiliepė teisėjas Edwardas R. Kormanas, pavadinęs amžiaus apribojimus „politiškai motyvuotais“ ir „moksliškai neįrodytais“. Birželio mėnesį B. Obamos administracija pasidavė ir atsidavė Griswold prieš Konektikutą bei Eisenstadt prieš Baird bylų logikai. Supratusi šį signalą, Amerikos Planuotos tėvystės federacijos prezidentė Cecile Richards krykštavo: „Tai milžiniškas proveržis gimimų kontrolės srityje ir istorinis momentas moterų sveikatos bei teisingumo požiūriu“ [10]. Ir iš tiesų – dabar mergaitės savo įprastoje vaistinėje galės nusipirkti abortą sukeliančių tablečių kartu su kramtomąja guma.

Žiūrint chronologiškai, ketvirtas žingsnis buvo žengtas aplenkiant trečiąjį, bet tai nesutrikdė negailestingos loginės grandinės. Ketvirtasis žingsnis, žinoma, buvo Roe prieš Wade byla (1973), kurios metu teismas aptiko, jog negimęs kūdikis „nėra asmuo“ ir todėl negali būti ginamas įstatymo, užtikrinančio tinkamą gynybą ir lygias teises į ją. Teismas paskelbė, kad „teisė į privatumą“ […] yra pakankamai plati ir be kita ko į šią sąvoką patenka ir moters sprendimas nutraukti ar nenutraukti nėštumo“. Sprendimas, priimtas šioje byloje įteisino jau anksčiau pradėtą įgyvendinti lytinių santykių atskyrimą nuo dauginimosi funkcijos, t. y. leido „nukirsti ryšį tarp sekso ir sauskelnių“, fiziškai sunaikinant tuos, kuriems tos sauskelnės ir būtų skirtos.

Lawrence prieš Teksasą byloje teismas nurodė, kad sprendimai Griswold prieš Konektikutą bei Eisenstadt prieš Baird bylose tapo teismo sprendimo pagrindu Roe prieš Wade byloje.“ [11] Iš tiesų taip ir atsitiko. Jei poroms suteikta teisė naudoti kontracepciją potencialiai gyvybę kuriančių lytinių santykių metu, kodėl jos turėtų atsakyti už nesėkmingos kontracepcijos pasekmę – užsimezgusį kūdikį? Ar vaikas pažeidė jų teises į privatumą? Kokią teisę vaikas turėjo kištis? Prisiminkime, kad Eisenstadt prieš Baird byloje pasakyta, jog neturėtų būti jokio „neteisėto valdžios kišimosi į reikalus, iš esmės lemiančius asmens sprendimą pradėti vaiką“ (paryškinta autoriaus). Akivaizdu, kad lytinė sueitis naudojant kontracepciją rodo sprendimą vaiko nepradėti. Tačiau, nepaisant šio aiškaus sprendimo, vaikas vis tiek pradedamas. Ką tada daryti? Jei jau vaikas pradėtas, ar gali asmens „teisė į privatumą“ būti svarbesnė už pradėtą vaiką? „Taip“, – atsakė teismas Roe prieš Wade byloje. Asmuo gali nuspręsti negimdyti pradėto vaiko. Asmuo gali nužudyti jį valstybei pritariant.

Šiuo sprendimu įteisintas abortas buvo barbariškumo aktas; barbariškumu vadiname negalėjimą ar nenorą pripažinti kitą asmenį žmogumi. Abortas užbaigė lytinių santykių, kuriančių gyvybę, atsisakymo procesą, paversdamas niekais šių santykių suteikiamą galią, kuri čia laikoma atsitiktiniu dalyku. Jei jums nutiko bėda – jūs netyčia pradėjote kūdikį, padėtį galite ištaisyti jį nužudydami.

Neigti ryšį tarp lytinių santykių ir dauginimosi funkcijos, – žudyti vaiką, nors vaikas yra ar turėtų būti meilės tarp vyro ir moters įsikūnijimas. Atsižadėti vaiko – tai atsisakyti šios meilės. Tai iškelia ir nepatogų klausimą: jei šios obels vaisių reikia sunaikinti, tai kokia ta obelis? [12]

Mūsų protėviai suprato, kad su morale nederantys lytiniai santykiai veda į mirtį. Aborto rezultatai iškalbingai tai parodo. Panašiai mano ir Jamesas Schallis, nors jo mintis nesusijusi tiesiogiai su aborto problema: „Valstybė gali imtis ir, atrodo, kad demokratinės valstybės vis dažniau imasi žudyti bet ką, kas trukdo joms įvesti savo tvarką žmonių sielose; žmonių, kurie per dažnai noriai leidžia žudynėms vykti.“ Ar tik nebus išsipildžiusi J.-J. Rousseau svajonė? Vaikas trukdo įvesti šią tvarką, nes savo buvimu neigia dirbtinai sukurtą „teisę į privatumą“. Rezultatas – vaiko mirtis.

[1] – Lawrence v. Texas 539 U.S. 558 (2003),
http://supreme.justia.com/cases/federal/us/539/558/case.html.
[2] – ten pat.
[3] – ten pat.
[4] – Robert P. George and David T. Tubbs, „The Bad Decision That Started It All“, Catholic Education Resource Center, http://catholiceducation.org/articles/abortion/aboo99.html.
[5] – Griswolt v. Connecticut, 381 U.S. 479(1965),
http://supreme.justia.com/cases/federal/us/381/479/case.html.
[6] – Cituojama iš Ryan T. Anderson, „Marriage: What It Is, Why It Matters, and the Consequences of Redefining It“, Heritage Foundation, Backgrounder no. 2775, March 11, 2013, http://www.insideronline.org/summary.cfm?id=19525.
[7] – Eisenstadt v. Baird, 405 U.S. 438 (1972),
http://supreme.justia.com‘cases/federal/us/405/438/case.html.
[8] – Pam Belluck, „Drug Agency Lowers Age for Next-Day Birth Control“, New York Times, April 30, 2013, http://www.nytimes.com/2013/05/01/health/fda-lowers-age-for-morning-after-pill.html?partner=rss&_r=o.
[9] – Terry Baynes, „FDA Appeals Make „Morning-After“ Pill Available to All Ages“, Reuters, May 1, 2013,
http://www.reuters.com/article/2013/05/02/us-usa-pland-appeal-idUSBRE94100H20130502?feedType=RSS&feedName=domesticNews&rpc=76.
[10] – Brady Dennis and Sarah Kliff, „Obama Administration Drops Fight to Keep Age Restrictions on Plan B Sales“, Washington Post, June 10, 2013,
http://www.washongtonpost.com/national/health-science/obama-administration-drops-fight-to-keep-age-restrictions-on-olan-b-sales/2013/06/10/a296406e-d22a11e2-a73e-826d299ff459_story.html.
[11] – Lawrence, 539 U.S. 558.
[12] – Jean Vanier, Man and Woman he Made Them (Mahwah, NJ: Paulist Press, 1989).

Vertė Elena Raudaitienė

1...1 4951 4961 497...1 721Nuo 1 721 1 496 puslapis