2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1495

Ignas Vėgėlė. Emigruojama iš Lietuvos todėl, kad nebelieka priežasčių pasilikti..

0

Šiandienos Lietuvai rašytojo Vytauto Bubnio žodžiai apie mūsų Laisvę: “Laisvė, žinoma, yra labai gerai – tai neginčytina vertybė, tačiau nereikia pamiršti, kad laisvė yra neaprėpiamas vandenynas, kuriame nemokančiam plaukti labai lengva nuskęsti.

Todėl žmogus turi išlikti sąmoningas, todėl ir turi gyventi atsakingai, privalo save apsibrėžti – idant tos laisvės neatsikąstų daugiau, nei gali apžioti. Juk ne iš kur kitur, o būtent iš neapžiojamos laisvės tie stulbinantys emigrantų skaičiai, visuotinis nutautėjimas, susvetimėjimas vienas kito atžvilgiu…

Tai laisvė – neturinti savo ribų ir, svarbiausia, neturinti tikslo. Ir skaudžiausia, kad šiandien dažniau emigruojama iš Lietuvos jau ne todėl, jog esama priežasties iš čia išvažiuoti, o todėl, kad nebelieka priežasčių pasilikti.”

Autorius yra teisės profesorius, Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas

 

Už nepageidaujamo lytinio potraukio pakeitimo terapiją Airijoje siūloma bausti kalėjimu

0

Airijoje siekiama numatyti, kad vadinamoji nepageidaujamo lytinio potraukio pakeitimo ar atitaisymo terapija (angl. conversion therapy, reparative therapy) yra neteisėta, o ja užsiimantiems asmens gresia piniginės baudos arba kalėjimo bausmė.

Nepageidaujamo lytinio potraukio pakeitimo terapija reiškia bet kokią praktiką ar gydymą, kurio tikslas yra pakeisti, nuslopinti arba eliminuoti asmens seksualinę orientaciją, lyties tapatybę ir (ar) lyties raišką.

„Svarbus viso to aspektas yra solidarumas tokiems kraštams kaip Brazilija ir kitur, kur tokia terapija tebevyksta. Airija gali būti vilties žiburiu engiamiems žmonėms kitose šalyse“, – sakė senatorius Fintanas Warfieldas po to, kai jo pasiūlytas įstatymo projektas Senate praėjo antrą etapą.

Politinės partijos Sinn Féin atstovas meno, jaunimo reikalų ir LGBTQ teisių klausimais senatorius F. Warfieldas teigė, kad „Tai būtų pats visapusiškiausias nepageidaujamo lytinio potraukio pakeitimo terapijos draudimas pasaulyje. Bet kuriam asmeniui būtų draudžiama siūlyti ar atlikti tokią terapiją kitam asmeniui. Taip pat būtų draudžiama išvežti ką nors – labiausiai tikėtina, jaunuolius – iš šalies siekiant pakeitimo terapiją jiems atlikti užsienyje“.

Įstatymo projektas sulaukė įvairių politinių partijų paramos.

versta iš New Bill Proposes Prison Sentences For Practitioners Of Conversion Therapy In Ireland

Naujas teisingumo ministras: kodėl kalėjimai pirmoje vietoje, o apie tarėjus ir antstolius nė žodžio?

1

Naglis Puteikis

Labai keistas naujai paskirto teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus prioritetas – rūpestis kalėjimų sistema.

Kas atstovaus Teisingumo ministerijoje tuos, kurių interesus pažeidžia antstoliai ir kurie laukia politikų žadėtų tarėjų grąžinimo į teismus. Nes Lietuva praktiškai vienintelė, kurioje visuomenė beveik niekaip nedalyvauja teismų darbe. O kodėl naujasis ministras nežada grąžinti tarėjų į teismus?

Kodėl nežada žaboti ir skaidrinti antstolių turtėjimą silpniausiųjų visuomenės sluoksnių sąskaita. Juk jų pajamos per mėnesį atskaičius išlaidas sudaro daugiau nei 10 tūkst. eurų/mėn. Ar tai proporcingos valstybės funkciją vykdančių privačių asmenų pajamos lyginant su likusia visuomenės dalimi?

Tada jau ir kalėjimais galėtų užsiimti, bet kodėl jie pirmoje vietoje, o apie tarėjus ir antstolius nė žodžio? Gerai, kad Prezidentė akcentavo kandidatui ir antstolių neproporcingo turtėjimo problemą, bet ji nė žodžio neužsiminė apie tarėjų institucijos grąžinimą į teismus. O ar išgirs jos siūlymą dėl antstolių naujasis ministras?

Jei neišgirs, tai ar nebandys tęsti ankstesnių Teisingumo ministrų praktiką į pavaduotojus priimti suinteresuotų teisininkų grupių lobistus – antstolį, notarą, bankroto administratorių ir advokatą? Tada būtų kaip visada – jų geras gyvenimas tik dar labiau pagerės, o kam rūpi milijonas dirbančių pagal darbo sutartis ir tiek pat įvairių pensijų gavėjų? Kas atstovaus jų interesus Teisingumo ministerijoje? Juk aukščiau paminėtos grupės iki š.m. mokėjo mokesčius kaip ir smulkūs verslininkai – ar teisinga valstybei remti juos per mokestines lengvatas, kai jie šitaip turtėja, nes tokias sąlygas sudaro ankstesnių teisingumo ministrų patvirtinti antstolių plėšikiški įkainiai?

Ar atras savyje pilietiškumo naujasis ministras ir ar išdrįs tokius antkainius sumažinti?

Vytautas Radžvilas: matomas Europos nukrikščioninimas

0

www.lrt.lt

Bažnyčia artėja prie labai kritinio momento, kai turės apsispręsti – arba ji įvardys, kad tikrai matomas Europos nukrikščioninimas, arba ir toliau vyks aptakaus šnekėjimo politika, Šiauliuose vykstančios S. Šalkauskio išminties šventės debatuose sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Vytautas Radžvilas. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Vytautas Ališauskas teigia, kad nepalankumas yra krikščionybę stiprinantis veiksnys, o ramus gyvenimas, koks dabar yra ES, gerokai praskiedžia krikščionybės žinią.

Debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“ vyko gegužės 11–12 dienomis Šiauliuose vykusioje Stasio Šalkauskio išminties šventėje.

Tikrovės nepalankumas – krikščionybę sustiprinantis veiksnys

Klausimas, ar Europos Sąjunga palanki krikščionybės išlikimui, ar ne, yra gana keistas, sako Vytautas Ališauskas. Jis teigia negalintis įsivaizduoti, kad toks darinys kaip ES gali paveikti ar nulemti krikščionybės išlikimą: „Buvo toks dalykas, kuris vadinosi Romos imperija. Ar ji buvo palanki krikščionybės išlikimui? Krikščionybė išliko. Išliko ir Romos imperija, bet labai keistu pavidalu. Diskutuojamas klausimas – musulmoniško mąstymo apraiška, kai turimas Šariatas, pagal kurį turi būti pritaikyta visa mūsų žmogiškoji ir politinė tikrovė.“

Krikščionybė, kaip teigia V. Ališauskas, nepaiso, ar tikrovė jai palanki, ar ne. „Atvirkščiai – manau, kad tikrovės nepalankumas yra tam tikras iššūkis krikščionybei, ją sustiprinantis veiksnys. Tuomet aiškiai matomos ribos, kuriose krikščionybė turi ką pasakyti. Ramus ir tykus gyvenimas, koks dabar yra ES, gerokai praskiedžia krikščionybės žinią. Žinoma, tai nereiškia, kad linkiu krikščionybei naujų priespaudos laikų, kuriuos teko išgyventi sovietų laikais“, – tvirtina docentas.

Pasak V. Ališausko, reikia kelti kitokį klausimą – ar katalikų Bažnyčia ir krikščioniškos bendruomenės turi ką pasakyti šiandieniame pasaulyje ir Europoje, kokia tai žinia ir kaip ją nešti. Kaip vieną svarbiausių dalykų filosofas mini globalizacijos ir ES vykstančių procesų painiojimą: „Daugelis dalykų, kurie mus ištinka, atnešti ne ES, o globalizacijos. Jei nebūtų ES, globalizacija su savo idėjomis ir net blogais dalykais vis tiek egzistuotų.“

V. Ališauskas įsitikinęs, kad reikia aiškiai atskirti, ką atneša ES, ir ką atneša globalizacija. „Paskutinis dalykas – politinis krikščionybės vaidmuo. Kai klausaisi radikalių ES kritikų iš krikščioniškos perspektyvos, staiga gali pagalvoti, kad žmonijos istorijoje buvo laikas, kai krikščionybė gyveno idealiai, santarvėje su pasaulietine politine bendruomene. Kiekvienas, kuris domėjosi bažnyčios ar Europos istorija, žino, kad nebuvo tokios epochos. Niekada nebuvo laiko, kad pilietinė bendruomenė būtų identiška Bažnytiniam dariniui“, – sako docentas.

Anot V. Ališausko, reikia prisiminti popiežiaus Benedikto žodžius apie pasirinkimą tarp dviejų laicizmų (pasaulietinės valstybės modelių): „Kuris iš šių modelių bus teisingasis? Ar tas, kuris gerbia religiją, pripažįsta religines vertybes kaip lygiavertes kitoms, kurios vadinamos liberaliomis? Ar tas, kuris nori išstumti religiją iš viešo gyvenimo ir padaryti privačiu asmens reikalu? Tai pasirinkimas tiek ES, tiek Lietuvai. Bijau, kad Lietuvai šis pasirinkimas daug aktualesnis nei ES.“

Bažnyčia artėja prie kritinio momento

Profesorius Vytautas Radžvilas sako, kad klausimas apie ES ir krikščionybės išlikimą yra labai reikalingas. „Juk dabartinėje Europoje apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviru, net brutaliu krikščionybės stūmimu iš viešosios erdvės. Todėl labai svarbu tiksliai dėlioti teorinius ir istorinius akcentus. Mes, kaip krikščionys, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir ji nežlugs ir neišnyks. Tačiau tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą“, – teigia jis.

V. Radžvilas kelia klausimą, kokiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia: „Buvo epocha, kai Romoje ji negailestingai persekiota. Viduramžiais būta problemiškų santykių tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios. Dar kita situacija Naujaisiais laikais. Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Tiek graikų laikų politinė teorija, tiek krikščioniška politinė teorija teigė, kad aukščiausias politinės bendruomenės (valstybės) tikslas – sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui.“

Tai reiškia, aiškina profesorius, kad valstybė gali siekti, kad jos ugdomas žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. „Todėl esminis klausimas – kokios tos vertybės? Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos nekildinamas joks teisės kodeksas. Tačiau tai nereiškia, kad krikščionybė nevertina politinių santvarkų savo etiniais masteliais. Taigi ir įtampa tarp Bažnyčios ir politinės bendruomenės tokiu atveju yra neišvengiama“, – aiškina V. Radžvilas.

Pasak V. Radžvilo, Europa išsirutuliojo iš vakarų krikščionybės nuo Renesanso laikų: „Paskutinį kartą Europos valstybės save įvardija krikščioniškąja valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje. Pati Europos idėja ir samprata yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo katalikiškų principų rezultatas. […] Nuo maždaug 1955 m. Europos integracijos projektą perėmė tai, kas vadinama kairiosiomis jėgomis.“

V. Radžvilas tvirtina, jog menka paguoda kad Lietuvoje yra kairieji, kurie iš tiesų – atvirai antikrikščioniški. „Ir šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo įsitikinimais antikrikščioniškas. Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje nuosekliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse tampa milžinišku iššūkiu?“, – svarsto profesorius.

Kaip aiškina profesorius, ES integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų: „Reikia griežtai skirti globalizaciją kaip civilizacinį reiškinį nuo globalizmo kaip politinių projektų. Pirmasis toks projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis – ES integracija arba begalinė europeizacijos revoliucija. Visų projektų tikslas – sukurti naujo tipo žmogų.“

Kitaip tariant, tvirtina V. Radžvilas, vyksta antropologinės socialinės inžinerijos eksperimentas, kuriantis naują žmogų. „Tas žmogus turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad išeis už dabar mums žinomo žmogaus ribų. Krikščioniška ir katalikiška žmogaus samprata yra visiškai atvira ir paneigiama“, – įsitikinęs profesorius.

V. Radžvilas sako, kad tai, jog ES nėra atvirų represijų, kokios buvo Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo: „Vien ką reiškia tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju ar šiaip viešojoje erdvėje, negali pasikabinti net kryželio? Manau, kad Bažnyčia artėja prie labai kritinio momento, kai turės apsispręsti – arba ji įvardys, kas vyksta ES ir tai, kad matomas Europos nukrikščioninimas, arba bus toliau vykdoma aptakaus šnekėjimo politika. Lietuvai tai irgi aktualu.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Alvydas Jokubaitis. Kodėl tautos balsas nėra Dievo balsas?

0

www.lrt.lt

Tikintys žmonės gali būti sociologais, tačiau negali pripažinti, kad viskas yra iš visuomenės. Pranašo Jeremijo žodžiais, „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi“ (Jer 17: 5). Tikintieji žino ribą, už kurios nustoja galioti socialinis determinizmas. Modernieji sociologai domisi tik su visuomene tapatinamu žmogumi. Tai ne tik mokslinis, bet ir politinis įsitikinimas.

Garsusis Rousseau vox populi, vox Dei, tik kitais žodžiais, kalba apie Dievo nebuvimą. Tai svarbus demokratijos aspektas. Modernieji demokratai ne tik atmeta Dievą, bet ir mažai kalba apie tai, ką krikščionys vadina „vidiniu žmogumi“. Teiginys apie Dievui prilygstančią liaudį sociologijos balsą prilygina demokratijos balsui. Sunku įsivaizduoti atstovaujamąją demokratiją, kurios šalininkai Dievo nenorėtų pakeisti rinkėjų balsais. Demokratija pakeitė monarchiją, o reitingų sociologija turi pakeisti teologiją. Liaudies balso pavertimas Dievo balsu reiškia besikeičiančių tautos nuotaikų, troškimų ir įspūdžių valdžios įsigalėjimą. Modernioji demokratija viską padaro žmogišku, pernelyg žmogišku.

Trisdešimt posovietinių metų rodo demokratijos atitrūkimą nuo žmogaus. Nesibaigiantys skandalai rodo žmogaus prigimties silpnumą, tačiau kaltinama tik visuomenė. Platonas politines santvarkas suskirstė pagal žmogaus sielos dalis. Posovietinei demokratijai užtenka sovietinio žmogaus. Modernieji demokratai neturi žmogaus prigimties sampratos. Ši santvarka iš žmogaus gali padaryti bet ką – komunistą, liberalą, maoistą ar nacionalistą. Demokratinė visuomenė neturi savo asmens sampratos. Lietuviškas „asmuo“ paslepia faktą, kad jo lotyniškas atitikmuo persona reiškia kaukę. Romėnai iš už aktoriaus kaukės sklindančio balso skambėjimą – per-sonare – apibūdino persona sąvoka. Lietuvoje dažniau kalbama apie individą, o ne asmenį, ir tai tik apsunkina demokratijos supratimą. Kalbant apie demokratinės politikos ir asmens santykį, būtina neužmiršti, kad susitinka dviejų skirtingų epochų sąvokos. Antikos laikų žodis politika susitinka su krikščionių persona. Demokratinė visuomenė yra kaukių teatro spektaklis.

Būnant sąžiningu, reikia pripažinti, kad demokratinis liaudies balsas nėra Dievo balsas. Liaudis, kaip rodo Lietuvos patirtis, nuolatos yra nepatenkinta savo pačios išrinktais atstovais. Prabėgus metams ar dviem po eilinių rinkimų ji yra skaudžiai suklydęs dievas. Teologijos požiūriu, tai kvailas dievas. Tačiau tikras Dievui niekada nėra kvailas. Tai reiškia, kad liaudis negali atlikti jai priskiriamo Dievo vaidmens. Ji nuolatos klysta ir susimauna, o Dievas to nedaro. Dabartiniai demokratinių visuomenių piliečiai save ir kitus apgaudinėja optimistiniais žmogaus prigimties aiškinimais. Norint suprasti žmogaus prigimtį, būtinai reikia pesimizmo. Kaip nebūtų skaudu, politika neįsivaizduojama be šventose knygose dažnai minimo žmogaus kvailumo. Vienos politinės ideologijos atstovai kitų ideologijų atstovus vadina kvailiais. Politika yra kaltinimų kvailystėmis vieta. Vadovaudamiesi savo protu žmonės vienas kitą vadina idiotais, o kai to nedaro, ir siūlo gerbti visus žmonių įsitikinimus, tai atrodo nemažiau idiotiškai, negu pliuralizmo negerbiančių žmonių kvailumas. Demokratija negali įveikti nuo jos nepriklausomo žmogaus silpnumo.

Politiką sunku suprasti be žmogaus iracionalumo, kvailumo ir idiotizmo temos. Tai dabartinių politikų ir politikos mokslininkų apeinama tema. Demokratams atrodo, kad kvailumas žuvo kartu su demokratine revoliucija. Naujasis testamentas pilnas samprotavimų apie žmogaus kvailumą. Tačiau demokratinių visuomenių piliečiams atrodo, kad kvaili žmonės gyvena už demokratijos ribų. Jie nepagrįstai atmeta samprotavimus apie kvailumą. Modernusis mokslas pašalino išmintį, be kurios neįmanoma apibrėžti kvailumo. Demokratijos žmogus nenori būti idiotas, graikiška šio žodžio prasme, apibūdinančia žmogaus nesugebėjimą gyventi visuomenėje. Šiandien demokratinio žmogaus idiotizmas stiprėja dėl jo per didelio susitapatinimo su visuomene. Politikoje idiotizmas nebūtinai reiškia tik blogą valdymą ir pavaldinių nepasitenkinimą. Galimos ir kitos politinio idiotizmo formos, kai, tarkime, idiotais ( ne psichiatrine žodžio prasme) tampa padorūs žmonės. Piliečiai klausia, kodėl jų išrinkti politikai juos laiko idiotais. Šis klausimas numato tam tikrą požiūrį į žmogų. Pripažinus žmogaus kvailumą, vox populi, vox Dei netenka prasmės.

Graikams idiotu buvo toliau savo asmeninių interesų matyti nesugebantis žmogus. Dabartiniai demokratai kuria naują – didelio žmogaus ir visuomenės sutapatinimo – idiotizmą. Sąžiningas ir padorus demokratinės visuomenės pilietis šiandien nesunkiai gali būti pavadintas idiotu. Dėl kažkokios nerašytos taisyklės graikiškas idiōtēs išnyko iš padoraus politinio diskurso. Demokratai tapo išmintingesni net už Dievą. Krikščionys žino, kad pasaulio išmintis dažnai yra kvailystė. Apaštalo Pauliaus žodžiais, „girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1:22). Krikščionybė yra daug atviresnė žmogaus kvailumui, negu demokratija. Žinant žmogaus kvailumą, jis negali būti tapatinimas su Dievu. Po kažkieno užrašu „Dievas mirė. Nietzsche“ buvo užrašyta „Nietzsche mirė. Dievas“. Dabar kažką panašaus reikia padaryti su demokratų vox populi, vox Dei. Po žodžiais „liaudies balsas, Dievo balsas“ reikia užrašyti „Dievo balsas, liaudies balsas“. Tai nebūtų koks nors demokratijos kaip santvarkos pažeminimas. Veikiau priešingai – tikrovės pripažinimas.

Niekas neįrodė, kad Dievas yra mūsų kūrinys. o ne mes esame Jo idėja. Krikščionys žino, kad niekas, išskyrus Kristų, nėra matęs Dievo. Daug blogesnis yra demokratinės tautos kaip politinio suvereno epistemologinis statusas. Niekas nėra matęs į demokratinių valstybių konstitucijas įrašyto moderniojo viešpaties – tautos. Į demokratinius rinkimus ateina tik atskiri piliečiai. Tauta niekada visu ūgiu neapsirodo žmonėms. Tai vienintelis šios mistinės būtybės panašumas į Dievą. Visa kita yra tik kvailas Dievo ir žmogaus lyginimas, žmogiškąjį kvailumą paverčiantis teisinėmis fikcijomis. Net jeigu demokratijai nėra alternatyvos, ji nei iš tolo nepanaši į Dievą. Nuo šio kvailo palyginimo prasideda kelias į daugybę kitų neadekvačių šios santvarkos savęs vertinimų. Demokratams kaip niekam kitam reikia prisiminti žmogaus kvailumą, kaip tai daro krikščioniškoji minties tradicija. Būtina įsiklausyti į vieno Fiodoro Dostojevskio apsakymo veikėjo žodžius – „juk žmogus kvailas, fenomenaliai kvailas“. Akivaizdu, kad žmonės nenustoja daryti niekšybių vien todėl, kad gyvena demokratinėse visuomenėse. Kvailumas yra gilesnis už demokratiją. Kvailai atrodo visuomenė, kurios piliečiai apie krepšinį žino daugiau, negu žmogaus prigimtį.

Alvydo Jokubaičio pranešimas skaitytas gegužės 11–13 d. vykusioje Stasio Šalkauskio išminties šventėje Šiauliuose.

Vytautas Rubavičius. Tikrasis pilietiškumas – matyti blogybes

Gegužės 14-oji minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena, kuriai atsirasti akstiną davė 1972 m. gegužės 14 d. Kaune vykusi drastiška Romo Kalantos politinio protesto manifestacija, kai devyniolikmetis, apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje.

Ką šiandien mums reiškia pilietinis pasipriešinimas, kai nėra akivaizdaus agresoriaus, bet daugėja politinio persekiojimo apraiškų ir išpuolių prieš kitaip mąstančius bei kritiškai valdžios veiksmus vertinančius žmones, paklausėme filosofo, kultūros ir meno premijos laureato Vytauto RUBAVIČIAUS.

– Kiekvienas įvardijame vis kitokią prasmę tam, ką mums reiškia pilietinis pasipriešinimas. Ar šiandien reikia apie tai kalbėti? Ar žinome, kas yra ir koks turėtų būti tas pilietinis pasipriešinimas?

– Pilietinis pasipriešinimas yra gana paprastas dalykas. Žmonės priešinasi neteisybei, išnaudojimui, jeigu mato, kad yra skriaudėjai, kurie vienaip ar kitaip siejasi su valstybės aparatu. Žmonės priešinasi neteisingiems įstatymams, valdžios sprendimams, kurie pažeidžia piliečių laisves ir teises. Tokių pažeidimų, neteisybės Lietuvoje labai daug. Labai daug ir nuskriaustų bei skurstančių žmonių. Tačiau aktyvaus pilietinio pasipriešinimo nėra. Man atrodo, kad didžioji dalis visuomenės ir valdžios žmonių apskritai nesupranta, kas yra tas pilietinis pasipriešinimas, koks jis turėtų būti. Matėme keletą aktyvesnių streikų, kuriuose dalyvavo didesnis būrelis žmonių. Tai buvo aiškus pasipriešinimas neteisybei – atlyginimų neteisybei, socialinei atskirčiai. Tačiau apskritai visuomenėje nesama jėgų, kurios aiškiai reaguotų į valdžios politiką, kuri skurdina žmones. Tokių visuomeninių ar pilietinėmis vadintinų jėgų šiuo metu nėra.

Tiesa, yra kelios grupės, keletas marginaliniais žiniasklaidos laikomų visuomeninių judėjimų, kurie vienaip ar kitaip kelia pilietinio pasipriešinimo balsą. Tačiau kol kas negalima sakyti, kad tie judėjimai yra įgavę tokią apimtį, kad valdžia į juos jau turėtų kreipti dėmesį.

– Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuvių pilietinis aktyvumas yra žemas. Kodėl negalime pakovoti už save ir su viskuo nuolankiai sutinkame?

– Yra daug priežasčių. Paminėsiu keletą. Tos priežastys yra skaudžios, nes tai išgyventa mūsų visų išsilaisvinimo istorija. Žmonės, kurie laisvinosi, kaip mes visi, iš sovietinės okupacijos, tikrai nesitikėjo, kad savi, savųjų valdžia, gali būti tokia negailestinga savų žmonių, su kuriais kartu laisvinosi iš okupacijos, atžvilgiu. Tokį negailestingą požiūrį į savus žmones parodė iškart šalyje pradėta vykdyti privatizacija, kuri buvo pavadinta prichvatizacija. Buvo išvagiamas vadinamasis liaudies turtas. Žinome, kam tas liaudies turtas atiteko, kas jo neteko, o kartu su juo ir uždirbtų pensijų, socialinių garantijų bei kitų dalykų. Mes dažnai dabar mėgstame kalbėti apie sovietmečiu patirtas traumas, tačiau nei mūsų mokslininkai, nei šiaip politikai nekalba apie didelę traumą, kurią patyrė daugelis Lietuvos žmonių išsilaisvinę iš sovietų okupacijos. Ta trauma yra susijusi su tuo, kad žmonės staiga neteko darbo, pateko į visai kitokias sąlygas ir turėjo eiti arba į Gariūnus, arba į šiukšlynus, ar dar kur nors. Jiems staiga pasikeitė pasaulis – įprastas gyvenimas suiro. Reikėjo patiems kurti naują gyvenimo būdą beveik netekus pragyvenimo šaltinio ir patekus neteisybės aplinkon. Šiuo atžvilgiu daugybė žmonių išgyveno traumą. Kaip priešintis tai neteisybei, kuri yra tarsi išlaisvinanti neteisybė, išlaisvinanti ir vedanti į naują laisvą gyvenimą? Ir kam čia dabar gali priešintis? Savųjų valdžiai? Tai tada esi tarsi toks buvusio okupanto parankinis ar Rusijos mėgėjas. Žmonės tuos dalykus gerai jaučia, juolab kad vienas ar kitas, kėlęs balsą, tuoj pat apšaukiamas Kremliaus agentu ir taip numaldomas. Tiesiog nėra kaip priešintis – savųjų valdžiai labai sunku priešintis. Tai viena. Kitas dalykas, ideologija buvo tokia, kad kiekvienas turi rūpintis savimi, o valdžia, naujoji nomenklatūra, tarsi už nieką neatsakinga. Atsakingas pats žmogus. Tai vėlgi – kaip čia dabar priešinsies? Jeigu priešiniesi, tai atrodo, kad esi visiškas nevykėlis. Juk tiktai nevykėliai eina į gatves ir kažko iš valdžios prašo. O valdžia sako, jog praėjo sovietiniai laikai, ir valdžia jau neturi nieko duoti. Tokiais veiksmais valdžia nuslepia tai, kad ji vis dėlto tvarko visų žmonių mokesčius ir yra didžiausių finansinių išteklių savininkas. Todėl visos valdžios, kad ir kokia bloga būtų valstybės padėtis, gyvena ir gyvens gerai.

– Ar pilietiniam pasipriešinimui užtenka turėti pilietinę poziciją?

– Turėti pilietinę poziciją yra viena, kitas dalykas yra drįsti ją reikšti. Pilietinė pozicija gali būti ir tokia, kai nepaliaujamai giri valdžios darbus ir esi viskuo patenkintas. Daug sunkiau yra įžiūrėti blogybes, matyti visuomenės, valdžios ydas ir apie jas viešai kalbėti, juolab reikalauti iš valdžios, kad ji imtųsi veiksmų toms blogybėms šalinti. Va, čia jau yra tikroji pilietinė pozicija – tokių žmonių yra išties labai mažai. Kodėl? Derėtų kalbėti apie trečią priežastį, nulemiančią pilietinio aktyvumo stoką. Mes esame netekę labai daug gyvybinės jėgos. Juk apie milijonas žmonių išvyko iš Lietuvos. Didžioji dalis jų – darbingi, aktyvūs, kūrybingi. Kai Lietuva netenka tiek gyvybinės galios, visos visuomenės gyvybinės galios nepaprastai sumenkėja. Tą sumenkėjimą mes ir jaučiame. Kas gali dabar reikšti kokią aktyvią pilietinę poziciją rajonuose, kuriuos valdo kelios šeimos ir kuriuose darbingų žmonių yra labai mažai, o visi tie, kurie ten dar gyvena, žino, kad visas jų gyvenimas priklauso nuo valdančiųjų malonės, nuo minimalius atlyginimus mokančių ir dar nuo jų nusukti sugebančių darbdavių… Kaip čia pasipriešinsi, kai puikiai žinai visas galimas skaudžias pasekmes. O į didmiesčius, į Vilnių, yra suvažiavusi ta kūrybingoji tautos dalis, kuri čia vidutiniškai gerai gyvena ir yra apsėsta, sakyčiau, pažangizmo ideologijos – kiekvienas turi rūpintis pats savimi. O sutelktinė kova už socialines teises, už teisingumą, anot jų, yra reliktas, socializmo grimasos, kurias reikia rauti iš žmonių sąmonės. Todėl nepaprastai sunku žmonėms susitelkti ir vienaip ar kitaip reikšti nuomonę dėl savo pilietinių teisių ir laisvių.

– Pastaruoju metu patyrėte itin brutalų persekiojimą: įsilaužta į asmeninį kompiuterį – į jį buvo siunčiami grasinimai, per šį išpuolį realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, žinutėmis reaguota į namuose vykusį gyvą pokalbį. Kitą kartą buvo įeita į jūsų namus, pavogtas telefonas – kitą rytą jis su ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje. Ar teisėsaugos pareigūnai ką nors išsiaiškino?

– Aš nelabai ir tikėjausi, kad kas nors paaiškės. Kol kas esu gavęs antrą atsisakymą – nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nepakankamų įrodymų. Apskundžiau tą nutartį. Puolimai prieš mane nesiliauja. Jie nėra dažni, bet savo namuose aš negaliu jaustis, kad esu savo namuose – į mano namus įeinama, kai manęs nėra, demonstratyviai parodant, kad čia būta žmonių, dingsta daiktai. Žmonės, kurie tai daro, veikia sąmoningai ir tikrai žino, kad jie už tai niekaip nenukentės, bent jau kol kas.

– Įžūlus jūsų ir jūsų šeimos gąsdinimas, filosofo Vytauto Radžvilo puolimas. Ar galima sakyti, kad Lietuvoje už pilietinę poziciją įsigali politinis persekiojimas?

– Manau, kad vienoks ar kitoks politinis persekiojimas vyksta ir aš galbūt nesu pirmasis. Teko kalbėtis su vienu pažįstamu kolega, kuris pasakė, kad prieš jį lygiai taip pat buvo veikiama, tik jis neviešino tų išpuolių ir bandė susitvarkyti per savo pažįstamus politikus.

– Ar panašūs faktai turės įtakos tam, kad dar labiau sumažės žmonių, nebijančių reikšti savo nuomonę?

– Visaip gali būti. Tačiau šiuo metu jaučiamas pilietinio ir tautinio sąmoningumo stiprėjimas, daugėja ir jaunų, drąsiai savo nuomonę apie išvalstybinimo ir nutautinimo politiką reiškiančių žmonių. Bauginimo specialistų tikslas, kaip jau įprasta, yra tildyti laisvai mąstančius ir pilietiškai aktyvius žmones. Jie suteikė sau teisę išskirstyti visuomenei žinomesnius žmones į Lietuvai reikalingus ir nereikalingus arba net kenksmingus. Kai kurie tų spec. baugintojų gal net įsivaizduoja, kad šitaip ir tarnauja Lietuvai bei Europos Sąjungai – savais būdais kovoja su valdžios „juodintojais“ ar euroskeptikais. Pasirenkamas vienas ar kitas asmuo turi tapti pavyzdžiu – rodoma, kas bus ir su kitais, jei jie elgsis panašiai ar panašiai mąstys. Juk ir man buvo iškart pasakyta – „keisk mąstymą“. Tik nebuvo pasakyta, kaip iš tikrųjų reikėtų mąstyti.

– Prokuratūra nerado pakankamai įrodymų, bet jūs turite nuojautą, įtarimus, kokios jėgos tai daro, kam ir kodėl užkliuvote?

– Be abejo, tos jėgos vienaip ar kitaip yra susijusios su specialiosiomis tarnybomis. Galiu tik svarstyti, ar pačios specialiosios tarnybos veikia ir kokios, kas jas užsiundė. O gal veikia su jais susiję ar šiaip jų „pakabinti“ žmonės, beje, gerai išmanantys ir operatyvinę veiklą, ir sekimą. Tie žmonės turi labai gerą kompiuterinę įrangą, nes buvo klausomasi, sekama, reaguojama per kompiuterio „Wi Fi“ ryšį į namuose vykstančius pokalbius. Tiems žmonėms prieinamos ir valstybinės duomenų bazės.

– Turbūt yra baisiausia, kai paliečia visą šeimą…

– To ir siekiama. Tokios taktikos nėra tik mūsų sugalvotos – jos labai gerai aprašytos vadinamajame „Štazi“ protokole, kai Vokietijai susivienijus buvo perimti VDR slaptųjų tarnybų dokumentai. Buvo atrastos kruopščiai surašytos metodikos gąsdinti, apšmeižti neįtinkančius valdžiai žmones, kurti jiems nepakeliamą psichologinę ir socialinę aplinką. Tos metodikos ir naudojamos. Juolab kad paveldėjome ir tą spec. tarnybinį bei nomenklatūrinį mentalitetą.

– Kodėl tie dalykai išlenda būtent dabar? Kodėl grįžtame prie metodų, kurie, rodos, jau buvo dingę su sovietmečiu?

– Man irgi buvo keista. Žinote, tie daugelio specialiųjų tarnybų naudojami metodai yra panašūs, tik demokratinėse visuomenėse esama tam tikrų „stabdžių“, neleidžiančių spec. tarnybiniam mentalitetui įsisiautėti. Mūsų klimatas kitoks. Nesame visavertės demokratijos šalis. Sunku, gal net neįmanoma atsakyti į klausimą, kas duoda komandą vieną ar kitą žmogų pagąsdinti, kad jis susiprastų ir nebesireikštų viešojoje erdvėje. Ir kodėl būtent dabar. Galbūt dėl to, kad valoma informacinė erdvė prieš artėjančius prezidento, kitus rinkimus. Kad menkesnis būtų laisvo mąstymo ir komentavimo laukas.

Gali būti ir taip, kad kažkam labai jau nusibodau, nes esu pakankamai daug rašęs straipsnių ir komentarų apie įvairiausius dalykus. Štai ir dabar atsiverčiu savo 2010 metais išleistą knygą „Lietuva: korupcinė demokratija“, o joje vienas skyrius pavadintas „Valstybė ir visuomenė – VSD įkaitės“. Atrodytų, tiesiu taikymu į šiandienos realijas. Tačiau ir anuomet rašiau, ir šiuo metu rašau, tikėdamas paskatinti demokratinę savivoką, stiprinti valstybingumo ir lietuvybės jauseną. Tad gal ne taip esu suprantamas. Žinote, rašai rašai žmogus, o kažkam aukštybėse kapsi kapsi, kol galų gale krinta tau nežinomas paskutinis lašas. Na, ir imamasi savais būdais spręsti „to Rubavičiaus“ problemą.

Paaugliai – apie savo problemas. Tėvai nustebs.

0

Esame pripratę, kad tik suaugusieji turi problemų su vaikais. Tėvai dažniausiai jas gali įvardinti ir bando spręsti savaip. O jeigu atvirkščiai? Lietuvos sveikuolių sąjungos stovyklos jaunimui „Laisvės kodas“ lektoriai atskleidžia ir komentuoja paauglių įvardijamas problemas.

Prasti santykiai su tėvais

Stovyklos vadovė Eglė Kislovski atvirauja, kad paaugliai labai dažnai skundžiasi prastais santykiais su tėvais. Į klausimą ar jie jaučiasi mylimi, dalis atsako, kad ne. Vaikai nori daugiau supratingumo ir pokalbių su tėvais, nei tėvų autoriteto įrodinėjimo griežtu tonu, nurodymais, draudimais.

„Vaikai supranta, kad jie nėra tvarkingi, pamiršta padaryti tai, ko prašo tėvai, tačiau vietoj ramių pasiklabėjimų gavę gerą moralų dozę nuleidžia rankas ir iš principo nieko nedaro. Negaudami meilės ir supratingumo, galimybės kalbėtis, draugystės namuose jie viso to ieško išorėje. O ten -pasirinkimas didelis“, – sako ilgametė Lietuvos sveikuolių sąjungos savanorė.

Eglė kalbasi su stovyklų dalyviais apie tai, kad tėvai šaukia ir pyksta dėl savo vidinio skausmo, o ne todėl, kad vaikas blogas. Pataria paaugliams tokiu metu tiesiog ramiai žiūrėti mamai ar tėčiui į akis ir nieko nesakyti, nesiginčyti, nekurstyti konflikto dar labiau. Ramus, klausiantis žvilgsnis veikia ir kartais labai padeda pereiti prie normalaus pokalbio.

Vaidas Arvasevičius, žinomas Lietuvoje šeimos santykių ir tėvystės konsultantas, patvirtina, kad paaugliai susiduria su neadekvačiu auklėjimu tada, kai auklėti jau yra vėlu. Anot Vaido, su jais bendraujama, kaip su vaikais: liepiama, nurodinėjama. Nėra pakankamo vaiko orumą palaikančio bendravimo, pagarbos. Tada vaikai pradeda maištauti ir nutraukia ryšius su tėvais.

Vaidas Arvasevičius

Ignas Bakėjus, daugeliui pažįstamas treneris, sporto ir sveikos gyvensenos programos „MyHero!“ kūrėjas dalijasi savo patirtimi: „Po stovyklų vaikai grįžta įkvėpti pokyčiams, nusiteikę tvarkytis santykius su tėvais, siūlo tėvams kartu nueiti į paskaitas, paklausyti jų internete, kažką veikti kartu. Vietoj palaikymo jie dažnai išgirsta „kokios čia nesąmonės?“, „neturiu laiko“, „vėliau“ ir pan. Tada nelieka nieko kito, kaip grįžti į seną, visus varginančią rutiną.“

Nesėkmės atvejais patiriamas smerkimas ir kaltinimas
„Paaugliai išgyvena įvairius suaugusiųjų pasaulio atradimus: įsimylėjimą, draugystę, rizikingą elgesį, autonomiją, atsiskyrimą nuo tėvų, ieško savo tapatybės. Ir patiria nemažai nesėkmių. Kalba apie tai, kad patiriant sunkius jausmus, nusivylimus, baimes, tėvai dažnai nepajėgia priimti jų. Išgyvenimai sumenkinami frazėmis „nieko ypatingo, praeis”, „ne tau vienam”, „nieko tau nėra!”, „išsidirbinėji”, „kad daugiau tokių kalbų negirdėčiau”, pakeliamas tonas“, – paauglių problemomis dalinasi V. Arvasevičius

Pyktis kalbantis su paaugliu parodo nejautrumą jam ir tuo pačiu demonstruoja tėvų baimę ir bejėgiškumo jausmą, nežinant kaip savo vaikui padėti. Tėvai suvokia, kad vaikas gali patekti į sunkią padėtį, jaustis blogai, bet retam iš tėvų pavyksta suvaldyti savo bejėgiškumą ir brandžiai atjausti vaiko būsenas.

„Su gyvenimo, veiklos, susidomėjimo pasirinkimais panašiai. Tėvai sunkiai priima vaiko įsivaizdavimą, kaip galima būtų tvarkytis gyvenime. Vis atrodo, kad mes žinome geriau už vaikus. Svarbiau vaikams kalbėti apie tai, ką mes juose matome, kokį potencialą, kokias savybes ir pasidalinti savo įžvalgomis. Jos yra tik alternatyva vaikams jų savosios tapatybės paieškose“, – primena tris sūnus auginantis lektorius .

Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė antrina siūlydamas tėvams suteikti daugiau laisvės ir erdvės savo jaunuoliams, daugiau jais pasitikėti. Taip suteikiama galimybė bręsti asmenybėms, mokytis iš savo klaidų ir prisiimti atsakomybę už jas. Paaugliai stovykloje įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, ima suprasti, kiek daug jų gyvenimo kokybė priklauso nuo jų pačių, supranta, kokios jų nuostatos ir elgsena gali padėti pasiekti pokyčių šeimoje

Alkoholis, tabakas, narkotikai ir smurtas
„Alkoholis, narkotikai, tabakas yra lengvai prieinamos prekės, galima jas vadinti „legaliomis“, nes ant kiekvieno kampo, bet kokiame draugų būryje jų galima gauti, visi tai daro. Retoje šeimoje visiškai nevartojamas alkoholis, tabakas. Vaikams labai sunku, praktiškai neįmanoma atsilaikyti prieš aplinkos įtaką, nes jie seka svarbiausiais autoritetais – tėvais“, – sako. I. Bakėjus.

Ignas Bakėjus

Ignas tvirtina, kad jei namuose yra toleruojami tokie dalykai, vaikas perims šiuos įpročius: „Vaikai kartais pasakoja apie patiriamą psichologinį ir fizinį smurtą šeimoje. Tas mane išmuša iš vėžių. Negaliu priversti tėvo ar motinos eiti pas psichologus, turiu kažką patarti, pasakyti vaikui, kuris tai patiria. Grubus tėvų elgesys suformuoja vaiko elgsenos modelius, kuriuos jis taikys savo šeimoje, santykiuose, darbe, aplinkoje. Pasidalinu savo patirtimi ir įžvalgomis kaip nepastebimai priversti tėvus keistis, susimąstyti dėl savo elgesio.“

Simonas Dailidė džiaugiasi galimybe būti sveiko gyvenimo būdo pavyzdžiu jaunuoliams. Po stovyklų bendraudamas su jais pastebi, kad kažkurį laiką paaugliai keliauja per gyvenimą pagal stovykloje puoselėjamas vertybes. „Kartais būtent tas laikas būna labai svarbus. Staiga pasikeičia mintys idealai, vertybės, atsiranda nauji draugai, palaikymas, vieni kitiems padeda spręsti problemas.“

Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt
Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Vladimiras Laučius. Prigimtinė teisė kaip klasikinis atsakas konformizmui

0

www.lrt.lt

Praėjusį dešimtmetį ekonomistas Raimondas Kuodis pasakė frazę, kurią laikau labai vykusiu mūsų politinio gyvenimo eskizu. Jo žodžiais, dvi didžiausios Lietuvos problemos – korupcija ir kvailumas. Korupcija – tai, apie ką šiandien daugiausiai šnekama, nes masinei auditorijai labai patinka skandalai. Ji taip pat mėgsta jaustis moraliai pranašesnė, nedėdama pastangų būti morali, todėl mielai klausosi, populiarumo siekiančių fariziejų moralizavimo apie korumpuotus politikus, valdininkus ir kitokius nusidėjėlius. Apie kvailumą šnekama daug rečiau nei korupciją, nes masinė auditorija nemėgsta skaudžios – ir ypač ją skaudinančios – tiesos. Tiesa jai kelia depresiją.
Š. Mažeikos nuotr.
Š. Mažeikos nuotr.

Kvailumo ir korupcijos dialektika kuria tą bendrą vaizdą, kuriuo seniai virto mūsų politinio gyvenimo kasdienybė. Viešojoje erdvėje politikos beveik nebeliko – visur kalbama tik apie kaltinimus, įtarimus, nutekinimus, paviešinimus, prekybą poveikiu, apkaltas, operatyvines ir analitines pažymas, ikiteisminius tyrimus, bylas, interesų konfliktus ir kas su kuo galimai slapta susitiko. Visa tai vainikuoja teisinei valstybei netinkama, bet Lietuvoje prigijusi pamatinė prielaida: kaltumo prezumpcija. Jei apie žmogų pasklinda gandas, kad jis kaltas, vadinasi – kaltas. Panašiai kaip korupcija ir kvailumas išstumia iš viešosios erdvės politiką, taip jų bendras kūdikis gandas išstumia teisę ir tiesą.

Pagal Aristotelį, žmogus iš prigimties yra politinis gyvūnas. Pagal Lietuvoje vyraujančias aktualijas, žmogus iš prigimties yra šiaip gyvūnas, o politika – nesibaigiantis linčo teismas, rodomas televizijos laidose ir aprašomas interneto portaluose tikrovę gerokai iškraipančiu „politikos aktualijų“ pavadinimu. Nes tose aktualijose beveik nėra nei politinio žmogaus, nei tikros politikos. Žmogaus politinė prigimtis Lietuvoje po Sąjūdžio eros, regis, užmigo letargo miegu.

Prigimties sąvoka apskritai daug kam kelia nepasitenkinimą, nes lyg ir apeliuoja į bendrus nekintamus dalykus žmoguje, į įtartiną „būk žmogumi“, o ne paauglio (arba senstančio paauglio) širdžiai mielą „būk savimi“. Tik vienišas Konstitucijos 18 straipsnis primygtinai skelbia, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Tačiau šis straipsnis neturi jokios praktinės prasmės, nes beveik niekas negali dorai paaiškinti ir praktiškai niekam neįdomu žinoti, kas ta žmogaus prigimtis ir kaip iš jos kildinamos žmogaus teisės ir laisvės.

Kas yra žmogaus prigimtis? Kas yra prigimtinė teisė? Į šiuos klausimus Vakarų politinė filosofija seniai pateikė du idėjiškai konfliktuojančius, nesuderinamus atsakymus. Šiandien jie abu yra užmiršti. Bet vienu iš jų – pamirštu, nors ir klojančiu žmogaus teisių pamatus – politiškai vadovaujamasi, nesukant sau galvos dėl jo ištakų. Tas, kuriuo vadovaujamasi, yra Naujųjų laikų politinės filosofijos – ankstyvosios Švietimo epochos – atsakymas.

Naujųjų laikų politinė filosofija atmetė klasikinę prigimtinės teisės idėją ir skleidėsi ant šio atmetimo padarinių. Klasikinės prigimtinės teisės idėjos prasmei ir reikšmei esminio politinės filosofijos klausimo statusą sugrąžino iš Vokietijos į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą emigravęs žydų kilmės filosofas Leo Straussas. Strausso pastangomis dviejų prigimtinės teisės koncepcijų – klasikinės ir šiuolaikinės – priešprieša, paskutinį kartą išryškinta XVIII a. rašytojo Jonathano Swifto kūrinyje „Knygų mūšis“, grįžo į gyvų idėjų pasaulį kaip alternatyvi politinės filosofijos istorija, nesutapusi su vyraujančiu istoricizmo kanonu.

Šiuolaikinė prigimtinė teisė šiuo požiūriu buvo prie vadinamųjų individo prigimtinių teisių (vėliau – autonominio subjekto orumo ir žmogaus teisių) idėjinių ištakų, siekiančių XVII a. britų politinės filosofijos korifėjų – Hobbeso ir Locke`o – samprotavimus apie žmogaus prigimtį. XVIII–XIX a. moderniosios minties tradicija atmetė net ir pačią prigimties sampratą, jos vietą užleisdama istoriniam tapsmui (Rousseau, Kantas, Hegelis), „laiko dvasiai“, volksgeist, kultūrai. Žmogus ir visuomenė tapo istorijos, pažangos ir kultūros produktais. Šiems produktams, neturintiems prigimties, šiandien vis dėlto paradoksaliai priskiriamos prigimtinės teisės. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kūrėjai net nepasivargino apsispręsti, kas yra prigimtis, kuri leidžia normatyviai kalbėti apie prigimtines teises.

Klasikinės prigimtinės teisės idėjos ištakų, pagal Straussą, reikėtų ieškoti Sokrato, Platono ir Aristotelio politinėje filosofijoje. Klasikinė prigimties idėja buvo senovės Graikijos filosofų atsakas į to, kas vadinama nomos – teisės, konvencijos, papročio, sutarties ir autoritetinės nuomonės – dominavimą tradicionalistinėje mąstysenoje ir ja grįstose politinės bendruomenės gyvenimo normose. Papročius ir konvencijas žmogus pažįsta ir priima per savo tiesioginę patirtį. Prigimtinės teisės principai, savo ruožtu, turi būti atrandami intelekto pastangomis. Jų senovės Atėnų laikais pradėjo ieškoti politinė filosofija.

Kaip teigia Straussas savo fundamentaliame veikale „Prigimtinė teisė ir istorija“, klasikinės politinės filosofijos klausimas apie prigimtinę teisę iškyla tada, kai įžvelgiamas ir apmąstomas prieštaravimas tarp įvairių gyvensenų, įstatymų ir tradicijų. Šis prieštaravimas liudija, kad nekintamos vertybės ir moralės normos neišvedamos iš besiskiriančių, nelygu tradicija ir bendruomenė, papročių ir konvencijų. Rimta intelektinė akistata su šiuo prieštaravimu verčia susimąstyti apie nekintamą, nepriklausomą nuo papročių ir įstatymų įvairovės bendrą moralės standartą ir jo ieškoti.

Bet kuris kitas kelias, išskyrus tikėjimo kelią, veda į reliatyvizmą ir nihilizmą. Einant juo, civilizacijos nebeįmanoma atskirti nuo barbarizmo. Vaikų ar belaisvių masinis aukojimas kokiam nors lietaus dievui, kanibalizmas, tautų genocidas ir moterų užmetymas akmenimis duobėse tuomet laikytini tiesiog kultūriniais savitumais ar nacionaliniais ypatumais. Jie šiuo požiūriu smerktini ne todėl, kad yra amoralūs ir neteisingi, o tik todėl, kad mes viso labo sutariame juos laikyti amoraliais – „nehumaniškais“. Taip ryškėja dvi visiškai skirtingos mąstysenos. Klasikinė politinė filosofija ieško įpareigojančio bendro moralės kodo, o šiuolaikinė reliatyvistinė mąstysena gali tik apeliuoti į sentimentą (užuojautą, gailestį, baisėjimąsi žiaurumais) ir remtis sentimentaliu humanitarizmu.

Klasikinis politinis mąstymas, būdingas Antikai, grindžiamas įsitikinimu, kad išskirtinė žmogaus savybė yra gebėjimas reikšti mintis racionaliai argumentuota kalba (lógos). Kitaip tariant, žmogų iš gyvūnų išskiria tai, kad naudojasi racionalia kalba, o ne tik balsu (phōnē), skirtu jausminei komunikacijai. Ir Aristoteliui, ir Ciceronui lógos yra šis tas daugiau nei elementarus gebėjimas viešai reikšti jausmus bei aistras. Lógos įgalina žmogų elgtis ir veikti taip, kaip negali elgtis joks kitas gyvūnas. Žmogus sugeba suvokti ir išreikšti, argumentuotai dėstydamas mintis, skirtumus tarp to, kas naudinga ir žalinga, teisinga ir neteisinga, gera ir bloga. Būtent ši savybė leidžia jam gyventi politinėje bendruomenėje, kuri, kaip ir namų ūkis, tik aukštesniu lygiu, kartu yra ir moralinė bendruomenė (koinōnia).

Šios bendruomenės lyderio „idealusis tipas“ yra „išmintingas vyras“ (vir sapiens), gebantis proto ir kalbos (ratio et oratio) pagalba civilizuoti bendruomenės narius: ugdyti jų žmogiškumą ir pilietiškumą, skiepyti pagarbą įstatymui bei lavinti teisingumo jausmą. Kitaip tariant, vir sapiens yra gero politiko standartas, o jo naudojama politinė retorika, vienijanti išmintį ir iškalbą, leidžia filosofijai ir politinei dorybei daryti įtaką bendruomenės reikalams ir versti ją moralinio diskurso bendruomene, kurios reikalai nesusiveda į banalų materialinį interesą ir prisitaikymą prie esamos konjunktūros. Klasikinė prigimtinė teisė plaukia iš tokios žmogiškumo ir žmogaus prigimties sampratos. Ji yra šiuolaikinio politinio konformizmo priešybė.

Modernioji politinė filosofija rinkosi kitą kelią ir atvedė į šiuolaikinę kultūrą. Šiuolaikinė kultūra yra masinė kultūra, o masių idėjos, kaip sakė „Masių sukilimo“ autorius José Ortega y Gassetas, tėra į žodžius įvynioti troškimai. Masių visuomenės, vedamos šių idėjomis apsimetančių troškimų ir susidurdamos su moralės klausimais, atsakymų ieško ne tiek intelekto pastangomis, kiek naudodamosi masinės kultūros štampuojamais sentimentalaus humanitarizmo šablonais, veikiančiais kone Pavlovo refleksų lygiu. Kaip sako Digby Andersonas ir Peteris Mullenas, gyvename visuotinio sentimentalizavimosi laikais.

Sentimentalus humanitarizmas žmogaus teises traktuoja kaip būtiną pagarbą tam, kas žmogų sieja su gyvūnijos pasauliu – kitaip tariant, fiziologinio būvio faktui, – o ne kaip pagarbą Dievo atvaizdui žmoguje (imago Dei pagal krikščioniškąją minties tradiciją) arba žmogaus morališkai, racionaliai ir politiškai atsakingai (pagal klasikinę minties tradiciją) prigimčiai. Išvesdamas žmogaus teises ne tiek iš prigimties, kurios negeba apibrėžti, o iš paprasčiausio gyvybės ir savisaugos fakto, sentimentalusis humanitarizmas natūraliai plečia teisių diskursą ir galiausiai ima kalbėti ne tik apie žmogaus, bet gyvūnų ir net augalų teises. Šiandien tai jau nieko nestebina. Prigimtį nustelbia universali empatija (vienoda užuojauta pamestiems kačiukams, vystantiems augalams ir sunkumus patiriantiems žmonėms) ir universalus egoizmas (asmeninių poreikių, voliuntaristiškai paskelbiamų teisėmis, projekcija į visuomenę ir žmoniją).

Tuo metu nepriklausomas nuo masių kultūros moralės standartas, anot Danielio Tanguay, „yra prigimties idėja arba pati prigimtis“. Kuo ši idėja mums aktuali šiandien?

Iš visų pusių girdime besikartojančius masių visuomenės šablonus: „už lango XXI amžius, o jūs sakote, kad…“; „svarbu atitikti laiko reikalavimus“; „nėra vienos tiesos, kiekvienas turi savo tiesą“; „švietimo sistema turi prisitaikyti prie rinkos poreikių“ ir t.t. Sakoma, kad technikos naujovės turi tarnauti žmogui, bet čia pat reikalaujama, kad žmogus prisitaikytų prie naujos technikos keliamų reikalavimų. Subrendęs žmogus, pagal rinkos visuomenės „išmintį“, turi prisitaikyti prie dar nesubrendusio, o mokytas – prie nemokyto. Jei nesubrendusiam neįdomu mokytis, bet smagu žaisti mokyklėlę, tai turime žaisti su juo apsimesdami, kad tai geras būdas ko nors išmokyti. Jei jaunoji karta nenori skaityti knygų, tai prisitaikykime prie analfabetų pasaulio ir apsieikime be knygų skaitymo. Jei analfabetas jaučiasi viską puikiai išmanąs, tai prisitaikykime prie jo išvedžiojimų, užuot pripažinę nejaukią tiesą. Ir jei kvailys turi galios, tai taikykimės ne prie išminties, o galios.

Visais šiais atvejais konformizmas skelbiasi esąs pažangos pranašu. Skelbiasi politikų lūpomis, ekspertų rekomendacijomis, švietimo administratorių nerangiais judesiais, atliekamais su kėde, priaugusia prie nugaros apačios; naujųjų technologijų fanatikų posmais, aptingusio ir išpaikusio jaunimo visažinystės pliūpsniais, Pramonininkų konfederacijos prezidento ištarmėmis. Patys to nežinodami, jie atstovauja tam tikrai ideologijai, bet, būdami filosofiškai neraštingi, paprastai nė nenutuokia apie šią savo priklausomybę ir jos šaknis.

Ankstesniais laikais – filosofija, o šiandien – ideologija, atmetanti klasikinės prigimtinės teisės idėją ir klasikinį, Stasio Šalkauskio įžvalgoms artimą universitetinį ugdymą, kaip ir visuomenė, plaukianti pasroviui, yra reliatyvizmo ir konformizmo dirva. Klasikinė prigimtinė teisė ieško tiesos, skatina jai įsipareigoti ir, vadinasi, reikalauja drąsos, nes tiesa dažnai skaudina visuomenės nuomonę, kurios ji paprastai neatitinka ir kurią Tocqueville`is laikė tikra tironija – ne geresne už vieno žmogaus tironiją. Klasikinę prigimtinę teisę atmetę modernybės šaukliai reikalauja pirmiausia skaitytis su tuo, ką mato pro langą – tikrove, kurią jie pakelia į normos statusą ir priešina klasikinių autorių idealams. Prisitaikymą išaukštinanti politinė mintis baimę laiko žmogaus elgesio leitmotyvu ir, vadinasi, pateisina bailumą kaip normą. Šiuo atžvilgiu bailumo ir drąsos / konformizmo ir tiesos dichotomija nusako dviejų minties tradicijų – ir dviejų minėtų prigimties sampratų – konflikto esmę.

Tiesos kaip drąsos suvokimas, ryšio tarp prisitaikymo prie tikrovės ir bailumo bei reliatyvizmo pripažinimas, reiškiantis, kad bet kokia tikrovė mums tampa norma ir tiesos pakaitalu, šiandien gerokai išblanko ir nugaravo. Rezultatas – nereflektuojamas daugelio įsitikinimas, jog taip, kaip yra, turi būti vien todėl, kad taip yra, o tai, kas yra gerai, bet neatitinka to, kas yra, esą tik neįpareigojantys „teoriniai išvedžiojimai“, kuriais užsiima vadinamieji radikalai. Žodis „radikalas“ šiandien masiškai taikomas viešiesiems intelektualams ir filosofams, kurių kritinės politinės įžvalgos netapatina normos ir tiesos su tikrove.

Šiuokart nebekalbėkime apie reliatyvizmą, skelbiantį, jog nėra vienos tiesos ir esą kiekvienas „turi savo tiesą“ – tai jau daug sykių aptarta kitomis progomis. Yra dar viena problema: menkai tesuvokiama, jog tiesa (arba netiesa) glūdi ne tame, ką matome, girdime ar liečiame, o tame, kaip aiškiname tai, ką matome, girdime ir liečiame. Kitaip tariant, tiesa ir tikrovė gali būti visai skirtingi dalykai. Tai – viena esminių Jacqueso Ellulo knygos „Žodžio pažeminimas“ (1981) minčių. Joje jis aptaria tikrovės kaip vizualumo kultūros puolimą ir pergalę prieš žodžio ir teksto kultūrą, orientuotą į tiesą. Šiuo atveju vizualumas ir tai, ką Ellulis vadina tikrove, atsiduria vienoje fronto pusėje.

Kalbant paprasčiau, tai, ką matome pro langą, yra tikrovė, bet ji – visai kitos plotmės daiktas nei tiesa arba netiesa. Tikrovės arba faktiškumo tironija, apie kurią Ellulis užsimena ir kitur (Žr.: Jacques Ellul, Propaganda: The Formation of Men`s Attitudes, 1962), klaidina mus taip, kaip klaidina televizijos operatoriaus darbas, kai, tarkime, kuris nors karinis konfliktas rodomas tik vienos pusės akimis. Rodoma tikrovė, bet ne tiesa. Būtent vizualinė kultūra labiausiai atsakinga už žodžio ir tiesos pažeminimą.

Tiesos buveinė, pagal Ellulį, yra žodžio pasaulis; savo ruožtu tikrovė – vadinamųjų faktų viešpatija, užvaldantį šiuolaikinio žmogaus mąstyseną ir virstanti tiesos pakaitalu žodžio kultūros išsižadančiame ir ją niekinančiame pozityvistinio faktiškumo pasaulyje. Tai, ką Ellulis rašo apie žodžio pasaulį, labai primena Platono „valstybę, įsteigtą žodžiuose“. „Kai aš sakau, jog žodis paprastai susijęs veikiau su Tiesa nei Tikrove, turiu galvoje tik tai, kad egzistuoja dvi pažinimo santvarkos – dvi nuorodų rūšys, kuriomis naudojasi žmonija. Viena rūšis nurodo į konkrečią, potyriais atpažįstamą mus supančią tikrovę; kita rūšis priklauso kalbos pasauliui. Kalbos pasaulis yra mūsų išradimas – tai, ką įsteigiame ir prikeliame gyvenimui žodžiais. Esu įsitikinęs, kad žmonija jautė galingą poreikį būti pasaulyje, visiškai kitokiame nei verifikuojamas pasaulis, ir įgyvendino šį poreikį per kalbą. Šį pasaulį mes vadiname tiesa“, – rašo Ellulis.

Jo teigimu, esmiškai svarbu tai, kad kalbos vertė glūdi tiesoje. Kalba nepririšta prie realybės – ji pasižymi pajėgumu sukurti kitą pasaulį, kurį galime vadinti metatikrovės ar metafizikos vardais. „Kad būtų paprasčiau, vadinsime jį tiesos santvarka. Žodis yra tiesos kūrėjas, steigėjas ir rengėjas.“

Nuoseklus mąstymas nevyksta be loginės argumentacijos, o loginė argumentacija nevyksta kažkur anapus kalbos. Vaizdas yra ne argumentas, o įspūdis. Vizualinei kultūrai įsigalėjus, gyvename nebe tiek racionalių argumentų, kiek įspūdžių aplinkoje. Todėl žiniasklaida mirga nuotraukomis ir video, kurie esą geriau pagrindžia pranešimą nei tekstas. Mūsų visuomenių moto – „mačiau, todėl žinau, kad…“ O turėtų būti – „mąsčiau, todėl žinau, kad…“ Matymas byloja, bet nei paaiškina, nei pagrindžia. Tačiau pasaulyje, šventai įtikėjusiame vaizdinio „argumento“ galia, žmonės linkę darytis normatyvines išvadas vien iš to, ką mato. „Už lango – XXI amžius, todėl …“ O jei už lango žiema, ir gatvėje du išgėrę vyrai muša kumščiais senutę? Ar tiesa bus ta, kad žiemą išgėrę vyrai vaikšto po du ir muša senutes? Ar norma ir tiesa plaukia iš tikrovės už lango, ar vis dėlto – iš mąstymo išvadų, kuris nepriklauso nuo tikrovės (pagal Ellulį)?

Panašiai kaip žodinė racionali kultūra yra žodžio ir minties laisvės, tiesos ir drąsos buveinė, pasidavimas tikrovės ir vizualumo kultūrai yra konformizmo požymis. Skambus reklaminis šūkis apie Lietuvą kaip drąsią šalį plaukia iš prisitaikymo prie rinkodaros reikalavimų, selektyviai besiremiančių tikrovės fragmentais ir, žinoma, galinčių vizualiai juos patvirtinti gražiais vaizdiniais, dokumentika ar lakia vaizduote, tačiau, ieškodami tiesos, o ne vaizdinių dabartinėje mūsų visuomenėje, patvirtinimų šiam šūkiui mažai terastume. Kad ir kaip gražiai pieštume savo drąsą, gyvename ganėtinai bailioje visuomenėje, kuriai tik Gasseto „į žodžius įvilkti troškimai“ galėjo leisti pritaikyti „drąsios šalies“ įvaizdį.

Praėjus 28 metams po Kovo 11-osios, Lietuvą kausto baimė. Ir tai – ne išorės priešo, epidemijos, bado, ateivių antplūdžio ar kitokios apokalipsės nuojauta. Tai – baimė būti nepakviestam į karjeristų ir pataikūnų puotą, kurioje tai, ką pavyks pagriebti nuo vaišių stalo, tiesiogiai priklausys nuo pataikūniškumo ir karjerizmo laipsnio. Čia karaliauja tuštybė, godumas ir padlaižiavimas, pakelti į standarto aukštumas. Puotos dalyviai dreba iš baimės šio standarto neatitikti. Dreba dar ir dėl to, apie ką kalbėta šio pranešimo pradžioje: juos gąsdina kaltumo prezumpciją legitimuojančios aktualijos, vadinamos „politinėmis“, o iš tiesų stumiančios politiką lauk iš jai priklausančios teritorijos. Kartu su politika iš viešosios erdvės neišvengiamai traukiasi laisvė, o ten, kur nelieka laisvės, įsiviešpatauja baimė. Kuodžio minėta korupcija ir kvailumas šitaip prisideda prie policinės valstybės kūrimo.

Visuomenėje, praradusioje ir tikėjimo, ir to, ką Walteris Lippmannas vadina „viešąja filosofija“, ugdomus klasikinius moralinius kelrodžius, žmogus pradeda vengti nebe ydų, o dorybių, tarp jų – drąsos. Jis bijo turėti, reikšti ir ginti nuosavas pažiūras. Bijo turėti tikrų bendraminčių ir bendražygių bei viešai su jais solidarizuotis. Bijo, kad, būdamas ištikimas ir tvirtas, nukentės arba nepakils karjeros laiptais aukštyn, todėl lengva ranka savo bendražygius išduoda arba juos palieka likimo valiai kaip tik tada, kai jie ir jų įsitikinimai pralaimi – ne teisiesiems, o stipresniesiems. Įsipareigojimas bendroms pažiūroms ir jas ginantiems bendražygiams, kaip ir ištikimybė lemiamu sunkiu momentu, reikalauja būtent drąsos – to, kas bailių visuomenėje vertinama mažiausiai, nes trukdo prisitaikyti ir klestėti, plaukiant pasroviui ir bučiuojant svarbias rankas.

Drąsa, apie kurią kalbame, nėra vien tai, dėl ko savanoris kovoja su okupantu arba žmogus tiesiog pasirengęs aukoti gyvybę už savo artimą ir tėvynę. Taip, Homero Achilas yra drąsos kaip dorybės herojus, bet – ne vienintelis jos herojus ir net toli gražu ne svarbiausias. Ne priešą puolantis karžygys, o tiesą saviškiams į akis rėžiantis filosofas yra tikrasis drąsos kaip dorybės didvyris. Savų piliečių už tiesą nuteisto Sokrato mirtis, o ne strėlė Achilo kulne yra didžioji drąsos drama.

Ne kario, o politikos filosofo – Sokrato gyvenimas yra klasikinis drąsaus gyvenimo idealas vakarietiškoje minties tradicijoje. Gyventi ieškant tiesos ir mirti už ją, nebijoti atvirai ir viešai sakyti politiškai nekorektiškus, nepatogius ir nemalonius, dažnai pavojingus kalbančiajam dalykus yra ta antroji drąsaus gyvenimo pusė (šalia miesto sienų gynėjo drąsos). Tai klasikinės prigimtinės teisės, ieškančios tiesos klaidingų nuomonių ir bukinančių stereotipų persunktoje tikrovėje, išmintinga drąsa.

Tiesos drąsa svarbesnė už kario drąsą todėl, kad pastarąją gali maitinti Achilo garbėtroška ir tuštybė arba tiesiog profesionalo (samdinio) pareiga gerai dirbti savo darbą. Tuo metu pažiūrų drąsa, įsipareigojimas tiesai, tvirtumas ginant moralinius principus ir ištikimybė idėjiniams bendražygiams yra dorovinio ugdymo ir auklėjimo šerdis, kai kalbama apie visą žmogaus gyvenimą, o ne tik kario ir patrioto elgesį pavojaus tėvynei akimirką. Kovojanti Lietuva buvo drąsi karžygių šalis 1944–1953 metais. Taikiai išsivaduojanti iš melo, žodžiais ir principais stojanti ginti tiesos ir paminto teisingumo Lietuva buvo sokratiškai (filosofiškai) drąsi šalis 1988–1991 metais. Pirmosios drąsos šiandien galime tikėtis iš mūsų kariuomenės, savanorių, šaulių. Antrosios drąsos turėtume tikėtis iš visuomenės. Deja, ši viltis vis dažniau atrodo bergždžia.

Vienas liūdniausių tai liudijančių dalykų yra vyraujantis lietuvių požiūris į savo filosofus. Gero tono taisyklė – vadinti juos radikalais. Bet juk Sokratas irgi buvo radikalas. Ir ką? Vėl nuteisime? Daugybė lietuvių savo filosofus šiandien laiko neišmanėliais, svaičiotojais ir taria jų pavardes su ironija, greičiausiai, pagal sumanymą, turinčia liudyti ironizuojančio kvailio aukštą kultūros lygį. Pamaivų ir pašlemėkų stiliumi koneveikiami tai Arvydas Šliogeris, tai a.a. Romualdas Ozolas, tai Vytautas Radžvilas, pastaruoju metu – ir Alvydas Jokubaitis. Visi tie, dėl kurių lietuvių filosofija po sovietmečio turi ką pasakyti ir kuo didžiuotis.

Tai ir yra didysis mūsų laikų bailumas: koneveikti ir niekinti tuos, kurie rėžia į akis nemalonią tiesą apie visuomenės ir politikos problemas – tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos; šalinti nepasidavusius konformizmui dėstytojus iš universitetų; naikinti disciplinas, kurios ieško nepatogios tiesos, o ne patogios tikrovės dalykų; mokyti jaunuolius ir paauglius ne įsipareigojimo tiesai ir atsparumo bukinančiai tikrovei, ne intelektinės drąsos prieš despotišką visuomenės nuomonę, o atvirkščiai – prisitaikymo prie tikrovės ir atsparumo tiesai.

Masinė neapykanta intelektualinės mažumos maištui prieš konjunktūrą ir jo forpostui – politinei filosofijai, kuri konformistinėje visuomenėje iš principo negali nebūti radikali, yra intelektinio vergo būdas jaustis padėties šeimininku. Šiandien visuotinė taisyklė – ginti ir gerbti įvairias mažumas. Tačiau vienintelė mažuma, kurios kažkodėl neprašoma gerbti ir kuriai Lietuvoje atvirai reiškiamas ideologinis priešiškumas, yra pasroviui neplaukianti intelektualinė mažuma. O mūsų dienų prisitaikėliai ir bailiai Lietuvoje yra dvasiniai palikuonys tų, kurie senovės Atėnuose balsavo už mirties bausmę Sokratui.

Šis visuomenės vaizdas, žinoma, nėra absoliuti tikrenybė, o veikiau Maxo Weberio „idealusis tipas“. Didžiausia problema yra net ne tai, kad šis tipas vyrauja, o tai, kad beveik neliko konformistinio mąstymo prielaidas, užmačias ir institucionalizuotą ugdymą radikaliai kvestionuojančios intelektinės atsvaros. Būtent tokios atsvaros reikmė parodo klasikinės prigimtinės teisės aktualumą.

Vladimiro Laučiaus pranešimas skaitytas gegužės 11–13 d. vykusioje Stasio Šalkauskio išminties šventėje Šiauliuose.

Marius Kundrotas. Europa. Kas tai yra?

0

Tiek iš savo draugų konservatorių, tiek iš oponentų radikalioje dešinėje, liberalioje dešinėje, marksistinėje kairėje dažnai tenka girdėti egzaltuotą tikėjimą Europa. Ir be jokio maivymosi, visiškai nuoširdžiai kyla klausimas – kas tai yra? Ar šie tikintieji gebėtų atsakyti į šį klausimą bent patys sau?

Jei tai – hipotetinis subkontinentas, besitęsiantis iki Uralo, tai pagrindinė Rusijos dalis yra Europoje. Ar tikrai tai turi mintyse dauguma tikinčių? Jei tai – indoeuropiečių tautų šeima, tai indai su persais – labiau Europoje, nei vengrai, suomiai, estai ar baskai. Jei tai – baltoji rasė, tai kai kurie ispanai – tamsesnio gymio, nei kai kurie turkai. O jei tai – krikščionybė, kur dėsime Europoje gyvenančius pagonis, laisvamanius, musulmonus, kitų tikėjimų atstovus? Pagaliau, kuo tada Europa skirtųsi nuo Amerikos? Kiekviena tapatybė remiasi vienybe viduje ir skirtumu išorėje.

Tarkime, kad Europa – kažkas, apimančio visas šias dimensijas. Tai – civilizacija, susikūrusi ir tebekuriama Europos subkontinente, kurios branduolys – indoeuropietiškos kilmės, bet apie jį lipdosi ir kitų tautinių masyvų fragmentai, o šios civilizacijos stuburu per ilgus amžius tapo krikščionybė. Ką gi regime? Ogi sukurtą konstruktą, kuriam, kaip visumai, vargiai pritartų tikinčiųjų dauguma.

Liberalams ar marksistams vargiai būtų priimtina tiek krikščionybė, tiek užuominos į etniškumą. Dešiniesiems radikalams – labai priimtinos užuominos į etniškumą, ypač – papildytą rasiniais akcentais, bet tik dalis jų sutiktų su krikščionybės akcentais. Daugelis konservatorių – kalbant apie autentiškuosius labiau, nei apie fasadinius – ko gero, pritartų visiems įvardytiems akcentams, bet ir šiuo atveju lieka klausimas apie Europos ribas. Baltoji-krikščioniškoji-indoeuropietiškoji civilizacija Vakaruose kerta Atlantą, o Rytuose – būkime biedni, bet teisingi – siekia Vladivostoką.

Dar vienas variantas – kalbėti apie Europą, kaip civilizaciją, besitęsiančią nuo antikinės Graikijos ir Romos, per visą krikščioniškosios kultūros epochą iki sekuliaraus bei liberalaus humanizmo. Bet, atleiskite, tai – visiškai skirtingos civilizacijos. Krikščionys antikinėje Graikijoje ir Romoje buvo laikomi barbarais, skleidžiančiais svetimus ir net pavojingus prietarus. Kad ir kaip Aurelijus Augustinas būtų integravęs į savo filosofiją Platoną, o Tomas Akvinietis – Aristotelį, tai tiek pat išreiškia civilizacinį bendrumą, kaip arabiškasis viduramžių musulmonų platonizmas ar aristotelizmas.

Kalbant apie sekuliarųjį Europos subkontinento, o tiksliau – jo Vakarų istorijos etapą, tai jis reiškė radikalią opoziciją krikščionybei, ką visiškai nuosekliai atspindėjo Europos Konstitucijos tėvų požiūris į krikščioniškųjų Europos šaknų paminėjimą. Jis tiesiog atmestas. Jei tarp Bažnyčios tėvų, scholastų ir Antikos filosofų dar galima rasti šį tą bendro, tai tarp Maksimilijano Robespjero ir Oliverio Kromvelio – gili praraja. Nors abu jie buvo revoliucionieriai ir žmogaus teisių šaukliai, bet netgi tarp jų – didžiulis skirtumas. O jei pamėgintume rasti ką nors bendro tarp Augustino ir Karlo Markso, tektų kapituliuoti.

Vienas Europos Sąjungos tėvų Žanas Monė (Jean Monnet) netgi prasitarė, kad Europos iš tiesų nėra, ją dar reikia sukurti. Daugelis kolegų iš konservatyviosios dešinės šį nuoširdų prisipažinimą laiko cinišku melu, tarsi griaunant tikrąją, istorinę Europą ir į jos vietą peršant kažin ką naujo. Vienas konservatyviosios dešinės lyderių – Viktoras Orbanas – užsiminė, kad Europa – tai Graikija, bet ne Persija, Roma, bet ne Kartagina, krikščionybė, o ne islamas. Bet, atleiskite, tai – veikiau apeliacija į istorinę vaizduotę, jausmus, nei koks nors racionalus, istorinis argumentas.

Lietuviams, sukūrusiems tolerantiškiausią Europos imperiją, Persija – daug artimesnis istorinis pavyzdys, nei Graikija. Persai savo imperijoje toleravo įvairias kultūras, tuo tarpu graikai, iš kurių kildinamos tiek demokratijos, tiek – įsivaizduokite – liberalizmo tradicijos, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų naikino tiek persų, tiek žydų, tiek egiptiečių tradicines kultūras, laikydami jas barbariškomis. Romos ir Kartaginos skirtis – jau rimčiau. Jų konflikto metu vienur gyvavo dorybėmis grįsta pilietinė Respublika, kitur – merkantilinė Respublika, kur net gyvavo išties barbariški ritualai aukoti mažus vaikus dievams-demonams mainais į pragmatinę sėkmę.

Dėl krikščionybės ir islamo skirties – pasakykite apie ją Krymo ir Lietuvos totoriams, bosniams, albanams, kurių didelę dalį sudaro musulmonai. Ar jie tikrai – mažesni europiečiai už krikščionis juodašimčius Rusijoje ir visame kuriamame Rusų pasaulyje? Ar tikrai būtent tai nori pasakyti V. Orbanas ir kiti kolegos iš konservatyviosios dešinės?

Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Regis, tenka sutikti, kad Europa – tai daugybės tautų, religijų, filosofinių ir politinių tradicijų raiškos erdvė, ir visi šie tariamos visumos dėmenys labiau prieštarauja vienas kitam, nei papildo ar dera vienas su kitu. Jei galima kalbėti apie Europą kaip apie objektyvią realybę, tai tiktai politinės praktikos – net ne teorijos – lygmeniu. Yra tokia institucija, kuri vadinasi Europos Sąjunga, ir mes esame jos nariai. Mūsų geopolitiniai interesai stipriai skiriasi nuo Prancūzijos ar Vokietijos, kurių varžovas – Amerika, o Rusija – potencialus draugas. Mums – viskas atvirkščiai: Rusija – didžiausia grėsmė, o Amerika – pagrindinis partneris.

Užuot bandžius ieškoti mistinės Europos tapatybės ir jos pagrindu išradinėti Europos politinę tautą kur kas racionaliau Europą suvokti kaip tam tikrų interesų erdvę, kur turime atstovauti savos tautos ir galimų tautų-partnerių interesams. Mums tikrai artimi Baltijos šalių, Ukrainos ir – su tam tikromis išlygomis – Višegrado šalių interesai. Stipri euroatlantinė partnerystė, stiprios JAV, stipri NATO, o Europos Sąjunga – kaip ūkinė laisvų tautinių valstybių sandrauga, kokia ji buvo iki Mastrichto ir Lisabonos sutarčių. Bet kokie bandymai versti Europos Sąjungą supervalstybe bus pasmerkti be politinės tautos, kurią sukurti, kaip matome, nėra nei istorinių, nei kultūrinių prielaidų.

Tiesa, dar vienas Pan Europos kūrėjas, Richardas Kudenhovė-Kalergis (Richard von Coudenhove-Kalergi) siūlė atmiešti senuosius europiečius migrantais iš trečiųjų šalių. Jei vokietis ištikimas Vokietijai, prancūzas – Prancūzijai, o lietuvis – Lietuvai, tai šie būsią ištikimi jungtinei Europai, užtikrinusiai jiems gerovę. Regis, kai kas – imtinai iki Sauliaus Skvernelio ir Lino Kukuraičio – rimtai galvoja, kad tai – geras sprendimas. Deja, Vakarų ir Šiaurės Europos pavyzdžiai rodo, jog daugumai atvykėlių iš Afrikos ir Azijos vienodai nusispjauti tiek į tautines valstybes, tiek į jungtinę Europą. Jie kuria savas, alternatyvias visuomenes.

Yra tikimybė sukurti vieningą Europą. Tačiau ji, greičiausiai, vadinsis Europos Kalifatu. Ar tikrai būtent to nori istorinės Europos tikintieji – labai abejotina. Iš tiesų Europos istorija – tai skirtumų istorija. Tai – įvairovės istorija. Ir vienintelė autentiška Europa yra ta, kurioje vienos tapatybės nėra. Joje – daug tapatybių. Norint išsaugoti Europą reikia ją užmiršti. Bet kokia mintis apie Europos tapatybę žudo tikrąsias europiečių tapatybes. Tik saugodami skirtingas tautines, religines, kultūrines, filosofines ir politines tapatybes pratęsime istorinę Europos būtį. Vienovė čia reikš tik susinaikinimą.

O.Strikulienė: VSD pažymos. Didis šokas ar visuomenės seniai nujaustos istorijos?

0

„Respublikos“ savaitės žmogus – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas. Užsimojęs išslaptinti 150 puslapių, kuriuose Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pasakoja apie politinės korupcijos procesus, vykstančius Lietuvoje nuo 2002 m. Nes visų korupcinių procesų, vykusių nuo pat valstybės atkūrimo pradžios, turbūt nesugebėtų užfiksuoti ir susisteminti net akyliausi žvalgai-robotai. Be to, jokie politikai neturėtų tiek noro. Todėl visuomenei kol kas pateikta tik „MG Baltic“ įtakos vidaus politikos reiškiniams šiokia tokia atodanga. VSD ir STT pažymos parašytos ne šiandien ir ne vakar. Jų turinys buvo žinomas valstybės vadovams. Tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems. Tad kodėl iki šiol niekas valdžioje neparodė politinės valios atskleisti piliečiams tikrąjį, nepagražintą jų valstybės vaizdą. Valstybę, valdomą purvinais korupciniais ryšiais. Valstybę, kurios politikai paveikiami dovanomis, šantažu. Ir faktiškai valdo ne politikai, bet galingi verslo koncernai. Jų akcininkai. Privačiai postringaujantys kaip Lukiškių „zekai“.

Vytautas Bakas

Tiesa, piliečiai, instinktyviai jausdami, jog kažkas Lietuvoje vyksta ne taip, supykę šaukdavo, jog mus valdo mafija. Nes kas yra mafija? Tai nusikalstamas verslo ir politikos susiliejimas. Kai verslas savo interesus skelbia ne viešai, bet papirkinėdamas partijas. Kai sveiką rinkos konkurenciją iškraipo laiku pasiūlytas kyšis, pažadėtas postas ar laiku nutekinta šantažuojanti medžiaga.

V.Bakas pažadėjo, jog NSGK pateiks Seimui savo išvadas iki birželio pradžios. O dabar imasi ryžtingų žygių, kad VSD ir STT savo pažymas išslaptintų. Trečdalis NSGK gautų pažymų jau išslaptintos. Ir jau nutekintos žiniasklaidai. Matyt, iš to paties NSGK, susidedančio iš 11 narių. Mažai tikėtina, jog pažymas nutekino VSD ir STT popieriuose minimų partijų atstovai. Tikėtina, jog nutekino prezidentūra. Ar koks nors komiteto „valstietis“. Nes jo partija pažymose neminima. Kodėl taip manau? Nes jei būtų kitaip, niekas neleistų V.Bakui ir jo vadovaujamam komitetui pradėti knaisiotis po saviškių apatinius. Bet esmė ne čia. Vaizdas daug baisesnis. VSD ir STT daugiau nei dešimtmetį stebėjo ir baisėjosi valstybės valdymo užkulisiais. Kaip ir dėl ko steigiamos partijos. Kaip eiliniams piliečiams partijos pudruoja smegenis. O iš tiesų aptarnauja oligarchus ir stropiai vykdo jų norus. Kaip dar prieš rinkimus jau būdavo pasidalijama įtakomis, postais, o susirūpinimas dėl piliečių skurdo, socialinės atskirties buvo tik vaidyba. Žmogaus skurdo mažinimas nebuvo joks prioritetas.

Kaip jaustis padoriam žmogui?

Įsivaizduoju, ką dabar jaučia V.Bakas, jei yra doras žmogus. Didžiulį pasipiktinimą. Ir nusivylimą. Įsivaizduoju, ką jautė VSD ir STT darbuotojai, išvydę Lietuvos valstybės užkulisius. Irgi didžiulį pasipiktinimą. Jei yra dori žmonės. Tačiau V.Bakui bent leista veikti. Seimo daugumai pritariant. O VSD ir STT vadovai tik galėjo įteikti tas pažymas – karštas bulves – valstybės vadovams. Visiems, buvusiems nuo 2002 m. Na, ir ką? Na, perskaitė. Bet ar nors vienas SUREAGAVO? Ar bent vienas pasibaisėjo, jog demokratija išsigimsta į mafiją? Atvirkščiai. Visos karštos bulvės atvėso. Niekas po perskaitytų slaptų pažymų NEPASIKEITĖ. Nors prezidentė vadovauja jau antrą kadenciją. O premjerų ir Seimo pirmininkų irgi turėjome sočiai. Dabar aiškinama, jog ankstesnės pažymos buvo abstraktesnės. Todėl buvę premjerai nieko pernelyg baugaus nepastebėjo. O gal VSD ir STT eiliniai vaikinai, matydami politikos viršūnėles, neryžtingas ar net neatsparias, tiesiog nesiryžo atskleisti visko, ką žino. Patys nepasitikėjo aukščiausia šalies valdžia. Kad ko nors neišpliurptų ar neįspėtų sekamųjų. O dabar skamba tik VIENO koncerno vardas. Būtent tas, kuris paminėtas tulpių pašte. Bet tikėtina, jog vidaus politikoje veikia ir kitokių gėlių, pvz., rožių, paštai. Ir kiti, nei „MG Baltic“ galios centrai. NSGK pirmininkas žada, kad bus įvardinti ir jie. Kol kas tik žada. O kaip bus, pamatysime.

Azijietiškas instinktas – žemintis prieš didelį bajų. Dėl arbūzo

Kyla klausimas. Kitas. Kas būtų, jei Eligijus Masiulis nebūtų įkliuvęs su lemtingąja dėžute nuo brendžio. Ogi nieko nebūtų! E.Masiulis toliau maloningai, itin moraliai šypsotųsi. Ir darytų karjerą. Galbūt Darius Mockus jį kartais pavadintų „žiurkiautoju“, prieš kurį nebūtina „laižytis“. O Raimondas Kurlianskis, išėjęs su Eligijumi parūkyti, aptartų jo kainą. Prezidentai, premjerai, Seimo pirmininkai toliau žinotų, jog vienas koncernas daro įtaką politikams. Jog politikai vienam koncernui vos ne vergauja. Žinotų ir laikytų tai norma. Toleruotų, jog D.Mockaus koncernas yra dar viena Lietuvos valstybės valdžia. NORMINĖ. Tik labai norėtų, kad apie tokią normą nesužinotų eiliniai piliečiai.

O dabar galvokime. Apie įpročius. Vieni žmogaus įpročiai įsitvirtina per tris savaites, kiti – per kelerius` metus. Koncernas, anot VSD pažymos, taip apsukriai veikė apie 16 metų. Jei žmogus tiek metų kasdien gertų, bent tris kartus būtų tapęs alkoholiku. Tad per 16 m. valstybės vadovų galvose tikrai buvo susiformavęs įprotis, Pavlovo šuns instinktas, koncerno neigiamą veiklą toleruoti, suprasti, pateisinti ir solidariai slapstyti nuo viešumo. Kaip nuo viešumo buvo slapstomi ir kiti prie politikų prilindę verslo subjektai. Linksma tik tai, jog lietuviškas liberalizmas aptarnavo ne tarptautinius globalistus, bet vietinį lietuvį D.Mockų. Bent šiuo punktu nenusigręžė nuo lietuvybės. Teikė lietuviškam kapitalui paslaugėles už dovanas. Tarnauti jau tapo ne įpročiu, bet papročio teise. Azijietiškai lietuviško bajaus. Tik šit kaip pilypas iš kanapių išlindo ir išsidavė R.Kurlianskis. Visą slaptą žaidimą – „Aš žinau – tu žinai, aš žinau, bet tau netrukdau“ – sudirbo! Ir kaip dabar gyvensime? Negi joks politikas nebeims? Negi joks verslas jiems nesiūlys? Netikiu. Būtų pernelyg keista. Sistema tik laikinai sujudinta. Sistemos dalys tik laikinai iššoko iš savo orbitų. Tačiau nurims. Viskas susikratys, sugrįš į savo orbitas. Kada nors VSD pažymose išlįs koks nors kitas koncernas. Ir jam plušantys politikai.

Išsitrynusi riba tarp niekšybės ir padorumo

Teisingai sako V.Bakas, kad visuomenė iki šiol neturėjo konkretaus vaizdo, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Visi tikrieji vaizdai Lietuvoje pavėluoja. Pvz., tik dabar rašinėjamos knygelės-vaizdai apie pirmo atkurtos Lietuvos dešimtmečio banditus. Et, bent būta dinamikos. Rizikos. Nuotykio. O kas skaitys romanus, kaip apsnūdę politikai, prisiriję už verslininkų pinigus restoranuose, snūduriuodami ėmė kyšius. Kaip teisėtą duoklę. Nei šaudydamiesi, nei gaudydamiesi ir beveik nerizikuodami. Eiliniai Lietuvos gyventojai taip nusivylę politikais, kad neįsivaizduoju, ar dar galima ką nors sukompromituoti. Piliečiai juos jau seniai laiko susikompromitavusiais. Ir niekuo nesistebi. Nei „zeko“ leksika, nei turginiu elgesiu. Seniai sumetė į vieną krūvą ir imančius ir neimančius.

Niekada nepapirksi žmogaus, jei jis nenorės. Tad galima suprasti ir verslininkus. Jei dalis politikų yra potencialūs kyšininkai, kodėl gi jų nesugundžius. Greitai ir efektyviai. Negaištant laiko. Lietuviai visada buvo linkę naudotis pažintimis, „ieškoti priėjimo“. Manau, jog tie, kurie nerado priėjimo ir nesinaudojo pažintimis, jau seniai bankrutavę. Nelaimėję nė vieno viešo konkurso. Negavę iš ministerijų nė vieno pelningo užsakymo. Nes Lietuvoje, jei neturi įtakingo užtarėjo ir negali duoti didelio kyšio, tavęs paprasčiausiai nėra. Nors galbūt dar gyveni Fabijoniškėse. Ir vakarais vedžioji beveislį šuniuką. Toli gražu ne skaliką. Bet į tave, mažas žmogau, kiti atkreiptų dėmesį tik tada, jei nesusimokėtum bent vieną mėnesį už elektrą. Ar troleibuse važiuotum „zuikiu“.