2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1494

Amdrius Pauga. Klausimai atvirai krikščionių demokratų diskusijai

Redakcija
-
3

Reaguodamas į gegužės 12 d., šeštadienį vykusio TS–LKD suvažiavimo metu priimtus partijos politinius dokumentus, partijos Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Vilniaus skyriaus narys Andrius Pauga iškėlė fundamentalius klausimus dėl partijos pozicijos Europos Sąjungos ateities ir kitomis temomis priėmimo tvarkos ir turinio. A. Pauga apgailestauja, kad partijos suvažiavimo delegatai už progaminius dokumentus balsuoja jų nederinę su partijos nariais ir po to jie pristatomi visuomenei kaip visos partijos nuomonė.

Pasak autoriaus, laišku siekiama paskatinti vidinę partijos diskusiją apie šių ir kitų dokumentų turinį, kad būtų įveikta „partinė demokratija“, kai esminiai strateginiai dokumentai rengiami siaurame vadovybės ratelyje ir „išmetami“ balsavimui šiek tiek platesniam suvažiavimo ratui, o po to tvirtinama, kad jiems pritaria visa partija. A. Paugos įsitikinimu, aiški krikdemų pozicija dėl jų yra būtina, norint išsaugoti krikščionių demokratų identitetą ir bent šiokią tokią įtaką partijai ir visuomenei, ypač artėjant 2019-2020 m. Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams. Autoriui leidus, skelbiame visus Andriaus Paugos partijos vidinei diskusijai keliamus klausimus.

Klausimų, kuriais pastaraisiais metais išryškėjo esminiai ir netgi nesuderinami nuomonių skirtumai, susikaupė nemažai – žemiau paminėsiu tik keletą iš jų.

1. ES ateitis – tai bus neabejotinai esminis klausimas 2019 m. EP rinkimuose. Dar neteko matyti galutinio suvažiavimo rezoliucijos teksto, bet pirmininko G.Landbergio pasisakymai žiniasklaidoje nieko gero nežada: „Tėvynės sąjunga pasisako už Lietuvos vietą Europos branduolyje“, „ėjimą kartu didesnės federacijos, integracijos keliu“. Išvertus tai reiškia – tolesnio Lietuvos suvereniteto atidavimo ES keliu. Atleiskite, bet tai yra skandalingas pasisakymas, akivaizdžiai propaguojantis federalistinį A.Kubiliaus požiūrį. Vieninteliai partijos kolegos L.Kasčiūnas ir A.Ažubalis aktyviau priešinasi šitai Lietuvos išvalstybinimo pozicijai, jų pastangas būtina paremti. Ar ne laikas visai LKD garsiai pasakyti – tiksliau, dabar jau reikėtų visu balsu rėkti – kad ES turi likti nacionalinių valstybių sąjunga, gerbianti savo narių suverenitetą ir nesikišanti į jų vidaus reikalus? Laikas pagaliau suvokti, kad buvimas ES nėra Lietuvos tikslas pats savaime – tai tėra tik priemonė siekiant tautos ir valstybės išlikimo bei klestėjimo. Tačiau būtina atidžiai stebėti, kuriose srityse ši priemonė pasiteisina, o kuriose – ne. Ar visos ES politikos yra naudingos Lietuvai, o gal kai kurios jų jau tapo grėsme mūsų nacionaliniam saugumui ir šalies suverenitetui? Ar laisvasis asmenų judėjimas, sudaręs sąlygas masinei emigracijai, yra gėris Lietuvai? Kokią naudą mums atnešė euro įvedimas, išskyrus kainų šuolį? Koks ateityje bus tas ES branduolys, į kurį taip veržiamės? Kas bus, jei jis atspindės tik Vokietijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių interesus? O jei buvimas branduolyje, pavyzdžiui, reikš ir privalomą migrantų iš trečiųjų šalių priėmimą – ar mes tikrai norime eiti į tokį branduolį? Kas iš tiesų kelia tikrąjį pavojų Europos išlikimui – ar vadinamasis populizmas, ar migracijos ir demografijos būdu vykstanti islamo invazija ir jos keliamos krikščioniško identiteto praradimo, nusikalstamumo didėjimo ir terorizmo grėsmės?

2. Dviguba pilietybė – ar ji bent kiek paskatins išvažiavusių tautiečių sugrįžimą, ar priešingai – tik dar didesnę emigraciją ir „įsipilietinimą“ kitose valstybėse? Ar tai nėra pilietybės nuvertinimas, emigracijos įteisinimas ir saviapgaulė siekiant tariamai padidinti Lietuvos piliečių skaičių? Ar Lietuva yra „globali“, ar visgi ji yra ir gali išlikti tik čia, Lietuvos žemėje? Ar „globaliems“ piliečiams negresia neišvengiamas nutautėjimas? Ar pilietybės priesaika svetimai valstybei neturėtų būti laikoma moraliniu savo Tėvynės išdavimu – o jei taip, tai ar tokie „nuopelnai“ turėtų būti skatinami, už juos apdovanojama? Ar dvigubos pilietybės siekis reiškia norą toliau dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime (pvz. rinkimuose), ar tik norą išsaugoti lietuvišką pasą kaip patogų kelionės dokumentą? Kokias pareigas Lietuvos valstybės atžvilgiu turėtų tokie dvigubi piliečiai?

3. Lietuvybė ir tautinė valstybė – ar Lietuva vis dar yra ir turi išlikti tautinė valstybė, skirta visų pirma ją sukūrusios lietuvių tautos išlikimui bei jos kultūros puoselėjimui, ar ji jau turėtų atsiverti „visiems“ ir tapti internacionaline, multikultūrine ir daugiakalbe, atvira ekonominiams migrantams iš trečiojo pasaulio šalimi? Ar suverenitetas vis dar priklauso Tautai, ar mes jau tapome ES administraciniu vienetu? Ar tautiškumas yra mūsų išlikimo garantas, ar jau tapo smerktinu reiškiniu? Ar lituanistikos mokslų naikinimas universitetuose nekelia jokio susirūpinimo LKD? Ar kada nors vėl kursime tautinę mokyklą, ar pereisime prie mokymo visose mokyklose tik valstybine kalba – taip, kaip savo įstatymuose jau nusprendė padaryti Latvija? Ar LKD atstovai pritarė liūdnai pagarsėjusiam TS-LKD Prezidiumo perspėjimui partijos nariams nedalyvauti patriotinėse Kovo 11-osios eitynėse?

4. Asmenvardžių rašyba: ar nelietuviški rašmenys pagrindiniame piliečių teisinį ryšį su valstybę paliudijančiame dokumente – Lietuvos pase – yra tinkama priemonė siekiant pagerinti santykius su kaimynine valstybe, ar tai visgi reiškia lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeidimą ir kapituliaciją prieš ilgametį kitos valstybės kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus? Beje, atsakant į šį klausimą vertėtų atkreipti dėmesį į kovo mėn. pareikštą principingą TS-LKD Kauno skyrių sueigos poziciją.

5. Visuomenės moralinių pagrindų, šeimos ir prigimtinės lyties apsauga – atrodytų, krikščionims demokratams turėtų būti savaime suprantami vertybiniai klausimai, tačiau kodėl iki šiol nėra jokios oficialios LKD (nei TS-LKD) pozicijos dėl genderistinės Stambulo konvencijos? Sveikintina, kad kai kurie LKD atstovai pasirašė grupės Seimo narių kreipimąsi jos neratifikuoti, bet to nepakanka – būtina raginti Vyriausybę kuo skubiau denonsuoti šią konvenciją (t.y. atšaukti Lietuvos parašą joje). Ne mažiau svarbu apsaugoti visuomenę nuo įvairių vienalyčių „partnerysčių“ įteisinimo: nors pernai viena iš tokių iniciatyvų ir buvo Seime atmesta, liberalkairiosios jėgos jas neabejotinai bandys stumti vėl ir vėl. Ar krikščionims demokratams priimtina, kad už minėtų partnerysčių įteisinimą pernai balsavo (ir, tikėtina, vėl balsuotų) beveik trečdalis TS-LKD frakcijos Seime, įskaitant ir partijos pirmininką? Ar krikščionys demokratai neturėtų oficialiai pareikalauti tokio pirmininko atsistatydinimo, užuot tylėję lyg niekur nieko ir toliau dirbę partijoje, kurios vadovybė atstovauja tokias, atsiprašant, „krikščioniškas vertybes“?

6. Kur pradingo Konstitucijos 38 straipsnio pataisa, pripažįstanti neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį ir numatanti, kad šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką? Priminsiu, šiai pataisą po pirmojo skaitymo Seimas pritarė dar 2016 m. birželio mėn, tačiau dabartinės kadencijos Seime, kuriame ši pataisa galėtų būti galutinai priimta, apie ją – visiška tyla. Kas, jeigu ne LKD, turėtų vėl kelti šį klausimą ir raginti mūsų atstovus Seime pagaliau ištraukti pataisą iš stalčiaus?

7. Migrantų iš trečiųjų šalių perkėlimas – ar tikrai tai ES solidarumo išraiška, ar politinės valios trūkumo uždaryti išorines ES sienas nelegaliai migracijai trūkumo pasekmės? Ar migrantų nenorinčių valstybių narių vertimas juos priimti nereiškia prievartavimo pakeisti savo krikščionišką tapatybę ir kultūrines tradicijas? Ar šiuo fundamentaliu klausimu neturėtų būti atsiklausiama Lietuvos piliečių nuomonės? Ar masinis darbo leidimų dalijimas Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių piliečiams (nors ir artimesniems kultūriškai) nėra viena iš priežasčių, kodėl atlyginimai Lietuvoje išlieka elgetiškai maži, o Lietuvos piliečiai priversti emigruoti?

Atsiprašau, kad laiškas išėjo toks ilgas, tačiau paminėjau tik kelis klausimus, kurie bus neabejotinai rinkėjams pasirenkant partiją ir kandidatus, už kuriuos jie balsuos. Į šiuos klausimus būtina atsakyti visų pirma patiems sau, o tuomet suformuluoti aiškią, principingą ir gerai girdimą krikščionių demokratų poziciją. Priešingu atveju Lietuvos krikščionys demokratai bus ištirpinti nuolat liberalėjančioje konservatorių daugumoje, praras daugelio krikščioniškų ir konservatyvių pažiūrų rinkėjų pasitikėjimą (kas iš dalies jau įvyko 2016 m. rinkimuose) ir palaipsniui išnyks iš Lietuvos politinio žemėlapio. Visgi turiu vilties, kad dar ne vėlu to išvengti, todėl kviečiu visus padiskutuoti ir priimti bendrus sprendimus.

Mindaugas Puidokas prašo prokuratūrą įvertinti ar A. Sekmokas kenkė valstybei AE uždarymo metu

Redakcija
-
0
Mindaugas Puidokas prašo prokuratūrą įvertinti ar A. Sekmokas kenkė valstybei AE uždarymo metu

Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Mindaugas Puidokas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir prašo įvertinti, ar buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, paskutinę savo darbo dieną kreipęsis į Europos Komisiją siekė pakenkti Ignalinos atominės elektrinės uždarymo procesui ir taip galėjo padaryti iki 400 mln. eurų žalą Lietuvai.

„Sunku rasti racionalių argumentų, kodėl Lietuva turėtų prašyti neberemti ir nefinansuoti ne vieną šimtą milijonų atsieisiančių investicinių projektų, todėl kyla pagrįstų abejonių, kad A. Sekmokui rūpėjo ne Lietuvos valstybės ir jos žmonių interesai. Netekus Europos Sąjungos (ES) paramos atominės elektrinės uždarymui šalies biudžete būtų atsivėrusi milžiniška „skylė“, kurios lopymas būtų atliktas ir taip skurdžiai gyvenančių mūsų žmonių sąskaita“, – sako Seimo narys M. Puidokas.

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo nutraukti Ignalinos atominės elektrinės eksploataciją, o ES ketino skirti atitinkamą finansinę paramą jos uždarymui. Deja, susitarimai su ES vis dar Lietuvos nenaudai – prasidėjusiose derybose dėl 2021–2027 metų ES biudžeto Europos Komisija pasiūlė skirti Lietuvai 552 mln. eurų AE uždarymui. Tai beveik 300 mln. mažesnė suma, nei rodo Lietuvos Energetikos ministerijos skaičiavimai.

Pasak Seimo nario, visuomenė turėtų aiškumą, ar po svarbiausiais šaliai sprendimais slepiasi atitinkamų asmenų ar jų grupių interesai. „MG Baltic“ skandalo kontekste tas įgyja dar didesnę prasmę ir svarbą.

A. Sekmoko veiksmus jau tyrė sudaryta laikinoji komisija, kurios išvadose konstatuota, kad ministras 2012 metų gruodžio 10 dieną kreipdamasis į Tarptautinio Ignalinos eksploatavimo nutraukimo rėmimo fondo donorų asamblėjos ir asamblėjos narius dėl tarptautinių donorų finansavimo didžiausiam ir svarbiausiam Ignalinos AE uždarymo projektui B1 (laikinajai branduolinio kuro saugyklai) sustabdymo, galimai viršijo savo įgaliojimus ir šiais veiksmais galėjo būti padaryta žala valstybei. Tokio žingsnio pasekmė – prarastas europinių partnerių pasitikėjimas. 2014–2020 metų laikotarpiui Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbams numatyta skirti 400 mln. eurų, o tai – 370 mln. eurų mažesnė suma už Lietuvos deklaruotą poreikį.

Debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“

Redakcija
-
0

Siūlome pasižiūrėti gegužės 11 dieną Šiauliuose, Stasio Šalkauskio išminties šventėje, įvykusius debatus „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Diskutavo Vytautas Radžvilas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius ir Vytautas Ališauskas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas.

Spauskite paveikslėlį:

 

Šaltinis – www.lrt.lt

Du šimtai studentų prašo palikti esamose pareigose prof. Vytautą Radžvilą

Redakcija
-
0
Du šimtai studentų prašo palikti esamose pareigose prof. Vytautą Radžvilą

Du šimtai studentų, lankiusių profesoriaus Vytauto Radžvilo dėstytus kursus, kreipėsi į Vilniaus universiteto (VU) Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami palikti prof. V.Radžvilo iki šiol užimtą politinės filosofijos profesoriaus etatą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI). Kreipimusi reaguojama į VU rektoriaus sprendimą naikinti šį etatą ir siūlymą prof. Radžvilui dalyvauti konkurse kitų sričių profesoriaus pareigoms užimti. Tarp pasirašiusiųjų – daugiausiai VU TSPMI bakalauro programos studentai, tačiau taip pat yra ir klausiusių jo kursų filosofijos ir kituose fakultetuose.

Studentai rašte pabrėžtinai atsiriboja, nuo prof. Radžvilo politinės veiklos ir pažiūrų, taip pat ir nuo bet kokios kritikos VU TSPMI administracijai, tačiau kartu akcentuoja prof. Radžvilo išskirtines žinias, dėstymo gebėjimus ir svarbą instituto studijų kokybei.

„Būdami įvairių pažiūrų studentai, daugelis mūsų pritariame toli gražu ne visoms profesoriaus idėjoms, tačiau iš patirties esame įsitikinę, kad jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo: V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams“, – rašoma studentų kreipimesi.

„Direktorius neseniai paaiškino, kad profesorių etatų skaičius mažinamas rektoriaus reikalavimu, o būtent prof. Radžvilo etatas naikinamas esą dėl to, kad jis dirba Europos studijų katedroje, o ne filosofijoje. Bent man, o ir daugeliui kitų studentų, tai nieko nepaaiškina. Konkursai skelbiami ne į katedras, o pagal kompetencijas į konkrečių mokslo sričių profesoriaus vietas. Visi girdėjome siūlymą prof. Radžvilui kandidatuoti į Europos integracijos ar sociologijos profesoriaus vietą, tačiau nesvarbu, kurioje katedroje dirbtų, filosofas lieka filosofu, pagrindiniai jo dėstomi kursai ir tyrimai yra filosofijos ir toks pasiūlymas varžytis ne savo srityje skamba itin keistai. Kiekvieno konkurso reikalavimuose yra etato pavadinime nurodytos tematikos išmanymas, tad aišku, kad integracijos profesorius turi pranašumą prieš filosofijos profesorių. Nesistebime, kad prof. Radžvilas tokio siūlymo atsisakė. Mes tikrai nesiimame vertinti, kas kaltas dėl situacijos. Pasirašiusių studentų noras vienas ir paprastas – kad konfliktai baigtųsi, o profesorius Radžvilas liktų pareigose ir toliau dėstytų savo dėstomus kursus“, – situaciją komentavo kreipimąsi pasirašęs VU TSPMI studentas Juozapas Pričinas.

Prof. Radžvilo etato panaikinimas tapo įtemptu ir politizuotu klausimu po pastarųjų metų įvykių institute. Praėjusią vasarą po 9 studentų prašymo „euroskeptišku“ įvardytas prof. Radžvilo kursas iš privalomojo pakeistas į pasirenkamąjį. Vėliau buvo gautas ir alternatyvus 22 tą patį kursą lankiusių VU TSPMI studentų ir alumnų prašymas palikti kursą privalomu, tačiau administracija jį atmetė. Ne tik pats profesorius, bet ir Lietuvos Žmogaus teisių koordinavimo centras, Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas šį sprendimą vadino diskriminaciniu ir apkaltino instituto administraciją persekiojimu dėl politinių pažiūrų. Savo ruožtu administracijos atstovai pateikė prof. Radžvilui kaltinimus dėl akademinės etikos pažeidimų viešuose pasisakymuose apie institutą ir kolegas.

VU akademinės etikos komisija priėmė galutinę išvadą, kad V.Radžvilas akademinės etikos nepažeidė. Papildomos įtampos situacijai suteikė faktas, jog VU TSPMI Taryba iš pradžių balsavo už sprendimą surengti konkursą vienam politinės filosofijos profesoriaus etatui, tačiau paaiškėjus, kad prof. Alvydui Jokubaičiui konkursas nebereikalingas, atšaukė ir jį. Tokiame kontekste prie VU TSPMI balandžio 25 d. įvyko protesto akcija, skelbianti apie profesoriaus Radžvilo persekiojimą dėl pažiūrų ir reikalaujanti VU TSPMI direktoriaus R. Vilpišausko atsistatydinimo. Kreipimąsi pasirašę studentai atsiriboja nuo šio reikalavimo ir kaltinimų politiniu susidorojimu, tačiau reikalauja palikti prof. Radžvilui galimybę dirbti politinės filosofijos profesoriaus pareigose.

 

Lidžita Kolosauskaitė. Eurovizija: Dainuojantis feminizmas

Redakcija
-
0

Internete kelinta diena netyla bakchalijos, kaip ta baisi stora boba baisiu balsu sugebėjo laimėti Euroviziją.

Ir, priešingai visokių lietuviškų „žvaigždučių“ postringavimams, tai aptarinėjama ne tik lietuviškuose forumuose. Netgi užsukus į oficialų Eurovizijos puslapį Facebook’e galima rasti panašių ir dar riebesnių epitetų, o kažkoks Izraelio politikas berods mestelėjo, kad „Eurovizija tampa freak’ų konkursu“.

Cirku Euroviziją išvadino ir Nyderlandų atstovas.

Taigi, bendras muzikos ir estetikos pojūtis – visa laimė – egzistuoja ne tik Lietuvoje ir daugybė žmonių visoje Europoje apstulbę, kaip toks protu nesuvokiamai klaikus pasirodymas galėjo tapti konkurso laimėtoju.

Ir to iš tikrųjų neįmanoma suvokti, jei visai nepagrįstai vertini Euroviziją kaip dainų konkursą. Vienaip ar kitaip, Eurovizija visados buvo stipriai politizuotas šou, kuriame daugiau nei vokalas lemdavo „kaimynų simpatijos“, tarptautiniai santykiai ir įvairios politinės mados.

Netta yra klasikinis feminisčių idealas: Stora, pikta, agresyvi, nekenčianti vyrų ir… kaifuojanti nuo savo trūkumų. Jos pasirodyme – svarbi žinia, kad nuo šiol pasaulį valdys štai tokios moterys: Moterys, kurioms nerūpi jų išvaizda (net jei tai kenkia jų pačių sveikatai), moterys, kurios laiko vyrus kvailiais, ir kurioms… nereikia meilės.

Taigi, Netta yra visiška priešingybė kad ir Lietuvos atstovės Ievos siųstai žinutei apie vyro ir moters sąjungą bei amžiną meilę.

Ieva dainavo apie tai, kas vis labiau darosi „nemadinga“ – šeimą, meilę, lojalumą. Netta kudakavo apie naujųjų laikų idealą – gyvuliškų instinktų valdomą vienišą žmogų, kuris su savo trūkumais ne kovoja, bet juos puoselėja ir jais didžiuojasi.

Skamba absurdiškai? Paskaitykite dainos žodžius. Nieko daugiau kaip tik nemotyvuotas pyktis kitai lyčiai ir pasididžiavimas savimi. Netta pradeda dainą prisistatymu „i am beautiful creature“ (aš esu graži būtybė), tuo tarpu į vyrą kreipiasi „stupid boy“ (kvailas berniuk). Toliau ji tvirtina nesirūpinanti naujųjų laikų idealais ir žada jį kažko išmokyti.

Kas yra tie „modern time preachers“, dainoje neatskleidžiama, bet žiūrint į Nettą manytina, kad galvoje turimi moteriškumo standartai – išvaizda, elgesys, požiūris.

Taigi, iš esmės daina apie stiprią moterį (greičiausiai lesbietę) (aliuzijos į žaidimus su lėlėmis) ir silpną vyrą, kuris bus palaužtas (i’ll take you down now).

Kuo ne feminisčių manifestas?

Tuomet, kai suvoki tą dainą kaip tam tikrą politinę liniją tampa aiškesnė ir pati pergalė, ir atlikėjos vertinimas. Visokios feministės ir kiti liberalių pažiūrų veikėjai bando traktuoti esą Nettos kritika pagrįsta jos išvaizda ir dėl to tai patyčios, bet išties Nettos kritikos esmė – koncepcija, kurią ji perša.

Pasaulyje yra nemažai žinomų storų moterų, kurios nėra vadinamos „freak’ėmis“. Visuomenės požiūrį suformavo ne tie papildomi kilogramai, kurie, kitaip apsirengus, galėjo net nekristi į akis, o tas iššaukiantis pseudo spektaklis, kuriuo spjauta į veidą ne tik vyrams, bet apskritai žmonėms, kurie turi sveiką santykį su savimi ir kita lytimi.

Netta’i lyčių santykiai yra kova, kurią turi laimėti moteris, tuo tarpu man ir daugumai kitų tai – koalicija, sukurianti gražiausią pasaulyje dalyką – šeimą.

Natūralus klausimas, kuris kyla bet kuriam normaliam žmogui – kam Europai skatinti lyčių kovą? Atsakymo aš nežinau. Bet įtariu.

Pirmiausia, ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant darbo vietų, populiacijos augimas yra didelė problema, kurią jau reikia pradėti spręsti. Vienalytės poros, kaip žinia, demografiškai „nepavojingos“.

Antra, šeima yra pamatinė visuomenės ląstelė ir šią prasme ji netgi iš dalies konkuruoja su valstybe. Žmogus, kuris turi šeimą, yra mažiau priklausomas nuo valstybės, jam mažiau reikia socialinių garantijų, užimtumo ir pan., dėl ko toks žmogus nėra linkęs labai daug mokėti idant gautų atitinkamas paslaugas bei garantijas.

Tuo tarpu vienišas žmogus yra labai stipriai suinteresuotas turėti kuo didesnes garantijas, užimtumą po darbo ir pan., dėl ko jis, žinoma, pasirengęs už tai sumokėti milžinišką kainą. Valstybėms vis labiau orientuojantis į tai, kad surinkti kuo daugiau mokesčių, vieniši asmenys yra potencialiai mokesni.

Ir, galų gale, lengviausia valdyti silpnus žmones, o žmogus, kuris pasiduoda savo ydoms ir jas puoselėja, yra silpnas.

Jauna nutukusi moteris nėra „kitokia“ – ji serga arba turi ydų. Jos antsvoris neabejotinai atsilieps sveikatai, darbingumui ir greičiausiai vaisingumui.

Vyrai labiau domisi normalaus sudėjimo moterimis ne tik todėl, kad jos gražesnės, bet iš esmės todėl, kad sveikesnės, vaisingesnės, aktyvesnės. Kas gi norėtų sieti gyvenimą su žmogumi, kuris sunkiai pakyla nuo sofos?

Taigi, „storos bobos“ kritika orientuota ne į asmenį, o į tai, ką tas asmuo reprezentuoja.

Apskritai, tik lietuvių provincialumu ir amžinai nesėkmingu bandymu būti „moderniais“ galima paaiškinti situaciją, kai viešo asmens kritika prilyginama rasizmui, antisemitizmui ar dar kažkam.

Viešas žmogus atstovauja kažkokią idėją, dėl ko jo kritikos ribos yra ir turi būti itin plačios.

Jei žmogus bijo būti pavadintas „storu“ ar „negražiu“, jis tiesiog neturi lipti ant scenos. Ar juolab dainuoti „i am beautiful creature“. Natūralu, kad šis teiginys iššaukia reakciją ir dar natūraliau, kad dauguma visuomenės negali su tuo sutikti, nes tai, kas nėra sveika, negali būti gražu.

Nutukimas nėra grožis. Ir pyktis nėra grožis.

Aš ant tos scenos nemačiau visiškai nieko gražaus. Tik piktą storą bobą.

Vytautas Rubavičius. Išpuoliai vis aštrėja

Redakcija
-
0

Jau tenka susitaikyti su „didelio Lietuvos priešo“ vaidmeniu. Kabutes rašau dėl to, kad pats nesijaučiu esąs Lietuvos priešas – visomis jėgomis stengiuosi palaikyti lietuvybės ir valstybingumo dvasią. Esu įsitikinęs, kad valstybė mūsų tautai yra Dievo dovana, o mes su ta dovana labai jau neatsakingai elgiamės – visiškai negalvojame apie sparčiai menkėjančias valstybinio suvereniteto, taip pat ir lietuvių tautos gyvybinės galios atsargas.

Tačiau kai kurios mūsų specialiosios valstybinės struktūros, o tokių ne viena, tiksliau – kai kurie jose dirbantys pareigūnai mane laiko priešu. O jau kovojant su priešais tinka visos priemonės. Kai neaptinkama jokių ryšių nei su įtartinomis ambasadomis, nei su organizacijomis, imamasi bauginimo ir terorizavimo. Vis dažnėjančiais išpuoliais sunkinamas kasdienis gyvenimas. Ne vien „priešui“, bet ir jo sūnui – žinok, kaip mes žiūrime į tavo rašinių tiesas ir juose išskleidžiamus pasvarstymus.

Suprantama, išpuoliai neteikia ramybės, neskatina darbingam susikaupimui, juolab kad didžiulės pastangos dedamos žaloti darbinį kompiuterį. Prisijungus prie interneto, kurį tiekia „Telia“, akimirksniu užplūsta kompiuterį pertvarkančios programos. Patys „Telia“ darbuotojai aiškina, kad taip tai jau tikrai neturėtų būti. Tačiau tikrovė pasirodo esanti spalvingesnė. Internetiniu ryšiu nesitenkinama – apsilankoma ir namuose: dingsta daiktai, pinigai, perdeginamas kietasis diskas. Pasirodo, kad jį perdeginti nėra sunku – tereikia žinoti, kaip aiškina specialistai, į kokią skylutę įkišti ploną vielutę.

Su tokiomis bauginimo akcijomis nesusidūrusiems žmonėms sunku patikėti, kad taip gali vykti mūsų demokratinėje valstybėje, kurios vadovai nesiliauja kalbėti apie teisės viršenybę. Tačiau nuo tokių išpuolių teko nukentėti ne man vienam. Senas bičiulis profesorius papasakojo apie savo vargus aiškinantis, kas ir kodėl ėmė skleisti apie jį kalbas, neva esąs nepatikimas, o dėstomos mintys nelabai tinkančios dabarties Lietuvai. Įtakingas, aukštas pareigas spectarnybose užimantis antpečiuotas žmogus, beje, geras profesoriaus pažįstamas, tokiomis kalbomis protino net kai kurių portalų žmones. Nenustebčiau sužinojęs, kad ir apie mano „nepatikimumą“ taip pat užsimenama net nelaukiant progos.

Kompiuteriai kompiuteriais, tačiau labiausiai šiuo metu puolamas ir gąsdinamas mano sūnus. Jam buvo pažadėta, kad darbo Lietuvoje nerasiąs, jei nesutiksiąs bendradarbiauti. Darbo susirasti nepavyksta – įsidarbinus netrunka pasipilti skambučiai, rekomenduojantys atsisakyti naujojo darbuotojo, jei nenorima didelių problemų. Darbdaviai supranta, su kuo turį reikalą, ir pasistengia išvengti gerai nujaučiamų nemalonumų. Nesusipratę – paprotinami. Keisčiausia, kad iš „Sodros“ dingo duomenys apie jo darbą nuo 2004 metų. Atrodo, kad žmogus gyveno beorėje erdvėje, nors niekur nebuvo išvykęs ir darbavosi keliose žinomose įmonėse. Dabar tenka vargą vargti, norint išsiaiškinti, kaip tie duomenys dingo.

Nenustatomais telefono skambučiais jam vis primenama, kad jau metas būtų susiprasti… Ir ne tik telefono skambučiais. Gegužės 14 d. vakare einant iš Liudo Giros gatvės į Ateities gatvę prie perėjos du vyrai sugriebė jį už pečių, stumtelėjo į priekį ir staiga atitraukė atgal suduodami stiprų smūgį į dešinį šoną, kad net užėmė kvapą. Pajuto ir spyrį į lūžusią ir begyjančią koją. Sustojusio „Renault“ mikroautobuso su Krašto apsaugos ministerijos numeriais vairuotojas paklausė, ar nieko neatsitikę, ir nuvažiavo. Du vyriškiai patarė sūnui būt atsargesniam ir dingo. Tie vyriškiai, tikriausiai, nei savo žmonoms, nei vaikams, nepasakos apie didžią specialią šios dienos operaciją „gelbstint Lietuvą“ – bauginant Rubavičių ir jo sūnų.

Mano pažįstamas profesorius taip pat pasakojo apie jo sūnui tekusius pakelti ilgai trukusius išpuolius, taip pat ir apie tokius pat išmetimus iš darbo. Tad galima numanyti, kad veikiama pagal tam tikrą schemą.

Tačiau neaišku, kas formuoja „vidaus priešų“ sąrašus, kas duoda komandą „fas“? Akivaizdu, kad ne policijos eiliniai. Tad gal mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai priklauso ginti konstitucines piliečių teises ir laisves, bei premjeras Saulius Skvernelis galėtų paaiškinti, kodėl tokios didelės specialiosios pajėgos mestos nusikalstamai bauginti paprastą, jokių verslo anei politinių interesų neturintį Lietuvos pilietį ir jo sūnų, kai tiek daug rimtų darbų laukia Rusijos grėsmių akivaizdoje?

Raimundas Kaminskas. Kaune masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko keletą dienų

Redakcija
-
0

Gegužės 14 d. Kaune prie Romo Kalantos (1953-1972) skirto paminklo „Aukos laukas“ Laisvės alėjoje vyko minėjimas skirtas paminėti kovą už Lietuvos laisvę sovietų okupacijos metais.

Sugiedojus Lietuvos himną minėjime kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras dr. Leonas Milčius, buvęs LR Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungos Kauno Apskrities skyriaus pirmininkė dr. Aušra Jurevičiūtė, miesto metraštininkas Jonas Ivaškevičius, įvykių liudininkas Romualdas Jokūbonis, Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotoja Raminta Baltuškienė, LR Seimo narių Kauno biuro vadovė Vaida Pranarauskaitė bei nuo miesto savivaldybės sveikinimo žodį tarė Orinta Leiputė. Renginį organizavo Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba.

1972 m. gegužės 14 dieną devyniolikmetis jaunuolis R.Kalanta Kauno sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, save uždegė. Vėliau R. Kalanta ligoninėje mirė.

Jo susideginimas sukėlė Komunistų partijos, komjaunimo (Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) bei KGB pareigūnų paniką, todėl sovietinis sovietų saugumas paskubėjo R. Kalantą slapta palaidoti anksčiau paskelbto laiko.

Susirinkę į laidotuves kauniečiai pasipiktino sovietinės valdžios savivale ir todėl prasidėjo masinės eitynės, kuriose buvo skanduojami patriotiniai šūkiai. Kaune masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko keletą dienų. Neramumai nuslopinti tik 1972 gegužės 19 dieną. Iš daugiau kaip 3 tūkst. aktyvių protestų dalyvių buvo suimta apie 400 žmonių.

 

Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba

Vytautas Radžvilas. Esame mulkinami, išnaudojami ir apgaudinėjami

Redakcija
-
0

Gegužės 7 dieną Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete vykusioje diskusijoje apie Vyriausybės pasiūlytos mokesčių bei pensijų reformos pasekmes viešajam sektoriui pagrindinius pranešimus skaitę profesoriai Romas Lazutka bei Boguslavas Gruževskis ir ekonomistas Justas Mundeikis kritikos tokiems Vyriausybės sumanymams nepagailėjo. Jų teigimu, siūlomi pokyčiai turės neigiamos įtakos Lietuvos emigracijos ir demografinėms tendencijoms, be to, jie negarantuos ir visaverčio viešojo sektoriaus darbuotojų – mokslininkų, dėstytojų, medikų, mokytojų bei kultūros darbuotojų – finansavimo.

Diskusijos pabaigoje žodžio paprašė ją atidžiai stebėjęs prof. Vytautas Radžvilas. Pasveikinęs pranešimų autorius su kruopščiai atlikta Vyriausybės siūlymų analize, jis visų pirma pasiūlė pasižiūrėti į tai, apie ką čia „labai profesionaliai“ buvo diskutuota, iš kito taško – „pasitelkus refleksiją“:

„Komplimentai pranešėjams, bet realiai mes diskutavome apie tai, nagrinėjome visą technologiją, kaip esame mulkinami, išnaudojami ir apgaudinėjami.

Skelbime buvo nurodyta, jog diskusijoje dalyvaus ir Finansų ministerijos atstovai. Tačiau jiems čia nereikia būti, nes jų darbą darome mes patys. Kokiu būdu? Šitokios valdymo sistemos lobistams politinius klausimus reikia pakeisti taip, kad tai būtų vadybiniai klausimai.

Jau nuo Žano Monė (Jean Monnet)  laikų valdymo strategija yra tokia: jūs nuo esminių politinių problemų ginčykitės iki numirimo dėl techninių smulkmenų. Tai klasikinė politinė situacija. Nejaučiant visuomenės spaudimo, suvokiama, kad kažką tarsi reiktų daryti. Bet nėra politinės valios ir todėl perdėliojama iš vienos kišenėlės į kitą – procentėlis ar pusė procentėlio, o jūs ginčykitės, gaiškite laiką.

Mes ir toliau (čia yra visų intelektualų prigimtinė liga, kurios reikia atsisakyti) remiamės kūdikiškai naivia prielaida, kad jie daro intelektualines klaidas, kad jie kažko nesupranta.

Ką rodo visi tie skaičiai, kuriuos pateikė pranešėjai? Jie yra paprasčiausiai normalus, gražus išmirimas. Net ir ekonomikos neprofesionalas turėtų suprasti, kad dabartinė diskusija dėl mokesčių reformos ir maskuotė senai darbotvarkei”.

Visą diksusiją galite žiūrėti čia:

 

Kamilė Šeraitė. Ar Europos Sąjunga parašys Lietuvos istorijos vadovėlį?

Redakcija
-
2

www.lrt.lt

Neretai valstybinių švenčių metu ar įvairiuose renginiuose galime išvysti ne vieną politiką, ranką prie širdies pridėjusį, ir rimtu veidu giedantį Lietuvos tautinę giesmę. Viename posme yra žodžiai: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Deja, gretos politikų, suprantančių šių žodžių tikrąją reikšmę, vis mažėja. Istorinę atmintį ir istorinės atminties politiką stengiamasi ištrinti arba paversti vienos ar kitos ideologijos tarnu. Beveik kaip okupacijos metais, kuomet istorija buvo perrašinėjama taip, kad būtų palanki ir draugiška okupantams.

Šiandien istoriją perrašyti nelengva, tačiau pasitelkti ją savo tikslams kurį laiką bandė dažnas Europos federalizmo šalininkas. Jų teigimu, istorija priklauso tiems, kurie ją kuria šiandien, o ne „populistams“, kurie „nostalgiškai laikosi įsikibę į praeitį ir atsisako žvelgti į ateitį“. Supraskime – noras stiprinti valstybingumą, ugdyti tautinę ir istorinę savimonę yra siejamas su populizmu.

Atrodo, esame pernelyg silpni, kad galėtume atsilaikyti tokioms manipuliacijoms kaip ankstesnio Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barosso, kuris Europos Sąjungą (ES) lygino su imperija ir nuolat kalbėjo apie bendrą ES istorinį pasakojimą, nepaisydamas, kad tam prieštaravo nemažai valstybių narių. Tačiau, anot buvusio pirmininko ir jam pritariančiųjų, tokią istoriją būtina sukurti, kadangi be to nebus vertybinio pagrindo ir labiau integruotai, galbūt federacinei valstybei, kuri skirtingas teritorijas turėtų suvienyti istorine, kultūrine, tautine ar dar kokia kita prasme. Paradoksalu, tačiau viena ranka norėta įtvirtinti bendrą istorinį pasakojimą, kuomet kita ranka buvo stengtasi panaikinti viską, kas yra stabilu ir nekintama. Šis dar karštesnis noras pasipriešinti bet kam, kas yra istoriška, ir tikėjimas visuotine pažanga galiausiai privedė bandymus sukurti ES istorinį pasakojimą apie visišką fiasko. Šiuolaikinė ES savo esme yra istoriška, ir tai dar viena priežastis, kodėl bendras istorinis pasakojimas yra neįmanomas.

Kiekviena valstybė yra atsakinga už savo istorinio naratyvo kūrimą, pasakojimą ir gynimą. Todėl ES lygmeniu neįmanoma susitarti dėl bendros ir visiems priimtinos įvykių interpretacijos. Tačiau tai nereiškia, kad privalome griežtai atsiriboti nuo ES vykstančių diskusijų dėl istorinės politikos. ES lygmeniu be galo svarbu sutarti bent dėl esminių žemyno istorijos įvykių ir tragedijų vertinimo. Juolab, kad pastaruoju metu minėti įvykiai tampa įvairių dezinformacijos, ar kitų informacinio karo priemonių taikiniais. Esminis nesutarimas, ypač aktualus Lietuvai – skirtingas nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nusikaltimų vertinimas. Sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare prieš Vokietiją negali būti išlyga ir atleidimas už penkis dešimtmečius trukusią nepriklausomų valstybių okupaciją ir gyventojų represijas. Lietuva privalo siekti ES lygmeniu sulyginti komunizmo nusikaltimus su nacių nusikaltimais žmonijai.

Tai nėra naujas tikslas, jau seniai dėjome pastangas tai padaryti: 2008–2012 m. vyriausybės kadencijos metu istorinė politika buvo įtraukta į Užsienio reikalų ministerijos užsienio politikos strategiją, parengtos gairės diplomatams, kaip nuo nedraugiškų išpuolių apginti mūsų istoriją, tačiau visa tai iki šiol renka dulkes stalčiuose. Bet juk dabar, kai Rusijos informacinės atakos tik sustiprėjo, būtent šios priemonės, jeigu būtų taikomos ir vystomos, galėjo atlikti pagrindinį tokių išpuolių nukenksminimo darbą. Todėl ES politikos kontekste Baltijos ir Višegrado valstybės privalo atgaivinti iniciatyvas, kurios užtikrintų deramą komunizmo pasmerkimą bei lygiavertį totalitarinių režimų aukų vertinimą Europoje. Skirtingos šių dviejų totalitarinių režimų interpretacijos, Europą siekiančios suvienyti organizacijos rėmuose, yra ne tik neteisingos istoriniu požiūriu, bet ir žeidžia komunistinių režimų aukų atminimą – žmonių kančios ir gyvybės negali būti vertinamos skirtingai.

Ne vien mūsų ryžto trūkumas lėmė nesėkmes, bandant sulyginti nusikaltimus. Daugelis komunistinio teroro nepatyrusių „senųjų“ ES valstybių lengvai gali įvardinti nacių vykdytus nusikaltimus žmoniškumui, pagrindines žydų žudymo vietas ar aukų skaičių. Tačiau tų pačių žmonių paklausus apie komunizmo įvykdytus nusikaltimus, retas galėtų įvardinti net kokie jie buvo, o dažnas gal ir paklaustų, ar į Sibirą žmonės važiavo ne savo noru.

Taip pat trukdo ir kai kurių valstybių, pavyzdžiui Prancūzijos teigiamas požiūris į komunizmo ideologiją. Daug šiuolaikinės kairės politikų Europoje neslepia savo simpatijų komunizmo ideologijai, o senesnės kartos kairieji yra netgi dalyvavę komunistinių judėjimų veikloje.

Istorinei politikai vis dažniau patenkant į tarptautinių santykių darbotvarkę, itin rizikuojame nekurdami savo istorinio pasakojimo ir politikos. Istorija ir istorinė politika yra neatskiriama kiekvienos valstybės tapatybės dalis. Valstybė turi lavinti savo Tėvynės istorijai ištikimą visuomenę, nes jei valstybė to padaryti nesugebės – visuomenė taps paviršutiniška, vartotojiška, parsidavėliška ir neatspari grėsmėms.

Natūralu, kad tokia visuomenė nesugebės pasipriešinti ir dezinformacijai, kuri dažnai bando juodinti svarbiausius Lietuvos istorijos epizodus: partizanų kovas, Sausio 13-osios, 1941 m. įvykius ir t. t. Netgi matydami visa tai mes toliau vengiame pateikti aštrius klausimus žmonėms, kurie mums meluoja į akis. Dar daugiau: dažnai net pasiūlome pamirši nuoskaudas ir „žiūrėti tik į ateitį“…

Kad iš tiesų suvoktume istorijos politikos svarbą, palyginkime Lenkijos ir Lietuvos reakciją į du dezinformacijos incidentus. Prieš kelerius metus Baltuosiuose Rūmuose JAV prezidentas Barakas Obama nacių stovyklas pavadino lenkiškomis mirties stovyklomis. Tuometinis Lenkijos Premjeras Donaldas Tuskas pareikalavo B. Obamos atsiprašyti jo ir visos lenkų tautos, nes tai buvo ne lenkiškos mirties stovyklos, o nacių mirties stovyklos okupuotoje Lenkijoje. Šiais metais Lenkijoje buvo priimtas įstatymas, kuris draudžia nacių mirties stovyklas vadinti lenkiškomis stovyklomis, ir taip galutinai užkerta kelią informacinėms atakoms šalies viduje bei numato atsakomybę pažeidėjams. Tuo tarpu ne taip seniai Lietuvoje Rūta Vanagaitė kartu su Efraimu Zuroffu ėmė skleisti melą apie tai, kad Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo žydšaudys. Premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę, o Tautos atstovybei vadovaujantis Seimo pirmininkas šiuo klausimu apskritai nepasisakė. Minėtos reakcijos aiškiai rodo, kad mūsų valstybė nėra pajėgi apginti savo istorijos ir tiesos – mes tylime, o tylėjimas reiškia neturėjimą ką pasakyti, kuris yra suprantamas kaip leidimas toliau tęsti pasibjaurėtinas melo kampanijas.

Deja, bet šiandien vis dar turime įtikinėti savo politikus, kad istorinės atminties politika yra viena pagrindinių sąlygų valstybės išlikimui ir visuomenės darnai. Net švęsdami savo valstybės šimtmetį akcentuojame tapimą modernios Europos dalimi, o ne tautinį ir istorinį pasakojimą, kurio pagrindu prieš šimtmetį mūsų valstybė buvo sukurta. Liūdna, kad turime įtikinėti savuosius politikus, jog jei nekursime istorinės atminties politikos, ateinančio Lietuvos valstybės bei tautos šimtmečio nebešvęsime – galbūt žemėje gyvens lietuviai, bet neliks lietuvybės turininio, o kartu ir prasmės švęsti. Matydami, kaip priešiškos mums jėgos bando perrašyti mūsų istoriją, kaip visuomenė nebesieja savęs su Tėvyne ir tauta – turime susivienyti vardan savo valstybės išlikimo. Ne ES, ne kas nors kitas, o tik mes patys privalome parašyti istorijos vadovėlį Lietuvos ateities kartoms. Tik autentiška ir stipri Lietuva galės kurti stiprią Europą!

Rusijos ir Rytų Europos studijų magistro kurso studentė Kamilė Šeraitė yra LR Seimo nario Lauryno Kasčiūno padėjėja.

Vytautas Sinica. „Turime teisę nemėgti ir tą pasakyti“

Redakcija
-
0

Politologo Vytauto Sinicos komentaras „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ patyčių kultūros ir korektiškumo tema. Kalbina Aurimas Perednis. Visos laidos įrašą galite perklausyti šioje nuorodoje.

– Ar po „Eurovizijos“ finalo Lietuvoje kilusiose diskusijose įžvelgiate įžeidimus ir patyčias? Jeigu taip, iš kur jos? Galbūt jokios ribos nėra peržengtos ir viskas tvarkoje su mūsų garsių žmonių išraiškomis ir nuomonės laisve. Ar matote problemą, ir jeigu matote, tai kur?

– Kalbant apie „Eurovizijoje“ nugalėjusį pasirodymą – nes be konteksto vertinti neįmanoma – tai, visų pirma, daina siekė ne sužavėti, o šokiruoti. Tai buvo toks postmodernizmas muzikoje. Tam tarnavo ir kudakavimas, ir šokėjų tąsymasis, ir politinė žinutė, ir pačios atlikėjos įvaizdis. Ji viešai sakė, kad didžiuojasi savo apkūnumu, nori jį pabrėžti, nori įkvėpti kitus – tai buvo viena iš jos politinių žinučių šalia priekabiavimo ir įvairovės.

Todėl Jurgos Lago pasisakymą, bent kiek aš suprantu, būtent taip ir matau. „Stora boba“ jai užkliuvo ne todėl, kad yra stora moteris, o todėl, kad pastaroji pati pasirinko tai akcentuoti ir tuo didžiuotis. Kaip pati atlikėja sakė, tai buvo viena iš visuomenės įkvėpimui skirtų žinučių. Negali tikėtis, kai tai sukels tik teigiamas ir pritariančias reakcijas.

– Taigi jūs labiau žiūrite į sceninę žinutę, o ne į fizinius duomenis?

– Aš tik tokiu aspektu galiu suprasti, kodėl tas pasisakymas kilo. Nemanau, kad kam nors yra svarbu, kaip atlikėjas atrodo, jeigu pats atlikėjas to nepadaro svarbia savo pasirodymo dalimi. Iš viešų atlikėjos pasisakymų buvo aišku, kad ji tuo didžiuojasi, jai yra svarbu, kad stambus kūnas ar kaip tai pavadinti yra gražu, ji kvietė „kalbėkim apie tai“. Atlikėjos mintis buvo, kad kalbėkime apie tai, kaip apie kažką gražaus ir gero. Buvo reakcijų – ir Jurgos Lago, ir kitų – kad taip nėra.

– Štai klausytojas teigia, kad Lietuvoje apskritai populiaru patyčios ir įžeidžiančios frazės viešojoje erdvėje. Galbūt politikų ir atlikėjų vertinimams yra skirtingos ribos. Kaip vertintumėte platesnį patyčių klausimo kontekstą?

– Sutinku, kad Lietuvoje yra problema su patyčių kultūra ir tuo, kad tai yra viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų dalis. Kaip minėjote klausytojui, dažniausiai sau leidžiama šaipytis iš politikų, nes jie politikai. Bet reikia pastebėti, kai labai dažnai tai būna patyčios ne iš jų sprendimų, o iš to, kad jų brolis kažką daro, ar jie patys kažkada gėrė, o dabar kovoja su alkoholizmu, smurtu ir pan., kitaip sakant, į asmeniškumus orientuotos patyčios.

Lygiai taip pat ir čia. Tarsi galėtume iš atlikėjo šaipytis tik dėl jo muzikos, bet atsitinka ir kitaip. Iš tikrųjų man čia matyti dvigubas standartas, taikomas tiesiog dėl to, kad klausimas yra jautrus. Jeigu tema yra apkūnumas, ir kyla tam tikra empatija ir gailestis, nesinori, kad iš to būtų šaipomasi. Bet jeigu šaipomasi iš kitų dalykų, tai viskas gerai ir niekas skandalo nedaro, o pasitaikius tokiai temai tai sukėlė daug didesnį ažiotažą.

– Prisideda garsūs žmonės, vieša erdvė. Buvo klausytojų pasisakymų, kad vieša erdvė, žmogaus žinomumas įpareigoja. Šie dalykai svarbūs?

– Iš principo taip, bet tai yra teorija, o praktiškai Lietuvoje to nėra. Dabar nepateiksiu jokių skaičių, bet manau, kad daugelis jaučiame, jog būtent viešosios nuomonės formuotojai, žmonės, turintys plačią auditoriją, yra pratę kalbėti nerinkdami žodžių, nesirūpindami, ką įžeis, kokį konkretų žmogų. Be abejo, yra nerašyta išimtis, kad nesirūpinama įžeisti konkretų žmogų, tačiau yra didelis rūpestis neįžeisti kažkokių jautrių visuomenės grupių. Paprastai kai kalbame apie įvairias mažumas, ir tai jau tapę įprasta tema, laikoma, kad reikia kalbėti jautriau, atsargiau. Dabar galbūt pirmą kartą susidūrėme su Vakaruose vadinamuoju body positivity reiškiniu, raginančiu tik pozityviai kalbėti ir apie žmonių figūrą.

– Kaip manote, ar reikia apie figūrą kalbėti pozityviai?

– Nemanau. Apskritai jeigu reikia leisti egzistuoti sritims, kurios gauna išimtinę apsaugą nuo kritikos, aštrumo ir bendrų visuomenėje priimtų viešųjų diskusijų taisyklių, tai jų turi būti labai mažai ir jos turi būti labai gerai pagrįstos.

– Kokios jūsų manymu yra temos, sritys ar žmogaus savybės, kur reikėtų dėti ženklą „Stop“?

– Nežinau. Tačiau žinau, kad dabar tų apribojimų jau atrodo per daug. Sakyčiau, šiandien jaučiama tendencija versti žmones tarpusavyje ir ypač viešojoje erdvėje bendrauti tik pozityviai. Tik mėgti, sakyti apie juos tik gerai, vaikus tik skatinti, o ne drausti, galų gale, net sporte atsiranda idėjos nebeskirti paskutinių vietų, tik pirmąsias, ypač vaikų varžybose. Šis žmonių bendravimo statymas į rėmus nėra gera tendencija. Aš turiu teisę jūsų už ką nors nemėgti ir tą pasakyti, jūs turite teisę manęs už ką nors nemėgti ir tą pasakyti, ir visuomenė neturėtų apsimetinėti, kad visur yra tik pozityvas ir draugiškumas.

– Tačiau žiniasklaida dažniau kaltinama tuo, kad mato tik blogus dalykus, o gerų – visai nemato.

– Čia susipina dvi temos: apie ką kalbame ir kaip kalbame. Žiniasklaida dažniausiai kalba apie politiką, bent jau ta žiniasklaida, į kurią tokia kritika referuoja. O politikoje yra natūralu dažniausiai kalbėti kritiškai. Kitaip kokia prasmė apie kažką kalbėti, jeigu tas kalbėjimas nereikalauja mūsų dėmesio ir siekio kažką pataisyti, padaryti geriau, pateikti žmonėms įvertinti. Žiniasklaida privalo apie politiką kalbėti kritiškai. Ir galbūt tas žmones vargina. Bet kalbant apie žmonių viešus ir neviešus tarpusavio santykius, tas bendravimas tampa vis labiau cenzūruojamas, kad būtų malonus.

1...1 4931 4941 495...1 701Nuo 1 701 1 494 puslapis