2025-05-09, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 149

Donaldas Trampas ketina naikinti valstybės paramą gender ideologijai

JAV prezidentas Donaldas Trumpas / EPA nuotr.

Naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trampas paskelbė apie planus panaikinti valstybės paramą gender ideologijai ir paprašyti Kongreso priimti įstatymą, pagal kurį būtų pripažįstamos tik dvi lytys – vyriškoji ir moteriškoji – kurios nustatomos gimstant.

Neseniai paskelbtame vaizdo pranešime D. Trumpas pažymėjo atmetantis gender ideologiją valstybiniu lygmeniu ir ketinantis panaikinti federalinį finansavimą bet kokioms procedūroms, susijusioms su lyties keitimu.

Jis taip pat planuoja išleisti įsaką, kuriuo visose federalinėse agentūrose būtų sustabdytos lyčių programos, uždraudžiant joms skatinti lyties keitimą.

Būsimasis JAV prezidentas ragina Kongresą priimti įstatymą, kad mokesčių mokėtojai nebemokėtų už lyties keitimo procedūras ir operacijas.

Be to, D. Trumpas pagrasino ligoninėms, teikiančioms „lyties keitimo“ paslaugas, pašalinimu iš Medicaid ir Medicare programų.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt penktoji (lapkričio 14) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Viešoje erdvėje pasirodė geležinkelio ešelono nuotrauka, kurioje matome rusijos gilumoje pervežamas šiaurės korėjietiškas savaeiges haubicas M1989. Tai rusijoje nenaudojamo 170 mm kalibro sunkioji haubica, galinti atakuoti taikinius iki 40 arba su paturbintu šaudmenimi iki 60 km atstumu. Kadangi sviedinys sunkus, haubicos gretošauda maža – tik 2 šūviai per 5 min. Atsižvelgiant į logistines problemas (jų kiekis nebus labai didelis, dėl atsarginių dalių trūkumo remontas komplikuotas, rusijoje nenaudojami šaudmenys vers vežti juos iš š. korėjos), tikėtina, kad jų naudojimas fronte bus ribotas. Tačiau atskirai paimtame ruože šis ginklas gali turėti efektą. Viena vertus, jį galima naudoti griaunant įtvirtinimus kontaktinėje linijoje. Kita vertus, dėl didelio galingumo šūvio nuotolio šios haubicos gali turėti specifinę užduotį – kova su ukrainiečių artilerija (counter battery fire). Tai rusams yra didelė problema, ypač kai prieš juos veikia toliau ir tiksliau šaudanti vakarietiška artilerija. Čia agresoriui ir gali pasitarnauti šios haubicos, pvz. Kursk kryptyje.

Agresorius šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 59 dronais Shahed, 21 ukrainiečiams pavyko numušti, o likę 38 nukrypo nuo taikinių. Vienas iš atakos taikinių – Myrhorod (Poltava sr.), kuris yra komunikacinis mazgas pervežti pajėgas, šaudmenis ir kitą karinę įrangą į Kharkiv ir Luhansk kryptis.

Ukrainiečiai nenustatyto tipo raketa smūgiavo karinio dalinio teritorijai Belgorod, nepatvirtintais duomenimis apgadinta / sunaikinta keletas technikos vienetų, tikėtina yra agresoriaus gyvosios jėgos nuostolių.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Rusai toliau karštligiškai veržiasi į savižudiškus šturmus Novoivanovka ruože. Atakuojama kuopos dydžio mechanizuotais vienetais, puolimo tempas gana aukštas. Ukrainos pajėgos tiek gynybiniais veiksmais, tiek kontratakomis puolančias pajėgas sunaikina. Agresorius soc. tinkluose skelbia, kad ukrainiečiai į Kursk kryptį atsivežė NET Challenger tanką (demonstruoja vaizdus, kaip jį atakuoja rusų dronas). Tas anot jų karo propagandistų įrodo, kad ukrainiečių padėtis čia labai bloga ir metami paskutiniai rezervai. Tiesa ta, kad Challenger tankai yra jau kurį laiką kryptyje veikiančių ukrainiečių desanto šturmo brigadų ginkluotėje, kuria pasinaudodami ukrainiečiai ir kaunasi su rusais.

Kharkivo kryptis. Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Situacija sektoriuje komplikuojasi. Vakar agresorius nuo šiaurinio flango rengė atakas Kupjansk link ir sugebėjo prasiveržti į Kupjansk miestą. Jų šarvuota technika iš esmės sunaikinta, tačiau pėstininkai sulindo į pastatus. Mūšis tęsiasi. Taip pat agresorius rengia atakas Kupjansk link iš pietų.

Lyman ir Syverks sektoriuose be esminių pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Be pakitimų.

Pokrovsk – Kurahove.

  • Pokrovsk. Šį kartą ukrainiečiai išlaikė pozicijas, tačiau rusai toliau stipriai spaudžia Petrivka – Novoolekseivka ruože. Mūšiai tęsiasi ir kituose ruožuose.
  • Kurahove.

1) Šiaurinis flangas. Rusai stumiasi palei šiaurinį Kurahove tvenkinio krantą, iš esmės užėmė Ilinka.

2) Rytinis flangas. Tęsiasi mūšiai rytinėje Kurahove dalyje, padėtis nėra iki galo aiški. Neatmestina, kad rusai po truputį įsitvirtina. Ukrainiečiai gali tikėtis mieste sustabdyti ar pristabdyti rusus miesto centre, kur eina vandens kliūtis. Tačiau rusų veiksmai pietinėse miesto prieigose verčia galvoti, jog taip nebūtinai bus. Po truputį stumdamiesi Dalnie jie kuriasi sąlygas perimti kelio Uspenivka – Kurahove kontrolę. Šis kelias veda į vakarinę Kurahove miesto dalį, kuri yra už minėtos vandens kliūties. Tad yra galimybė, kad ukrainiečiams nepavyks pilna apimtimi išnaudoti šio taktinio pranašumo.

3) Pietinis flangas. Agresorius sunkiai, tačiau sugebėjo pasistūmėti link Uspenivka. Kartu su aukščiau minėtu agresoriaus pasistūmėjimu prie Dalnie, tai komplikuoja ukrainiečių gynybos rajoną rytiniame Pietinio flango pakraštyje (Uspenivka – Antonivka, palei Sukhyi Yali upę).

Zaporizhia kryptis.

Tęsiasi mūšiai Velyka Novosylka sektoriuje. Rusai toliau bando atakuoti vakariniame flange, tačiau ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Tuo pačiu rusai stuksena ir rytiniame flange. Kol kas šiauriausiame jo taške pastangos sutelktos į siekius pasistūmėti link kelio Kurahove – Zaporizhia. Tuo tarpu pietiniame jo taške rusai sugebėjo pasigerinti savo pozicijas prie Novodonecke.

Pietų kryptis. Be pakitimų.

Vytautas Sinica. Partijos aukščiau valstybės

Vytautas Sinica

Šiomis dienomis kaip reta kada ant partinių interesų aukuro ir nevaldomų vidinių galios kovų yra sistemingai aukojami Lietuvos interesai. Opozicija išnaudoja savo jau ne vieną kartą taikytus metodus vidinei kovai socdemams susilpninti. Socdemai dar metų pradžioje darė tą patį konservatoriams. Tikslas pateisina priemones. Žemaitaitis vietoje to, kad kuo labiau neutralizuotų skandalą, jį vis labiau kursto. LSDP – prieš tai tuščiai prisižadėję, su kuo eis ar neis į koalicijas – dabar yra visiški situacijos įkaitai.

Skandalas nėra tuščioje vietoje, Žemaitaitis davė jam pagrindo, bet eskalavimas buvo jau nueinančių valdančiųjų darbas. Surengti du spektaklio etapai – prieš metus ir šį rudenį. Prieš metus sukurtas antisemitizmo skandalas nacionaliniu mastu. Lietuvos politikoje yra mažai dalykų, geresnių rinkimams už buvimą „Landsbergių susidorojimo auka“. Žemaitaičiui ta garbė buvo įtikinamai padovanota ir jis ja meistriškai pasinaudojo. Kankinys išvedė savo sąrašą, tuo pačiu atimdamas balsus pagrinde tikrai ne iš TS-LKD, o iš vadinamųjų kairiųjų partijų ir galiausiai tapdamas vienu esminių žaidėjų naujame Seime. Beje, prof. Radžvilas dar gerokai prieš rinkimus prognozavo visą šią eigą ir suinteresuotas puses. To niekada nebūtų įvykę, jeigu Žemaitaičio pasisakymai būtų buvę palikti tuo, kuo ir yra – neatsakingu populiarumo vaikymusi.

Pažvelkime iš eilės. Ne kartą sakiau, kad laikau Žemaitaitį populistu, o ne antisemitu. Konstitucinio Teismo sprendimas jo atžvilgiu politizuotas, o skandalas dirbtinai išpūstas dar pernai. Populistas Žemaitaitis ta prasme, kad jo pažiūros keičiasi, pasisakymai net toje pačioje laidoje prieštarauja tarpusavyje, kokių nors įsipareigojimų vienai tiesai sunku pastebėti. Bet skandalu paversti jo pasisakymai nėra antisemitizmas. Jo teiginiai apie Izraelio premjero vykdomą genocidą Gazoje man visiškai nepriimtini, bet niekaip nereiškia neapykantos žydų tautai. Daugybė šalių ir viešų asmenų pasaulyje užėmė tokią pačią poziciją, skundė Izraelio premjerą tarptautiniams teismams.

Skandalas sukurtas sąmoningu ir kryptingu veikimu.

Toliau, Žemaitaičio teiginiai apie žydų tautybės NKVD bendradarbius, vykdžiusius nusikaltimus prieš lietuvių tautą, ne tik ne antisemitiniai, bet ir faktiškai teisingi. Nachmanas Dušanskis ir absoliutus neteisingumas, kai Izraelis priglaudė šį nusikaltėlį nuo teisingumo, ilgai apsigyveno lietuvių kolektyvinėje sąmonėje ir yra tobulas to pavyzdys. Nutylėjimai nieko nesprendžia, nors galima ginčytis, ar ne geriau kartais apie kai ką ir patylėti. Galiausia skaičiuotė apie žyduką ir pagaliuką yra antisemitinė, bet ji yra mūsų tautosakos dalis, o ne Žemaitaičio autorystė. Cituoti tegu ir neskoningą etninės kultūros elementą yra toli iki tarptautinio antisemitizmo skandalo. Bet skandalas vis tiek buvo sukurtas sąmoningu ir kryptingu veikimu.

Antrasis etapas įvyko šį rudenį, tą patį skandalą paverčiant jau tarptautiniu. Iš vieno politiko, tegu ir partijos pirmininko, aštrių pasisakymų išpūsta ne tik iki jo paties, iki visos jo partijos, bet dabar ir visos ją priėmusios valdančiosios koalicijos tariamo antisemitizmo. Trūksta tik pačią Lietuvą paskelbti antisemitine, kaip ne kartą jau darė odioziniai žydų tautos atstovai. Tai loginis absurdas ir tą suprantame visi, kam akių netemdo neapykanta šių rinkimų rezultatams. Jeigu ir galima kalbėti apie ko nors antisemitizmą, tai apie Žemaitaičio asmeniškai. Bet ir jis labai abejotinas. Partiją ar juo labiau koaliciją vadinti antisemitine yra absurdas. Vadinti ją taip visame pasaulyje ir naudotis pažintimis garsinant šį pasakojimą – antivalstybinis veikimas.

Stebina, kad Paluckas išdrįso tai taip ir įvardyti. Taip, iš tiesų, tai yra antivalstybinis veikimas. Normalu, kad partijos ir jų grupės kovoja. Bet šįkart oponentų koalicijos silpninimui pasitelkiamos visos priemonės, įskaitant ir Lietuvos diskreditavimą užsienyje. Nėra jokio sutapimo, kad tarptautinių skandalų kūrimo didmeistris Žygimantas Pavilionis tiek besipiktinusį JAV senatorių, tiek Lenkijos Senato narį vadina savo draugais. Draugai nenuvilia. Statyčiau pinigus, kad jų vieši laiškais atsirado ne be Žygimanto tiesiogiai ar per tarpininkus atkreipto dėmesio, nors jis pats tai neigia. Patys sukelia užsienio reakcijas, tada patys jomis mojuodami rėkia, kokia gėda užtraukta Lietuvai. Tikra tiesa, užtraukta. Ne be jūsų pagalbos.

Kadangi Lietuvai objektyviai užtraukta gėda, rūpestis dabar yra ją nuplauti. Visi šalies politikai kažkuria prasme yra ir tos šalies ambasadoriai pasaulyje. Matau per mažai susirūpinimo tą padaryti. Nueinantys valdantieji niekada nepripažins, kad išpūtė šį skandalą, tad jie iš principo ir negali jo slopinti. Jie iki paskutiniųjų apsimetinės, kad skandalas pagrįstas ir adekvataus masto. Naujieji valdantieji turėtų rūpintis labiausiai, nes tai liečia ir Lietuvos ir jų pačių reputaciją. Tačiau tas pastangas kol kas matome, šiokias tokias tik iš socialdemokratų. Jų gerokai per mažai. Visais diplomatiniais kanalais mūsų partneriams turi būti išsamiai paaiškinta, kaip ir kodėl šis skandalas gimė, kokie tiksliai buvo Žemaitaičio pasisakymai ir jų kontekstas. Atstovams EP turėtų būti pats darbymetis.

Sunkioji dalis – tą iš esmės įmanoma padaryti tik Žemaitaičiui bendradarbiaujant. Jis turėtų rasti formą savo pozicijų išaiškinimui, kiek būtina, atsiribojimui ir naujam startui. Pasiprašyti laidos kokiame angliškame eteryje (jeigu gali laisvai kalbėti angliškai) ar bent paskelbti savo žodžius paaiškinantį ir nedviprasmiškas šiandienos pozicijas išsakantį tekstą „Politico“ ar panašiame leidinyje. ES ir NATO šalies valdančiosios koalicijos partneriui tas būtų įmanoma. Skandalas pagrindžia tokį poreikį.

Bet ne, vietoje to Žemaitaitis toliau rašinėja naujas skandalingas frazes socialiniuose tinkluose, po to pats jas trina, partijos kolegos priversti už jį atsiprašinėti, tuo tarpu jis kviečia degti žvakutes prof. Landsbergiui, lygina baubiančius protestuotojus su savo auginamais elniais ir taip toliau. Mums, stebintiems šį procesą turėtų rūpėti, kaip pasaulio akyse atrodo Lietuva. Ir tuo požiūriu Žemaitaičio elgesys problemą gilina, ne sprendžia. Kažkokie smulkūs jo motyvai, kurių nepavyksta išskaityti, verčia jį ir dabar kelti kitus tikslus aukščiau valstybės įvaizdžio ir saugumo garantijų.

Nes nepažiūrėkime nerimtai. Visa ši istorija gali turėti pasekmių ir mūsų saugumo garantijoms. Vakaruose kylant antisemitizmo bangai, JAV prezidentu tapus Trampui ir niekur nedingus istorinėms aplinkybėms yra daug priežasčių į šiuos naujajai Lietuvos valdžiai metamus kaltinimus žiūrėti labai rimtai. Tie kaltinimai turi būti paneigti ir išsklaidyti, problemos mastas paaiškintas, o abejonės baigtis. Tačiau naujoji opozicija juos džiaugsmingai kursto, kaip tą savo naujais pasisakymais daro ir kaltinamasis politikas.

Visa tai galima apibendrinti gana paprastai: partijos mieliau rūpinasi savo nei Lietuvos interesais. Žaidžiama smėlio dėžėje, nežiūrint didesnio paveikslo. Lietuva pasirinko per rinkimus. Pusė pasirinko nieko nesirinkti. Kiti pasirinko socialdemokratus ir jų būsimus partnerius, dar daugiau, pavedė socialdemokratams – niekam kitam, o tik jiems – tuos koalicijos partnerius pasirinkti. Jokie socialdemokratai Briuselyje ar Berlyne, joks Pavilionis ar Šimonytė negali aiškinti LSDP, su kuo valdyti Lietuvą. Nepatenkinti žmonės gali protestuoti ir tai labai sveika visuomenei bei demokratijai. Protestams per šias porinkimines savaites buvo pagrindo. Bet net piliečiai, jeigu gerbia rinkimus, negali nurodyti, su kuo sudaryti koaliciją. Kad ir kokie procesai vyks Lietuvoje, visų ją atstovaujančiųjų pareiga yra pasaulio akyse šį skandalą nuslopinti, o ne kurstyti.

Iš to ir pažinsime politikus. Kurie valstybės, o kurie tik partijos.

Edvardas Čiuldė. Ne mano reikalas

Dievas mato, vėl pradedu nuo savo negatyvaus santykio su pagrindiniu mūsų dienų herojumi nusakymo tikrai ne dėlto, kad norėčiau prisiderinti prie kraštutinį isterijos tašką pasiekusios konjunktūros tono arba jau tokiu būdu išmelsti kvailių ir niekšų atleidimą, bet iš tiesų norėdamas bent su savimi pasiaiškinti, kas atsitiko, kad prieš dešimtmetį su trupučiuku apie Remigijų Žemaitaitį kalbėjęs labai nepagarbiai kaip apie prorusiškiausią nepriklausomybės laikų Lietuvos politiką, netramdydamas jam tada savo aiškiai išreikštos paniekos, šiandien jau būčiau linkęs, kaip atrodo bent iš pirmo žvilgsnio, jį užsistoti. Ar per tą laiką labai stipriai pasikeitė pats Žemaitaitis? Greičiau – ne. Jis ir šiandien, net jeigu jį laikytume sėkmingu / nesėkmingu politiku instinktų lygyje, lieka žmogumi be jokių tikrų idėjų. Tačiau per tą laiką pasikeitė ir, kaip galima spręsti iš šiandieninių batalijų įsismarkavimo, stipriai pašvinko pati Lietuva. Kas atsitiko, kaip pavadinti tokią dalykų padėtį, kai ekonominiai rodikliai rodo šalies kopimą į viršų, o moralinė visuomenės nesveikata staiga pasimatė visu gražumu ir jau bado akis?

Edvardas Čiuldė

Kaip atrodo bent man, visiškas užribis yra ne Žemaitaitis su savo kvaila bravūra, kaip sako Edmundas Jakilatis, o precedento neturintis, masyvumo pobūdžiu niekados anksčiau neregėtas nematytas vieno žmogaus, kuris tikrai neužsitarnavo nei tokios garbės nei negarbės, puolimas. Jeigu leisite, spėčiau, kad masyvumo pobūdį minėtam sambrūzdžiui priduoda tai, kad čia į vieną gretą, pasinaudoję proga, stoja visi Lietuvos priešai, drauge su tais, kurie savo nevalyvais instinktais pajuto galimybę lengviausiu būdu užsidirbti teisuolio kaukę. O tokia „chemija“ stipriai suriša, ar ne? Tačiau paklausite žmonių, šiandien susirinkusių protestuoti prie Seimo – ar nors vienas iš jų kada nors yra dalyvavęs talkoje, sodinant miškus Lietuvoje, ar švaros akcijose, renkant šiukšles?

Garsiausias mūsų platumose kovotojas prieš antisemitizmą, toks Nerijus Šepetys savo nusiteikimą aukščiau Tėvynės garbės iškelti žydų kartais ir labai savanaudiškus interesus susieja ne su užsienio fondų teikiamomis gėrybėmis (nieko tikro nežinodamas, darau loginę prielaidą, o gal greičiau tik spėju, kad anas galimai yra tokių fondų bičiulis), bet kildina dar iš Dreyfuso legendos kaip labai kilmingos žmonių padermės legendinės tradicijos saugotojų įsipareigojimo. Kita vertus, kažin ar minėtas VDU istorikas nutuokia, kokia negailestinga yra istorijos ironija, kai jie patys šiandien tokį atvirkštinio vaizdo Dreyfusą pasigamina savo rankomis, pradėję nuožmų nelaimėlio politiko persekiojimą. Dar daugiau, – nesunku įsivaizduoti, kad Žemaitaitis mūsų dienomis turėtų jaustis kaip žydas Holokausto įkarščio metu, juolab kad daugėja balsų, skelbiančių, jog Žemaitaitis turėtų būti kuo greičiau, nieko nelaukiant, sudorotas jėgos struktūrų, galite neabejoti, netrukus išgirsite, kad jau pats laikas būtų tokį Žemaitaitį sušaudyti ar pakarti. Taigi „Procesas“ tęsiasi, kitaip nepasakysi.

Labai gerai suprantu, kad, dabar neabejotinai pūsdamas prieš vėją, geriausiu atveju sukelsiu tik audrą antpirštyje, – net ne stiklinėje. Tačiau drauge gerai suprantu, kad, apsimetęs nematančiu tikrosios dalykų padėties, prarasčiau ne tik teisę droviai prisiliesti prie mylimosios plaukų pirštų galiukų pagalvėlėmis, tiesą sakant, neturėčiau net teisės savo susitaikėlio su maru išgamos rankomis paglostyti benamį šunį. Todėl ir mano pastangas įvardyti daiktus tikraisiais vardais jokiu būdu, prašau, nevadinkite teisuolišku pasirinkimu, nes giliausia  prasme tai yra tik paūmėjusio egoizmo apsireiškimas.

Tas pats Šepetys, kurį jau kartą esu minėjęs kaip išskirtinių sugebėjimų žmogų, įstengusiu atpažinti, kad lietuvių tauta yra vienas iš svarbiausių, jeigu ne svarbiausiasis pasaulinio Holokausto „įtariamasis“, Konstitucinio Teismo (KT) buvo pakviestas kaip ekspertas Žemaitaičio „byloje“ (kalbu apie tą patį KT, kuris padarė amžiaus atradimą, skelbdamas, kad LR Konstitucija įteisina vienalytės poros kaip šeimos statusą). Ką tik Šepetys pasidalino savo ekspertinėmis įžvalgomis lrt.lt portale.

Buvo gėda skaityti tokias lėkštas sapaliones taigi, prašau, neverskite manęs dar ir kažką pakomentuoti, nes tai būtų panašu į pratrydusiojo ant tako išmatų krūvelės tyrinėjimą pro padidinamą stiklą, tačiau jeigu jums rūpi suprasti – kas dabar iš tiesų dedasi Lietuvoje, bent permeskite akimis paminėtą interviu. Kita vertus, jeigu žiūrėtume rimčiau nei minimu atveju reikėtų žiūrėti, protokoliniu žargonu būtų galima pasakyti, kad čia pareikšti kaltinimai Žemaitaičiui tinka visiems pasaulio populistams ir ne tik populistams.

Kartais išsakydami savo pagrįstas ar nepagrįstas pretenzijas žydų bendruomenei Lietuvoje, paprastai dar priduriame, kad kalbame ne apie visą tautą, nes iš tiesų yra labai puikių, dorų, sektino pavyzdžio mums patiems žydų tautybės žmonių. Tačiau būna, kad tokiu atveju atsiranda gudruolis, kuris juokais ar rimtai ima ir perklausia – tai ar galiausiai gali parodysi pirštu į tokį neįtikėtino taurumo žydo pavyzdį, neapsiribodamas tik abstrakčiais pagraudenimais? Dabar turiu progą ne tik parodyti pirštu į tokį pavyzdį, bet ir paraginti išklausyti – apie ką kalba, ką byloja žydų tautos išminčius, doras ir garbingas žmogus, vyras, dvasingas žydas…

Galios žaidimai

Įtaka galios žaidimuose

Vladimiras Laučius: „Kiek siauresnio pobūdžio problema – partijų ir politikų skandalingumo proporcijos. Šių dienų Lietuvos politinė žurnalistika daug mieliau išpučia ne tai, kas išties baisu, pavojinga, kruvina, sistemiškai nusikalstama, o tai, kas leidžia daryti didesnę įtaką galios žaidimuose.

V. Blinkevičiūtės ir R. Žemaitaičio partijų daužymas šiuo atžvilgiu apsimoka, nes gali pakeisti valdančiosios koalicijos sudėtį. Todėl V. Blinkevičiūtės netesėtas pažadas ir R. Žemaitaičio smerktina nuomonė feisbuke – baisu, žiauru, gelbėkite, pasaulio pabaiga. O štai I. Šimonytės melo (atsistatydinsiu) skandalas, „BaltCap” ryšių su valdančiaisiais, vyriausybės narių dalyvavimo mafijos schemose (Monika Navickienė – apie savo vyrą: aš tų draugų nepažįstu), pedofilijos konservatorių Seimo frakcijoje istorijos – nevertos dėmesio smulkmenos.

OK. Tarkime, Lietuvos žurnalistams išties didžiausia problema – antisemitizmas. Gali taip būti? Gali. Ar taip išties yra? Vargu bau. Tiesiog panaršykite, pažiūrėkite, kiek dėmesio Lietuvos žiniasklaida skyrė, tarkime, žydų pogromui Amsterdame. Palyginkite su tuo, kiek skyrė dėmesio R. Žemaitaičio antisemitiniams įrašams feisbuke.

Kas baisiau: iš anksto surengtas žydų daužymas civilizuotos Europos sostinėje už tai, kad jie žydai, kurį politikai lygina net su Kristallnacht, ar Lietuvos veikėjo nusišnekėjimas socialiniuose tinkluose artėjant Seimo rinkimams? Jei jums tikrai atrodo, kad R. Žemaitaičio nusišnekėjimas – daug baisiau už tai, kas įvyko Amsterdame, tai sveikinu: galite pradėti karjerą šiuolaikinėje Lietuvos žurnalistikoje.

Politiškai tam pribrendote. Tiek žinių.“ /iš 15min

Tekstas iš Jūratės La veidaknygės

————–

Puiki strategija

Vladimiras Laučius: „Nepamirškite, kad Tėvynės sąjungos lyderiai per rinkimų kampaniją visais įmanomais būdais kvietė socialdemokratus ir demokratus formuoti bendrą koaliciją, nekreipdami dėmesio į socdemų atsižegnojimą nuo tokios koalicijos ir taip keldami abejonių centro kairės rinkėjams: „Gal tikrai tie socdemai ir demokratai po rinkimų gali nueiti su konservtoriais? Geriau balsuosiu už „Nemuno aušrą“…

Puiki strategija: sumažinkime būsimas socialdemokratų ir demokratų frakcijas Seime, skatindami žmones balsuoti už R. Žemaitaitį kaip didžiausią Lietuvos „antikonservatorių”, o tada pasijuokime žiūrėdami, kaip centro kairei nepavyksta suburti valdančiosios koalicijos. Nes be R. Žemaitaičio partijos balsų neužteks (Karbauskio ir Skvernelio partijos nesitaikys), o su R. Žemaitaičiu jie bijos prasidėti dėl triukšmo, kurį mes patys sukelsime.

O sukelti triukšmą net iki tarptautinio lygio jiems buvo visiškai nesunku. Ir ne tik todėl, kad geri asmeniniai ryšiai užsienio šalyse leido audrą stiklinėje, dėl kurios, žinoma, kaltas pats R. Žemaitaitis su savo antižydiškais pasisakymais, išpūsti iki cunamio, kurio autorystė yra dvejopa: ne tik NA, bet ir TS-LKD. Tai padaryti jiems buvo nesunku ir todėl, kad nemaža dalis Lietuvos žiniasklaidos yra, švelniai tariant, šališka.”

Tekstas iš Jūratės Sofijos Laučiūtės veidaknygės

Valdas Sutkus. Rinkimų prognozuotojams laikas persikvalifikuoti į picų išvežiotojus

Arba jie galėtų įsidarbinti McDonalde, ar šiaip eitų gal gatvių šluoti užuot klaidinę žmones. Dabar šitie sociologai su moksliniais laipsniais visaip bando išsisukinėti, tačiau savo klaidų nepripažįsta.

Jie prognozavo ne tik įtikinamą K. Harris pergalę prieš D. Trumpą, bet ir demokratų partijos pergalę Kongreso rinkimuose. Tačiau atsitiko atvirkščiai – D. Trumpas tiesiog sutriuškino K. Harris prezidento rinkimuose, o Kongreso kontrolė taip pat atiteko respublikonams.

A. Lichtmano prognozių modelis

Vienas iš garsiausių rinkimų prognozuotojų, kairiųjų dienraščio New York Times vadinamas „prezidento rinkimų pranašu“ ir „apklausų Nostradamu“ profesorius A. Lichtmanas yra sudaręs savo taip vadinamą „13 raktų“ modelį.

New York Times plačiai išgarsino jo prognozę, kad „Kamala Harris bus kita JAV prezidentė“. Šią prognozę pasigavo ir kiti žiniasklaidos kanalai. Pagal Lichtmano modelį kandidatus reikia vertinti pagal 13 punktų, kurie apima tokius kriterijus, kaip ekonomikos rodikliai, valdančiųjų padaryti nacionalinės politikos pokyčiai, socialinių neramumų buvimas ar nebuvimas, pretendentų į prezidentus skandalai ir jų asmeninis patrauklumas, rezultatai užsienio politikoje. Iš esmės Lichtmanas teigia, kad jo modelis rodo, jog Amerikos rinkėjai kitą prezidentą renkasi pagal tai, kaip gerai šalis buvo valdoma per ankstesnius ketverius metus.

Jei rinkėjai yra patenkinti šalies valdymu, jie perrinks prezidentą arba bet kurį jo partijos atstovą, kuris kandidatuos vietoj jo. Jei jie bus nepatenkinti, perleis prezidento postą kitai partijai. Lichtmanas nustatė, kad 8 raktai yra K. Harris naudai, o likusieji 5 – palankūs Trumpui.

„Nenumatytos aplinkybės“

Dabar Lichtmanas aiškina, kad jo modelis yra teisingas ir jame nieko keisti nereikia, kad jis „viską prognozavo teisingai“, tačiau įvyko nenumatytos aplinkybės. Kokias aplinkybes jis turi omenyje?

Pirmiausia, tai, kad E. Muskas įsigijo „Twitter“, ir dėl to žmonės gavo prieigą prie alternatyvios informacijos, o tai sukėlė masinę dezinformaciją, kas iškreipė prognozės rezultatą. Antras dalykas – tai mizoginija (neapykanta moterims, šiuo atveju – moteriai kandidatei), nuostata, kad moteris negali būti prezidentė.

Panašu, kad profesorius pučia miglą į akis. Tarkime net, kad visa Twitteryje skelbta informacija buvo melas. Tačiau taip pat buvo ir aktyviai veikė visos tradicinės žiniasklaidos priemonės, visi tie CNN, New York Times ir kiti. Juk būtent taip laisvoje visuomenėje ir veikia laisva idėjų rinka.

Tuomet ir CNN, ir profesorius Lichtmanas, ir visi kiti pateikia savo versijas. O tas, kuris laisvoje visuomenėje, kur egzistuoja žodžio laisvė, pateikia geresnę, labiau pagrįstą versiją, tas ir laimi. Tai, kad idėjos turi būti laisvos, ir kad su idėjomis reikia kovoti ne uždraudžiant žmonėms jas išreikšti, o jas kritikuojant – tai normalus laisvos, t. y. liberalios visuomenės elgesys. Su idėjomis reikia kovoti žodžiais, o ne draudimais, kaip komunistinėse šalyse. Profesorius Lichtmanas apsimeta, kad to nesupranta.

„Rinkėjai nekenčia moterų ar juodaodžių“

Antras klausimas – prielaida, kad rinkėjai nekenčia moterų ar juodaodžių. Nėra faktų, kurie tai patvirtintų. Rinkimų rezultatai rodo, kad Trumpas laimėjo ne dėl baltaodžių rinkėjų pagausėjimo, o būtent dėl to, kad paramą jam padidino lotynų amerikiečiai, juodaodžiai, azijiečiai. K. Harris buvo akivaizdžiai necharizmatiška, elgėsi veidmainiškai, apskritai, buvo politinis nulis.

Galiausiai – nei Twitterio įsigijimas, nei tai, kad K. Harris yra moteris, niekam nebuvo naujiena, tame tarpe ir pačiam Lichtmanui, kai jis sudarinėjo savo prognozę. Čia reikia pridurti, kad Lichtmanas yra progresyvių pažiūrų, remia dempartijos idėjas, dažnai kritikuoja respublikonų partiją ir tos partijos politikus, buvo ir yra ypač kritiškai nusiteikęs Trumpo atžvilgiu, labai palaikė jam pareikštą apkaltą, kai jis buvo prezidentu.

Lichtmanas dažnai rašo straipsnius dempartijos tribūnoje – laikraštyje „Washington Post“, kuriuose kritikuoja respublikonų politiką. 2020 m. prezidento rinkimų metu ir po jų Lichtmanas viešai palaikė Bideną ir pabrėžė, kad jo administracija „atneš stabilumą“ po nevykusios Trumpo kadencijos.

J. Ann Selzer krito veidu į purvą

Bet labiausiai veidu į purvą krito kita žinoma apklausų rengėja ir rinkimų rezultatų prognozuotoja, politikos tyrėjų „aukso standartu“ pristatoma J. Ann Selzer.

Prieš pat rinkimus ji atliko apklausą respublikoniškoje Ajovos valstijoje ir paskelbė, kad joje ženklia persvara rinkimus laimės K. Harris. Jos apklausa rodė, kad Harris pirmavo prieš Trumpą 47 proc. prieš 44 proc. valstijoje, kurią Trumpas lengvai laimėjo 2016 ir 2020 metais, ir kuri 2024 metais net nebuvo laikoma „svyruojančia“ valstija.

J. Ann Selzer teigė, kad Harris aiškiai „šoktelėjo į pirmaujančią poziciją“ prieš rinkimų dieną. Ši apklausa parodė labai netikėtą 7 punktų pasikeitimą nuo rugsėjo mėnesio, kai Trumpas turėjo 4 procentų pranašumą prieš Harris (47 proc. prieš 43 proc.).

Daug žiniasklaidos priemonių jos duomenis pristatė, kaip patikimus ir plačiai juos paskleidė, o apžvalgininkai iš TV kanalų MSNBC, CNN ir ABC laidos „The View“ skelbė K. Harris pergalę, aiškino, kad tai galėtų reikšti platesnį rinkėjų poslinkį nuo Trumpo prie Harris visuose Vidurio Vakaruose.

„Jei kas nors yra tikslu, tai tikrai Ann Selzer Ajovos apklausa“ – sakė laidos „The View“ vedėjos. Jos Ann Selzer apibūdino kaip „visada teisią“, o pasak CNN, jos patikimumas buvo laikomas „neįtikėtinai tvirtu“.

Pasak Ann Selzer, apklausa rodė, kad „moterys, ypač vyresnės, lemia rinkėjų posūkį Kamalos Harris naudai“. T

okį posūkį neva įtakojo valstijoje neseniai priimtas abortų ribojimo įstatymas. Tuo pačiu metu K. Harris rinkimų štabas transliavo gana seksistinio pobūdžio reklaminį klipą, kuriame rodomos kartu su savo vyrais balsuoti atėjusios vyresnio amžiaus moterys. Jos vaizduojamos nesavarankiškomis bei priklausomomis nuo Trumpą remiančių savo vyrų. Moterys eina į balsavimo kabinas, o jų vyrai jas įdėmiai stebi.

Klipe moterys raginamos pasipriešinti savo vyrų psichologiniam spaudimui ir „balsuoti savarankiškai“, o po to savo vyrus apgauti, sakant, kad pabalsavo taip, kaip jie liepė – „kas vyksta balsavimo kabinoje, toje balsavimo kabinoje ir lieka“. Rinkimų rezultatai parodė, kad Trumpas laimėjo Ajovoje prieš Haris 56 proc. prieš 43 proc. balsų.

Kodėl visa tai buvo daroma? Tiesiog, rinkimų prognozuotojai – taip pat rinkimų kampanijos dalis. Yra, nors ir negausus, žmonių procentas, kurie balsuoja kartu su dauguma – už numatomą nugalėtoją, kurį nurodo autoritetingi rinkimų prognozuotojai.

Jei žinau, kuris nugalės, aš balsuoju už tą kandidatą, nes noriu vėliau pasakyti: „Aš balsavau už nugalėtoją, buvau įžvalgus.“

Aš nenoriu būti pralaimėjusiųjų pusėje.

Veidaknygė

Kaip naujasis Seimas ruošiasi darbui?

Šią savaitę prisieks naujasis Seimas. Jau sudaryta nauja koalicija neišvengė triukšmo ir skandalų. Bet patyrusiems politikams tai – kaip nuo žąsies vanduo. Kelti skandalus ir būti jų epicentre patyrusiems politikos vilkams įprastas reikalas. O kaip jaučiasi naujai iškepti politikai? Pasiklausius naujokų kalbų supranti, kad nemažai jų didžiajai politikai net nesiruošė. Kai kurie į Seimą atidainavo. Džiaugiasi, kad dabar, pakėlus Seimo nariams algą kone dvigubai, gyvens gerai. O ką veiks nežino, kokiame komitete darbuosis taip pat nesupranta. Kaip sako Antanas Nedzinskas – ten kur pasiųs, ten ir darbuosis.

Diskutuoja: socialdemokratų atstovė Inga Ruginienė, konservatorių atstovė Daiva Ulbinaitė ir „Nacionalinio susivienijimo“ atstovas Vytautas Sinica.

Vytautas Sinica

Penkios mano žinutės iš vakar laidos „Žinių radijuje“, kur dalyvavau:

– Žemaitaičio įtraukimo į koaliciją skandalas yra tobulas pavyzdys to, kaip labai Lietuvoje partijos kelia savo interesus ir tarpusavio rietenas aukščiau valstybės interesų, šiuo atveju, aukščiau valstybės reputacijos. Naujoji opozicija eskaluoja skandalą, Žemaitaitis nepasiduoda ir pila dar;

– yra nejauku stebėti Igno Vėgėlės vis naujus reikalavimus LVŽŠ, jo atviru tekstu svarstymą, ar dirbs valstiečių frakcijoje. Čia galima atsiriboti nuo istorijos su netikros Širinskienės laiškais. Užtenka paties Igno pasisakymų, kaip jis gal keis frakciją, kurioje nė nepradėjo dirbti ir kuri dar tikrai niekaip nespėjo jo nuvilti kokiu nors savo programos nesilaikymu. Jeigu žmogus nenorėjo dirbti Seime, o tik būti mažiausiai ministru, ką irgi viešai sakė prieš rinkimus, tai protingiausia ir sąžiningiausia būtų tiesiog padėti mandatą;

– silpnų, nematomų Seimo narių atsiranda ir per sąrašus, ir per vienmandates, nėra magiško būdo atsijoti ir Seime palikti tik stipriausius, darbščiausius. Gabūs, stiprūs ir kompetentingi žmonės labai dažnai vengia politikos net ne dėl algos, o dėl siaubingo įvaizdžio, kuris neišvengiamai užgula tapus politiku. Beveik niekas nenori būti „vagim ir sukčium“ avansu. Tik pačios partijos gali pataisyti savo reputaciją. Bet nenori arba nepajėgia;

– piliečiai turi laikyti politikus „ant trumpo pavadžio“ visą kadenciją, ne tik per rinkimus. Protestai yra gerai, laiškai yra gerai, peticijos yra gerai, pirmas žingsnis – balsavimų ir projektų stebėsena – yra labai gerai ir būtina, kad platesnė visuomenė apskritai galėtų įsitraukti. Nebūna šventos valdžios, būna tik tautos suvaldyta valdžia;

– jokia prasme nesijaučiu vienas parlamente. Taip, balsas tik vienas, bet valdantieji, jeigu tik norės, pervažiuos balsais opoziciją visą – ir tą vieną, ir tuos, tarkime, 28 „konservatorius“. Šiuo požiūriu skirtumo esmės nėra. Esmė yra, ką sugebėsime nuveikti, įgarsinti, pasiūlyti ar kaip tik sustabdyti. Jaučiuosi, kad už manęs yra visa Nacionalinio susivienijimo partija, su savo gausybe žinių, kompetentingų žmonių, krištolo skaidrumo reputacija be jokių korupcijos ar panašių skandalų, priešingai, gerbiama oponentų už nuoseklumą ir principingumą. Manau, kad ir vienam Seime galima daug pasiekti bendromis jėgomis su savo politine bendruomene ir su tvirta palaikančios visuomenės dalies atrama už nugaros. Kiek bus jaučiama to palaikymo, tiek ir iniciatyvos galės praeiti.

Ačiū už pokalbį Raigardui Musnickui ir, kaip ir aš, Seimo naujokėms Ingai Ruginienei bei Daivai Ulbinaitei.

Laidos nuoroda ČIA.

Airija oficialiai pripažino socialinę lytį

0
Unsplash nuotr.

Spalio 29 d. Airijoje buvo pasirašytas Neapykantos nusikaltimų įstatymas. Šalies parlamentas balsų dauguma priėmė atitinkamą įstatymo projektą, pranešė naujienų portalas „europeanconservative“.

Darbas rengiant įstatymo projektą ir priimant jį prasidėjo po teisingumo ministrės Helen Makenti (Helen McEntee) pareiškimo. Savo kalboje pareigūnė teigė, kad į teisės aktą bus įtrauktas neapykantos nusikaltimų elementas.

Teisingumo ministrė pareiškė: „Mano nuomone, mums reikia atnaujinti 1989 m. įstatymą. Esu visiškai įsitikinusi, kad tai turėtų būti kitas mūsų darbotvarkės klausimas. Norėčiau užtikrinti, kad neapykantos nusikaltimų draudimas pirmą kartą būtų įtvirtintas įstatyme. Esame pirmoji šalis Europoje, įvedusi tokią priemonę, ir esu įsitikinusi, kad ji mums gyvybiškai reikalinga.“

Įstatyme „lytis“ apibrėžiama kaip asmens biologinė arba socialinė lytis, kurią asmuo laiko savo pageidaujama lytimi arba su kuria jis identifikuojasi (tai apima ir transseksualus), taip pat kitos nei vyriška ir moteriška lytys.

Airijos visuomenė šiuo klausimu pasidalijo į dvi stovyklas. Tradiciškai konservatyvūs airiai išreiškė prieštaravimus.

EUROPEAN CONSERVATIVE

Marius Kundrotas. Nėrys, Nerijos ir Nerijai istorijos teisme

Salomėjos Neries paminklas / Gretos Skaraitienės nuotr.

Lapkričio 12-osios LRT laidoje „Neišspręsti istorijos ginčai“ nagrinėta sudėtinga poetės Salomėjos Nėries biografija. Gyvenusi gan bohemiškai, besinaudojusi „buržuazinės“ visuomenės bonusais, bet nuo jaunystės pakrypusi į kairę, galiausiai atvežusi Lietuvai Josifo Stalino saulę kultūros ir politikos veikėja vertinta per kūrybinę ir pilietinę prizmę. Laidoje dalyvavo istorikai Nerija Putinaitė ir Nerijus Šepetys.

Bendras laidos naratyvas atrodė savaime suprantamas iki banalumo. S. Nėrį yra už ką gerbti ir už ką smerkti.

Nemaža dalis jos kūrybos turi bendražmogiškos reikšmės ir įeina į lietuvių nacionalinę klasiką. Bet kaip Lietuvos valstybingumo naikintoja ji nusipelno rūstaus ir teisingo teismo. Nerimta teisinti ją tuo, kad Lietuvos likimas spręstas Kremliuje ir kad saulės vežėjų vaidmuo buvo tik simbolinis. Pagal tokią logiką ir Antanas Sniečkus, ir Justas Paleckis, ir Vincas Vitkauskas su Liudu Gira taip pat buvo tik instrumentai.

Visgi būtent S. Nėris išskiriama iš šio konteksto. Kaip taisyklė, ją labiausiai teisina moterys. Nė vienam iš aukščiau paminėtų Lietuvos valstybės duobkasių nėra skirta tiek apologetinių tekstų kaip jautriai ir pažeidžiamai lyrikei. Rašytojai Petras Cvirka, Antanas Venclova ir Kostas Kubilinskas taip pat nėra tiek teisinami. Juk jie – vyrai, dominuojančios klasės atstovai. Kur jau ten juos lyginti su vargše sistemos auka?

Marius Kundrotas

Feminizuotų postmodernistinių kairuolių nuomone svarbi ne tiesa, svarbus jausmas. Net jei S. Nėris būtų dešimteriopai daugiau nusikaltusi lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, ji būtų pateisinama tuo, kad buvo jautri ir naivi romantikė, susižavėjusi radikalios kairės idėjomis, žadėjusiomis laisvę ir lygybę. O svarbiausia – ji buvo moteris. Prispausta nuožmaus, represyvaus patriarchalinio režimo ir svajojusi apie emancipaciją.

Visgi šioje laidoje N. Putinaitės pozicija kiek šiurpino. Lietuvos istorinės publicistikos klasikui Alfredui Bumblauskui paklausus, ar galima S. Nėries atgaila ką nors keistų jos vertinimuose, N. Putinaitė atsakė: ničnieko. Ar tai ta pati N. Putinaitė, užėmusi aukštas diakonės pareigas Evangelikų liuteronų bažnyčioje? Jėzaus Kristaus mokyme atgaila panaikina bet kokią nuodėmę. Bet ne N. Putinaitės mokyme?

N. Šepetys mestelėjo dar įdomesnę mintį. Anot jo, susižavėjimas kraštutine kaire nesąs joks kriminalas. Problemos esmę sudariusi S. Nėries orientacija į amžinai prakeiktą Rytų kaimyną. Taigi, Rusija – blogis, ar ji būtų kairioji, ar dešinioji. Europa – gėris, tiek kairioji, tiek dešinioji. Ideologijas keičia geopolitika.

Neatmestina, kad tokia retorika Lietuva ruošiama naujai tironijai – iš Europos Sąjungos kairiųjų pusės. Stalininis komunizmas iš Rusijos – blogis, sovietijoje pralaimėjęs trockinis komunizmas iš Europos – gėris.

Stalininis komunizmas pripažino tautą, bent jau kaip laikiną sociokultūrinę ir sociopolitinę formuotę. Trockinis komunizmas nuo pat pradžių buvo kosmopolitinis. Stalininis komunizmas grąžino tradicinę šeimą, trockinis – per Frankfurto mokyklą – siekia ją sunaikinti. O esmė ta, kad ir stalinizmas, ir trockizmas – totalitarinės mokyklos, tik viena iš jų buvo išsaugojusi šiek tiek daugiau sveiko proto nei kita. Ir dabar po liberalizmo priedanga propaguojama būtent ta komunizmo versija, kurioje to sveiko proto buvo mažiau.

Taigi, JAV Demokratų partijos ir Europos Liaudies partijos pavyzdžiu esame kreipiami į šiuolaikinę kraštutinę kairę. O tam reikia pavyzdžių. Ir S. Nėris vėl tampa simboliu, šįsyk – po mirties. Atvežusi J. Stalino saulę dabar ji šepečių ir putinaičių rankomis veža mums Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) saulę.

N. Putinaitė, dergianti daktarą Joną Basanavičių ir poetą Justiną Marcinkevičių, kūrusius lietuviškos Lietuvos projektą, vaidina labai panašų vaidmenį kaip ir S. Nėris. Pasak lietuvių politinės publicistikos klasiko Viliaus Bražėno, nėra skirtumo – ar Kremlius bus Maskvoje, ar Briuselyje. N. Šepetys čia dar konceptualesnis, ideologines stovyklas vertindamas pagal geopolitiką.

N. Putinaitė, vertindama lietuvių literatus pagal jų santykį su sovietija, stokoja nuoseklumo. S. Nėris, kaip ir A. Venclova, P. Cvirka, vedė Lietuvą iš laisvos valstybės į sovietiją. J. Marcinkevičius – atvirkščiai. Bet ką reiškia tauta ir tautinė valstybė, kai bendras naratyvas – trockistinis-komunistinis? Kad ir pridengtas liberalizmo vėliava. Taigi, tiek putinaičių, tiek šepečių laukia istorijos teismas. Ne švelnesnis nei nėrių.

„Už Balos“. Trumpo pergalė ir kas po jos?

JAV Prezidento rinkimus laimėjo respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Jis tą padarė gerokai didesne persvara, nei buvo prognozuota, laimėdamas visas svyruojančias valstijas ir gyventojų balsų daugumą bendroje įskaitoje. Nors galutinių rezultatų dar laukiama, panašu, kad daugumą respublikonai turės ir Atstovų Rūmuose, ir Senate.

Kas lėmė šią pergalę? Kokias galimybes turės naujoji valdžia, laimėjusi visus svarbiausius postus? Kokios politikos galima tikėtis iš Trumpo vidaus ir užsienio klausimais? Kas laukia Ukrainos? Ar pagrįstai valymų bijo JAV biurokratai? Pagaliau, ar gali demokratų valstijos teisiškai apsišarvuoti nuo joms nepriimtinų centrinės valdžios reformų? Apie visa tai ir ne tik kaip visada laidoje „Už balos“ kalbasi Vytautas Sinica ir JAV lietuvis Povilas Žumbakis.

Vytautas Sinica: Trampo pergalė ir nauja komanda

Dar matysiu, kaip pavyks, bet norėčiau tęsti visuomeninį tinklalaidžių su JAV lietuviu, legendiniu advokatu Povilu Žumbakiu projektą. Kuriame šias laidas apie JAV ir pasaulio politiką jau 4 metus. Naujausias epizodas apie JAV rinkimų rezultatus ir tai, ko laukti po Trumpo pergalės, kokios bus jo galios, komanda ir politika.

Laidoje respublikoniški paties Povilo Žumbakio atsakymai, bet aš nuo savęs drįsiu pasakyti, kad pirmieji Trumpo komandos paskyrimai į Senato tvirtinamas pareigybes mane maloniai stebina ir teikia vilčių. Ypač saugumo ir gynybos srityje pasirinkimai tiesiog puikūs, suvokiant, ko buvo galima tikėtis. Ypač Rubio skyrimas Valstybės sekretoriumi ir Mike Waltzo skyrimas nacionalinio saugumo patarėju yra geriausios žinios iš už Atlanto, kokių buvo galima laukti. Migracijos politikos srityje pasirinkta geriau nei gerai. Nematau bėdos dėl naujojo Pentagono vadovo nominacijos, nebent dėl jo vadybinio nepatyrimo.

Kas tikrai neramina, tai patys naujausi Tulsi Gabbard ir Matto Gaetzo paskyrimai. Mano akimis, tai su pasauliu susipykę žmonės. Palieku didelį riebų klaustuką dėl to, kas išeis iš Kenedžio nominacijos Sveikatos sekretoriumi. Bet darau prielaidą, kad kaip ir su pačiu Trampu vertinant geopolitiką, taip ir su Kenedžiu, vertinant sveikatos sektorių, gali būti ir labai gerai, ir labai blogai. Vidutiniškai būti negali.

Bet mano nuomonė tik nuomonė, aš JAV negyvenu ir ne mano valstybę valdys šie žmonės. O Povilas Žumbakis gyvena, renka Trampą ir respublikonus ir gali ne tik paaiškinti savo pasirinkimus, bet ir apskritai JAV vykstančius procesus, kuriuos mūsų žiniasklaida, deja, dažnai stipriai iškreipia pro demokratų partijos optiką.

Kam įdomu, gero klausymo! 5 tūkstančiai tą jau padarė.