2025-05-09, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 147

Edvardas Čiuldė. Pakarta po Blinstrubiškės ąžuolu Lietuva

Edvardas Čiuldė

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai yra susidūręs su valdininkijos nerangumu ir ciniškumu, todėl gali papasakoti savo skriaudų istoriją iš tokio „pabendravimo“. Tačiau, kaip atrodo bent man, Teltonikos aukštųjų technologijų parko, galinčio generuoti Lietuvai milžinišką naudą, sukūrimo užblokavimo skandale piršto rodymas į biurokratiją kaip didžiausią to kaltininką gali būti susijęs su apgaulingu dėmesio nukreipimu, kai biurokratijos vardu bando prisidengti labiausiai iškrypusio pavyzdžio ideokratija.

Jeigu kažkas paprašytų manęs pateikti kraštutinai lakonišką nueinančios valdžios apibrėžimą, pasakyčiau, kad tai buvo idėjiškai antilietuviška valdžia, kai antilietuviškas nusiteikimas ir alergija lietuvybei, neretai išugdyta nelietuviškose valdančiojo klano šeimose, jau nebetilpo refleksų iš inercijos lygyje, bet prasiveržusi iš instinktų sferos į idėjų pasaulį, įgijo ideologinio postulato pavidalą. Kelrode žvaigžde šiai valdžiai tapęs ideokratinis postulatas buvo išsakytas labai tiksliai, skelbiant, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas ir dėmesys tautinei lietuvių kultūrai yra pažangos stabdis. Taigi, pernelyg nesikeikiant, būtų galima pasakyti ir taip, kad pažanga čia buvo apibrėžiama negatyviai kaip atsiribojimas nuo lietuvybės ir atsižegnojimas nuo lietuvių tautos interesų puoselėjimo užduoties, ne vieną kartą pasižadant kitai tautai. Ta proga dar kartą prisiminkime, kad LR Konstitucinis Teismas (KT) nematė jokio reikalo ginti Konstitucijos postulato „Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“ integralumo, net kai aukščiausių valdžios ešelonų veikla per tą laiką įgijo akivaizdžiai antilietuvišką, taigi ir antikonstitucinį pobūdį, todėl mums teisėtai kyla klausimas – ko vertas yra toks KT? Kita vertus, jeigu nėra galimybės veikiančiuose Lietuvos teismuose įvertint tokį buvusios valdžios antilietuviško valdymo slogutį, mums reikėtų steigti kažką panašaus į visuomeninį judėjimą ar partijų laikiną susivienijimą, tarkime, pavadinimu „Byla Nr. 000001“ , – nors, žinoma, ne pavadinimas čia yra svarbiausias dalykas, – kur viešose ir daugiapakopėse diskusijose butų įvertintas buvusios valdžios „nukrypimas“, turintis išdavystės kvapelį, siekiant to, kad toks precedentas niekados daugiau nepasikartotų.

Taigi, kaip atrodo bent man, nueinančios valdžios pastangomis Lietuva buvo pakabinta žemyn galva, kitaip nepasakysi. Ar sakote, kad ir ši valdžia kažką nuveikė? Žinia, net ir nabašninkui po mirties dar kartais atauga barzda, tačiau tai nekeičia esmės. Kita vertus, nepuoselėju pernelyg didelių iliuzijų, kad į valdžią atėjusiems socialdemokratams svarbiausiu veiklos motyvu bus tautiniai sentimentai, tačiau naujoji valdžia turės galimybę žiūrėti į buvusios valdžios sukurptą antilietuviško valdymo labai blogą precedentą su tikslu pasimokyti – kaip nereikia daryti?

Biurokratija gali būti suprantama ir kaip iš dalies pozityvus visuomenės valdymo reiškinys, kai būtent biurokratija teisinėje visuomenėje turėtų užtikrinti, kad, nežiūrint nieko, bus laikomasi įstatymo „raidės“. Tačiau man jau seniai ėmė ir susiformavo įspūdis, kad Lietuvoje biurokratija yra pastumdėlės vietoje, kai ideokratiškai vairuojama valdininkija neretai pirmiausiai yra įpareigojama aptarnauti neteisinius politinio klano interesus.

Senas posakis „kas galėtų paneigti“ galiausiai įgijo gelžbetoninį pavidalą, kai Teltonikos vadovas išsakė atsargią prielaidą, kad jam biurokratai pradėjo kaišioti pagalius į ratus galimai dėl to, jog anas prieš antrąjį prezidentinių rinkimų turą parėmė Gitaną Nausėdą. Dabar jau net Landsbergio arklys negalėtų patikėti, kad gali būti kitaip: tokia jau yra nueinančios valdžios reputacija. Ar prokuratūra ištirs šį akivaizdžiai kriminalinį, bet su ideokratiniu pamušalu nusikaltimą.

Net sunku įsivaizduoti kaip viena blondinė išgalėjo Ekonomikos ir inovacijų ministeriją paversti Augėjo arklidėmis, kai dar nesibaigus „Foxpay“ skandalui dėl galimo keleriopai brangesnių nei įprasta viešųjų paslaugų pirkimo, ministerijai gali būti iškelti kaltinimai taip pat ir dėl Lietuvai gyvybiškai svarbių investicijų bei darbų piktybiško užblokavimo.

Nežinau, kaip sekasi jums, tačiau man sunku patikėti, kad apie piktybiškai konstruojamą situaciją nieko nežinojo ta pati Šimonytė, o kalti galiausiai yra kažkokie biurokratai… Tikriausiai taip pat ne kažkokie savivaldybės klerkai, o politinė Vilniaus miesto savivaldybė „uždėjo bloką“ Teltonikos pastangoms sukurti ekonominį stebuklą Lietuvoje?

Jūs dabar galite tašyti mietą man ant galvos, tačiau, turėdamas prieš akis tokį buvusios valdžios kolorito charakteringumą, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šiandien taip nesveikai yra pučiamas vadinamojo antisemitizmo burbulas tik todėl, kad, užbėgant įvykiams prieš akis, stengiamasi kažkaip sustabdyti naujos valdžios pažadėtą tyrimą dėl Gabrieliaus Landsbegio šeimos verslo aplinkybių, jau ir plačiajai visuomenei žinant, kad civilizuotose šalyse net ir privačios švietimo įstaigos yra ne pelno siekiančios organizacijos. Žinoma, nesunku įsivaizduoti ir tai, kad prie nesveikos isterijos kurstymo laužo galimai prisideda dar ir tie, kurie bijo progresinių mokesčių, pelno maržos papildomo apmokestinimo arba prabangos apkrovimo naujais mokesčiais.

Kas be ko, čia paminėtoms damoms į parankę ideokratiškai labai tiko Čmilytė-Nielsen, daug nuveikusi galutinio žmogaus teisių koncepto sunaikinimo linkme, žmogaus teisių sąvoką suvedusi į kraštutinio sukarikatūrinimo formulę. Taigi, prisimenant Čmilytės kiltį iš tankisto giminės ir, perfrazuojant vaikystėje perskaitytų kūrinių pavadinimą, šią nueinančios valdžios susicementavusią trijulę būtų galima pavadinti trimis tankistėmis, neskaitant šuns.

O šuo, kur pasidėjo šuo? Ar jūs čia šūkaliojate, turėdami galvoje Benkunską?..

Jonas Jasaitis. Nauji rinkimai dabar nieko neišspręstų

Naujasis Seimas, net nepradėjęs savo kadencijos, susidūrė su dar nematyto masto pasipriešinimu. Remiantis tuo, kad rinkimų metu buvo užfiksuota nemažai pažeidimų, kai kurios visuomeninės grupės reikalauja juos atšaukti ir rengti naujus rinkimus. Tačiau didžiausioji protestuojančių dalis išreiškia nepasitenkinimą asmenimis, šių rinkimų dėka tapusiais Seimo nariais.

Ypač protestuojama prieš pat rinkimus sukurptos „Nemuno aušros“ atstovų įtraukimą į valdančiąją daugumą. Bet tai yra ne kas kita, kaip rinkėjų valios neigimas, panašus į futbolo sirgalių reakciją į juos netenkinantį rungtynių rezultatą. Dabar visiškai nesvarbu, kas lėmė rinkėjų simpatijas arba antipatijas „Nemuno aušros“ atstovams: juk patys juos išrinkome.

Kad ir kaip daliai rinkėjų tai nepatiktų, bet valdančių siekis turėti kuo tvirtesnę valdančiąją koaliciją Seime yra visiškai suprantamas, nes nuo to priklausys Seimo veikla per visą kadenciją. Visos šnekos apie šią koaliciją sudarančių programinių nuostatų skirtumus yra niekinės, nes absoliuti dauguma išrinktųjų jokių programinių nuostatų neturi: jie balsuos taip, kaip laukia valdančiųjų jau seniai užvaldyta viešoji erdvė.

Dabar išrinktajame Seime nėra jokio skirtumo tarp skirtingais vardais pasidabinusių grupuočių, tačiau skiriasi jų interesai – siekis įgyti kuo didesnę įtaką ir valdyti kuo didesnius finansinius srautus. Vyksta tik susistumdymai dėl įtakos.

Ryškiausias pavyzdys – karštligiškos prof. Igno Vėgelės paieškos, kaip tapti įtakinga Seimo figūra. S. Skvernelio demaršai savo esme niekuo nesiskiria nuo R. Žemaitaičio: ir vienam, ir kitam norisi turėti kuo daugiau ministrų, tačiau „Nemuno aušros“ lyderis vis dar neišmoksta valdyti palaido liežuvio: kas gal ir buvo naudinga priešrinkiminėse batalijose, gali stipriai pakenkti, kovojant dėl strateginių postų Seime.

Apie ką liudija tokia audringa dalies rinkėjų reakcija?

Pirmiausia, apie tai, kad dalis rinkėjų atsibudo (deja, jau rinkimams praėjus) ir pradėjo vardinti savo nuoskaudas bei lūkesčius: iki niekaip nebepateisinamo masto išaugusią gyventojų turtinę nelygybę, visam valstybės egzistavimui vis didesnę grėsmę keliančią migraciją, valdininkų apatiją piliečių poreikiams, regionų atskirtį, korupciją ir teisėsaugos institucijų neveiklumą bei gausybę paprasčiausios netvarkos ir apsileidimo apraiškų.

Kur bepažiūrėtum, atrodo, kad ten nėra šeimininko, t. y. jokio atsakingo asmens. Tokio apsileidimo fone valdantieji ryžosi net tokio masto aferai, kaip tarptautinio „Teltonikos“ projekto žlugdymas ir išplatinant nuostatą, kad Lietuvoje neverta investuoti.

Netvarka, lyg purvo srautas plinta ir buitiniame lygmenyje: kažkas daugiabučiame name pamiršo užgesinti nuorūką ar išjungti kraunamą prietaisą, o kažkas pamiršo uždaryti agresyvų šunį.

Tačiau dauguma išvardintų negerovių yra vietinio lygmens: pavyzdžiui, prastai dirba miestelio seniūnija (nepastebint, kad neveikia jokia savivaldos grandis), kažkuri įmonė jau seniai teršia aplinką (nors tokių teršiančių yra dešimtys).

Užklausus apie platesnes bėdas, žmogelis ima aiškintis, kad „nesidomi politika“: štai aną girtuoklėlį sudrauskite, o kad kitame kaime siautėja panašūs asmenys, nesvarbu, „nes man jie nekliudo“.

Matantiems tik savo kiemą, jokie rinkimai nepadės. Šiuo metu jokių naujų rinkimų nereikia, nes „liaudis“ vis dar nežino, nei už ką balsuoti, nei ko reikalauti iš išrinktųjų.

Paklauskime tiesiai: ar rinkėjai suvokia, kokią valstybę jie norėtų matyti, kokios permainos šių dienų Lietuvos valstybei yra pačios svarbiausios?

Dar daugiau: ar rinkėjai jau gali objektyviai įvertinti Lietuvos pasiekimus per praėjusius daugiau kaip 33 metus, o kur yra pačios didžiausios dabartinės mūsų valstybės problemos ir kaip jas spręsti? Jeigu dabar įvyktų pakartotiniai rinkimai, „liaudis“ vėl būtų nepatenkinta jų rezultatais, nežiūrint, kokie jie būtų. Kaip sakoma, visiems neįtiksi…

Jonas Jasaitis

Rinkėjų supratimas, kaip spręsti dabartines ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo turinio ir pedagogų rengimo bei valstybės saugumo problemas vis dar yra labai paviršutiniškas.

Pavyzdžiui, vietovės, kurioje bus kuriamas karinis sausumos jėgų poligonas, gyventojai diskutuoja ne apie poligono funkcijas, o apie tai, kiek bus mokama už šiam reikalui paimtą žemę, arba net apie tai, kaip pasikeis grybavimo sąlygos, ar neatsiras daugiau triukšmo ar atmosferos taršos.

Atviru tonu postringaujama, kad šiame rajone įrengus poligoną, galima susilaukti priešiškos valstybės dėmesio, o kadangi iki šiol čia jokių karinės paskirties objektų nebuvo, jautėmės saugūs…

Akivaizdu, kad dauguma besipiktinančių ką tik praėjusių rinkimų rezultatais, arba visai neatėjo prie balsadėžių, arba nesusimąstė, už ką balsuoja. Kiek potencialių rinkėjų rimtai pasidomėjo ta politine jėga, už kurią „kaip visada“ balsuoja? Gal laikas tai padaryti nors dabar?

Tas srautas balsavusių už „socialdemokratus“ ar „liberalus“, galėtų išsamiai susipažinti ne tik su jų rinkiminiais šūkiais ar siūlomų kandidatų nuotraukomis, bet ir su programų turiniu. Paaiškėtų, ką partija, už kurią balsavote, deklaruoja ir ką daro, atėjusi į valdžią.

Pasidomėję kitų politinių jėgų programomis, labai nustebtumėte, kokios jos panašios, kaip kartojami tie patys teiginiai, bet nėra konkretaus veiksmų plano. Kuri partija prieš rinkimus kreipėsi į savo potencialius rinkėjus, trumpame, labai aiškia kalba parašytame tekste išdėstydama savo būsimus veiksmus, jei laimėtų rinkimuose? O kai tokio teksto nėra, tai kaip galima palyginti, ką ji žadėjo ir ką vykdo?

Politologinėje literatūroje apibrėžta, kada ir kaip ėmė formuotis politinės partijos, kodėl jos skirstomos į kairiąsias, dešiniąsias ir centristines, kaip keitėsi partijų santykis su ideologija, kaip atsirado vadinamosios „asmeninės“ partijos, būdingos žemesnės politinės kultūros valstybėms.

Klasikinės partijos orientuojasi į tam tikrą visuomenės sluoksnį ir atstovauja jo interesus. Šis sluoksnis ir yra konkrečios partijos elektoratas – rinkėjai, balsuojantieji už šios partijos iškeltus kandidatus į valstybės parlamentą.

Dabartiniu metu išryškėjusi partijų nuostata atstovauti praktiškai „visų rinkėjų“ interesus, sujaukė jų programas. Bene ryškiausias pavyzdys – vadinamųjų liberaliųjų partijų vaidmens pokyčiai. Bazinėje partijų klasifikacijoje liberalai priskiriami kairiosioms partijoms, tuo tarpu Lietuvoje jie pretenduoja atstovauti dešiniuosius. Iš tikrųjų beveik visos Lietuvoje veikiančias partijas tenka priskirti „asmeninių partijų“ kategorijai: partija atpažįstama pagal ją subūrusio arba dabar jai vadovaujančio lyderio asmenybę.

Tai ne kas kita, kaip pagal atitinkamą lyderį atpažįstami sambūriai. Todėl Lietuvos politinių partijų sąraše turime ir tokių junginių, kurių pavadinimas neturi nieko bendro su partijos nuostatomis. Ryškiausias pavyzdys – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – nei jie „valstiečiai“, nei „žalieji“, o ir jų lyderis pasirinko sėdėti ant stebėtojų suoliuko.

Rinkėjų nepasitenkinimą padidino kelios atviros melagystės. Tvirtai pažadėjusi formuoti Vyriausybę ir jai vadovauti, stiprų rinkėjų palaikymą gavusios socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė savo rinkėjus įžūliai apgavo.

Premjeru paskirto asmens kandidatūra su rinkėjais nebuvo aptarta. Keturi į Seimą išrinkti asmenys pranešė, kad jo veikloje nedalyvaus, nes sėdės europarlamene. Todėl Seime dirbti prisiekė 137 parlamentarai. Keturi ateinantys vėliau nebuvo išrinkti, o kai kurie išrinktieji jau bėgioja aiškindamiesi, kuri partija jiems pasiūlys solidesnį postą, nekreipdami dėmesio į juos iškėlusios partijos interesus.

Tačiau tai, kad dalis Lietuvos rinkėjų bent dabar „pabudo“, yra vilčių teikiantis reiškinys. Rinkėjų įtaka pirmiausia turi būti išreikšta, formuojant Vyriausybę. Išrinktasis Seimas pagaliau turi atpainioti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios veiklos funkcijas: Seimo narys, sutikęs tapti ministru, t. y. Vyriausybės nariu, turėtų iškart atsisakyti parlamentaro mandato.

Nors dabartinė praktika tokį funkcijų sutapimą toleravo, tačiau šios žalingos praktikos būtina atsisakyti. Jau dabar aiškėja, kad ieškoti aukščiausios kvalifikacijos specialistų, labiausiai tinkamų ministrų pareigoms užimti, tik tarp Seimo narių, yra neracionalu. Kandidatais į ministrus pirmiausia turi būti ne asmenys, dalyvaujantieji politinių partijų veikloje, o specialistai, geriausiai žinantys ministerijos kuruojamą sritį, turintys aukščiausią profesinę kvalifikaciją ir autoritetą profesinėje bendruomenėje.

Ministro tariamas žodis turi rasti tvirtą atgarsį profesinėje bendrijoje. O kokį autoritetą gali turėti asmenys, neturintieji jokios asmeninės patirties atitinkamoje srityje, kuriuos matėme bandančius vadovauti švietimui, sveikatos apsaugai ar valstybės kultūros procesams?

Pabudę rinkėjai jau per kelis artimiausius mėnesius turi išdėstyti valdžiai, kokios konkrečios programos turi būti parengtos ir nedelsiant vykdomos, kaip turi būti kuriamas visuomenės ir valdžios dialogas. O jei tokio dialogo nebus, teks ruoštis ir naujiems rinkimams.

Dar viena nueinančios vyriausybės niekšybė – naikinamas Nacionalinis vėžio institutas

Žmogaus teisių gynėjai susirūpino dėl Nacionalinio vėžio instituto kaip savarankiškos specializuotos gydymo įstaigos naikinimo.

Šis institutas yra vienintelė Lietuvoje specializuota onkologinių ligų gydymo ir šios krypties mokslinių tyrimų įstaiga. Jis įkurtas Seimo nutarimu, priėmus specialų LR Nacionalinio vėžio instituto įstatymą.

Instituto paskirtis – teikti Lietuvos ir užsienio gyventojams aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal naujausius pasiekimus kovoje su vėžinėmis ligomis.

Šiuo metu Nacionalinis vėžio institutas yra Europos vėžio institutų organizacijos (OECI) narys. Todėl daug kam nesuprantama, kodėl mūsų šalyje daugėjant onkologinių susirgimų ir sunkiomis jų formomis sergančių ligonių skaičiui, ši specializuota gydymo įstaiga dabar yra naikinama.

Į žinią, kad yra naikinamas Nacionalinis vėžio institutas jautriai sureagavo onkologinėmis ligomis sergantys žmonės ir šio instituto darbuotojai.

Žmogaus teisių gynėjai dėl Instituto prijungimo prie Santaros klinikų susitiko su Seimo nariais, profesinių sąjungų vadovais ir onkologijos pacientų organizacijų atstovais.

Susitikimo dalyviai pažymi, kad Nacionalinį vėžio institutą jau daug metų buvo mėginama ne stiprinti, o silpninti. 2021 m. Institutas iš biudžetinės įstaigos tapo viešąja įstaiga. Paskutinis žingsnis buvo žengtas 2024 metų spalio 31 d.: Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Vilniaus universitetas pasirašė sutartį, kuria Nacionalinis vėžio institutas perduodamas Vilniaus Santaros klinikoms – nuo 2025 m. sausio 1 d. jis turi tapti Santaros klinikų filialu. Numota į onkologinėmis ligomis sergančių pacientų likimus.

Tačiau šio instituto prijungimas prie Santaros klinikų prieštarauja pačiai Nacionalinio vėžio instituto įstatymo, raidei ir dvasiai. Jungimas prieštarauja ir Nacionalinio vėžio instituto įstatams. Tokios tariamos „pertvarkos“ tikslas gali būti pateisinamas tik atskirų sveikatos apsaugos srities vadovaujančių darbuotojų, o gal ir Santaros klinikų privačiais merkantiliniais interesais.

Organizacinės instituto naikinimo procedūros jau pradėtos, nors dar nėra pakeistas Nacionalinio vėžio instituto įstatymas, kai tebegalioja ir šio instituto statutas. Atitinkamai visi veiksmai kuriais siekiama likviduoti šią visuomenei būtiną ypatingos reikšmės specializuotą gydymo įstaigą negali būti laikomi teisėtais.

Kyla grėsmė, kad dėl šios nuėjusios valdžios avantiūros Lietuva praras aukščiausios kvalifikacijos medicinos darbuotojus. Onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams gydymas taps dar sunkiau pasiekiamas, ilgės laukiančių eilės ir kt. Tai patvirtina faktai, kai Kauno onkologinė ligoninė buvo prijungta prie Kauno klinikų.

Lietuvos žmogaus teisių gynėjai teigia, jog imsis visų būtinų veiksmų, kad būtų ginamos onkologine liga sergančių asmenų teisės.

Visas pranešimo tekstas žemiau


Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pranešimas visuomenei ir žiniasklaidai dėl Nacionalinio vėžio instituto kaip savarankiškos specializuotos gydymo įstaigos išsaugojimo

Nacionalinis vėžio institutas yra vienintelė Lietuvoje specializuota onkologinių ligų gydymo ir šios krypties mokslinių tyrimų įstaiga. Institutas turėjo būti įkurtas Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 15 d. nutarimu, o 2014 m. balandžio 17 d., konstatavus, kad vykdant nutarimą buvo neleistinai atskirtas mokslas, mokymas bei gydymas, buvo priimtas specialus LR Nacionalinio vėžio instituto įstatymas. Jame teigiama, kad šio instituto paskirtis teikti aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos ir užsienio gyventojams, kad pacientai gaus sveikatos apsaugą, besiremiančią naujausiais pasiekimais kovos su vėžinėmis ligomis srityje. 2022 m. lapkričio 30 d. LR Vyriausybė priėmė Nacionalinio vėžio instituto įstatus. Šiuo metu Nacionalinis vėžio institutas yra Europos vėžio institutų organizacijos (OECI) narys. Todėl nesuprantama ir nepateisinama, kad, mūsų šalyje daugėjant onkologinių susirgimų ir sunkiomis jų formomis sergančių ligonių skaičiui, ši specializuota gydymo įstaiga naikinama.

Reaguojant į onkologinėmis ligomis sergančių asmenų ir Nacionalinio vėžio instituto darbuotojų, kuriems kelia nerimą minėto instituto naikinimas, signalus Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovai Nacionalinio vėžio instituto prijungimo prie Santaros klinikų klausimu. susitiko su Seimo nariais, profesinių sąjungų vadovais, onkologijos pacientų organizacijų atstovais, kitais aktualiais asmenimis.

Nacionalinio vėžio instituto istorija liudija, kad jau daug metų buvo nuosekliai einama ne instituto stiprinimo, bet jo silpninimo keliu. 2021 m. liepos mėn., keičiant Nacionalinio vėžio instituto statusą, iš biudžetinės jis tapo viešąja įstaiga. Paskutinis žingsnis buvo žengtas 2024 metų spalio 31 d. instituto dalininkams: sveikatos apsaugos ministerijai, švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir Vilniaus universitetui pasirašius sutartį, kuria Nacionalinis vėžio institutas perduodamas Vilniaus Santaros klinikoms ir nuo 2025 m. sausio 1 d. turi tapti Santaros klinikų filialu. Į onkologinėmis ligomis sergančių pacientų likimus visiškai nebuvo atsižvelgta.

Nacionalinio vėžio instituto prijungimas prie Santaros klinikų iš esmės prieštarauja Nacionalinio vėžio instituto įstatymo, raidei ir dvasiai. Jungimas taip pat prieštarauja ir Nacionalinio vėžio instituto įstatams. Šios pertvarkos tikslas gali būti paaiškinamas tik atskirų sveikatos apsaugos srities vadovaujančių darbuotojų, o gal ir Santaros klinikų merkantiliniais interesais, tačiau pacientų ir visuomenės poreikiai ne tik pamirštami, priešingai, jie nukenčia.

Stebina tai, kad tam tikros organizacinės instituto naikinimo procedūros yra vykdomos tuo metu kai Nacionalinio vėžio instituto įstatymas nėra nei pakeistas nei panaikintas, kada tebegalioja ir Nacionalinio vėžio instituto statutas, todėl visi veiksmai kuriais siekiama likviduoti šią visuomenei būtiną ypatingos reikšmės specializuotą gydymo įstaigą negali būti laikomi teisėtais. Bene svarbiausia yra tai, kad nėra argumentų įrodančių kokia šios pertvarkos nauda visų pirma įvertinant pacientų interesus. Į Nacionalinio vėžio instituto darbuotojų interesus taip pat neatsižvelgiama, todėl reali reorganizavimo pasekmė yra dalies, visų pirma aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų, nutekėjimas iš instituto ir, tikėtina, iš Lietuvos. Neabejotina, kad onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams gydymas taps dar sunkiau pasiekiamas, ilgės laukiančių eilės ir t. t. Tą patvirtina faktai prijungiant onkologinę ligoninę prie Kauno klinikų.

Pertvarkos iniciatoriai atliko nemaža formalių procedūrų artindami Nacionalinio vėžio instituto, svarbiausios onkologinėmis ligomis sergančių asmenų gydymo bazės, egzistavimo pabaigą. Buvo apeliuojama į instituto darbuotojus argumentuojant tai į įsivyravusią, tačiau toli gražu ne visada pasiteisinusią, sveikatos įstaigų centralizavimo praktiką, tai badant pirštu į instituto finansavimo problemas, tai į iš to išplaukiančias mokslinės arba klinikinės veiklos kliūtis, nors didžiąja dalimi visa tai gula ant šių iniciatorių sąžinės. Keistai atrodo mėginimas pateisinti reformą atliktomis, kaip minėta, neteisėtomis Nacionalinio vėžio instituto įstatymui ir Nacionalinio vėžio instituto įstatams prieštaraujančiomis organizacinėmis Nacionalinio vėžio instituto naikinimo procedūromis. Pažymėtina, kad neatsakoma į esminį klausimą – kokiu būdu ir ar apskritai pagerės onkologinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas ir sveikatinimas?

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija ir toliau imsis būtinų veiksmų ginant onkologine liga sergančių asmenų teises ir interesus.

Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas

El.p.: romualdas.povilaitis@gmail.com

Tel. +370 688 43356 

Almantas Stankūnas. Žalioji energetika jau akivaizdžiai žlugdo ekonomiką

Politiniai žaidimai mūsų seimelio smėlio dėžėje užgožė tokias svarbias naujienas kaip ši.

Ji reiškia viena – didės elektros kaina dėl žaliosios energetikos plėtros.

Puikiai visi žinom, kad vėjo ir saulės jėgainės negali užtikrinti nuolatinio elektros tiekimo. Todėl būtinos elektrinės, kurios gamins reikiamą elektros energijos kiekį, kai vėjo jėgainės nesisuks. Pigiausia ir racionaliausia tai padaryti naudojant hidroenergetiką.

Tačiau jos resursai Lietuvoje yra riboti. Žaliasis vandenilis atkrenta dėl beprotiškos jo kainos.

Belieka dujomis kūrenamos elektrinės. Tokių elektrinių kintami kaštai jau yra žemesni už kainas, kurias nori garantuoti D. Kreivys ir dabartinė Vyriausybė antrojo vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje investuotojams.

Tuo tarpu pastoviuosius elektrinių kaštų – investicijas ir kt. mums, elektros vartotojams teks apmokėti per elektros kainas bet kuriuo atveju.

Akivaizdu, kad turime stabdyti šio projekto įgyvendinimą.

Ar užteks valios tai padaryti naujai Vyriausybei ir Seimui?

Veidaknygė

Prakeikta vaikystė

Anthony Esolen

„Jeigu nepasidarysite kaip vaikai, – sakė Jėzus savo mokiniams, kurie svajojo apie didingą pasaulį, kurį, jų manymu, Viešpats tuojau sukurs, – neįeisite į dangaus karalystę.“

Nenoriu šios eilutės skaityti perkeltine prasme. Tai būtų lengva – pernelyg lengva mums, kuriems, jeigu norime išsaugoti žmogiškumą ir pasiekti išganymą, ypač dabar reikia būti šalia vaikų.

Bet pirmiausia, kai pagalvoju apie savo vaikystę ir jaunystę, man ateina į galvą mintis, kad laimingiausios valandos retai kada būdavo praleidžiamos namuose, tikrai ne mokykloje ir net ne namie prie televizoriaus su visa šeima, nors kartais su spragėsiais visi kartu žiūrėdavome laidą ar filmą.

Čiuožinėju rogutėmis nuo ilgos ir stačios kalvos parke, ir grįžtu namo vakarienei jau sutemus.

Renku mėlynes su tėvu ir mūsų šunimi koliu, kuris savo urzgimu atbaido gyvates. Ta plika kalno viršūnė, kurioje kariuomenė yra įrengusi ryšių punktą. Renkame uogas dvi valandas ir beveik nesikalbame, nes mums to visai nereikia.

Su broliu rūsyje žaidžiame biliardą, stalo tenisą arba beisbolą su stalo teniso kamuoliuku ir raketėmis. Tai buvo toks savotiškas būdas pabūti lauke nebūnant lauke. Dažnai ateidavo vienas ar kitas mūsų pusbrolis ar pusseserė. (Mano mažame miestelyje gyveno dvidešimt pirmos eilės pusbrolių ir pusseserių, todėl mes nuolat matydavomės.)

Du vyresnieji pusbroliai ir pusseserės nusivesdavo mane su savimi į boulingą, mes žaisdavome tris partijas, paskui žaisdavome prie pinbolo automatų arba nusipirkdavome gabalėlį picos, kol galiausiai paskambindavome vienam iš tėvų, kad atvažiuotų mūsų pasiimti.

Visa šeima iš mamos pusės – visi gyvenome netoliese – važiuojame prie privataus ežero, kur praleidžiame visą šeštadienį, išsinuomojame namelį, kepame mėsainius ir dešreles, geriame buteliuose išpilstytus vietinės gamybos gazuotus gėrimus, atšaldytus kubiluose su ledu.  Maudomės, kvailiojame mažame paplūdimye – visą dieną iki pat saulėlydžio. Tai darome visada, kai vasarą būna geras šeštadienis.

Esame beisbolo parke, kur vyksta mažosios lygos rungtynės. Kartais žaidžia mano komanda, kurios treneriu dvejus metus buvo mano dėdė, paskui – mano tėvas ir mūsų kaimynas. Skirtingais metais žaidžiau komandose su septyniais savo pusbroliais ir pusseserėmis.

Kartais skaičiuoju rezultatą ir sėdžiu tai ant vienos, tai ant kitos komandos suolelio, priklausomai nuo to, kas žaidžia, kalbamės apie beisbolą ar dar ką nors. Vėliau padedu tėvui kaip treneris, kai mano jaunesnysis brolis jau yra pakankamai didelis, kad galėtų žaisti; kartais pasitaiko proga padirbėti vienu iš teisėjų už aikštelės ribų arba joje.

Žiema, šalta ir giedra diena, o aš einu toli į mišką su šunimi, visada su šunimi, tiesiog pamąstyti arba pabūti tyloje.

Jei manęs paklaustumėte, ar būčiau mėgavęsis kur kas didesne laisve, kuria [vaikystėje – red.] mėgavosi mano tėvas ir jo broliai, kai jie retkarčiais įšokdavo į krovininį traukinį ir važiuodavo į netoliese esantį miestą (Skrantoną, už dvylikos mylių) arba kai jie klajodavo po visą kūriniją su dvigubai ar trigubai daugiau vaikų, nei jų buvo mūsų vaikų turtingoje kaimynystėje, iškart atsakyčiau teigiamai.

Žinau, kad bet kuriame amžiuje iki atsirandant antibiotikams būčiau miręs nesulaukęs 15 metų. Nesant antibiotikų limfinė infekcija, į kurią esu linkęs, būtų mane pražudžiusi. Žinau, kad šis kompiuteris, kuriuo rašau, atvėrė man išteklius, kurie buvo neįsivaizduojami vos prieš kelias kartas. Aš laisva valia pripažįstu, kad keliauti daug lengviau nei prieš šešiasdešimt metų, jau nekalbant apie laiką iki automobilio išradimo. Ir vis dėlto nenorėčiau būti vaiku šiais laikais, o būdamas senas žmogus pasigendu nuolatinio vaikų buvimo. Tarsi dangus visada būtų pilkas.

Turint omenyje, kad mūsų šalyje nevyksta atviras karas, o badas ir epidemijos negresia, vargu ar galiu įsivaizduoti blogesnį gyvenimą nei tas, kurį dabar suteikiame vaikams. Priežastis man atrodo akivaizdi. Mes jų nemėgstame. Mes nesidžiaugiame jų nekaltu būdu. Vaikai mums yra nepatogūs. Jie kelia grėsmę, kad mūsų gyvenimas bus sutelktas į šeimą ir namus, o tokia perspektyva kelia siaubą, nes buvome išmokyti būti ambicijų ir tuštybės būtybėmis. Ir sunku apsimesti ambicingu, kai keičiate sauskelnes, ruošiate skanią vakarienę ar džiaustote drabužius, kai viena akimi stebite mažylį, bandantį pagauti katę, o ropojantis kūdikis tempia jums už kojos. Čia kalbu ne tik apie motinas.

Šiais metais pirmą kartą gyvenime mačiau politines reklamas, kuriose vyrai kalbėjo apie tai, kad jų dukros turi turėti „teisę“ nužudyti įsčiose esantį anūką. Galėčiau tai priskirti politinio šališkumo beprotybei, užgožiančiai natūralų troškimą, kurį turėtų jausti bet kuris padorus vyras, norintis turėti anūkų. Tačiau bijau, kad neįvertinu daugelį metų trunkančio priešiškumo vaikams ir vaikystei pasekmių.

Mano seneliai iš motinos pusės gyveno už dviejų minučių kelio pėsčiomis; aš juos nuolat matydavau. Mano seneliai iš tėvo pusės gyveno už trijų mylių. Juos matydavau kiekvieną sekmadienį. Mano mamos mama ant kelių sūpavo kiekvieną iš 19 anūkų, o jų namai buvo atviri mums visiems bet kuriuo paros metu. Galima manyti, kad tai buvo nepakartojamas džiaugsmas. Taip apie tai galvoju ir aš. Bet jei iš tikrųjų nemėgstate vaikų, jei griežiate dantimis, nes jie trukdo jūsų troškimui atrodyti dideliu pasaulyje ar užsidirbti pinigų, tai ne džiaugsmas, o našta.

Anūkai sujungia skirtingas kartas meile, dėkingumu ir abipusėmis pareigomis. Jei manote, kad pirmoji jūsų pareiga yra sau, tikriausiai neturėtumėte tuoktis, o jei susituoksite, tikriausiai nesidžiaugsite, kad jus supa būrys vaikų. Ir jei pagaliau „išsilaisvinsite“ nuo vaikų namuose, tikriausiai laikysitės saugiu atstumu nuo savo anūkų; ir jausitės laimingi, jei tik galėsite nusimesti visą atsakomybę už savo vaikų finansinę gerovę.

Koks gyvenimas! Koks dabar vaikų gyvenimas! Vaikų darželyje, tarp žmonių, kurie jų nemyli ir kurie greitai neprisimins jų vardų; mokykloje, tame sunkiame pilkame debesyje, kurio pilkumą dar labiau didina kelionės autobusu į ją ir iš jos; priešais ekraną, dėl kurio jų smegenys nerimastingai dirba kol kūnas nejuda, o širdis slopsta, ir iš kurio nuolat sklinda pyktis, tuštybė ir iki šiol neįsivaizduotas ištvirkimas. O kas juos pasitinka išėjus į lauką? Kiek iš jų žino, koks didelis gėris yra turėti ir brolį, ir sesę?

Paklauskite bet kurio žmogaus, kas svarbiau: meilė ar pinigai, meilė ar patogumai, meilė ar prestižas, meilė ar valdžia, ir išgirsite, kad meilė, žinoma, svarbiau. Paklauskite, kas svarbiau: asmenys ar daiktai, ir išgirsite, kad, žinoma, svarbiau yra asmenys. Tai kodėl mūsų kaimynystėje tokia mirtina tyla? Viešpats mums sako, kad turime tapti kaip maži vaikai. Tai kur gi tie maži vaikai, į kuriuos turime būti panašūs? Jie niekada negimė; o jei gimė, tai yra atskirti arba uždaryti dirgliose bandose. Dieve, padėk mums.

Versta iš Crisismagazine.com

Lina Žukauskaitė. Paskelbti „Scanoramos“ Trumpametražių filmų konkurso laureatai

Europos kino festivalis „Scanorama“ paskelbė Trumpametražių filmų konkurso laureatus. Geriausio trumpametražio filmo apdovanojimas šiais metais iškeliavo į Lenkiją.

Konkursinės programos geriausiu filmu buvo paskelbta lenkų režisierės Zofios Klamkos juosta „Išsigąsti“. Žiuri teigimu, sekant nuolat atsikartojantį staccato ir kvapą gniaužiančias gaudynes kasdienio gyvenimo monotonijoje, šiame filme susijungia preciziški vaizdiniai, hipnotizuojantis ritmas ir pačios autorės sukurta muzika – tai poetinė patirtis, kurioje gilinamasi į mūsų šiuolaikinio gyvenimo emocinę būklę. Laureatė įvertinta 5 000 eurų vertės prizu, kurį įsteigė asociacija LATGA.

Geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu paskelbta Mildos Baginskaitės dokumentinė juosta „Alus“. Pasak žiuri, tarp laiko tėkmės, šeimos susibūrimų ritualų ir paprastų kasdienio gyvenimo įvykių šiame filme švelniai žvelgiama į kasmetinę šeimos alaus gaminimo tradiciją. Jame atskleidžiamas emocinis žmogaus ir gamtos ryšys bei iš protėvių kilusi hierarchija šeimos klane, taip išsaugant palikimą ir sukuriant meninį žmogiško pasipriešinimo aktą. Laureatė įvertinta 3 000 eurų piniginiu apdovanojimu, kurį įsteigė Lietuvos kino centras.

Specialiuoju paminėjimu įvertinta Dovydo Drakšo juosta „Praeis“. Jame persipina vienišo tėvo ir jo dukters gyvenimo praeitis ir dabartis, tyrinėjamas jų santykių sudėtingumas bei juos formuojančios paslėptos tiesos. Atskleidžiami netikėti istorijos sluoksniai, išryškinantys jų žmogišką ryšį, tačiau kai kurios paslaptys lieka neatskleistos.

Konkurso vertinimo žiuri pirmininkavo serbų festivalių prodiuseris, Atviro Suboticos universiteto direktorius, Europos kino festivalio Paliče ir Tarptautinio vaikų teatrų festivalio Suboticoje vykdomasis prodiuseris Ilja Tatičius. Jam talkino jauniesiems kino kūrėjams skirtos programos „Berlinale Talents“ ir Berlyno tarptautinio kino festivalio talentų ugdymo iniciatyvos vadovė Nikola Joetze, italų kino prodiuserė, Triesto kino festivalio vadovė Nicoletta Romeo ir vokiečių-vengrų kino režisierius ir kino kuratorius, Kotbuso kino festivalio programų sudarytojas Joshua Jadi.

„Scanoramoje“ įvyko filmo „Paskutinis rokenrolas“ premjera

Lydima gausybės aplodismentų, Europos kino festivalyje „Scanorama” įvyko naujo Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos dokumentinio filmo „Paskutinis rokenrolas“ premjera.

Elizabetes Gricmanes ir Ramunės Rakauskaitės režisuota, Uldžio Cekulio, Arūno Matelio ir Algimantės Matelienės prodiusuota juosta – tai neįprasta kino kelionė po latvių roko legendos Jurio Kulakovo pasaulį. „Paskutinis rokenrolas“ seka jaunos režisierės Elizabetes pėdomis – kūrėja bando pažinti paslaptingą muzikantą per jo audringą gyvenimą, muziką ir ekscentrišką aplinką. Sovietmečio sunkumai, nepriklausomybės triumfai, nepamirštami koncertai atgyja kronikose bei atviruose režisierės pokalbiuose su pačiu Kulakovu ir jį pažinojusiais žmonėmis. Tai spalvinga istorija apie rokenrolą, aistrą ir tvirtybę.

„Keista, kad mes labai mažai žinome apie mūsų Baltijos kaimynų muziką. Susipažinti su Juriu Kulakovu – unikaliu, keistu ir labai įdomiu kūrėju – buvo tikras atradimas ir kūrybinis džiaugsmas“, – kalbėjo filmo korežisierė Ramunė Rakauskaitė.

„Kas tas rokeris, kuriam Bethovenas – mėgstamiausias kompozitorius, kuris savaitgaliais vargonuoja bažnyčioje, kurio dainas iki šiol dainuoja ir tėvai, ir jų vaikai? Kas tie „Perkons“ – grupė, sovietmečiu Kauno halėje per tris dienas be reklamos surengusi šešis anšlaginius koncertus pusiau pogrindžio sąlygomis?“ – jai antrino vienas filmo prodiuserių Arūnas Matelis.

Filmą gausiai susirinkusiems žiūrovams pristatė Europos kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, kūrybinę grupę sveikino Latvijos ambasados Lietuvoje patarėja Santa Krūze. Premjeroje dalyvavo legendinės latvių grupės „Perkons“ nariai ir gausi kūrybinė komanda: filmo režisierės Elizabete Gricmane ir Ramunė Rakauskaitė, prodiuseriai Uldis Cekulis ir Arūnas Matelis, vykdančioji prodiuserė Algimantė Matelienė, operatoriai Martinas Jansonas ir Povilas Baltinas, gamybos vadovė Neringa Levansevičiūtė.

Filmas rodomas „Scanoramos“ programoje Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Filmą kūrė VFS Films (Latvija) ir Studio Nominu (Lietuva).

Filmo gamybą rėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos kino centras, Latvijos televizija, asociacija LATGA. Filmo premjerą rėmė Europos kino festivalis „Scanorama“ ir Latvijos Respublikos ambasada Lietuvoje.

Šiais metais Europos kino festivalis „Scanorama“ vyksta lapkričio 7–21 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Visagine. Daugiau informacijos – festivalio interneto svetainėje scanorama.lt. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

Lina Žukauskaitė

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt aštuntoji (lapkričio 17) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šiandien buvo ilgai nelauktas, bet prognozuotas agresoriaus masinis ir kombinuotas smūgis Ukrainos teritorijai. Atakuota net 120 įvairių tipų raketomis, beveik pusę jų sudarė Kh101, taip pat naudoti Iskander M, Kh22, Kalibrai, Kinzhalai ir net retenybė – Cirkon raketa. 102 raketas Ukrainos gynėjams pavyko numušti, tarp jų „ultra modernias“ – ta viena Cirkon ir 7 iš 8 Kinzhalų. Taip pat, iš 90 dronų Shahed ukrainiečiai numušė 42. Atakos taikiniu buvo Ukrainos energetinė infrastruktūra. Tikėtina, kad tokie (ar mažesnio masto) smūgiai kartosis. Kokiu dažnumu? Priklausys nuo agresoriaus plano. Ar tikslas yra kuo skubiau keletu ar keliolika masinių smūgių padaryti efektą ir pasigerinti savo derybinę poziciją? O gal metodiškais smūgiais griauti Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Atsakyti sunku, stebėsime situaciją.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be esminių pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas, rusams nepasisekė susikurti placdarmo prie Lozova.

Lyman. Be pakitimų.

Syversk. Šis sektorius ne kartą „pasižymėjo“ melagingais čia veikiančios rusų vienetų vadovybės raportais apie neva užimtą Verkhnokamenske, Bilohorivka bei Serebrianka (pvz.: https://www.facebook.com/share/p/GSQAFK9gr7YHMQ8h/). Panašu, aukštesnės agresoriaus vadovybės kantrybė trūko – sektoriuje prasidėjo karininkų sulaikymai. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Suaktyvėjo mūšiai Chasiv Yar mieste, okupantams pavyko kažkiek išplėsti no mans land. Taip pat karšta ir Toretsk, čia Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Agresorius formuoja savo nedidelio pleišto flangus prie Petrivka gyvenvietės, jis sugebėjo išplėsti dešinįjį savo flangą. Tikėtina, tai yra pasiruošimas tolimesnėms operacijoms Pokrovsk link.

Kurahove:

Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos neleidžia rusams įsitvirtinti Sontsivka, taip apsunkindamos agresoriaus pastangas platesniu frontu veržtis link kelio Kurahove – Zaporizhia.

Rytinis flangas. Padėtis nesitaiso, rusai po žingsnelį stumiasi į priekį. Blogiausia, kad Ukrainos gynėjams nepavyksta išmušti okupantų iš Dalnie prieigų.

Pietinis flangas. Pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota. Nors rusai nesugeba pasistūmėti link Uspenivka, tačiau padėtis Antonivka – Uspenivka ruože išlieka sudėtinga.

Zaporizhia kryptis.

Ukrainos pajėgos keliais HIMARS smūgiais atakavo užnugaryje besitreniruojantį okupantų vienetą. Mažiausiai 20 rusų karių buvo sunaikinta, daug sužeistų.

Tęsiasi mūšiai Velyka Novosylka sektoriuje. Ukrainos pajėgos kontratakavo nuo Makarivka ir išstūmė rusus labiau į pietus.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

JAV leido Ukrainai naudoti ATACMS Rusijos teritorijoje – New York Times

0


JAV prezidentas leido smogti Rusijos teritorijai, ypač Šiaurės Korėjos kariuomenei.

JAV prezidentas Joe Bidenas leido Ukrainai naudoti ilgojo nuotolio raketas ATACMS Rusijos teritorijoje, ypač prieš Rusijos ir Šiaurės Korėjos pajėgas Kursko srityje, su anonimiškumo sąlyga pranešė JAV pareigūnai.

J. Bideno sprendimas yra esminis JAV politikos pokytis. Jo pasirinkimas sukėlė prieštaravimų tarp jo patarėjų, o jo pokytis įvyko likus dviem mėnesiams iki išrinktojo prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump), kuris pažadėjo apriboti tolesnę paramą Ukrainai, darbo pradžios, pranešė „New York Times“.

Pranešama, kad tai buvo „atsakas“ į netikėtą Rusijos sprendimą į kovą įvesti KLDR karius. Be to, komentare leidiniui pareigūnai pabrėžė, kad mažai tikėtina, jog šis pokytis „iš esmės“ pakeis karo eigą.

„Vienas iš politikos pakeitimo tikslų, pasak jų, yra duoti Šiaurės Korėjai suprasti, kad jos pajėgos yra pažeidžiamos ir kad ji neturėtų siųsti daugiau savo pajėgų. Pareigūnai teigė, kad nors ukrainiečiai raketas tikriausiai pirmiausia naudos prieš Rusijos ir Šiaurės Korėjos pajėgas, keliančias grėsmę ukrainiečių pajėgoms Kurske, J. Bidenas gali leisti jiems panaudoti ginklus ir kitur“, – rašoma straipsnyje.

Žiniasklaidoje taip pat rašoma apie pareigūnų nuogąstavimus, kad ATACMS panaudojimas prieš Rusiją gali paskatinti Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną „imtis atsakomųjų stiprių veiksmų prieš Jungtines Valstijas“ ir jų koalicijos partnerius.

Joje buvo nurodyta, kad Ukraina gali panaudoti tolimojo nuotolio raketas ne tik smogti okupacinių pajėgų koncentracijos vietoms, bet ir logistikos mazgams, šaudmenų sandėliams ir tiekimo linijoms. Tai turėtų padėti sumažinti Rusijos ir Šiaurės Korėjos puolimo Kursko srityje veiksmingumą.

unian.net

Linas Karpavičius. Kodėl manęs tai nestebina?

Nestebina, nes kitaip būti negali šalyje, kurią valdo draugų, giminių ir jiems prijaučiančiųjų klanai. Kiekvienas kas susidūrė su valstybinėmis įmonėmis pasakys, kad visų jų etatai užpildyti savais žmonėmis ir svetimas paukštis ten neįskris. O tas, kuris įskrido budriai saugos visas paslaptis ir savo lizdo neterš.

Linas Karpavičius

Galėčiau papasakoti tik tai ką pats kažkada sužinojau iš savo klientų. Kaip žmonės, kurie neturi užnugario, vietoje savo turėtos tėvų žemės Skuodo rajone gauna pelkės plotą Trakų rajone.

– Pats kaltas – sako jam klerkas.

– Reikėjo žiūrėti ką imi. Pats pasirinkai, su šautuvu niekas nevertė.

Arba ponia per didžiulę kovą susigrąžino žemę Vilniaus mieste. Dar kelyje iš NŽT į namus, ją pasivijo nežinomo žmogaus skambutis:

– Parduokit sklypą – sako jai anonimas, kuris neaišku kokiais keliais gavo jos telefono numerį. Nors man tai viskas aišku.

Supraskime vieną. Jei su verslo planais turi problemų tokie žmonės, kurie investuoja šimtamilijonines sumas, tai ką kalbėti apie paprastą žmogų – smulkų ar vidutinį verslininką. Apie tą skruzdėliuką, kuris deda eurą prie euro ir stengiasi išgyventi. Ar jį kas nors išgirs šioje klanų valdomoje valstybėje? Klausimas tyruose.

O kaip viskas gražiai prasidėjo. Perkirptos juostelės, šampano taurės ir fotoaparatų blykstės. Kvapą gniaužianti istorija susprogo it balionas įsirėžęs į kalėdinės eglės spyglius. Balius už 300 milijonų eurų baigėsi?

 

Nueinančios vyriausybės politikai stebisi:

„Apgailestauju, kad neindikavo savo susikaupusio rūpesčio man asmeniškai, tikrai galėjo. Bet kadangi visada problemas sprendžiu, tai sprendžiam ir šitą. Dalis sprendimų jau aiškūs“, – sakė I. Šimonytė.

„Arvydui Paukščiui ir grupės „Teltonika“ komandai mano kabineto ir ministerijos durys visada buvo ir yra atviros. Sprendėme problemas, matydami, kai kas nejuda priisimdavom atsakomybę, kartais už procesus, kurie nuo mūsų ir nepriklausė. Gavom technologiją iš Taivano. Sirgom už bendrą reikalą ir niekada nežiūrėjom biurokratiškai“, – savo feisbuko paskyroje teigė A. Armonaitė.

Kyla teisėtas klausimas, tai kodėl gi Teltonikos pagrindinis akcininkas A. Paukštys nesikreipė tiesiogiai į premjerę I. Šimonytę arba į ministrę A. Armonaitę? Atsakymas daugiau nei paprastas. Valstybėje, kurioje pirmenybė taikoma savų žmonių interesams yra pavojinga kreiptis pagalbos, jei nesi savas ir neįsirašei į ištikimųjų ratą. Keliai atviri tik tokiems kaip Germanas ar Navickas (buvusios ministrės Navickienės vyras).

Jei viduryje tarprinkiminio ciklo eini pas valdžią su prašymu ir jie tau padeda, lieki skolingas. Pagal nutylėjimą. Nebūtinai pinigine išraiška. Tai gali būti prašymai kažką įdarbinti, paremti kampaniją ir t. t. Arba kaip Mauricas turėsi atidirbti politikams kažkokiais ditirambais ir statistinėmis lentelėmis. Dabar gi, laikas yra saugus. Iškeliama problema ir smogi nueinančiai valdžiai kaip skuduru per veidą, tuo laimi naujos valdžios palankumą, kuri puls kiekviename žingsnyje įrodinėti, kad ji geresnė. Ir Paukštys niekam nebus skolingas ir prieš nieką įsipareigojęs. Protingas vyras.

Užbaigdamas noriu tikėti, kad ateitis priklauso kitokio tipo politikams. Tokiems, kurie politiką supranta kaip tarnystę. Tarnystę tiek nacionaliniam verslui, tiek ir visai visuomenei. Lauksime jų kaip Mesijo atėjimo. Ir jie tikrai ateis. Jie jau stovi už durų.

Veidaknygė