Portalas LRT.lt pranešė, kad psichiatras Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas atleistas iš Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro.
„Klausimas labai ilgai svarstytas, buvo daug įvairių susirinkimų, susitikimų, ir su gydytoju daug kartų kalbėta. Bet jis visiškai nebendradarbiavo nei su Etikos komisija, nei su įstaigos bendruomene.
Teko priimti tokį labai nemalonų, skausmingą sprendimą. Niekas nekvestionuoja daktaro profesinių gebėjimų, bet vis dėlto gydytojui be profesinių reikalavimų taikomi ir aukšti etikos standartai“, – LRT.lt teigė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius.
Laikmetis.lt primena, kad skandalas kilo praėjusią vasarą kultūros leidiniui „Šiaurės Atėnai” paskelbus pokalbį su Lietuvos psichoterapijos pradininku Aleksandru Alekseičiku-Kirinovu. Jame gydytojas pasakodamas apie savo praktiką sovietmečiu, prisipažino, kad homoseksualiems asmenims teikdavo psichologinę pagalbą.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėjas A. Alekseičikas-Kirinovas taip pat atvėrė, kad konsultuoja homoseksualus ir dabar, o homoseksualumą laiko sutrikimu.
Viešojoje erdvėje kilus triukšmui nuo gydytojo atsiribojo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, kuriame psichiatras užima skyriaus vedėjo pareigas, Lietuvos psichologų sąjunga.
Lapkričio pradžioje Lietuvos bioetikos komitetas konstatavo, kad savo pasisakymais apie homoseksualius žmones psichiatras Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas pažeidė etikos principus.
Lietuvos bioetikos komitetas pareiškė, kad gydytojo išsakyti teiginiai nėra paremti įrodymais grįstos medicinos žiniomis, visuomenės buvo suprasti kaip diskriminuojantys homoseksualius žmones, patologizuojantys homoseksualumą bei neatitinka Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekse įtvirtintų etikos principų.
Psichiatrai ar jūs čia rimtai išmetėt iš darbo savo mokytoją? – A. Veryga
Europos parlamento narys, buvęs Sveikatos apsaugos ministras ir psichiatras Aurelijus Veryga reagavo į šią žinią savo socialinio tinklo paskyroje.
„Kolegos psichiatrai ar jūs čia rimtai išmetėt iš darbo savo mokytoją?
Jei čia tikrai tiesa, tai tą padariusieji yra mažų mažiausiai bailiai ir prisitaikėliai.
Aurelijus Veryga
Tokie patys prisitaikėliai ir bailiai, kaip kad buvo tie, kurie sovietmečiu sveikus žmones paversdavo psichikos ligoniais dėl politinių priežasčių.
Net jei jis būtų praktikavęs kažką, kas nepatinka leftistams, dėl to tokie žmonės iš darbo nemėtomi.
Aš jums duosiu kitą pavyzdį. Būnant ministru teko priiminėti sprendimus dėl „kodavimo“ išgyvendinimo gydant priklausomybes. Daugybė gydytojų tokią praktiką taikė. Ar girdėjot, kad bent vienas jų būtų buvęs dėl to persekiotas, kad būtų siūloma juos mesti iš darbo? Ne. Nes tai būtų buvusi tiesiog kvailystė. Jei jie ką nors ir darė negerai, tai todėl kad buvo įsitikinę, kad tokiu būdu geriausiai padės sergančiam žmogui.
Siūlau prisiminti leftistų stumtą vaikų „lyties keitimą“, kurio protingos valstybės jau atsisako. Ką siūlytumėt daryti tokias „lyties keitimo“ terapijas taikiusiems gydytojams? Gal irgi visus iš darbo?
Bailių problema yra visų viena ir ta pati. Kai kas nors pasibels į jūsų kabinetą išmesti iš darbo jus, dėl kokios nors naujos ideologijos neatitinkančios jūsų praktikos, kiti bailiai jūsų taip pat neužtars“, – rašo europarlamentaras.
Alekseičikas yra laikomas Lietuvos psichoterapijos tėvu.
Baigiantis kadenciją Seimas spėjo įsmeigti du peilius į lietuviškos Lietuvos širdį. Kone paskutinę savo darbo dieną suskubo priimti du tiesiog žudikiškus sprendimus. Priėmė akivaizdžiai Lietuvos Respublikos Konstituciją paminantį Tautinių mažumų įstatymą ir patvirtino tik ką įsteigtos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTS) tarybos sudėtį.
Šie nueinančio Seimo sprendimai yra būtent du paskutiniai peiliai į lietuviškos Lietuvos širdį, nes jais faktiškai užbaigta teisinės „rusiškojo pasaulio“ Lietuvoje tvirtovės statyba.
Ruošiama dirva naujai Lietuvos okupacijai
O pasakant konkrečiau ir aiškiau – baigta formuoti įstatyminė erdvė, sukurianti šiltnamio sąlygas netrukdomai ruošti kuo palankiausią dirvą naujai Lietuvos okupacijai. Pietryčių Lietuvos autonomininkų planus kryptingai įgyvendinusios E. Dobrovolskos inicijuotas Tautinių mažumų įstatymas, už kurį vieningai balsavobuvusioji valdančioji dauguma, neišvengiamai taps milžiniška kliūtimi visiems mėginimams Lietuvoje įdiegti tai, kas visose demokratinėse šalyse laikoma savaime suprantamu dalyku – mokymą valstybine kalba visose šalies mokyklose.
prof. Vytautas Radžvilas
Nuosekliai per visą savo kadenciją atkūrinėdama spėjusį gerokai susitraukti rusiškąjį pasaulį buvusioji valdžia skubiai prisikvietė dešimtis tūkstančių darbo migrantais pavadintų hibridinių okupantų ir būsimųjų kolonistų iš visų buvusios SSRS pakraščių.
Dangstydamasi „užuojauta“ ukrainiečiams sąmoningai atidėliojo reikalavimą visiems atvykėliams mokytis lietuvių kalbą ir padrąsino jau mokančius ir įpratusius kalbėti lietuviškai rusakalbius šalies gyventojus staiga „pamiršti“ lietuvių kalbą ir grįžti prie ankstesnių „vyresniojo brolio“ įpročių.
Daugelis jų vėl elgiasi ir kalba kaip privilegijuoti Lietuvos šeimininkai. Iš buvusios valdžios neišgirsta net užuominos, kad prabuvusiems Lietuvoje penkerius metus ir galintiems pretenduoti į nuolatinio gyventojo statusą naujiesiems kolonistams nebus suteikta teisė dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Tuo pat metu netrūko buvusių aukščiausių valstybės pareigūnų užuominų ir beveik neslepiamų raginimų susitaikyti su rusų kalbos dominavimu ūkio ir paslaugų sektoriuose bei oficialiai įteisinti daugiakalbystę viešosiose įstaigose.
Buvę valdantieji puikiai suprato, kad mokymas valstybine kalba yra vienintelė galimybė užtikrinti naujųjų kolonistų integraciją į Lietuvos visuomenę ir absoliučiai būtina priemonė stabdyti rusiškojo pasaulio plėtrą šalyje užkardant mokyklų pavertimą Rusijos penktosios kolonos rengimo dienai X centrais. Todėl verčiantis per galvas ir trypiant Konstituciją buvo suskubta bet kuriomis priemonėmis prastumti Tautinių mažumų įstatymą, kurio vienintelė ir tikroji paskirtis – visiems laikams uždusinti lietuvišką Lietuvą kaip valstybės pamatą ir net viltingą svajonę.
Seimui patvirtinus LGGRTC Tarybą, baigta Centro pertvarka
Jos tikslas – paversti Centrą pseudomoksline įstaiga, įpareigota iš esmės perrašyti XX a. Lietuvos, o pirmiausia Laisvės kovų istoriją.
Toji istorija turi būti perrašyta ir renčiama ant visai kito nei ligšiolinis ideologinio pamato ir tapti okupuotos LSSR istorinio pasakojimo šiek tiek atnaujinta versija. Bus rašoma istorija, pačia savo esme paneigianti lietuvių tautinį atgimimą ir atsiribojanti nuo 1918 m. vasario 16-osios Valstybės kaip lietuvių tautos istorinę būtį įprasminančio politinio darinio.
Kertinė šios ideologijos mintis yra ta, kad sustabdęs lietuvių asimiliaciją XIX a. tautinio atgimimo sąjūdis iš tikrųjų buvo civilizacinės pažangos stabdis ir didžiausia nespėjusio laiku išnykti lietuviakalbio etnoso tragedija, o nacionalistų atkurta nepriklausoma demokratinė 1918 m. lietuviška valstybė – nepateisinama istorinė anomalija, efemeriškas, negyvybingas, apskritai neturėjęs atsirasti siaurakakčių ir naivių svajoklių inteligentų dirbtinai sulipdytas (geo)politinis nykštukas.
Jau tik laiko klausimas, kada bus atvirai paskelbtos kelios iš šios ideologinės nuostatos logiškai plaukiančios išvados. Netrukus turėtume išvysti gana aiškius naujosios Lietuvos ir Laisvės kovų istorijos kontūrus.
Bus pasakyta, kad 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija iš tikrųjų buvo gal ne visai savanoriškas įstojimas į komunistinės Kremliaus imperijos sudėtį, bet vis dėlto mažesnė blogybė ir apskritai šalies modernizavimą ir pažangą paspartinęs įvykis.
Masinės lietuvių deportacijos 1941 m. birželį
Tai buvo skausmingas, bet būtinas žingsnis mėginant artėjančio karo išvakarėse neutralizuoti nelojalius ir galėjusius smogti Raudonajai armijai į nugarą elementus, nors dėl skubos būta perlenkimų ir klaidų, kai buvo ištremti ir kai kurie pavojaus nekėlę šalies gyventojai.
Neabejotinai bus visiškai išsklaidytos visos dviprasmybės ir abejonės dėl 1941 m. Birželio sukilimo. Jis bus paskelbtas hitlerinės Vokietijos surežisuotu ir diriguojamu pronacistinių elementų maištu prieš teisėtą LSSR valdžią, kartu pripažįstant, kad į šį maištą buvo apgaule įtraukta ir dorų, bet smetoninės Lietuvos fašistinės ideologijos dvasia išugdytų, todėl klaidingai patriotizmą suvokusių ir iškreiptai pareigą Tėvynei bei valstybei supratusių žmonių.
Iškiliausi Sukilimo vadai ir dalyviai bus vienareikšmiškai vertinami kaip nacių kolaborantai ir didesni Tėvynės išdavikai negu komunistiniai Stalino saulės nešėjai, jų vardus bus draudžiama minėti, jie, kaip ir pats Sukilimas, bus išbraukti iš Lietuvos istorijos ir po kokių poros dešimtmečiu turės nugrimzti į visišką užmarštį.
Pokario partizaninis judėjimas bus vėl vadinamas pelnyto atpildo mėginusių išvengti Vokietijos pakalikų ir žydšaudžių gaujomis, į kurių gretas buvo priviliota ir per klaidą pateko gana daug mažaraščių, nespėjusių arba nesugebėjusių persiauklėti proletarinio internacionalizmo dvasia kaimo bernelių.
Žinoma, šitaip istorija bus perrašyta ir istorinės atminties politika pakeista ne per dieną ar metus. Tai bus daroma atsargiai ir pamažu, taikantis prie aplinkybių. Birželio sukilimas ir jo vadovai bei dalyviai besąlygiškai pasmerkti jau dabar, jų atmintis trinama itin sparčiai.
O štai tokioms garsioms ir partizaninio judėjimo simboliais tapusioms figūroms kaip gen. J. Žemaitis ir A. Ramanauskas-Vanagas kol kas bus rodoma oficiali pagarba. Savo pobūdžiu ji vis labiau primins sovietinį J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitų Atgimimo veikėjų vardų toleravimą. Kitaip negu J. Noreikos ar K. Škirpos atvejais, šiems partizanams pagerbti skirti atminimo ženklai nebus skubiai šalinami iš viešųjų erdvių ir brutaliai naikinami.
Tačiau bendra LGGRTC pertvarkos nurodoma tendencija jau akivaizdi: valstybė sąmoningai atsiriboja nuo lietuvišką Lietuvą apgynusių Laisvės kovų istorijos ir šios kovos didvyrių.
Išsaugoti kovų už lietuvišką Lietuvą atminimą ir gerbti jų dalyvius netrukus ir oficialiai nebebus laikoma valstybinės reikšmės reikalu bei valstybės institucijų pareiga. Patys šių kovų ir jų didvyrių minėjimai bus toleruojami nebent kaip visuomeniniai arba privatūs renginiai.
Valstybinis tautos laisvės kovų nuvertinimas ir sumenkinimas atitinkamai formuos viešąją nuomonę ir skatins piliečius „susiprasti“, kad geriausia būtų tyliai numarinti visą lietuviškos Lietuvos istorinę atmintį nelaukiant, kol valdžia bus priversta eiti LSSR administracijos keliu ir oficialiai uždrausti politiškai nekorektišką „lituanocentrinį“ istorinį pasakojimą.
Ukrainos pajėgos smogė agresoriaus šaudmenų sandėliui Karachev (Bryansk sritis). Fiksuota daugkartinė detonacija po smūgio, tad pataikyta taikliai. Rusai skelbia, kad buvo smogta ATACMS raketa. Tokiu atveju, tai būtų pirmasis smūgis Vakarų perduotomis raketomis į agresoriaus teritorijoje esantį objektą.
Okupantai Ukrainos teritoriją atakavo 87 dronais Shahed, ukrainiečiai numušė 51, o 30 dronų nukrypo nuo kurso. Svarbu paminėti, kad rusija fronte pradėjo naudoti papildomą KAB’ų versiją. Tai fugasinė – padegamoji aviacinė bomba, kuriai dabar uždėtas sklendimo kompleksas, kas padidina atstumą ir tikslumą. Ši KAB’ų versija pavojingiausia prieš atviroje vietovėje esančius taikinius.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečiai kažkiek atsitraukė šiauriniame ruože, tačiau ir toliau išsilaiko prie Pogrebki gyvenvietės. Kituose ruožuose tęsiasi abipusės atakos, mūšių dinamika aukšta.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Kaip ir anksčiau, neaiški padėtis yra Kupjansk apylinkėse, tačiau patį miestą ir toliau kontroliuoja Ukrainos gynėjai.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Kaip buvo prognozuota, agresorius iš esmės sujungė centrinį ir pietinį ruožus Chasiv Yar mieste. Tikėtina, rusai tik aktyvins spaudimą. Taip pat, okupantai pasigerino savo situaciją Toretsk pietrytiniame pakraštyje.
Pokrovsk – Kurahove.
Pokrovsk. Tęsiasi rusų pastangos pasistūmėti Petrivka ruože, jiems kažkiek pavyko pasigerinti padėtį.
Kurahove.
Šiaurinis flangas. Situacija sunki, tačiau Ukrainos vienetai neleidžia rusams prasiveržti ir įsitvirtinti Sontsivka gyvenvietėje.
Rytinis flangas. Tęsiasi mūšiai rytiniame Kurahove pakraštyje. Sunkios kautynės vyksta ir Dalnie, ukrainiečiams nepavyksta likviduoti šio rusų pleišto.
Pietinis flangas. Rusų pajėgos toliau nuo Dalnie – Pobeda ruožo siekia suskaldyti Ukrainos pajėgų gynybos rajoną Uspenivka – Yelizavetivka. Neatmestina, kad dėl apsupimo grėsmės Ukrainos vienetai su mūšiais traukiasi iš šio ruožo.
Zaporizhia kryptis.
Fiksuojamas prognozuotas okupantų judėjimas nuo Yasna Poliana į vakarus, t. y. į ukrainiečių Velyka Novosylka rytinį flangą ir užnugarį. Įtampa čia gali kaisti ir toliau, kadangi Yasna Poliana – Maksimivka ruože rusams į šiaurę (link Dalnie – Kurahove ruožo) stumtis sekasi sunkiai, o pačio Kurahove miestelio izoliavimą (blokavimą) iš pietų agresorius gali užtikrinti ir prie Dalnie. Tad neatmestina, kad okupantai gali pasukti į vakarus link Velyka Novosylka.
Man kelia nuostabą, kad iki šiol niekas nekelia triukšmo dėl taip vadinamos EK Tvarumo direktyvos.
Nuo 2025 m. tvarumo deklaracijas/ataskaitas privalės teikti didžiosios įmonės. Teks mokėti už tų ataskaitų auditus. Teks kurti visokias nesąmones apie lyčių lygybę ir seksualinių bei kitų mažumų įtrauktumą. Bet čia dar smulkmenos, nes teks tiesiogiai investuoti į žaliąją energetiką nesvarbu kiek dėl to gali išaugti verslo savikaina.
Didžiosios įmonės pareikalaus panašių ataskaitų ir veiksmų iš savo tiekėjų – smulkaus ir vidutinio verslo (SVV). Jų veiklos savikaina išaugs ir įmonės arba bankrutuos arba brangins didžiųjų įmonių produktus ir paslaugas.
Jeigu SVV įmonė nebus didžiosios įmonės tiekėja ir norės gauti banko kreditą įmonės verslui vystyti, teks pateikti įrodymus kaip jūs sumažinote CO2 emisijas. Ir tai nebus tik komercinių bankų užgaida. Jie vykdys ECB nurodymą.
Apie visa tai tekste, nuoroda į kurį ČIA. Deja tekstas tik turtingiesiems – VŽ prenumeratoriams. Tautai nėra ko per daug žinoti, kas jos laukia.
Kas toliau? Ogi dar didesnis ES ekonomikos konkurencingumo nuosmukis ir ekonominė katastrofa. Putinas galės okupuoti ES be jokio pasipriešinimo.
Gali išgelbėti nebent kardinalus žaliosios politikos pakeitimas į sveiko proto politiką didžiosiose ES valstybėse. Gal tas spyris bus D. Trumpo išrinkimas ir priešlaikiniai rinkimai Vokietijoje.
Ar mums belieka tik nuolankiai laukti savo lemties ar visgi galime ką nors padaryti?
Tai žinoma galime – visuomenė ir politikai turi nustoti vergiškai lankstytis neomarksistinei Briuselio politikai ir išdrįsti išsakyti ką mano apie ją bei ko reikia ES ir Lietuvai.
…
Almantas Stankūnas yra Nacionalinio susivienijimo Atsakingasis sekretorius ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
Man labai patinka visokie posakiai ir patarlės, glaustai nusakančios minties esmę. Kad ir tokia išmintis, turbūt atėjusi iš slavų: kol griaustinis nenugriaudės, valstietis nepersižegnos… Tai štai penktadienį trenkė kaip griaustinis iš giedro dangaus: Lietuvos technologijų įmonių grupės „Teltonika“ pagrindinis akcininkas Arvydas Paukštys pranešė dėl biurokratinių kliūčių stabdantis kelių milijardų projektą Vilniuje, Liepkalnyje.
Ir visi ministerijų bei tarnybų klerkai ėmė žegnotis, teisingiau, atsižegnoti nuo atsakomybės…
„Teltonika THTH aukštųjų technologijų parke“, kur turėjo būti pastatyta 10 gamyklų, nebus sukurta 6000 darbo vietų su vidutiniais 10 tūkst. eurų atlyginimais per mėnesį. Taip pat kasmet nebus sukurti keli milijardai eurų Lietuvos bendrojo vidaus produkto, nebus sukurta nauja pasaulyje taip trūkstamų puslaidininkių lustų pramonė Lietuvoje. Teks nutraukti projektavimo paslaugų pirkimo sutartį iš Taivano lustų gamyklų. Valstybės biudžetas kasmet negaus apie 500 mln. eurų mokesčių“, – spaudos konferencijoje vardijo A. Paukštys.
Taip jau sutapo, kad tą pačią dieną, lapkričio 15-ąją, kai kilo šis skandalas, buvo pažymima Mecenatystės diena. Ją Kultūros ministerijos siūlymu atmintina diena Seimas suskato paskelbti tik šių metų pavasarį. O juk A. Paukštys, apie kurį šio Seimo nutarimo apraše neužsimenama nė žodžiu, 2019 m. sausio 25 d. Valdovų rūmuose buvo pagerbtas kaip Pirmasis nacionalinis mecenatas. Jo įmonė ir jis pats skyrė milijoninę lemiamą paramą, atstatant mano gimtojo Balbieriškio 2013 m. rugpjūtį sudegusią Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčią. Visai neseniai 60-ties sulaukusio molėtiškio verslininko įmonė dalyvavo atstatant ir remontuojant Maldos namus Alvite, Molėtuose, skyrė paramą rajonų savivaldybėms prasidėjus COVID-19 pandemijai, o 2023 m. akcijoje „Radarom“ – 1,45 mln. eurų paramą Ukrainos oro erdvei saugoti skirtiems radarams pirkti.
Kodėl aš tai pabrėžiu?
Valdžios įstaigos privalo jausti bent pagarbą tokiems iškiliems verslo flagmanams, kurie ne tik remia tautos kultūrą, dvasinį ir socialinį būvį, bet ir ketina į valstybės biudžetą mokėti apie 500 mln. eurų – tiek, kiek šiandien trūksta Lietuvos gynybai. Bet ne, nueinanti valdžia tik trauko pečiais: nieko negirdėjome, sužinojome tik iš žiniasklaidos…
Pasirodo, premjerė Ingrida Šimonytė anksčiau išplatino raštą ministerijoms, raginusį priskirti tarnautojus, įskaitant ir Vyriausybės kanceliariją, vykdant „Teltonikos“ projektą. Kur jie? Už ką jie gavo algas? I. Šimonytė tik pareiškė „apgailestavimą“ ir puolė vytis benuvažiuojantį traukinį: pirmadienį ji surengė pasitarimą su suinteresuotomis tarnybomis.
„Turi svarbesnių projektų“
Krūtinę išpūtė ir Energetikos ministras, kuris anksčiau žadėjo, kad elektros tikrai bus, bet kreipęsis į „Litgrid“ verslininkas išgirdo, kad įmonė turi svarbesnių projektų nei šis ir pasiūlė pačiam susiprojektuoti ir įsirengti savo lėšomis Kuprioniškių elektros skirstyklą ir 110 kV septynių km ilgio kabelius „Fast track“. ESO irgi ne pėsčia: operatorius teigė, jog siūlė įmonei įsivesti gamtines dujas ir elektros energiją gaminti iš dujų, tačiau „Teltonika“ atsisakė dėl per mažo našumo.
Paskutinė vinis buvo „Via Lietuva“ kelių tarnyba, kuri uždraudė tiesti elektros kabelius kelio apsaugos zonoje iš Rudaminos į Liepkalnį ir pasiūlė tartis su privačiais sklypų savininkais. A. Paukštys sakė sunkiai įsivaizduojąs susitarti su privačių sklypų savininkais, jei nepakeisim tų sklypų statuso – iš visuomeninės paskirties į ekonominę.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiuntė oficialų pareiškimą, kad oficialiai „Teltonika“ nepateikė prašymo dėl investicinio projekto sutarties pratęsimo, todėl projektas nebuvo pratęstas. Ministrė Aušrinė Armonaitė dabar išpūtė akis ir sako, kad apie problemą „nieko nežinojo“, jai tai staigmena. Pasirodo, dabar Seimą praradusi Laisvės partija labiau kovojo už LGBT teises ir laisves, negu jos atstovai rūpinosi milijardinėmis valstybės investicijomis…
Girdėjau tokią versiją, kurią, matyt, ir skleidžia nosis nukabinę „laisviečiai“, kad esą A. Paukštys gąsdina ir šantažuoja Lietuvą, norėdamas išpešti naudos, jis su visomis investicijomis ir minėtu projektu persikraustys į kitą šalį, pavyzdžiui, į Latviją. Mat, netekęs vilties tuo pagrasino pats „Teltonikos“ vadovas…
Šis tragikomiškas spektaklis labai brangus
„Komedija, daugiau nieko“, – pasakytų koks šilališkis. Bet šis tragikomiškas spektaklis labai brangus – už 3,5 mlrd. eurų. Tiek kainuotų projektas, o tai yra maždaug dešimtadalis Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Ekonomikos ekspertai tvirtina, kad, kaip Remigijaus Žemaitaičio antisemitinė retorika kenkia Lietuvos politiniam įvaizdžiui, taip šis skandalas ypač žalingas šalies investiciniam klimatui.
Galima suprasti, kad biurokratams trukdė vykę treji rinkimai. Bet ar ateinanti kairės-centro vyriausybė išdrįs peržengti abejingumo ir užkietėjusios biurokratijos Rubikoną? O gal ir toliau žegnosis nuo Taivano investicijų ir žvalgysis, ką pasakys Kinija? Tuomet mielas mecenate ir man tokios artimos bažnyčios statytojau: vyniok meškeres iš Lietuvos!
Lapkričio 17 d. Punske posėdžiavo Lenkijos Lietuvių bendruomenės (LLB) taryba, kad perrinktų savo vadovybę ir nubrėžtų tolimesnės veiklos gaires. LLB Valdybos pirmininke išrinkta Irena Gasparavičiūtė. Negalėdamas dalyvauti LLB tarybos posėdyje, pateikiau jo dalyviams savo samprotavimus raštu. Dalinuosi jais ir su Alkas.lt skaitytojais:
Mielieji šio Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdžio atstovai ir dalyviai.
Negalėdamas dalyvauti asmeniškai, prašyčiau leisti išreikšti keletą palinkėjimo minčių raštu.
Gerbiamieji,
Jau kelios kartos šio krašto (manu militari būdu tapusio de facto laikui bėgant ir de iure Lenkijos dalimi) lietuviai liudijo ir liudija savo ištikimybę, kalbai, tradicijomis, kultūrai, tautai.
Nemaža jų dalis jau atgulę amžinojo poilsio, ne visi savo gimtoje žemėje. Labiausiai nusipelniusius iš jų saugojame mūsų atmintyje, įtraukiame į šio krašto istorijos analus.
Civilizacinė pažanga, naujausios technologijos, ypač komunikacijos ir komunikavimo srityje, socialiniai ir kultūriniai milžiniški pakeitimai su nenuspėjamais rezultatais ir poveikių dinamika, skatina mus kaip niekad anksčiau susitelkti ir ieškoti būdų, kaip ne tik išlikti bet ir pratęsti mūsų kultūrinį ir tautinį gyvastingumą.
Manyčiau, pirmoje vietoje turime susirūpinti lietuviškų šeimų augimu.
Šeimos yra mūsų egzistencijos ir švietimo pagrindas. Ką mums reiškia lietuviško švietimo svarba įsitikinome jo netekus Seinų krašte ir jį vėl atgavus bei prarasdami kelias mokyklas Punsko valsčiuje. Labai opus klausimas lietuviško švietimo židinio stiprinimas Suvalkuose. Čia susiduriame su mums dar sudėtingesnėmis problemomis. Jeigu norime išlaikyti lietuvišką švietimą, taigi ir mokytojų darbo vietas būtina jų simbiozė su tėvais, supančia lietuviška aplinka.
Skatinkime tėvus leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, nepaisant priešiškos propagandos, tame ir mūsų pačių neišmanėlių lepterėjimų. Punske ir Seinuose jau turime elitinio lygio lietuvišką švietimą – didžiuokimės tuo ir jį visomis pastangomis remkime, vengdami asmeniškumų. Dėmesio centre privalome išlaikyti taip reikalingų vadovėlių gimtąją kalba ruošimą ir spausdinimą, rūpindamiesi ir jų aukšta meritorine kokybe.
Kai kalbame apie šeimas jau tampa akivaizdu, kad daugėja tautiškai mišrių šeimų. Su tuo procesu sunkiai dorojosi Stalino išvietintieji lietuviai Vakaruose, o jie gi patriotizmo nestokojo. Mes gyvename savoje žemėje bet paskiausiu laikotarpiu greitai kintančioje aplinkoje.
Kas galime, ypač mokytojai, giminaičiai, kaimynai, bičiuliai – švieskime lietuvius sukūrusius tautiškai mišrias šeimas, kad jeigu tik jiems pakanka valios ir sutarimo, te suteikia savo atžaloms ir lietuvišką išsilavinimą. Tuo prisidedant prie savo bendruomenės išlikimo bei lietuviškų švietimo įstaigų gyvavimo.
Šioje sferoje turime optimizmą keliančių, betgi ir pesimistinių pavyzdžių. Esant šalia Lietuvos ir turint jos teikiamą paramą mūsų krašto studijuojančiam (bet ir Lietuvių Namuose besimokančiam) jaunimui, suteiktume savo vaikams galimybę įgyti aukštąjį mokslą ir konkurencingą darbo parinkčių galimybę, dargi išlaikant etnokultūrinius ryšius su savo gimtine ir jos aplinka.
Šios problemos narpliojimas reikalingas kiekvieno iš mūsų sumanumo, aukštos kultūros, jautrumo, suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo. Tai vienas iš uždavinių LLB.
Mūsų bendruomenei svarbios yra socialinės gyvenimo sąlygos. Galime pasidžiaugti lietuvių medikų grįžtančių dirbti savam krašte aukštų paslaugų kokybe bei paslaugų komfortu. Jiems didžiausia už tai padėka.
– Ekonominė gerovė vienas iš svarbių svertų bendruomenės stabilumui palaikyti. Šios srities neišmanau, tačiau suprasdamas investavimo, kapitalo pritraukimo reikšmę linkėčiau nepamiršti apie mūsų lietuviškos bendruomenės stabilumo pagrindus bei reto grožio gamtos ir gamtovaizdžio ateinančioms kartoms išlaikymą. Palaikykime savus gamybos ir paslaugų tiekėjus;
– Mūsų spauda yra lietuviško bendruomeninio gyvenimo atspindis ir jeigu stipriau ją palaikytume dargi jai talkintume galėtų būti su internetiniu portalu ir radiju imtinai mūsų kultūros formuotojais.
– Muzikinės kultūros kėlimas per mokyklas, saviveiklos ansamblius, vietos ir specialistų iš Lietuvos pagalba pratęsia mūsų krašto gilias tradicijas ir yra svari, telkianti bendruomenę gija jos gyvybingumo vienas iš šaltinių. Tas pasakytina ir apie teatrinę veiklą, sceninės kūrybos kluono teatrų tradicijų palaikymą, teminių režisuotų renginių, poezijos populiarinimo valandėles.
– Istorinio-kultūrinio paveldo apsauga ir viešinimas yra svarbi mūsų savimonės ir savivokos formavimo dalis. Lietuviškojo paveldo klodai tyrimui ir viešinimui yra Suvalkų krašte be galo turtingi, juos eksploruoti tenka talkon kviesti Lietuvą, nes tai mūsų bendras palikimas ir turtas, o Lenkijos valstybė, jos regioninė administracija ypač Seinų apskrityje, pagrindinai plėtoja lenkų militaristinę istorinę atmintį blokuodama, jau nekalbant apie rėmimą , lietuviško kultūrinio paveldo lygiateisį įamžinimą.
– Mūsų tapatumui stiprinti svarbi katalikiško tikėjimo gimtąją kalba praktikavimas, turime šiuo reikalu kalbinių-organizacinių problemų Seinų parapijoje, tačiau liūdina mūsų jaunimo abejingumas, o gal tai jau smarkiai pažengusios sekuliarizacijos pasekmė.
Šie keli pastebėjimai tebūna bent dalinai verti gilesnių mus telkiančių darbams svarstymų bei vienijantys tolimesniems užmojams, o mūsų bendruomenės nueiti keliai ir jau atlikti darbai tegul pinasi į mūsų tautos bendrus tikslus vis aktualiai skambančius mūsų Tautos Giesmėje.
Pagarba ir padėka visiems ir kiekvienam(-ai) palaikantiems bendruomeninį solidarumą.
Sėkmės darbuose.
Nuoširdžiai.
Bronius Makauskas.
Autorius yra Lietuvos istorikas, Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys
Praėjusiais metais 35 Europos šalyse užregistruoti 2444 neapykantos nusikaltimai prieš krikščionis, o daugiausiai jų užfiksuota Jungtinėje Karalystėje, pranešė christiantoday.com.
Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje observatorijos (OIDAC) atlikto tyrimo duomenimis, dauguma atvejų (62 proc.) buvo susiję su vandalizmu prieš bažnyčias, po to sekė krikščioniškų šventybių niekinimas (24 proc.), padegimai (10 proc.), grasinimai (8 proc.) ir fizinis smurtas (7 proc.).
Ataskaitoje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl didėjančios krikščionių diskriminacijos darbo vietoje ir viešajame gyvenime. Remiantis „Voice for Justice UK 2024“ tyrimo duomenimis, tik 36 proc. jaunesnių nei 35 metų amžiaus Jungtinės Karalystės krikščionių jaučiasi galintys laisvai reikšti savo krikščioniškas pažiūras socialiniais klausimais darbe.
OIDAC taip pat atkreipė dėmesį į gyvybės gynėjų Adamo Smitho-Connoro ir Isabellos Vaughan-Sprouse persekiojimą už tylią maldą abortų klinikos buferinėje zonoje JK ir pavadino jį „ypač šokiruojančiu“.
OIDAC Europe vykdomoji direktorė Anja Hoffmann sakė: „Krikščionys, kurie laikosi tradicinių religinių įsitikinimų, vis dažniau susiduria su diskriminacija, pradedant patyčiomis darbe ir baigiant darbo praradimu.“
Ji pabrėžė, kad religinių įsitikinimų reiškimas santuokos ir šeimos klausimais gali sukelti mobingą ar net teisinius veiksmus.
Biurokratinis absurdas iš praktikos. Ilgas ir neįdomus, bet tik vienas iš daugelio.
Pagal išsilavinimą ir turimas kvalifikacijas galiu atlikti žemės sklypų kadastrinius matavimus. Išsilavinęs, kultūringas, jaunas Lietuvos Respublikos pilietis pagal rekomendaciją užsakė sklypo kadastrinius matavimus. Yra gavęs laišką iš Nacionalinės žemės tarnybos, kad jo sklypas įtrauktas į koreguotiną sluoksnį ir būtina patikslinti žemės sklypo ribas. Jo paveldėtam sklypui preliminarūs matavimai atlikti anksčiau nei gretimiems žemės sklypams.
Ilga istorija trumpai:
Atlikti žemės sklypo matavimai, iškviesti kaimynai, neatvykusiems išsiųsti pakartotiniai laiškai, tame tarpe ir Nacionalinei žemės tarnybai (viskas pagal reglamentą).
Kadangi sklypo plotas kinta leistinume į mažesnę pusę ir linijų ilgiai galiojančiame plane ir mano paruoštame plane sutampa centimetrų tikslumu idealiai, nesulaukus jokių pastabų nei iš gretimų žemės sklypų savininkų nei iš Valstybės t. y. Nacionalinės žemės tarnybos, bylą teikiama kadastro tvarkytojui tikrinti.
Pateikus bylą, gautas atmetimas, kad techniškai su byla viskas ok, bet kertasi su gretimų žemės sklypų ribomis ir kadastro tvarkytojas t. y. Registrų centras negali priimti sprendimo dėl tinkamai atliktų matavimų, jie savo ruožtu kreipsis į Nacionalinę žemės tarnybą, kad jie paruoštų išvadą dėl atliktų matavimų tinkamumo.
Iki čia viskas ok ir tada išlenda pamišęs biurokratinis mutantas:
Bylą pakartotinai pateikiu Nacionalinei žemės tarnybai. Atmeta, prašo pateikti išvadą pagal kadastro 21 p. Neturi tam pagrindo, nes: sklypo konfigūracija nesikeičia, plotas kinta leistinume.
Pasitaręs su užsakovu apskundžiu Nacionalinei žemės tarnybai jų tikrinimo aktą. Skundas netenkinamas, siūlome teikti sklypą išvadai pagal kadastro nuostatų 21 p. arba kreiptis į teismą.
Su užsakovu aptarėme galimybes dėl kreipimosi į teismą. Užsakovas tokią galimybę atmetė, nes neverta, per daug gaila energijos. Nutarta pateikti dokumentus pagal kadastro nuostatų 21 p.
dokumentai pateikti, nieko nekeičiau, nieko neperdariau palikau pačiai NŽT spręsti, nes jaučiausi 110 proc. teisus.
Nacionalinė žemės tarnyba, pakeičia nuomonę, priima priešingą sprendimą nei priėmė skunde ir nustato, kad mano darbas atliktas tinkamai.
Vėl teikiu bylą pakartotinai nieko netaisęs tik pridėdamas NŽT išvadą.
Nacionalinė žemės tarnyba surašo teigiamą tikrinimo aktą ir priima sprendimą apie tinkamai atliktus kadastrinius matavimus.
Byla atiduodama užsakovui. Užsakovas nuneša byla registracijai į Registrų centrą.
Kadastro duomenų bylą VĖL ATMETA Registrų centras. Motyvas: byla techniškai tvarkinga, bet negalime įbrėžti į kadastro žemėlapį, nes kertasi su gretimų žemės sklypų ribomis. T. y. lygiai toks pat atmetimas kaip trečiame punkte. Šiuo metu laukiame vėl NŽT išvados. Panašu, kad tai bus pabaiga, bet griovys dar neperšoktas.
Ką noriu pasakyti šiuo pavyzdžiu? BIUROKRATINIS absurdas viską ištempė iki 12 punkto, kai pabaiga turėjo būti ties 3. O jei savininkui bėda, o jei jam staiga reikia parduoti sklypą? Ačiū Dievui tai ne šis variantas, bet biurokratijos padedamas pirkėjas galėtų įgauti neblogą derybinį svertą dėl dokumentų netvarkingumo.
Tikiuosi, kad TELTONIKOS istorija sprogdindama Lietuvos mediją apšvietė ir GEROVĖS VALSTYBĖS problemą Nr.1 – PAMIŠUSI BIUROKRATIJA.
Išsprogdinus medijas reiktų išsprogdinti ir biurokratiją su tikslu perdėlioti horizontaliai, nepaliekant vietos vertikalumui, kai sprendžia tik aukščiausi vadovai. Sprogdinti, nes tai neremontuojama t. y. remontuoti kainuos brangiau nei statyti naujai.
Jei nebus esminių pokyčių, tikiu, kad dabartiniai mitingai – ne pabaiga. Dėl pamišusios biurokratijos milžiniškų sopulių turi kiekviena sritis. Ar tai būtų švietimas, sveikatos apsauga, statybos, aplinkosauga, žemės ūkis, verslas ir t. t.
Kažkurioje verslo ar podkasto aplinkoje nuskambėjo anekdotinis palyginimas:
Kuo skiriasi startuolis JAV ir LT. JAV startuolio sumanytojas pirmiausia ieško inžinieriaus, o lietuvis – teisininko. Tai – absurdas, pamišusios biurokratijos pasekmė.
Jei JAV kuria efektyvumo departamentą, tai mums jau vien to vargu ar užtektų, nes esame gerokai, gerokai toliau progresavę. Politinis neveiksnumas gali sukelti prokremliškos mikštosios galios veikimo regimybę, liūdna, bet tai jau vyksta. Liūdna ir tai, kad už Germaną geresnio pretendento į galimą efektyvumo ministeriją nematau.
Kuo pasidžiaugti? NT Lietuvoje brango 114 proc. per paskutinius 10 metų, perkamoji galia Lietuvoje didėja. 30–40 metų amžiaus žmonės gyvena tikrai laimingą gyvenimą ir tai gali būti mūsų Lietuvos būsimo OLD MONEY (senas kapitalas) pamatas, jei nepatirsime turbulencijų. Esame kelrodė žvaigždė posovietinėje erdvėje. Taip pat reikia pasidžiaugti, kad TELTONIKOS istorija sprogdina medijas ir vienija politikus, tikiuosi, kad pamišusi biurokratija neliks nesužeista.
Laimė, Vilnius nebuvo atrinktas ir tie 100 000 nebus išmesti.
Štai taip mielieji, TS-LKD ir LP Vilniuje yra pasirengę pinigus švaistyti be saiko marksistinės LGBT ideologijos propagandai, žalojančiai mūsų vaikus ir anūkus.
Apie tokius ketinimus sužinojau paskutiniame Vilniaus m. savivaldybės Žmogaus teisių komisijos posėdyje kai komisijos pirmininkė pristatė Vilniaus dalyvavimą atrankoje tapti LGBT EuroPride2027 ir aš paklausiau kiek buvo ketinama skirti pinigų šiam renginiui.
TS-LKD ir LP koalicijai LGBT yra vienas iš pagrindinių prioritetų. Nesvarbu, kad yra labai daug sričių Vilniuje, kur trūksta lėšų. LGBT jų neturi pritrūkti.
Komisijos pirmininkė, LP frakcijos narė, pasakojo, kad atranka tapti to renginio šeimininku buvo beveik kaip Eurovizijos atranka. Pasakojo apie tai kaip Vilniaus savivaldybė kruopščiai ruošėsi ir kaip baisiai nuliūdo, kad nepavyko.
Komentuodamas tokias iniciatyvas ironiškai pasakiau, kad jeigu TS-LKD ir LP nori, kad Nacionalinis susivienijimas laimėtų daugiau mandatų, tai tegul toliau rengia savo pridus. Marksistus ir jų sekėjus gali išgąsdinti tik vienas dalykas – grėsmė atiduoti valdžią tiems, kurie sustabdys bet kokią marksistinių ideologijų plėtrą.
Ir čia jaunasis kultūrinio neomarksizmo gerbėjas iš TS-LKD, tarybos narys Dovydas Skarolskis, neišlaikė – replikavo, kad NS pagal reitingus vis dar nelenkia LP. Aišku jam nė motais, kad LP rezultatą kėlė jiems duotas papildomas viešumas ir skleidžiama idėja, kad jie tikrai paklius į Seimą ir balsas už juos nebus prarastas. Tuo tarpu NS rezultatą smukdė priešingi dalykai ir jeigu ne jie, jau turėtume frakciją Seime. Nė motais Dovydui, kad galiausiai NS turi Seimo narį o LP – neturi. Bet tegu toliau guodžiasi savo išvedžiojimais – mums tai į naudą.
Žemiau ištrauka su mano pasisakymu ir nuoroda į visą posėdžio įrašą. Apie EuroPride2027 nuo 1.55.
Mano tekstas, skelbtas gegužės mėn., apie tai kad Vilniaus savivaldybė finansiškai parėmė Baltic Pride.
Tiek antisemizmas, tiek kiti -izmai yra patogios ir dažnai naudojamos „politinės kortos“
Po praėjusios savaitės smurto protrūkio Amsterdame pasaulis vėl prakalbo apie antisemitizmą. Pastarojo apraiškų, pasak kai kurių Vakarų politikų, pastebima ir Lietuvoje. Kas lėmė tokią situaciją ir kaip ją reikėtų vertinti, „Respublika“ diskutavo su Žmogaus teisių gynimo specialistu Vytautu BUDNIKU.
Praėjusios savaitės pabaigoje Amsterdame buvo užpulti žydų futbolo sirgaliai, atvykę palaikyti Tel Avivo „Maccabi“ komandos. Tiek Nyderlandų, tiek kitų šalių politikai išpuolį pasmerkė kaip antisemitinį. Jūsų nuomone, kiek čia buvo politikos, kiek – futbolo sirgalių nesutarimų?
Mano nuomone, visuomet, kai kalbame apie tokius ar panašius reiškinius, masės, arba kitaip tariant, visuomenės apačios, labai greitai perima nuotaikas, kurios sklinda iš aukščiau. Nesvarbu, ar tai būtų rasizmas, ar antisemitizmas – šios temos neretai tampa „politikos kortomis“, aktyviai naudojamomis siekiant tam tikrų politinių tikslų. Žmonės yra linkę jautriai reaguoti į tokias nuotaikas, jas perima ir pradeda veikti vadovaudamiesi šiuo impulsu.
Kalbant apie pastarojo meto Europos Sąjungą, jos valdantysis elitas pats provokuoja antisemitizmą smerkdamas su palestiniečiais kovojantį Izraelį ir visokeriopai pastarąjį stabdydamas. Mano supratimu, čia nereikia jokių manipuliacijų, o tik atsakymo į paprastą klausimą: ką jūs palaikote – žydus ar palestiniečius? Kiek stebiu, Europa linkusi palaikyti palestiniečius – šalys pripažįsta Palestinos valstybe, universitetai ir studentai rengia palestiniečių palaikymo akcijas, kurios iš esmės reiškia terorizmo rėmimą, nes Izraelis į Gazą įsiveržė atsakydamas į radikalų teroro išpuolį.
Taip pat pastebiu kitą neraminančią tendenciją – nemažai gėrybių Senajame Pasaulyje sukūrusi krikščioniška civilizacija stumiama į Europos paraštes ir verčiama užleisti vietą islamiškajai kultūrai. Pastaraisiais metais Europoje išaugo pranešimų apie krikščionių persekiojimą ir bažnyčių vandalizmą skaičius. Pavyzdžiui, 2019–2020 m. prieš krikščionis nukreiptų neapykantos nusikaltimų Europoje padaugėjo net 70 proc., didėjant susirūpinimui dėl mažėjančios religijos laisvės visame žemyne.
Tuo pačiu metu islamo kultūra ir religija Europoje plinta dėl migracijos ir demografinių pokyčių. Europos šalių visuomenėms tai jau tapo iššūkiu. Radikalaus islamo plitimas Europoje buvo pastebėtas jau daugiau nei prieš dešimtmetį, o religinis fundamentalizmas tarp tam tikrų grupių plito daugiau nei penkiolika metų. teigiama, kad apie 500–700 jaunų musulmonų vyrų iš Britanijos prisijungė prie džichado kovotojų, atsakingų už masines žudynes ir kankinimus, siekiant įsteigti islamo valstybę Artimuosiuose Rytuose. Britanijoje išaugo islamo išpažinėjų skaičius, jų dauguma dominuoja kai kurių svarbiausių miestų (pvz., Bradfordo, Birmingemo, Volverhamptono ir Londono) rajonuose. Maždaug dešimtadalis vaikų ir kūdikių Anglijoje ir Velse yra musulmonai.
Kalbant apie neseniai įvykusius incidentus, tokius kaip Amsterdame, svarbu atskirti individualius nusikaltimus nuo bendrų bendruomenių veiksmų. Islamui ir jo kultūrai sudarytos palankiausios sąlygos. Islamo išpažinėjams niekas nieko nedrįsta pasakyti, žmonės, ypač migrantai iš musulmoniškų šalių, tai mato ir suvokia, jog jiems uždegta „žalia šviesa“.
Tai lemia, kad vyksta tai, kas įvyko praėjusią savaitę Amsterdame. Proislamiškas ES elitas atvirai palaiko tokią liniją, o kaip sukelti neramumus, belieka technikos reikalas: galima supjudyti sirgalius, toleruoti išpuolius ar kabinėtis prie viešų pasisakymų, jeigu jie nukreipti prieš migrantus ir pan.
Pirmadienį Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Saras (Gideon Saar) pareiškė, kad Nyderlandų teisėsauga sulaikė per mažai riaušių dalyvių. Gal antisemitizmą skatina ir toks žydų noras nurodinėti kitoms valstybėms?
Kažkiek tai gali turėti įtakos, tačiau pamėginkime į situaciją pažvelgti iš Izraelio pozicijos. Antisemitiniai judėjimai buvo plačiai išplitę visame pasaulyje, įskaitant JAV ir Jungtinę Karalystę. Maža šalis, tokia kaip Izraelis, privalo imtis bet kokių priemonių – perspėjimų, priekaištų, grasinimų – kad tik užtikrintų, jog tokia situacija nepasikartotų.
Jei išpuoliai prieš žydus bus toleruojami ir į juos bus žiūrima pro pirštus, tokių įvykių ne tik proporcingai daugės, bet ir vieną dieną jie gali išaugti į nekontroliuojamą bangą. Todėl, mano manymu, Izraelio veiksmai yra logiški ir pateisinami.
Tęsiant noro reguliuoti temą, buvęs JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benas Kardinas (Ben Cardin) pasmerkė Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimą sudaryti valdančiąją koaliciją su partija „Nemuno Aušra“ dėl pastarosios lyderio Remigijaus Žemaitaičio ir jam pareikštų kaltinimų. Kiek teisėti yra tokie Amerikos politiko nurodymai Europos šaliai? Ką tai rodo?
Šiuo atveju reikėtų pasigilinti, kokiu būdu ir kokią informaciją jis gavo. Net nebejoju, kad jis gavo ją per ambasadą, o pastarąją informavo vietiniai korifėjai galimai su Faina Kukliansky priešakyje. Todėl Amerikos politikų reakcija yra natūrali ir prognozuotina.
Tuo pat metu, jeigu vietiniai Lietuvos aktyvistai situacijos neeskaluotų, panaši informacija niekur neiškeliautų ir niekas niekuo Lietuvos nekaltintų. Mūsų šalis per daug maža, kad Amerikos ar kitų didžiųjų šalių politikai patys jos ieškotų ir analizuotų, kokios rietenos vyksta mūsų „smėlio dėžėje“. Dabar turime situaciją, kai tam tikros grupės ar asmenys tikslingai „bombarduoja“ užsienio atstovybes tokia informacija, atitinkamai jos yra priverstos reaguoti.
Daugelyje ES šalių valdo koalicijos, bet ar mes viską žinome apie jų mažuosius partnerius? Ir kodėl kitų šalių valdžios nesulaukia nurodymų „iš aukščiau“? Nes vietiniai „pranešėjai“ – ne tokie aktyvūs?
Turėkime omenyje tai, kad mūsų visuomenė ir tauta yra specifinės. Tai, kas tinka Austrijai, netinka Lietuvai ar kas tinka mums, netinka vokiečiams, nors ir ten yra „ne tokių“ politikų.
Taip pat pagalvokime, kodėl pas mus klesti nuomonės formuotojai, kurie gali sakyti ką nori. Čia – klausimas visuomenei. Aš asmeniškai nesimpatizuoju „Nemuno Aušrai“ ir net nežinau, kas ją sudaro. Remigijus Žemaitaitis taip pat ne visada suvaldo liežuvį, kartkartėmis paspekuliuodamas įvairiomis temomis dabar prisidarė problemų. Tik ne su antisemitizmu, nes jo čia nėra. Visi puikiai žino, kad Lietuvoje žydų niekas nepuola, nepersekioja ir nesiruošia persekioti. Tiesiog kai kam dabar patogu žaisti tokia „korta“ ir ši tema yra eskaluojama, tam pasitelkiant ambasadas ir taikant įvairias politines technologijas.
Ir kol mūsų visuomenė tyli, vidaus politiniai technologai juodina Lietuvą ir kelia dulkes. Būtent jiems reikėtų užduoti klausimą – kiek jie dar tai eskaluos, kiek tęs Lietuvos juodinimą ir ko jie siekia tokiais savo „žaidimais“?
Mane apima nuojauta, kad Lietuvą norima izoliuoti nuo likusio pasaulio. Iš vienos pusės turime nedraugišką Rusiją, iš kitos kuriami taip pat ne visai draugiški Vakarai. Spėčiau, kad visa tai – savo įtakos nenorinčių prarasti mūsų vietinių vadukų ir lyderių veiksmų pasekmė.
Situaciją dar labiau blogina bestuburė, konformistiška Lietuvos inteligentija. Jos atstovai pasirašo bet kokį pakištą popierėlį su reikalavimais (dažnas pasirašo net nesigilindamas ir nesuvokdamas, kas jame parašyta), pataikauja valdžiai ir tylėdami leidžia elgtis su tauta taip, kaip valdantiesiems norisi.
Mano nuomone, didelė dalis kaltės dėl dabartinės situacijos, kai per antisemitizmo „kortą“ siekiama sukelti kitų valstybių nepasitenkinimą, tenka mūsų tylinčiai inteligentijai. Žinoma, savo žodį galėtų tarti ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidentas neseniai ir tarė, kai viešai pareiškė, kad netvirtins nė vieno „Nemuno Aušros“ kandidato į ministrus. Kaip tai vertinate?
Dėl aukščiau minėtų priežasčių mūsų šalis sulaukia pastabų iš Lenkijos, Vokietijos ir JAV. Prezidentas negali į jas nereaguoti ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Be to, jis nėra toks „kietas“, kad drąsiai ir ryžtingai reaguotų į visus iššūkius, todėl klausimus stengiasi spręsti ramiai ir diplomatiškai. Pavyzdžiui, pareikšdamas, kad netvirtins nė vieno „Nemuno Aušros“ nario ministru. Jis turi tokią teisę, ir aš čia problemos nematau.
R. Žemaitaitis gali pasiūlyti nepartinius kandidatus į ministrus. Juk kažkas iš patekusiųjų į Seimą „aušrininkų“, juokaujant, gali išstoti iš partijos, tačiau likti frakcijoje. Ar tai ką nors keičia?
Sunku įsivaizduoti, kad Prezidentas netvirtintų asmens vien dėl to, kad jis balsavo už „aušrininkus“. Tai būtų akivaizdi diskriminacija dėl pažiūrų, kurią draudžia Konstitucija. Taigi situacija yra tokia, kad ją galima įvairiai interpretuoti ir atitinkamai joje veikti.
Juolab kad pats R. Žemaitaitis visame tame nedalyvauja, todėl problemos, galima sakyti, nėra. Ar išsilaikys ši koalicija, spręsti jau teks patiems valdantiesiems. Akivaizdu, kad juos spaudžia vidiniai šalies oponentai, kurie netveria kailyje, matydami, jog situacija vystosi „ne taip, kaip norėta“.
Kaip visa tai, kas pastaruoju metu vyksta, siejasi su žmogaus teisėmis, demokratija ir ar tai nekelia problemų Lietuvos valstybingumui?
Tai kelia rimtų problemų, tačiau pačioje JAV jau pradėjo pūsti antiglobalistiniai vėjai. Tikėkimės, kad netrukus ši banga pasieks Europą, o tada galbūt atsiris ir iki Lietuvos.
Šias permainas jaučia ir mūsų globalistinio-genderistinio mąstymo šalininkai. Šiuo metu jie yra pritilę ir neskuba reikštis, išskyrus pavienes isteriškas publikacijas, kuriose keliama panika dėl pasaulio pabaigos.
Užtat į pirmuosius puslapius paskubėta ištraukti menamą antisemitizmo problemą. Taip, kartais R. Žemaitaitis išsireiškia pernelyg provokuojančiai. Tai labai tiko tam tikroms politinėms jėgoms, kurios griebėsi jo pasakymų ir dabar jų nebepaleidžia. Tačiau tai neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su žmogaus teisėmis, nes niekas jų nepažeidinėja.
Netgi priešingai, kai kurie žydai teigia, kad pati F. Kukliansky išprovokuoja įvairias akcijas ir atsakomąsias reakcijas.
Apie demokratiją irgi nėra prasmės kalbėti, nes nėra jokių jos pažeidimų. Tiksliau, formaliai kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, tačiau, kaip matome, kai nuomonė „ne tokia, kokios reikia“, tuo imama manipuliuoti.
Vertinant visumą, vidinis susiskaldymas ir šalies juodinimas tarptautiniu mastu smarkiai kenkia Lietuvai. Visgi tikiuosi, kad kai Donaldas Trumpas pagaliau bus patvirtintas JAV prezidentu, Europos nuostatos ims gerąja prasme keistis tiek Europos Sąjungos, tiek karo Ukrainoje klausimais. Kai šie pokyčiai paveiks Europos elitą, jie galiausiai paveiks ir Lietuvą.
Kas vyks, prognozuoti nesiimu, tačiau pokyčiai – neišvengiami, ir tikiuosi, jog jie bus tik į gera. Šiandien tendencijos buvo pasiekusios beprotybės ribą – prisidengiant įvairiomis pseudoidėjomis buvo siekiama ištrinti skirtumus tarp lyčių, perrašinėti istoriją, menkinti Lietuvai nusipelniusius žmones.
Bene geriausias pavyzdys – Seimo Žmogaus teisių komitetas, kuriam vadovavo Tomas Vytautas Raskevičius. Visą kadenciją jis rūpinosi ne visų šalies žmonių, o vienos siauros grupės interesais.
Dabar tikiuosi, kad šis marazmas atslūgs ir palaipsniui tiek žmogaus teisių apsauga, tiek demokratija grįš į įprastas vėžes.
Apie tokius ketinimus sužinojau paskutiniame Vilniaus m. savivaldybės Žmogaus teisių komisijos posėdyje kai komisijos pirmininkė pristatė Vilniaus dalyvavimą atrankoje tapti LGBT EuroPride2027 ir aš paklausiau kiek buvo ketinama skirti pinigų šiam renginiui.
