Laisvoje Lietuvoje niekada nebuvo antisemitizmo kaip reiškinio, lietuviai iš esmės taikiai sugyveno ir sugyvena su žydais ir kitų tautybių žmonėmis. Ir tik okupacijos ardė normalų tautų sugyvenimą, skatino vienų „antisemitizmą“, kitų „antilituanizmą“…
Šių okupacijų aidas dar ir šiandien nori drumsti tautų ramybę, ieškoti „antisemitizmo“ ten, kur jo nėra ar, kur sunku jį rasti, ypač demokratinėje visuomenėje, kur yra žodžio laisvė (kad ir ribotina), o taip pat – ir laisvė viešai piktintis veiksmais, kurie asmeniui atrodo nepriimtini. Bet jei piktinimasis suprantamas tik kaip neapykantos kurstymas, tai tokioje visuomenėje nėra ir negali būti kritikos, nes kiekvienas kritikuojamasis visada gali jam adresuojamą kritiką suprasti kaip neapykantos prieš jį kurstymą, kaip jo orumo žeminimą, raginimą riboti jo teises. Tada beliktų grįžti tik į sovietmetį, kur viešai vienas kito nekritikavo, viešai nuomonių apie savo ir užsienio politikus nereiškė, vadinasi, ir „tautinės neapykantos“ nekurstė…
Jei ir žinome, kad kritika ir piktinimasis neturi būti užgaulūs, bet ką daryti, kad ne visi žmonės vienodo temperamento, ne vienodai parenkantys ir pasveriantys savo kritikos žodį, ypač politikai. Bet jei į tokį neatsargų ar piktai pasakytą žodį audringai reaguojama, tai rizikuojama susilaukti toli siekiančių pasekmių – ne tik tautinio, bet ir pačios visuomenės susipriešinimo, mus visus silpninančio.
Tokios mintys kyla „siaučiant audrai“ dėl R. Žemaitaičio „antisemitizmo apraiškų“ ir jo partijos „Nemuno aušra“ populiarumo. Tik tarp pasipiktinimo, pasmerkimo balsų pasigendame bandančių pasidomėti R. Žemaitaičio ir jo partijos populiarumo priežastimis.
Kas darė šią partiją populiarią, nors jos lyderis ir steigėjas, regis, kaltinamas įvairiomis nuodėmėmis: jis „antisemitas“, jis „sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją“, jis – „žemgrobys? Pačios partijos programa, regis, irgi nepasižymėjo didesniu patrauklumu. Nežiūrint to, „Nemuno aušra“ prieš rinkimus reitingų priekyje – lenkė daugelio „teisuolių“ partijas, o rinkimuose laimi trečią vietą ir šiandien koalicinės valdžios dalyvė.
Prof. Alfonsas Vaišvila
Tokiais atvejais oponentai turi universalų paaiškinimą: už juos „neteisingai“ balsavo neišprusę, neintelektualūs žmonės“. O tokių pasirodo buvę 200 tūkstančių.
Tačiau tikroji šios partijos populiarumo priežastis, ar tik nebus visai paprasta, tik gal kiek netikėta. „Nemuno aušros“ partijos populiarumui uoliai ir sistemingai dirbo (tiesa, prieš savo valią) neetatinė tos partijos agitatorė ponia Faina Kuklensky.
Ji be jokio užmokesčio su dideliu pasišventimu kėlė tos partijos reitingus sistemingai atrasdama „antisemitizmo apraiškų“ ne tik R. Žemaitaičio kalbose, bet prieš tai – ir Lietuvos laisvės kovotojų: A. Ramanausko-Vanago, K. Škirpos, J. Noreikos, J. Krikštaponio… biografijose, uoliai budėjo, kad jiems nebūtų statomos Atminimo lentos, jų vardais nebūtų vadinamos gatvės, kad kuo greičiau būtų nugriautas J. Krikštaponio paminklas Ukmergėje…
Keliant šios partijos reitingus poniai Fainai savotiškai talkino ir Seimas, KT, atradę R. Žemaitaičio pasisakymuose tokias sunkias „antisemitizmo apraiškas“, kad aštriai kritinė Žemaitaičio nuomonė dėl Izraelio karinių veiksmų Gazos Ruože ir liaudies tautosakos citavimas pavirto labai sunkia nuodėme – „priesaikos sulaužymu ir šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu“.
Lietuvos žmonės tai matė ir savaip vertino. Todėl juo minėti „agitatoriai“ garsiau skelbė R. Žemaitaičio pasisakymų „antisemitizmo apraiškas“, tuo labiau didėjo šios partijos populiarumas. Ir ne dėl to, kad pačioje visuomenėje būtų „antisemitizmo“, o dėl labai lengvai atrandamo „antisemitizmo“ net ir ten, kur žymi Lietuvos visuomenės dalis nesugeba jo rasti.
Žinoma, gabūs „antisemitizmo apraiškų“ ieškotojai galėtų aptikti „antisemitizmo apraiškų“ ir ES užsienio reikalų ministro Josepo Borrellio 2024 11 11 Briuselyje per Ambasadorių susitikimą pareikštame raginime „stabdyti politinį dialogą su Izraeliu“. Borrellis savo siūlymągrindė nepriklausomų tarptautinių agentūrų išvadomis, kad Izraelis Palestinos teritorijoje yra pažeidęs žmogaus teises ir tarptautinės humanitarinės teisės normas.
Bet J. Borrellis ne R. Žemaitaitis… Jis nežino lietuvių tautosakos ir jos necitavo…
Taigi turime dvi staigmenas: pirma – „Nemuno aušros“ aukštą skrydį į Seimą ir valdžią, antra – šiai partijai išpopuliarėti į talką netikėtai atėjusius jos oponentus – irgi netikėtai tapusius jos neetatiniais agitatoriais: Seimo konservatorius su liberalais, ponią Fainą Kuklensky ir Konstitucinį teismą, lengvai randantį argumentų priesaikai sulaužyti, Konstitucijai šiurkščiai pažeisti. Tauta, matyt, jais patikėjusi ir balsavo už „Nemuno aušrą“.
Autorius yra profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras
Višegrado ketvertas, kartu su Baltijos šalimis JAV dešiniųjų įvardytas Naująja Europa, ilgą laiką buvo sutelktas geopolitinis ir geokultūrinis vienetas. Jis reiškė proamerikietiškas, švelniai euroskeptiškas ir didele dalimi – antirusiškas geopolitines pozicijas, o taip pat – konservatyvias kultūrines ir socialines nuostatas.
Šiandien apie sutelktą vienetą kalbėti sunku. Vengrija ir Slovakija gravituoja link Rusijos, o Lenkijoje politinę daugumą sudaro liberalios ir kairiosios jėgos, artimesnės Vakarų Europai nei Vengrijai ar Slovakijai. Čekija užima trečią poziciją: šioje šalyje viešpatauja kultūrinis ir ekonominis liberalizmas, tačiau Europos centralizacijos ir laisvos migracijos klausimais čekai laikosi arčiau vengrų ir slovakų.
Atskiras ir svarbus Višegrado šalių politinių sistemų aspektas – konservatyviosios šių šalių partijos. Šiuo aspektu ilgalaikio bloko šalys artimesnės tarpusavyje nei su Vakarų šalių ar jas kopijuojančių Baltijos valstybių politinėmis sistemomis. Višegrado konservatorius galima lyginti, skirti ar tapatinti penkiais išskirtiniais aspektais: santykiu su Europos centralizavimo pozicija, požiūriu į migraciją, šeimos politika, geopolitika (ypač – rytiniu jos vektoriumi), pagaliau – socioekonomine politika.
Prieš aptariant konkrečias partijas ir jų pozicijas prasminga apsibrėžti, kokios partijos ir kodėl įvardijamos konservatyviomis. Nuo Edmundo Berko (Edmund Burke) laikų konservatoriai svarbiausiu politikos principu laikė dorybę. Nors pats E. Berkas pozityviąją dorybę (geradarystę) veikiau priskyrė laisvai valiai nei politinei pareigai, negatyvioji dorybė (kova su yda) nuo seno tapo konservatizmo šerdimi. Taigi, autentiški konservatoriai – už moralinių ribų išsaugojimą politiniu ir teisiniu lygmeniu.
Toliau konservatoriai gina laiko patikrintas vertybes ir institutus – prigimtinę šeimą, istorinę politinę bendruomenę (dažnai, nors ir ne būtinai besiklostančią etniniu pagrindu), tradicinę religiją arba religijas.
Tiesa, santykis su istorija tarp skirtingų konservatyvių mąstytojų įvairuoja. Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) teigė, kad šiuolaikiniai konservatoriai – kone katakombų kultūra, sauganti istorines vertybes geresniems laikams. Maiklas Oukšotas (Michael Oakeshott) konservatizmą tapatino su „dabartizmu“. Leo Štrausas (Leo Strauss) kalbėjo, kad tiesa ir teisingos vertybės apskritai nėra pavaldžios laikui. O Nikolajus Berdiajevas manė, kad konstruktyvus konservatizmas turi jungti tradiciją su pažanga ir kūryba.
Daugelis šiandieninių Vakarų konservatorių, ypač – Vakarų Europoje, užtikrintai žengia M. Oukšoto keliu, nors jis veikiau apibūdino esamas tendencijas nei jas programavo. JAV ir Vidurio Europoje padėtis kiek kitokia. Čia gyvesnės E. Berko, L. Štrauso, o gal net Žozefo de Mestro (Joseph de Maistre) ir Lui de Bonaldo (Louis de Bonald) pozicijos, orientuojantis į moralinį, kultūrinį ir politinį normatyvizmą.
Lenkiškam konservatizmui pirmiausiai atstovauja „Teisės ir teisingumo“ partija (Prawo i Sprawiedliwość), vadovaujama Jaroslavo Kačinskio (Jarosław Kaczyński). Ši partija griežtai pasisako už nacionalinio suverenumo išsaugojimą Europos Sąjungoje, prieš masinę imigraciją, už prigimtinę šeimą, euroatlantinę geopolitiką, Rusijos imperializmo stabdymą. Socialinė jos politika – centro kairioji, orientuota į gerovės kūrimą platesniems visuomenės sluoksniams, apibūdinama kaip solidaristinė ir intervencionistinė.
Čekų dešinei vadovauja Pilietinės demokratijos partija (Občanská demokratická strana), sujungusi platų politinių srovių spektrą nuo konservatyvių liberalų iki socialinių konservatorių. Ši partija griežtai oponuoja Europos Sąjungos centralizacijai, pasisako už migracijos problemų sprendimą nacionaliniu lygiu, priešinasi vadinamajam politiniam korektiškumui. Šias pozicijas sunku laikyti kriterijumi skiriant liberalizmą ir konservatizmą, nes daugiau žodžio laisvės ir mažiau politinės centralizacijos gali tikti abiem pusėms.
Šeimos klausimu ši partija programos lygiu įsipareigoja ginti ir globoti šią instituciją, tačiau genderiniu klausimu jos pozicija stipriai kito nuo skeptiškumo 2005 m. iki palankumo LGBT+ judėjimui 2024 m. Šiuo aspektu pilietiniai demokratai žengė panašiu keliu kaip Vakarų, o taip pat – ir Baltijos šalių konservatoriai. Kaip ir lenkų kolegos, čekų dešinieji palaiko vakarietišką geopolitinę kryptį ir oponuoja Rusijos ekspansijai, o ekonomikoje kalba kaip liberalai: už mažus mokesčius, mažesnę biurokratiją, palankumą verslui.
Marius Kundrotas
Vengrų dešinės lyderė – Fides partija (Fidesz) – evoliucionavo priešinga kryptimi: nuo libertarizmo iki griežto konservatizmo. Ši partija pasisako prieš Europos Sąjungos galių didinimą, prieš masinę imigraciją, be to – nors palaiko Vengrijos narystę Europos Sąjungoje ir NATO – drauge plėtoja draugiškus santykius su Rusija, priešinasi sankcijoms šios šalies atžvilgiu, o taiką Ukrainoje atsieja nuo Ukrainos pergalės.
Šeimos klausimu Fides vykdo intervencionistinę politiką, per mokesčių lengvatas ir kreditus siekdama gerinti gimstamumo rodiklius, o LGBT+ atžvilgiu laikosi atstumo. Vengrijoje tos pačios lyties asmenų santykiai legalūs, kaip ir partnerystės, bet draudžiama įsivaikinti tiek homoseksualioms poroms, tiek bet kurios orientacijos viengungiams. 2021 m. Fides iniciatyva uždrausta dėstyti vaikams LGBT+ judėjimo idėjas. Ūkyje taip pat taikoma intervencionistinė politika, įskaitant kainų reguliavimą ir viešuosius darbus.
Paradoksaliausia padėtis – Slovakijoje, kur konservatyvioms idėjoms valdžioje atstovauja komunistinės kilmės kairioji partija Smer, vadovaujama premjero Roberto Fico (Robert Fico). Ši partija save sieja su socialdemokratija ir trečiuoju kursu, kritikų apibūdinama kaip kairiojo nacionalizmo ir populizmo partija. Kaip ir dera kairiajai partijai, Smer akcentuoja gerovės ekonomiką, didesnį gėrybių perskirstymą, globėjišką valstybę. Visgi tai – tik dalis šios partijos charakteristikos.
Socialdemokratų internacionalo siaubui Smer pasisako už prigimtinę šeimą, prieš vienalytes sąjungas ir homoseksualių asmenų galimybes įsivaikinti, prieš imigraciją ir globalizmą. Taigi, ši partija ekonomiškai – kairioji, o kultūriškai – konservatyvi ir tautininkiška. Tarptautiniuose santykiuose ji, kaip ir Fides, palaiko draugiškus ryšius su Rusija, pasisako prieš sankcijas Rusijai ir paramą Ukrainai, bet nori, kad Slovakija liktų Europos Sąjungoje ir NATO.
Susipažinus su Višegrado šalių konservatyviosiomis (ir prokonservatyviosiomis) jėgomis galima žvelgti giliau, filosofiškai apmąstant priežastis ir perspektyvas: kas sąlygoja piliečių paramą tokioms partijoms, ką jos siūlo Europai ir kaip jos gali paveikti Europos idėjos raidą bei lokalizaciją geopolitiniuose žaidimuose.
Pradėti reiktų nuo tautinių mitų. Lenkų ir čekų kilmės mitai – grynai europietiški. Čia kalbama apie tris brolius: Lechą, Čechą ir Rusą (kitur – Kijų, žinoma, siejamą ne su Moskovijos rusais, bet su ukrainiečiais). Vengrų tautinis mitas kalba apie kitus brolius: Hunorą ir Magorą, hunų ir vengrų protėvius. Taigi, nuo Uralo atsikėlę vengrai aiškiai save sieja su eurazine civilizacija. Ant eurazinio tapatybės klodo klojamas europinis – per šventąjį karalių Ištvaną (Steponą). Tai leidžia politikams pagal patogumą manipuliuoti tapatybėmis.
Fides ir Vengrijos vyriausybės vadovas Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) kalba apie europinę tapatybę, priešpriešindamas ją migrantams iš Trečiojo pasaulio. Čia pat jam vadovaujant Vengrija stebėtojos teisėmis įsijungė į Tiurkų Valstybių Organizaciją. Lygiagrečiai integruojamasi su eurazine Rusija, išlaikant narystę euroatlantinėse struktūrose. Vengrijos pavyzdys kaip reta rodo galimybes žaisti istorinėmis tapatybėmis pagal patogumą, tenkinant savo ir savo elektorato interesus.
Lenkijos ir Čekijos konservatoriai renkasi būti opozicija Europoje. Vengrijos konservatoriai pasilieka galimybę tapti opozicija Europai, kurdami sau atsarginį kelią, jei su Europa ryšiai nutrūktų. Ilgą laiką vengrų įtakoje buvę slovakai žengia tuo pačiu keliu, alternatyviu giliau Europoje įsišaknujusiems čekams ir lenkams.
Toliau derėtų aptarti istorinę Višegrado šalių patirtį. Čekai anksčiausiai įsijungė į Europos projektą, tapdami Šventosios Romos imperijos subjektu. Esama teiginių, jog čekai – tai slaviškai kalbantys vokiečiai. Vengrai ir lenkai priėmė vakarietišką krikščioniškosios civilizacijos versiją panašiu metu, bet iš šių dviejų tautų tik vengrai ilgą laiką priklausė turkams, kas dar labiau sustiprino turanišką (eurazinę) tapatybę. Slovakija iki pat XX a. vidurio apskritai buvo provincija, tai vengrų, tai čekų. Jų tapatybė dar tik formuojasi.
Įsidėmėtina, jog čekai – viena sekuliariausių tautų pasaulyje: daugiau kaip pusė jų atsiriboja nuo bet kokios religijos, o dar geram trečdaliui klausimas apie religinę tapatybę pasirodė pernelyg miglotas. Krikščionimis save įvardijo vos iki 12 proc. čekų. Tad imigrantų klausimas čia problemiškas ne dėl krikščioniškų, o kaip tik dėl sekuliarių motyvų: bijomasi, kad imigrantai pakirsią sekuliarią kultūrą. Kol lenkai, vengrai, o iš dalies – ir slovakai gina krikščioniškąją tapatybę, čekai gina sekuliariąją.
Įtakos turi ir vėlesnė istorinė patirtis. Lenkijoje skirtis tarp konservatyvios „Teisės ir teisingumo“ partijos ir liberaliosios Piliečių koalicijos (Koalicja Obywatelska) beveik sutampa su siena tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos. Vakarų lenkai, beje, daugeliu atvejų – ateiviai iš Rytų Kresų ir Rytų Lenkijos, praradę sąsajas su gimtąja žeme, save labiau sieja su Vakarų Europa. Rytų lenkai, gyvenantys gimtojoje žemėje, save mato Europoje, bet būtent – Vidurio, o ne Vakarų Europoje.
Žmonės, atitrūkę nuo savo giminės šaknų visiškai natūraliai būna kosmopolitiškesni ir liberalesni. Tai paaiškina ir faktą, kodėl metropolijos Europoje būna liberalesnės ir kosmopolitiškesnės nei periferija.
Čekai, vengrai ir slovakai ilgą laiką priklausė austrų karūnai, iš čia – europinės aspiracijos. Visgi vengrai nuo seno save matė Europos ir Azijos civilizacijų sintezės procese, o slovakai buvo vengrų valdiniai. Trumpai tarpukariu egzistavęs, o po to sovietiniam blokui priklausęs Čekoslovakijos projektas pasirodė per silpnas nutraukti šimtametes geopolitines ir geokultūrines slovakų orientacijas.
Nepraėjo be pėdsakų ir sovietinė patirtis. Visos Višegrado šalys priklausė sovietiniam blokui, kur valstybė pretendavo į kiekvieno piliečio globą, žinoma, išskirdama disidentus. Nieko nuostabaus, kad šiam blokui priklausiusiose šalyse toks gyvas globėjiškos valstybės mitas. Čekai šiuo atveju yra išimtis, galimai veikiant dar nuo Šventosios Romos imperijos gyvam vakarietiškam tapatybės kodui.
Pačios Vakarų ir Europos idėjos yra problemiškos. Ypač – Europos idėja. Šios idėjos populiarintojams ligšiol sunku vienareikšmiai atsakyti, kas sudaro Europą: krikščionybė (kur tada dėti bosnius ir albanus?), indoeuropietiškas paveldas (iš jo iškrenta vengrai, baskai, suomiai ir estai), liberali demokratija (kuo tada Europa skiriasi nuo Amerikos?) ar baltoji rasė (šiais laikais apskritai odiozinė sąvoka)?
Teiginiai, jog Europos civilizaciją sudaro graikų filosofija, romėnų teisė ir krikščioniška etika, iškrenta tiek iš vietos, tiek iš laiko kontekstų. Ypač tai pasakytina apie krikščioniškąją etiką. Šiandien Europoje, bent jau vakarinėje jos dalyje, vyrauja, o į kitas subkontinento šalis aktyviai skleidžiama visiškai kita etika, grindžiama selektyvia tolerancija ir tokiomis pat selektyviomis žmogaus teisėmis.
Reikalaujama utriruota pagarba alternatyvioms seksualinėms orientacijoms ir atneštinėms kultūroms drauge su jų nešėjais kontrastuoja su vis griežtėjančiomis sankcijomis krikščioniškosios etikos ar vietinės tautinės tapatybės gynėjams, socialiniu ostrakizmu, sanitariniais kordonais politikoje ir kultūroje.
Iš dalies tai ir logiška, bet ir paradoksalu. Logiška dėl to, kad absoliuti tolerancija viskam nėra įmanoma. Galima tik pasirinkti, ką toleruoti, o ką palikti už tolerancijos ribų. Paradoksalu tai, kad visgi skelbiama tolerancija kaip absoliutus principas, o praktikoje vis labiau apnuoginamas jo selektyvumas.
Teiginiai apie Romos teisę ar graikų filosofiją kaip europinės civilizacijos pagrindus – veikiau romantiški įvaizdžiai nei ką nors logiško pasakantys faktai ir veikia daugiau jausmus ir vaizduotę nei protą. Pirmiausia – graikų filosofija buvo itin įvairi, nuo Epikūro materializmo iki Platono idealizmo ir Aristotelio metafizikos, nuo kinikų primityvizmo iki stoikų moralizmo. Jei kas ir turėjo įtakos bendrai Europos civilizacijai, tai pats polinkis filosofuoti – racionaliai ir sistemiškai samprotauti ir diskutuoti.
Diskusijos kultūra – bene svarbiausia, ką antikiniai graikai dovanojo Europai. Bet būtų klaida manyti, kad čia – visiškas Europos išskirtinumas. Diskusijos būdingos tiek žydų rabinistinei tradicijai, tiek ir kai kurioms Tolimųjų Rytų tradicijoms nuo Konfucijaus laikų, o graikų filosofiją Europa atgavo per islamo civilizaciją. Kalbant apie romėnų teisę derėtų prisiminti, kad iki pat Karakalos Romos gyventojai skirstyti į piliečius, laisvus gyventojus ir vergus. „Guminė“ pilietybė visiškai prieštarauja Romos teisės tradicijai.
Vakarų civilizacijos idėja – kiek konkretesnė, ji apima tiek Europą, tiek daugelį buvusių jos kolonijų. Čia galima kalbėti apie tam tikrą intelektualinę ar dvasinę tradiciją, kuri prasideda graikų filosofija ir baigiasi 6-uoju ar 7-uoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Žinoma, anksčiau paminėti Europos idėjos prieštaringumai daugiau ar mažiau tinka ir kalbant apie Vakarų idėją, bet bent jau nėra dirbtinai atskiriama Europa nuo Amerikos ir kitų vakarietiško pavyzdžio visuomenių.
Višegrado šalys – su visa jų vidine įvairove – gina Vakarus ir Europą, kokie jie buvo iki Frankfurto mokyklos ideologinės revoliucijos. Visų pirma – europietišką Europą, kiek čia galima išvengti tautologijos. Antra – krikščionišką Europą, nors šios sampratos problemiškumas jau aptartas, o Čekija čia yra išimtis. Trečia – socialiai solidarią Europą, nors Čekija ir čia yra išimtis, bet tendencijos apibrėžiamos dauguma, o ne mažuma. Ketvirta – pliuralistinę Europą, kur nuomonių skirtumai diskutuojami, o ne ostrakizuojami.
Kokia gali būti Višegrado šalių įtaka Europos idėjos raidai? Pirmiausiai – pliuralizmo skatinimas, atskleidžiant, kad Europą galima suvokti kitaip nei kaip šiuolaikinį Babiloną su vienos nuomonės diktatu. Kita vertus – deja – dvi iš keturių Višegrado šalių šiandien veikia kaip Rusijos penktoji kolona Europoje ir Vakaruose. Trečia – akivaizdu, kad Europa nei kalbėjo, nei kalbės vienu balsu. Jungtinė Karalystė į vienbalsiškumo reikalavimus atsakė Breksitu. Višegrado šalys bando keisti Europą iš vidaus.
Višegrado šalys gali būti pavyzdys ir kitoms Vidurio Europos tautoms, kaip galima būti Europoje ir išlikti savimi. Norvegija be narystės Europos Sąjungoje artimesnė šios Sąjungos metropolijoms nei Višegrado šalys. Tad panašu, kad ne narystė Sąjungoje, o tautos ir jos renkamo elito politinė valia lemia šalies kryptį.
Višegrado šalių europiečiai siekia išsaugoti savo tapatumą, ar jis būtų krikščioniškas, ar sekuliarus. Invazijos grėsmė šias šalis telkia į viena, nors tiek kultūrinėse nuostatose, tiek geopolitiniuose santykiuose esama ryškių ir net esminių skirtumų. Ir su jais teks susitaikyti, jei suvokiame Europą kaip bendrą projektą, o ne vienų šalių ar politinių stovyklų diktatą kitoms.
Išvados:
1. Sociokultūrinių nuostatų sutapimai tarp Višegrado šalių konservatyvių ir prokonservatyvių jėgų rodo, kad geležinė uždanga Šaltojo karo metu užkonservavo šiame regione senosios, ikikarinės Europos konceptus – apie tautinę valstybę, prigimtinę šeimą ir krikščioniškąją etiką – išvengiant genderinės ir kosmopolitinės revoliucijos, ištikusios Vakarų Europą.
2. Antra vertus, Višegrado šalių ar bent konservatyviosios jų politinio elito dalies skirtumai nuo Baltijos šalių elito nuostatų, kuriose žymi orientacija į Vakarų Europą, rodo didesnį „liaudies demokratijų“ savarankiškumą, lyginant su sovietinėmis respublikomis.
3. Europos idėjos tapatinimas išimtinai su kairiojo liberalizmo projektu natūraliai kelia reakciją ir ji tik stiprėja. Tai, kas dar ne taip seniai buvo beveik išimtinai Višegrado šalių pasas – tautinis konservatizmas – jau tampa ir Vakarų, ir net Šiaurės Europos šalių aktualija, kai tautiškos ir konservatyvios jėgos veržiasi į populiariausiųjų trejetukus.
4. Naivu tikėtis, jog dėl liberalaus ar kairuoliško Europos koncepto turinio bei ribų įmanomas amžinas ir visuotinis sutarimas. Jei apie tai nebus kalbamasi su sava konservatyvia dešine, jau kitoje kartoje teks kalbėtis su islamistine dešine.
5. Europos Sąjunga nėra vienintelis galimas atsakymas Vidurio Europos regiono valstybėms. Todėl, norint, kad Europa liktų regiono atsakymu, reikia tą atsakymą padaryti priimtiną kuo įvairesnėms tautoms ir pasaulėžiūrinėms pusėms.
Grybo formos „Fat Man“ sprogimo debesis virš Nagasakio – bombos, kuri galėtų tapti modeliu būsimiems Ukrainos branduoliniams ginklams.
Remiantis vieno iš pirmaujančių Ukrainos analitinių centrų Gynybos ministerijai parengtu informaciniu dokumentu, Ukraina turi technines galimybes greitai sukurti paprastą branduolinį ginklą kaip kraštutinę priemonę tuo atveju, jei JAV prezidentas Donaldas Trumpas smarkiai sumažintų karinę pagalbą šaliai.
Šį dokumentą, parengtą analitinio centro ekspertų, gavo laikraštis „The Times“. Dokumente teigiama, kad Ukraina vis dar turi reikalingų technologinių žinių, infrastruktūrą ir branduolinį potencialą, kuris galėtų būti panaudotas ginklui kurti. Nors tokia priemonė būtų kraštutinė ir prieštarautų šalies tarptautiniams įsipareigojimams pagal Neplatinimo sutartį, autoriai pažymi, kad tokia galimybė yra reali, jei Ukrainos saugumui iškiltų grėsmė.
Leidinys „The Times“ dokumento išvadas paviešino 2024 m. lapkričio 14 d. Šis pareiškimas sulaukė plataus tarptautinio dėmesio ir sukėlė diskusijas apie regioninio saugumo perspektyvas bei Vakarų paramos svarbą Ukrainai esant dabartiniams geopolitiniams iššūkiams.
Ši situacija atkreipia dėmesį į didėjantį Vakarų šalių pagalbos svarbą ir pabrėžia, kad bet koks reikšmingas paramos mažinimas galėtų turėti rimtų pasekmių regioniniam ir globaliam stabilumui.
Ataskaitos autorius teigia, kad paprasčiausias ir greičiausias būdas Ukrainai sukurti branduolinį ginklą būtų vadovautis „Fat Man“ projektu – didesnės iš dviejų branduolinių bombų, kurias Jungtinės Valstijos panaudojo prieš Japoniją per Antrąjį pasaulinį karą, konstrukcija.
„Sukurti paprastą atominę bombą, kaip tai padarė Jungtinės Valstijos pagal Manheteno projektą, praėjus daugiau nei 80 metų, nebūtų sudėtinga užduotis“, – rašoma dokumente. Jame aiškinama, kad reikalingos technologijos ir žinios šiandien yra lengvai prieinamos, o modernios techninės priemonės leidžia šį procesą dar labiau pagreitinti.
Autoriai taip pat pabrėžia, kad Ukraina turi pakankamai mokslinių ir inžinerinių pajėgumų bei fizinių išteklių, kurie, esant būtinybei, galėtų būti skirti šiam tikslui pasiekti. Dokumente nurodoma, kad toks žingsnis būtų vertinamas kaip kraštutinė priemonė užtikrinant šalies saugumą, jei tarptautinė parama ir gynybos garantijos nebeužtikrintų veiksmingos apsaugos nuo išorės grėsmių.
Ši analizė papildomai atkreipia dėmesį į dabartinio geopolitinio konteksto svarbą ir galimas pasekmes regioniniam saugumui, jei Vakarų šalių pagalba būtų sumažinta.
Tačiau, neturėdama laiko statyti urano sodrinimo įrenginių, Ukraina galėtų pasikliauti plutonio gavyba iš devynių veikiančių branduolinių reaktorių panaudotų kuro strypų. Ataskaitos autoriaus teigimu, šalis turi pakankamai plutonio, kad galėtų sukurti visą branduolinių ginklų arsenalą.
Nors dėl urano trūkumo tokių bombų galingumas būtų dešimt kartų mažesnis nei „Fat Man“, autoriai pažymi, kad net ir mažesnės galios branduoliniai užtaisai galėtų būti efektyviai panaudoti strateginiams tikslams pasiekti. Plutonio gavyba iš esamų reaktorių būtų techniškai sudėtinga, bet įmanoma užduotis, kurią Ukraina galėtų įgyvendinti per gana trumpą laiką, pasitelkdama turimus mokslinius ir inžinerinius pajėgumus.
Šis scenarijus dar labiau pabrėžia galimą branduolinių technologijų panaudojimą ekstremaliomis sąlygomis, jei šalies saugumas būtų rimtai pažeistas. Dokumente taip pat atkreipiamas dėmesys, kad toks ginklų kūrimo kelias galėtų tapti geopolitinių pokyčių katalizatoriumi, o tai sukeltų rimtų pasekmių regioninei ir globaliai saugumo architektūrai.
Ataskaitoje pažymima, kad Ukrainai prieinamo reaktoriaus plutonio kiekis gali siekti net septynias tonas, o reikšmingam branduolinių ginklų arsenalui sukurti reikėtų tik nedidelės šios medžiagos dalies.
„Medžiagos kiekio pakaktų šimtams kovinių galvučių, kurių taktinis galingumas siektų kelias kilotonas“, – rašoma dokumente. Tokios galvutės būtų pakankamai galingos, kad sunaikintų strateginius taikinius, pavyzdžiui, visą Rusijos oro pajėgų bazę arba sutelktus karinius, pramoninius ar logistikos objektus.
Analizėje akcentuojama, kad tokio masto galimybes būtų įmanoma realizuoti per palyginti trumpą laiką, jei Ukraina nuspręstų siekti branduolinio ginklo kūrimo. Tai dar labiau pabrėžia branduolinių technologijų panaudojimo potencialą kaip kraštutinę priemonę šalies saugumui užtikrinti.
Šis ataskaitos vertinimas kelia rimtų klausimų dėl regioninio stabilumo ir tarptautinių bendruomenės veiksmų, siekiant užkirsti kelią galimam branduolinės ginkluotės platinimui.
Ataskaitą parengė Oleksijus Ižakas, Ukrainos nacionalinio strateginių tyrimų instituto skyriaus vadovas. Šis institutas yra vyriausybinis tyrimų centras, veikiantis kaip prezidento ir Nacionalinės saugumo tarybos patariamoji institucija. Dokumentas buvo pristatytas aukšto rango saugumo pareigūnams ir planuojama, kad kitą trečiadienį jis bus pateiktas gynybos ir strateginių pramonės šakų ministrams.
Laikraštis „The Times“ nenurodo, ar ataskaitoje aptariama galimos eskalacijos rizika, jei Kijevas nuspręstų kurti ar panaudoti strategines branduolines bombas mūšio lauke.
Ataskaitoje pateikiamas teisinis argumentas, pagrindžiantis galimą Ukrainos sprendimą sukurti branduolinį ginklą. Joje teigiama, kad Rusijos veiksmai, pažeidžiantys 1994 m. Budapešto memorandumą, suteikia Kijevui teisę persvarstyti savo įsipareigojimus pagal 1991 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį.
„Branduolinių ginklų turinčios Rusijos Federacijos padarytas memorandumo pažeidimas yra formalus pagrindas pasitraukti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir moralinis pagrindas persvarstyti 1994 m. pradžioje priimtą nebranduolinį pasirinkimą“, – sakoma pranešime.
Budapešto memorandumas, kuriuo Ukraina atsisakė savo branduolinių ginklų mainais į saugumo garantijas, buvo pažeistas, kai Rusija 2014 m. aneksavo Krymą ir vėliau pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Ataskaitoje pabrėžiama, kad dėl šių veiksmų Ukraina nebeturi teisinės ir moralinės prievolės laikytis savo ankstesnių nebranduolinių įsipareigojimų.
Šis teisinis pagrindimas gali būti naudojamas kaip argumentas tarptautinei bendruomenei pateisinti galimą Ukrainos sprendimą atkurti savo branduolinį potencialą, jei kiti saugumo užtikrinimo mechanizmai pasirodytų neveiksmingi. Toks scenarijus, jei būtų įgyvendintas, sukeltų reikšmingas pasekmes pasaulinei saugumo architektūrai.
Ukrainos požiūriu, atrodo, nebesvarbu, ar konfliktas peraugs į regioninį, ar į pasaulinį karą. „Reikia suprasti, kad susiduriame su egzistenciniu iššūkiu. Tarp mūsų yra milijonai žmonių, kurie mieliau rinktųsi mirtį nei gulagus“, – sakė ataskaitą parengusio Ukrainos kariuomenės, konversijos ir nusiginklavimo studijų centro – analitinio centro – direktorius Valentinas Badrakas.
Nors išorės ekspertai mano, kad Ukrainai prireiktų iki penkerių metų sukurti branduolinę bombą ir tinkamą nešėją, V. Badrakas teigia, jog šalis iš tikrųjų gali tai pasiekti gerokai greičiau.
„Per šešis mėnesius Ukraina galės parodyti, kad turi tolimojo nuotolio balistinių raketų pajėgumus: turėsime raketų, kurių veikimo nuotolis sieks 1000 km“, – sakė jis. Šie pajėgumai reikšmingai sustiprintų šalies strateginę poziciją ir galėtų būti naudojami kaip gynybos priemonė nuo išorės agresijos.
Nepaisant kai kurių analitinių centrų siūlymų dėl branduolinių ginklų kūrimo, Ukrainos vyriausybė oficialiai atmeta tokius planus. Gynybos ministerijos atstovas spaudai Heorhijus Tychy neseniai pareiškė: „Mes neturime, nekuriame ir neketiname kurti branduolinių ginklų.“
Tamásas Orbanas yra „The European Conservative“ politikos žurnalistas, dirbantis Briuselyje.
Seimo rinkimai sukėlė daug bangų ir diskusijų apie protesto balsus, kuomet rinkėjai balsuoja ne už kažką, o prieš kurią nors politinę jėgą. Dar kiti politologai sako, kad į valdžią ateina radikalios ir marginalios jėgos, kurios kelia grėsmę valstybei.
EXTRA FM laidoje „Žurnalistų namai“ apie žmonių pasirinkimus Seimo rinkimuose ir viešosios erdvės bei žurnalistų darbą rinkimų kampanijos metu kalbamės su Vidu Rachlevičiumi – ilgamečiu įvairių redakcijų redaktoriumi, žurnalistu, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje.
Telegramų agentūros skelbia, kad trys – Konrado Adenauerio, Friedricho Naumano ir dar kažkokiais judančiais europiečiais pasivadinęs – fondai iš Vokietijos išsiuntė prezidentui Gitanui Nausėdai reikalavimą pašalinti iš naujai susiformavusios valdžios koalicijos „Nemuno aušros“ partiją.
Praeitą kartą šiurpiai juokaudamas klausiau – ar galiausiai Lietuvoje neatsitiks taip, kad čia rinkimuose bus leidžiama dalyvauti tik tiems piliečiams, kurie balsavimo apylinkėse galės parodyti valdžios išduotą pažymą, kad turi teisingą požiūrį į semitus? Tokiu būdu būtų galima iš pašaknų išrauti antisemitizmą, ar ne?
Tačiau, kaip matome, gyvenimas yra dar šiurpesnis nei juodasis humoras, kai trys pasaulinio garso fondai pareikalavo į šiukšlyną išmesti didelės Lietuvos gyventojų dalies balsus, išreiškiančius jų pasirinkimą rinkimų į Seimą metu. Tai dar grubiau nei tuo atveju, kai nebūtų leista balsuoti neteisingas pažiūras išpažįstamiems žmonėms, nes dabar galima nusivilti daug skaudžiau, nes iš pradžių buvo skelbiama, kad visi prieš įstatymą yra lygūs, o po to išaiškėja, jog pažadas buvo tik žmonių kvailinimas. Kažkas čia ne taip, niekaip nesueina galai, kai jau pasitikslinęs sužinai, kad minėtų fondų įstatų pirmuoju punktu yra įrašytas pasižadėjimas kovoti už demokratiją, teisės viršenybės principą ir laisvosios rinkos vertybes. Sunku būtų patikėti ir tuo, kad kreipimosi autoriai nežino tokio paprasto Lietuvoje užgimstančios teisinės visuomenės principo, kad čia ne LR prezidentas, o laimėjusios rinkimus į Seimą partijos formuoja valdančiąją koaliciją. Žinoma, galima apsimesti nežinančiu, siekiant daryti spaudimą, nesilaikant jokių taisyklių, tačiau toks pasirinkimas daug ką pasako apie pačius tokių fondų valdytojus, taigi, apie jų garbės supratimą, iškrypėlišką moralę ir intelektinį nususimą.
Edvardas Čiuldė
Kartais, kai nežinau faktų visumos, pasikliaunu intuicija ir, žinote, tokia paskutinės ribos intuicija paveda rečiau nei pigus racionalizavimas. Taigi, prisipažįstu, nedaug žinau apie čia paminėtų fondų atsiradimo aplinkybes ir jų funkcionavimo principus, neturiu didelio supratimo – kas ten slypi už viešumoje išstatytos padažytos plastmasės iškabos, tačiau jų teikiama absurdiškų argumentų kabeknė, vidinis elgesio prieštaringumas ir kaip smauglio pilvas, prarijus jautį, prasikišantis piktybiškumas leidžia man sakyti, kad viskas čia atsiduoda Zimanu.
Taigi tikriausiai nėra visiškai iš piršto laužtas ir mano truputėlį dirbtinai forsuojamas, siekiant užbėgti pavojams prieš akis, įtarimas, kad tokie tarptautinio kapitalo ideologinės kovos už pasaulinį viešpatavimą žmonių protams fondai yra didesniu ar mažesniu laipsniu, – greičiau vis tik didesniu nei mažesniu, – pamaitinami žydų pinigais. Kitas klausimas – kodėl izraelitai yra tokie dosnūs mecenatai, kaip jie išgali tokiais būti, tačiau mums labiau turėtų rūpėti tai, kad tokių fondų veikla Lietuvoje yra labiau negatyvi nei pozityvi, gal net būtų galima pasakyti taip, kad tokie fondai Lietuvoje galiausiai užkūrė totalines žmogaus savimonės žudynes ir galimai siekia ištrinti paskutinius lietuviškos sąmonės likučius.
Tobulame pasaulyje, kaip atrodo bent man, būtent tokių fondų peniukšliams turėtų būti keliami papildomi apribojimai, tarkime, žmogus, siekiantis užimti vietą valstybės tarnyboje Lietuvoje, turėtų pateikti pažymą, kad niekados nebuvo prisisiurbęs prie tarptautinio kapitalo fondų, kurie vienos tautos interesus iškelia aukščiau Lietuvos interesų.
Dar kartą kartoju, kad antisemitizmas antisemitizmui yra nelygus. Tiesą sakant, galite pavadinti kaip tik norite, tegul ir antisemitu, tačiau nieko blogo nėra tokiame sąmonės būdravime, kai baiminamasi, kad, keliant klaikios isterijos bangas ir bandant prismaugti visus sveiko proto žmones, galiausiai nebūtų pareikalauta už išgalvotas kaltes atiduoti Lietuvą su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi Izraeliui. Iš to, kas šiandien vyksta, matosi, kad tokia baimė toli gražu nėra perdėta. Kita vertus, priartėjus prie pasaulinės katastrofos slenksčio, kaip tik sąmonės budėjimas tampa didžiausia vertybe, ar ne?
Dievas mato, visados troškau didesnio sutarimo tarp tautų. Todėl tikriausiai neatsitiktinai vienas mano tikras ar tariamas bičiulis, anonimiškai diskutuojantis skaitytojų komentarų rubrikoje, pavadino nuolankų jūsų tarną žydu. Iš tiesų, jau ne vieną kartą viešojoje erdvėje esu kėlęs klausimą – ką aš daryčiau, jeigu būčiau žydas? Žinia, jeigu būčiau žydas, labiausiai už viską vengčiau primesti savo interesus kitiems gudravimo būdu, išsižadėčiau moralinės prievartos kitų tautų atžvilgiu ir tokiu būdu nutraukčiau pasaulinę antisemitizmo grandinę su trenksmu.
Kam Lietuvoje dar neaišku, kad kūdikiškos nekaltybės balsu vograujantis Žemaitaitis nėra joks antisemitas, o štai, tarkime, toks Vinokuras, visą gyvenimą paskyręs lietuvių tautos niekinimui ir Lietuvos šmeižimui, yra antisemitizmo pulsaciją palaikantis radioaktyvaus užkrato židinys…
Vieningo konservatyvaus judėjimo Vakarų pasaulyje vizija nebėra tik siekiamybė. Šiandien mes stovime ant tikros pankonservatyvios – tarptautinės konservatyvios politikos ir lyderių, siekiančių ekonominės stiprybės, kultūrinio suverenumo ir asmeninės laisvės, sąjungos – slenksčio.
Donaldo Trumpo perrinkimas į prezidento postą 2024 m. lapkričio 5 d. yra vienas reikšmingiausių politinių sugrįžimų JAV istorijoje. Šis įvykis gali sustiprinti tarptautinį konservatyvųjį judėjimą ir padėti pagrindus suderintai konservatorių darbotvarkei pasauliniu mastu.
Poliarizuota retorika apie D. Trumpą yra intensyvi, tačiau jo populiarumas yra rekordiškai didelis – nesvarbu, ar kas nors yra karštas jo šalininkas, ar tiesiog pripažįsta konservatyvios politikos veiksmingumą. D. Trumpo įtaka yra lemiamas šios pasaulinės konservatyviosios koalicijos elementas. Pirmosios kadencijos metu jis bendravo su konservatorių lyderiais visame pasaulyje, užmegzdamas ryšius su tais, kurie peržengė JAV sienas.
Antroji D. Trumpo kadencija bus kruopščiai suplanuota, remiama talentingų specialistų komandos ir išskirtinio dėmesio strateginiams tikslams. Vakarų vyriausybių politika taps dar labiau suderinta, stiprinant aljansus su bendraminčiais lyderiais. Tai skatins tvirtą ir gyvybingą konservatyvią tinklaveiką, orientuotą į veiksmingą atsaką į grėsmes nacionaliniam suverenitetui, ekonominiam stabilumui ir piliečių gerovei.
D. Trumpo tiesmukiškas ir nepaperkamas požiūris ryškiai kontrastuoja su įprastine politine klase, o jo verslumo patirtis skatina produktyvų bendradarbiavimą. Vis dažniau šalys dalijasi idėjomis: Vengrijos politika imigracijos, kultūros išsaugojimo ir nacionalinio identiteto srityse tapo įkvėpimu Amerikos konservatoriams. Ši politika tampa orientyru tiems, kurie siekia išlaikyti kultūrinį vientisumą, kartu stiprindami ekonominį atsparumą ir užtikrindami tvarų vystymąsi.
Šis suderinimas yra itin reikšmingas, nes D. Trumpo sugrįžimas tikėtina dar labiau sustiprins V. Orbano įtaką, paversdamas jį ir kitus bendraminčius lyderius svarbiausiais platesnio konservatyvaus atgimimo veikėjais. Kaip ir D. Trumpas, V. Orbanas atlaikė intensyvų puolimą iš administracinių institucijų ir nerinktų biurokratų, kurie siekė jį diskredituoti ir pavaizduoti kaip grėsmę. Nepaisant šio pasipriešinimo, jų atkaklumas ir aiški vizija gali sukurti ilgalaikį poveikį, įtvirtinant naują politinį kursą bei stiprinant konservatyvias vertybes tarptautinėje arenoje.
Susidūrimas su kritika ir kova su klaidingais teiginiais
Laisvosios rinkos visuomenėse kultūrinį kraštovaizdį daugiausia turėtų formuoti ekonomika, o ne kraštutinės socialinės darbotvarkės. Asmeninių laisvių plėtimas per ekonominę gerovę, tuo pat metu keičiant nepagrįstą socialinę politiką, kuriai trūksta pamatinės paramos, yra ir logiškas, ir pragmatiškas.
Tokie klausimai kaip tapatybės politika ir socialinių įgaliojimų peržengimas jau praranda savo įtaką, o „budrumas“ vis dažniau vertinamas kaip praeities reliktas. Era, kurioje buvo niekinamos tokios dorybės kaip sėkmė, patrauklumas, profesinis veržlumas, santuoka, tikėjimas ar paprasta laimė, pamažu baigiasi. Vėl grįžtama prie vertybių, kurios skatina individualų augimą, visuomenės darną ir tikrą asmeninį pasitenkinimą.
Asmeninės gyvenimo būdo ir pasirinkimo laisvės išliks, tačiau jos nebebus suvokiamos kaip pagrindinis visuomenės ar asmeninio progreso variklis. Nuosavas būstas, kepsnys ar karjeros siekiai taps įprasta norma, o ne revoliuciniais pareiškimais. Šiuolaikiniai „ideologiniai tamsieji amžiai“ užleidžia vietą naujai aušrai, kurioje dėmesys bus sutelktas į subalansuotą ir prasmingą gyvenimą.
„Pan-Conservativi“ – tai būtinas atsakas į kylančius iššūkius. Tai naujai apibrėžtas konservatyvus judėjimas, kuris remiasi laiko patikrintomis vertybėmis ir idealais. Judėjimas skatina stiprybę, bendrą gerovę, vietos ir regiono identiteto puoselėjimą bei kultūrinį vientisumą, kartu siekiant suderinti tradiciją su moderniu pasauliu.
Numatoma, kad kritikai šį judėjimą pavadins „kraštutinių dešiniųjų“ arba „reakcionierių“ iniciatyva, tačiau toks apibūdinimas yra klaidingas ir iškreipia tikrąsias jo intencijas. Pankonservatyvusis judėjimas nėra skirtas skaldymui ar atskirčiai; jo tikslas – atkurti rinkos principus ir sveiku protu grįstą etosą, kuris per šimtmečius padėjo išlaisvinti ir pakylėti šimtus milijonų žmonių.
Šis judėjimas simbolizuoja siekį įnešti Apšvietos epochos vertybes į šiandieninį nusivylimo laikotarpį, skatinant racionalų mąstymą, individualų orumą ir visuomeninę harmoniją. Tai – kvietimas į naują erą, kurioje tvarumas, ekonominis stabilumas ir kultūrinis vientisumas sudaro pamatą ateities visuomenėms.
Šios vertybės – ekonominė nepriklausomybė, ribota valdžia, precedentais pagrįsta tvarka ir pagarba tradicijoms – sudarė pagrindą Vakarų civilizacijos stiprybei. Nors kovoti su klaidingais teiginiais nėra lengva, ypač netvarkos apimtoje pagrindinėje žiniasklaidoje, pagreitis yra mūsų pusėje. Aiškių pavyzdžių netrūksta: kai visuomenė pradeda regresuoti dėl žmogaus dvasios erozijos, atsakomybė ištaisyti šias klaidas tenka sąžinės ir principų vedamiems žmonėms.
JAV ir Europoje konservatyvaus rinkėjų bloko stiprėjimas rodo reakciją į kairiųjų perteklinį veikimą tokiais klausimais kaip imigracija, lyčių politika, ekonomika ir nekontroliuojama biurokratija. Ši dinamika beveik identiška abiejose Atlanto pusėse. Todėl žinia turi išlikti nuosekli ir drausminga, pabrėžiant pasiektus rezultatus ir vengiant nukrypimų į destruktyvias kovas ar chaosą.
Stipri ir stabili ateitis visiems
Pankonservatyvusis judėjimas naudingas visiems: jis skatins asmeninių laisvių plėtrą, didins grynąją vertę ir asmeninį pasitenkinimą. Šis judėjimas padės formuoti valstybių politiką ištisoms kartoms, kurdamas naują pasaulinę tvarką, pagrįstą bendromis vertybėmis ir įsipareigojimu siekti laisvesnės bei šviesesnės Vakarų ateities.
Ši koalicija nesiekia izoliacijos ar ekstremizmo; ji propaguoja ekonominį gyvybingumą, apsisprendimą ir laisvę. Naujas konservatyvus pagrindas užtikrins stabilumą ir bendradarbiavimą tarp bendraminčių tautų, kurdamas ateitį, kurioje bus puoselėjama laisvė, gerbiamas teisinės valstybės principas ir stiprinamos ilgalaikės Vakarų civilizacijos vertybės.
Ši nauja konservatizmo sistema apima įvairius žmones: nuo socialiai liberalių, bet ekonomiškai konservatyvių iki tų, kuriems pagrindinę reikšmę turi tikėjimas ir šeimos vertybės. Tai moderni ir prisitaikanti konservatyvumo paradigma, atitinkanti hipersusijusio pasaulio poreikius.
Tinkamai įgyvendinus Pankonservatyvumo koncepciją, jos įtaka pasauliui gali būti esminė. Ištaisydama klaidingas modernizacijos kryptis ir skatindama esminius Vakarų civilizacijos principus, ši sistema užtikrins, kad mūsų švelnioji galia ne tik išliks, bet ir taps dar stipresnė. Idėja pakeisti „kairiąją modernizaciją“ vesternizacija visada buvo neteisinga. Pankonservatyvusis judėjimas siūlo alternatyvą, kuri gerbia tradicijas, bet yra atvira konstruktyviems pokyčiams, leidžianti puoselėti tvarų ir darnų ateities pasaulį.
Kaip galime skatinti taiką ir gerovę visame pasaulyje, jei mūsų turtingiausios valstybės, užuot orientavusios savo išteklius į logiką ir gerovę, pasineria į kraštutines ideologijas, propaguojamas administracinės valstybės? Būtina pripažinti šią klaidą ir pasimokyti iš jos.
Leidžiant rizikuoti ateitimi, kad būtų patenkinti progresyvizmo siekiai, buvo sugriauti esminiai stabilumo, natūralios aplinkos ir kultūros pagrindai. Šios žalos pasekmės yra akivaizdžios ir neginčijamos. Turėtume ne tik švęsti šios epochos pabaigą, bet ir laikyti ją pamoka – kaip nepagrįstą bandymą primesti vienos ideologijos dominavimą. Tik per orientavimąsi į racionalumą, tvarumą ir kultūrinę darną galime užtikrinti ateitį, kurioje taika ir gerovė taps visuotine realybe.
Atėjo laikas priimti padorumą ir logiką, laikytis tradicijų ir kartu skatinti vertingą vystymąsi bei džiaugtis klestėjimu, kuris yra prie mūsų slenksčio. Prieš mus yra mandatas – neginčijamas ir aiškus.
Chadwickas Hagan yra amerikiečių rašytojas, investuotojas ir verslininkas, gyvenantis Atlantoje, Džordžijos valstijoje, ir Londone, Anglijoje. Jo knygas ir straipsnius skelbia SpringerNature, Palgrave, Art News, The Epoch Times, Zero Hedge ir Fox News.
Ukrainiečiai surengė vieną masiškesnių smūgių Krasnodar srityje. Agresorius skelbia numušęs 51 droną. Ši sritis yra vienas iš dažniausiai agresoriaus naudojamų regionų atakuoti Ukrainos teritoriją su Shahed dronais. Savo ruožtu, rusai naktį Ukrainos teritoriją atakavo dvejomis raketomis Kh59 ir 29 dronais Shahed. Vieną raketą ir 25 dronus Ukrainos gynėjams pavyko numušti. Ir vėl kentėjo Odesa – pataikyta į gyvenamąjį namą, vienas žmogus žuvęs, du sužeisti.
Ukrainos SBU sulaikė ukrainiečių SOP papulkininkį (NATO atitikmuo – pulkininkas leitenantas), kuris užėmė vieno iš padalinių vadų pareigas. Jis rusijos karinei žvalgybai (GRU) perdavė Ukrainos SOP operacijų rusų užnugaryje planus Pietų ir Zaporizhia kryptyse. Teigiama, kad karininkas buvo užverbuotas dar prieš 2022 m. plataus masto karo pradžią, o GRU kuratorius jį aktyvavo 2024 m. pavasarį.
Rusai surengė parodomąją operaciją Chernihiv srityje. Užėjo per sieną į kelis prie pat sienos esančius kaimelius, iš kurių gyventojai evakuoti jau seniausiai. Kadangi jų užnugaryje tiltai sugriauti, tai ten ir pasieniečių nėra. Rusai atėjo, iškėlė savo trispalvius skudurus, nusifotkino ir išėjo. Tiek ir tos „pergalės“.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Rusai tęsia atakas, jiems ir toliau nieko reikšmingo nepavyksta nuveikti. Jie kažkiek pasigerino savo situaciją dešiniajame ukrainiečių flange prie Plechovo, bet tai ir viskas.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Atrodo, kad ukrainiečiams į Kupjansk prasiveržusias okupantų pajėgas pavyko sunaikinti, yra ir karo belaisvių. Belieka viltis, kad pamokos bus išmoktos ir miestas operatyviai bus įrengtas gynybai. Sunku suprasti, kaip tiesiu keliu be didesnio pasipriešinimo rusai įvažiavo į miestą. Tuo labiau, kad tai nėra „snaudžiantis“ fronto ruožas. Jame nuolat vyksta aktyvūs veiksmai, tad netikėtumo faktoriaus neturėjo būti.
Lyman. Tęsiasi mūšiai Terny bei kituose ruožuose, Ukrainos vienetai išlaikė pozicijas.
Syverks. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Rusai didžiausias pastangas deda puldami Toretsk ruože. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Pokrovsk – Kurahove.
Pokrovsk. Rusai kiek pasigerino savo pozicijas prie Petrivka, tačiau pasistūmėti į priekį jiems neleido ukrainiečiai.
Šiaurinis flangas. Agresorius jau 10 dienų bando užimti Sontsivka, kas jam atvertų kelius toliau stumtis link kelio Kurahove – Zaporizhia, atkertant Kurahove esančių Ukrainos vienetų aprūpinimą. Keletą dienų mūšiai vyko pačioje gyvenvietėje, tačiau rusams vis nepavyko įsitvirtinti. Šiai dienai, okupantai ir toliau nesugeba įsitvirtinti gyvenvietėje, tačiau sugebėjo pasistūmėti gyvenvietės šiaurės rytinėse prieigose. Taip pat, rusai užėmė Voznesenka, bei labai lėtai, bet stumiasi palei šiaurinį Kurahove tvenkinio krantą.
Rytinis flangas. Tęsiasi mūšiai rytinėje Kurahove miesto dalyje bei pietinėse jo prieigose (Dalnie). Čia toliau dirba ukrainiečių 33-oji mechanizuota brigada ir jos Leopardai: https://t.me/mechanized33/540.
Pietinis flangas. Rusai dar šiek tiek pasistūmėjo rytiniame pakraštyje (Antonivka) ir stengiasi prasiveržti link Uspenivka, taip apsupant rytiniame pakraštyje veikiančias Ukrainos pajėgas.
Zaporizhia kryptis.
Karšta vėl Velyka Novosylka sektoriuje. Rusai dar šiek tiek pasigerino savo padėtį vakariniame flange (Rivnopil).
Viena baisiausių naujienų (nors iš tiesų ilgo proceso pabaiga) Lietuvos ekonominiam gyvenime. Didžiausias investicinis projektas, paremtas inovacijom, mokslu ir aukšta pridėtine verte, greičiausiai bus nutrauktas, nes nei sostinės, nei valstybės valdžia jam ne tik nepadėjo, bet dar ir kaišiojo pagalius.
Gigantiškas Teltonikos projektas, į kurį jau suinvestuota 300 mln. bus nutrauktas, nes Lietuvoje neįmanoma aprūpinti elektra milijardus BVP generuosiančių objektų. Neįmanoma, žinoma, ne fiziškai. Čia ne žmonių kelionė į Venerą. Neįmanoma biurokratiškai. Metų metus niekas nenori sudaryti būtinų sąlygų ir panaikinti kliūčių, kad Lietuva ir lietuviškas kapitalas išvystytų projektą, neabejotinai padedantį mūsų šalį į pasaulio inovacijų ir aukštųjų technologijų žemėlapį.
Iš Arvydo Paukščio įrašo atrodo, kad jis jau susitaikė su nuostoliais ir nuleido rankas. Bet, sakyčiau, Lietuvai turint naują valdžią, kuri gal nebeplanuoja teikti prioriteto kosmoso programoms, yra proga pabandyti iš naujo. Jeigu Lietuvos žiniasklaidai bent kiek rūpi Lietuvos ekonominė raida ne į pigiu migrantų darbu pagrįsta, o į aukštą pridėtinę vertę kuriančią valstybę, spaudimas sudaryti visas sąlygas šiam projektui įgyvendinti Lietuvoje turėtų būti milžiniškas.
P. S. Turėkime galvoje, šios istorijos kaina bus ne tik sukurtos arba ne darbo vietos, surinktas ar nesurinktas BVP. Ši istorija užduos toną būsimiems investuotojams Lietuvoje ir užsienyje. Arba iš jos matysis, kad čia galima ateiti ir kurti tokio lygio projektus, arba matysis, kad Lietuvoje bandant sukurti kažką tiek inovatyvaus ir didelio laukia tik valstybės abejingumas ir nuostoliai. Nemaža dalimi galima sakyti, kad čia sprendžiasi, ar kaip valstybė peržengsime vidutinių pajamų spąstus.
Almantas Stankūnas:
Tai yra politikų ir valdininkų nusikalstamas veikimas prieš Lietuvos valstybę!
Rinkėjai politikus jau nubaudė, bet matau nepakankamai.
Dabar turėtų nulėkti kokios dešimties valstybės tarnautojų galvos.
Tuo tarpu prokurorai turėtų pradėti tyrimą dėl viešojo intereso gynimo.
Ir dar visiems politikams reikia nustoti pūsti seimelio intrigų burbulus, skųstis užsieniui ir vykdyti panašią destrukcinę veiklą, kol nebus išspręstas šis ir galimai dar visa eilė panašių reikalų.
Arvydas Paukštys:
„Istorija kaip Lietuvos valdžia užblokavo 3,5 mlrd. Eur verslo investicijas.
Stabdomos Teltonika THTH aukštųjų technologijų parko 10 gamyklų investicijos 55 ha teritorijoje, kurias buvo numatyta įgyvendinti iki 2028 m.
Nebus sukurta 6000 darbo vietų su vidutiniais 10,000 Eur/mėn. atlyginimais
Kasmet nebus sukurti keli milijardai Eur Lietuvos BVP
Nebus sukurta nauja Puslaidininkių Lustų pramonė Lietuvoje
Teks nutraukti projektavimo paslaugų pirkimo sutartį iš Taiwano lustų gamykloms
Valstybės biudžetas kasmet negaus apie 500 mln. Eur mokesčių
Kodėl? Tik 3 priežastys:
Neįveikiama kliūtis – Lietuvoje nėra 63MW elektros.
Kuomet prieš du metus pasirašiau 3 stambaus investicijų projekto sutartis su EIMIN, man žadėjo „žalią“ koridorių investicijoms. Energetikos ministras žadėjo, kad elektros tikrai bus. Kai kreipiausi į LITGRID – atsakė, kad turi svarbesnių projektų nei šis ir pasiūlė pačiam susiprojektuoti ir įsirengti savo lėšomis Kuprioniškių elektros skirstyklą ir 110 kV 7 km ilgio kabelius „Fast track“ principu. Tada rankų dar nenuleidome. Pasamdėme projektuotojus, per metus paruošėm projektą ir rugpjūtį turėjome gauti statybos leidimą. Derinimai užtruko, kol galiausiai valstybinių kelių tarnyba „VIA Lietuva“ užblokavo projektą pareikšdama, kad jie nuolat konfliktuoja su LITGRID, todėl neleis elektros laidų kloti kelių apsaugos zonoje, bei pasiūlė projektuoti iš naujo per privačių savininkų sklypus. ???
Tada prašiau ESO įrengti elektrinę gaminti elektrą iš gamtinių dujų vietoje. Bet nuo 2026 m. atsiranda aplinkosauginiai reikalavimai kurie blokuoja ir tokią galimybę. Turėti elektrą iki 2027 m. nebeliko vilties.
EIMIN pagal stambių investicijų sutartį suteikė teisę išsinuomoti kelis valstybinės žemės sklypus 4 puslaidininkių lustų gamykloms ir projektavimo centrui statyti. Projektus privalome įgyvendinti per 5 metus. Tačiau žemės paskirties keitimas į pramonės paskirtį jau trunka 2 metus ir truks gal dar metus Vilniaus miesto savivaldybėje. Mes negalime net pradėti pastatų projektavimo, nes neaišku nei koks aukštingumas nei užstatymo techninės sąlygos. Prašėme EIMIN pratęsti sutartį, nes nerealu per likusius du metus pastatyti tokias gamyklas. Gavome atsakymą – NE.
Per 2 metus jau investavome virš 300 mln., be jokios valstybės paramos, skirtingai nei gauna ateinantys užsienio investuotojai. Šiuo metu statome 4 naujas gamyklas, kurios vasarą bus baigtos, tačiau turime tik 7,2 MW iš reikalingų 22 MW. Kažkurias gamyklas reiks laikyti užkaltais langais, nekurti ten darbo vietų, gražinti kreditus, nors veikla jose nevyks.
Aš nepabūgau karo grėsmės, atsisakiau investuoti kitose šalyse. Dabar supratau, kaip brangiai suklydau.
Niekada nerėmiau jokios politinės partijos, gal būt todėl mūsų investicijoms Lietuvoje uždegtas „raudonas“ šviesoforas.
Atsiprašau visų 3000 Teltonikos darbuotojų, kad sužlugo svajonė pastatyti gražiausią Europoje aukštųjų technologijų parką. Gal pavyks kitur.“
Kai tik D. Trampas laimėjo rinkimus, internete prasidėjo protesto judėjimas, kuriam vadovavo aktyvistės, balsavusios už dempartijos kandidatę K. Harris. Pasipiktinusios moterys, daugiausia baltaodės, ėmė įrašinėti vaizdo įrašus, kuriuose rėkia, verkia ir piktinasi respublikonų pergale. Vaizdo įrašuose, daugiausia paskelbtuose socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „TikTok“, moterys teigė, kad dabar nesijaučia saugios šalia vyrų, nes jų teisė į abortą nebus užtikrinta, kai Baltuosiuose rūmuose sėdės Trampas.
Šis judėjimas ypač pasklido tokiose dempartijos valdomose valstijose kaip Koloradas, Vermontas ir Minesota bei Vašingtone. Kai kurios moterys nufilmavo ir įkėlė vaizdus į socialinius tinklus, kaip jos plikai skutasi galvas arba darosi tatuiruotes. Kitos pasižadėjo nešioti mėlynas apyrankes ar mėlynais karoliukais puoštus segtukus, kad panašiai mąstančios moterys galėtų atpažinti viena kitą ir sulaukti tarpusavio palaikymo. „Šiandien nusiskutau visą galvą. Tai buvo ne tik stiliaus pakeitimas. Tai buvo maištas – garsus, sąmoningas, atviras protestas prieš patriarchatą ir slegiantį vyrišką žvilgsnį – sakė judėjimo aktyvistė – Buvimas už vyriško žvilgsnio ribų yra feministinio protesto forma“.
Protestuodamos progresyvių pažiūrų moterys taip pat atsisako ir lytinių santykių su vyrais. Šią akciją organizuoja moterų aktyvisčių judėjimas „4B“ prieš smurtą dėl lyties. Šis judėjimas propaguoja keturis principus: jokių lytinių santykių su vyrais, jokių pasimatymų, jokių santuokų ir jokių vaikų su vyrais. Po Trumpo pergalės socialiniame tinkle „TikTok“ daug moterų paskelbė apie tai, kad per ateinančius ketverius metus, iki kitų prezidento rinkimų atsisakys ne tik lytinių, bet ir romantinių santykių su vyrais, motyvuodamos mažėjančia galimybe pasidaryti abortą ir didėjančiu jaunų vyrų – respublikonų rinkėjų skaičiumi.
„Man, kaip moteriai, svarbi mano kūno autonomija, ir tai yra mano būdas įgyvendinti savo suverenitetą“, – sakė „TikTok“ vartotoja, kuri paragino kitas moteris solidariai „ištrinti savo pažinčių programėles“. „Jei tau reikia, kad kas nors tave priglaustų ar pabučiuotų, galiu lažintis, kad tai padarys viena iš tavo draugių, ir net nebūtina, kad būtum lesbietė. Gerai, kad ateinančius ketverius metus turėsi daug platoniškos meilės“, – sakė ji. Kitos aktyvistės „TikTok“ platformoje ragina moteris „žengti dar vieną žingsnį“ ir „kolektyviai pasidaryti histerektomiją (gimdos pašalinimo operaciją)“, o kai kurios sakė, kad po rinkimų „išsiskiria su savo vaikinais respublikonais“.
Po rinkimų atliktos apklausos patvirtina prielaidą, kad jauni vyrai per pastaruosius ketverius metus tapo labiau konservatyvūs – o 18–29 metų amžiaus moterys pasislinko į kairę.
Londono gatvėje užsiliepsnojo krovininiu automobiliu vežami el. paspirtukų akumuliatoriai
Vidas Rachlevičius
London Fire Brigade fiksuoja rekordinį „paspirtukinių“ gaisrų skaičiaus augimą.
Mūsų nediduką rajoną vystanti, eksploatuojanti ir prižiūrinti kompanija išsiuntinėjo gyventojams perspėjimą. Jame konstatuojama, kad didėjant el. dviračių ir el. paspirtukų skaičiui, kyla priešgaisrinės saugos problemų.
Perspėjama ir dėl kitų baterijas, aišku kiniškas, turinčių transporto priemonių ar savaeigių žaislų. Ypatingoje rizikos zonoje atsiduria daugiaaukščių namų gyventojai.
Netinkamas ličio jonų baterijų šalinimas bendrose buitinėse ir antrinio perdirbimo atliekose taip pat sukelia gaisrus. Pateikiamos išsamios rekomendacijos, kaip laikyti tokias transporto priemones, kaip saugiai įkrauti, šalinti baterijas ir t. t.
Nuotraukoje: Londono gatvėje užsiliepsnojo krovininiu automobiliu vežami el. paspirtukų akumuliatoriai. Degančių akumuliatorių užgesinti praktiškai neįmanoma.
