Visi lietuviai mėgsta statyti. Labiausiai jie mėgsta statyti pilis ir beveik niekada tai nebūna oro pilys. Paplūdimyje tai kartais atrodo gražiai. Priemiesčiuose ir mažuose miesteliuose tai kartais atrodo juokingai. Bet blogiausia, kai to savo prigimtinio pomėgio pradedame gėdytis, laikydami jį vaikišku, senamadišku ar kitaip nederamu.
Pilyje nėra nieko vaikiško ar sentimentalaus. Noras pastatyti pilį yra sveiko politiškumo architektūrinė išraiška (čia negaliu praleisti progos primygtinai rekomenduoti puikią Vytauto Volungevičiaus studiją „Pilies šešėlyje”). Kai ši išraiška dirbtinai slopinama, mes randame nevykusį jos pakaitalą atstatymuose. Būtent taip, man atrodo, nutiko ir su Trakų pilimi, ir su Valdovų rūmais. Iš tikrųjų tiesiog norėjosi pastatyti pilį. Bet abiem atvejais (dėl skirtingų priežasčių) tai atrodė nederama ar nepriimtina laikmečiui. Todėl politinės reprezentacijos ambicija buvo realizuota iškreiptai: atseit kultūros politikos lauke, atseit kažką atstatant ar „įpaveldinant”.
Dabar jau esame laisvi, tai gal iš tikrųjų iki galo išsivaduokime. Jei norisi statyti pilį, tai ir statykime. Užuot propagavę Aukštutinės pilies atstatymą, pastatykime ant tų senų pamatų naują pilį, galbūt šiek tiek panašią į senąją, ir perkelkime ten Prezidentūrą. Galite nesutikti su pasiūlymu, bet sutikite, kad tai jau visai kita diskusija.
Šį minčių srautą išprovokavo labai įdomus šios savaitės susitikimas, kurio metu man pristatė Aukštutinės pilies atstatymo idėją.
Veidaknygė
