Aušra Maldeikienė.Techniniai asistentai, nuvalykit makiažą nuo aukštojo mokslo reformos veido

Vis labiau įsisiautėjantis vadinamasis plagiato skandalas pirmadienio LRT laidoje „Dėmesio centre“ galiausiai trūko ir murzinais pūliais užliejo galvas tų, kurie turėjo jėgos ir drąsos žiūrėti.

Jis slepia gerokai baisesnę tiesą: šio skandalo epicentre atsidūręs KTU rektorius Petras Baršauskas yra vienas iš vadinamosios aukštojo mokslo reformos scenaristų ir veidų.

Apie kokius giluminius šio ilgus metus planuojamo ir vis dar neįvykstančio tektoninio poslinkio momentus tai pasakoja?

Universitetų misija ir reformos tikslai Universitetai atsirado ne kaip vieta, kur vadybininkai „ruošia“ kokių nors verslo advokatų taip trokštamą darbo jėgą. Universitetai atsirado kaip vieta, kur visuomenės apmąsto save, ir padeda rastis naujoms mokslo, meno, kultūros plačiausia prasme formoms.

Tikri universitetai „negamina“ darbo jėgos, jie gamina mintis; jie ne darbo jėgą štampuoja, o padeda pasirengti gyvenimui, nes, priešingai nei tai bando įpiršti intelektualiai šiaip sau verslo advokatai, gyvenimas nėra darbas: pastarasis – tik trečdalis nuo trečdalio mums duoto laiko.

Kiekvienai visuomenei būtinai reikia bent dalies žmonių, kurie vestų, vadovautų, rašytų, atstovautų ir gebėtų logiškai jungti mintis, atpažindami mąstymo (būtinai ir savo pačių) prieštaravimus ir bent jau įtartų, kaip juos galima bandyti eliminuoti. Tokiu būdu mąstymas galiausiai pasirodo ir kaip gebėjimas analizuoti save patį.

Jeigu nori turėti šalyje universitetų, tai ir steigi juos kaip tokias vietas, kur žmonės mąsto ir moko mąstyti kitus. Pažiūri, ar, ir kiek, turi mąstančių profesorių, ir steigi. Ne pinigus ar namus skaičiuoji, o tas galvas, kurios geba mokyti mąstyti.

Nieko originalaus ar netikėto: taip buvo daroma nuo Viduramžių laikų, Europoje jau per aštuonis šimtus metų. Mąstyti, beje, nereikalauja papildomo būdvardžio: nekritinio mąstymo tiesiog nėra, o nekritiškai mąstantis žmogus (nežiūrint jo regalijų) nėra profesorius.

Koks reklamuojamos Lietuvos aukštojo mokslo reformos tikslas?

Aiškinama, kad bandoma optimizuoti universitetų veiklą, sujungti aukštąsias mokyklas į dar didesnius junginius, taip taupant lėšas administravimui (tikrai?), skatinti mokslo ir verslo integraciją, ruošti darbo rinkai reikalingus darbuotojus. Dar, žinoma, pasiekti, kad atrodytumėme labai gražūs ir patektume į pasaulinius reitingus. Nes reitingai valdo, ar ne?

Gal girdėjote ką nors kalbant apie mąstymą, kultūrą, suvokimą ir susivokimą? Apie prasmę ir turinį?

Ne, kalbama tik apie formą, įvaizdį, geriausiu atveju tik apie priemones, tokias artimas vadinamojo vadybos „mokslo“ „habilituoto daktaro“ P. Baršausko galvai „technines detales“. Ir tai nėra atsitiktinis reiškinys. Tai sistema.

Visa vadinamoji aukštojo mokslo reforma Lietuvoje daroma kibiomis ir nekilnojamąjį turtą, bet ne knygas, itin meiliai glaudžiančiomis rankutėmis, kurias valdo „techninės“, tačiau menkai mąstančios ir save suvokiančios galvos. Ką čia mąstysi ir apmąstysi, kai reikia imti reitingus, kaimynus ir visa kitą valdžią bei galias, ar ne?

O dabar paanalizuokime, kaip mąsto ir ar mąsto, kai kalba, vienas iš aukštojo mokslo reformos strategų, ar bent tokiu prisistatantis P. Baršauskas.

Techniniai asistentai kaip melo šaknis

Priešingai, nei aiškina mintis vagiantis (persirašyti per penktadalį knygos teksto nuo vadovėlių žodis žodin ir dar kalbėti, kad taip demonstruoji anglų kalbos žinias yra ne drąsa, o kvailystė) „habilituotas daktaras“ P. Baršauskas, anais laikais citavimo taisyklės buvo lygiai tokios pat, kaip dabar.

Cituoti išmokau dar 1976 metais, vos tapusi studente. Per daugiau nei 40 metų niekas iš esmės nepasikeitė: gal pakito kai kurie skyrybos ženklai, leidyklos, puslapių nuorodos, bet aiškus šaltinių deklaravimas bet kuriam mokslininkui privalomas nuo Viduramžių laikų.

Remdamasi šia tradicija cituosiu ir šiame komentare.

Atsakydamas į laidos vedėjo klausimą, kodėl daugelyje vietų nuorodos neveda į tuos tekstus, kurie be jokio autorinio apdorojimo pateikti knygoje, P. Baršauskas samprotavo: „Viskas kažkur veda. Viskas veda į literatūros sąrašą – visus autorius ten surasite. O kad yra supainiojimų, kai prie vienos citatos atsirado kiti autoriai – taip, tokių yra, pripažįstu. Tai yra lengvai ištaisomi dalykai. O kaip tai atsitiko, jau minėjau – viskas vedama ranka. Tai, beje, darė techniniai darbuotojai.“

Nuo senų senovės žinoma, kad visi keliai veda į Romą; moksle visi keliai veda logikos link, kurios aptariamoje citatoje tiesiog nėra. P. Baršauskas viešai prisipažįsta, kad savo tekste kažko pripainiojo. Jis prisipažįsta, kad yra tiek atsainus ir nepagarbus cituojamų autorių darbams, kad net nesivargina žiūrėti, kam ką priskiria. Jis viešai prisipažįsta, kad neprisimena, ką citavo (bet kuris normalus mokslininkas, kuris PATS rašo savo tekstus, be ypatingo vargo atpažįsta cituojamų pastraipų autorystę). Jis, atrodo, nuoširdžiai tiki, kad jei pasakai, kam priklauso anksčiau tavo nugvelbtas daiktas, tai jau nebesi vagis.

Galiausiai, jis viešai prisipažįsta, kad jo gynybai it savo paties pateiktą darbą rašė kažkokie mistiniai neįvardinti techniniai darbuotojai.

Čia stabtelėkime. Kas yra čia minimi techniniai darbuotojai? Kokiu pagrindu jie rašė (tvarkė) autorinį darbą? Iš kur atsirado tokios pareigybės? Kas jiems mokėjo algą? Darbo autorius? KTU? Kiek uždirbo (ar uždirba, jeigu jie atvirai veikia KTU) tokie žmonės? Kodėl juos finansuoja biudžetas? Iš kokių fondų? Ar tokia techninė pagalba prieinama visiems mokslo darbuotojams?

Dabar, be paaiškinimų, vadinamieji techniniai darbuotojai pasirodo panašūs į tuos, kurie skelbiasi „už pinigus rašantys diplominius ir kitokius „mokslo“ darbus“.

Tiesa, liūdna kai kurių mano jaunųjų kolegų patirtis dar leidžia įtarti, kad vadinamieji techniniai darbuotojai – tai visokių nevykusių rektorių ir „profesorių“ doktorantai ar/ir pavaldiniai.

Įdomu, ką konkrečiai turėjo galvoje P. Baršauskas?

Vis dėlto per tris dešimtis darbo universitete metų, nė karto nemačiau panašius darbus dirbančių žmonių ir nė vienas techninis darbuotojas jokių mano tekstų netvarkė (kalbos redaktoriai citatų neapdoroja, ir jie nėra techniniai darbuotojai). Aptariamu darbo atveju (tai kvalifikacijas patvirtinantis individualus darbas) absoliučiai būtinas ir tikslus nurodymas, kokią konkrečiai darbo dalį minimi žmonės atliko.

Drąsių vagysčių sąlyga pagal P. Baršauską

Tolesnės P. Baršausko kalbos skamba ne mažiau klaikiai ir nepaaiškinamai: „Tie [kokie? – A.M.] dalykai buvo daromi prieš 20 metų. Dabar labai lengva ir paprasta viską daryti, kai viskas prieinama elektronine forma. Viską dariau ranka, šūsnys popierių. Darydamas tą apžvalgą daraisi tekstą, ieškai kas tau tinka, žiūri ir drąsiai imi iš kitų ir cituoji. Bet į citatas tada autorių iš karto nededi – darai sąrašą, iš kur paėmei tą medžiagą. Kai jau pasiekiau galutinę stadiją, kai reikėjo išleisti knygą, reikėjo iš literatūros sąrašo grįžti prie kiekvienos konkrečios citatos. Turėdamas laiko savaitgalį aš dar kartą viską peržiūrėjau ir pats buvau išsigandęs, kad taip įvyko. Yra daug techninių klaidų, daug neatitikimų, bet ne plagiato. Visa medžiaga, kuri yra knygoje, yra ir literatūros sąraše.“

Vėl ir vėl matome, kad garbiu titulu prisistatantis žmogus ir atimties taisyklių nemoka, ir nesuvokia, kas yra intelektualinė nuosavybė bei jos vagystė…

Kad ir kaip žiūrėtume, iš 2017 atėmus 2002 gauname 15. Kodėl P. Baršauskas nesustodamas mini dvidešimt metų ir, net po to, kai laidos vedėjas metus patikslina, savo skaičiavimų nekeičia, žino tik jis pats.

Mano galva, dar šiek tiek nukeldamas laiko kartelę tolyn į praeitį, jis tikisi tokiu būdu tarsi eliminuoti ir atitolinti ir patį atviros intelektualinės vagystės faktą.

Tiesa, neneigdamas, kad ketvirtadalis knygos yra tiesioginis kitų knygų perrašymas, jis sukurpia išskirtinai „originalų“ paaiškinimą, kodėl toks dalykas įvyko.

Pasak P. Baršausko, jeigu pradžioje „drąsiai“ imi ir pasisavini, o po to pamiršti, iš kur nugvelbei, tai čia jau ne vagystė, o viso labo „techninė klaida“.

Kaip jis pats prisipažino, „tais laikais, prieš 20 metų mes nebuvome visi tokie jautrūs.“ Tiesa, sąžinė matyt beldžiasi į širdį ir, kaip sako, pats išsigąsta. Tiesa, kodėl išsigąsta – savo nuodėmingos klaidos ar artėjančio atpildo– nepatikslina.

Neabejoju, kad, jei vagi ilgus metus kasdien, vagi nuoširdžiai, vagi tiek vienas, tiek su „techninių asistentų“ pagalba, žinoma, negali prisiminti visų, iš kurių vogei…

Daugiau skaitykite ČIA