Demokratinėje valstybėje klausti apie bet kuriuos viešosios sferos reikalus yra besąlyginė teisė. Ta teise pavojinga naudotis tik autokratinėse ar totalitarinėse valstybėse, kur už nepatogius kokią nors galią turintiems klausimus galima, o dažniausiai ir skaudžiai nukenčiama.
Paskui jau tampa svarbūs niuansai. Klausimas kaip teisė ar pareiga, klausimo viešumo laipsnis, kol pagaliau prieinama prie atsakymo.
Tačiau svarbiausia – teisė klausti yra neginčytina.
Persekioti už klausimus demokratinėje valstybėje yra neleistina.
Bet koks persekiojimas už klausimus traktuotinas kaip laisvo žodžio varžymas, gniaužimas ar išpuolis prieš jį.
Jonas Staselis, LRT tarybos Turinio komiteto pirmininkas pasirašė Komiteto narių daugumos suformuluotus ir patvirtintus klausimus LRT generalinei direktorei. Tačiau, vietoj atsakiusi į juos, generalinė direktorė juos paviešino, tuo įstaigos tarnybinį susirašinėjimą paversdama vieša diskusija.
Šis keistas žingsnis galėtų būti pateisinamas tuo, jog generalinė direktorė nesuprato ką daro. Gal ji norėjo, kad į tarnybinį raštą atsakytų kažkas iš gatvės? Gal jai atsakyti pasirodė per sunku? Gal ji nežinojo ką atsakyti? Gal ji galvojo, kad klausimai peržengia LRT tarybos Turinio komiteto kompetencijos ribas?
Gal.
Persekioti už klausimus demokratinėje valstybėje yra neleistina.
Tačiau bet kokiu atveju atsakyti nustatyta tvarka savo vadovams ji privalėjo. Bent jau pranešdama, kad į netinkamus klausimus ji neatsakysianti.
Nors ko bijoti bet kokių klausimų? Jei nėra ko bijoti?
Tačiau baimės, pasirodo, esama. Septynios Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA), kurios prezidentas Jonas Staselis yra ir kurį jį delegavo į LRT tarybą, pareiškė nepasitikėjimą ir pareikalavo jo atsistatydinimo. Tuo pačiu aiškiai pasakydamos, kad laisvas žodis, kaip viena pagrindinių demokratijos vertybių jiems neegzistuoja ir kad vien už žodį, pasakytą klausimo forma apie viešuosius reikalus galima persekioti.
Atšaukimo ar nukenksminimo kultūra demokratijoje yra labai pavojingas dalykas, kada demokratijos laisvių varžymas yra dangstomas gražiomis demokratijos frazėmis ir lozungais. Kai turinys pakeičiamas forma. Kai laisvė kalbėti, klausti ir protestuoti pritaikoma tik sau. Kai klausimas tampa nepatogus – jis tampa antidemokratinis, antivalstybinis, tarnaujantis priešiškiems naratyvams.
Tai yra blogiausia, kas gali demokratijoje atsitikti. Pasiskelbus tiesos apaštalais tildyti kitaminčius. Juos demonizuoti. Užgniaužti diskusiją ir paversti ją propaganda. Pasitelkus technikas burti tuos, kuriems diskusiją atstoja lozungai ir šūkiai.
Tą savo dar nesenoje istorijoje turėjome. Ir tą puikiai aprašo savo naujojoje knygoje „Tikra Sąjūdžio istorija” Arvydas Juozaitis. Nenustebau, kad Sąjūdžio pradininkas, laisvu „Sąjūdžio žinių” žodžiu daužęs okupantų cenzūros betonsienes, knygos ir ano bei dabartinio laikmečių aptarimui būsimojoje Vilniaus knygų mugėje negavo net mažiausio kambarėlio.
Ko stebėtis? Jeigu jau žmogus, vienas iš pirmųjų pradėjęs kurti šiandieninę mūsų valstybę neranda kampo apie tą valstybę ir jos naujausią istoriją pasikalbėti, tai ko turi tikėtis tie, kurie apie mūsų bendrą valstybę nori pasitarti, o ne tik pritarti.
Kam iš laisvo žodžio gynėjų parūpo šis „kultūrininkų” smūgis mūsų naujausiai istorijai?
Bet parūpo Jonas Staselis, kuris, vykdydamas savo pareigą, pasirašė LRT tarybos Turinio komiteto narių suformuluotus klausimus ir darbo tvarka nusiuntė juos adresatui.
Dabar stengiamasi jį už tai nubausti, atstatydinti, pažeminti, užčiaupti.
Kad ir kiti LRT tarybos nariai žinotų! Ir tylėtų!
Kad nediskutuotų.
Diskusija draudžiama.
Pritarti galima.
AUDRYS ANTANAITIS yra Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas.
laikmetis.lt
Problema yra ne tie 10-15 tuūkstančių darmojedų, nieko nesugebančių išskyrus gebėjimą gaminti niekam nereikalingą šlamštą ir čiulpti pinigus tiek biudžeto tiek ES biudžeto Lietuvai skiriamas lėšas…Problema ta, kad tie keliolika tūkstančių sudaro ” didelės minios” atstovaujančios didžiąją visuomenės dalį įspūdį ir natūralu, kad bestuburiai komuniagos prieš juos lankstosi…Nedarydami išvadų iš Karbauskio valstiečių, kurie turėjo realų šansą sutvarkyti LRT, bet juo nepasinaudojo ir vėliau paaiškėjo kodėl…kai premjeru tapo Skvernelis….Bet kurios partijos tiek esančios valdžioje, tiek „opozicijoje” bet kokia kaina…net valstybės žlugimo kaina išlikti prie lovio…Tuo tarpu visi normalūs žmonės sėdi namie ir piktinasi draugų tarpe ar Faceboooke ir nedaro nieko….Visuomenė labai sėkmingai atomizuota į atskirus individus, kurių niekas nevienija…ir panašu, kad taip yra todėl, kad daugeliui viskas tinka, ta prasme Lietuva dar niekada taip gerai negyveno, aš irgi gyvenu gerai, tai ko ieškoti nemalonumų…Kol nebus supratimo, kad „nesikišant” ir stovint po medžiu nėra ateities ir geras gyvenimas gali labai greitai baigtis…Švedai, britai ir kitų Europos šalių irgi buvo įsitikinę kad gyvena labai gerai ir gyvenimas gerėja….bet pas juos viskas taip nusigerėjo, kad darosi jau ne kažką…
Vėl tą patį per tą patį… Smirda seniena…
Šviežiena Epštaino baseine arba kokioje ten vonioje? Epštaino popierkos, Niurnbergo popierkos, Lietuvos rinkiminis ir ne tik sąrašas, o mes patys, lietuviai, blogiausi pasaulyje, net pasaulinius karus suvairuojame, kad sąrašai nuolat pildytųsi ir niekad nesentų.
Aha, kur jau ne – „Persekioti už klausimus demokratinėje valstybėje yra neleistina” O apie Niurnbergo popierkas ko klausimų nekelia Kapsukės prapiesoriai, ko tyli Vilniaus Riomkė? Apie mūsų studentus nėr ko išvis kalbėt – jie stovi eilėje savo gyvenimo pasitrumpinimui ir geno kodo paketimui. Laisva valia žaloja savo genų fondą. Laukia „ukolo”, Kapsukės rektoriui stebint. Net į Lietuvių kalbą rupūžiokai tų popierkų neverčia. Neskaitę, nematę, bet disertacijas gina urmu ta tema, tikėdamiesi vėliau tapti KT teisėjais, aukštesniais už tautą ir jos Konstituciją, kaip tas Zuikių gaudymo teisės profas mūs Kapsukėje.
Esant tokiai nuomonių kakofonijai, reikėtų grįžti prie formalių taisyklių . Esamų ir galimo jų keitimo svarstymo. Aiškinti , kad prie demokratijos galima klausti, bet negalima klausimų viešinti , tik giliau klampina sujudusioje pelkėje.
„Tikros Sąjūdžio istorijos”, parašytos ir „tikra” čia pat pavadintos paties jos autoriaus brazauskinko, tikrai verta yra rasti kampą aptarimui
Aha, Bolševikų partijos Centro Komiteto sekretorių portfelių nešiotojai šiandien mums rašo tikrąsias istorijas. Va, iki ko nusiritome per 35 metus be rimtos desovietizacijos.
O.K.,Audry…..