Audrys Antanaitis. Atsakymas Kristinai Sabaliauskaitei

Audrys Antanaitis / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

lrt.lt

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė apkaltino mane, kad LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ (2023 11 15) aš esą melagingai pareiškiau, jog Vilniaus ir jo apylinkių polonizacija vyko ir XIX a., todėl esą pasirodžiau kaip žmogus, kuris nežino, jog po Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo šis regionas atiteko Rusijai, todėl negalėjęs būti polonizuojamas.

Rašytoja klausia: „Kaip ir kas galėjo vykdyti Vilnijos polonizavimą XIX a. lenkams ir lenkakalbiams būnant pavergtiems ir su uždraustu raidynu – tai čia jau žinoma tik pačiam p. Antanaičiui.“

Atsakau. Tai žinoma ne tik p. Antanaičiui, bet ir visai išsilavinusiai Lietuvos visuomenei, kadangi apie tai prirašyta nemažai mokslo darbų, knygų ir straipsnių. Negaišiu laiko pateikdamas literatūros sąrašą, nes, jei p. Sabaliauskaitė norės, lengvai galės jų rasti pati ar pasitelkusi konsultantus. Paminėsiu tik vieną, bet žinomiausią.

Šviesaus atminimo akademikas Zigmas Zinkevičius 1984–1994 m. išleido 6 tomų „Lietuvių kalbos istoriją“. Ketvirtas tomas – „Lietuvių kalba XVIII–XIX a.“. 51–224 puslapiai – skyrius „Lietuvių kalba carinėje Rusijoje“. 64–110 puslapiai – poskyris „Polonizacijos suintensyvėjimas. Lietuvių kalbos persekiojimas“.

Knygoje labai išsamiai rašoma, kaip po Lietuvos – Lenkijos Abiejų Tautų Respublikos žlugimo lenkų kalba buvo vartojama seimeliuose, teismuose, magistratuose, mokyklose, viešajame gyvenime. Suklestėjo (iki uždarymo 1832 m.) lenkiškas Vilniaus universitetas, kuris tapo polonizacijos šaltiniu ne tik Rytų Lietuvoje. Lietuvių didikai ir bajorai diegė lenkų kalbą ir kultūrą, lietuvybę laikydami mužikiška savybe, o pačią Lietuvą – į praeitį grimztančiu Lenkijos paribiu.

Kitas svarbus polonizacijos veiksnys, kaip rašo Z. Zinkevičius, buvo bažnyčia. Vilniaus krašte net ir tikybos daug kur buvo imta mokyti lenkiškai, o lietuvių kalba apšaukta „pagoniška“. Cariniu laikotarpiu iš 11 Vilniaus vyskupų 8 net nekalbėjo lietuviškai, o iš likusių trijų vos vienas nebuvo atvirai antilietuviškų pažiūrų.

Pagaliau lietuvių kalba nebuvo įleidžiama į krašto mokyklas, kurios daugiausia buvo lenkiškos. Imta intensyviai lenkinti lietuviškas pavardes.

Z. Zinkevičius rašo: „Buvo toliau lenkinami bei apskritai slavinami ir lietuviški vietovardžiai. Dvarininkai iš seno mėgo savo valdoms pavadinimus parinkti patys.“ Taip, pasak jo, Lietuvoje atsirado gausios Pohuliankos, Zatišiai, Zagojai, Kaniūkai, Slabada ir t. t. Tik po 1863 m. sukilimo rusų valdžia ėmėsi priemonių lenkinimo procesą keisti rusinimu, tačiau nepaisant viso rusiškojo brutalumo, šis procesas nevyko labai sklandžiai, o dar po kelių dešimtmečių, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, padėtis ėmė keistis iš esmės.

Tai tiek būtų apie žinojimą ir nežinojimą. Tikrai stebina, kad K. Sabaliauskaitei atrodo, jog sudėtingus tautinius procesus Rytų Lietuvoje lemia vien tik Lietuvos ir Lenkijos teritorijų prievartinis įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį. Dar daugiau, ji savo nežinojimą bando primesti kitiems.

Gaila, kad minėtoje laidoje neturėjau galimybės baigti pradėtos minties apie kitakalbių atsikraustymą į Rytų Lietuvą po 1655 m. ir po didžiojo maro. Vėlgi stebiuosi rašytojos noru primesti man siekį depolonizuoti šį regioną. Kur, kada esu tą sakęs ar bent minėjęs? Tiesiog nespėjau užbaigti minties, jog net ir po tų migracijos bangų lietuviškai kalbantys lietuviai Vilniaus regione liko reikšminga dauguma (1875 m. duomenimis, tuometėje Vilniaus apskrityje lietuviai sudarė 65 proc. visų gyventojų (lenkai – 11 proc., žydai – 23 proc.), o ta dauguma esmingai sumažėjo būtent per 1920–1939 m. Lenkijos okupaciją, kai vyko prievartinis krašto gyventojų lenkinimas. Lenkija buvo patvirtinusi valstybės pakraščio teritorijų lenkinimo planą, po kurio ir Vilniaus krašte nutautinimo priemonės tapo neregėtai aktyvios. Teritorijoje tuo laiku pradėti masiškai stabdyti lietuviški periodiniai leidiniai ir uždrausta steigti naujus, pradėta bausti už lietuvių kalbos vartojimą viešose vietose.

Pati rašytoja pripažįsta, kad reikia kalbėti apie kryptingą to meto polonizavimą, nors tą metą vadina „kai jis (t. y. Vilnius – A. A.) buvo Lenkijos sudėtyje“, lyg buvimas Lenkijos sudėtyje būtų savaime suprantamas dalykas, o ne žiauri okupacija, kurios faktą šiandien mūsų valdžios žmonės bando nutylėti.

Laidoje buvo minėtos ir žemaitiškos stilizuotos miestų pavadinimų lentelės Žemaitijoje. Tokių yra ir Rytų Lietuvoje – lenkiškų. Niekas prieš jas nepasisako. Tačiau jos ir turi būti stilizuotos bei skirtis nuo oficialiųjų lentelių. Prašom, kurkite, kabinkite. Kas trukdo? O gal tiesiog skundžiamasi dėl baubo, kurio nėra?

Suprantu, kad K. Sabaliauskaitė gali geriau „žinoti“ apie Audriaus Valotkos ir mano pažiūras už mus pačius. Tačiau dėl įsišaknijusio bent jau mano antilenkiškumo – na, atsiprašau. Žaviuosi Lenkija, mėgstu lenkų kultūrą, lietuvių ir lenkų renesanso ir baroko literatūra buvo mano mokslinio darbo tema, turiu draugų lenkų. Tačiau „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė“. Esu lietuvis, Lietuvos pilietis Lietuvos valstybėje ir ta valstybė bei ją sukūrusi tauta man visada buvo ir bus svarbiausios. Todėl jos istorijos iškraipymas, perrašymas ar nutylėjimas vardan trumpalaikių politinių interesų, mano manymu, būtų didelė nuodėmė prieš tą mūsų valstybę.

Todėl siūlyčiau baigti svaidytis negražiais epitetais ir primetinėti įsivaizduojamas nuodėmes oponentams. Visi turime teisę į savo nuomonę ir jos gynimą. Jūs, p. Sabaliauskaite, taip pat.