Merui pasiaiškinti dėl komentarų apie Lenkijos okupaciją Vilniaus krašte iškviestas lietuvių kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka pasidalino savo įspūdžiais apie susitikimą su ministru socialinėje platformoje „Facebook“.
„Šiandien su Kultūros ministru Simonu Kairiu aptarėme liepos mėnesį kai kurių politikų ir aktyvistų sukurtą skandalėlį dėl neteisėtų vietovardžių Vilniaus rajone.
Smagu pastebėti, kad pokalbis vyko geranoriškoje abipusės pagarbos atmosferoje, be jokio spaudimo (iš ministro pusės) ar dviprasmiškų užuominų. Simonas Kairys akcentavo būtinybę suvokti ir vertinti platesnį politinį kontekstą bei siekį vengti aštrių apibūdinimų, sukeliančių įtampą, prasiveržiančių emocijų fontanu (tai ne citata, o parafrazė). Visiškai su tuo sutinku.
Įvertinau ir tai, kad ministras, akivaizdžiai atsispyręs karšto mano kraujo trokštantiems politikams ir politikieriams, priėmė labai santūrų sprendimą pritaikyti administracinio poveikio priemonę, vadinamąją pastabą. Priimu tą pastabą nuolankiai, lyg bėgdamas prieš lietų (tai buvo Jorge Luis Borges citata), nes, dar sykį dalyvaudamas Edvardo Kubiliaus „Aktualiame pokalbyje“, pasirinkčiau mažiau rūsčius palyginimus. Dar paaiškinu: kitais metais atlyginimo priedo tikėtis negaliu.
neslėpiau savo požiūrio, kad valdininkas nėra tik bevardis sraigtelis valstybės mechanizme
Pokalbyje neslėpiau savo požiūrio, kad valdininkas nėra tik bevardis sraigtelis valstybės mechanizme, jis yra lojalus Lietuvai tiek, kiek yra jai lojalus kaip pilietis, o pilietis gali ir net privalo turėti savo požiūrį į svarbiausius, ypač vertybinius, dalykus. Valdininkas – laikina būsena, pilietis – pasirinkimas ir įsipareigojimas.
Kaip ir dera dviem išsilavinusiems vyrams, pasikalbėjome apie retoriką ir Atėnų istoriją, demokratijos sąvokos interpretavimą ir termino atsiradimą didingoje Periklio kalboje, skirtoje pirmosioms karo su Sparta aukoms; nepalikome nuošalyje logikos mokslo aspektų, paaiškinančių skirtumą tarp palyginimo ir sutapatinimo.
Pokalbio pabaigoje buvau pavaišintas saldainiais, kuriuos išdalijau gatvėje laukusiems žurnalistams.
Tai tiek apie pokalbį su Kultūros ministru.
Labiausiai šioje istorijoje mane nustebino didelė parama, atėjusi skambučiais, laiškais, feisbuko įrašais. Politikai ir aukščiausio ešelono valstybės tarnautojai, konservatorių Vilniaus rajono skyrius ir lietuvių kalbos likimui neabejingos organizacijos, advokatų kontora ir muziejaus kolektyvas (dėl suprantamų priežasčių negaliu nurodyti, koks), buvę ministrai ir šiaip žmonės. Būtų neapdairu pamiršti žmoną Renatą ir jos gimines. Jau nekalbu apie platų mano pažįstamų ratą, įskaitant klasės draugus.
Labiausiai sujaudino ir širdį sušildė mano dėstytojų paramos laiškai, dėkojantys už principingumą ir vertybinį stuburą.
Tai tiek žinių. Ak, tiesa, Kalbos inspekcija apskundė Administracinių ginčų komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisingumą Lietuvoje vykdo teismai“, – dėstė Valstybinės kalbos inspektorius.
Teisingai Vincai rašote. Aš už. Šlykščiausiai atrodo, kai gyvenantieji Lietuvoje jos kalbos nekenčia ir nemoka. o mūsų valdžia nieko blogo tame nenori matyti. Lietuvos Konstitucija jiems nerūpi. Biauru.
Na šaunuolis. Malonu, kad yra tokių žmonių. Nors kai kam atrodo, kad „dar niekada nebuvo tokie geri santykiai su lenkais” ar kokiais ukrainiečiais, ar taivaniečiais, ar kinais …. Laižymas ir uostymas – „multikultūristų” – globalistų, o iš tiesų marksistų veikimo būdas. Mes už Lietuvą, jos kalbą, papročius.