Kamil Kolodziej rašo iš Krokuvos:
*Knyga, kurios geriausias skyrius yra ne apie tai, kokią ginkluotę Lenkija turi nusipirkti, bet apie tai, ką Lenkija turi suprasti.
Wypartowicz ir Koziol parašė „Karą, kurio nenorime“ kaip tekstą apie Lenkijos saugumo sistemą, tačiau jos branduolį sudaro dvi tezės, kurias verta skaityti atskirai. Pirmoji – apie Skandinaviją kaip pavyzdį, o ne folklorą. Antroji – kad mūsų saugumo architektūra nebus sukurta nei Briuselyje, nei Vašingtone, bet tarp Baltijos ir Juodosios jūrų.*
*Skandinaviškoji dalis yra geriausia pastaruoju metu lenkiška suomiško ir švediško totalinės gynybos modelio sintezė. Ne todėl, kad autoriai pateikia skaičius – nors pateikia. Ji geriausia todėl, kad parodo mechanizmą, o ne rezultatą. Suomijos rezervistas nėra įrašas duomenų bazėje. Jis priskirtas realiam daliniui, kuris egzistuoja taikos metu, turi savo vadovybę, štabą ir įrangą. Jis žino savo atvykimo punktą, reagavimo laiką ir žmones, šalia kurių stos. Darbdavys neturi teisės ginčyti jo dalyvavimą pratybose, valstybė kompensuoja atlyginimą, mažesnės įmonės gauna kompensacijas. Visa skirtis tarp suomiškos sistemos ir lenkiško įstatymo slypi tame, kad ten mobilizacija yra to, kas jau egzistuoja, išplėtimas, o pas mus – to, ko nėra, kūrimas.*
*Švediškoji dalis dar įdomesnė, nes parodo, kaip visa tai atkuriama. Šaukimas grąžintas 2017 m. selektyviai ir palaipsniui, komunikuojant jį kaip daugiametį procesą. Geriau pažadėti mažiau ir nuosekliai įgyvendinti, nei paskelbti revoliuciją, kuri mirs per artimiausius rinkimus. Būtent tokio brandumo labiausiai trūksta lenkiškoms diskusijoms apie dieną Z. Autoriai cituoja Dworczyką, kuris vadina mokymus „Gotowośc“ įvaizdžio akcija be išmatuojamų rezultatų – ir jie teisūs. Totalinė gynyba nėra grotažymė. Tai visuomeninis susitarimas, sudaromas visai kartai.*
*Antroji knygos tezė – apie „Tarpjūrį Plius“. Autoriai neparduoda piłsudskinės romantikos. Jie pateikia kietą balansą. B9, Trijų jūrų iniciatyva, Šiaurės–Baltijos aštuonetas ir NATO rytinis flangas turi vieną bendrą branduolį: Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija. Vienintelės valstybės, priklausančios visiems keturiems formatams. Šios grupės BVP kartu su likusiu rytiniu flangu sudaro 2,488 trln. dolerių, palyginti su 2,17 trln. Rusijos Federacijos. Demografija – Achilo kulnas, bet net ir su ja aritmetika veikia.*
*Stipriausia knygos mintis – geografija. Rytų Europos lyguma kaip piltuvas, besitęsiantis nuo Arkties iki Juodosios jūros, kurio siauriausias taškas yra lenkų–baltų ašyje. Kiekvienas Rusijos įėjimas į Europos didžiųjų galių koncertą prasidėdavo nuo šios erdvės pajungimo. Poltava 1709 m., padalijimai, Leninas, Stalinas. „Tarpjūris Plius“ kaip Poltavos pasekmių atvirkštinis variantas – tai formuluotė, kuri atlaiko intelektinį išbandymą ir kurią verta skolintis savo tekstams.*
*Kaip visuma knyga yra geriausia šiuo metu lenkų kalba prieinama trijų temų sintezė: skandinaviško totalinės gynybos modelio, Lenkijos aplaidumo civilinėje gynyboje ir „Tarpjūris Plius“ kaip realistiškos, o ne romantinės saugumo architektūros.*
*Lieka klausimas, kurio autoriai tiesiogiai neužduoda. Ar turime politinę klasę, galinčią įgyvendinti tai, ką jie aprašo. Nes jei skandinavai sugebėjo atkurti totalinę gynybą per du dešimtmečius visiškai sutariant per politines ribas, o mes per tuos pačius dešimtmečius nesugebėjome net susitarti, kur yra slėptuvės, tai gal problema nėra nei pavyzdžio, nei pinigų trūkumas.*
Lietuvai tinka tik viena saugumo sistema: 5 milijardai eurų į „obščiaką“ ir sala jūroje. Gali būti ir ne Viduržemio, išskyrus, žinoma, Baltijos jūrą.
Įdomu, jei Lieuvoje prasidėtų karas, kur bėgtų dabartinis prezidentas? Į Ameriką, kaip A. Smetona ar į Izraelį?! Taip sakant, atsiimti atlygio už „zadanijų“ vykdymą.
Bėgo į Vokietiją, o ne į Ameriką. Stalinas taip ilgai ir nuobodžiai prašė Vokietijos, kad ji Smetoną iš duotų Stalino Rusijai, bet neišdavė. Vėliau atsdūrė Brazilijoje ir ten būtų išlikęs gyvas, jei ne tie, kurie įkalbėjo prezidentą vykti pas amžinąją Rusijos sąjungininkę Ameriką ir ten supleškėti. Tie, kurie įkalbėjo gavo aukštus Stalino apdovanojimus ir sąjungininkų privilegijas. Būt Amerikos draugu labai pavojinga taip pat. Su priešu jie sudaro taikos sutartis.