Kitos savaitės anonsas: Kuomet šiandien dainuojame apie Vytautą, kuris „palaužė kryžiuočių galybę“, retas susimąstome, kaip į šį geopolitinį lūžį suregavo tuometis vokiškasis pasaulis. Vokiškoji Wikipedija rašo paprastai ir aiškiai: „XV amžiaus pabaigoje išaugo Maskvos didžiosios kunigaikštysės galia ir reikšmė, leidusi jai palengva įsitraukti į Europos valstybių pasaulį. Ta jėga, kurią Maskva sugebėjo priešpastatyti didžiajai Lenkijos-Lietuvos valstybei, padarė ją įdomia sąjungininke ir partnere Vakarų bei Vidurio Europos valdovams“.
Štai taip – vokiečiams (kurių tuomečiais atstovais reikia laikyti Habsburgų dinastijos valdomą Šventąją vokiečių tautos Romos Imperiją) Maskva tapo sąjungininke prieš mus, prieš tuometę Abiejų Tautų Respubliką, kurios sudėtine dalimi buvo ir Ukraina.
Toji Ukraina ir tapo pirmąja vokiškai-maskvietiškos strateginės sąjungos auka: Kuomet 1613-siais į nuo lietuvių ir lenkų įgulos išlaisvintą Maskvos sostą įžengė Habsburgų paremta Romanovų dinastija, netrukus susikūrė naujoji „Vokiška slabada“, kurioje apsigyvenę caro patarėjai sukūrė Maskvai karinę pramonę ir naujo, europinio, tipo kariuomenę, kurios dėka 1667 metais iš ATR buvo atimta Rytų Ukraina. Toji pati, kurią šiandien, naudodama vokiečių technologijomis apmokytą kariuomenę, bando susigrąžinti V.Putino režimo valdoma Rusija.
Po ketvirčio amžiaus iš tos „Vokiškos slabados“ išėjo būsimasis Rusijos imperatorius Petras I, kurio kariuomenės siaubiama Abiejų Tautų Respublika palūžo, paleido iš savo rankų Prūsiją, kuri dar po pusės amžiaus kartu su Habsburgų valdoma Austrija ir vokiškos Holstein-Gottorp-Romanovų dinastijos valdoma Rusija pasidalijo Lenkiją ir Lietuvą.
Atgaivinę šias istorinės geopolitikos žinias, pabandykime pažvelgti į pastarojo dešimtmečio įvykius Ukrainoje vokiškomis (ir, beje, rusiškomis) akimis: Nuo Baltijos iki Juodosios jūros vėl, kaip XVI amžiuje ir kaip XX amžiaus pradžioje, po Pirmojo Pasaulinio karo, kuriasi kadaise per didelius vargus sunaikinta mirtinai pavojinga geopolitinė varžovė. Kol Ukraina ir Baltarusija buvo vienaip ar kitaip valdomos Maskvos, buvo galima miegoti ramiai, nes vienos Lenkija ir Lietuva yra per silpnos rimtai įtakoti regiono geopolitką.
Bet vos tik Rusija tiek nusilpo, kad 2004-siais nuo jos ėmė tolti Ukraina (o į tą procesą nepaprastai aktyviai įsijungė Lenkija ir Lietuva), senosios-naujosios Abiejų Tautų Respublikos (tik gal pervadintos į Trijų Tautų Respubliką) atsikūrimas iš istorinių prielaidų perėjo į konkrečių veiksmų plotmę.
Didžiulė, istoriniais saitais susijusi, nuo istorinių tarpusavio skriaudų išsivadavusi, Vakarų Europą nuo Rusijos gamtinių išteklių plačia juosta atskirianti, Maskvai mirtinai priešiška valstybė, turinti, be savo pačios vidinių galių, istorinę Jungtinių Valstybių paramą. Tokios geopolitinės baimės – ne prasimanymas – 2005-siais, po „Oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje, jų buvo pilna geopolitinėmis temomis rašanti Rusijos žiniasklaida.
