Pernai lapkričio 6 dieną dalyvavau Kultūros ministerijos kartu su Valdovų rūmais surengtoje diskusijoje „Tarp eilučių“: kokį pokyti kuria mecenatai? Jų vietą besikeičiančiame pasaulyje ir galimas, bei perspektyvias veiklos kryptis.
Dieną prieš tai atsisveikinau su iškilia dailininke Birute Žilyte Vilniaus Jeruzalėje. Prislėgė matytas velionių Lietuvos dailės klasikų Algirdo Steponavičiaus ir jo žmonos Birutės skurdžios buities vaizdas, ryškiai kontrastuojantis su Venclovų memorialiniu muziejumi. Ir dar, ką tik buvau gavęs Rašytojų sąjungos laišką, kviečiantį paremti projektą „Užupio obeliskas“ poetui Sigitui Gedai atminti, kurio autorius Petras Repšys.
Susėdus mecenato Prano Kiznio salėje, veikia pati aplinka ir visa Valdovų rūmų kūrimo sėkmės ir mecenatystės istorija. Ji, ne kalbų, bet kaip atlikto darbo įrodymas, tapo akivaizdus.
Patys Valdovų rūmai ne asmuo, tai itin svarbus Lietuvos valstybei, jos istorijai ir reprezentacijai objektas. Nors jo kūrimo laiku būta daug murmėtojų, laikas parodė rūmų sėkmę ir sėkmės rezultatus. Kur tikroji šios sėkmės paslaptis? Atmintyje iškyla ir Respublikos Prezidento rūmai. Jie veikia ir atlieka svarbią pilietinę ir reprezentacinę funkcijas. Savęs klausiau – ar tai būtų įvykę be Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko plačių pečių?
Nors Kultūros ministerijos, diskusijos organizatorės, pečiai ne tokie platūs, rinktis kokią kūrybą, kokį kūrėją paremti tikrai yra iš ko. Kūrybos erdvė Lietuvoje tikrai plati. Čia daugybė gražių žiedų dar daugiau ne tokių gražių.
Yra ir daugiau dėmesio ir paramos laukiančių kūrėjų, taip ir valstybei ir tautai svarbių objektų. Čia primenu du: Valstybės konstitucijoje sąmoningai klaidingai suformuotą jos preambulėje esantį valstybės simbolių įvardijimą ir skaudų Pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės kūrimo Lukiškių aikštės vietoje klausimą. Abu vienodai svarbūs. Abu kelių dešimčių metų senumo, abu patyrę eilę klaidų ir piktybinių trukdžių. Abu laukia.
Dabar laisvė viešai kalbėti madinga. Kalba, kalba ir rašo kas tik nori, nepriklausomai ar išmano apie ką kalba. Kalbėjimas tampa lyg atliktu darbu. Kalba prarado etikos ir atsakomybės matmenis, todėl sunku atskirti ar kalbama dėl Lietuvos, ar dėl asmeninės politinės, ar materialios naudos. Neretai kalbama, kad sumenkinti oponentą. Čia neatsilieka ir partijų programos. Neretai jos netampa realiais darbais. Neretos ir vadovų nepagrįstos užmačios:
VALSTYBĖS INSTITUCINĖ HERBINĖ VĖLIAVA valstybės konstitucijoje nereikalinga, užtenka trispalvės – Vytautas Landsbergis (citata – „o ką tauta pasakys?“).
Buvusi Kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonson, kartu su Šiuolaikinio meno centru patys organizavo ne kokią nors diskusiją, bet tiesiai šviesiai paskelbė konkursą Lukiškių aikštėje statyti bunkerį, kur patys buvo ir konkurso organizatoriais ir nugalėtojais, ir be jokios mecenatystės susikompromitavo. Gerai pamenu kai, likus savaitei iki konkurso paskelbimo buvau pakviestas ir apklaustas dalyvaujant viceministrei G. Žemaitytei, dailėtyrininkui Viktorui Bachmetjevui ir ministerijos grupės vadovei Janinai Krušinskaitei.
Sakau „apklausta“ todėl, kad jokio pokalbio nebuvo – skelbti konkursą jau buvo nusprendę. Neprireikė nei konkurso, nei mecenatystės ir Vilniaus merui Remigijui Šimašiui įrengiant pliažą toje pačioje aikštėje. Kam ta mecenatystė, kai gali abiem atvejais paleisti vėjais mokesčių mokėtojų pinigus. Toliau bandysiu pateikti savo požiūrį į mecenatystės diskusiją ir šiandienos realijas.
JĖGOS CENTRŲ PRIEŠTARAVIMAI, DEMORATIJA – AUOKRATJA
Šiandien retos partijos retorikoje išgirsime žodį Tauta. Vietoje jo: asmens gerbūvis, asmens laisvės, genderizmas. Neramus laikas Lietuvai: karas Ukrainoje ir Artimuose rytuose, mūsų Seimo rinkimai, JAV naujas prezidentas. Jėgos centrų prieštaros: Rytai – Vakarai – Šiaurė – Pietūs, demokratija ar autokratija. Neramūs regionai: Tolimieji ir artimieji rytai, Taivanas, Korėja, Iranas, pagaliau Baltarusija ir litvinizmas, o visos karinės įtampos eskalacijos centras – Rusija.
LITVINIZMAS KAIP EKSPANSIJOS BŪDAS
Kaip niekada Rusijos ir Gudijos informacinėje erdvėje tapo itin aktuali tema LDK ir senosios Lietuvos indėlis į rytų Europos istoriją. Pilnas internetas tekstų šia tema rusų ir gudų kalbomis: kas yra LDK, kas jos palikimo paveldėtojas: slavai, baltoslavai, ar „lietuvisai“?
Tokių tekstų ženkliai daugiau nei Lietuvos istorikų publikacijų apie senąją Lietuvos valstybę. Čia verta prisiminti kaip laiku (nors ne konstitucijoje tik poįstatyminiais aktais) buvo įteisinta senoji (dabar vadinama istorine) vėliava, kuri prigimtyje yra institucinė, bet šiandien kelia ją kas nori ir kur nori.
Visiems žinoma, kad nuo šešto amžiaus prasidėjęs tautų kraustymosi metas, pakeitęs visą Europą. Svarbiais tapo nebe senosios valstybės, jų kūrėjai, religijos, bet slavų klajoklių svetimų teritorijų įsisavinimo praktika, esmingai pakeitusi visą senąjį Europos regioną. Procesas tęsiasi ir šiandien: Lietuvos rytuose lietuvių kalbos nykimo greitį galima apskaičiuoti kilometrais per dešimtmetį.
VAIZDAS AR ŽODIS?
Tautų pavasaryje, 20 amžiaus pradžioje, Lietuvoje svarbiausiu buvo – ŽODIS. Šiandien besikeičiant jėgos centrams, jų plėtrai ir pagrįstumui tampa aktualūs ne tik paveldo ieškojimai bet ir vaizdas. Dabar įtaigesniu nei žodis tampa VAIZDAS. Puikus pavyzdys yra neseniai atrastas Lietuvos nepriklausomybės akto originalas.
Lietuvos konstitucijos 2 straipsnis teigia: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Nuo pirmo dokumento Lietuvos Seimo 1999 02 11 nutarimo dėl aikštės paskirties prabėgo virš 23 metų. Įvairių politikų ir valdininkų formuoti legalūs ir nelegalūs, bet visada nesėkmingi konkursai tęsėsi virš 30 metų.
Būta apsižodžiavimų ir net kojų trypimo. Per tą laiką Valstybės suverenas – Lietuvos tauta savo nuomonę šia tema aiškiai pasakė: pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės pagrindinis simbolis ir pagrindinis aikštės idėjos nešėjas turi būti valstybės herbas, ir taškas.
Mano įsitikinimu, jei valstybės aikštės simbolis yra herbas, todėl jo naudojimas kuriant aikštės ansamblį, tampa heraldikos mokslo užduotimi. Šiandien turime šios aikštės formavimo įstatymą, tačiau nieko nedaroma, o idėją blokuojančių keliamas chaosas tęsiasi.
Paminėsiu tik keletą. Pirmasis tai mechanizuotas zovada skriejantis „mongoliškas raitelis“. Antras – Viliaus Kavaliausko įsteigto Vyčio pastatymo komiteto inicijuota skulptūra „Laisvės karys“, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio paragintas sėkmingai išjojęs į Kauną ir sustojęs šalia pilies jai grasina.
Trečias yra neabejotinas lyderis, tai buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius, pasižymėjęs su savo „Pliažu“ vietoje pagrindinės reprezentacinės aikštės ir realiu šios aikštės esminiu struktūriniu sujaukimu.
Ar galime to nematyti? Ar gali susikompromitavę valdininkai toliau dirbti vadovaujančiais valstybės tarnautojais? Ar galime nematyti sąmoningo jėgų veikimo prieš tautą ir valstybę?
Liberalų sąjungos pirmininkas Eugenijus Gentvilas viešai teigia: esą Valstybės aikštės įstatymas ydingas teisiškai, todėl naikintinas.
Nesenai 15min portale buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas profesorius Dainius Žalimas teigė: „nėra prasmės taisyti kvailus įstatymus“. Čia jų klausiu, ar ponams svarbiau juridiniai įstatymo aspektai nei pati įstatymo prasmė? Jei aš nesilaikyčiau įstatymų, ar mane teisdami šie ponai imtų abejoti įstatymais? Baigdamas klausiu: ko iš tiesų siekiate, ponai?
Kadencijos pradžioje Vilniaus meras Valdas Benkunskas audiencijoje pasakė, kad problemas žino, kad dėl užsitęsusio teisminio proceso, dėl honoraro autoriui, paties „projekto“ ir dėl susiklosčiusios NUOMONIŲ ĮVAIROVĖS reikalas įstrigęs. Nuomonių įvairovės kokios – specialistų ar iš gatvės? Gal derėtų nuomonėmis keistis ir formuoti ansamblio architektūrą išmanantiems? O gal toks ir buvo minėtų ponų sumanymas – nesvarbu tiesa, išeikvotos lėšos ir laikas, svarbu užkirsti kelią aikštei kaip Valstybės simboliui ir Vilniui kaip valstybės sostinei įprasminti?
Šį vaizdelį aprašiau, atsiliepdamas diskusijos moderuotojo iš Kultūros ministerijos diskusijoje keltą klausimą – kaip pritraukti tuos galimus mecenatus ir ką jiems rinktis. Išsirinks, neišsirinks, jiems spręsti, parašiau, kas mano požiūriu svarbu renkantis.
TAI IŠEITIES TAŠKAS IR PERSPEKTYVA.
