Dėkui už įdėtą darbą. Tai geras reikalas, kaip dabar sakoma. Deja, pasirodė esąs labai prastas reikalas, kai profesorius prabilo apie 1988–1991 metų išsivadavimo iš Maskvos imperijos gyviausią šaltinį.
Ne itin dalyvaudamas SĄJŪDŽIO veikloje, A. Bumblauskas turi savo požiūrį į „Kauno Lietuvą“ ir joje subrandintas tradicijas.
Galima daug ko nematyti, kai nesinori matyti. Bet, matyk nematęs, žmogau, o negirdėti negalėjai – SĄJŪDŽIO mitingai aidėjo kaip DAINŲ ŠVENTĖS TRADICIJŲ tąsa.
Visi žinome, kad profesorius Lietuvą mato tik Lenkijos veidrodyje, o Latviją supranta tik kaip vokiečių Livoniją.
O tai klaida. Istoriko diskvalifikacinė klaida. Todėl ir klaidžiojama, nutylint, lyg Lenkijoje gyvenant. (Kur nėra Dainų švenčių tradicijos.)
—
O juk buvo taip:
Dainų šventės iš pagrindų griovė Kremliaus ideologiją jau labai atvirai maždaug nuo 1960 metų. Maskva siekė niveliuoti Baltijos tapatybę, kurti „sovietinės liaudies“ masę, kalbančią rusiškai. Bet, leidusi Dainų šventes, nebežinojo, kaip jas sutramdyti.
Kremliui nepavyko suvaryti džino atgal į lempą, net „adaptuojant“ repertuarą… Maskva negalėjo suprasti, kad „liaudis“ Baltijos šalyse reiškia „tautą“, ir ne šiaip sau žmonių minią, reiškia dainuojančią bendruomenę. Visos trys tautos vis vien atidainuodavo savo.
Sunaikinti dainuojančios tautos buvo neįmanoma net Latvijoje, kur itin stipriai įdiegta kolonistų orda. Latvius liete užliejo rusų kalba, kalba ardė šeimas, bet ir tose šeimose suklusdavo visi, kai vienas uždainuodavo latviškai.
Latvių dainų šventės nepalankiausiomis sąlygomis įrodė stipriausią Baltijos tautų atsparumo geną. Kolonistai ir Maskvos vizitatoriai stebėdavo DAINŲ ŠVENTES netekę žado.
O LIETUVOJE?
Milžiniškas lietuviškas užrašas ant abiejų Vingio estrados sienų-sparnų TAU, TĖVYNE – MŪSŲ DAINA kabojo jau iki Sąjūdžio ir reiškė Lietuvą-Tėvynę. Maskva šios gudrybės suprasti negalėjo, nes „Tėvynė“ Kremliaus žodyne reiškė „didžioji Tarybų šalis“. Bet mums – LIETUVĄ.
Atėjus 1988–1990 metų mitingams, šis užrašas jau liepsnojo kaip gyviausia Lietuva-Tėvynė, jo nukabinti nereikėjo.
TAU, TĖVYNE – MŪSŲ DAINA bene aiškiausiai rodo kaip viena nelaisvės epocha išsiliejo į kitą – laisvės.
Atleisk, Alfredai, esi labai neteisus. Bet pats nesi vienišas – taip galvoja nemenka jūsų kohorta. Ir nuodija ne tik atmintį, bet ir nūdienos DAINŲ ŠVENTES.
Na klar, Justizterror im Neobolschewiken – Staat. Aufstieg der Neobolschewiken – Wege in die Barbarei.
Bumblauskas siekia antro lenkiško ordino. Stengiasi vyrukas. Bet vargu ar gaus. Tokiems geriausiai tiktų bulvinis medalis.
Taip, Lietuvos niekinimas tam tikrų žmonių vis dar laikomas geru tonu.
Kai dabartiniai 50-mečiai buvo studentai, vyko atgimimas, Sąjūdžio mitingai Vingio parke, žodžiu, buvo ta era. Kas tada vyko auditorijose? Senukai dėstytojai ėmė kalbėti apie tautiškumą, bet, kaip tos kartos rūstiems senukams būdinga, niūriai, tarsi piktokai ir tuometiniam jaunimui labai nepatraukliai bambėdami (o senutės dvasingai verkšlendamos, kaip kokios daujotytės). Netrukus tai sukėlė reakciją, ir jaunesnėje kartoje prasidėjo banalūs juokeliai apie „tautinę matematiką“ ir pan. (net ir dabar kai kurie bukesni žmogeliai jų nėra pamiršę). Dar galima prisiminti, kad Radioshow laidos (apie 1993 m.) animacinėje užsklandoje ant spyruoklės pasityčiojimui iššokdavo Gedimino Stulpai. Tai ženklas, kaip tas šventas simbolis nuo per dažno naudojimo nesvarbiomis progomis tada buvo nuvalkiotas.
Taigi, iš kur kyla tos kartos „intelektualų“ antilietuviškumas? Maždaug iš ten. Jie tiesiog tebemano, kad tai yra žiauriai kieta.
Žinoma, metams bėgant žmogus turi subręsti ir paaugliškus įspūdžius permąstyti. Bet kai kurie žmonės, kaip pavyzdžiui, Bumbulas ir jo išugdytas magnificencija Rimvydėlis, amžinai lieka paaugliai. Tokie 50-mečiai (kai kada ir 70-mečiai) paaugliai, ir ką tu jiems padarysi.
Kilmė neįrodo tapatumo. Patys lenkai per katalikų tikėjimą, kultūrinę įtaką, gavo iš užsienio, krikščioniškų Vakarų didelę savo dabartinės tapatybės dalį, bet liko lenkais. Lietuviai gavo tikėjimą ir Vakarų kultūrą per lenkišką tarpininką – ir kas iš to kad gavo? Gal katalikų tikėjimas nuo to iš tikro tapo „polska viera”? Lenkų įtaka jau istorinė, istorikai tegul džiaugiasi, o mums svarbu neužsibūti lenkiškoje įtakoje kai esama ir kitų, anksčiau sunkiau pasiekiamų. Svarbu ,žinoma, neištirpti ir įtakų daugybėje.
„Lietuviai gavo tikėjimą“ – labai, labai prašė ir gavo, o ką jau gavo, tai gavo… Ir kaip gavo…
..bum bum yra bum bum…
A. Bumblauskas turi savo požiūrį, nes stojo į komunistų partiją sąjūdžio laikais.
Ką, jis Bolševikų partijos narys? Ir tokį pakenčia paiki studenčiokai?