Arūnas Dovydaitis. Rekomenduoju: Igno Jonyno trileris „Siena“

Cigarečių pakai sudėti į balioną, juos surenkantys vietiniai tipai, korumpuoti sienos apsaugos darbuotojai, pateikiantys kontrabandininkams koordinates kur jie bus, gaudynės automobiliais ar bėgant laukais ir mišku. Ar tai kažką neprimena, nors ir nėra lėktuvų, vilkikų ar iš TV ekranų besiaiškinančių ministrų? Taip, tai dabartinės Lietuvos šviežiausia aktualija.

Tačiau kaip beatrodytų stebėtina, visa tai ir dar daugiau detalių yra naujo žinomo kino ir teatro režisieriaus Igno Jonyno filmo „Siena“ veiksmo esmė. Žinoma, svarbiausia čia žmonės, jų gyvenimiškos situacijos, veikimas, likimai. Bet kaip metus rašęs scenarijų ir tik kas šešerius mums pristatantis naują ilgo metro meninį filmą Ignas pataikė pasak frazeologizmo „kaip pirštu į akį“ su filmo tema, jau tikrai kelia nuostabą.

Deja mus dar stipriau turėtų stebinti, kaip toks filmas, kuriam ko jau ko, bet neprikiši profesionalumo stokos, „tyliai“ sukasi kino teatrų repertuare, neplūsta žmonės pamatyti, kaip meninėmis kūrybos priemonėmis rodoma ši šalies aktualija ir lankomumo rodikliai ko gero nė iš tolo nesilygina su „Pietinia kronikos“. Ogi ir ten ir čia intensyviai „verda gyvenimas“, yra panašių tipažų, tik humoro „Sienoje“ kur kas mažiau. Logiška, nes čia nejuokavimas, ne gyvenimo šmaikštumas, o žiauri realybė, kurioje atsiranda ir lavonai. Laimė, apie tokius atvejus dar negirdime realioje Lietuvos kovoje su kontrabanda. Tiesa, sienos su Baltarusija zonoje besireiškiančius tipus siūloma vadinti ne kontrabandininkais, bet hibridinio karo diversantais…

Na, o Igno Jonyno „Sienoje“ apie jokius diversantus kalbos nėra – čia tikra vietinių Rusnės apylinkių gyventojų kontrabandininkų gauja, galvojanti tik apie pralobimą. Ir, žinoma, cigarečių pakai čia neskrenda balionų nešini oru, o mariose plaukia juose jau iš rossijos. Gaudomi kontrabandininkai atsakančiai. Todėl netrūksta gaudynių kadrų. Taip, jos neprilygsta, pvz., Džeimso Bondo persekiojimams, nes visai kitais pinigais disponuojama, bet, kaip jau minėjau, pagal mūsų galimybes persekiojimai ar gaujos treniruotės parodyti pakankamai meistriškai. Turiu vienintelę detalę, keliančią šypsnį, kad lekiama, laužoma, padegami ir kitaip naudojami labai seni automobiliai. Štai policininkai vejasi filmo herojų „Passat“ markės savo automobiliu, kai toks modelis negaminamas rodosi nuo 2000-ųjų metų. Betgi suprantamos mūsų kino galimybės…

Neturiu priekaištų ir filmo veikėjų charakterių ir gyvensenos vaizdavimui. Prisimenu, kai reiškiau nuomonę apie tikrai didelį atgarsį visuomenėje sukėlusį pirmą Igno Jonyno filmą „Lošėjas“, kuris taip pat pasižymėjo įtemptu siužetu, trūkumų sugebėjau rasti. „Siena“ kažkokių „baltų siūlų“ ar logikos trūkumais nepasižymi…

Gyvenimo sunkumų prislėgtas Rusnės draustinio ornitologas Vilius Vidutis kiekvieną dieną priverstas laikyti „išgyvenimo“ išbandymus, nes vienas likęs su stipraus autizmo sindromo veikiama dukra. Filmo įžangoje jis neatrodo stipriu jaunu vyru, nes sunkumų veikiamas net kelyje nepamato žmogaus, jį pertrenkia ir netikėtai radikaliai pakeičia savo kasdienybę. Jis (stiprus, įtikinantis aktoriaus Šarūno Zenkevičiaus vaidmuo) priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi. Vilius atrodo kaip pasimetęs, linkęs palūžti vyrukas, bet kai aplinkybės jį bloškia į pasirinkimo būtinybę, pagrindinis filmo veikėjas pasirodo kaip itin išradingas, konkretus, kūrybingas siekdamas savo ir šeimos išlikimo žmogus. Tikrai aktoriaus personažas primena garsių pasaulio filmų herojus, išsikapstančius iš nepavydėtinų situacijų. Pasakoti detaliau nevalia, nes tikiuosi, patys įsitikinsite…

Šaunūs ir kiti, kad ir mažesni aktoriniai vaidmenys filme. Štai garsi chorvedė iš Kauno Danguolė Beinarytė, išgarsėjusi TV šou „Chorų karai“ kaip choro „Jaunystė“ vadovė, filme organiškai atlieka odiozinės gaujos bosės Vandos rolę. Beje, skirtingai nuo skurdžių automobilių, filme parodoma, kad kontrabandos šulė gyvena pilyje.

Labai išskirtinis Panevėžio J. Miltinio teatro aktorės Urtės Povilauskaitės reikšmingas Viliaus dukros taip pat Urtės vaidmuo. Dėl moralinių aspektų sunku būtų įsivaizduoti šį vaidmenį patikint realiai paauglei. Ir profesionali aktorė dėl savo smulkaus sudėjimo puikiai susitapatino su nelaimingos ligotos paauglės tipažu.

Džiugina anksčiau labai populiaraus aktoriaus Remigijaus Bilinsko sugrąžinimas į ekraną. Jo talentu galėjome žavėtis pirmuosiuose Oskaro Koršunovo spektakliuose, pradedant „Ten būti čia“. Deja, mėgstantis ginčytis su teatro korifėjais, laisvai žiūrintis į drausmę, piktnaudžiavęs alkoholiu aktorius buvo visai užmirštas, tapo verslininku. Jo vaidmuo filme nėra didelis (muziejininkas entuziastas, Viliaus draugas), bet vėl pamatyti šį talentingą žmogų mene, tikrai malonu.

Gerai, kad savo vaidmenį filme rado ir žibanti teatre (pvz. O. Koršunovo „Vestuvės“) Kamilė Petruškevičiūtė. Jos kontrabandininko našlės Audros vaidmuo taip pat nedidelis. Bet talentinga aktorė daro jį įsimenamu.

Faini savo vaidmenyse ir laisvai samdomi aktoriai Laurynas Luotė (Vandos sūnus Kurmis), Vygantas Vadeiša (korumpuotasis pareigūnas Stasys). Rolės nedidelės, bet įtaigiai suvaidintos. Populiarioji Eglė Mikulionytė šį mėnesį su raiškia vaidyba prisistato net dviejuose naujų lietuviškų filmų premjerose. Apie kitą parašysiu, kai jis po savaitės pasirodys kino teatruose, bet „Sienoje“ aktorė neprilygstama gyvenimo užguitos, bet turinčios savo nuomonę ir valią, padedančios vienam Viliui tvarkytis su komplikuotais dukros veiksmais, moters personažėje.

Lietuvoje trilerio žanro kino pasirodo nedaug. Ir džiugu, kad yra ne vienas Emilis Vėlyvis, galintis suvaldyti šį sudėtingą filmavimui žanrą kokybiškai. Rekomenduoju nepraleisti „Sienos“ jau vien dėl to, kad jame nėra ilgo susimąstymo apie gyvenimą, filosofijos būties klausimais, o vyksta veiksmas. Toks aktualus dabarties Lietuvos laikmečiui.