Linne Ramsay „Mirk, mano meile“
Škotų kilmės filmų režisierė ir scenaristė Linn Ramsay – gerai žinoma kino pasaulyje. Šis jau septintas jos ilgametražis. Aštrių, į psichologijos gelmes neriančių kino pasakojimų kūrėja mūsuose išgarsėjo festivalio „Kino pavasaris“ dėka, kai 2012 m. buvo pristatytas bene geriausias jos filmas, tuomet tapęs ir vienu iš geriausių festivalio filmų „Pasikalbėkime apie Keviną“. Kevinas ekraninis Tildos Swinton sūnus, rodomas nuo kūdikystės. Beaugant jame ryškėja psichologinės problemos, kurios paauglystėje išnyra tokiais pasireiškimais, jog gali galvoti, kad vaikiną apsėdo velnias.
Labai stiprų įspūdį paliko ir kino teatrų repertuaruose populiariu buvęs sekantis Linne filmas „Tavęs niekada čia nebuvo“. Visi menininkės filmai psichologiją atskleidžia priartėdami prie trilerio žanro, o šis žiūrovų atmintyje lieka kaip aiškios formos trileris. Jame profesionalus kileris, įtaigiai vaidinamas Joaquin Phoenix, kurio darbo įrankis – plaktukas, patenka į dvasinį ryšį su jo gelbėjama iš pedofilų tinklo senatoriaus dukra. Išskirtinai įtaigus aktoriaus vaidmuo tapo puikiu tramplinu į Džokerio vaidmens šlovę.
Taigi, iš LINNE RAMSAY visada lauki griežto, ryškaus stiliaus kūrinio. Ir „Mirk, mano meile“ lūkesčius pateisina. Filmas buvo atrinktas į prestižiškiausio Kanų kino festivalio konkursinę programą. Tai – jau savaime įvertinimas. Turiu priminti, kad niekada joks lietuviškas filmas nepasiekė tokios kartelės.
Kino pasakojimas įtraukia į idiliškai gražią jaunos poros gyvenimo pradžią, kai jie įsigiję namą atvyksta gyventi miškingoje vietovėje arčiau vyro tėvų. Filmuota Kanadoje ir gražių gamtos vaizdų netrūksta. Greis planuose – parašyti iškilų amerikietišką romaną, o Džeksono – užsiiminėti muzikos kūrimu.
Deja, puoselėjami planai greitai dingsta iš šeimos dienotvarkės, nes atsiranda kūdikis. Dar stipriau atsitolinimą nuo puoselėtų planų bei užsimezgusios šeimyninės idilės lemia vis keistesnis mamos Greis elgesys. Galima suvokti, jog jauną moterį paveikė pogimdyvinė depresija. Ir su ja nesiseka dorotis nei jai, nei artimiesiems. Džeksonas ir jo tėvai kaip įmanydami bando taisyti situaciją. Nesiseka.
Greis emocingas ir intensyvus blaškymasis bei poelgiai neleidžia žiūrovui atsikvėpti nė sekundei. Holivudo numylėtinės Jennifer Lawrence vaidyba išties įkvepianti. Jau atrodo, kad balansuojama ties perdėtos vaidybos riba (pvz., kai ji erzina ir mėgdžioja nemylimo šuniuko elgesį), bet aktorės ir režisūrinės išmonės dėka, rodosi, perdėti elgesio inkliuzai, sustatomi į logines vėžes. Nuo karštos meilės perėjimas į pradžioje tiesiog keistą elgesį, vėliau į tikrą beprotybę suvaidinami ir meistriškai, ir įtaigiai, moters galvoje maišant realybę su pasąmonės vaizdiniais.
Būtina pažymėti, kad aktorė, kurią daugelis žino kaip komercinės vaidybos atstovę filmuose „Bado žaidynės“ (aš ją labai įsidėmėjau po šaunaus filmo „Optimisto istorija“), šio filmo esminį, sudėtingą vaidmenį suvaidino neseniai pati pagimdžiusi (2022) ir būdama nėščia antruoju sūnumi (2025). Manau jaunos mamos įsijautimas į beprotybėn krentančią ekraninę mamą nebuvo jai nei patrauklus, nei lengvas. Bet suvaidinta taip, kad pretenduota į geriausią Kanų festivalio aktorės Palmę, ir dabar kalbama, kad Jennifer yra rimta pretendentė iškovoti pirmą savąjį Oskarą. Manau, ne atsitiktinai filmo premjera JAV ir pasaulyje po gegužės mėn. premjeros Kanuose, nusikėlė iki lapkričio.
Reklaminiuose prospektuose pabrėžiamas Jennifer Lawrence ir kitos Holivudo žvaigždės Robert Pattinson lyderiavimas (na, jo vaidmuo žymiai blankesnis ir paprastesnis) filme. Tačiau būtina pabrėžti, kad tėvus vaidina taip pat ryškios kitos kartos Holivudo žvaigždės – Oskaro už pagrindinį vaidmenį laureatė Sissy Spacek ir dar mažesne role pasireiškiantis triskart Oskaro nominantas Nick Nolte. Taip, jų buvimas filme daugiau sąlygotas garsių vardų pritraukimu dėl reklamos, bet vis dėlto pamatyti juos ekrane malonu.
Kinomanams bus įdomu, kad vienu vedančiuoju filmo prodiuseriu tapo pats Martin Scorsese. Šios funkcijos ėmėsi ir filmo žvaigždė Jennifer Lawrence.
Apibendrinant, galima išgryninti filmo stiprybes ir silpnumus.
STIPRYBĖ yra tai, ką aukščiau ir aprašinėjau – tamsiųjų žmogaus psichologijos būsenų vaizdavimas. Nepritrūksta režisūrinio ir aktorinio išradingumo – herojė savuoju kūnu daužo stiklus, nagais „aria“ sienas, gąsdina aplinkinius pasiėmusi šautuvą ar peilį, neadekvačiai elgiasi draugų ir giminaičių pobūvyje, bando iššokti iš lekiančio automobilio ir t. t., ir pan. Žiūrovui nenuslopsta intriga, ką ji vėl iškrės. Greis – solidžiausias, daugiausiai fizinių jėgų pareikalavęs Jennifer Lawrence vaidmuo jos karjeroje.
SILPNYBĖ. Žinoma, neskaičiau argentinietės rašytojos Arianos Harwizc (ji ir filmo vykdančioji prodiuserė) romano „Matate, amor“ (Nusižudyk, meile), bet įsivaizduoju, kad jaunos mamos kelias link beprotybės turėjo būti aprašytas įtaigiai ir įtikinamai. Tačiau, jo realizavimas ekranui šįkart gavosi vienalinijinis. T. y. filme trūksta kitų veiksmo linijų ar siužetų. Vienos temos eskalavimas norom nenorom duoda dramaturgijos trūkumą, neveda pasakojamos istorijos tolyn.
Filmo įspūdį gilina patyrusio operatoriaus Seamus Mcgarvey menas. Įspūdingi ligotos vaizduotės pasireiškimai tiek nakties tamsoje, tiek ryškiai šviečiant saulei. Jis filmavo ir „Pasikalbėkime apie Keviną“.
Sodrus ir muzikinis takelis. Galime girdėti Billie Holiday, Cream, Elvis Presley, David Bowie, Cocteau Twins dainų fragmentus, o prie originalios muzikos filme sukūrimo prisidėjo ir pati Linne Ramsay.
Besireiškiant komercinio kino krizei, kai kino teatruose ypač mažai iškilių kūrinių, „Mirk, mano meile“ yra šioks toks atgaivos lašelis. Gal ne dėl filmo skaudžios temos, bet dėl meninio išpildymo tai tikrai.
