Dar nespėjusio didžiai išgarsėti airiškos kilmės scenaristo ir režisieriaus David Frayne dramos, komedijos, melodramos žanrų mišinio naujausio filmo „Amžinai kartu“ premjera įvyko rugsėjyje viename iš penkių didžiausių kino festivalių, Toronte. Drąsiai galima sakyti, jog filmas prisideda prie puikios kino prodiusavimo kompanijos A24 geros reputacijos – neabejotinai galima rekomenduoti šį filmą.
Jau pasižiūrėjus filmo įžangą, negali nesižavėti scenarijaus idėja. Manau, tiesiog būtina ją pristatyti ir tai tikrai nebus „spoilinimas“, nes filmas netrumpas ir vyks daug kas jame, ko čia visai nepaminėsiu…
Taigi, trumpam pasekę senolių poros, vykstančios pas artimiausius giminaičius tuščią, nepiktą ginčijimąsi, panašų į niurzgėjimus, matome, jog senelis paspringsta ir miršta visų akivaizdoje. Žiūrovo nuostabai, jis traukiniu atvyksta į vadinamąją mirusiųjų perkėlimo stotelę. T. y. tokią mirusiųjų sambūrio vietą, kur per savaitę reikia apsispręsti kaip praleisi savąją amžinybę.
Skamba fantastiškai, bet pasakojimas toliau rutuliojasi labai jau buitiškoje aplinkoje. Įdomiausia, kad velionis čia patenka pačio laimingiausio savo gyvenime periodo amžiaus – kaip pasakoja prie kiekvieno mirusiojo priskirtas vadinamasis pomirtinio gyvenimo koordinatorius, čia daug dešimtmečių, bet mažai paauglių :). Tiesa, filmo vaizde ši tendencija visai neatspindima – vien pilnai suaugę, žinoma, dar jauno amžiaus (negi laimingiausi bus senjorai?!) žmonės čia susibūrę. Būsite teisūs, jei pagalvosite, jog rodoma kaip ir skaistykla. Tačiau filmo kūrėjai vengia žinomų sąvokų: rojus, pragaras, Dievas, etc.
Siužeto esmė ta, jog į perkėlimo stotį patekę asmenys privalo pasirinkti savąją AMŽINYBĖS rūšį. O pasiūla didelė: pliažas prie jūros, kazino, miškas kalnuose, septintojo dešimtmečio Paryžius, televizijos serialas apie gydytojus, amžinas pavasaris, amžinas pornografinis filmas, amžinas darbas ar net pasaulis be vyrų. Yra tik vienas keblumas: negalite pakeisti savo pasirinkto sprendimo.
Pasimetęs dėl užgriuvusio netikėtumo čia patekęs tas pradžioje mūsų matytas senolis Larry (akt. Miles Teller), tokio amžiaus kai susituokė, greitai sulaukia atramos – čia atsiduria ir jo sutuoktinė Džoan (akt. Elizabeth Olsen), taip pat jaunamartės amžiaus. Rodos tik džiaukis – jaunavedžiai bus kartu amžinybėje. Reikalinga tik jos rūšį pasirinkti…
Bet va, ištinka netikėtumas – šioje velionių stotelėje savosios meilės net 65-erius metus laukia pirmasis Džoan vyras Liukas (akt. Callum Turner), žuvęs Korėjos kare. Jo laiminga santuoka su Džoan truko tik porą metų…
Džoanai iškyla likiminis klausimas, su trimis galimamomis išeitimis plius dar išsirinkti ir amžinybės rūšį. Nepasirinkti negalima – tokie velioniai talpinami į tuštumą. Matyt, reiškiančią baisų likimą…
Čia nutrauksiu siužeto pasakojimą, nes pakomentuota siužetinės linijos idėja jau savaime turėtų sudominti potencialų žiūrovą – ką pasirinks Džoana, kai tarp vyrų kiekvieną akimirką auga konkurencinė įtampa. Abu stengiasi įrodyti, jog būtent jis turi praleisti amžinybę su Džoan…
Pasakojime netrūks filosofinių apibendrinimų, psichologinio spaudimo ar komiškų situacijų. Man labai patiko JAV muzikos žvaigždės DEAN MARTIN (mirė 1995 m.) parodijavimas jam atliekant garsiausią dainą iš savo repertuaro. Džoan nesugebės apsispręsti greitai. O pabandžius pranešti savo verdiktą, ją ir vėl apnyks abejonės. Bus priversta imtis nelegalių ir nuotykingų pastangų dar ir dar besistengiant rasti geriausią sprendimą. Susiformavusį meilės trikampį Džoanai tenka suvokti ne kaip pasirinkimą tarp geriausio ir idealo, o kaip katastrofą. Tenka netgi aiškintis ar ji gyveno dėl savęs, ar dėl tų vyrų gyvenimų…
Pagrindinių veikėjų trijulė demonstruoja nuostabią partnerystę ir užtikrintą pusiausvyrą tarp komedijos ir dramos. Ir čia suvoki, kiek turėjo galimybių autorius DAVID FREYNE „nuvairuoti“ filmą į juokinančias banalybes, ekscentriškus konfliktus. Nieko panašaus! Vyrauja ir protingos, ir pamokančiai išmintingos personažų pareiškiamos išvados. Pasakoma nemažai įžvalgų apie buvusio gyvenimo tiesas.
Galėjo „AMŽINAI KARTU“ būti 15–20 min. trumpesnė. Vis ieškoma kuo neįprastesnių emocinių akcentų, kas išdavoje net pasiekia sunkokai suprantamus Džoan blaškymusis tarp prisiminimų ir galimų pasirinkimų. Aišku, jai bandant atsidurti vienoje ar kitoje amžinybėje ir įsitikinti ką derėtų rinktis, negali būti užtikrintai aiškių pasirinkimų, bet pastebėti, kad autoriai šiek tiek užsižaidžia šiomis dilemomis, reikia. Laimė, filmas tikrai nepraranda rasto geriausio tempo ir šmėstelėję vaizdų koliažo ir veiksmų neaiškumai, šauniai išsprendžiami.
Pasaulis, kinas, mados keičiasi, bet dviejų žmonių niurzgėjimai, kito špilkavimai išlieka vienu iš esminių meilės ryšio rodiklių. Tai ir rodo „Amžinai kartu“, nors ir remdamasis… pomirtiniu gyvenimu.
