Ar pilnavertė mūsų valstybės istorijos politika?
Apie lietuvių tautos genocidą po 1940 m. sovietinės okupacijos yra kalbama neproporcingai mažai lyginant su tuo, koks buvo tikrasis jo mastas. Apie šią grandiozinę sovietinės santvarkos kūrimo mašiną dauguma mūsų teturi tik kruopelytę žinių. Per tris laisvės dešimtmečius valstybėje taip ir nebuvo sukurta nuosekli istorinės atminties įamžinimo sistema.
Laisvės kovų kontekste neproporcingai mažai vietos skiriama lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems Kazachstano, bei Sibiro lageriuose. Nors kolektyvinės tapatybės koncepcija yra gana nekonkreti, bet žydai Holokaustą pavertė tapatybės ašimi (H. Arendt). Sąlyginai panašaus masto lietuvių tautos tragedijos oficialus diskursas yra ribotas, nes dažniausiai pabrėžiamas tik vienas aspektas – Sibiro tremtis. Dar vienas diskursas – ginkluota rezistencija pokario metais ir ypač jos tęsinys GULAG,e susiaurintas ir net demonstratyviai ignoruojamas. Dėl šios priežasties lietuviškos tapatybės trajektorijos turi dvi iš esmės skirtingas kryptis – „kovotojai partizanai“ ir „kentėtojai tremtiniai“. GULAG,o politinių kalinių šioje schemoje nėra.
Klausimus apie lietuvių identitetą, genocido aukų atminties įamžinimą Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje kėlė ir nuveiktais darbais Kazachstane dalinosi profesorius Algis Vyšniūnas. Renginį organizavo Nacionalinio susivienijimo Šiaulių skyriaus valdybos narys architektas Vytenis Rudokas. Jis yra memorialų kentėjusiems ir žuvusiems lietuviams Spaske ir Balchaše bendraautorius. Buvo pristatyta tikrai didelė turiniu ir nuotraukomis prof. A. Vyšniūno knyga „Lietuviai ypatinguose Kazachstano lageriuose 1948–1955“.
Akivaizdu, kad šiandien nėra artikuliuotos valstybės istorinės atminties politikos. Todėl nėra ir aiškios istorinės atminties įamžinimo strategijos.
