Vyriausybė svarsto ketverių metų atidėjimą lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimui
2025 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybėje vyks Tarpinstitucinis pasitarimas, kuriame svarstomas klausimas, galintis turėti esminės reikšmės valstybinės kalbos politikai. Planuojama svarstyti Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1688 pakeitimus, kuriais būtų net ketveriems metams atidėtas valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas užsieniečiams, kuriems suteikta arba buvo suteikta laikinoji apsauga.
Šias pataisas numatyta įtraukti į darbotvarkę kaip klausimą „Dėl Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų ir jų taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAP-25-243(2), 25-5356(2)). Pranešėju paskirtas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Didžiulis, o posėdyje taip pat dalyvaus Vyriausybės kanceliarijos vyriausioji patarėja Aistė Zedelytė-Kaminskė.
Alkas.lt žiniomis, šiam siūlymui pritaria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Teisingumo ministerija, tačiau Kultūros ministerija ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tokio sprendimo nepalaiko.
Ką iš tiesų reiškia „atidėti“ kalbos reikalavimą?
Pagal svarstomą projektą, valstybinės kalbos mokėjimo kategorijos nebūtų taikomos 4 metus nuo laikinosios apsaugos suteikimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2028 m. gruodžio 31 d. Tokia nuostata būtų taikoma asmenims, įdarbintiems Lietuvoje, kuriems taikomas laikinosios apsaugos statusas (daugiausia tai karo pabėgėliai iš Ukrainos).
Šis sprendimas grindžiamas siekiu sudaryti sąlygas šiems asmenims lengviau įsitvirtinti darbo rinkoje, tačiau kalbos bendruomenės atstovai jį vertina kaip žalingą precedento kūrimą.
Kalbininkų nuomonė: tai – valstybinės kalbos prestižo žlugdymas
Į šią situaciją griežtai sureagavo Lietuvių kalbos draugija (LKD), kuri birželio 13 d. raštu kreipėsi į aukščiausias valstybės institucijas, pareikšdama aiškų nepritarimą siūlomam nutarimo pakeitimui.
LKD rašte pažymima, kad tokia iniciatyva:
-
-
- silpnina užsieniečių motyvaciją mokytis valstybinės kalbos ir integruotis į Lietuvos gyvenimą;
- diskredituoja švietimo įstaigas ir visuomenines organizacijas, kurios moko lietuvių kalbos;
- apsunkina valstybės institucijų ir darbdavių pasirengimą įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymą;
- pažeidžia piliečių teisę būti aptarnaujamiems valstybine kalba;
- žemina lietuvių kalbos prestižą, kenkia pasitikėjimui savo valstybe.
-
Pasak LKD valdybos pirmininkės doc. dr. Vilmos Zubaitienės, toks nutarimo pakeitimas de facto reiškia valstybinės kalbos statuso mažinimą ir valstybės nuostatų neapibrėžtumą kalbos politikos srityje.
Visuomenininkai: tokie sprendimai – kelias į kalbinę atskirtį
Kreipimąsi Vyriausybei birželio 16 d. pateikė ir Asociacija „Talka kalbai ir tautai“, kuri pabrėžė papildomus pavojus:
Toks atidėjimas prieštarauja Konstitucijos dvasiai, kurioje valstybinė kalba laikoma visuomenės jungtimi.
Ilgalaikis kalbos reikalavimų atidėjimas sudaro pagrindą nuolatinei išimčiai, kuri ilgainiui galėtų būti taikoma ir kitoms imigrantų grupėms.
Lietuva tokiu sprendimu nutoltų nuo daugumos ES valstybių praktikos, kur kalbos mokėjimas yra laikomas pagrindine integracijos sąlyga.
Tai kenkia pilietinei lygybei, kai vieni šalies gyventojai turi laikytis kalbos reikalavimų, o kiti – ne.
„Kalbos žinių reikalavimas nėra diskriminacija – tai pagarba priimančios šalies kultūrai ir kalbai“, – teigiama asociacijos rašte.
Pasak Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko pavaduotojo ir Alkas.lt vyr. redaktoriaus Jono Vaiškūno šis klausimas neturi būti sprendžiamas tik biurokratiniu būdu. Valstybinės kalbos mokėjimas – tai valstybės tapatybės klausimas, susijęs su jos tęstinumu, piliečių pasitikėjimu ir Lietuvos valstybingumo pagrindais.
„Visuomenė turi teisę ir pareigą dalyvauti šio sprendimo aptarime. Raginame kalbininkus, mokytojus, švietimo įstaigas, nevyriausybines organizacijas ir visus Lietuvos piliečius nepraleisti progos viešai išreikšti savo nuomonę“, – sako J. Vaiškūnas.
Lietuviams esamomis aplinkybėmis visų pirma reikia patiems nemokėti rusų kalbos. Ypač Vilniuje.
Siūlymas ketveriems metams atidėti lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimą karo pabėgėliams – tai ne administracinė korekcija, o tiesioginė valstybinės kalbos devalvacija ir pavojingas precedentas, keliantis grėsmę ne tik kalbos prestižui, bet ir pačiam valstybingumui.
Valdžia, kuri nebesugeba reikalauti elementaraus – išmokti šalies kalbos – iš čia atvykstančių ir čia dirbančių užsieniečių, demonstruoja kapituliaciją prieš trumparegišką „integracijos“ supratimą, kur integracija reiškia atsisakymą savo pačių principų. Šis sprendimas siunčia aiškią žinutę: valstybinė kalba Lietuvoje yra nebe būtinybė, o tik rekomendacija, kurios nesilaikymas bus dar ir toleruojamas bei institucionalizuojamas.
Tai – grubus Konstitucijos dvasios pažeidimas. Jos 14 straipsnis aiškiai įtvirtina lietuvių kalbą kaip valstybinę. Kaip ši kalba gali likti valstybinė, jei išimtis po išimties ji išstumiama iš viešojo gyvenimo? Ar darbdavys, pasamdęs žmogų be kalbos žinių, tikrai kurs sąlygas jam mokytis? Ar bus užtikrintas visuomenės teisė būti aptarnaujamiems lietuviškai? Naivumas ar ciniškas apsimetimas – koks šio siūlymo motyvas?
Tai taip pat akivaizdus dvigubų standartų taikymas. Reikalavimai lietuvių kalbos žinioms griežtai taikomi visiems šalies piliečiams: nuo gydytojų ir mokytojų iki valytojų ir kasininkų. Bet jei esi imigrantas – tau galios kitos taisyklės? Tai ne tik absurdiška, bet ir socialiai pavojinga: viena visuomenės dalis laikoma atsakinga, kita – atleidžiama nuo atsakomybės. Tai kuria nelygybę ir gilina kalbinę bei kultūrinę atskirtį.
Ir pagaliau – ketverių metų „atidėjimas“ realybėje reiškia visai ką kita: kad po ketverių metų atsiras nauja priežastis atidėti dar ketveriems, o po to – visam laikui. Tai slidi nuokalnė, vedanti prie situacijos, kai lietuvių kalbos jau nebus drįstama reikalauti iš nieko, nes „kaip čia atrodysime Europoje“ ar „juk sunku“.
Tad šiandien reikia ne atidėliojimo, o aiškaus apsisprendimo: ar lietuvių kalba tebėra šios valstybės kalba, ar tik iškaba ant pastato, po kuria kalbama bet kuo, tik ne lietuviškai? Jei atsakymas yra pirmas – šį nutarimą būtina atmesti be jokių kompromisų. Jei antras – tuomet Vyriausybė turėtų bent jau atvirai prisipažinti, kad valstybinės kalbos politika šalyje išduodama dėl politinio patogumo.
Tylėjimas dabar – tai sutikimas rytoj gyventi svetima kalba savo paties valstybėje.
Neosovietikų neapykanta Lietuvių kalbai baisi.