Apie nutekėjusius duomenis ir atsakomybę

Lietuvos istorijoj įvyko keletas keistų dalykų ir labai įdomių, daug ką pasakančių. Tai pirmas dalykas buvo toksai atvejis, kada mūsų valdžia, vyriausybė, politinių partijų vadovai nusprendė, kad reikia skaldyti Lietuvos skirstomuosius tinklus. Elektros skirstomieji tinklai. Atėjo konsultantai, juos pasamdė, sumokėjo jiem krūvą pinigų ir jų paklausė: „Sakykite prašau, ar galima suskaldyti elektros skirstomąją įmonę į dvi dalis: į rytų ir vakarų? Ar bus nauda visuomenei? Ar bus nauda verslui ir visiems kitiems?“

Išėjo konsultantai, konsultavosi, konsultavosi, ateina ir pasakė – taip, galima ir naudinga. Pasiėmė pinigus ir išėjo. Taip ir pasidarė. Valdžia leido privatizuoti. Vakarų skirstomieji tinklai buvo privatizuoti vienos verslo grupės. Rytų skirstomieji tinklai pasiliko valstybės rankose.

Praėjo keletas metų, visiškai nedaug. Ne dešimtmetis, keletas metų. Ir vėl valdžia kviečia tuos pačius konsultantus ir sako: „Sakykite prašau, jeigu mes sujungsime rytų ir vakarų skirstomuosius tinklus, tai bus naudinga Lietuvai ar nenaudinga?“

Sumokėjo pinigus konsultantams. Konsultantai galvojo, galvojo, rašė, rašė, atėjo ir pranešė. Žinot ką? Kad jeigu jūs sujungsite vakarų ir rytų skirstomuosius tinklus, tai bus naudinga Lietuvai labai. Tai paėmė valdžia ir padarė tai, kad vėl sujungė anksčiau atjungtas dvi dalis į vieną ir vėl buvo viena įmonė.

Tai čia vienas toksai įdomus dalykas. Kitas dalykas – Lietuvoje susidūrė su labai didele problema dėl dujų kainos, nes dujų kaina buvo labai aukšta. „Gazpromas“ spaudė Lietuvą, buvo nepatenkintas, lupo pinigėlius kaip tiktai norėjo, nes „Gazpromas“ pats formulavo tą formulę, pats kėlė dujų kainą, pats valdė Lietuvos dujas ir visą infrastruktūrą, ir pats diktavo Lietuvai bei Lietuvos visuomenei savo sąlygas. Ir tada reikėjo greitai spręsti tą klausimą. Tas klausimas buvo pradėtas spręsti, nes reikėjo įsigyti alternatyvą dujoms tiekti. Kuo greičiau, tuo geriau, nes grėsmė labai didelė.

Ir nusprendė pradėti veikti. Įkūrė įmonę vyriausybė kartu su „Achema“, kadangi „Achema“ yra ta gamykla Lietuvoje, kuri sunaudoja tiek dujų, kiek pusė visos Lietuvos. Aišku, buvo kviestos ir kitos įmonės, kurios buvo suinteresuotos, bet jos neatsiliepė, jų tai nedomino. Tik „Gazpromo“ Lietuvos dujos reiškė nepasitenkinimą. Ir prasidėjo veiksmai, prasidėjo studijos, pradėjo ieškoti laivo, pradėjo imtis veiksmų tam, kad Lietuvoje atsirastų alternatyva, kad dujos būtų pigesnės, kad būtų galima pirkti jas iš kitų šaltinių. „Gazpromui“ šitas nepatiko ir šita idėja, šitas projektas buvo sužlugdytas, buvo sunaikintas.

Atėjo teisėsauga ir pasakė, kad viskas – tai yra grėsmė, pažeistas viešas interesas. Ką galų gale po dešimties metų Aukščiausiasis Teismas pasakė? Kad žala buvo padaryta būtent iš teisėsaugos pusės ir valdžios, kuri nusprendė sunaikinti itin svarbų Lietuvai projektą. Praėjo beveik šeši ar aštuoni metai, ir vėl Lietuva moka milžiniškus pinigus „Gazpromui“, iš jo perka dujas. Reikia kuo greičiau alternatyvos ir tada pradėjo statyti laivą „Independence“. Kiti žmonės, nes matyt tie pirmi, kurie statė, buvo ne tie žmonės.

Ir buvo sužlugdytas pats projektas, sumokėta privačiam verslui milžiniški pinigai ir faina. Jūs įsivaizduokit patys, kaip, pavyzdžiui, ateini ir gali įsigyti įmonę, suskaldytą elektros energetikos įmonę, skirstymo, pavyzdžiui, elektros už kokius ten 500 milijonų. Čia kaip pavyzdį aš jums paėmiau, sakau, tų pinigų nemoki tu, kadangi daug neturi, ten gali įnešti kelias dešimtis milijonų, o gali įnešti tiktai kelis milijonus ir kitus pinigus pasiskolini iš banko arba iš viso eini į banką ir pasiskolini.

Sakai: „Va štai koks yra projektas, davai padarom biznelį, pasidarom pinigėlių ir taip toliau.“ Ir išeini, ir užsidirbi. Pasiimi paskolą ir nusiperki būtent štai tokią įmonę. O po trijų metų tu atiduodi pinigus. Atiduodi pinigus per tuos tris metus būtent iš pačios įmonės gauto pelno, iš pačios įmonės gautų pajamų grąžini tą paskolą, nes ten milžiniškos pajamos, kada sutvarkė visas vagystes privatus verslas, išvaikė visus vagis, sukčius ir taip toliau, ir tada gavo milžiniškus pelnus, atsilygino, atidavė visiems kitiems, kurie paskolino, o po kelių metų pardavė atgal valstybei už kokius 700 milijonų ir gavo milžinišką pelną.

Fantastika. Nieko ypatingo daryti nereikia, tik reikia turėti ypatingus ryšius. Taigi tas projektas „Leo LT“ buvo nereikalingas, netinkamas. Ne tie žmonės – išvaikyt, išdraskyt, sumokėt, atsisveikint ir kurti naują.

Tai čia yra tokia Lietuvos istorija, tokie keisti, įdomūs dalykai. Aišku, tai yra susiję ir su negerais dalykais, be abejo, kad tai susiję ne su visuomenės interesu, o su kažkokiais kitais interesais. Taigi šiandien pirma tema yra apie informacijos nutekėjimą. Aš įkišiu savo trigrašį truputėlį, nors nieko ypatingo nepasakysiu, bet manau, kad išsakyti savo nuomonę aš taip pat turiu.

Tai pirmas dalykas, ką noriu pasakyti. Pirmas teiginys, tiksliau taip reikia sakyti – šiais laikais garantuoti visišką informacijos saugumą faktiškai yra neįmanoma. Nutekėjimai buvo, nutekėjimai bus ateityje. Nieko čia nepadarysi. Yra tokios technologijos, naujos technologijos ir taip toliau. Dabar kiek atvejų jau buvo?

Buvo tokių ir ne vienas, ir ne penki, o daug daugiau tokių atvejų, kur buvo nutekėjusi privati informacija apie žmones – jų adresai, telefonai, vardai, pavardės, elektroninio pašto adresai, viskas. Dar daugiau visokios informacijos. Pavyzdžiui, „Facebook“ buvo nutekėjusi trijų milijardų žmonių informacija. Pavyzdžiui, „Yahoo“ – apie 500 milijonų.

Taip pat viešbutis „Marriott“, kur irgi nutekėjo kelių šimtų tūkstančių klientų informacija – kiek jie sumokėjo, adresai, vardai, pavardės ir visa kita.

Taip, pavyzdžiui, visi prisimena tokį asmenį Snowdeną, kuris dirbo pačioje paslaptingiausioje pasaulio institucijoje – NSA, Nacionalinio saugumo agentūroje, kuriai skiriami milžiniški pinigai tam, kad apsaugotų informaciją. Tačiau jis sugebėjo išnešti milžinišką kiekį tos informacijos ir ją paviešinti, ir niekas neužkirto šitam kelio.

Niekas neišsiaiškino. Tad nutekėjimai buvo ir nutekėjimai bus ateityje. Kitas dalykas – silpniausia grandis šitoje problemoje yra ne technologijos. Technologijos yra stiprios, geros, bet jos taip greitai vystosi, kad nespėjama pagaminti apsaugos priemonių, nes labai greitai atsiranda priemonės, kurios tas apsaugas apeina. Bet silpniausia grandis yra žmogus.

Žmogus visą laiką – tyčia, jeigu jam sumokės, jeigu iš piktumo, arba gavęs kenkėjišką laišką iš programišių – paspaus reikiamą mygtuką ir viskas. Ir įleis tuos kibernetinius nusikaltėlius į vidų, o jie ten tvarkysis taip, kaip norės. Ir nieko čia nepadarysi. Žmogus gali ir netyčia taip padaryti. Blogai instruktuotas, pavargęs, penktadienį po pietų, kada šilta, kada jau reikia lėkti namo kuo greičiau, gaus kažkokį laišką.

Tie laiškai būna labai gudriai parašyti ir žmogus paspaus, kad būtų rami galva, kad pasižiūrėtų, jog nebūtų problemų. Ir viskas – jau yra problema. Šitų išvengti labai sunku. Taigi aš manau, kad visiškai garantuoti saugumo šiais laikais yra neįmanoma.

Dabar kokia reali grėsmė ta, kuri įvyko Lietuvoje? Jeigu mes skaitysime ir priimsime tą informaciją, kad buvo nutekinti mūsų nekilnojamo turto duomenys, kadastro duomenys, išrašų duomenys apie mūsų turimą nekilnojamą turtą, mūsų vardai, pavardės, asmens kodai ir taip toliau, tai jeigu tik ši informacija nutekinta, tai kokia žala?

Pavyzdžiui, man kokia žala? Ką aš patirsiu? Kas man blogo atsitiks asmeniškai? Kam reikia, tas žino, kur aš gyvenu, žino, kaip atrodo mano būstas, žino, kas jame gyvena, žino to būsto adresą. Tą informaciją gali nešioti kur tik nori ir taip toliau. Ir nustatyti tai yra labai lengva ir paprasta. Atvažiavai, paklausei žmonių ir tau parodė. Atvažiavai, iš paskos nuvažiavai ir viskas aišku, jeigu tau to reikia. Bet dabar mano duomenys yra tipo pavogti. Aš nematau tos grėsmės. Aš nežinau, kuo ji man gali pasireikšti. Aš manau, kad ji yra minimali.

Toliau nėra tokios informacijos, kuri būtų rašiusi apie tai, kad žmonės nukentėjo ne dėl to, kad šį kartą iš Registrų centro nutekėjo informacija, bet dėl tų atvejų, kurie buvo „Facebook“, viešbučių ar „Yahoo“ nutekinta informacija apie žmones, kad buvo imtasi kažkokių veiksmų prieš juos ir jie taip nukentėjo, kad apie tą žalą būtų plačiai rašoma žiniasklaidoje.

Gal vienetiniai atvejai buvo, bet daugiau nebuvo. Šiuo atveju, kadangi nutekėjo žmonių duomenys, tai nukentėjo tos įmonės – ir „Facebook“, ir viešbučiai, ir kitos, kurios neapsaugojo, neskyrė pinigų, netinkamai saugojo tą informaciją. Joms buvo skirtos milžiniškos baudos – kai kurioms net šimtamilijoninės. Jos turėjo atsakyti už tai, kad nesiėmė priemonių tinkamai saugoti duomenų, patyrė žalą, turėjo susimokėti ir dar investuoti į tai, kad ateityje tuos duomenis geriau apsaugotų.

Toliau – kokia grėsmė gali kilti? Kaip rašo, aš nežinau, bet tikriausiai tame yra tiesos. Jeigu jie gavo tavo asmens kodą, tai gali kreiptis į kažkokias greitųjų paskolų bendroves, gauti paskolų, prisiimti skolų, o paskui ateis iš tavęs reikalauti, kad tu grąžintum skolas, kurių gyvenime neprisiėmei. Tačiau čia problema jau ne žmogaus.

Čia problema tų bendrovių ir valdžios. Jeigu valdžia nereikalauja, kad tos bendrovės, kurios išduoda greituosius kreditus, tinkamai tikrintų asmenis, pavyzdžiui, kad banko sąskaita tikrai priklauso tam žmogui, kuris prašo paskolos, o jos vadovaujasi tik tuo, kad gauna asmens kodą elektroniniu paštu ar kitu būdu ir tuo pagrindu išduoda paskolą, tai čia jau problema ne žmogaus. Čia valdžios problema, kuri sudarė sąlygas taip elgtis. Ir greitųjų kreditų bendrovės turėtų atsakyti už tai, jeigu padaryta tokia klaida, o ne žmogus, kurio duomenys buvo pavogti.

Kam dabar naudinga tokia informacija? Pagalvokime. Jonas Jonaitis turi namą Varėnoje ir vieno kambario butą Druskininkuose – ir kas iš to? Bet kartu yra visa informacija apie to turto vertę, plotą, vietą ir taip toliau.

Mano galva, naudingiausia ši informacija yra nekilnojamojo turto prekeiviams. Pavyzdžiui, Vilniuje yra labai gerų vietų – miškuose, Antakalnyje, soduose. Ten yra sklypai, kurių savininkai gal išvykę, gal nesidomi tuo turtu, gal negali susitvarkyti dokumentų. Gavęs tokią informaciją žmogus gali greitai išsiaiškinti, kas savininkai, kokia sklypo būklė ir tada kreiptis į juos dėl pirkimo.

Pavyzdžiui, sklypas gali kainuoti 100 tūkstančių eurų, o tu jį gali nupirkti už 20 tūkstančių. Tai yra skirtumas ar ne? Nauda milžiniška.

Taip pat naudinga ši informacija yra programišiui, kibernetiniam nusikaltėliui, kuris įsibrovė į duomenų bazę ir išsiurbė informaciją apie nekilnojamą turtą bei jo savininkus. Jam pati informacija gal ir nėra labai įdomi, bet jis gali ją parduoti. O kas pirkėjai?

Vėlgi tie patys nekilnojamojo turto prekeiviai. Jie yra suinteresuoti ir jie pirks. Tokia informacija nekainuoja milijonų, nekainuoja šimtų tūkstančių, bet vis tiek turi vertę.

Be abejo, ši informacija gali būti naudinga ir žurnalistams. Jie gauna įvairių užsakymų, jiems moka pinigus ir jie nori sužinoti apie žmogų – kokį turtą turi, kiek namų, kiek sklypų, kiek miškų. Tada gali rašyti straipsnius, aiškintis, iš kur atsirado vienas ar kitas turtas ir taip toliau.

Neaišku tas tas tas. Arba važiuoti žinant jo adresą, važiuoti iš paskos, nuvažiuoti į tą gatvę prie to namo, kur gyvena žmogus, bandyti paimti iš jo interviu, stebėti, filmuoti, fotografuoti ir taip toliau. Tokia informacija žurnalistams reikalinga, bet nemanau, kad jie ruošiasi už ją mokėti milžiniškus pinigus. Tuo labiau, kad žurnalistai tokių pinigų neturi. Aš nekalbu apie visokius „įtakotukus“, jie ne žurnalistai. O tikri žurnalistai milžiniškų pinigų neturi.

Ir aišku paskutinėje vietoje, kurie galėtų būti suinteresuoti tokia informacija, yra užsienio žvalgyba. Užsienio žvalgybai ši informacija reikalinga taip, kaip jai reikalinga visa informacija. Jie nori turėti viską. Jeigu jie prieina prie duomenų bazių, jie siurbia viską, o paskui žiūrės – gal ateityje prireiks, gal kils poreikis. Geriau turėti negu neturėti. Tokiu principu jie vadovaujasi. Bet kad jie specialiai skirtų didžiulius pinigus, resursus ir žmones tam, kad įsilaužtų ir paimtų kadastrinius duomenis – aš nemanau.

Jeigu jiems reikia apie kažkokius asmenis sužinoti, jie turi daug kitų būdų gauti tą informaciją. Bet jeigu yra galimybė už tinkamą kainą nusipirkti jau pavogtus duomenis – taip, jie nusipirks, nes informacija jiems yra duona, jų darbas.

Dabar einam prie to, ką mes žinome apie tai, kas įvyko Lietuvoje. Čia labai paprastai galima pasakyti – mes nieko nežinome, kas įvyko Lietuvoje ir kas dabar vyksta viešojoje erdvėje. Daug kalbų, politikai kiekvienas bando išnaudoti situaciją savo naudai. Kalba vieną, kalba kitą. Kai paskaitai, kad, pavyzdžiui, konservatorių partijos lyderis Kaščiūnas jau nustatė, kad pavogė Rusijos žvalgyba…

Aš ne vieną ir ne du atvejus esu skaitęs, kai buvo pavogti duomenys ar bandyta įsiskverbti į strateginius objektus, ir net tada specialistai tik darė prielaidas, kad tai galbūt susiję su Rusija. Programišiai veikia per slapyvardžius, mėto pėdas, slepiasi, kad nebūtų galima jų atsekti. O čia mūsų teisėsauga dar nieko nepasakė, bet jau garsiai sakoma, kad tai padarė Rusijos karinė žvalgyba.

Aš jokio gėrio tame nematau. Rusija yra mūsų priešas ir agresorius, bet iš mūsų pusės aš matau manipuliavimą žmonėmis, jų gąsdinimą. Tai nesąžininga ir blogai.

Toliau mes nežinome, kokia apimtimi buvo pavogta ta informacija. Ar tikrai pavogti tik kadastro duomenys? O gal įėjo į sistemas ir pasiėmė dar kitus duomenis – Sodros ar kitus?

Niekas nežino. Dabar mums sako vienaip, bet ar mes tikime? Mes nežinome, kaip yra iš tikrųjų. Ir labai svarbus klausimas – kodėl žmonės nebuvo informuoti iš karto, kai tik buvo sužinota ar bent įtarta, kad duomenys nusiurbti?

Žmonės turėjo galimybę imtis kažkokių veiksmų apsaugoti savo duomenis. Tai yra jų nuosavybė. Jie patikėjo šituos duomenis valstybės institucijai, kuri garantavo jų saugumą, bet neužtikrino jo. Ir kai jau buvo siurbiami ir pavogti duomenys, visa informacija buvo laikoma paslaptyje.

Pateikiamos priežastys – neva prokuratūra neleido, vyksta ikiteisminis tyrimas ir taip toliau. Mano galva, tai niekiniai pasiaiškinimai. Tuo labiau, kad valdžios atstovai tarpusavyje jau pradėjo vieni kitiems prieštarauti. Premjeras sako vienaip, prezidentas kitaip, neva jokio draudimo nebuvo. Vienu žodžiu – vėl žaidimas, vėl žmonių mulkinimas.

Mes nežinome, ar tinkamai apsaugota mūsų informacija valstybės institucijose. Matome, kad yra problemų, matome patikimumo stoką, matome, kad nesiimama rimtų veiksmų tam, kad ši problema būtų išspręsta.

Buvę vadovai vaikšto ir skundžiasi, kad jie jau seniai prašė pinigų sistemoms stiprinti, bet jų negavo. Matome, kad sistema sena, kad ji jau nebepaveža, kad reikia milijonų apsaugai, tačiau niekas jų neskiria. Visa tai labai kerta per pasitikėjimą valdžia.

Ir kitas dalykas – mes nežinome, kas yra atsakingas. Vėl kaip eilinį kartą atsakingi asmenys greičiausiai nebus nustatyti. O jeigu ir bus, tai pasakys, kad jie turėtų prisiimti politinę atsakomybę. O tai reiškia labai paprastai – žmonių atmintis trumpa. Šiandien žmogus pasipiktins, o po kelių savaičių jau vėl balsuos už tą patį politiką ir linkės jam sėkmės. Nors tas žmogus jau sugadintas, jau galvoja tik kaip pasisavinti pinigus ar nukreipti biudžeto lėšas sau į kišenę.

Na ir dabar apie kitą dalyką. Dėl informacijos nutekinimo ir atsakomybės aš pasinaudosiu Dariaus Kuolio tekstu, nes jis labai rimtas, geras ir išsamus. Tačiau prieš tai pasakysiu savo žodžiais – būtent šis įvykis turi būti vertinamas kaip vertybinės politikos išdavystė. Iš vienos pusės Baltarusijos opozicija finansuojama įvairių Vakarų valstybių, skatinama kovoti prieš režimą, skleisti demokratines idėjas ir teikti alternatyvią informaciją žmonėms.

Tačiau iš kitos pusės Lietuvos valdžia perduoda Baltarusijos diktatoriui informaciją apie šį finansavimą ir opozicijos lyderių sąskaitas Lietuvoje. Tai ne tik išdavystė, bet ir opozicionierių įviliojimas į spąstus. Jiems leidžiama atsidaryti sąskaitas, vykdyti pervedimus, o paskui visa surinkta informacija perduodama diktatoriui. Tai gėdinga istorija, žeminanti Lietuvos reputaciją. Atsakingi asmenys turėjo atsakyti, tačiau vietoje to jie padarė puikias karjeras valstybės aparate.

Darius Kuolys rašo, kad 2011 metų rugpjūčio 4 dieną Minske buvo suimtas mokslininkas, literatūros tyrinėtojas ir žmogaus teisių centro „Vesna“ vadovas Alesis Beliackis.

Apie jo suėmimą interneto portale „Chartija 97“ pranešė žurnalistas ir Baltarusijos laisvojo teatro vadovas Mikolajus Halezinas. Jis rašė: „Baisiausia šioje „Vesna“ situacijoje yra tai, kad prielaidas smūgiui sudarė ne Baltarusijos finansų tyrimų departamentas, kuris tiria bylą, bet kaimyninės valstybės vadovybė.“ Ir pamažu į viešumą pradėjo kilti labai negražūs dalykai.

Paaiškėjo, kad Lietuvos Teisingumo ministerija dar 2011 metų vasario 2 dieną gavo Baltarusijos Teisingumo ministerijos persiųstą šios šalies valstybės kontrolės komiteto finansų tyrimų departamento, vadovaujamo KGB pulkininko Grigorijaus Veremkos, teisinės pagalbos prašymą. Jame buvo prašoma pateikti dviejų „Vesna“ lyderių – Alesio Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus – asmeninių sąskaitų, laikytų Vilniuje esančiuose SEB ir DNB NORD bankuose, duomenis.

Pagal Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutarties septintą straipsnį su pagalbos prašymu turi būti pateikiamas bylos pavadinimas ir nusikaltimo sudėties aprašymas. Tačiau tokių dalykų Baltarusijos prašyme nebuvo ir negalėjo būti, nes pati byla buvo iškelta tik remiantis Lietuvos Teisingumo ministerijos surinkta ir perduota informacija.

Nepaisant to, Lietuvos Teisingumo ministerija į tokius dalykus nekreipė dėmesio ir 2011 metų kovo 2 dieną persiuntė Baltarusijos prašymą bankams. Norvegų bankas DNB NORD netrukus pateikė prašomą informaciją, o jau kovo 28 dieną Lietuvos Teisingumo ministerija ją persiuntė Baltarusijos Teisingumo ministerijai.

Tuo tarpu švediškas SEB bankas atsisakė vykdyti prašymą ir nesutiko skleisti klientų duomenų. Tada Lietuvos Teisingumo ministerija kreipėsi į teismą, o Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nurodė bankui pateikti duomenis. Vėliau ir SEB banko duomenys buvo perduoti Baltarusijai.

Kai paaiškėjo, kad Alesis Beliackis Minske buvo suimtas dėl Lietuvos tarnybų perduotos informacijos, 2011 metų rugpjūčio 9 dieną buvo sušauktas neeilinis Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis. Išklausęs užsienio reikalų ir teisingumo ministrus, Seimo komitetas pasipiktino ne Lietuvos pareigūnų veiksmais, o Baltarusijos režimo elgesiu.

Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad teisingumo ministras Remigijus Šimašius turi įvertinti savo pavaldinių darbą. Ministras įvykdė prezidentės nurodymą ir nubaudė ministerijos Teisinio bendradarbiavimo skyriaus vedėją Andradą Bavėjan, skirdamas jai pastabą. Tuo metu ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė iš pareigų pasitraukė pati. Vėliau ji pradėjo dirbti Nacionalinėje teismų administracijoje.

Baltarusijos teismas, remdamasis iš Lietuvos gautais bankų duomenimis, 2011 metų rudenį nuteisė Alesį Beliackį dėl tariamai nuslėptų mokesčių pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausme. „Vesna“ lėšos buvo kaupiamos privačiose organizacijos vadovų sąskaitose ir naudojamos nuo režimo nukentėjusiems baltarusiams remti bei protestuotojų baudoms apmokėti.

Būtent todėl Baltarusijos režimas siekė susidoroti su šia organizacija ir jos lyderiais. Spaudžiant tarptautinei bendruomenei Alesis Beliackis 2014 metais buvo paleistas į laisvę.

Kodėl Lietuva taip ir neatliko išsamaus šios išdavystės istorijos tyrimo? Kodėl Teisingumo ministerijos pareigūnai slėpė tiesą nuo visuomenės? Kodėl Vyriausybė, prezidentė ir Seimas leido pareigūnams šitaip elgtis? Ką tuo metu veikė budrieji mūsų žvalgybos bendruomenės nariai? Per penkiolika metų taip ir nesužinojome. Štai tokia istorija, liečianti mūsų valstybės istoriją, gėdingą epizodą. Ir būtent dėl to kiekvieną kartą vyksta tokie dalykai – todėl, kad politikai ir valdininkai nesulaukia atsakomybės. Niekas jų nepriverčia atsakyti, mokėti baudų arba netekti laisvės ir taip toliau. Dėl to jie drąsiai toliau daro tą patį, ką darė iki šiol.

Ir tai sako kitas pavyzdys, kai mes matome, kad Baltarusijos opozicijai skirti pinigai yra galimai pasisavinami. Sakoma, kad galima suteikti teisines paslaugas Baltarusijos opozicijai, padėti kovoti prieš režimą, padėti nukentėjusiems žmonėms, konsultuoti juos, paruošti dokumentus ir taip toliau. Tam prašoma pinigų, jiems skiriama, pavyzdžiui, 100 tūkstančių, tačiau tie pinigai galimai nėra panaudojami taip, kaip turėtų būti. Taip bent jau sako Baltarusijos opozicijos atstovai, gana garsūs ir žinomi žmonės, kurie tvirtina nesulaukę paslaugų, kurias tam tikri žmonės turėjo suteikti. Taigi ir čia susidaro sąlygos pasisavinti pinigus.

Ir trečias, paskutinis dalykas, kurį neseniai sužinojau – kad mūsų valstybės labai stipriai remiamas Sviatlana Tsikhanouskaya biuras, o pati Tichanovskaja prieš išvykdama iš Baltarusijos į Lietuvą neva gavo 15 tūkstančių dolerių ar eurų iš KGB. Teigiama, kad tai yra nufilmuota medžiaga, apie tai kalba politiniai kaliniai. O jie, pasak autoriaus, tikrai nemeluotų.

Tačiau nors tuo biuru kai kas nepasitiki, mūsų valdžia juo labai pasitiki ir reikalauja, kad tas biuras Lietuvoje pasiliktų, veiktų ir gyvuotų toliau. Kažkodėl, autoriaus manymu, egzistuoja tam tikras interesas, tam tikros sąlygos, kurios duoda abipusę naudą.

Vis dėlto jis abejoja, ar Baltarusijos visuomenė iš to biuro gauna tiek naudos, kiek į jį yra investuota pinigų