Čia juk pats tikriausias anekdotas: bestuburis, atskirtį įtvirtinęs, dvi Lietuvas sukūręs, narciziškas, solipsistinis, godus, pornografinis, bailus, piniguose paskendęs, partijas uab’ais ir prezidiumais pavertęs, melu pritvinkęs politinio Ekrano „elitas” staiga per vieną naktį tapo pūkuotu, humanišku, švelnumo įsikūnijimu, teisingumo gynėju – kovotoju prieš smurtą.
Metų žmogumi, metų politiku, metų Prezidentu, metų Žurnalistu, metų Ekrano žmogumi, metų Atviros Lietuvos Piliečiu, summa summarum, Pažangios Lietuvos Žmogumi rinkčiau Teodorą Ismailovą. Jis yra viso šio pūlinio koncentratas. Apsivogęs, teistas smogikas gina vaiko teises plėšdamas iš rankų vidury baltos dienos brangiausia ką turi paprastas žmogelis – vaikus.
Ko ne visos dabarties Lietuvos metafora? Ar ne taip pat jaučiamės mes visi, dabar girdėdami tokius melus iš ekranų? Jie gina mūsų teises mus terorizuodami. Tiesa yra melas, o karas – tai taika.
