Kol liberalizmas kalbėjo apie laisvę, demokratiją, žmogaus teises, laisvą rinką, žodžio laisvę ir pan., ir darė tai Šaltojo karo metu Sovietų Sąjungos komunistinio teroro akivaizdoje, tol mes visi buvome liberalūs. Tuomet ir G.Soroso atvira visuomenė turėjo didžiulę prasmę.
Tačiau kai liberalizmas (tiksliau, liberalizmo vardu) pradėjo kėsintis į tas pačias laisves, kurias ką tik nesenai gynė ir taip viliojo Rytų Europos tautas, tuomet iškilo abejonės, ar progresyvus pasaulis iš tiesų yra liberalus.
Tuo tarpu politologijos paradigma užstrigo, kaip seno patefono plokštelė, vis tęsdama liberalizmo triumfo žygio pasaką ir laikydama (tyrinėdama) pasipriešinimą šiuolaikinės transbiurokratijos (globalizuotos biurokratijos) tironijai kaip anti-liberalų, anti-demokratinį reiškinį. Tarsi liberali demokratija „užšalo” akmenyje ir joje neįvyko jokie reikšmingi pokyčiai.
Pats faktas, kad politikos mokslas nemato pokyčių liberalios demokratijos viduje rodo, kad jis susitapatina su pokyčio metu susiformavusiomis vertybėmis („progresyviomis” vertybėmis). Bet tokiu atveju tai jau nėra grynasis mokslas, o ideologijos atskiestas mokslas.
Tuo tarpu tiesa yra ta, kad taip vadinamuose populistiniuose-autoritariniuose judėjimuose demokratijos yra žymiai daugiau nei taip vadinamojoje liberalioje demokratijoje. Tiesa ir tai, kad mažumų liberalizmo yra mažiau.
Tačiau kai liberalumas tapo anti-demokratiniu, t.y. kai mažumų vardu buvo pradėtos riboti daugumos ir asmens konstitucines teisės, liberalumas nustojo būti rimtu politiniu argumentu.
Mažumų liberalizmas veikia tik tada, kai nenusižengia demokratijos principui ir asmens laisvių principui. Progresyviajame liberalizme matome, kad nusižengiama abiem atvejais: tiek jėga (elitistiniu būdu) primetama pasaulėžiūra daugumai, tiek ribojamos asmens (pvz. tėvų, transgenderių reverso ar religinės/žodžio) teisės.
Individo teisių liberalizmas veikia nepriklausomai nuo demokratijos principo, nes jis yra ankstesnis ir fundamentalesnis nei daugumos principas, t.y. kad ir kokia būtų daugumos politinė valia, prigimtinės individo teisės turi būti gerbiamos (saugumas, laisvė, orumas, religijos/žodžio laisvė).
Progresyvusis liberalizmas yra daugiau leftizmas/marksizmas/socializmas, o ne liberalizmas, nes kėsinasi į asmens prigimtines teises ir į demokratiją bei mąsto kolektyvinėmis teisėmis. Plius jis yra ir autoritarinis, nes palankiai traktuoja cenzūrą (Facebook, Twitter, Instagram pavyzdžiai), kas jį dar labiau priartina prie Leftizmo ir nutolina nuo liberalios demokratijos.
