Ne patys Gabrieliaus Landsbergio žodžiai yra esmė. Jie tik aiškiai įvardijo politinį mentalitetą, kurį mes jau matėme ir jautėme iš šios partijos laikysenos, balsavimų ir lyderių viešos raiškos. Kalba tik įgarsina mąstymą.
TS-LKD pirmininko žodžiai, pasakyti 2021 m. birželio 5 d. Laisvės partijos suvažiavime yra simboliniai ir, be abejo, svarbesni už patį suvažiavimą. Jie žymi vienos politinės epochos pabaigą ir naujos pradžią. Jie simboliškai pabaigia modernios lietuvių tautos žygį, prasidėjusį su J. Basanavičiaus „Aušra“ ir V. Kudirkos „Varpu“, realizavusį 1918 vasario 16-ąją, atsilaikiusį pokario rezistencijoje ir vėl atgimusį 1990 kovo 11-ąją.
Tų žodžių esmė yra tokia: mes, didžiausia Lietuvos partija, išaugusi iš Sąjūdžio ir turėjusi misiją jį tęsti, dabar darysime viską, kad Lietuvą performuoti pagal Europos Sąjungos standartus, net jei jie prieštarauja lietuvių tautos stuburui: šeimai. Mes bet kokia kaina laužysime šį stuburą, kad išpildytumėm lytinių grupių reikalavimus ir išplautumėm lytį ir šeimą, bet patenkintumėm Europos Sąjungos ir kitų šalių norus.
Tai yra sąmoningas Landsbergių apsisprendimas. Eiti ne su savo tauta, jos tradicija, o su globalistinėmis šios dienos vakarietiškomis tendencijomis.
Tai dar būtų bent jau svarstytinas dalykas, jeigu tos tendencijos neštų laisvę, demokratiją ir saugumą. Tačiau yra priešingai – pačiose Vakarų valstybėse tai atneša milžinišką susipriešinimą, radikalumą, cenzūrą, nelaisvę ir saugumo apleidimą. Vietomis – net nuprotėjimą ir nupušimą.
Nuo šiol Landsbergių vizija – globalizuoti Lietuvą. Tai reiškia, nusisukti nuo savo tradicijos ir atsiverti globaliems standartams šeimos ir lyties klausimuose.
Bet Lietuva negali atsiverti nesusilaužius savo stuburo. Šeima ir lytis yra raudona linija. Ji grindė visą modernios lietuvybės gyvenimą. Todėl Lietuvos globalizavimas neišvengiamai reiškia XIX-XX amžiaus vasario 16-osios ir kovo 11-osios Lietuvos mirtį.
Gali būti, kad tai yra natūralus tautos iškilimo ir nunykimo procesas, kaip mėgsta sakyti Tomas Venclova (regis, gerokai mūsų intelektualų politiškai pervertintas). Globalizacija tam sukuria visas ekonomines, politines ir psichologines/tapatybines sąlygas. Galbūt. Tačiau tai turi spręsti patys lietuviai.
Lietuviai turi bent jau teisę žinoti ir įvardinti tiesą. Kai nebebus kam ginti lietuvių tradicijos, ji natūraliai išnyks, panašiai kaip nunyksta kaimų sodybos. Bet naudoti rezistenciją ir Sąjūdį savo globalistinei politikai yra melas.
Todėl tenka atsisveikinti su Vytautu Landsbergiu.
Stiprūs žmonės sukuria gerus laikus. Geri laikai sukuria silpnus žmones. Tą ir matome Landsbergių pavyzdyje.
Štai kaip Atgimimas tapo išsigimimu.
(Atgimimo išsigimimas).
Kas toliau.
Pagarba gerb. Autoriui, straipsnis laiku ir protus prablaivinantis. Tautai reikia kuo skubiau atsirišti nuo tos bambagyslės, kuri niekada nemaitino ir nemaitina. Ar kas esame pagalvoję, kokia dabar būtų Lietuva, jeigu būtų leidę gerb. R. OZOLUI stovėti vietoje Landsbergio?
Deja, to Landsbergio, kuriuo taip pasitikėjome, taip jam linkėjome jėgų, sveikatos atlaikyti viską, dėl kurio jaudinomės, kaip jam širdis sušlubavo – tada gatvėje nepažįstamų klausdavome – gal ką žinai, gal girdėjai, kaip JIS?.. „Savus” gatvėje iš žvilgsnio atpažindavome. Tai nepakartojama – eiti gatve ir matai – šito galima klausti, šitas MŪSŲ. Nesu nė sykio suklydusi, kai sustabdydavau paklausti. Žmogus viską išpasakodavo, ką pats žino, ką iš kitų sužinojo. Visus vienas jausmas jungė. Mums Landsbergis TADA buvo Lietuva.
Šiandien = nebe.
Šiandien nežinai, ko kada tikėtis. TO Landsbergio nebėra.
Be reikalo graudinatès,nebuvo To Landsbergio ir tada – buvo veidmainyste ir egoi,zmu nuspalvinta kaukè.
Taikliai ,pridėsiu dar , melu ,bei subinlaižyste , kas išaiškėjo ir yra šlykštu.